370 Nr. 112

2022 kovas #112

KAIP NIEKADA ANKSČIAU SVARBI BENDRYSTĖ, ARBA „KAD BŪTUM, REIKIA KITO“ MONIKAZE MUZIKOS VANDENYNAS IR KŪRYBOS PROCESAS DON DOVILĖS NUOTYKIAI AITVARŲ GANYKLOSE PANDEMIJĄ DEKONSTRUOJANT: FUTBOLAS, KULTŪROS VADYBA IR LIETUVIŲ PROZOS KLASIKA

KARTU IKI PERGALĖS – РАЗОМ ДО ПЕРЕМОГИ Šiandien Ukrainos žmonėms labai reikia mūsų pagalbos Tai galime padaryti remdami pilietinį judėjimą „Blue / Yellow“ PERVESTI LIETUVOJE Banko sąskaita: LT17 7300 0101 4089 4869, bankas: „Swedbank“ gavėjas: VšĮ Mėlyna ir geltona, mokėjimo paskirtis: PARAMA Gali taip pat tapti pastoviu rėmėju per savo banką, nustatant kasmėnesinį rėmimą (nuo 2 iki 10 Eur) PAYPAL info@foblueyellowukraineusa.org AUKOTI SAVO 1,2 % GPM Paremti 1,2 % nuo savo sumokėto GPM mokesčio VšĮ „Mėlyna ir geltona“ kodas 303420560 TAPTI PASTOVIU RĖMĖJU – AUKOTI 3 AR 5 EUR PER MĖNESĮ Skambinti ar siųsti SMS numeriu 1482 Gavus SMS-atsakymą tvirtinti su SMS pagal instrukcijas Kas mėnesį automatiškai pervedama 3 arba 5 Eur (stabdyti paslaugą – SMS su tekstu „STOP“ numeriu 1482)

#112 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

AMŽINA ŠLOVĖ UKRAINAI IR JOS HEROJAMS

NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ GIEDRĖ SKAITĖ RAŠYTOJA SKAITYTOJAMS

Š

okas, nerimas, panikos atakos, nemiga, negalėjimas susikaupti – su tuo dabar susiduriame daugelis. Bet tai yra menkniekis, palyginti su tuo, ką patiria agresorės Rusijos užpultos Ukrainos žmonės. Matydami kalnus jautrių nuotraukų ir vaizdų, skaitydami šiurpą keliančią mirčių ar sužeidimų statistiką mes galime tik pamėginti įsivaizduoti, ką jie jaučia, – juk patys nekrūpčiojame nuo bombų sukeliamo garso rūsiuose, nešąlame, nepatiriame alkio ir troškulio, nesiblaškome po Europos šalis, ieškodami ramaus prieglobsčio, neslaugome ir nelaidojame nuo kulkų ar skeveldrų nukentėjusių savo artimųjų.

Stebime karo košmarą Ukrainoje jau keletą savaičių visuose turimuose ekranuose, tačiau vis tiek sunku suvokti, kad tai, ką matome, yra visai ne sapnas. Nors agresiją prieš kitas šalis Putino Rusija demonstravo ne kartą (net ir prieš tą pačią Ukrainą), to, kad ji išdrįs taip atvirai užpulti nepriklausomą Europos šalį kaimynę vien todėl, kad ši panoro gyventi ne pagal Rusijos nustatytas ir tik jai pačiai suprantamas savosios matricos taisykles, negalėjome įsivaizduoti. Kaip ir to, kad Putino mafija be jokių skrupulų pradės grasinti visam pasauliui atominiu ginklu, kad, ginkdie, nestotų į tą pačią fronto pusę su ukrainiečiais.

Mes, trijų mažų Baltijos šalių gyventojai, dažnai pasišaipydavome iš savo valstybių vadovų, kad šie pernelyg įkyriai aiškina visai senajai Europai, JAV apie būtinybę sankcijomis drausminti Rusiją.

Trijų iš Rusijos okupacijos išsilaisvinusių nykštukių, laiku suspėjusių į ES ir NATO traukinius, pasisakymus vakariečiai laikė paranojiškais iki pat lemtingosios vasario 24-osios. Ir tik tada kaip iš gausybės rago pasipylė sankcijų, raginimų atsisakyti rusiškų dujų ir naftos, įkvepiančių kalbų ir parama Ukrainai visokiausiais pavidalais. Tuo metu populiarumu supermenus ir kitus filmų superherojus vos per kelias karo dienas aplenkęs prezidentas Volodymyras Zelenskis Ukrainos vardu prašė vieno dalyko – „uždaryti dangų“.

DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA

freepik.com nuotr.

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Kai siuntėme žurnalo maketus spaudai, pasaulio galingieji vis dar trypčiojo negalėdami nuspręsti, ar siųsti karinių lėktuvų į Ukrainą, ar ne, o tuo metu Rusijos kariuomenės lėktuvai mėtė bombas ant... gimdymo namų.

Kovo numerį pradėjome rengti dar prieš prasidedant karui, tad straipsniuose dabartinės mūsų pašnekovų nuotaikos veikiausiai neatsispindės. Tačiau neabejoju, kad visi jie, kaip ir jūs, mieli skaitytojai, palaiko Ukrainą tiek mintimis, tiek darbais.

Apie kūrybą ir įkvėpimo šaltinius kalbėjomės su muzikos autore ir atlikėja Monika Zenkevičiūte-Monikaze, rašytoju Kęstučiu Šapoka, menininke Dovile Bagdonaite. Leidybos projektų vadovė Simona Šoparaitė ir informacinių technologijų specialistas Rokas Babrauskas mums papasakojo apie savo nuotykių kupiną kelionę jachta aplink pasaulį, o „Kino pavasario“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė pristatė netrukus prasidėsiančio festivalio programą.

Gero skaitymo ir iki susitikimo balandį!

Jūsų „370“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #112, kovas, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Miglės Kriaučiūnaitės (pašnekovės portretai), „Antidote Community" (iš koncerto)

Su elektroninės muzikos kūrėja Monika Zenkevičiūte-Monikaze, šių metų M.A.M.A. Metų elektroninės muzikos atlikėjo nominacijos laimėtoja, susitikome dar prieš baisiąją žinią apie karą Ukrainoje. Be nerimo ir nežinomybės nuotaikų smagiai šnekučiavomės apie albumus, nuostabų projektą su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru „Laws of Distraction“, jos požiūrį į kūrybą ir kitus smagius dalykus. Kūrėja pasakojo, kad trumpam išvyksta į Didžiąją Britaniją norėdama pakeisti aplinką ir paieškoti įkvėpimo, nes kurį laiką yra paskendusi kūrybos procese – ruošia naujus albumus savo gerbėjams. Kartu su Monika siunčiame jums mažą gaivaus oro ir muzikos gūsį iš šviesesnių dienų.

– Pirmąjį savo albumą „Chicken Wings“ išleidai kaip nepriklausoma atlikėja. Kaip dabar vertini savo debiutą?

– Man pirmasis albumas buvo tarsi eksperimentų kratinys, toks vaikiškas žaidimas, nes buvau ką tik pradėjusi gilintis į elektroninę muziką. Tuo metu studijavau akademijoje ir per akademines atostogas buvau išvažiavusi į Bristolį. Kūrybos procesas truko ilgą laiką, nes gyvai groti pradėjau anksčiau, nei išleidau albumą, ir daugumą kūrinių pasitikrindavau su auditorija. Mačiau, kas žmonėms patinka, atsirinkau tam tikrus dalykus ir viskas visai gražiai susidėliojo.

Man patinka, kad albumas žaismingas, ironiškas, juokingas. Kai klausausi „Chicken Wings“, atsiranda šypsena veide.

Vis dėlto vėlesni darbai man labiau patinka. Matau, kad patobulėjau, bent iš savo perspektyvos.

– Ką albumas davė tau kaip kūrėjai?

– Nėra taip, kad per muziką noriu kažko išmokti. Na, šiek tiek to yra, bet nenoriu kažkur užlipti, kažką pasiekti. Man patinka pats procesas. Kurdama atradau daug naujų dalykų, pajutau, kaip įvairiai muzika ir garsai gali veikti žmogų.

4 //

– Po albumo pasirodymo tave atrado garsi įrašų kompanija „Moshi Moshi Records“. Kaip tai nutiko?

– Seniai sekiau „Moshi Moshi Records“ veiklą Jungtinėje Karalystėje ir vienas iš komandos narių kažkaip paklausė mano albumo ir parašė man per feisbuką. Geriausia, kad tai viena mano mėgstamiausių leidybos kompanijų ir aš norėjau būti jos dalimi. Man labai patinka, kad komandos nariai atsipalaidavę, atrodo, jiems visai nerūpi, ką galvoja kiti. Ir Annos Meredith muziką mėgstu jau labai seniai. Dabar gal net turėsiu progą su ja susipažinti.

© 37O

– Ar dabar lengviau, kai atsirado leidykla, kuri padaro dalį darbų? Galbūt jau galvoji ir apie vadybą? Iki šiol viskuo rūpinaisi pati...

– Manau, kad apie vadybą reikia galvoti tada, kai nebegali visko padaryti pats. Kol kas bandau pati kapanotis, bet jau po truputį ateina tas momentas, kai nebesimėgauju atlikdama vadybos darbą. Čia tas pats, kaip parduoti orą, kuriuo kvėpuoji. Arba kaip parduoti savo manieras, balsą ar kažkokį įprotį. Man visą laiką tai buvo gana keista ir nenatūralu.

Aš būnu labai užsimalusi procese ir man ta vadyba kelia nerimą ir nuovargį. Muzikos industrija – įdomu, bet man

MONIKAZE MUZIKOS VANDENYNAS IR KŪRYBOS PROCESAS

tai atrodo labai sudėtinga. Tikrai žinau, kad gera vadyba turi rasti būdą kūrėjui bendrauti su savo auditorija ir prisitaikyti. Čia kaip santykiuose – jeigu tau nepatinka žmogus ir nori kažkokias jo savybes keisti, tai geriau nebūkite kartu. Jeigu tu vadybininkas ir pasirenki menininką, kurį nori kreipti kita linkme, tai kam tau jis?

Manau, kad gera vadyba turėtų padėti menininkui atsiskleisti jo pasirinktoje kryptyje.

– Viename interviu esi sakiusi, jog kartais kūrėjai užsiciklina, kad kažką dar reikėtų išmokti, sužinoti, bet pamiršta tai daryti. Kas tau dar svarbu kaip kūrėjai?

– Aš dirbu su savimi, ieškau būdų save motyvuoti ir tą norą puoselėti. Reikia kartais save pagirti, paprogramuoti, pasikalbėti su savimi ir įtikinti, kad to nori. Aš nekvestionuoju savo noro, neleidžiu sau analizuoti, kodėl noriu kurti muziką. Aš tiesiog sakau, kad to žiauriai noriu ir man tai teikia be galo didelį malonumą, absoliučiai išpildo mano gyvenimą. Šiek tiek programuoju save, nes, galbūt, jeigu per daug pasikapstyčiau, galvočiau: velnias, ne, man vis dėlto reikia kažką kita daryti. Aš to taip bijau, kad niekada gyvenime nesu to savęs paklaususi ir galvojusi apie tai. Reikia dirbti su savimi ir būti savo didžiausiu palaikytoju, savo treneriu.

– Po debiutinio albumo – sutartis su garsia leidybos kompanija, po antrojo albumo – didesnis dėmesys ir M.A.M.A. Metų elektroninės muzikos atlikėjos apdovanojimas...

– Iš vienos pusės, atrodo, kad man pasisekė, bet iš kitos – aš tikrai labai daug dirbu. Tikrai. Nehiperbolizuoju – sėdžiu naktimis ir turiu išsivysčiusi neblogą fizinę priklausomybę nuo savo veiklos (šypsosi). Atrodo, kad mano asmenybėje, be muzikos, nieko daugiau nėra. Ir draugai sako: tu darai dar ką nors be to? Nenori pradėti piešti ar kažkuo kitu domėtis? Kartais net būna truputį gėda, kad taip esu susikoncentravusi ties muzika. Dabar geras jausmas apima turbūt ir dėl to, kad kažkas pripažįsta ir duoda tau signalą, kad visa tai, ką darai, kažkam patinka ir suteikia gerų emocijų. Kitaip tariant, jauti, kad realiai kažką duodi. Tai geras jausmas. Man muzika yra savotiška komunikacija ir labai bendruomeninis dalykas, o kuo bendruomenė didesnė, tuo smagiau.

– Esi sakiusi, kad nesitikėjai gauti M.A.M.A. apdovanojimą... Kodėl?

– Nė per plauką (šypsosi). Mano muzika yra labiau orientuota į nišinę auditoriją, todėl tikėjausi, kad popkultūros renginyje turėtų nugalėti labiau į pop­kultūrą orientuoti prodiuseriai. Labai nustebino apdovanojimas ir tikrai labai džiaugiausi, kad žmonės įvertino mano darbą ir kūrybos originalumą.

– Minėjai, kad visą laiką skiri muzikai.

Taigi, atitinki tą elektroninės muzikos kūrėjo, kuris visus vakarus ir naktis leidžia studijoje kurdamas, stereotipą?

– Grynai aš (juokiasi). Šiaip dauguma prodiuserių turbūt taip daro, nes karjeros pradžioje dienomis turi dirbti kitus darbus. Neturime pasirinkimo ir sėdime studijoje naktimis.

– Kuri elektroninę muziką, bet pradėjai nuo rimtosios.

– Taip. Kurti pradėjau dar vaikystėje, bet įstojusi į kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjau gana rimtai į tai žiūrėti ir supratau, kad tai gali būti ir mano profesija.

žmonių tai buvo pasaulėžiūrą ir įpročius keičiantis metas. Per jį aš supratau, kad būnu ganėtinai uždara su žmonėmis ir, susidūrusi su sunkesnėmis situacijomis ar nepatogiomis temomis, pasirenku bėgti, slėptis, nutylėti ar kažkaip nenuoširdžiai sureaguoti. Tie „laiškai“ yra susiję su tam tikromis aštuoniomis situacijomis ir žmonėmis, su kuriais nebuvau nuoširdi ir pasirinkau pabėgti nuo nepatogios situacijos. Kūriniai buvo nuoširdumo forma – vienintelė, kuria sugebėjau jausmus išsakyti tuo metu. Nenorėjau, kad jie išgirstų, tiesiog kažkaip natūraliai sukūriau muziką, inspiruotą tų potyrių.

ATRODO, KAD MANO ASMENYBĖJE, BE MUZIKOS, NIEKO DAUGIAU NĖRA. IR DRAUGAI SAKO: TU DARAI DAR KĄ NORS BE TO?

– Kokią įtaką tavo kūrybai padarė klasikinis pagrindas?

– Kompozicijos studijos man labai padeda mąstyti apie formą. Ir, žinoma, įgijau daug žinių, kurias iki šiol galiu naudoti ir daryti sudėtingesnius projektus, tarkime, jungti instrumentinę kūrybą ir elektroniką. Kai pradėjau kurti elektroniką, vis tiek apgalvodavau visą kūrinio formą, tik tam naudojau elektronines priemones. Turbūt mano muzikos skambesį ir suformavo akademiniame kelyje padėti pamatai.

– Šiek tiek gyvenai Jungtinėje Karalystėje. Papasakok apie tą laikotarpį...

– Tuo metu mokiausi LMTA ir po kelerių metų studijų, pasiėmusi akademinių atostogų, išvažiavau į Bristolį. Ten įsiinstaliavau „Ableton“ ir savarankiškai pradėjau kurti elektroninę muziką, o po metų grįžau, pabaigiau akademiją ir kūriau toliau.

Tas laikotarpis mane išmokė dar labiau mėgti muziką.

Sutikau daug bendraminčių, fainų žmonių, su kuriais pradėjau eiti į visokius dub-techno vakarėlius. Išgirdau daug labai geros muzikos ir tuose vakarėliuose pamačiau, kaip jiems smagu groti, kaip jie visiškai be jokio ego pasikeisdami groja prie DJ pulto... Jie nesuasmenina muzikos, tiesiog dalijasi tuo, kaip gražiai gali skambėti kažkokie garsai ir kaip garsas gali tave veikti. Mane tai labai įkvėpė. Labiausiai ten mane paveikė pabėgimas nuo visokių įrankių, nuomonių, akademinių standartų ir blaškančių dalykų.

– Antrąjį albumą „Waste of Space“ pristatei kaip aštuonis laiškus tau tuo metu svarbiems žmonėms. Papasakok plačiau. Jie buvo labiau skirti tiems žmonėms ar pačiai?

– Albumas pasirodė spalio 14 d., o albumo pristatymas vyko lapkričio 17 d. „Kablyje“ su Tomo Stonio šviesų instaliacija. Tuo metu, kai kūriau „Waste of Space“, buvo karantinas ir daugeliui

– Pirmasis tavo albumas, kaip pati sakei, buvo daugiau žaidimas, o antrasis – jau tarsi konceptualus albumas. Kaip tau labiau patinka kurti? Žaisti ar įgyvendinti koncepciją?

– Antras albumas konceptualumo įgavo netikėtai. Kurdama supratau, kad tai natūraliai vyksta – reaguoju į tam tikrą mano gyvenime įvykusią situaciją ir perduodu tai per muziką.

Man patinka klausytis albumų nuo pradžios iki galo ir labai vertinu tą kūrybą, kai žmogus turi gerą koncepciją ir ją įgyvendina – tarsi ilgametražį filmą. Tai didesnis iššūkis.

Pastarasis mano projektas buvo iššūkis sau pačiai – nuo pradžios iki galo sukurti kažką konceptualiai bendro ir ne atsitiktinai jį atrasti, bet apgalvojant viską.

– Kalbi apie savo naujausią darbą su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru – „Laws of Distraction“. Kaip gimė šis projektas? Esi užsiminusi, kad pats orkestro vadovas su tavimi susisiekė...

– Modestas Barkauskas parašė man ir pasiūlė sukurti kažką su orkestru. Iš pradžių bijojau, nes negalvojau, kad galėčiau susidoroti su tokia užduotimi, bet mane paskatino bičiulis iš studijos, kuris sakė, kad turiu daryti tai dabar, nes nežinia, kada tokia proga dar pasitaikys. Tai buvo mano svajonė, apie tai galvojau jau kurį laiką ir staiga tokia galimybė iš dangaus nukrito... Galvojau, po dešimties metų tai darysiu, bet pavyko dabar ir labai džiaugiuosi, kad perlipau save. Pusę metų sėdėjau užsidariusi studijoje, bet nebuvo nė vienos dienos, kad, įsitraukusi į tą kūrybos procesą, jausčiausi blogai. Man tai buvo didžiausia kurta koncepcija – valandos trukmės darbas, kuris turėjo naratyvą ir organiškai papasakotą istoriją.

Procesas labai patiko, o ir rezultatas suteikė tiek pat euforijos. Labai džiaugiuosi šiuo projektu ir smagu ne vienai jame būti. Atsimenu tą momentą, kai įrašinėjome – atrodė, kad groji ir jauti, kaip muzikantai reaguoja į vieną ar kitą dalį... „Laws of Distraction“ istorija yra apie ėjimą deadline‘o link.

Man tai gana artima tematika, ir dar gali visiškai įsijausti ir mėgautis tuo bendru buvimu muzikoje su visais kartu. Pati nustembi tuo momentu, kaip garsai gali tave veikti, ir atrodo, kad muzika su tavimi šneka.

– Kas toliau? Esi numačiusi sau naujų iššūkių?

– Dabar norėčiau kažko neįmanomo, žinai (šypsosi). Kažko sunkaus, bet ne visada to reikia. Dabar ruošiu EP „Nobody Cares About The Fish“, kuris irgi bus įrašomas su instrumentininkais. Įrašydama tarsi nardau vandenyne – kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, bet pats procesas labai smagus, nes vandenyne ramu, viskas perleista per low-pass filtrą, daug ambiento ir kitų ausiai malonių garsų – visokių burbuliukų, vandenėlių. Jau vieną kūrinį įgrojo Giedrius Gelgotas, bus ir kitų instrumentininkų, bet būtent pučiamųjų instrumentų. Kitame projekte taip pat dalyvaus instrumentininkų, tik jis bus daugiau orientuotas į istoriją.

Tai bus albumas, kuriame pasaulis matomas vaiko akimis.

Bet apie jį – vėliau, o dabar planuoju išleisti „Laws Of Distraction“ skaitmeniniu formatu.

>> BLUNKANTI SOFA

Kalbino Lina Simutytė Autorės portretas Karolinos Wv Nuotraukos iš parodos Ievos Trinkūnaitės ir Karolinos Wv

DON DOVILĖS NUOTYKI Prieš penkerius metus menininkė Dovilė Bagdonaitė vienoje esė rašė: „Nuo pat įstojimo (į doktorantūrą) mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su manimi, taip pat atsidūrė nežinioje. Dirba darbus, kurių nekenčia.

Kiti ieško, bet neranda. Baigus studijas atsiveria visiška nežinia.“ Šiandien parodų salės „Titanikas“ erdvėje veikia Dovilės paroda „Pastoralė.

Aitvarų ganyklos“, o menininkė netrukus gins baigiamąjį doktorantūros meno projektą „Kaip kurti ir kaip gyventi. Fantominio Don Kichoto, atgyjančių kūrinių, nuodingų gėlių, sapnuojančių save sistemų, (iš)šokančių raidžių ir visa tai apimančios pastoralės (al)bumas“. Apie laiko ir patirčių atveriamas naujas perspektyvas, pastoralės prasmę šiandienos kontekste ir tai, kas slypi po blizgiu kičo paviršiumi, Dovilę pakviečiau pasikalbėti pavasarį pranašaujančioms tulpėms besiskleidžiant vazose ant staliukų kavinėje „Sakwa“. Gyvename realybėje, kurią labiau nei bet kada norisi praskaidrinti pastelinėmis spalvomis ir šventiniais siužetais. Būtent tokių elementų netrūksta ir šios menininkės kūryboje, nors Dovilė pripažįsta, kad jos kuriama pastoralė turi ir tamsiąją pusę.

6 // © 37O

– VDA parodų salės „Titanikas“ erdvėje iki kovo 19 d. pristatoma tavo vaizduojamojo meno darbų paroda „Pastoralė. Aitvarų ganyklos“ lankytojus pasitinka kvietimu: „Ei, lankytojau, paimk už lyno ir tapk fantastiško gyvūno – aitvaro ganytoju. Nusifotografuok, įkelk nuotrauką į instagramą su grotažyme #aitvaruganyklos“. Šis kvietimas tiesiogiai nurodo į vieną parodos bruožų – darbai yra atviri santykiui su auditorija megzti. Kuo ryšys su auditorija svarbus tau?

– Šiuo sakiniu lankytojus kiek lengvabūdiškai kviečiu į parodą – taip norė-

dama jiems suteikti raktą, leidžiantį suprasti, kaip joje galima elgtis. Lankytojas kviečiamas fiziškai įsitraukti, dalyvavimu užbaigti parodą, jo ten trūksta. Juk ganyklose turi būti ganytojų. Interaktyvumą lemia ir pačios pastoralės idėja, ji tiesiog reikalauja, kad auditorija įsitrauktų. Taigi, galima sakyti, kad jis yra antrinis produktas. Žiūrovo trajektorija parodoje taip pat sukuria judesį. Tam, kad sukurčiau parodos atmosferą, iš anksto galvojau apie erdvę – pagal salės mastelį kūriau joje esančius objektus. Šį kartą netgi pasidariau jos maketą ir žiūrėjau į jį valandų valandas – bet tai veikiau pasitarnavo kaip nusiraminimo / kontrolės, o ne struktūrinimo priemonė. Maketas mažas ir visąlaik priešais akis, todėl galiu jį aprėpti.

Pastoralė parodoje – ne vien graži idealizuota scena iš piemenų gyvenimo. Ji yra ir situacijos aidas, atkartojantis zoologijos sodų lankytojų fo-

Kadrai iš parodos

IAI AITVARŲ GANYKLOSE tografavimąsi su plėšriais tigrais ir didžiuliais drambliais, kurortų paplūdimiuose – su kanarėlėmis ar beždžionėmis. Gyvūnai, tampantys savotiškomis dekoracijomis, iš tiesų gyvena sudėtingomis sąlygomis, prieš juos smurtaujama, siekiant priversti paklusti. Pozuodami šalia gyvūnų žmonės siekia įgyti liūtams ar ereliams būdingų savybių, susijusių su seksualumu, patrauklumu ir galia. Parodoje lankytojus skatinu patenkinti šiuos poreikius. Žinoma, galiu būti apkaltinta pataikavimu madai, nes parodoje vaizduojami vandens gyvūnų motyvai yra tapę tendencija. Tačiau sąmoningai tai suvokiu, šiuos įvaizdžius naudoju kaip pastišą.

– Ar mene mėgaujiesi interaktyvumu?

Ar vis dėlto svarbiau išlikti tik žiūrove?

– Jei teatre per spektaklį aktoriai pakviestų lipti ant scenos, tai trikdytų, aš norėčiau visada likti tamsioje savo kėdėje ir patogiai stebėti tai, kas vyksta scenoje. Parodose kitaip – ten tavęs visų akivaizdoje niekas neverčia nieko daryti, na, jei ta paroda ne performansas, per kurį gali nutikti visko.

Tikslus interaktyvumo pavyzdys galėtų būti prieš keletą metų ŠMC vykusi paroda „No pain no game“, kurioje galėjai žaisti su tam tikrais aparatais.

Jei pralaimi, tave gali nutrenkti lengva elektros srovė. Bandžiau ir visai patiko (šypteli). Literatūra, manau, mažiausiai pasiduoda interakcijoms. Tiesa, prisimenu Žygimanto Kudirkos-Mesijaus poezijos knygą „XXI a. Kudirka“, kurią gali ne tik skaityti, bet ir atlikti veiksmus – paskambinti nurodytais

SAVO DARBAMS MĖGSTU SULEISTI TAM TIKRĄ KIEKĮ NUODŲ.

KAŽKADA PATIKĖJAU MINTIMI, KAD KIEKVIENAS MENO KŪRINYS TURI SAVYJE TURĖTI BENT ŠIEK TIEK NUODO.

numeriais, siųsti bučinius, nuskaityti QR kodus ir pan. Tačiau ne itin mėgstu knygas su keliomis skirtingomis pabaigomis, nes kartais kyla įspūdis, kad autorius ir pats ne visai dėl jų apsisprendęs, o man reikia aiškumo. Negaliu sakyti, kad interaktyvumas man įdomus pats savaime, jis gali būti gera priemonė kurti pakitusį santykį su erdve ar patirtines sąlygas.

– Pastoralė (lot. Pastoralis – piemenų) yra peizažo kryptis, vaizduojanti idiliškas ir idealizuotas scenas iš piemenų gyvenimo. Kaip minėjai, tavo kuriama pastoralė turi tamsiąją pusę. Vis dėlto ši grėsmė tavo darbuose pateikiama pastelinėmis, mažorinėmis spalvomis ir šventiniais siužetais. Kuo tave žavi ši dviprasmė vaizduojamoji maniera, kurią galima suvokti tiek kaip (sąmoningai naivų) žaidimą, tiek kaip socia­ linę kritiką?

– Savo darbams mėgstu suleisti tam tikrą kiekį nuodų. Kažkada patikėjau mintimi, kad kiekvienas meno kūrinys turi savyje turėti bent šiek tiek nuodo.

Tokią strategiją pasirinkau tapydama gėles tada dar veikusiame Lukiškių kalėjime. Visos gėlės freskoje buvo nuodingos, tačiau apie tai nepranešiau nei kaliniams, nei jų prižiūrėtojams. Freską tik dėl to ir leido kurti – juk gėlės visada gerai ir gražu. Taip, galima sakyti, sukūriau nelegalų grafitį, padariau nusikaltimą kalėjimo viduje, o pats poelgis ir freska man atrodė išties gražūs.

Tuo metu sukurtas kortas su nuodingomis gėlėmis įtraukiau ir į šią parodą – pastoralės siužete jos tinkamos, gali tapti pereitos pievos simboliu ar sėklų kolekcija.

>> BLUNKANTI SOFA

– Kalbėdama apie tavo parodą, negaliu nepastebėti ir kičo estetikos. Lankydamasi „Titanike“ atkreipiau dėmesį į eksponatų išdėstymą. Pagrindinė salė primena žmonių susibūrimo aikštę, miesto stadioną švenčių metu ar Palangos J.Basanavičiaus gatvę su įvairiomis atrakcijomis ir pramogomis. Prisiminiau cukraus vatą, batutus, žaidimų automatus, fotografijas su smaugliais. Kita parodų salės erdvė – tarsi prekybinis mugės miestelis, kur gali „įsigyti“ auksinių žuvyčių, gėlių, suvenyrų, knygų. Gali net rankas „nusiplauti“! Arba pažvelgti į savo iškreiptą atvaizdą veidrodyje, kuris čia atkeliavo tarsi iš atrakcionų parkuose veikiančių veidrodžių kambarių. Visi šie elementai lankytojui leidžia patirti miesto švenčių atmosferą, kuri lyg ir nuteikia bendrauti su kitais, tačiau iš tiesų yra tokia triukšminga, kad dažnai tampa sunku net susikalbėti. Kuo kičo estetika kūryboje yra svarbi tau?

– Džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią atmosferą, nes to ir siekiau. Kičo estetika mane lydi gana seniai, jos elementus neretai naudoju savo kūryboje. Tačiau manau, kad ši paroda yra labiausiai nutolusi nuo tiesioginio kičo panaudojimo.

8 // © 37O Kadras iš parodos

liktuoja, o paskui atsiprašinėja, susitaiko ir kartu šoka. Iš dalies tai atrodo ir naivu, ir nuoširdžiai gražu – juk švenčių metu neretai sakomos įvairios kalbos, o man patinka stebėti žmones rimtais veidais, be ironijos linkinčius vieni kitiems gero.

Tada noriu jais tikėti ir viliuosi, kad viskas bus gerai: jaunieji gyvens laimingai tol, kol mirtis juos išskirs. Ceremonijos pakeičia realybę, jose veriasi kažkas egzistenciško ir tiršto.

– Kovo 8 d. ginsi doktorantūros meno projektą „Kaip kurti ir kaip gyventi. Fantominio Don Kichoto, atgyjančių kūrinių, nuodingų gėlių, sapnuojančių save sistemų, (iš)šokančių raidžių ir visa tai apimančios pastoralės (al)bumas“. Kiek paroda susijusi su tavo meno projektu?

– Paroda yra doktorantūros meno projekto gynimo dalis. Svarsčiau, ar ji turėtų surinkti į vieną vieJEI TEATRE PER SPEKTAKLĮ AKTORIAI PAKVIESTŲ LIPTI ANT tą per penkerius metus suSCENOS, TAI TRIKDYTŲ, AŠ NORĖČIAU VISADA LIKTI TAMkurtus meno kūrinius, ar kaip tik turėtų būti kažkas SIOJE SAVO KĖDĖJE IR PATOGIAI STEBĖTI TAI, KAS VYKSTA SCENOJE. PARODOSE KITAIP – TEN TAVĘS VISŲ AKIVAIZDO- visai atskiro ir naujo. Galiausiai nusprendžiau suJE NIEKAS NEVERČIA NIEKO DARYTI, NA, JEI TA PARODA rengti parodą, kuri turėtų NE PERFORMANSAS, PER KURĮ GALI NUTIKTI VISKO. savitą koncepciją, ir atsisakyti darbų retrospektyvos, nes šis kelias atrodė neįdomus ir dirbtinis. No– Tiesa. Atrodo, kad šįkart kičas labiau veikia kaip koncepcirėjau pajusti, kad tai pabaiga, ir padėti ja, nuoroda į visuomenės įpročius, kurie taip pat gali būti kitašką. Pastoralės tema išsivystė natūračiniai. Galbūt kičas per veiksmą? liai kaip išeities taškas. Tyrimą pradė– Geras pastebėjimas. Pats pastoralės žanras yra gana kijau ir baigiau Don Kichotu – antrame činis – saldus, lengvas, idealistinis peizažas, kurio fone – knygos tome, po kelionių gulėdamas laimingi piemenys, o visa situacija – gryna iliuzija. Man kūrymirties patale, jis svajojo apie pastoraboje kičas – greta sąmoningo naivumo strategijos. Kičas po lę – pasveikęs būtų tapęs piemeniu ir blizgiu savo paviršiumi vis kažką slepia. Pavyzdžiui, po ceresu Sanča Pansa ganytų avis. Tačiau jis monijų prie Santuokų rūmų rinkdavau likusius konfeti. Sumirė, ir troškimai neišsipildė. Sumakaupusi jų pakankamai, išbarsčiau ir sulipdžiau į permatomą, niau, kad doktorantūros pabaigoje gaužuolaidą primenančią plėvelę. Eksponavau sakydama, kad liu pati sukurti savo pastoralės versiją, į čia yra žvaigždžių dulkės. Ir man tai iš tiesų buvo žvaigždžių kurią Don Kichotas nepateko, ir taip išdulkės, nes tokia aš sąmoningai naivi. Objektas, skirtas svareiti iš šio etapo. Pastoralėje veikia anabiausiems šventiniams momentams pažymėti, per akimirmorfinės perspektyvos, judesys ir gyką tampantis šiukšle. Kokia tai išties drama, ar ne? Tačiau tik vybės siekis, iliuzijos, povandeninės dabar supratau, kad kičas mano darbuose veikia ne vien kaip svajos, į save nurodančios struktūros, objektas, bet ir kaip veiksmas. Man nuoširdžiai patinka miesteksto ir vaizdo santykis, įvietinimas – tų šventės provincijose ir tradicinės vestuvės, kuriose žmonės temų raktažodžiai, kuriomis domėjaupasipuošia, jaudinasi, stebi vieni kitus, apkalbinėja ar net konfsi tyrimo metu.

– Sąmoningas naivumas, kaip ir donkichotiškos savybės, tau nesvetimos ne tik vaizduojamajame mene, bet ir poezijoje – eilėraštyje „kurį supras tik skaitę Harį Poterį“ savo pirmojoje knygoje „Mėlynojo banginio širdis“ (2016) rašai: „noriu būti akiniuota didvyre / akinius jau turiu / visa kita – tik detalės. Kovoti su Voldemortu / sugebėtų kiekvienas / o štai būt keturakiu / reikia drąsos / visuose pasaulio hogvarstuose“.

Manau, kad naivumas, ypač sąmoningas, šiais laikais reikalauja drąsos. Kaip donkichotiškos savybės menininkui gali praversti?

– Naivumas turi nemažai formų. Šventas naivumas nėra kažkoks gerumo ir mielumo įsikūnijimas. Jis gali būti žiaurumo sinonimas. Logiška, kad sąmoningas naivumas reikalauja kuo geresnio išsilavinimo. Rašydama pirmąją knygą jaučiausi sąmoningai naivi, tačiau kai paskaitau ją dabar, suprantu, kad knygoje buvo daug paprasto naivumo, kurio pati nepastebėjau. Tačiau menininkui naivumas gali padėti neprarasti vilties, kad pasiseks, kad verta stengtis, kurti, tikėti, kad viskas bus gerai.

Kartais – kad tavo darbai išties kažką reiškia.

– Projekto dalis „Kaip kurti ir kaip gyventi“ priminė „Šiaurės Atėnuose“ publikuotą tavo esė „Don Dovilės nuotykiai doktorantūroje: apsimetėlės sindromas“, kuriame aptarei amerikiečių psichologių Pauline’s R.Clance ir Suzanne’s A.Imes apibrėžtą apsišaukėlio sindromo sąvoką. Prieš penkerius metus rašei: „Nuo pat įstojimo mane kankina abejonės: ką aš čia veiksiu? Ar man iš viso čia vieta? Kiti, pabaigę magistro studijas kartu su manimi, taip pat atsidūrė nežinioje. Dirba darbus, kurių nekenčia. Kiti ieško, bet neranda.

Baigus studijas atsiveria visiška nežinia.“ Kaip magistro ir doktorantūros studijas matai iš dabartinės perspektyvos? Ar vis dar jautiesi apsimetėle?

– Per visus šiuos metus sekdama doktorantūros studijų procesams skirtus instagramo profilius šia tema pririnkau daug memų. Nors apsimetėle jaučiuosi ir dabar, tačiau nebe taip stipriai. Tai vis dar amerikietiški kalneliai, bet su šiek tiek mažesnėmis kreivėmis. Magistro studijos ir doktorantūra man suteikė galimybę formuotis kaip menininkei, kurti ir tyrinėti, brėždamos tam tikras ribas ir reikalavimus, suteikdamos santykinį saugumą. Didžiausia dovana – laikas kūrybai ir tyrinėjimams. Didžiausia kaltė, kad kartais jo neišnaudojau arba neišnaudojau geriau, jausdamasi jo tiesiog neverta. Prie to prisidėdavo lyg nebylus, iš kažin kur atsiradęs reikalavimas nuolat save pateisinti – užtrukdavau ten, prieidavau iki tokių smulkmeniškų detalių, kad dingdavo visas ryžtas. Kita vertus, kartais yra svarbu suprasti kai kuriuos dalykus, bet verbalinis to formulavimas yra visai kitas dalykas. Užtrukdavau, norėdama pateisinti ne tik save, bet ir studijas, įtampa apimdavo klausiant, ką aš ir visi kiti čia išdarinėjame.

– LRT radijo laidos „Pirmas sakinys“ vedėjai Mindaugas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta kultūros leidinių redaktorius Gytį Norvilą ir Moniką Krikštopaitytę pakvietė pokalbio tema „Įvairovė. Negalima palyginti, bet palyginkime. Literatūra tarp kitų menų“. Pašnekovai išsakė savo nuomonę, kad literatūra, palyginti su kitais menais, yra gana skurdi ir plokščia, o bendruomenė – uždara ir verdanti savo sultyse. Kaip šiuos procesus, kurdama skirtingų disciplinų meną, vertini tu?

– Vizualieji menai patys savaime yra labiau įvairialypiai, juose daug daugiau žanrų ir veikimo būdų nei literatūroje. Ta pati doktorantūra ir meninis tyrimas skatina bendradarbiauti su kitų sričių kūrėjais ir mokslininkais, filosofais, pati peržengia ribas, yra hibridinė. O kur dar visos tarptautinės parodos, bienalės, rezidencijos. Nors pats kūrybos procesas dažnai yra vienišas ir uždaras, atviram būti galbūt išties yra lengviau. Literatai susitinka festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Poezijos pavasaris“. Lankydamasi juose pastebiu susiformavusias grupeles pagal stilistines ar kitas pažiūras, o vizualiųjų menų renginiuose tokias išskirti tikrai sunkiau, nors jos taip pat egzistuoja.

Galbūt literatams reikėtų atviresniu žvilgsniu domėtis kitomis meno sritimis, nebūti skeptiškai nusiteikusiems šiuolaikinio meno atžvilgiu. Pastebiu, kad to netrūksta, bet nenoriu apibendrinti. Situaciją galima palyginti su stereotipiniu nusistatymu, kad poezija turi būti rimuota, kitaip ji ne poezija, o menas, jei tai ne paveikslas ar apčiuopiama skulptūra, jau – ne menas. Stereo­tipinis požiūris užkerta galimybę gilintis toliau.

– Eilėraštyje „Akademinis piešimas“ rašai: „priešais apipieštas studijos sienas / palangių sąmokslai, žiūrėjimas / per gatvę į parodų salę, ten žmonės gyvena / o mes čia išprakaituojam vis atbunkančiais pieštukų galais“. Lyrinis subjektas, net suvokdamas paradoksalią realybę, vis dėlto renkasi joje likti. Kaip dažnai tau pačiai norisi iš studijos pasprukti ten, kur „žmonės gyvena“?

– Kūryba išeikvoja labai daug energijos – tiek fizinės, tiek psichinės, visada susiduriama su išorės, materijos ir socialinės aplinkos pasipriešinimu ir todėl kartais atrodo, kad geriausia būtų nebekurti, pasirinkti ką nors kito ir ramiai gyventi – kaip tiems piemenims pastoralėje.

Literatūrinį projektą „Blunkanti sofa“ remia Lietuvos kultūros taryba.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Dovydas Kiauleikis

Iš novelių apie futbolą išsirutuliojo pandeminis romanas. Vasario pabaigoje Juozas dar spardė kamuolį Liepkalnio stadione, o kovą jau neatsitraukė nuo kompiuterio kaip paklaikęs sekdamas kovidines naujienas.

Tokia yra naujos Kęstučio Šapokos knygos laiko skalė. Ši antiutopija atspindi naujojo normalumo realybę.

Gerai, kad dabar žiūrėdami į 2020 m. pavasarį jau galime ir pasijuokti, kokie buvome tada rimti. Su Kęstučiu aptariame tas dienas ir jo romano įvairius niuansus.

Daivos Visockytės koliažas

PANDEMIJĄ DEKONSTRUOJANT: FUTBOLAS, KULTŪROS VADYBA IR LIETUVIŲ PROZOS KLASIKA

10 // © 37O

– Pirmoji tavo knyga „Pušis, kuri juokėsi“ žaidė su Justino Marcinkevičiaus apysaka tuo pačiu pavadinimu. Dabar naujame romane „Sakmė apie Juozą“ girdime Juozo Baltušio „Sakmės apie Juzą“ aidus. Kodėl vis interpretuoji lietuvių literatūros klasiką?

– Nesu tikras, kad šiuo atveju tiktų žodis „interpretuoti“, nors gal ir tiktų...

Iš dalies tai, ko gero, nulėmė mano kita profesinė – akademinė dailėtyrinė / filosofinė – terpė. Pavyzdžiui, įprotis matyti (kultūrinius) tekstus ne tik ir ne tiek suštabeliuotus istorijoje, tačiau patirti kaip kalbinį tinklą, kuriame visi (kultūriniai) tekstai vienodai veiklūs ir įaugę vienas į kitą. Čia nėra nei klasikos, nei šiuolaikiškumo, kaip nėra aukštosios ar žemosios literatūros. Yra tik tekstų ir (ideologizuotų) naratyvų pynės.

Bet kokiu atveju labai patogu yra tiesiog imti ir įlįsti... įsirangyti, tarsi kokiam parazitui, tarsi askaridei ar spalinei, per (kultūrinę) išeinamąją angą... į kitų tekstų semantinį žarnyną.

Ir ten (dvasiškai) augti (juokiasi)!

Be to, vadinamoji mūsų klasika, taip pat ir sovietinė, istorija apskritai, juk tebėra įaugusi į šiandieną, joje tebeveikia. Sovietinėje (ar sovietmečio) „klasikoje“ telpa daug kas – nuo valsiūnienių, gudaičių-guzevičių, liepsnonių, meškauskienių, bieliauskų, sirijos girų, iki bubnių, baltušių, marcinkevičių, granauskų, jacinevičių, gavelių, ivanauskaičių. Trumpai tariant – nuo baroko iki roko.

J.Marcinkevičiaus „Pušyje, kuri juokėsi“, taip pat ir J.Baltušio „Sakmėje apie Juzą“ (ne)sąmoningai bandoma suderinti „aukštąją literatūrą“ su socioideologiniu kiču. Nors sovietmečiu euroromano – rinkodaros triukais grįstos literatūros – dar nebuvo, tačiau Vytauto Sirijos Giros kai kuriuos kūrinius, kaip ir J.Baltušio garsųjį epą, taip pat ir J,Marcinkevičiaus „Pušį, kuri juokėsi“, jau galima iš dalies vadinti ir komercinės lietuvių literatūros šaukliais.

Komercija yra ne tai – perka ar neperka, veikiau, specifinis mąstymo ir rašymo principas. Iš čia, matyt, kyla ir neįtikėtinas (taip pat ir įtartinas) „Juzos“ populiarumas... Nors sovietmečio literatūriniams tekstams gal labiau tiktų žodis „konjunktūra“, nes komercija buvo tiesiogiai sujungta su ideologinės stratifikacijos mechanizmais. Nors, žinoma, ne tik sovietmečiu, bet ir tarpukario literatūroje buvo apstu garsių rašytojų literatūros kūrinių su muilo operų elementais. Kad ir Antano Vienuolio „Viešnia iš Šiaurės“...

Kiek sąmoningai savo kūrinių populistinės politinės ekonomijos potekstes suvokė ir naudojo J.Baltušis arba J.Marcinkevičius, sunku vienareikšmiškai atsakyti. Dėl J.Marcinkevičiaus palikimo iki šiol laužomos literatūrologų ir / ar ideologų ietys, tačiau prie rišlesnių išvadų neprieita... Nes juk niekada visiškai aiškiai ir objektyviai nepatirsime, „ką žino upė“... Pats poetas kadaise yra sakęs, kad apie jį liudys „laukas, kelias, pieva... upė“... Tačiau kol jie ir jos tyli, tenka tenkintis prieštaromis sociokultūrinėje plotmėje. Tačiau kaip tik tose prieštarose, mano manymu, ir slypi visa intriga, įdomumas!

Aš naudojuosi tomis prieštaromis kaip intertekstais, kartu diskutuoju su ta „klasika“, taip pat mūsų istoriniais naratyvais platesne prasme. Dar turėkime omenyje ir per visą mūsų sovietmečio literatūros klasikų kūrybą raudona

– Ką iš Juzos perkėlei į savo Juozą?

– Iš Juzos į Juozą perkėliau dalį charakterio ir kartu apskritai dalį lietuviškumo geno – atsiribojimą, konservatizmą, provincialumą, savotišką konformizmą, laikantis pozicijos „nieko nežinau ir nieko nenoriu žinoti“, tarsi kurmio psichologiją. Galima būtų įsivaizduoti, kad Juozas yra koks tolimas ar nelabai tolimas Juzos giminaitis. Gal Juzos brolio vaikaitis, tik nebe žemdirbys ir ne kolūkietis, o šiandienis kultūrininkas, gyvenantis sostinėje.

Beje, savo „Sakme“ taip pat iš dalies dubliuoju dar ir Jono Avyžiaus „Chameleono spalvas“. Tas kūrinys irgi problemiškas ir, beje, nemėgstamas daugelio dabartinių literatūros gurmanų, atseit dėl žemo meninio lygio, ir apskritai romano sukūrimo miglotos istorijos (sakoma, kad rašytojui liepė jį parašyti organai). Šis J.Avyžiaus kūrinys iš tiesų yra duobėtas, tačiau XX a. 8-ojo dešimtmečio „kultūrininkų“ psichosocialiniai portretai ir apskritai vadinamoji kultūros sistema, mano subjektyvia nuomone, atkurta stebėtinai tiksliai.

Tiesa, 1989 m. pastatytas dviejų dalių filmas „Chameleonas“ gal vis dėlto geresnis ir vientisesnis už knygą. Tai apskritai yra vienas mano mėgstamiausių lietuvių filmų, galbūt kartu su 1987 m. filmu „Parodų rūmai“. Kaip ir apskritai perestroikos laikų visas sovietinis kinas – vadinamosios černuchos kine formavimosi, brendimo etapas.

Taigi, manau, būtent dėl kultūros sistemos tikslaus pjūvio, o ne vien dėl žemo meninio lygio, tas J.Avyžiaus romanas nelabai mėgstamas. Ir J.Baltušis anais laikais, kiek skaičiau jo dienoraščiuose, nuolat burbėjo dėl jo. Ir tame burbėjime yra dalis tiesos, nes J.Avyžius ėmėsi preparuoti sistemą, kurioje pats jautėsi komfortiškai, savęs su ja tarsi nesiedamas. Todėl ir dirbtinumo, veidmainiavimo išvengti nepavyko.

Prisipažinsiu, kad esu numatęs panašią neigiamą reakciją ir į savo „Sakmę apie Juozą“ – ir tokia reakcija, matau, jau atsiranda feisbuke. Nes romano nulinė išliekamoji vertė yra koncepcijos dalis. Knyga – tarsi dabartinės lietuvių smulkiaburžuazinės (kultūrinės) moralės veidrodis. Ir ta moralė, pati mūsų kultūra, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, yra mažai tepasikeitusi nuo brežnevizmo laikų.

Jeigu tai, ką matai veidrodyje, nepatinka, kaltini veidrodį... „Sakmė apie Juozą“ tarsi atrodo visiškai lėkšta, tačiau ją perskaityti, pagauti tariamo lėkštumo niuansus reikia kiauše turėti sukaupus šiokį tokį kultūrinį, taip pat ir literatūrinį, bagažą. Tačiau tai ne komercinis / konjunktūrinis triukas.

Muilo operų nekuriu.

Ir apskritai nebandau ir nenoriu kurti žanrinės literatūros. Realizmą ar natūralizmą suprantu ne kaip žanrą, o kaip pasaulėžiūrą platesne prasme. Gal net ideologinę poziciją.

– „Sakmė apie Juozą“ – pandeminis romanas. Kaip pats išgyvenai 2020 m. kovo beprotybę? Kaip kilo mintis apie tą laiką parašyti knygą?

– 2019 m. rudenį pradėjau rašyti apsakymų rinkinėlį apie mėgėjų futbolą. Pavyzdžiui, 35+ turnyre dalyvauja dvylika komandų, kurios per sezoną (du ratus) susikala tarpusavyje du kartus. Taigi, išeina – jeigu teisingai skaičiuoju (?) – 22 rungtynės. Po vienas rungtynes per savaitę. Maniau, kad taip per pusmetį ar gal kiek ilgėlesnį laiką, surinksiu nepretenzingų, nesensacingų ir būtinai – nedvasingų (!) – apsakymėlių knygutę. Ir bandysiu siūlyti leidyklai. Sezonas prasidėjo, galima sakyti, kartu su pandemijos pradžia, tačiau sužaidus vos kelerias rungtynes – kovo viduryje – buvo užbanintas!

Prasidėjus pandemijai streso tikrai buvo! Iš pradžių su žmona Benigna, turbūt kaip ir daugelis, psichologiškai jautėmės nekaip. Tai buvo dar pirmoji pandemijos banga! Kaip ir daugelis, nuolat lindėdavau internete ir stebėdavau pseudo(?)žinių srautą – kas bus?! Kaip bus?! Ar jau pasaulio pabaiga?! Aplink visur vaidenosi virusai!

Ta vieta mano knygoje, kai parduotuvėje bijojau suspaudyti pinkodą, nes reikės paliesti „užkrėstus“ mygtukus, – teisybė! Taigi, tarp žiniasklaidos ir masinių psichozių – ryšys, mano galva, yra glaudus. Apskritai, reikėtų „padėkoti“ už visą tą stresą komercinei žiniasklaidai. Manyčiau, kad jai tai buvo aukso amžius!

Tačiau vienu metu mane užtrumpino.

Pamaniau, kad galiu pabandyti tą srautą kažkaip suvaldyti, tarsi nugalėti. Atsimenate, kaip Russelo Crowe įkūnytas personažas filme „Nuostabus protas“ išsikėlė sau užduotį įveikti šizofreniją tarsi loginės dedukcijos būdu... Struktūruoti tai, kas, atrodytų, yra nestruktūruojama! Pamaniau, kad mano protas irgi gali būti nuostabus (juokiasi)! Sugalvojau kaupti tekstinius failus ir taip nudrenuoti neigiamą energiją! Tačiau kaupti ne viską iš eilės, o bandyti atsirinkti pagal dar kokį nors kriterijų... Nes, kai pradedi informacinį spamą vertinti formaliai – kaip tinkamą ar netinkamą medžiagą lipdymui, mažiau kreipdamas dėmesio į patį turinį, streso lygis iš tiesų pastebimai nukrinta. Žiniasklaidos nuolat kurstomas ir palaikomas grėsmės ir bejėgiškumo pojūtis, žinoma, nedingsta, tačiau jie nebėra tokie stiprūs ir aštrūs.

Taigi, pirmoji paskata atrinkti ir kopijuoti straipsnelius buvo veikiau (savi) terapinė. Tik vėliau kilo mintis, kad visa tai galima pabandyti dar suliteratūrinti ir sujungti su pradėtais keliais apsakymėliais apie futbolą... Taip nenusižengsiu realistiniam principui – socialinė tikrovė, kad ir kokia fantasmagoriška ji būtų, dalyvauja toliau.

– Pasitelkiant realius žiniasklaidos pranešimus ir garsių Lietuvos žmonių pasisakymus romane demaskuojamos visuomenės baimės. Kurios jų tau atrodo svarbiausios, keliančios daugiausia nerimo?

– Nesakyčiau, kad stengiuosi demaskuoti visuomenės baimes. Veikiau – išryškinti procesus ir mechanizmus, kurie padeda toms baimėms formuotis, daugintis, vešėti. Nerimą ir liūdesį kelia tai, kad paversti preke įmanoma bet ką – netgi baimes. Ir, žinoma, akivaizdžiai išryškėja labai efemeriški vadinamosios demokratijos kontūrai. Tai, kas atrodė savaime suprantama ir nepajudinama, pasirodo besąs rūkelis. O alternatyvų sugalvoti greitomis, panašu, irgi nepavyksta. Užtenka vadinamojoje tikrovėje persisukti kokiam varžteliui ar

dviem, ir socialinis mechanizmas staiga pradeda byrėti arba pakimba. Ir tada iki, atrodytų, neįsivaizduojamų, beprotiškų dalykų – vienas žingsnis. Ir tarsi be piktų kėslų.

Belieka tikėtis, kad viskas kaip nors užsirauks savaime, kaip Herberto Wellso „Pasaulių kare“, ir tada galima bus apsimesti, kad sapnavome ar fantazavome.

Benignos Kasparavičiūtės nuotr.

gija einančią seksizmo liniją... Tačiau mano kūriniuose nereikia ieškoti ir supergudraus konceptualizmo. Priešingai – bent kol kas stengiuosi dirbti pagal kritinio ar socialinio realizmo, o gal netgi natūralizmo, kaip jį suprantu aš, tradiciją. O ši tradicija labai turtinga. Turiu omenyje ne vien tai ar gal netgi ne lietuvių literatūrą.

NERIMĄ IR LIŪDESĮ KELIA TAI, KAD PAVERSTI PREKE ĮMANOMA BET KĄ – NETGI BAIMES.

– Koks tavo požiūris į šiandienę Lietuvos žiniasklaidą?

– Normalus požiūris. Aš tą vadinamąją žiniasklaidą, tiesą sakant, skaičiau intensyviau tik pirmos pandemijos metu, ir ypač tuo metu, kai jau sugalvojau kaupti tekstinį archyvą. Tada kiekvieną dieną netgi laukdavau naujų žinių. Vis dėlto, manyčiau, kad dėl savo amžiaus, šiokios tokios patirties ir šiokio tokio išsilavinimo jau daugiau ar mažiau sugebu atsirinkti reikiamą informaciją ir nevartoti viso urmu brukamo srauto. Be to, kur kas kokybiškesnės analitine prasme informacijos paprastai ieškau ir, žinoma, randu anglakalbėje, prancūzakalbėje ir rusakalbėje (turiu omenyje, ne oficiozinėje-propagandinėje, o nepriklausomoje – tiek liberalioje, tiek, žinoma, ir kairiojoje) interneto žiniasklaidoje. Palyginti su jomis, mūsiškė žiniasklaida, pripažinkime... vis dėlto yra... ar bent jau didelė jos dalis –

schematiška, kupiūruota ir primityvoka. Tačiau tai yra daugumos kultūrinių provincijų problema.

– Dirbi bibliotekoje, veikėjas Juozas – tavo alter ego. Kiek romane yra tikrovės?

– Romane daug tikrovės, realaus socialinio fono. Kalbant filosofiniais terminais – man svarbus ne idealizmas, o materialistiniai-dialektiniai išeities ir atspirties taškai. Tačiau, apskritai, tai ne autobiografinė knyga, kokia iš dalies buvo pirmoji mano knyga „Pušis, kuri juokėsi“.

Autentiškiausia romane yra, ko gero, futbolo dalis, nors irgi su kompoziciniais vykrutasais. Visi kiti siužetiniai vingiai sugalvoti. Žinoma, remiantis tikrovės medžiaga. Iš pradžių tikrai maniau, kad Juozas – tarsi aš pats. Tačiau dabar, jau išleidus knygą, pažvelgus į ją iš šalies, matau, kad Juozas vis dėlto nėra mano alter ego tiesiogine žodžio prasme. Gal geriau būtų sakyti, kad alter ego šiuo atveju įsikūnija ne kokiame nors viename personaže, o skleidžiasi romano visumoje, ir mano, kaip romano autoriaus, ideologinėje pozicijoje apskritai.

– Panašu, kad šiuolaikinis kultūros vadybininkas iš tikrųjų yra šių laikų juodadarbis: maža alga ir jokio įkvėpimo tiesiog pildant projektų „Excelio“ lenteles. Ar tikrai? Ar čia stipriau pašaržuota?

– Taip ir ne. Viena vertus, visi dabartiniai žemesniosios grandies vadybininkai tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje tam tikra prasme yra sukultūrinti juodadarbiai. Žinoma, tai nereiškia, kad nebėra tikrų juodadarbių. Proletariatas niekur neišnyko, nepaisant peršamos priešingos nuomonės tarp susidvasinusių humanitarų. Palyginti su tais proletarais, vadybininku būti nėra taip jau blogai! Pavyzdžiui, kai apytikriai prieš 25 metus iš juodadarbio (mojavau kirviu Pavilnio miškuose) perėjau į (kiek pritempiant) santykinio juodadarbio bibliotekoje darbą – skirtumas vis tiek buvo milžiniškas! Visomis prasmėmis! Kai po daugelio metų tapau dar ir kultūrinės veiklos vadybininku, apskritai triumfavau! Žinoma, tik kurį laiką... Beje, šiuo metu jau nesu vadybininku – dirbu mokslinįtiriamąjį darbą.

Kita vertus, „Excelio“ lenteles ir jų pildymą beprasmiškais punktais punkteliais, kažkokiomis biudžeto eilutėmis, kažkokiomis veiklomis, kažkokiais tikslais, kažin kokiais uždaviniais – visu tuo biurokratiniu briedu – galima būtų suprasti kaip... Velnias – negaliu pakęsti žodžių „metafora“ ir „simbolis“! Vos kurį jų išgirstu, ar pastebiu tekste – man pradeda sukti vidurius!

Tačiau grožinė literatūra, nekalbant apie poeziją, yra toks keistas dalykas, kad net, atrodytų, kruopščiai išvalius tekstą... jame tuojau pat vėl tarsi savaime pradeda veistis ir daugintis visokios metaforos ir simboliai, nesunaikinami ir amžini, tarsi tarakonai! (ir vėl „metafora“, po paraliais...)

Taigi, „Excelio“ lenteles šiuo atveju galima būtų suprasti ir kiek platesne prasme – nebūtinai kaip metaforą ar simbolį, tačiau vis dėlto kaip dabartinės mūsų vadinamosios kultūros esmę. Tiksliau, netgi kaip kultūrkę, visus mus – kultūrininkus – kiaurai persmelkusį neobrežnevizmą!

J

N IŠ EM PA A ŽI ŽA N TIS

Ra š

ė

G M ie dr Ve ano ė Sk i no ki ai b tė r a o r u ne s l i s a j pa bu nt į, k ni pa tik vo pil aip eku M dė o sk keis iak ka om M ant ti. B ait tuo alni tin et an as ič yti lis o ą, ne ta ir iu , g a ar da bu s, gi lia a tsi ba ž vo lv s n o a i vi tei jį oti, kyrė ties iau vak si s m i a Liu , pa ėg iškl lis k og gal rėl ė du si o, au až ne ja ių va daž me syti kok va i su liūta di yd rg ir s, ka tik s. na a in , j t n rė , a vo os, ei e. liuo i vie t J n a tse ryš je ik s ki i ž jėg m t e. J ą k it a Va u ino o ies is ur sa . T da s le iog ris aig vo id . i – , k žia va ad , rd as

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

is ir pats puikiai suvokė gerąsias savo savybes, tik niekaip negalėjo apsispręsti, kuo vis dėlto „būti užaugus“: barmenu ar kunigu? Kadangi už vyną skanesnis buvo alus, Mantas nusprendė pasukti baro link.

Vėliau persigalvojo. Ir tokia būtų trumpoji mano istorijos versija, bet ilgoji – gal kiek įdomesnė. Ar daug įdomesnė, nežinau, bet ilgesnė tai tikrai.

Tuo metu, kai mes baigėme mokyk­ lą (Mantas – mano brolis dvynys), 2008-aisiais, buvo labai populiaru stoti į universitetus. Geidžiamiausios specia­ lybės – nesunkiai nuspėjamos: gydytojai (arba viskas, kas susiję su medicina), teisininkai (arba viskas, kas susiję su viešuoju administravimu), filologai (arba visos kitos kalbų / komunikacijos specia­lybės, kurias praktiškai negalvodami renkasi skaičiams mažiau gabūs), vis populiarėjantis IT sektorius. Aišku, tuo metu nė neįtarėme, kad IT taps pinigų kalve ir beveik užtikrinta šilta vietele tarptautinėje įmonėje ar perspektyviame startuolyje. Tada atrodė, kad reikia būti komunikabiliam, o ši savybė nesirimavo su darbu prie kompiuterio. (Nors dabar, aišku, akių neatitraukiame nuo kompų ir telefonų net valgydami. Ten daugiausia ir komunikuojame.)

Kai kurie, žinoma, galvojo apie kolegijas. Jie sakydavo (pavyzdžiui, žemesnius, nei tikėjosi, balus gavęs intelektualas Algis), kad ten geriau, nes gauni daugiau praktikos ir trumpiau studijuoji. Logiškas atsakymas (nors Algio atveju ir ne visai nuoširdus), o šiandien atrodantis net patraukliau.

12 // © 37O

Trečiajai grupei beliko profesinės mokyklos, kurių dažniausiai niekas nesirinko, jos tiesiog likdavo. Aišku, šiais laikais situacija gerokai pasikeitusi: į profkę keliauja ne tik mokyklinio amžiaus jaunuoliai, bet ir bakalaurai ar magistrai, tebeieškantys konkrečių, praktinių žinių, darbo ar pildydami senas, jau beveik užmirštas svajones.

Aišku, norėjome kraustytis. Troškome gyventi Vilniuje ar Kaune. Ai, kad ir Klaipėdoje. Jau tada buvo akivaizdu, kad kitas mažų miestelių moksliukus studijuoti gynęs faktorius – tik per ekskursijas į „Akropolį“ matyto didmiesčio ilgesys. Tuo labiau kad tais laikais

dar taip smarkiai nesibodėjome lietuviškomis aukštojo mokslo institucijomis ir Anglija dar nebuvo taip arti. Žodžiu, pabaigėme mokyklą. Kadangi vyriausias brolis jau studijavo Vilniuje (kūrybinio kažką), mes irgi pakėlėme sparnus į sostinę. (Ai, kūrybines industrijas!)

Gyvensime trise, bus smagiau. Tai yra pigiau. Ir patogiau – mama raugintų agurkų ir bulvių įdės vienam, o valgysime visi. (Neee, gal kūrybinę komunikaciją? Bet gal ir ne... O gal... Ai, tiek to.)

Bet kai jau susivežėme senas lovas ir nenaudojamą močiutės spintelę, Mantas pareiškė nestudijuosiąs, o eisiąs dirbti.

Dirbti??? Kaip supratote, tai ganėtinai novatoriškas poelgis tais laikais. Žinoma, brolį palaikėme ir net gal slapčiomis šiek tiek pavydėjome. Tai bent naujovė! Po mokyklos iškart dirbti! Jautėmės dideli ir suaugę kaip velniai.

Barmenavęs daugiau nei pusę metų (keitėsi barai, darbo valandos, kokteiliai, įpročiai, pravardės, kolegos, draugai, miegamieji rajonai ir butai), brolis susivokė, kad visgi, patį cituojant, ne ten eina. O detaliau apsvarstęs susiklosčiusią situaciją išrado, kad alkoholis žmonių problemų nesprendžia. Jo kiekis – irgi. Vadinasi, ir jį pardavinėti – nieko gero. Darbas be misijos. Darbas be poezijos. Žodžiu, grįžome po atostogų į Vilnių ir Mantas sako: „Čiuju, būsiu kunigas.“ Nutarėme, kad geras variantas.

Atrodė, kad nepopuliarūs sprendimai mums gana būdingi.

Jau mes tai tikrai kad ne nuobodos kokie! Nepadoru sakyti, bet tuo net didžiavomės: atrodė, kad gyvenimas, kurį tuo metu gyvenome, ne popsas, o mes patys – labai įdomūs ir kitokie, maištaujantys ir keičiantys pasaulį. Dabar kas nors gal net hipsteriais kokiais pavadintų.

Sugrįžęs po savęs ieškojimų Bolivijoje (ten niekas, kaip paaiškėjo, nesiima nepopuliarių sprendimų ir kunigų labai trūksta, tad atvykstančius iš tolimų kraštų seminaristus priima itin svetingai), Mantas buvo jau paskutinių metų klierikas. Kunigystė jam iš tiesų patiko. Patiko – gal per silpnas žodis, nes jis buvo visiškai atsidavęs tam, ką darė (jeigu taip galima sakyti apie kunigus, nes… Ar gali būti kitaip? Juos gi pašaukia ne CV bankas, o kiek iš aukščiau). Brolis nuolat skaitė teologinius ir filosofinius veikalus, net mėgindavo mums juos įdomiai pateikti!

Bet oi, kaip supykdavo, jei tiksliai neįvardydavome, kurį apaštalą jis cituoja! Tiesa, kartais atspėdavome (jeigu

TAI TURBŪT NESUNKU ĮSIVAIZDUOTI, KAIP NEJAUKU, KEISTA IR TOLIMA TAPO BROLĮ VADINTI TĖVU? MANO BROLIS TĖVAS.

per savaitę tris kartus nebuvo Morkaus, tai veikiausiai ketvirtasis ir bus būtent jis – Mantas visiems dėmesį skirstė lygiomis dalimis). Blogiausiu atveju jis mums pasakydavo Memento homo, quia pulvis est. Ir mes supratome. Kad čia lotyniškai.

Kitas mus intrigavęs niuansas (be lotynų kalbos prie pietų stalo) – celibatas. Ką ten niuansas?! Afrikinis dramblys kambaryje! O ko neintriguotų? Provokuodavome, kaip galėdavome, bandydavome iškvosti tiesą. Tuo metu apskritai galvojau, kad celibatą išrado koks nors maždaug 25-erių homoseksualus kunigas, norėjęs išvengti tiesių atsakymų į kuo toliau, tuo dažniau aplinkinių užduodamus įkyriuosius klausimus – kodėl jis neturi merginos, kodėl neveda, ar ne laikas jau apie vaikus galvoti ir pan. Bet, kadangi kalbu apie brolį, šia tema per daug nesiplėsiu. Tik paminėsiu, kad, nors seminarijoje ir nebūtina, bet pageidaujama, Mantas atsakingai laikėsi celibato. Čia jo paties žodžiai, o melo brolis nekentė kaip šlapdribos per gimtadienį. Žodžiu, kalbu apie pavyzdingą klieriką, sėkmingai baigusį studijas ir įšventintą į diakonus.

fre .c ik ep om nu

Kaip jau greičiausiai atspėjote, VISI Mišių dalyviai nežinojo nieko: nei kaip atsakyti padariusiam pauzę diakonui, nei kada klauptis, sėstis ar stotis, – nieko. Priešais kunigą sėdintys žmonės buvo visiškai sutrikę, nė vienas atėjęs į Mišias nesusigaudė, kaip derėtų elgtis. Visi it pamišę nepailstamai dairėsi ir ieškojo to vienintelio, to, kuris bent ką nors nusimanytų apie Mišių eigą. Dvikojės beždžionės ieškojo aukos, kurią nė kiek nesigėdindamos galėtų mėgdžioti. Šiuolaikinė Bažnyčia pasirodė sutrikusi ir pamiršusi ilgalaikes komunikacijos Dievo namuose taisykles, prievoles, teises ir pareigas.

ot r.

nuo Vilniaus (!!) ne itin Mantą žavėjo. Jis gi bare prieš tai dirbo, dėl Dievo meilės! (Oi, čia tas Dievas ne prie ko. Nors...) Bet, kita vertus, kaip jis mums nuolat aiškino, o gal ramindavo save – nesvarbu, kur tarnauti, Kalnativoje irgi bus gerai.

Taip taip, jis visuomet painiodavo miestelio pavadinimą, tad laikui bėgant, kad nebūtų nesusipratimų, miestelį ėmėme vadinti tiesiog Tava.

Bet tas įšventinimas 1) broliui pagaliau suteikė galimybę imtis praktikos, t.y. kunigauti; 2) ir man buvo ganėtinai reikšmingas dalykas. Kaip pastebėjote, visą šią išpažintį apie brolį dėlioju beveik neminėdama jo vardo, tik kur ne kur, atvirai sakant, įvairovės dėlei. Ir taip darau neatsitiktinai. Taip nuo vaikystės esu įpratusi: vyresnis brolis (kurį, tiesa, visai maža vadindavau dėde) visuomet buvo Tadas, o mano dvynukas – brolis. Ne Mantas, bet brolis. Taip jį šaukdavau, taip į jį kreipdavosi net mano draugės! Tai turbūt nesunku įsivaizduoti, kaip nejauku, keista ir tolima tapo brolį vadinti tėvu? Mano brolis – tėvas. Šitas tėvas? Aaaa, tai čia mano brolis. Tėtiii! Ne, Mantai, ne tave kviečiu...

Deja, panašiai kaip dažniausiai nusivilia Renkuosi mokyti dalyviai, gavę paskyrimus toli nuo Vilniaus–Kauno–Klaipėdos, mano brolis nenudžiugo pakviestas į Kalnitavos parapiją. Kalnitava, be abejonės, graži – teka Nemunas, aplink – žalios girios, gyventojai – draugiški, kaimyniški, vieni kitus pažįsta, vieni kitais nuoširdžiai rūpinasi, kartais dar nuoširdžiau apkalba ir pasipyksta. Tačiau mintis būti taip toli nuo namų, nuo draugų, nuo veiksmo,

Taigi prieš pačias pirmąsias brolio Mišias visa draugų kompanija taip pat prisistatėme į Tavą. Greta dvylikos taviečių rausvoje bažnyčioje buvo aštuoniolika žmonių.

Visa mūsų šutvė bažnyčiose lankydavosi daugiausia per vestuves ar laidotuves, į jas pasižvalgydavome kelionėse, bet brolio prie altoriaus dar niekur nebuvome matę!

Negalėčiau pasakyti, kad mums Mišios apskritai buvo reginys ar koks festivalis (daug kas klausdavo: o tai jūs irgi tikite? Ko jums ten tada? Išpažinties nueikite ir pan.), bet norėjosi palaikyti brolį. Ir aišku – visi paslapčia geidė išvysti, kaip JIS TAI darys. Brolis-tėvas-barmenas-draugelis-sūnus-pupyčių magnetas – Dievo žodžio skleidėjas.

Bet, oi, kaip mes klydome. Tai buvo toks reginys, toks performansas! Nepamirštamas įvykis!

Puikiai žinojome, kad čia, bažnyčioje, galioja gana griežtos taisyklės. Atvirai kalbant (o tokia gi ir turi būti išpažintis), mums truputį nerimo kėlė būsimų Mišių eiga. Turiu omenyje įprastą jų scenarijų. Šnabždėdamiesi vienas kitą raminome, kad nieko baisaus, mes juk miestiečiai, mes jauni, mums neprivaloma to žinoti. Vienas kitą drąsinome, kad jau kaime, ypač tokiame kaip Tava, tai žmonės tikrai žinos, kada kam dėkoti, prašyti, stotis, melstis, klauptis ar žegnotis, kada, ko ir kam linkėti, kada eiti Komunijos, ką sakyti, ją gavus, ir t.t. Žodžiu, pasiruošėme kaip flashmobui – stebėsime vietinius vedėjus priekyje.

Kur tau! Prisimenate, kaip sakiau, kad mano brolis ramus, mėgstantis išklausyti jaunuolis ir kaip jis rimtai žiūri į savo pašaukimą, kiekvieną pareigą ar prašymą kuo rimčiausiai suvokdamas ir vykdydamas? Pasirodo, visas šias savybes pirmųjų Mišių metu Tavoje nurungė nuostaba, nepakantumas, pyktis ir nusivylimas.

Užtat mano brolis nesutriko: jis nulipo nuo altoriaus, priėjo prie saujelės žmonių, sėdinčių pirmuosiuose klauptuose (mūsų link, žinoma, net nežiūrėjo, žinojo, kad mes čia – visiškai beviltiški) ir paklausė tiesiai šviesiai, ko jie čia susirinkę, jeigu nesupranta, kas vyksta. Tyla. Girdėjosi tik šviesa, per lubų vitražą krentanti ant grindų. Po laaabai ilgos pauzės brolis vieno vyro paprašė atsistoti ir sukalbėti Tėve mūsų. Tyla. Na, gerai, sako, gali kokią nori kitą maldą. Tyla. Kažkur kažkas – arti mūsų suolo, bet lyg ir ne iš mūsų kompanijos – suprunkštė. Tiksliau, susijuokė balsu.

Tuomet brolis (tėvas) pašėlo. Jis liepė visiems kalbėti rožinį (tai buvo praktiškai neįmanoma, bet kadangi jo niekinantis žvilgsnis apėmė ir mus, a la „jūs irgi ne kitokie“, ėmėme tartis, ką geriausiai atsimename, ir kaip vieninga komanda su taviečiais ėmėme puse lūpų murmėti kažką panašaus į Sveika, Marija), kol jis visiems atšvies maldaknygę. Lygiai po 26 minučių (aš manau, jis specialiai užtruko, kad mus dar labiau užėstų gėda) grįžęs atskaitė moralą apie Bažnyčios naudą, pasirinkimą į ją eiti, dalyvauti veikloje, bendruomeniškumo gėrį ir taip toliau, ir panašiai. Mišios virto pamokslu tikrąja to žodžio prasme. Be to, nieko jis tame kambarėlyje nekopijavo (kai vėliau paklausiau asmeniškai, gavau barti dėl „kambarėlio“). Galiausiai buvome paskatinti linkėti ramybės. Daugiausia palinkėjimų sulaukė brolis.

Gal istorijos pakaks tiek, nes kitos to ryto detalės gali pasirodyti visiškai neįtikėtinos – kaip jis, drastiškai vartydamas akis, išgėrė dar vyno po Komuniją gavusio taviečio padėkos „ačiū Jums, kunigėli“ ir Mišių pabaigoje nieko nepasakęs tiesiog išėjo iš bažnyčios. Nusirengdamas kunigo drabužius, panosėje kažką (lyg ir lotyniškai) murmėdamas, Mantas grėsmingai žygiavo tarp suolų ir pirmas išėjo iš bažnyčios. Pro pagrindines duris. Ir taip visiems laikams.1 Visas šis reginys atrodė be galo įdomiai, buvo juokingai baisu ir keista. Mes supratome, kad veikiausiai taip atrodo žuvusios svajonės. Pačiam be galo skaudu, o kitiems, deja, juokinga. Matyt, panašiai jaučiasi sudėtingai panaudojamą diplomą gavęs bakalauras. Ar magistras. Ar daktaras.

Tava dabar pokalbių tabu, bet brolis vėl yra tik brolis. Šiuo metu renkasi, ką studijuoti toliau, ir rašo itin kritines recenzijas vienam kultūros leidiniui. Kritikuoja (dažniausiai ne konstruktyviai, o perdėtai negatyviai) viską, kas vyksta aplink.

Ir alaus daugiau nekeičia į vyną. Teisingai žmonės sako – geriau nemaišyti.

1 Jei čia būtų holivudiškas filmas, koks nesusipratėlis tikrai būtų užvedęs plojimus – iš pradžių atsistotų ir lėtai pliaukšėti imtų vienas, po truputį plojimai greitėtų, kol prisijungtų visi ir salė bažnyčia imtų ošti.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Marieke Lucas Rijneveld

Sylvie Simmons

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė. Baltos lankos, 2021

Iš anglų kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas. Kitos knygos, 2021

VAKARO NEJAUKA

Sielvartas yra takus sprogstamasis mišinys. Kiekvieną žmogų jis užplūsta ir užpildo skirtingai, tol „prašosi daugiau erdvės“ (p. 273), kol nelieka nė vienos neužtvindytos vidinio pasaulio kertės. Ši būsena gali išardyti, sugriauti tvirčiausius gyvenimo orientyrus, panardinti į slopios tamsos paralyžių. Marieke’ės Lucaso Rijneveldo romane „Vakaro nejauka“ sielvartas – daugiaveidis ir transformuojantis, skirtingais pavidalais įsikūnijęs vienoje religingoje olandų šeimoje, kuri išgyvena sūnaus ir brolio netektį. Į ūkininkų kasdienybę įsiskverbusi mirtis iš pradžių primygtinai „reikalauja perkelti, atidėti skausmą“ (p. 31), maniakiškai laikytis įprastos rutinos ir ritualų, toliau griebtis neišvengiamų darbų. Tačiau nepastebimai tragedijos mastas permaino

visų šeimos narių gyvenimus, nugramzdina juos į asmenines skausmo ir gedulo sukeltos beprotybės eketes („visas pasaulis darosi juodesnis, (…) mes pametėme kelią ir nėra ko paklausti, kur eiti“ (p.

85). Pagrindinė romano veikėja ir pasakotoja po Matiso mirties atsisako nusivilkti raudoną jopę, nes įtiki, kad netekusi „savo apsauginio sluoksnelio“ (p.

165) susirgs. Mergaitei „jopė – lygiai taip pat pasipriešinimas“ (p. 134), papildoma raudona oda, sauganti nuo vis labiau svetimėjančios aplinkos. Griežto tikėjimo muštro paveikti šeimos vaikai netenka tėvų rūpestingumo ir šilumos. Šie, užsisklendę ir atitolę vienas nuo kito, vis dažniau pamiršta, kad, be maisto, drabužių, atžaloms reikia dėmesio ir meilės. Tėvo ir motinos „galvos veikia kaip tetris ir visi jų rūpesčiai turi rasti tarp kitų sau tinkamą vietą“ (p. 67). Tačiau rūpesčiai skandina kaip tas karvidėse besikaupiantis mėšlas, o trys apleisti, sielvarto sprogdinami vaikai, nežabodami savo bundančių ankstyvų seksualinių fantazijų ir liguisto žiaurumo, eksperimentuoja su numestu ir be priežiūros paliktu pasauliu. Jame negali įvesti visa išgelbėsiančio kodo, nes pasaulis – ne simsų žaidimas. Raudonosios jopės savininkė svajoja kada nors „nuvykti į save“ (p.

97) ir į bambą įsismeigia smeigtuką. Tarsi keistą, naują kūno orientyrą, kuris galėtų parodyti reikiamą kryptį, išvesti iš kaimo, perkelti į „kitą pusę“.

TAVO ŽMOGUS

Ruošdamasis į pirmąjį koncertinį turą, Kanados poetas, prozininkas ir dainininkas Leonardas Cohenas paprašė savo geriausio draugo Mortono Rosengarteno pagaminti specialią teatrinę kaukę, kuri suteiks „storą žievę, pridengs jautrumą ir padės išsaugoti dainas neužterštas, bet sykiu bus ženklas, kad viešasis Leonardas yra reginys, karnavalas“ (p. 204). Kaukė turėjo vaizduoti ne kokį nors personažą: ji privalėjo tiksliai atkartoti Leonardo veido bruožus. Tai iškalbus ir simboliškas epizodas iš muzikos žurnalistės Sylvie Simmons parengtos solidžios apimties biografijos „Tavo žmogus“, kurioje aprašomas legendinio menininko, atlikėjo, garsiosios dainos „Hallelujah“ autoriaus L.Coheno gyvenimas. Anot „The Guardian“, meistriška S.Simmons knyga atskleidžia savanaudį žmogų,

Dominykas Norkūnas

Dovilė Raustytė

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Alma littera, 2021

TAMSA YRA AŠTUONKOJIS

14 // © 37O

Neseniai socialinėje erdvėje išvydau įrašą apie tai, kad knygas kritikuoti galima ne tik taikliai ir šmaikščiai, bet ir nesibaiminant kūrinio apžvalgą baigti viršelio aptarimu. Galbūt gali neišmanyti, ką pašnekėti apie poeziją, bet juk pasitaiko proga blykstelėti kaip išmanančiam knygos dizaino subtilybes. Literatūros kritikai turėtų būti universalūs. Taip, yra tiesos, kad retsykiais pritrūksta kalbinių resursų poezijos gelmės ir tūrio įžodinimui, nes „liežuvis tampa / sena moteriške, vilkinčia pižama“ (p. 7) ir vapa visokias abstraktybes, taip ir nepriartėdamas prie gilių turinių šulinio. Todėl, kai perskaičiau debiutinį poeto, vertėjo Dominyko Norkūno eilėraščių rinkinį „Tamsa yra aštuonkojis“, ir pats nusprendžiau pasirinkti (tiktai apžvalgos pradžioje) viršelio aptarimo strategiją. Viršelis – pavydėtinai puikus. Apgalvoto minimalizmo, be jokios nereikalingos, įkyrios ar pataikaujančios detalės. Rinkinys – rankai malonaus ir patogaus formato. Knyga, primenanti kruopščiai sumeistrautą juodmedžio papuošalų dėžutę. Bent keletą kartų, vartydamas rinkinio puslapius, mintyse padėkojau niekada prieš tai negirdėtam rinkinio dizaino kūrėjui Jurgiui Griškevičiui.

Na štai, pusę apžvalgos parašiau kontempliuodamas juodąjį viršelį. Kas liko perskaičius D.Norkūno pirmosios knygos eilėraščius? Deja, neįsiminė nė vienas tekstas, prie kurio norėtųsi sugrįžti ir skaityti darsyk. Viena kitą intensyviai

keičiančias pabiras, barokiškas metaforas nebūtinai galima vadinti poezija.

Pritarčiau knygos anotacijoje pasisakiusio poeto Antano A.Jonyno minčiai, kad D.Norkūno rinkinys nestokoja ekspresionistinių įtampų. Bet būtent tos įtampos išvargina jau po pirmųjų penkių eilėraščių.

Poetiniai D.Norkūno tekstai man primena ankštoje tamsoje per ilgai užsibuvusio ir nuo jos tirštumo pamišusio aštuonkojo čiuptuvus, kurie trūkčiodami raitosi erdvėje ir taikosi griebtis bet ko, kad tik (paradoksas) nenuskęstų. Tiesa, D.Norkūno poezijoje yra gražių, stiprių pavienių eilučių, tačiau kai jos pradeda raitytis ir pliektis viename tekste, netenka savo blizgesio. Poetas viename pokalbyje prasitarė, kad poezija jam yra tiksliojo žodžio menas. Šito meno knygoje pritrūko.

turėjusį nenugalimo žavesio. Nuo pat mažų dienų L.Cohenas, gimęs ir augęs privilegijuotų Monrealio žydų bendruomenėje, žinojo, kad jo laukia ypatinga ateitis. Knygos puslapiuose dažnai aptiksite L.Coheną pažinojusių žmonių liudijimus, kad šis kūrėjas beveik niekada nesiskyrė su bloknotu ir gitara, nuolat intensyviai, karštligiškai rašė eilėraščius ir dainas. Savo kūryboje L.Cohenas nevengė pavojingai balansuoti tarp sacrum ir profanum. Seksas, dieviškumo paieškos ir depresija – tai dažnai akcentuojama trijulė, kuri „buvo varomoji Leonardo gyvenimo ir darbo jėga“ (p.

73). Tačiau L.Cohenas savyje turėjo stebuklą – išlikimo instinktą, kuris buvo patikimas vedlys beprotiškoje kvaišalų, lėbavimų ir kūrybinių nusivylimų odisėjoje. Šiuo savisaugos instinktu, deja, apdovanoti ne visi kūrėjai.

S.Simmons uoliai dokumentuoja L.Coheno kūrinius – poeziją, prozą ir muzikos įrašus – kaip tos pačios meninės krypties sudedamąsias dalis. Biografijoje gausu interviu ištraukų su amžininkais menininkais, prodiuseriais, L.Coheno aplinkos žmonėmis, taip pat svarbiomis atlikėjo mitologijos figūromis – mylėtomis moterimis. Vis dėlto S.Simmons knyga turi vieną erzinančią savybę. Tai dažnas, pabrėžtinas ir todėl dirbtinai atrodantis mėginimas klijuoti L.Cohenui plevėsos ir mergišiaus etiketę, moteris primygtinai vaizduojant ne kaip asmenybes, o kaip beveides geismo patenkinimo priemones.

TOBULŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS Praėjusį gruodį tinklalaidėje „Perskaitymai“ buvo apžvelgiamos literatūrinės 2021-ųjų tendencijos. Laidos vedėjai tiesiog spirgėjo norėdami aptariamus kūrinius pritempti prie keisto reiškinio – pandeminės literatūros. Suprantu, kovidas visiems stiprokai kirto per nervų sistemą, bet imti jį įžvelgti visur ir keisčiausiais pavidalais – jau šioks toks paranojos požymis. Iš debiutinio Dovilės Raustytės rinkinio tikėjausi nemažai. Nesu lietuvių prozos mėgėjas, bet ši knyga, vos tik pasirodžiusi, pateko akiratin ir sukėlė smalsumą. Tačiau pradėjęs ją skaityti suvokiau ir aiškią, nuviliančią tiesą. Staiga iš manęs buvo atimtas bet koks kitas šio rinkinio perskaitymo raktas. Liko vienas, turėjęs dygliuoto viruso pavidalą: „viskas tik dėl karantino“ (p. 23).

Todėl, jei „Perskaitymai“ manęs ir neįtikino, kad dabar rašoma naujoviška pandeminė literatūra, D.Raustytės novelės manąjį protą veikė priešingai: jos jį tuo faktu pripildė. Nors, pavyzdžiui, kūrinyje „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ ir vaizduojama netolima ateitis, o virusas tartum nugalėtas (tai, regis, skaitančiajam turėtų suteikt bent hipotetinės, vaizduotę glostančios vilties), nors novelės veikėjai ir diskutuoja, kad „pasaulis du tūkstančiai dvidešimtaisiais keistai elgėsi“ (p.

23), mane tiesiog alergiškai veikė tekste minimi karantinas arba kovidas. Ir ne, novelės neišgelbėja tai, kad kalbama ne apie tą teigiamą testą. Novelė „Kasinin-

kas“ dar stipriau stumtelėja į atsibodusią, iškreiptą pandeminę realybę, o frazė „užsidėti apsauginę veido kaukę“ (p. 44) beveik verčia kaukti iš nevilties. D.Raustytė, išleisdama savo pirmąją knygą kone kovido piko metu, padarė klaidą. Autorė mėgina pataikyti ant bangos (banga – irgi jau beveik keiksmažodis) vaizduodama mūsų dabartinio laiko realijas, taip tarsi norėdama pritraukti skaitytoją, tačiau, mano manymu, viskas literatūroje vyksta ne taip. Rašymas apie virusą ar izoliaciją nebus paveikus tada, kai virusas ir izoliacija vis dar yra mūsų gyvenimuose. Kai kasdien apie kovidą skaitai medijose, girdi savo artimoje aplinkoje. Ir tegul skamba romantiškai, nelengva skaityti grožinius tekstus, kurie tavęs bent trumpam neiškelia iš įkyrėjusio pandeminio egzistavimo.

>> DEBIUTAS

Rašė Giedrė Ivanova Nuotraukos Simonos Šoparaitės ir Roko Babrausko

Prieš dvejus metus leidybos projektų vadovė Simona Šoparaitė (S.Š.) ir informacinių technologijų specialistas Rokas Babrauskas (R.B.) iš esmės pakeitė savo gyvenimą: pora metė darbus, patogų gyvenamąjį būstą iškeitė į nuosavą jachtą, pavadinimu „Starlight“, ir išsiruošė į nuostabią ilgą kelionę. Kokia buvo pradžia, ką teko patirti ir išmokti pirmą kartą, koks apskritai gyvenimas ant vandens ir kas šiuo metu matyti žvelgiant iš jachtos – apie visai tai ir kiek daugiau kalbuosi su pačiais keliautojais.

SIMONOS IR ROKO GYVENIMAS ANT VANDENS: ELEKTRIKO JŪROJE NEIŠSIKVIESI – Pirmiausia, kaip ir kuriam iš jūsų kilo ši nutrūktgalviška gyvenimo ant vandens mintis? Ar, vos tik ji šovė į galvą, kibote planuoti ir ruoštis? Gal idėja pradžioje labiau priminė nepasiekiamą svajonę?

S.Š.: Kai susipažinau su Roku, jam jau buvo kilusi ši idėja. Jis dalyvaudavo regatose Lietuvoje, domėjosi sportiniu buriavimu ir keliavimu jachtomis. Roko svajonė – pakeliauti po pasaulį jachta – mane pagavo iškart.

Nuo mažens kelionių nuotykių knygos ir geografijos enciklopedijos buvo mano mėgstamiausia literatūra. Žinoma, pradžioje keliavome po jutubus ir jūrlapius...

R.B.: ...skaitėme apie kitų keliautojų jachtomis patirtis, kartą per metus atostogaudami išsinuomodavome jachtą kur nors Viduržemio jūroje, savaitę dvi paplaukiodavome, jaukinomės ir tikrinomės, ar mums tai patinka. Nuo svajonės užuomazgų iki jos įgyvendinimo praėjo koks dešimtmetis, o gal ir daugiau.

16 // © 37O

– Ir taip pradėjote visai naują gyvenimo etapą – darbus, šiltus ir patogius būstus sausumoje iškeitėte į didžiulį nuotykį. Įsivaizduoju, kad toks pokytis suteikė galybę naujų potyrių: kitokį judėjimą erdvėje (daugiausia plaukiant ir nardant), vartojamas kalbas (ne tik anglų, ispanų ar prancūzų, bet ir buriavimo žodyną: mazgus, halsus, vachtas, jūrmyles, kokpitą, farvaterius, katabatinius vėjus ir t.t.); pasikeitė bendravimas su artimaisiais ir visu pasauliu, galų gale radosi naujas jūsų pačių buvimo, egzistavimo modelis – nedirbti (įprasta prasme), nuolat keliauti, pažinti, skaityti, lėtai gaminti valgį, kuo ilgiau nardyti ir pan.

Kiek laiko prireikė pasiruošti tokiai kelionei? Ar apskritai jai įmanoma pasiruošti? Kiek pravertė išankstinės žinios ar įgūdžiai? Gal daugiau išmokote ką nors tiesiog darydami pirmą kartą?

R.B: Realiai ruošėmės maždaug dešimt mėnesių. Buvo svarbu susipažinti su jachta, įvairiomis jos sistemomis, su-

prasti, kaip veikia įranga. Galiausiai teko įsigyti nemažai atsarginių detalių, įrankių, prietaisų, kad būdami nuošaliose vietose patys galėtume pataisyti gedimus. Elektriko jūroje neišsikviesi. Bet, aišku, tu teisi – labai daug ko išmoksti tiesiog susidūręs su iššūkiu, gedimu, nepažįstama situacija ir bandydamas tai išspręsti praktiškai.

S.Š.: Turbūt daugiausia, ką gali, tai būti pasiruošęs bet kam ir priimti už kiekvieno kampo tykančius netikėtumus: susitaikyti, kad vėjas neleis pasiekti vietos, apie kurią svajojai, kad draugai, kuriuos sutikai, patrauks į kitą salą ir jūsų keliai išsiskirs, kad plaukiant per Atlanto vandenyną pasaulį užklups pandemija ir sugriaus visus tavo kruopščiai dėliotus planus.

– Netikėtai įstrigote Antigvoje ir išgyvenote, sakyčiau, svajonių karantiną – su įdomia ir smagia kitų keliautojų draugija lėtai ir niekur neskubėdami mėgavotės negyvenamos salos malonumais. Ar jus galima priskirti prie tų žmonių, kuriems karantinas, nors ir pakeitęs planus, suteikė daugiau gera nei bloga?

R.B.: Patyrėme ir teigiamą, ir neigiamą karantino puses: žymiai geriau pažinome lankytas vietas, susidūrėme su draugiškais, nuo turistų srauto nepavargusiais vietiniais, tyrinėjome tuščias turistines erdves ir pan., bet neteko nuvykti į galybę salų, nes dėl suvaržymų negalėjome ten patekti – gerokai išaugo biurokratizmas, atsirado būtinybė nuolat testuotis ir kt.

– Jūsų kelionės amplitudė – didžiulė. Nuo Lanzarotės iki Žaliojo Kyšulio salų, vėliau Karibai, Grenada, Kolumbija, Panama, Markizo salos... Kiek čia pirmų kartų?! Kiek niekur nematytų ir negirdėtų gyvūnų, augalijos, pastatų, žmonių, kalbų, muzikos, dar niekur neragauto maisto ir neužuostų

kvapų. Ar galėtumėte išskirti, kas – kol kas – padarė didžiausią įspūdį?

R.B.: Pirmas stiprus įspūdis buvo realiai patirti, kokios didelės gali būti vandenyno bangos savaitę plaukiant iki Žaliojo Kyšulio – sunku apibūdinti, bet gal 3–4 m aukščio. Didžiulis įspūdis yra ir po kelių savaičių trukmės jūroje pasiekti žemę.

Pirmieji žemės vaizdai visada kala į paširdžius ir sukelia daugybę emocijų, kai sunkiai ir ilgai siektas tikslas lėtai išnyra prieš tave horizonte. Na, o kartais išvykimas iš kažkurios vietos irgi ne mažiau įspūdingas. Dažniausiai išvykti yra sunku emociškai – prisiriši prie vietos, žmonių, gal kartais net nespėji jiems pasakyti sudie, nes atsirado tinkamas vėjas plaukti ir turi judėti. Bet tolsti nuo krantų, sutemsta, laivą apsupa bioliuminiscencines vandenyno bangas skrodžiantis delfinų būrys, nurimsti ir vėl viskas atrodo gerai.

S.Š.: Niekad nepamiršiu momento, kai Panamoje valydama laivo dugną po vandeniu išgirdau dainuojančius kuprotuosius banginius. Kartais gerąja prasme smogia peizažai (Markizo salos), kartais – muzika (Kolumbija), kartais – povandeninis pasaulis (Kiurasao), kartais atokių vietinių genčių kultūra (San Blaso salos Panamoje). Su didžiausiu jauduliu pamenu ir kai pirmąkart naktį nėriau į vandenį Grenadoje: sveikas koralinis rifas stebina ir dieną, bet kas ten vyksta naktį – sunku net nupasakoti. Kosmonautiškai atrodantys, niekad nematyti gyvūnai išlenda iš nuošalių kertelių medžioti, vėžliai snaudžia jūržolėse, o visur aplink tave plūduriuoja, spingsi, žybsi įvairiausi mikrogyviai, kurių net pavadinimų nežinai. O dar pati besvorė jausena – lyg kosmose!

– Jeigu reikėtų išsirinkti vieną vietą, vieną salą ar miestą – kur būtinai rekomenduotumėte nuvykti? Kur dar norėtumėte patys sugrįžti?

– Iš kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

R.B.: Atradimo džiaugsmas, rutinos nebuvimas, naujos patirtys ir mintis, kad galbūt pavyks apiplaukti visą Žemės rutulį.

S.Š.: Sutikti įdomūs žmonės ir ypač gera fizinė savijauta – pradingo visi peršalimai, galvos skausmai ir odos problemos.

– Ką jums reiškia šis pirmas kartas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad galite viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

S.Š.: Didelės, nuo vaikystės nesąmoningai brandintos svajonės išsipildymas.

R.B.: Man rodos, mes sau jau tikrai įrodėme, kad galime viską. Bent jau žymiai daugiau, nei manėme pajėgsiantys.

– Ar turite ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtumėte padaryti, sukurti, išmėginti, kur nukeliauti pirmą kartą?

S.Š.: Toks mažas debiutas dabar galvoje – pramokti groti ukulėle. Čia, Polinezijoje, vietiniai taip gražiai ja blambina, kad kyla ūpas ir man.

R.B.: Nuplaukti į Antarktidą! Ir pamėginti suderinti verslą su kelia­ vimo aistra.

– Ko palinkėtumėte tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?

S.Š.: Man visada padeda prirėmimas savęs prie sienos – iš galvojimo etapo pereiti į veikimą. Tiesiog tai padaryti!

R.B.: Sakyčiau, reikia drąsos (arba kvailumo) atsisakyti gyvenimo

S.Š.: Kolumbija! Fantastiška šalis, ir ji turi pasiūlyti be galo daug. Gamtos grožis stulbinantis, bioįvairovė viena didžiausių pasaulyje, miestai įdomūs istoriškai ir kultūriniu požiūriu, žmonės išskirtinai svetingi, geras klimatas – nuo karštos pajūrio saulės per dvi valandas gali pabėgti į kalnų vėsumą. Ir visas šis gėris mums, europiečiams, ten visiškai įkandamas. Kolumbija buvo ta šalis, kurioje jautėme, kad galime sau leisti vidinius skrydžius tarp miestų, ekskursijas, restoranus ir nakvynės namus tiesiog džiunglėse.

R.B.: Aš irgi balsuoju už Kolumbiją. Labai rekomenduojame!

– Kaip pasikeitė jūsų pačių gyvenimo ritmas? Ar pakito pasaulio ir savęs jame suvokimas?

R.B.: Kaip pasikeitė gyvenimo ritmas? Sulėtėjo! Kartais dar persekioja ankstesnio gyvenimo būdo samprata, kuri man sako: ei, tu juk nieko neveiki! Tada užsiimu kokiais nors jachtos patobulinimais, kad tą sąžinės balsą nuraminčiau. Pradėjau daugiau pasitikėti savimi ir imtis daug daugiau dalykų, nei maniau sugebantis. Anksčiau galvojau, kad kiekviena sritis turi savo specialistą. Bet keliaudami po pasaulį sutikome tokių specialistų, kad vėliau patys turėjome ne tik grįžti prie pirminės problemos, bet dar ir jų klaidas ištaisyti!

– Kodėl nusprendėte plaukti, o ne, pavyzdžiui, skristi ar važiuoti? Kokie didžiausi keliavimo sava jachta pranašumai ir malonumai?

S.Š.: Toks pasirinkimas leidžia keliauti kaip sraigei – visur su savo namu. Ar gali būti geriau? Nuosava lova, virtuvė, dušas, knygų lentyna, drabužių spinta, o kiemas – vis kitas.

– Kalbant apie kiemą – ką dabar matote pro langą?

S.Š.: Esame Ramiajame vandenyne, Fakaravos atole. „Pro langą matome siauras žemės juosteles, skiriančias atolo lagūną nuo vandenyno, tarp kurių – natūralus kanalas, kuriame būriuojasi šimtai ryklių. Neapsakomas jausmas iš arti stebėti šiuos grakščius gyvūnus! Pamažu keičiasi požiūris – iš agresyvių monstrų, besitaikančių žmogui koją krimstelėti, jie virsta savo reikalais užsiimančiais, keistuolius narus ignoruojančiais padarais.

– Nardymas! Pirmą kartą jį išbandę, nusipirkote savo įrangą. Paskaičiavote, kad po 25 nėrimų ši investicija atsipirks.

Labai įdomu: ten, kur vandenynų pasaulis išties stebuklingas, per kiek laiko susukote tuos 25 kartus?

S.Š.: Skaičiuoju... Gruodžio pradžioje. Daugiausia – Kiurasao saloje. Čia rifai išties įspūdingi ir arti kranto!

– Valgymas, maisto ruoša gyvenant jachtoje atrodo ne mažiau egzotiškai ir sykiu labai sudėtingai. Kaip jūsų tinklaraštyje (https://sailing-starlight.com) mintimis dalijosi Simona, „kartais tenka įsiremt abiem kojom, abiem rankom ir dar užpakaliu, kad išsilaikytum vietoje. Būtų gerai, jei užtektų žiūrėti savęs, ogi dar reikia stebėt produktus, akimirksniu imančius važiuot nuo stalviršio“. Nepaisant visų sunkumų ir nepatogumų, išmokote nokinti bananus, kuo ilgiau išlaikyti šviežius kiaušinius, jachtoje, kažkur vidury Atlanto, iš pačios užsiraugto raugo Simona iškepė gardžiausios duonos, marinavote Roko pagautas žuvis... Kokių dar, nebūtinai su maistu susijusių, (iš)gyvenimo ant vandens gudrybių atradote?

S.Š.: Sužinojome, kas geriausiai laikosi tropiniame klimate, kaip sandėliuoti didelius kiekius produktų, kaip patiems pasigaminti jogurto, kefyro, kombučios ir t.t. Išmokome gaminti patiekalus iš egzotiškų produktų, bandyti naujus derinius, atrastų neįprastų skonių; žvejoti ir atskirti valgomas

standartų. Už pinigus, kuriuos išleidome jachtai įsigyti, galėjome turėti butą. Čia ir klausimas – ko tu labiau nori? Aš siūlyčiau nebijoti žengti žingsnio į šoną – jis dažnai nuveda teisingu keliu.

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėję savo kelionę, kokio ėjimo tikėjotės ar kokį geriausią, blogiausią ar triuškinantį atsaką gavote iš kito žaidėjo (kitų keliautojų, buriuotojų, sutiktų svetimšalių ar egzotiškų vietinių, mamos, gyvenimo, draugų, vienas kito, o gal pačių savęs)?

R.B.: Koronos ėjimas buvo labiausiai triuškinantis, niekad nebūčiau kažko tokio tikėjęsis ir tam pasiruošti nebuvo įmanoma.

S.Š.: Man labiausiai triuškinantis ėjimas tiek kelionės pradžioje, tiek dabar, praėjus dvejiems metams, draugų ir pažįstamų dažniausiai užduodamas klausimas – kada grįši? Kažkodėl labai rūpi, ne kaip mums sekasi, o kada grįšime. Mane šis klausimas verčia iš koto ir sužadina pačiai nepatinkantį bambėjimą apie lietuvišką mentalitetą. Geriausiu ėjimu pavadinčiau kitų keliautojų, taip pat ir jachtomis, palaikymą, dalijimąsi patirtimi, supratingumą, visada ištiestą pagalbos ranką ar įrankių dėžę. Ir, aišku, Roko nuraminantį žodį, kai susivėlusios bangos dvidešimtą dieną jūroje baigia išvesti iš kantrybės: „Čia nieko pavojingo, tik nemalonu“, – išgirstu ir viskas atslūgsta.

R.B.: Aš geriausią žaidėją pasiėmiau su savimi – Simoną, nes, žaidžiant šį žaidimą, nesinori nugalėti ar juolab jo užbaigti.

žuvis nuo nuodingų. Štai vis dar mokomės giliau panerti be jokios įrangos ir vis ilgiau išbūti panirę (pavyzdžiui, kai inkaro grandinė užsikabina už kokios uolos ir tenka nerti 8 m gilyn jos atkrapštyti).

– Tebesimėgaujate gyvenimu-kelione, gyvenimu ant vandens. Ar svarstote, kiek dar truks šis nuotykis? Gal iš jachtos taip ir neišlipsite?

R.B.: Išlipsime. Bent kuriam laikui. Jei ir toliau bus tiek ribojimų, teks palikti jachtą kuriame nors pasaulio gale arba ją parduoti ir grįžti į Lietuvą lėktuvu. Vis dėlto apie darbus reikės pradėti galvoti, iš santaupų amžinai negyvensime.

Jei situacija pasaulyje pagerėtų, būtų labai smagu į Europą grįžti savo jachta – tai būtų ir simboliškas kelionės užbaigimas, ir toliau jachta galėtų tarnauti kaip atostogų namelis-vasarnamis.

– Būtent dėl visų ribojimų jūsų įspūdžiai, kasdienybės nuotraukos ir vaizdo įrašai – tarsi iš kito pasaulio. Viskuo grožiuosi, vartau ir skaitau kaip kokį gerą ir puikiai iliustruotą nuotykių romaną. Gal ir jūs panašiai jaučiatės, stebėdami kitoje ne tik Panamos kanalo, bet ir pasaulio pusėje likusių artimųjų, draugų gyvenimus? Gal jau pasiilgote ir šio bei to lietuviško?

S.Š.: Kai 2020-ųjų pavasarį kirto pandemija, iš tiesų naujienas ir gyvenimą Lietuvoje stebėjau kaip fantastiką. Žinoma, ta fantastika labai greitai atsirito ir iki Karibų. Dabar, jei nuoširdžiai, iš tiesų ilgiuosi tik šeimos ir draugų. Visa kita, kaip raugintų kopūstų sriubą ar kastinį, kartais susapnuoji ir nubundi nutįsusiomis seilėmis, bet gali be to gyventi.

R.B.: „Rokiškio“ sūrio – labai. Taip pat, žinoma, šeimos ir draugų.

KINAS

>> EITI AR NEITI

„Blogiausias žmogus pasaulyje“

„Arthur Rambo“

KAIP NIEKADA ANKSČIAU SVARBI BEN ARBA „KAD BŪTUM, REIKIA KITO“ Rašė Monika Augustaitytė

„Per vieną naktį festivalio šūkis „Kad būtum, reikia kito“ tapo dar aktualesnis, įgijo naują prasmę“, – sako kovo 24–balandžio 3 d. vyksiančio „Kino pavasario“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė. Nors ieškant pagrindinės šių metų festivalio programos temos atspirties tašku tapo noras patyrinėti individo santykius su socialine, ekologine ir politine aplinka pandeminiame nuovargio ir vis aštrėjančių visuomenės susipriešinimų fone, šiandieniame Ukrainos ir Rusijos karo kontekste kaip niekada anksčiau tapo aišku, kad kiekvieno mūsų egzistencijai būtinas kitas žmogus, o įrodymų kasdien matome vis daugiau ir daugiau. „Kviečiame susiburti kino teatruose ir šį nerimo ir chaoso kupiną laikotarpį išbūti kartu, bendrystėje“, – drąsina A.Račaitytė ir paaiškina, kaip bent trumpam stabtelėti, suvaldyti kylantį nerimą ir per kiną geriau pažinti, priimti kitą ir pasaulį.

© 37O

Audriaus Solomino nuotr.

18 // „Kino pavasario“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė.

– Aiste, koks bus šių metų „Kino pavasaris“?

– Ieškojome temos, kuri tiksliausiai padėtų užčiuopti dabarties laiką. Matant pandemijos išvargintus žmones, paaštrėjusį susipriešinimą visuomenėje, atrodė, kad svarbu mąstyti ir reflektuoti apie tai, ar individualizmas yra įmanomas, ir ieškoti turinio, kuris tyrinėja individo santykius su aplinka: socialine, ekologine, politine. Esame nutolę vieni nuo kitų, stokojame integralaus ryšio su aplinka. Mes manome, kad žmogaus egzistavimui reikalingas kitas žmogus, dėl to pagrindinę ir didžiausią festivalio programą pavadinome „Kad būtum, reikia kito“. Tema, jungianti programą, „Kino pavasaryje“ santykinai yra naujovė. Įdomu tai, kad autoritetą kino pasaulyje turinčių režisierių darbai rodomi kartu su kūrybiniame kelyje dar tik debiutavusiais režisieriais. Vienas kitą papildo seni ir nauji filmai.

Vienas iš filmų, tapusių šių metų temos įkvėpimo šaltiniu, – dokumentinė Marion Neumann juosta „Žodis – grybams“ (The Mushroom speaks). Šveicarijoje kurtas filmas tyrinėja grybų karalystę. Pagrįstas įvairiais moksliniais tyrimais, su gražiu poetiniu ir filosofiniu polėkiu perduoda grybų pamokas žmonėms. Priklausomybė nuo medžių, mineralų ar kitų aplinkos elementų yra neišvengiama gyvų organizmų išgyvenimo sąlyga. Filme grybų karalija tampa puikia visko pasaulyje kopriklausomybės iliustracija ir kartu įkvepia vilties, nes grybai su žmonių pagalba ateityje gali išspręsti daugybę Žemę ir žmoniją slegiančių problemų.

Taip gamta mums primena apie tai, kad visiškas individualumas yra sunkiai įmanomas, nes ir mes, žmonės, nuolat judančių organizmų visuma, visada būrėmės į bendruomenines ir politines sistemas, kuriose pasikliauti tik savimi – nei būtina, nei įmanoma. Mūsų gyvenimai neišvengiamai susipynę, esame priklausomi vieni nuo kitų ir negalime išgyventi visiškoje izoliacijoje. Tik klausimas, kaip mes sugyvenome, sugyvename ir sugyvensime kartu ne tik su mus supančiais kitais – žmonėmis, kultūromis, santvarkomis, gamta, lieka esminis.

Spike’o Lee „Elkis teisingai“ (Do The Right Thing, 1989) apie vieną Bruklino rajoną, kuriame vyksta nuolatinis kivirčas tarp piceriją juodaodžių kvartale atidariusių italų ir už savo garbingą vietą ne tik savo rajone, bet ir Amerikos kultūros istorijoje kovojančių juodaodžių.

Tiesa, Amerikos šioje programoje bus nepaprastai daug – apie jos kūrimąsi pasakoja ir festivalio atidarymo filmas „Pirmoji karvė“ (First Cow, rež. Kelly Reichardt), kuriame šilta draugystė tarp keliaujančio virėjo ir nuo bausmės už nužudymą bėgančio kinų imigranto tampa poetišku daugiakultūrės šalies kertiniu akmeniu. Cheryl Dunye filme „Arbūzė“ (The Watermelon Woman, 1996) jauna režisierė atlieka tyrimą apie Holivudo auksinės eros homoseksualią juodaodę aktorę slapyvardžiu Arbūzė, tarsi ieškodama kažkokios atramos arba atspirties taško ir savo pačios būčiai ir tapatybei. Tai gražus pavyzdys, kaip mūsų aptariamas būtinas kitas yra nebūtinai šalia esantis asmuo, tačiau kartais tiesiog reikšmingas autoritetas. Kaip mokytojas Bachmanas mažame Vokietijos mieste gali tapti akstinu ne tik vaikų, bet ir jų šeimų atvirai, tolerantiškai, saugesnei pasaulėjautai „Sidabriniu lokiu“ apdovanotame Marios Speth filme „Mokytojas Bachmanas ir jo klasė“.

Amerika, kaip ne tik draugiška, bet ir daugybę iššūkių turinti žemė, atsiskleidžia ir hibridiškame Chantale‘s Ackermann filme „Amerikos istorijos: maistas, šeima ir filosofija“ (Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy, 1989), kur žydų imigrantų liudijimai apie gyvenimą Europoje ir atvykus į Niujorką iliustruoja nelengvą žmogaus prisitaikymą ir nuolatinę grėsmę nuolat kintančioje aplinkoje. Apie tai pasakoja ir vienas reikšmingiausių filmų apie pabėgėlius – net trims „Oskarams“ nominuotas Jono Poherio Rasmusseno animacinis dokumentinis filmas „Bėglys“ (Flee). Iš tiesų istorijas apie besikeičiančius kontekstus ir juose vis iš naujo randamą vietą pasakoja daugybė filmų – tarp jų ir armėnų kilmės kanadiečio Atomo Egoyano savasties paieškos į travelogą panašiame filme „Kalendorius“ (Calendar, 1993).

Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanotas Carlos Simon filmas „Alkarasas“ (Alcarràs) šią programą vainikavo sudėdamas akcentus ne tik ant bendražmogiškų santykių šeimoje ir bendruomenėje, bet ir žmogaus santykio su savo žeme, tradiciniu gyvenimo būdu ir tektoninius smūgius, kai kyla grėsmė tai prarasti.

Pokyčiai baugina, kartais net paralyžiuoja. Ištikus krizei, kad pasijustume saugiau, mums skubiai tenka įsivardyti gėrio ir blogio konceptus. Tai viena pagrindinių gynybos formų. Neapgalvotas kitų teisimas – svarbus šių laikų simptomas. Kalbant apie visuomenės įsielektrinimą, puikiai šiuolaikybę užčiuopia Laurent’o Cantet filmas „Arthur Rambo“ (Arthur Rambo) apie staiga išpopuliarėjusį jauną arabą, kurio rašytojo šlovė pernakt sugriūva demaskavus jo praeities tweet’us. Čia kalbama apie inertiškai atliekamus žmonių veiksmus, paveiktus nepaprastai greito medijų ritmo ir noro „čia ir dabar“ tapti reikšmingiems. Tai filmas apie medijose tarpstančią visuomenę ir vienadienę bendrystę.

– Kaip žinutė – „Kad būtum, reikia kito“ – atsispindi filmuose?

– Programoje nugulė ne vienas kino pasakojimas įvairių bendruomenių koegzistavimo tema. Vienas tokių – režisieriaus

– Reaguodami į Rusijos vykdomą karą su Ukraina, priėmėte sprendimą „Kino pavasario“ festivalio programoje atsisakyti visų rusiškų ir bendros gamybos su Rusija filmų. Ar festivalyje rodysite Ukrainos kūrėjų filmus?

„Gyvenimo kaina“

„Memoria“

„Anetė“

DRYSTĖ, „Veidrodis“

– Taip, „Kino pavasaris“ jungiasi prie Ukrainos kino industrijos kvietimo boikotuoti rusišką kiną. Mes atsisakėme rusų režisierių filmų, o programą papildėme Ukrainos kūrėjų darbais, kurie mūsų festivalyje jau buvo rodyti ankstesniais metais. Prieš festivalį, kovo 23 d., bus specialiai Ukrainos kinui skirta diena Vilniaus „Pasakoje“, šiuos filmus bus galima žiūrėti ir virtualiosiose kino salėse.

Iš naujų filmų „Kritikų pasirinkimo“ programoje bus galima pamatyti slovakų režisieriaus Peterio Kerekeso Ukrainoje kurtą hibridinį filmą „107 motinos” (107 Mothers) – stilizuotą tyrimą apie moteris, kurios mamomis tampa kalėjime.

– Užpernai festivalio seansai vyko neįprastoje erdvėje – Vilniaus oro uosto teritorijoje, pernai kvietėte į atostogas su „Kino pavasariu“ – festivalio kino naktis viešbučiuose. Kokios naujovės žiūrovų laukia šiemet?

– Šiais metais keturiems vakarams savo salę kino seansams užleis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT). Pagaliau parodysime Charlie Chaplino komediją „Cirkas“ (The Circus), kurio garso takelį gyvai atliks Šv.Kristoforo kamerinis orkestras. Šią idėją svajojome įgyvendinti dar 2020-aisiais, tačiau dėl pandemijos turėjome renginį atšaukti. Festivalio perkėlimas į operos aplinką yra bandymas pajusti, ką reiškė į kiną eiti 1930-aisiais. Žiūrėti filmą salėje kartu su 1 000 žiūrovų turėtų būti magiška patirtis.

LNOBT žiūrovai galės pamatyti laukiamiausius filmus, kurie yra šių metų festivalio vėliavnešiai: geriausiu režisieriumi Kanuose apdovanoto Leoso Caraxo miuziklą „Anetė“ (Annette), kritikų vienu įdomiausių šiuolaikinių režisierių laikomo norvego Joachimo Triero filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person In The World), režisieriaus iš Tailando Apichatpongo Weerasethakulo juostą „Memoria“ (Memoria), „Auksinį lokį“ šiais metais laimėjusį katalonietės Carlos Simon „Alkarasą“ (Alcarràs), režisierės Céline’s Sciammos filmą „Mažytė mama“ (Petite Maman), didžiojo kino provokatoriaus meksikiečio Michaelio Franco „Saulėlydį“ (Sundown) ir Fernando Leóno de Aranoa juodojo humoro komediją apie kartais slidžias teisingumo, arba gėrio, ribas „Gerasis bosas“ (The Good Boss).

NETURĖDAMI TIKSLO BŪTINAI RODYTI TIK PASAULINES PREMJERAS, TURIME PRIVILEGIJĄ RINKTIS IŠ GERIAUSIŲ – KELIAUDAMI PO SKIRTINGUS FESTIVALIUS IEŠKOME, KĄ LIETUVOJE BŪTŲ SVARBU IR ĮDOMU PARODYTI.

– Pandemijos metu festivalis persikėlė į virtualiąją erdvę, todėl tapo labiau prieinamas žmonėms, kurie negali palikti namų, nes prižiūri mažą vaiką ar pagyvenusį tėvą, arba gyvena vietovėje, kur nėra kino teatrų. Sulaukėme įkvepiančių ir įprasminančių mūsų veiklą žmonių padėkų. Jaučiame, kad patenkinome žmonių poreikius, kurie egzistavo dar iki pandemijos, todėl virtualiojoje kino salėje ir šiemet rodysime trečdalį festivalio programos.

„Žodis – grybams“

„Kino pavasaris“ kartu su lietuvišką kiną palaikančiu pagrindiniu projekto partneriu „Telia“ pristato unikalią idėją – kovo 17 d. vos kelioms dienoms vienoje filmo lokacijų atveriamą kino teatrą Karmėlavoje, skirtą tik vienam filmui – Venecijos kino festivalio liūtą laimėjusiai Lauryno Bareišos debiutinei ilgametražei juostai „Piligrimai“.

– Kokių lietuviškų filmų bus galima pamatyti „Kino pavasario“ ekranuose?

Kokios tendencijos šiemet išryškėjo lietuvių kine?

– Šių metų lietuviška programa džiugina savo įvairumu – ji yra tarsi sumažintas Lietuvos kino atspindys veidrodyje. Lietuvių kiną dabar kuria ne tik lietuvių kūrėjai. Prieš penkerius metus net negalėjome pagalvoti, kad galėtų atsirasti koprodukcija tarp Lietuvos ir Pietų Korėjos. Tačiau šiemet turime Indijoje filmuotą dokumentinį filmą „Veidrodis“, kurį Arūnas Matelis koprodiusavo su režisieriumi Siddhantu Sarinu, o filmui muziką kūrė Gintaras Sodeika. Kitas įdomus bendradarbiavimo pavyzdys – Marijos Razgutės su Sakartvelo kino kūrėjais kurtas Iosebo Bliadze-Soso filmas „Gyvenimo kaina“. Šiemet Europos debiutų konkurse – net du fantastiški lietuvių debiutai: Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ ir L.Bareišos „Piligrimai“. Tai režisieriai, kuriais aš labai tikiu: abu turi labai skirtingus ir savitus stilius ir, mano galva, labai svarbu tai, kad kuria stiprų ryšį su žiūrovu. Jų filmai tikrai puošia mūsų programą. Linkėdama sėkmės konkurse tikiu, kad jie sulauks sėkmės ir tarp žiūrovų.

Taip jau sutapo, kad net trys lietuvių filmai vienaip ar kitaip susiję su gedulo tema. Lauryno filme jis įgauna piligrimystės į nelaimės vietą išraišką, o Dovilės juostoje grįžimas į jautrias vaikystės akimirkas tampa meilės laišku tėvui, su kuriuo nebuvo spėta atsisveikinti. Kristijono Vildžiūno filme „Dainos lapei“ pinasi folkloro ir šiuolaikinės alternatyvos elementai. Čia Luko Malinausko įtaigiai vaidinamas herojus mokosi valdyti sapnus, kad susigrąžintų akimirkas su mirusia drauge, atidėliodamas savo gyvenimo tąsą. „Panoramoje“ rodysime ir puikų Lino Mikutos dokumentinį portretą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Manau, dabar tinkamas metas iš naujo aktualizuoti šitą asmenybę. Ir ne tik dėl to, kad Vilniuje vyksta jo paroda. Šiandien aktualu kalbėti apie jo, kaip emigravusio kultūros šviesulio, patirtis: kaip gyveno ir kokį santykį palaikė su Lietuva jos išeiviai.

Trumpame Europos debiutų konkurse rodysime penkis trumpametražius filmus: jautrų ir įtaigų Birutės Kapustinskaitės „Motinos“, Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos filmą „Elena“, Jurgos Šeduikytės animacinį filmą „Mora Mora“, šiuolaikinio žmogaus jauseną užčiuopiantį Urtės Sabutytės „Sausra“ ir Jorūnės Greičiūtės santykių dramą „Išvyka“.

– „Kino pavasaris“ drauge su tarptautiniu Kopenhagos dokumentinio kino festivaliu „CPH:DOX“ tapo pirmaisiais pasaulyje kino festivaliais, perkeltais į virtualiąją erdvę. Ar per pandemiją atsiradusią virtualiąją kino salę bus galima lankyti ir šiemet?

– Jau dešimt metų dirbate „Kino pavasaryje“. Papasakokite, kaip vyksta filmų atrankos procesas?

– „Kino pavasario“ programos sudarytojams viena svarbiausių vertybių yra išvysti filmus ten, kur jie ir pradeda savo gyvenimą – didžiųjų kino festivalių ekranuose. Per metus peržiūrime apie 700 filmų. Paprastai didiesiems kino festivaliams (Berlyno, Kanų, Venecijos, Lokarno, San Sebastiano ir kt.) patys prodiuseriai ir pardavimų agentai siunčia savo filmus, o tada jau atrankos komitetai sprendžia, kurie yra verti būti įtraukti. Neturėdami tikslo būtinai rodyti tik pasaulines premjeras, turime privilegiją rinktis iš geriausių – keliaudami po skirtingus festivalius ieškome, ką Lietuvoje būtų svarbu ir įdomu parodyti. Paprastai pusę filmų pažiūrime festivaliuose, o pusę – namuose. „Kino pavasaris“ yra panoraminis festivalis, todėl mūsų žiūrovai turi tam tikrų lūkesčių pamatyti ryškiausius praėjusių metų filmus. Trys ketvirtadaliai programos atrenkama iš didžiųjų festivalių, o likusi dalis – iš mažesniųjų. Mums, kuratoriams, taip pat svarbu parodyti ne tik laukiamiausius filmus, bet ir įsimintinų, gražių, bet mažiau žinomų, nes kitais kanalais informacija apie jų premjeras Lietuvos žiūrovų nepasiekia.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės atrinkdami filmus festivaliui?

– Svarbiausių atrankos kriterijų trejybė yra turinio aktualumas, formos originalumas, meistriškumas ir tai, ar filmas bus populiarus Lietuvoje. Visi programos sudarytojai turi meno kritikos ar kino kuravimo sferų išsilavinimą. Tad yra tam tikras filmų atrankos objektyvumas, grįstas žiniomis apie kiną. Žinoma, neišvengiama ir subjektyvumo. Dėl to labai svarbu, kad programos sudarytojų komanda būtų didelė ir įvairi. Šiais metais ilgametražių filmų programą sudarėme keturiese: aš su Andrei Tănăsescu, Marija Fridinovaite ir Igne Smilingyte. Trumpametražių filmų vadovė Aušra Umbrasaitė su Ugne Balsyte ir Milda Valiulyte rūpinosi trumpųjų filmų programomis. Ateityje laukiame prie mūsų prisijungsiančios Dovilės Grigaliūnaitės, kuri anksčiau kuravo dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programą.

Mes jaučiame atsakomybę skirtingiems auditorijos segmentams. Yra žiūrovų, kurie pernelyg nesidomi kinu, bet „Kino pavasario“ metu ieško tos intensyvios žiūrėjimo patirties, festivaliavimo, kur ne tik konkretūs filmai, bet ir heterotopiška festivalio prigimtis būti nuo kasdienybės nutolusiu laiku ir erdve tampa pagrindiniu akstinu ateiti. Vienus festivalio lankytojus labiau domina eksperimentinis kinas, kiti ieško tradicinės naracijos istorijų. Mums svarbu neaplenkti aktualių temų, apdovanojimus pelniusių kino juostų ir gerai žinomų kino meistrų, kurių naujų filmų Lietuvoje žmonės labai laukia.

Visą šią įvairovę kasmet bandome lipdyti į vientisą kūrinį, kuris kiek įmanoma labiau atspindėtų ir pasaulines tendencijas.

>> EITI AR NEITI

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

KINAS

LOBIS Agnės Marcinkevičiūtės „Lobis“ – visiškai kitoks filmas režisierės filmografijoje nei iki šiol. Žinoma kaip dokumentinio kino kūrėja, A.Mar­ cinkevičiūtė ėmėsi save išbandyti vaidybinio kino, ir dar vaikams, žanre.

Ir koks rezultatas? Ogi kiek keistas gerąja prasme eksperimentas – jame vis vien juntamas režisierės dokumentinis žvilgsnis, nors siužetas ir kuriamas kaip vaidybiniame filme. Filmo scenarijų ji kūrė kartu su taip pat puikiai žinoma ir įvertinta tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų literatūros autore Renata Šerelyte, kuri meistriškai geba pasakų pasaulį sujungti su nuotykiais ir tikroviškumo efektu. Toks ir „Lobis“ – tarsi sapne vykstanti istorija, tačiau kartu ir labai reali, netgi baugiai tikroviška.

Filme vaizduojama tipiška šių dienų Lietuvos miestiečių šeima – dirbantys, karjeros laiptais kylantys, materialinės gerovės siekiantys tėvai (akt.

Monika Valkūnaitė ir Valdas Jaskūnas) ir jų dukra Austėja (akt. Patricia Volkova). Ir štai vieną dieną nusprendžiama mergaitę rudens atostogų išvežti pas senelius (akt. Vladas Bag-

donas ir Janina Matekonytė) į kaimo sodybą. Tačiau pas juos niekas nenori važiuoti, nes visa šeima yra susidariusi įspūdį, kad kitokias vertybes puoselėjantys seneliai yra keistuoliai, be to, jie gyvena miškų apsuptoje sodyboje, kur nėra tokių patogumų ir pramogų, kurių gali pasiūlyti miestas. Visi šie išankstiniai nusistatymai po truputį griūva čia pasilikus Austėjai, jos pakviestam kartu vykti kiemo draugui Martynui (akt. Jonas Šumskas). Filmo pradžioje istorija vystosi gana aiškiai, tačiau, vaikams pasilikus sodyboje, ima dėtis paslaptingi dalykai – seneliai netikėtai dingsta

(pavirsta varlėmis), o miestiečiai vaikai, prie kurių prisijungia ir netoliese gyvenantys kiti du: Rytė (akt. Bernadeta Mikutaitė) ir Augustas (akt. Ainis Radkevičius), leidžiasi ieškoti lobio ežero saloje.

Kad ir kaip ši istorija atrodytų įprasta ir su nuspėjama pabaiga vaikams skirtuose kūriniuose, filmas netikėtai apgauna. Jo plakatų dizainas kelia asociacijų su „Hariu Poteriu“, tad eidamas į filmą spėlioji, kad greičiausiai čia pamatysi keistų mistinių būtybių ir burtų lydimą fantastinį nuotykį.

Magijos netrūksta ir filme, tačiau ją

A.Marcinkevičiūtė atranda mūsų kasdienybėje. Visų pirma, stipriais burtais alsuoja filme gausiai vaizduojama Lietuvos gamta. Filmas daugiausia filmuotas Anykščiuose, kur paslaptingi rudens gamtos peizažai keri ne ką menkiau nei Hogvartsas. Iš paukščio skrydžio, ant žemės, po vandeniu filmuoti kadrai leidžia pajusti lietuviškos gamtos paslaptį – ne vaizduotės sukurtą, o tikrų tikriausią. Gamta čia veikia kaip savarankiškas personažas – motiniškai globoja personažus, jiems gelbsti ir netiesiogiai pasakoja užmirštus, tačiau kažkur giliai mūsų genuose slypinčius lietuviškus mitus. Ir, žino-

KERNAGIS Kino teatruose pasirodė dokumentinis režisieriaus Andriaus Lekavičiaus filmas „Kernagis“. Neabejotina, labiausiai jis turėtų patikti artisto gerbėjams – filmą sudaro iki šiol niekur nematyta archyvinė paties Vytauto Kernagio filmuota medžiaga. Filmo herojaus ar kitų žmonių rankomis vaizdo kamera užfiksuotuose išlikusiuose autentiškuose kadruose – tikrasis artisto veidas, be herojaus aureolės ir neretušuotas. Kurti filmą būtent iš šios medžiagos, o ne iš dabar nufilmuotų artisto artimo rato žmonių prisiminimų, kaip

kad įprasta dokumentiniam kinui, – įdomus ir netikėtas režisieriaus sprendimas.

Prisipažinsiu, savęs negalėčiau priskirti prie V.Kernagio prisiekusiųjų gerbėjų, ir ką labiausiai pamenu – vaikystėje per radiją ar televiziją girdėtas dainas „Žemutinių pilių šventė“, „Širdele mano“, „Kaip gražu miške“ ir „Kolorado vabalai“. Šias kultines dainas ir atlikėjo balsą prisiminsiu visą gyvenimą, tačiau niekada specialiai nesidomėjau jo asmenybe. Tad į filmą ėjau nusiteikusi, kad jis

Rekomenduojama: V.Kernagio gerbėjams ir norintiems labiau pažinti šią asmenybę.

Nerekomenduojama: nemėgstantiems dokumentinio kino.

20 // © 37O

ma, leidžia surasti tikrąjį lobį – nors vaikai ieško įprasto materialaus, skrynelėje paslėpto, jį suranda kitur: tai – nuoširdi draugystė.

Būtų galima ginčytis, kad „Lobis“ – vaikams skirtas filmas. Akivaizdu, kad jis puikiai tinka ir suaugusiesiems (kartais atrodo, kad net ir labiau), tad į šį filmą drąsiai gali eiti visa šeima. Suaugusių-

jų personažai ir jų santykiai su vaikais, taip pat ir vaikišku pasauliu, filme irgi labai svarbūs – juose galima atpažinti save, pažįstamą ar kaimyną, kurie elgiasi ir mąsto panašiai kaip Austėjos tėvai. Režisierė filme sulaužo daugelį šiandien egzistuojančių klaidingų stereotipų apie tarpusavio santykius, požiūrį į kitokį žmogų ir į tai, kas yra tikroji realybė ir vertybė.

Rekomenduojama: vaikystėje mėgusiems ieškoti lobio ir neabejingiems Lietuvos gamtos grožiui.

Nerekomenduojama: besitikintiems greito vartojimo nuotykių filmo.

padės užpildyti šią spragą. Jeigu ir buvo apie šį kūrėją atmintyje įsirėžusi prieštaringa nuomonė, kurią greičiausiai formavo praėjusio amžiaus pabaigai būdinga informacijos stoka, tai filmas šias dvejones paneigė. Filmo kadrai, apimantys sovietmetį ir nepriklausomybę, atvirai pasakoja artisto biografiją nuo jo kūrybinės veiklos pradžios iki pabaigos. Pasirodymai už kadro ir gyvenimo kadrai dėlioja kitokį maestro portretą – gyvą, nuoširdų ir pažeidžiamą, nuo šlovingų akimirkų iki tuštumos pojūčio.

Kartu filmas tampa ir visos šio laikmečio Lietuvos dokumentiniu liudijimu, ką reiškė sovietmečiu išvažiuoti į Ameriką, ten koncertuoti ir net paragauti pirmą kartą ananaso ar kokoso riešuto. Kaip keitėsi mūsų visuomenė, siekdama išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos režimo. Filmas suteikia puikią galimybę prisiminti ir įvertinti, ką žmonės išgyveno tuomet ir išgyvena dabar, kokią vietą užėmė anuomet kultūra – ypač ką reiškė kurti kitokią muziką, kuriai to meto žmonės dar nebuvo pribrendę. Pažintinės funk-

cijos ir galbūt istorinės tiesos prasme filmas turi neįkainojamą vertę. Labai nustebina jau pats faktas, kad V.Kernagis dar sovietmečiu nusipirko vaizdo kamerą ir daug metų, it dienoraščius, filmuodavo savo grupės koncertus, turus, šeimos susibūrimus, gyvenamąją aplinką ir savo paties monologus.

Vis dėlto kyla ir nemažai klausimų kalbant apie patį filmo kūrybos procesą.

Pavyzdžiui, koks buvo filmo režisieriaus A.Lekavičiaus sumanymas ir indėlis, jeigu filmą sudaro vien archyvinė medžiaga? Atsakymo tenka ieškoti spaudoje publikuotuose režisieriaus interviu. Pasirodo, filmas kurtas net ketverius metus, o surinkti visą medžiagą ir padaryti, kad ji būtų techniškai tinkama žiūrėti kino teatre, nebuvo taip paprasta; daug laiko užtruko viską peržiūrėti ir atrinkti – iš viso buvo peržiūrėta apie 60 VHS kasečių. Režisierius siekė atrinkti tuos kadrus ir juos taip sujungti, kad juose labiausiai atsiskleistų ir pati V.Kernagio biografija, ir vaizdo kamera užfiksuotas jo žvilgsnis į žmogų ir pasaulį.

Na, ar iki galo pavyko pasiekti šį tikslą, galime įvertinti kiekvienas, pažiūrėję filmą. Neginčytina tai, kad A.Lekavičių būtų galima laikyti nepamainomu tarpininku tarp V.Kernagio ir žiūrovų, leidusiu pačiam artistui papasakoti apie save. Be režisieriaus pagalbos šios istorijos greičiausiai nepamatytume. Išėjus iš filmo atmintis išsaugo ne tiek pačius įvykius, o emociją, lydinčią šią asmenybę ir jos likimą. Žodžiais apibūdinti ją keblu, galima tik patirti. Tad rekomenduoju filme apsilankyti ne tik V.Kernagio kūrybos gerbėjams, bet ir tiems, kurie nori iš naujo ar visai naujai jį atrasti, o gal tiesiog praplėsti savo istorines žinias.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

GIEDRĖ DYKUMOS IR GATVĖS

TRANSACTIONS THE COMMON PITFALLS OF FRAUD AND INFATUATION

Muzikos Herojai / Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“) 77

Self-released

Augustino Buizinos nuotr.

Giedrę Kilčiauskienę įsivaizduoju kaip vieną kertinių Lietuvos populiariosios muzikos ramsčių, kurios nei besikeičiantys madų vėjai, nei vakar atsiradę ir rytoj išnyksiantys trendai nelabai domina. Kai tavo karjera tęsiasi bene tiek, kiek gyvuoja šiuolaikinė lietuviška scena, kai prisilietei ir prie andergraundo, ir prie hipsteryno, ką tau kas gali aiškinti. „Dykumos ir gatvės“ nieko ir neaiškina, o tiesiog pateikia tokią muziką, prie kurios Giedrė mus jau net ir įpratino. Stilinga popelektronika, neveržianti nei smegenų, nei raumenų, šiek tiek kreivokas stilius su šiuolaikinio meno objektais – kostiumais ir nemažas pasitikėjimas savimi. Į ką man tai panašu? Ogi į lietuvišką Roisin Murphy, ir tai yra tik komplimentas. Kas galėtų paneigti, kad šių atlikėjų buvusių grupių pavadinimai „Moloko“ ir „Pieno lazeriai“ yra vien tik sutapimas? Bet kas? Na, vis dėlto malonus sutapimas. Todėl abi jos, susidaro įspūdis, plauko savose jūrose, klajoja savose dykumose ir gatvėse (beje, šis albumas tam puikiai tinka), nepaisydamos aplinkos spaudimo. Su skoniu, nors ir ne per aštriu, su elegancija, bet nepereinančia į kičą, su tekstais – tiksliais, nors ir nepernelyg filosofiniais, Giedrė dainuoja drąsiai ir užtikrintai kaip niekada. Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet naujausi du albumai alsuoja tvirtumu, konkretumu ir pasitikėjimu savimi. Tai labai svarbu. Jei jau ji žino, ko nori, klausytojai tai pajus per pirmas kelias sekundes (o pirmos kelios albumo sekundės – tikrai labai malonios). Gal jūsų ausų šis darbas ir neišsprogdins, bet tikrai pasijusite drąsiau.

Juk visiems smagu būti šalia savimi pasitikinčio žmogaus.

Ketvertukas „Transactions“ yra keistas žvėriukas Lietuvos alternatyviojoje scenoje: lyg ir galėtų šlietis prie postpankinių kolegų, preferuojančių visus juodus atspalvius ir ne patį pozityviausią aplinkos vertinimą, tačiau vis ko nors pritrūksta. Gal net įžūlumo. Tikiu, kad antras albumas ledus pajudins, nes grupė eina į priekį, gludina savo skambesį ir kuria savo profilį. Jei viskas eisis ir seksis, nenustebčiau, jei grupė „Transactions“ būtų minima šalia kad ir „Aklų“. Vis dėlto iki garantuotos sėkmės, bent mano nuomone, dar pritrūksta individualaus braižo; kai tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų plūsta nauji ir nauji kažkelinto post punk revivalo vardai, tu tiesiog privalai būti kažkokia, bent mažiausia, detale išskirtinis. Šiuo metu „Transactions“ skambesys šiek tiek paskęsta juodose, pilkose ir baltose muzikinėse asfalto džiunglėse ir pralaimi konkurencinę kovą. Lengva kalbėti, bet grupei ateityje galėtų padėti įvairesnis muzikinių spalvų koloritas, bandymas eiti šiek tiek prieš srovę, paglostyti klausytoją prieš plauką, sugalvoti kažką, kas būtų netikėta, nes dabar atrodo, kad jie tiesiog per daug tvarkingi ir netgi per daug rimti. Suprantu, kad žanras, rodos, reikalauja, bet kai reikalų turime su post–post–post–post (galima tęsti be galo) žanru, taisyklių nesilaikymas tampa didžiausiu tiek kūrybiniu, tiek populiarumo varikliuku. Jei ir nepasiseks, galima bus sakyti, kad bandėme, buvome drąsūs, rizikavome, taigi nors šampano liūdesiui nuplauti turėsime. Todėl linkiu kompanijai neįkristi į patogumo duobę ir judėti toliau. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Youtube“) 70

100

100

ILSÓL SARMATA

Electron Emitter

SHEEP GOT WAXED MORE CHEWS

Tilto namai / Self-released

22 //

Po šešerių metų ganymosi įvairiausiuose muzikiniuose dirvonuose avys grįžta namo, kad vėl apverstų tvartą aukštyn kojomis. Gal ne pati išmoningiausia analogija, bet „Sheep Got Waxed“ grįžo, ir jie dar stipresni nei anksčiau. Akivaizdu, kad nariai, būdami atskirai, nei zyliojo, nei baliavojo, o dirbo, dirbo, dirbo, nes pavasariškas albumas (tiek skambesiu muzikoje, tiek pavadinime „More Chews“) tęsia jau pradėtą grupės kelionę, tik pakelia ją į naują kokybės lygį. Melodijos tapo brandesnės, muzika – išraiškingesnė, tačiau pagrindą sudarantis tyčinis bardakas vis dar lieka pagrindine grupės etikete ir leidžia nepamiršti grupės šaknų. Sakykime, kad avis bandė šukuotis, bet vis koks nenuorama gauras styro. „More Chews“ klausyti yra malonumas pirmiausia dėl to, kad trijulė sugeba valdyti procesą: viskas skamba free jazz atmosferoje, atsitiktinumo akimirkoje, bet niekada nepaslystama, nenueinama į efektą dėl efekto, į improvizaciją dėl improvizacijos. Šis įžemintas skambesys, jau leidęs pradėti kalbėti apie singlus albume „Pushy“, yra dar stipresnis dabar, nes kiekvienas kūrinys turi savo individualią spalvą, motyvą ar sąskambį. Juk prieinamumas tikrai nereiškia kažkokių idealų išdavystės, ypač turint omeny, kad kūrybiškumo prasme šis darbas nesuteikia daug progų atsikvėpti. Viską susumavus, paskaičiavus ir nuwaxinus, išvada perklausius morčių, – paprasta: kiekvienas iš trijulės yra įstabus muzikantas ir idėjų generatorius, todėl smagu žiūrėti, kaip jų kūrybinė frikcija kibirkščiuoja trio formatu. Jei tai ir nutinka tik kartą per šešerius metus, vadinasi, tiek ir turi užtekti. Vis tiek kramtyti teks ilgai.

© 37O

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Pakartot“, „Youtube“) 87

0°

kisielius

Apmaudžiai pražiopsotas praėjusių metų pabaigos albumas tikrai būtų buvęs vienas ryškiausių tiek laikotarpio, tiek tų pačių 2021-ųjų akcentų, deja, visko nesužiūrėsi, ir tik kolegos iš kitur gali nukreipti tavo ausį į tinkamą pusę ir parodyti, ką, kaip ir kur reikia daryti. Bet geriau vėliau negu niekada, nes jei „Sarmata“ liks nepastebėta, bus… tiesiog sarmata. Ilsól darbas yra tamsus, jutiminis, ne melodijomis ar harmonijomis paremtas, bet, veikiausiai, garso patyrimais grįstas dark ambient, kuris nepadarytų gėdos nė vienam kūrėjui. Žinant, kad projekto autorius Andrius Blaževičius neturi muzikinio išsilavinimo, tai daro tik dar didesnį įspūdį. Žemais dažniais, grėsminga atmosfera ir distopine dykuma dvelkiantis įrašas nelengvas, bet labai gilus, lyg jo sąskambiuose ataidėtų mūsų visų nerimas. Keista, kad klausydamasis šio LP, vis galvojau apie kai kuriuos Hanso Zimmerio ir Benjamino Wallfischo muzikinio takelio opusus filmui „Blade Runner 2049“ ir kaip lietuvio kompozicijos tiktų šiam filmui. Džiugu, kad kuklus lietuviškas albumas kelia tokių asociacijų, galų gale tai parodo, kad gal jis visai nekuklus, o lietuviškas kuklumas jau turėtų būti nukištas giliai į stalčių. Nors „Sarmata“ ir netinka smagiam vakarėliui ar šiaip apskritai kažkam smagiam, jis turi daug daugiau: vidinio užtaiso, prasmės ir gilaus supratimo, todėl raginu visus išbandyti šį darbą. Jei nepatiks, valio, bet pabandėte. Jei patiks, tiesiog valio. Jei nebandėte, tai gėda. Arba sarmata. Tai nesisarmatykite. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Youtube“) 90

100

JŪRA ELENA ŠEDYTĖ X/TENSIONS Isla To Isla

Vieno įdomiausių muzikinių duetų Lietuvoje „Ambulance On Fire“ narė Jūra Elena Šedytė įrodo, kad nardyti po nepažįstamas muzikines gatves ji gali ir viena. Sausio pabaigoje išleistas EP atskleidžia kūrėjos gebėjimą derinti eksperimentinius vokalinius pjūvius su melodine darna ir pasiūlyti keistą darbą, kuris lyg ir turi visus nepatogumo dirgiklius, tačiau klausosi labai vientisai ir švelniai. „X/Tensions“ tikrai turi nemažai tension; paklykavimai, rodos, verčiantys atlikėjos balsą styginiu instrumentu, grėsminga garso srovė, nardinanti į ambientinę pelkę, ir nesaugiai vis verčianti jaustis nuotaika – tikrai nebūtų pirmas ramios perklausos variantas. Tačiau Jūros elektronika kartu yra pilna švelnumo ir atvirumo, lyg kūriniai būtų daugiau pasakos nei siaubo istorijos. Ši keista ir šiek tiek žemę iš po kojų išspirianti sąjunga intriguoja ir kabina, todėl „X/Tensions“ kelių prisėdimų tikrai neužteks.

Ar užsiliks? Tikrai turėtų, nes tai vienas retų pavyzdžių, kai šiuolaikinė akademinė muzika priartėja prie plačiajai visuomenei priimtinesnio skambesio, neišduodama savo vertybių ir įsitikinimų, o kaip tik sėkmingai jas plėtodama ir su jomis eksperimentuodama. Potencialo muzikantė turi kaip šieno, nes „X/Tensions“ yra EP, žadinantis vaizduotę, neužspaustas ir net, rodos, užgriebęs tik nedidelę dalį J.E.Šedytės galimybių. Joms išnaudoti penkių dainų tikrai neužtenka, todėl tikiuosi tik gerų žinių. Dabar svarbiausia Jūrai yra gerų darbų tąsa ir jūsų dėmesys muzikantei, taigi, gerbiamieji klausytojai, klausykite, klausykite, klausykite. Man dėkoti nereikia. („Bandcamp“)

88

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas