370 Nr. 113

2022 balandis #113

RUSIJOS KULTŪRAI „DANGUS UŽSIDARO“ PATS TARP TEN IR ČIA: UKRAINOS MENININKAI, ATVYKĘ Į LIETUVĄ ANIMACIJA, NETURINTI RIBŲ

„FUSED TRIO“: APIE DEBIUTINĮ ALBUMĄ IR DIDŽIULĮ ŽIOGĄ PIEVELĖJE

Oleksandro Shakhmatovo nuotr.

TAMSOS KARALIENĖ EGLĖ FRANK

#113 NUMERIO BENDRADARBIAI:

RUSIJOS KULTŪRAI „DANGUS UŽSIDARO“ PATS

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GIEDRĖ IVANOVA DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

K

aip visi puikiai žinote, neseniai Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) išplatino viešą kreipimąsi į Lietuvos valdžios institucijas ir žiniasklaidą, kuriame kvietė „uždaryti dangų“ rusiškai kultūrai.

Nesiginčysime dėl tokio kreipimosi reikalingumo. Iš tiesų dar likę nemažai spragų, pro kurias gali prasiveržti rusijos (mes, kaip ir LMKA, leisime sau šios šalies pavadinimą rašyti mažąja raide) kultūra, kuri neretai laikoma ir šios šalies minkštąja galia. Ypač tai taikytina kalbant apie popkultūrą, tarp kurios atstovų – daugybė Putinui ir jo šoblai ištikimai tarnaujančių ir už tai valstybinius apdovanojimus gaunančių artistų.

Pas mus nuolat veržėsi koncertuoti visokie gazmanovai, kirkorovai ir kiti, kiek mažiau žinomi Putino režimo šlovintojai. Ir, patikėkite, ne džiaugsmingų ovacijų paklausyti ar gėlių puokščių susirinkti jie čia važiuodavo, kol nebuvo įtraukti į juoduosius sąrašus.

Jie tiesiog dirbo savo juodą darbą, už kurį gaudavo vienos ar kitos rusijos užpultos šalies žmonių ar su režimu kovojančių rusų krauju suteptų rublių. Filipas Kirkorovas atgauti teisę koncertuoti Lietuvoje net per teismus mėgino – ar tikrai tik dėl prarastų honorarų jis šitaip kovojo?

Netrūko pas mus ir kitokių rusų atsiųstų Trojos arklių.

Ar kada susimąstydavote, kodėl pas mus nuolat pasirodydavo rusijos baleto artistai? Kodėl taip masiškai negastroliuodavo kitų šalių baleto atlikėjai, kurie irgi puikiai gali sušokti bet ką iš Piotro Čaikovskio repertuaro. Dažnai sakoma, kad rusų baleto šokėjai geriausi pasaulyje, bet ar tai nėra pačios rusijos sukurtas mitas? Paprasčiausiai rusų atlikėjus atvežti į Lietuvą kainuodavo daug kartų pigiau nei kitų šalių atstovus – kalbama, kad didžiąją dalį jų gastrolių savikainos padengdavo ne kas kitas, o rusijos kultūros ministerija.

Kultūros lauke vis netyla kalbos, ar turime atsisakyti rusų literatūros, dramos ar muzikos klasikų, tokių kaip Levas Tolstojus, Antonas Čechovas ar Piotras Čaikovskis, kūrybos. Daug kam pernelyg drastiškas atrodo ir režisieriaus Gintaro Varno pasiūlymas pervadinti Rusų dramos teatrą – esą supykęs Putinas dėl to gali numesti atominę bombą. Beje, Vladimiras Vladi-

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ freepik.com iliustracija

„Ukraina prašo uždaryti dangų rusų lėktuvams, o mes prašome Lietuvoje „uždaryti dangų“ rusiškai kultūrai ir menui iki bus visiškai atkurtas 1994 m. Budapešto memorandumu numatytas Ukrainos žemių vientisumas, išvestas paskutinis agresoriaus kareivis ir ginkluotė bei tarptautinio Tribunolo nustatyta, o agresoriaus prisiimta atsakomybė: nuo kada, kaip ir kiek rusija ir jos žmonės mokės reparacijas Ukrainai; kada realiai įsigalios ir bus pradėtos vykdyti bausmės šio genocido organizatoriams ir vykdytojams. Ir tik įvykus šiems veiksmams svarstyti „uždaryto dangaus“ rusiškai kultūrai ir menui atvėrimą“, – rašoma kreipimesi.

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

mirovičius rusiškos kultūros atmetimo koziriu jau naudojasi ir viešai skundžiasi, kad pasaulis iš savo repertuarų išbraukia rusų kūrybą. Tačiau neužteks tiek atominių bombų, kad visus teatrus, atsisakiusius skleisti rusijos kultūrą, jomis užmėtytų.

Rengiant šį numerį paaiškėjo, kad nedidelę bombą ant rusijos kultūros numetė asociacija LATGA, kuri sustabdė bendradarbiavimą su rusijos ir baltarusijos kolektyvinio autorių teisių administravimo bendrijomis, taip gerokai apsunkindama licencijų išdavimą norintiems naudoti rusų kūrybą.

Gerai pagalvojus, rusijos kultūros įtaka Lietuvos žmonėms ir taip gerokai mažėja vien jau dėl to, kad vis mažiau mūsų piliečių moka rusų kalbą. Lietuviai šios kalbos nesimoko iš principo, o ir vis daugiau rusakalbių savo atžalas leidžia į lietuviškas mokyklas, puikiai suprasdami, kad valstybinės kalbos mokėjimas užtikrins sotesnę ateitį.

Tačiau kalbos nemokėjimas jaunajai kartai netrukdo domėtis ukrainiečių kultūra – daugelis turbūt jau atmintinai išmoko patriotinę dainą „Ой у лузі червона калина“ (jos autorius – ukrainiečių kompozitorius Stepanas Charnetskis), kurios versiją neseniai pateikė net ir ilgą laiką tylėjusi kultinė britų grupė „Pink Floyd“.

Mes taip pat neatsispyrėme norui artimiau susipažinti su Ukrainos kultūra – Jorė pakalbino penkis menininkus, kurie dėl karo pabėgo į mūsų šalį. Jie mums pasakojo apie pirmąsias karo akimirkas, pasitraukimą iš šalies ir nuolat dėkojo už lietuvių paramą. Šiame numeryje taip pat rasite daug pokalbių su mūsų šalies kultūros atstovais: rašytoja Egle Frank, stiliste Vilte Kinderevičiūte, lėlių animacijos kūrėja Birute Sodeikaite, grupių „Local Blood“ ir „Fused Trio“ nariais. Pateikiame naujausių knygų ir muzikos albumų apžvalgą. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!

Jūsų 370

Viršelyje – Ukrainos operos solistė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, atliekanti Natalkos vaidmenį Semyono Hulako-Artemovskio operoje „Natalka Poltavka“.

Oleksandro Shakhmatovo nuotr.

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #113, balandis, 2022 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> IR ŠVIESA TELYDI

TARP TEN IR ČIA:

UKRAINOS MENININKAI, ATVYKĘ Į LIETUVĄ Rašė Jorė Janavičiūtė

Vasario 25-osios naktį nemiegojau, buvo labai baisu, užsandarinau langus ir gulėjau ant grindų tarp lovos ir spintos, atrodė, kad raketa gali atskrieti tiesiai į mano langą.

3 val. nakties išgirdau sireną ir porą sprogimų. Nuėjau į bunkerį. Sėdėjau ten dvi valandas. Ten buvo šalta ir nebuvo ryšio. Visi buvome tylūs ir susimąstę.

Ryte man paskambino kolegė Julija ir pasakė: „Važiuojam.

Automobilis jau juda ir nelauks.“ Kaukiant sirenoms 15 minučių bėgau iki metro. Žmonių beveik nebuvo.

Ir tada važiavau automobiliu su Julija ir jos draugėmis, jaučiau grėsmę, nejaukumą. Jie atėmė iš manęs teisę rinktis, teisę gyventi taip, kaip noriu. Mano sapnas išsipildė.

200 km nuvažiavome per aštuonias valandas.

Ukrainoje dar buvome apie keturias dienas. Galvojau, ką daryti toliau. Kai buvome kelyje, man paskambino draugai iš Lietuvos ir pakvietė pas save.

Man reikėjo laiko pagalvoti.

Kaip vėliau pasakė migracijos tarnyba: „Tu vieniša moteris.“ Galbūt šioje situacijoje tai neblogas pasirinkimas.

Aš neturiu vaikų, vyro, nekilnojamojo turto ar automobilių. Pasiėmiau tele-

Artemo Surovo nuotr.

Ally Afanasievos ir Toni Kenguru nuotr.

Į Lietuvą dėl karo pasitraukusių menininkų iš Ukrainos paprašėme pasidalyti savo istorijomis. Uždavėme jiems klausimų apie dienas, kai prasidėjo karas, jų veiklą ir kaip ją paveikė karas, gyvenimą Lietuvoje. Klausėme, kokį vaidmenį, jų nuomone, karo metu vaidina menas ir kūryba, kaip įsivaizduoja ateitį ir ko linki Ukrainai.

Katerina Beslik,

kostiumų dizainerė ir stilistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje

A

pie karą žmonės pradėjo kalbėti likus dviem trims mėnesiams iki jo pradžios.

Bet aš netikėjau, kad jis prasidės. Pirmąjį nerimo jausmą patyriau likus keturioms dienoms iki jo pradžios. Vis daugiau žmonių pradėjo nerimauti ir skelbti savo mintis socialiniuose tinkluose.

4 //

2022 m. vasario 23-iąją sapnavau, kad su kolege Julija ir jos draugėmis esu kažkokioje nepažįstamoje vietoje ir man labai nejauku, jaučiu grėsmę. Visą dieną mane buvo apėmęs nerimas, tačiau jis mainėsi su patriotinėmis nuotaikomis ir tikėjimu mūsų šalimi. Iki tol internete sklandė informacija, ką reikia būti įsidėjus į išvykimo krepšį, tad namuose į kampą ant grindų buvau pasidėjusi šiek tiek konservų, nusifotografavau dokumentus. Tos dienos vakarą mane tėtis patikino, kad karo nebus...

© 37O

Vasario 24-ąją 6 val. ryto man paskambino mano draugė Julija (kita) ir sušuko: „Katia, karas prasidėjo!“ Aš jos paklausiau: „Julija, ar tai tikrai tiesa?“ Nelabai ja tikėjau, pradėjau ieškoti informacijos „Google“, bet jos nebuvo.

Nuėjau į „Telegram“, kur darbo grupėje kolegos rašė: „Susikrauk daiktus ir

vyk į Vakarus. Karas prasidėjo.“ Skambinau tėvams, jie neatsiliepė. Paskambinau broliui, jis pasakė, kad netiki, ir netgi šiek tiek pyktelėjo, kad taip anksti jam paskambinau.

Tą dieną, kai prasidėjo karas, su kolege Julija turėjome eiti į interviu televizijoje (dirbame stilistėmis). Buvo toks gražus laikas mano gyvenime, atrodė, kad mano gyvenimas gerėja. Tapau drąsesnė ir atviresnė.

Išėjau į lauką. Žmonių buvo labai mažai. Gyvenau Kyjivo centre, ten visada būdavo daug automobilių ir žmonių.

Beveik viskas buvo uždaryta, išskyrus maisto prekių parduotuves ir vaistines.

Visi buvo išsigandę.

Tą dieną nusprendžiau likti Kyjive, būti savo kambaryje ir neiti į bunkerį. Skaičiau naujienas ir skambinau draugams. Kelis kartus persikroviau savo išvykimo krepšį. Pasiėmiau du lankelius, odos priežiūros priemonių, lūpų dažus, šeimos nuotrauką, dokumentus, konservų, duonos ir pakabuką, kurį padovanojo brolis su žmona (savo amuletą, kurio iki šiol nenusiimu) ir tvarstį (kuris nelabai ir praverstų, kai pagalvoji).

Katerinos Beslik stilius; Dizainas „Corner by Levishko“; Modelis Nati Kononenko.

foną ir nešiojamąjį kompiuterį. Palikau tik savo drabužius, taip pat ir pačios siūtus.

Kovo 1-ąją kirtome sieną su Rumunija.

Pėsčiomis. Greitai.

Visa mano šeima yra Ukrainoje – mama ir tėtis, du seneliai. Jie yra Zaporižios srityje. Brolis, jo žmona ir du mylimi mažieji sūnėnai, praėjus savaitei po karo, išvažiavo link Vakarų Ukrainos. Tada aš nusiraminau.

Dar keturias dienas buvau Rumunijoje. Kovo 5-ąją išskridau iš Budapešto į Kauną. Draugės iš Lietuvos mane pasitiko. Ir atsidūriau Vilniaus centre.

Pastaruosius dvylika metų gyvenau Kyjive. Esu stilistė, dirbanti filmavimo aikštelėje (su dizaineriais, prekių ženklais, reklama, žiniasklaidos žmonėmis, televizija). Esu mados dizainerė ir įgyvendinu savo projektą – perdarome daiktus, seniems daiktams suteikiame antrą gyvenimą.

Kalbant apie mano kūrybą, aš dar nesuprantu. Dabar man sunku ką nors sukurti, gal aš neleidžiu sau, o gal dar per anksti. Bet vis tiek sunku. Manau, kad kūryba yra angelas, ji gali gydyti. Bet kokia simbolika, spektaklis ar daina, remianti Ukrainą, padeda pajusti paramą, bendrystę. Kad nesi vienas. Kad mes nesame palikti. Esame laukiami čia, kitoje šalyje.

Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau Lietuvą, – čia yra rusakalbių žmonių, o aš, deja, nemoku angliškai. Kol aš gyvenu Vilniuje, jo centre, ant kalno, Kyjivas, kuriame gyvenau, atrodo kaip paralelinė visata. Toks jausmas, kad Vilnius yra mažas Kyjivas, nors Vilnius yra Vilnius. Čia aš nesijaučiu svetima. Kainos ir mentalitetas beveik tokie pat kaip Kyjive. Vis susitinku su savo srities žmonėmis ar tiesiog su aktyviu Vilniaus jaunimu. Visi labai draugiški ir nori padėti. Ačiū visiems.

Kol kas planuoju likti Lietuvoje, išmokti anglų kalbą ir dirbti savo srityje. Bet nežinau, kas bus toliau.

Karas išmokė mane dar labiau pasitikėti savo nuojauta ir eiti ten, kur ji veda. Nereikia bijoti. Kad ir kaip vaikiškai tai skambėtų šiuo metu.

Ukraina dabar yra vieninga šalis.

Linkiu, kad ji stipriai nesiremtų nei į Rytus, nei į Vakarus, ji turėtų remtis į save. Ir, manau, kad tai stebina visą pasaulį. Labai didžiuojuosi visais Ukrainos žmonėmis. Tikiu, kad mūsų sielų laukia ramybė, šviesa ir stiprybė.

Oleksandros Panchenko asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje esu jau tris savaites (su Katerina kalbėjomės kovo pabaigoje – aut. past.). Karolina, pas kurią gyvenu, padarė įrašą, kad ieškau darbo, ir pas mane užsiregistravo apie 700 žmonių. Buvo daug įvairių darbo pasiūlymų. Bet, žinoma, net jei ir karas, noriu pasilikti teisę rinktis, noriu neišduoti savęs ir neatsiduoti vien darbui. Jau dirbau keliuose filmavimuose, pažiūrėsiu, kas bus toliau. Nors, nuoširdžiai, jaučiuosi labai kalta. Daug žmonių, pabėgusių iš Ukrainos, jaučia kaltę dėl įvairių priežasčių.

Oleksandra Panchenko,

baleto šokėja iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT)

D

ieną prieš karą turėjau daug planų ir svajonių. Kyjive dirbau Ukrainos nacionalinės operos baleto soliste.

Ruošiausi pagrindinio vaidmens debiutui „Vienos valse“. Spektaklis turėjo įvykti po kelių dienų, taip pat ruošiau naujus solo pasirodymus kituose baletuose. Karo išvakarėse ruošėmės spektakliui „La Bayadere“, kuris turėjo būti rodomas vasario 24 d., tačiau tą dieną visa Ukraina pabudo 5 val. ryto nuo bombardavimų garsų. Buvo labai baisu, nebuvo aišku, kas vyksta ir ką daryti.

Mes su šeima nenorėjome niekur bėgti, sutvirtinome namą, apsirūpinome maisto atsargomis ir likome namuose, nors ir girdėjome baisius sprogimus mūsų rajone.

Po dešimties dienų tapo labai nesaugu, todėl turėjome priimti sprendimą išvykti.

Prašydama pagalbos išsiunčiau laišką ir savo gyvenimo aprašymą daugybei teatrų, vienas pirmųjų atsiliepusių ir pasiūliusių padėti buvo LNOBT. Mūsų kelias į Vilnių nebuvo lengvas, keliavome septynias dienas per pen-

kias šalis. Slovakijoje kirtome sieną, ten daug savanorių ir paprastų žmonių, kurie nori padėti ukrainiečiams, o tai buvo labai malonu. Tada važiavome per Austriją, Čekiją, Lenkiją. Varšuvoje mus priėmė labai graži nuostabios fotografės Ankos Kareckos šeima. Net nepaprašę dokumentų, priėmė mus nakvoti, surengė vakarienę su namine pica ir ledais, už tai esame jiems labai dėkingi.

Kasdien vis labiau dėkojame visiems geranoriškiems žmonėms, kurių sutinkame savo kelyje.

Atvykus į Lietuvą mus pasitiko pažįstami, kurie mums viskuo padeda iki šiol.

Tai labai maloni šeima, surado mums gyvenamąją vietą, nupirko viską, ko reikėjo gyvenimo pradžiai, padėjo mamai susirasti darbą ir mokyklą sesei.

Mano kūrybinę veiklą kelionės į Lietuvą patirtis veikia teigiamai. Turiu galimybę dirbti su naujais mokytojais ir prodiuseriais, pamatyti, kaip dirba Europos trupė, dalyvauti jų baleto spektakliuose ir įgyti daug vertingos patirties.

Kai atėjau į teatrą, mane ten priėmė labai šiltai. Teatro vadovybė daro viską, kad padėtų Ukrainos atlikėjams išlaikyti gerą formą, suteikia jiems galimybę pasirodyti baleto spektakliuose, labai tai vertinu.

Kadangi nieko negalėjau pasiimti iš namų, su savimi neturėjau baleto aprangos ir batų, kiti artistai mielai pasidalijo su manimi drabužiais, baleto prekių parduotuvė man padovanojo puantus ir baleto batelius, už kuriuos noriu labai padėkoti!

Mano šeima yra mano mama ir sesuo. Išvykdamos iš Ukrainos palikome ten viską... Savo namus, sodą, mylimus gyvūnus, savo daiktus, viską, ką turėjome. Važiavome į nežinią, gyvenimą pradėjome nuo švaraus lapo.

Labai myliu Ukrainą, tai mano Tėvynė, joje gimiau ir augau. Nuo vaikystės šokau ukrainiečių liaudies šokius ir kartu su ansambliu skleidėme mūsų kultūrą pasaulyje. Labai noriu, kad karas kuo greičiau baigtųsi ir visi ukrainiečiai galėtų grįžti į savo namus, pas savo šeimas, gimines ir mylimus žmones.

Tik susiburdami visi kartu galėsime laimėti, atstatyti savo valstybę ir padaryti ją dar geresnę!

Rodko Khorzhynskyi nuotr.

>> IR ŠVIESA TELYDI

Į saugesnę vietą nusprendžiau vykti aštuntąją karo dieną.

Bijojau, kad mano rajoną apsups rusai, be to, buvo neįmanoma dirbti ar iš ten kaip nors padėti. Naujienose pasirodė pirmosios siaubingos žinios iš Irpinės, Černihivo, Hostomelio. Mano kaime nebuvo taip pavojinga kaip tose vietose, bet artimiausiame mieste (Vasilkove) tuo metu naktimis vyko sprogimai ir kovos. Vieną kartą išgirdau raketos švilpimą, paskui įvyko didelis sprogimas naftos gamykloje.

Buvo sunku apsispręsti, ar pasilikti, ar išvykti. Mano tėvai nenorėjo bėgti ir palikti savo namo, todėl pasiliko. Daugelis mano draugų buvo panašiose situacijose, kai dalis šeimos nenori ar negali bėgti į saugesnę vietą. Laimei, rusai vis dar nepateko į tą mažą Vasylkivo miestą, nors jie jį puolė ir išlaipino ten kariuomenę.

Kai buvau autobuse pakeliui į Ivano Frankivską (Vakarų Ukraina), mane iškart apėmė išgyvenusiojo kaltė. Skaičiau, kad daug kas tai patyrė. Toks jausmas, kai atrodo, kad neturi teisės išgelbėti savo gyvybės ar būti saugioje vietoje, kai kažkieno namai sugriuvo arba jie žuvo. Prieš keletą metų parodžiau pirmą ir paskutinį savo gyvenime performansą, kuris taip pat buvo apie kaltę. Tai buvo jaunųjų menininkų festivalyje Charkive iškart po Orumo revoliucijos (Lietuvoje geriau žinoma kaip Maidano revoliucija – aut. past.), pirmaisiais karo mėnesiais. Revoliucijoje dalyvavau nuo pirmųjų dienų, stengiausi padėti, savanoriavau. Bet kai žuvo pirmieji žmonės, pajutau, kad esu nenaudinga, menininkas tokiose situacijose nenaudingas. Norėjau būti gydytoja, kad galėčiau kažkam padėti iš tiesų.

Tanya Denysenko,

iliustratorė, grafikė iš Kyjivo, šiuo metu reziduoja Nidos meno kolonijoje

J

au gruodžio pabaigoje jaučiau nerimą dėl galimos Rusijos invazijos. Žinoma, vėlesnėmis savaitėmis jis tik didėjo. Buvo sunku susikaupti dirbti ir įprastai gyventi, žiniasklaida kėlė įtampą. Stengiausi stebėti naujienas ir susidaryti bent kažkokį planą aktyvaus karo etapo pradžiai. Bet iš tikrųjų neįsivaizdavau, ką darysiu... Vienintelis dalykas, kurį padariau, tai nuėjau pas kirpėją, taip pat nusipirkau maisto, kurį būtų galima pasigaminti slėptuvėje.

Tuo metu dirbau prie iliustracijų apie smurtą šeimoje. Su klientu nusprendėme trumpuose komiksuose su tipinėmis frazėmis ir ženklais parodyti psichologinius aspektus ir prievartą.

Buvo taip keista ir kartu labai skaudu juos piešti žiūrint žinias ir klausantis Rusijos valdžios pareiškimų. Rusai pakartojo beveik viską, ką rašėme savo komiksuose apie tiesą iškraipyti linkusį (gaslighting) partnerį: „Aš to nesakiau“, „Tu turi atminties problemų“, „Niekada neįžeidžiau nė vieno žmogaus, tai buvo tavo kaltė, tai tu mane išprovokavai“, „Tu prisimeni viską neteisingai, nieko tokio neįvyko“. Man buvo apmaudu dėl tokio psichologinio smurto prieš mūsų tautą.

Gyvenu Kyjive, bet vasario 23 d. nusprendžiau persikelti gyventi į savo tėvų namus, esančius apie 20 km nuo Kyjivo. Mano namuose Kyjive neveikė liftas, tad aš svarsčiau, kaip nubėgčiau į slėptuvę iš devinto aukšto? Todėl aš persikėliau pas tėvus. Žinoma, kai esi su šeima – šiek tiek ramiau. Prisimenu, kad tą vasario 24-osios naktį negalėjau užmigti, buvau labai nervinga. Miegojau tik dvi valandas ir tada 5.40 val. išgirdau sprogimus. Vienas buvo visai netoli, kiti kažkur toli. Pradėjau tikrinti naujienas ir rašyti draugams.

Net neįsivaizduoju, kokie išsigandę buvo žmonės Kyjive tą rytą.

Mano namas yra netoli kelio į Kyjivą, ten galėjome matyti ir girdėti tankus. Ačiū Dievui, jie priklausė Ukrainos kariuomenei.

Pirmą dieną paruošėme savo slėptuvę, į kurią pernešėme maistą ir vandenį. Nuolat stebėjome naujienas. Iš pradžių buvau ištikta šoko ir panikos, bet paskui taip supykau, kad nepamenu, kad kada nors būčiau buvusi tokia pikta. Antrąją karo dieną kai kurie mano draugai pradėjo kraustytis į Vakarų Ukrainą. Bet namie jaučiausi saugiau nei kur nors kitur.

6 // © 37O Iliustracija iš knygos „The life of tricky words“.

Dabar suprantu, kad tokie jausmai viską tik dar labiau pablogina, jie tave paralyžiuoja. Turi nuspręsti, kokį vaid­ menį kare prisiimsi, kaip gali padėti, ir niekada nebeleisti sau abejoti.

Kelias į vakarų regioną buvo labai ilgas. Ir iš tikrųjų įdomu, kaip karo metu mes jaučiame laiką. Viena vertus, tai buvo tarsi ilga, nesibaigianti diena. Neprisimeni, kada tai prasidėjo, nesupranti, kokia savaitės diena ar kiek laiko reikės kur nors nuvykti. Gyveni erdvėje be laiko. Kita vertus, istorijoje galima įžvelgti daug paralelių, sąsajų iš praeities. Tačiau taip pat žinai, kad geriau stebėti naujienas kiekvieną dieną, nes situacija greitai keičiasi.

Kitas dalykas, kurį visi pastebėjo, yra tai, kaip karo metu jauti savo kūną, kai kurių reakcijų negali kontroliuoti. Kai buvau saugioje vietoje, Europoje, nustebau, kad ryte pabudau nuo gatvėje sklindančių garsų manydama, kad tai sprogimai ir oro signalai. Maniau, kad man viskas gerai, kad suprantu, kad esu saugi. Be to, negalėjau suvaldyti įtampos.

Kai kas nors labai draugiškai paklausdavo apie mano kelionę iš Kyjivo į Lietuvą, džiaugiausi galėdama bendrauti, bet kartu kiekvienas kūno raumuo būdavo kietas lyg akmuo, visas kūnas būdavo kaip iš plieno.

Po kelių dienų Vakarų Ukrainoje nusprendžiau ieškoti rezidencijos menininkams užsienyje, kur galėčiau dirbti. Vakarų

Dirbu iliustratore ir grafike. Maždaug prieš metus pradėjau dirbti kaip laisvai samdoma darbuotoja, tad dabar galiu susirasti naujų klientų ir dirbti Nidoje. Žinoma, dėl karo turėjau didelę pertrauką, todėl atvykus į Nidą prireikė dviejų savaičių, kad pradėčiau vėl piešti. Pirmąjį karo mėnesį mane buvo ištikęs kūrybinis blokas. Nida yra fantastiška vieta ir aš praleidžiu daug valandų vaikštinėdama miške ar prie jūros. Džiaugiuosi, kad neapsigyvenau didmiestyje, kur dažniausiai jaučiuosi vieniša, kai esu išsekusi. Čia, Nidoje, planuoju grįžti prie grafikos (printmaking). Anksčiau tuo užsiėmiau, bet kažkuriuo metu perėjau prie iliustracijų. Noriu daugiau dirbti su piešimo ranka technikomis.

Skirtingi menininkai patyrė karą labai įvairiai. Kai kurie iš jų greitai sureagavo, o kitiems reikia laiko apie viską pagalvoti, viską išjausti ir pažiūrėti į viską per atstumą. Manau, po kurio laiko pamatysime daug jautraus meno, kuris parodys daug skirtingų žiūrėjimo taškų ir analizuos tai, kas vyko. Menininkai taip pat gali galvoti apie tokias temas kaip saugumas ir atsakomybė. Dabar daug kalbame apie kolektyvinę visų rusų atsakomybę už Putino agresiją. Labai svarbu įvardyti karą ir agresorių ir nepainioti jausmų. Tikiu, kad vėliau, kai Ukraina laimės, kai apraudosime netektį, po kurio laiko kalbėsime apie kiekvieno ukrainiečio asmeninę atsakomybę šiame kare ir ką daryti, kad to išvengtume ateityje.

Oleksandro Shakhmatovo nuotr.

Ukraina pilna pabėgėlių ir nėra daug pasirinkimų, kur būtų galima apsigyventi ilgesniam laikui. Teko kelis kartus persikraustyti, kol pradėjau siųsti paraiškas į rezidencijas. Man buvo svarbu išlikti menininke ir būti ten, kur mane palaiko.

Kreipiausi tik į tas vietas ir šalis, kur žinojau, kad žmonės supranta, už ką ukrainiečiai kovoja. Nenorėjau tapti pabėgėle ir vis dar tikiu, kad greitai grįšiu namo. Stengiuosi nepriimti didelių gyvenimo sprendimų, dabar man geriau judėti žingsnelis po žingsnelio. Galiausiai gavau atsakymą iš Nidos meno kolonijos. Esu labai dėkinga už galimybę čia gyventi ir dirbti. Apie šią rezidenciją girdėjau dar prieš karą ir net norėjau nusiųsti paraišką, bet praleidau terminą.

Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, operos solistė iš Kyjivo, dabar apsistojusi Vilniuje, dirba LNOBT

2

022 m. vasario 24 d. 5 val. ryto nugriaudėjo galingi sprogimai. Prasidėjo karas. Tiksliau, prasidėjo plataus masto Rusijos Federacijos puolimas. Karas Ukrainoje vyksta jau aštuonerius metus. Tą rytą pabudau, kad apklostyčiau kūdikį, mano vyras taip pat pabudo. Jis pasakė: „Ar girdėjai?

Sprogimai... Prasidėjo.“ Maniau, kad jam pasirodė. Bet ne, sprogimai kartojosi. Iškart susikvietėme visus artimiausius Kyjivo draugus, susikrovėme lagaminus ir nusileidome į rūsį.

Pirmą karo dieną mus iškart pasikvietė giminaičiai lietuviai, bet norėjosi tikėti, kad valdantieji susitars ir mums nereikės bėgti. Dvi dienas praleidę šaltame ir dulkėtame rūsyje, išgirdę virš namų periodiškai sklindančius sirenų garsus, sprogimus ir naikintuvų riaumojimą, su vyru ir mama supratome, kad turime pabandyti išvykti. Įšokome į pirmąjį traukinį, važiavusį į Lvivą. Kelionė buvo ilga, per pavojingas zonas važiavome išjungtomis šviesomis ir į tikslą atvykome devyniomis valandomis vėliau, nei buvome numatę. Lvive mus priėmė draugas ir dvi savaites gyvenome pas jį, laukdami karo pabaigos. Situacija kaito, tad vyras įsodino mane, vaiką ir mano mamą į autobusą, kuris važiavo į pasienį, o pats grįžo į Kyjivą. Aštuonios valandos pėsčiomis kertant Ukrainos ir Lenkijos sieną, nakvynė lenkų mokyklos aktų salėje, kelias automobiliu į Varšuvą su negalią turinčia savanore prie vairo, nakvynė bažnyčioje. Varšuva, pagaliau naktis autobuse „Varšuva–Vilnius“.

Man neužtenka padėkos žodžių visiems, kurie mums padėjo šiame nelengvame kelyje. Šie žmonės turi didžiules, malonias ir gailestingas širdis.

Ar tikėjomės karo? Tikėjomės. Dar gruodžio pradžioje mums kariškis ukrainietis pasakė: „Paskambino du buvę kolegos iš Rusijos ir pasakė, kad ruoškite rūsį, šiandien bombarduos Kyjivą.“ Mes jau tada buvome susikrovę lagaminus. Tada buvo aišku, tik kažkas trukdė Putino planams.

Su savimi pasiėmėme nedidelį maišelį su daiktais, dvejus siuvinėtus marškinius (vyro ir mano), keletą ikonėlių ir nešiojamąjį kompiuterį. Tai visas mūsų turtas šiuo metu. Na, ir neseniai pirktas vaikiškas vežimėlis. Daugelis moterų, kurios stovėjo su mumis eilėje prie sienos, turėjo tik po vieną ar du ryšulius ir vaiką ant rankų.

Esu operos dainininkė – Ukrainos nacionalinės operos solistė. Kyjive turiu nuostabų darbą, kurį vargu ar galima pavadinti darbu. Scena yra mano pašaukimas. Mūsų kūrybinė

komanda turi daug planų ir įdomių idėjų. Ir mes juos tikrai įgyvendinsime!

Pakeliui į Lietuvą draugas man atsiuntė skelbimą feisbuke, kad LNOBT pasiruošęs padėti muzikantams. Parašiau nurodytu adresu, atvažiavusi nuėjau į teatrą. Netrukus jie surengė perklausą ir pasiūlė pasirašyti sutartį iki gegužės 31 d.

Kovo 20 d. su teatro generaliniu direktoriumi Jonu Sakalausku dainavau labdaros koncerte Nidoje. Artimiausiu metu pradėsime dirbti pagal ukrainiečių ir lietuvių programą, kurią planuojame rodyti skirtinguose Lietuvos miestuose. Pažįstu daug pabėgėlių ir kai turiu galimybę, namuose dainuoju jiems ukrainietiškas dainas ir arijas. Sakoma, kad muzika gydo... Nežinau, kas gali užgydyti šią žaizdą, bet jaučiu, kad turiu dainuoti šiems žmonėms.

Karas kardinaliai pakeitė viską kiekvieno ukrainiečio gyvenime. Baisu prarasti darbą, namus. Bet dar baisiau suprasti, kad ant tavo artimųjų krinta bombos ir jų gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką.

Muzika turi savybę daryti įtaką emocinei žmogaus būsenai.

Ne veltui Antrojo pasaulinio karo metais puikūs praėjusio šimtmečio muzikantai prieš mūšį eidavo į frontą groti kariškiams, taip pakeldami moralę. Tas pats vyksta ir dabar. Kuriami kariniai būriai. Nusipelnę Ukrainos atlikėjai dainuoja metro stotyse tiems, kurie dabar ten gyvena kaip slėptuvėse nuo bombų. Neretai kolektyvai rengia simfoninės muzikos koncertus aikštėse, rizikuodami gyvybe. Kovo 28 d. Kyjive pasilikę kolegos susirinko ir įrašė sveikinimo koncertą, skirtą Tarptautinei teatro dienai (įrašą netrukus bus galima pamatyti internete). Mūsų Ukraina gyvena ir dainuoja, kad ir kas būtų! Čia, Lietuvoje, mane labai palaiko artimieji ir jų pažįstami. Nebuvo nė dienos, kad lietuviai nepadėtų man ir mano šeimai. Visi tokie dėmesingi ir rūpestingi. Kaip suprantu, tai yra vienas iš lietuvių charakterio bruožų. Su jumis lengva rasti bendrą kalbą, todėl nematau sunkumų integruotis į gyvenimą ir visuomenę. Kaip jau sakiau anksčiau, turiu planų koncertuoti, supažindinti jūsų publiką su ukrainietiška muzika, bet kartu ir giliau pažinti jūsų tradicijas ir kultūrą, kurios yra ir mano močiutės, kilusios iš Lietuvos, tradicijos.

Tikiu, kad Ukraina laimės, tik noriu, kad ši pergalė ateitų kuo greičiau, kad žmonės nebemirtų. Tikiuosi, kad kiekvieno iš mūsų sieloje įvyko vertybių perkainojimas. Karas mus labai suvienijo, todėl kartu ir vieningai atkursime savo Tėvynę!

Ingos Usenko nuotr.

>> IR ŠVIESA TELYDI

sename „Mercedes“ E klasės automobilyje, išsiruošėme važiuoti per visą šalį į jos vakarus. Prireikė savaitės, kol nuvykome į Vinicą, kur apsigyvenome pas draugus jų vieno kambario bute, miegojome ant grindų. Keliai buvo netvarkingi, pilni patikros punktų, didžiulių kamščių ir keturių valandų eilių prie degalų. Pagalvokite, keli šimtai tūkstančių panikuojančių žmonių kelyje dieną ir naktį, nesustojamai judančių viena kryptimi. Vinicoje išbuvome pusantros savaitės, ieškojome didesnės gyvenamosios vietos, bet absoliučiai viskas buvo išnuomota. Vietos gyventi ir mokyklos vaikams nebuvimas apsunkino gyvenimą. Netrukus išgirdome, kad Vilniaus mokykla atvėrė duris mokiniams iš Charkivo ir kad ten taip pat persikels privati mokykla iš Charkivo, tai padėjo apsispręsti dėl kelionės į Lietuvą. Ne tik mes, bet ir apie 100 studentų iš Charkivo persikėlė į Vilnių tęsti studijų. Mus Lietuvoje priėmė labai draugiškai ir palaikė, tai buvo toks kontrastas absoliučiai nužmogėjusių rusų elgesiui su ukrainiečiais. Sunku suvokti, kad kažkas gali turėti tiek neapykantos visai tautai, net nieko apie juos nežinodamas, bet tokie yra rusai, jie tavęs nekenčia vien dėl to, kad tu egzistuoji.

Taikos laikais su žmona kūrėme darbus scenai ir filmams, o mūsų pagrindas yra Lecoq‘o fizinis teatras. Kaukės ir judesio pagrindu kūrėme grupinius pasirodymus, rengdavome kūrybines dirbtuves ir pasirodydavome patys. 2016 m., padedami danų teatro „C:NTACT“, sukūrėme kūrinį su pabėgėliais iš Donbaso ir Luhansko regionų, liudininkų teatro (witness theater) formatu, kūrinį, sukurtą remiantis jų asmeniniais išgyvenimais karo metais. 2019 m. su Poltavos jaunimu sukūrėme antikorupcinį miuziklą „CORRUPTOFF“.

Maria Koreneva ir Sandro Garibashvili,

dėstytojai ir fizinio teatro atlikėjai iš Charkivo, šiuo metu reziduoja „Menų spaustuvėje“ Vilniuje, bendradarbiauja su Vilniaus šokio teatru / mokykla „Low Air“ (į klausimus atsakė S.Garibashvili).

M

ums karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija įsiveržė į rytinį Ukrainos regioną Donbasą.

Mes gyvename Charkive, maždaug 120 km nuo karo zonos. Prisimenu autobusus su sužeistais kareiviais, kurie pradėjo važiuoti į Charkivą kasdien. Pilna žmonių pilkais veidais, iš kurių lyg būtų išsunkta gyvybė. Prireikė daug tokių autobusų, kad sustabdytų Rusijos pajėgas Donecko ir Luhansko pakraščiuose. Pabėgėliai plūstelėjo į Charkivą ir kitus Ukrainos regionus. Maždaug 2016 m. karas užgeso, retkarčiais vykdavo nedraugiški susišaudymai, bet rimtų veiksmų nebuvo imtasi.

Manėme, kad tai pabaiga, bet klydome. Kol bus Rusija, karas visada vyks. Ir 2022 m. vasario 24 d. karas atėjo pas mus. Sunku suvokti, kas tai, kol tavęs paties nepaliečia. Šiuolaikinis karas savo mastu yra panašus į asteroidų liūtį ar kitą kataklizmą, jis yra didžiulis, įnirtingas ir negailestingas. Jis skrodžia kiaurai pastatus, teatrus, mokyk­las, jūsų naminių gyvūnėlių parduotuvę, mėgstamą kavinę ar jūsų draugą be jokių įspėjamųjų šūvių. Pabudau apie 5 val. nuo garso, kurio niekada anksčiau nebuvau girdėjęs, bet jau žinojau, kas tai. Staiga pasijutau gūdus ir apniukęs, žinodamas, kad aš, mano šeima, draugai ir visas pasaulis turėsime išgyventi šį siaubą.

Karas akimirksniu žudo jūsų svajones, viską, ką investavote į savo namus, meninį darbą, dalykai, į kuriuos žiūrėjote su pagarba ir meile, sunkiu kareivišku batu sutrinami į nuolaužas prieš jūsų akis, akimirksniu. Tai įsviedžia į glėbį tikrovės, kurioje nežinai, kaip orientuotis, nebent esi patyręs karys, medikas, ugniagesys ar savanoris. Tai šokiruoja, o rusiškas kovos stilius yra šlykščiai nežmoniškas.

8 // © 37O

Turime du mielus vaikus, tad nusprendėme palikti miestą.

Mūsų draugas pasiūlė apsigyventi jo vasarnamyje. Įsėdome į automobilį, mūsų keturių asmenų šeima ir mūsų šuo, kaimyno šeima ir draugas. Iš viso septyni žmonės ir vienas K-9 šuo. Nežinau, kaip tilpome. Bagažinė buvo prikimšta daugiausia maisto atsargų, buvo kelios kuprinės su drabužiais. Išvykome tą pačią dieną, kai į miestą pradėjo skrieti raketos, nežinodami, kad išvykstame ilgam ir į savo miestą greitai nesugrįšime. Palikome viską, ką turėjome ir ką pažinojome, ir išvykome į nepažintą erdvę.

Iš pradžių buvo taip sunku suvokti ir patikėti tuo, kas vyksta, atrodė, kad sapnuojame ir laukėme, kol pabusime. Pirmas kelias dienas tiesiog sėdėjome pavėsinėje ir laukėme, kol

karas baigsis. Kodėl galvojome, kad jis turėtų baigtis, niekas negalėtų atsakyti. Mūšiai paaštrėjo labai greitai, Rusijos kariuomenė įsiveržė su oro antskrydžiais ir tolimojo nuotolio raketomis, taip pat sausuma. Mūsų miestas yra prie sienos, visai netoli Rusijos miesto Belgorodo. Bombardavimas tęsėsi be pertraukų dieną ir naktį. Sunku buvo pasakyti, iš kur jis ateina, bet gana arti, kad nuo smūgio bangų vasarnamio sienos drebėtų kaip kartoninė dėžutė. Kelias dienas gyvenome netikėdami tuo, kas vyksta, stebėdami, kaip mums iki tol pažintas pasaulis virsta beprotnamiu.

Sunkios kovos nesugebėjo išgąsdinti mūsų miesto, kad pasiduotų, ir tai iš tik­rųjų atbaidė rusus, tačiau jie liko gana arti, vis dar galėjo apšaudyti miestą, prasidėjo smarkūs sunkiosios artilerijos šūviai. Parduotuvės ištuštėjo per kelias dienas, dauguma įmonių užsidarė. Degalinėje nebuvo dujų ir dyzelino. Naktį nedegė gatvių šviesos, nes buvo bijoma atkreipti dėmesį. Netrukus aplinkiniai pradėjo imti situaciją į savo rankas, būriavosi, dalijosi visais savo ištekliais, kai kurie pradėjo statyti kontrolės punktus mieste ir kaimuose, gaudyti Rusijos sukilėlių grupes. Iš vienos pusės, matėsi didžiulė vienybė ir drąsa didelės grėsmės akivaizdoje, iš kitos pusės, kilo didžiulė vidinės agresijos banga, atslūgus baimei, pradėjo kilti pyktis ir įniršis tarp gyventojų. Atrodė, kad mums pažįstama vieta virsta žvėries nasrais, kur kiekvienas civilis tapo jo žandikaulio iltimi.

Tuo metu daug galvojau apie savo vaikus, mano vaizduotė nukeliavo į ne tokią tolimą ateitį ir ji atrodė niūri. Priėmėme sprendimą vykti į Vakarų Ukrainą. Su puse bako dyzelino, septyniais žmonėmis ir šunimi, susigrūdę

Lietuvoje su žmona galėjome tęsti kūrybinį darbą „Menų spaustuvėje“, kur mus pakvietė į mėnesio rezidenciją. Mums labai daug padeda Laurynas Žakevičius iš „Low Air“, kuris maloniai supažindino mus su organizacija. Šiuo metu dirbame prie somatine karo patirtimi paremto šokio teatro kūrinio „Де Ти?“, kas, išvertus iš ukrainiečių kalbos, reiškia „Kur tu esi?“ Kare menininkams vietos nėra, gyvenimas nukrito iki labai žemo lygio, šiuolaikinis karas yra godus, greitas ir purvinas, jis verčia tapti paprastu, turinčiu tik kelis tikslus – pergudrauti ir nužudyti priešą fronto linijose. Užpakalinėse linijose gydykite sužeistuosius, remontuokite infrastruktūrą, laidokite mirusiuosius. Kartais – dalykite atsargas. Labai paprasta, labai struktūrizuota, labai mažai laiko, kurį galėtum skirti šokiui ar filosofijai, greitas eilėraštis čia, puslapis prozos, bet tik tiek.

Jūsų esybė būna visiškai pasiruošusi ginti ir apsaugoti artimuosius. Priešas nepažįsta gailestingumo, jis ateina žudyti. Čia, Lietuvoje, galime pradėti mėginti suvokti, ką karas padarė mūsų protui, širdžiai ir kūnui. Nors sunku, kai stebime žinias apie griaunamą mūsų miestą, esame šokiruoti ir išgyvename sielvartą dėl prarastų draugų. Tačiau, nors ir su karo skeveldromis giliai mūsų sielose, padedami minėtų lietuvių organizacijų, pradedame savo kūrybinį darbą čia.

Tikimės, kad jau po mėnesio „Menų spaustuvėje“ galėsime parodyti mūsų kūrinio „work-in-progress“ versiją ir, kol galėsime grįžti namo, tęsime savo darbus Lietuvoje.

Apskritai mūsų jausmai sutiktiems lietuviams yra labai malonūs ir švelnūs. Nuolat užduodame klausimą, kodėl jūs mums tokie geri? Jaučiame didelę jūsų empatiją ir neabejingumą Ukrainos likimui. Esame be galo dėkingi už palaikymą, kurį mums parodė Lietuvos žmonės. Šiuo metu sunku galvoti apie ateitį. Visai neseniai viską planavome mėnesiais į priekį, buvo sudėliotos pamokos, spektakliai, intensyvūs užsiėmimai vasarą, sodo darbai... Dirbau prie filmo, kuris turėjo pasirodyti vasarą. Kai visa tai prarandi, tai šiek tiek prarandi ir perspektyvą. Mes gyvename labai nestabiliame pasaulyje ir kuo arčiau Rusijos, tuo jis nestabilesnis. Šiuo metu gyvename diena po dienos.

Ukrainai linkime tik vieno – pergalės prieš negailestingą priešą. Turime parodyti pasauliui, kad mūsų stipri dvasia gali ištverti karinę galią. Kad dabar esame vieningi kaip tauta labiau nei bet kada anksčiau ir kad Rusija nepalauš tos dvasios, kad ir kiek raketų, tankų, ginklų, bombų ir kūnų ji mestų į mus. Ukraina ją įveiks. Rusija labai smarkiai kris ir suskils į gabalus.

Prašau nesuklyskite, Rusija nėra neteisingai nukreiptų ar pasimetusių žmonių tauta, ji yra absoliutus blogis, ji nori tik kraujo ir neša tik mirtį, tai tauta, kuri derasi dėl taikos, tuo metu žudydama jūsų vaikus ir bombarduodama jūsų miestus.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Dovydas Kiauleikis Nuotraukos Laimos Stasiulionytės

Rašytoja Eglė Frank vardu dalijasi su viena tragiškiausių lietuvių mitologijos moterų – Egle, žalčių karaliene. Ši sąsaja, aišku, atsitiktinė ir netiesioginė, tačiau perskaičius Eglės novelių rinkinį „Mirę irgi šoka“ atrodo labai tinkama. Kultūros dvisavaitraščio „Šiaurės Atėnai“ autorės debiutinės knygos veikėjos – šiuolaikinės moterys, tačiau rašytoja geba prisikapstyti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, atskleisti tamsiąją moteriškumo pusę, paliesti tokias temas kaip nemeilė vaikams, artimiesiems, sau pačiai.

Neriame giliau į šiuos klodus kartu su E.Frank.

– „Knyga apie moterį su daugybe veidų“ – rašoma knygos anotacijoje. Kuris moters veidas tau, kaip rašytojai, svarbiausias?

– Turbūt ir svarbiausias tas daugialypis.

Visos aprašomos veikėjos iš pažiūros gy­ vena įprastą gyvenimą, vaikšto tarp mū­ sų. Norėjosi parodyti ir kitas jų puses, iš­ duoti, kas vyksta jų viduje, pasąmonės užkulisiuose, kokie kontroversiški jų po­ elgiai tampa netikėti ne tik aplinkiniams, bet ir joms pačioms.

Realiame gyvenime nuolat vertiname kitus, patys esame vertinami. Vadovautis stereotipais – paprasčiausia, ir dažnai pir­ mas susidarytas įspūdis apie žmogų bū­ na klaidingas. Vėlgi – ar tikrai klaidingas, jei pastebimas tik vienas veidas ir nepas­ tebimi likusieji. Galbūt jų net nenorima rodyti. Todėl, jei žūtbūt reikėtų įvardyti, man artimiausias – paslapties veidas. Tas, kuris niekada nepasirodo aplinkiniams, lieka tik tavo.

10 // © 37O

TAMSOS KARALIENĖ

– Kaip apibūdintum savo pirmąją knygą?

– Kaip pakankamai vientisą novelių se­ ką, kuriose veiksmas vyksta ne horizon­ tale, bet vertikale. Kur svarbiau ne pats įvykis, o jo priežastis – kodėl įvyko. Kur kartais horizontalėje tarsi neįvyksta nie­ ko, bet vertikalė sminga labai giliai. Taip pat viskame, kas vyksta, dar dalyvauja ir kažkas abstraktesnio – visa jungianti ir le­ mianti jėga.

– Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė tavo knygą pavadino atstovaujančia tamsiajam moteriškumui, kuris lietuvių literatūroje tabuizuojamas. Ir pati sakai, kad tavo kūryboje labiau dominuoja tamsa.

Kas tas tamsusis moteriškumas?

– Kai knyga dar tik buvo ruošiama spau­ dai, iš aplinkos girdėjau džiugių paragini­ mų – laukiame, skaitysime. Atsargiai sa­

kydavau – na, knyga nebus lengva. Dabar galvoju – kam tas apsidraudimas? Tarsi bandyčiau apsaugoti skaitytoją nuo to, ką parašiau? Jei tariuosi galinti nuspėti skaitytojo lūkesčius ir žinau, kad jiems nepataikausiu... Gal nepataikauju, nes tu­ riu tam pagrindo? Moters nejautrumas, abejingumas, žiau­ rumas, negebėjimas mylėti, motinystės jausmo neturėjimas.

Formalus, techniškas požiūris į santykius, į seksą – savybės, kurias esame linkę priskirti vyrams.

Aprašydama kai kurių veikėjų mintis ir ketinimus tik įgarsi­ nu tai, kas galbūt niekada nebus įgyvendinta, bet vis vien ga­ li papiktinti ar sukelti atgrasumo jausmą. Man tiesiog norė­ josi aprašyti dalykus, kurie irgi egzistuoja, net jei jiems nėra moralinio pateisinimo.

– Pati domiesi lietuvių literatūra, bendrai kultūros lauku. Ar pritartum Virginijai, kad tamsusis moteriškumas – tabu lietuvių literatūroje? Kodėl taip yra?

– Neseniai išėjusioje Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygo­ je „Tamsieji amžiai“ taip pat jo gausu. Kai kurios mudviejų su Lina gvildenamos temos panašios, tik ji apie jas rašo poe­ zijos, aš – prozos kalba. Manau, šiais laikais, kai galima rašy­ ti apie viską, svarbiau, kaip rašai. Tavo idėja turi besąlygiškai paklusti plunksnai. Jei apsižioji per daug, imiesi aprašyti da­ lykus, kuriuos įtaigiai perteikti pritrūksta meistriškumo, tai ir pakiš koją. Negaliu kalbėti už literatūros kritikus, bet tikiuo­ si, kad knyga bus vertinama pastaruoju aspektu.

– Kas, tavo akimis, yra tavo knygos skaitytojas?

– Kiek galiu spręsti iš atsiliepimų knygai tik pasirodžius, „Mi­ rę irgi šoka“ patiko ar bent jau kažką atliepė labai skirtin­ giems – tiek amžiumi, tiek interesais – skaitytojams. Skai­ tydama pati, vadovaujuosi „vienų metų taisykle“. Paprastai po metų galiu įvertinti, ką perskaitytas kūrinys manyje pali­ ko. Ką iš jo atsimenu. Kartais dalykai, kurie skaitant atrodė labai įdomūs, pasimiršta labai greitai. O atminty išlieka, kas sutrikdė, pasirodė neįprasta, kam galbūt nepritari. Būna, pats gyvenimas pateikia netikėtumų, įrodymų, kuriuose atpažįs­ ti skaitytas situacijas.

Mano knygos skaitytojas – nebūtinai tas, kuriam iš karto patiks „Mirę irgi šoka“.

– Kita gana stipri linija novelėse – nemeilė vaikams. Tai skamba gan drąsiai, nes įprasta tikėti besąlygiška motinos meile atžaloms. Kodėl apie tai daug rašai? Kodėl tau tai svarbu?

– Esu gimusi sovietmečiu, priklausau kartai, kurią augino tė­ vai, patys gimę pokariu. Daugelis išaugome sistemingai pa­ tirdami fizinį smurtą. Tiesiog toks buvo auklėjimas, jau vien ko verta patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Į kailį galėdavai gauti ne tik už neklausymą, atsikalbinėjimą, bet ir už tai, kad netyčia pargriuvai, suplėšei drabužį, sudau­ žei kažką iš indų. Viena bičiulė vaikystėje dūkdama sudau­ žė svetainės stalelio stiklą. Paskui pati prasipjovė kaktą stik­ lu, kad tėvai nemuštų už padarytą žalą. Kažką mušdavo už blogus pažymius, kažką už tai, kad šlapinasi naktimis, – daž­ nai tėvai net minimaliai neišmanė vaiko psichologijos. Suau­ gusiųjų ir vaikų psichologai buvo naujas dalykas, juolab lan­ kymasis pas tokį specialistą neretai buvo laikomas gėdingu.

Ne mažiau nei fizinis smurtas traumuoja ir emocinis nejaut­ rumas – tėvų šaltumas, emocinio intelekto nebuvimas, ne­ norėjimas ir nemokėjimas reikšti jausmų savo vaikui – ska­ tinti išsikalbėti, užjausti, palaikyti.

Rašau apie tai, nes tai mano kartos vaikų patirtys. Kai ne­ mylėta mergaitė užauga tokia pat emociškai nebrandžia mo­ tina, pradeda suktis uždaras nemeilės ratas.

no tekstas gali įskaudinti neįgaliuosius slaugančias motinas. Nemeilė knygoje pasireiškia ne tik vyrams, bet ir kitoms moterims – tos pačios lyties santykiuo­ se. Tai vėl tos pačios nemeilės vaikystė­ je išdava, besitęsianti uždara grandinė.

RAŠYDAMAS TURI BŪTI DRĄSUS.

– Knygoje svarbus mirties motyvas. Kai kurie tavo personažai yra arti mirties, su ja tarsi žaidžia: viena eina į svetimas laidotuves, kiti tūsina, bet taip tuščiai. Toks pats ir jų gyvenimas – tuščias ir negyvas. Kas tau yra mirtis kaip sąvoka?

– Tai, ką išvardijai, tėra veikėjų flirtas su mirtimi, stengian­ tis taip nugalėti jos baimę. Matuotis mirties pavidalus, būti maksimaliai arti jos tarsi ekstremalui, kuris kiekvieną kartą nežuvęs tariasi ją nugalėjęs.

Vykstančio karo kontekste gana sunku kalbėti apie knygos personažų sąmoningą savinaiką. Bet nesistengsiu jų teisinti, advokatauti. Literatūrą paliksiu literatūrai. Nors knygos pri­ statymas sutapo su pirmąja karo Ukrainoje diena ir kažku­ riuo metu buvo apnikęs beprasmybės jausmas – šiuo metu žmonės sunkiai susikaupia skaityti knygas, tikiu, kad „Mirę irgi šoka“ ras savo skaitytoją.

– Knygoje daug autobiografinių motyvų. Kaip tai subalansuoji – kiek savęs pateiki skaitytojui?

– Specialiai nebalansuoju, man svarbiau, kad tekstas būtų įtaigus. Turbūt labiausiai bijau parašyti drungną kūrinį, ne­ sukeliantį skaitytojui jokių emocijų. Personažus konstruoju iš realių prototipų, bet knygoje jie neatpažįstami, nes suku­ riu jiems kitas gyvenimiškas situacijas, arba atvirkščiai – re­ aliai įvykusioms situacijoms sukuriu realybėje neegzistuo­ jančius personažus. Todėl net ten, kur tariuosi esanti aš, jau tarsi ir nebesu.

Man pačiai tekstuose turbūt įdomiausia įsijausti į visiš­ kai priešingas nei aš asmenybes, gyvenančias gyvenimą, ku­ rio aš niekada negyvenau, – kad ir į bevaikės, kuri savaip lai­ minga, vienišės, užsiimančios desperatiška savinaika vien dėl savinaikos, į moters, bet kokia kaina trokštančios kūdi­ kio ir tik tame matančios gyvenimo prasmę, vaidmenis. Ga­ lima klausti: kiek jose manęs? Turbūt tiek, kiek man pavyko įtikinamai perteikti jų paveikslus: per gyvenimišką patirtį, nuolat stebint aplinką ir žmones.

– Kuri veikėja tau artimiausia? Kodėl?

Turbūt Ilma iš „Pabėgusio briedžio meto“. Kai pradėjau ra­ šyti šią novelę, buvau jai sugalvojusi visai kitą siužetą. Rašy­ dama pajutau, kad veiksmas krypsta visai kita linkme, ir tai buvo viena iš tų mistinių patirčių, kai tekstą tarsi rašė kažkas kitas, o aš stebėjau iš šono, pati suintriguota, kaip vis dėlto jis baigsis. Kol supratau, kad ne tik stebiu, kad aš pati jau ja­ me, tarsi sapno slogutyje. Esu Ilma, susitinku su Lona, kalbu su ja, bijau jos, bet, nepaisant to, leidžiuosi su ja į kelią. Ir, ži­ noma, bevardė iš „Aš esu Romka“.

– Ne vienoje novelių ryški meilės tarp moterų (ir sekso tarp moterų) linija. Kodėl?

– Vienose novelėse moteris artėja prie kitos moters tikėda­ masi, kad toji atlieps tam tikrus jos jausmus, kuriuos galbūt ne visada supranta vyras. Kūniškasis suartėjimas tėra vienas iš santykio etapų. Kitose – tiesiog seksualinis tenkinimasis, nesugebant užmegzti santykio ir trokštant užslopinti tuštu­ mą, bent tą akimirką nejausti vienatvės.

Aprašau nesąmoningą pastangą su kita moterimi pažaisti motinystės modelį, tikintis, kad jis, skirtingai nuo vaikystė­ je patirto, bus kitoks. Deja, besąlygiška meilė, kaip duotybė, įmanoma tik iš motinos pusės (krikščionybė teigia, kad ir iš Dievo), tad tikėjimasis to iš kito žmogaus visada pasmerk­ tas didesnei ar mažesnei frustracijai. Suaugusiųjų santykiuo­ se, kad gautum, privalai ir pats duoti.

– Knygoje ryškus tavo gebėjimas persismelkti iki ikikrikščioniško mąstymo modelių, kurie ryškiausi tekste „Pabėgusio briedžio metas“, – jame yra žmogaus ir žvėries suartėjimas. Moters ir žvėries, tokio laukiniškumo motyvas yra ir kitose novelėse, tai įdomi tema: iš kur ta gamta prasiveržia šiuolaikinio civilizuoto žmogaus sieloje?

– Gamta visada yra šalia šiuolaikinio žmogaus, klausimas, kaip jis nori joje būti: ar įsiklausydamas į gamtos taisykles, gyvendamas jos ritmu, ar vis dėlto mėgindamas bet kokia kaina įvesti savą tvarką. Taip turbūt yra ir su kolektyvine pa­ sąmone, archetipais, instinktais – jais vadovaujasi ir kai kurių novelių veikėjos, vėlgi – pačios dažnai išsigąsdamos, nepasi­ tikėdamos savo pojūčiais ir galiomis. Šią temą liečiau atsar­ giai, norėjosi parodyti būtent šiuolaikinės moters jausenas.

– Be nemeilės vaikams, knygoje yra ir daugiau nepatogių temų: neįgalių vaikų, ligonių seksualinis patenkinimas, nemeilė vyrui. Kodėl tau svarbu apie tai kalbėti?

– Išvardytų aplinkybių man reikėjo, kad galėčiau papasakoti vieną istoriją apie vieną moterį. Dėl šios istorijos labiausiai jau­ dinausi, bet ne dėl to, kad kažką diskredituoju, o dėl to, kad ma­

– Papasakok apie įtakas, ką pati mėgsti skaityti iš lietuvių autorių ir iš visų laikų literatūros.

– Šiuo metu skaitau Ievos Toleiky­ tės verstą neseniai išėjusį Kimo Lei­ ne‘ės romaną „Raudonas žmogus.

Juodas žmogus“. Labai jo laukiau, nes K.Leine‘ės „Amžinybės fjordo prana­ šai“ prieš keletą metų paliko dide­ lį įspūdį. Paauglystėje buvau knygų rijikė, skaitydavau viską iš eilės, per daug nesirinkdama autorių. Buvau įnikusi į Charlesą Dickensą, skaityda­ vau jo romanus po kelis kartus. Grį­ žusi iš mokyklos, pamenu, ne ruošda­ vau pamokas, bet skaitydavau Johno Golsworthy „Forsaitų sagą“. Iš lietuvių autorių jaunystės metais buvo svarbi Ievos Simonaitytės, paskui Jurgos Iva­ nauskaitės kūryba. Mokiausi vadina­ majame devintame forte, 9-ojoje vi­ durinėje mokykloje, literatūrinėje klasėje. Literatūros pamokos būda­ vo neeilinės, mus mokė garsi to meto mokytoja Violeta Tapinienė. Vienu periodu ją pavadavo studentė, atli­ kusi mūsų klasėje mokytojo praktiką.

Per jos pamokas būdavo taip neįdo­ mu, kad ir aš, ir mano moksladraugės, kad laikas bėgtų greičiau, pasikišusios po suolu skaitydavome knygas. Dabar gal ir sunku įsivaizduoti, bet mano kartos vaikams knygos nuolat būda­ vo po ranka tiesiogine pras­me; ir ais­ tringai skaitomos.

Iš vėlesniais metais perskaitytų svar­ biausios kažką gyvenime pakeitusios knygos. Kad ir Marcelio Prousto „Pra­ rasto laiko beieškant“ Šiuo metu suryju bet ką, parašy­ tą Giedros Radvilavičiūtės ir Danutės Kalinauskaitės. Gaila, jos rašo retai. Žaviuosi Dainos Opolskaitės ir Bitės Vilimaitės novelėmis. Domiuosi litera­ tūriniais žurnalais, stengiuosi perskai­ tyti viską, ką spausdina „Metai“, „Nau­ jasis židinys. Aidai“ ir, savaime aišku, „Šiaurės Atėnai“. Kartkartėmis atsiver­ čiu Šventąjį Raštą.

– Knygos anotacijoje, dalelėje apie save, rašai: „Esu ištekėjusi, turiu tris vaikus ir tris kates.“ Gana provokuojančiai skamba, kai rašytoja save taip apibūdina.

– Provokuojančiai, nes rašau apie san­ tykius, kurie nebūdingi tradicinei šei­ mai? Taip, esu už laisvą žmonių pasi­ rinkimą, ką vadinti šeima. Rašau apie homoseksualius santykius ir nesiruo­ šiu to gėdytis lygiai kaip ir to, kad pati gyvenu tradicinėje šeimoje. Šeima man labai daug reiškia. Turbūt bet kuriam kuriančiam žmogui, kuris linkęs ati­ trūkti nuo realybės, labai svarbu jaus­ ti, kad šalia kaip atrama egzistuoja pa­ stovūs, pamatiniai dalykai.

– Kaip reagavo artimieji, perskaitę knygą? Tavo vyras?

– Rašydama apie tai stengiausi negal­ voti. Rašome ne artimiesiems. Vyras skaitė, neišsigando. Esame kartu jau ketvirtį amžiaus, ir tai daug pasako.

Būtų klaiku, jei kaskart tektų jungti sa­ vicenzūrą, mąstant, ką dėl vieno ar ki­ to pagalvos aplinkiniai ar tavo artimas žmogus. Jei taip yra, galbūt esi ne su tuo žmogumi? Rašydamas turi būti drąsus.

Jei bijai, visada galima rašyti į stalčių.

UŽ ST KU D ILIS TR YS S LI AR TO S V B I A PU R AI O N BŪ IR KT S AI

Vi ltė M Ki be „ at nde Y y vi rš ndr ou t, t rev el T a ių da ub odė ičiū he rb e“ l n tė ro ia ka es ap ja vim na en ie is, ia s ą l ja su e. P i d tilių un e i ąj žin rmo biu gal ą om si ta ėtų o v ša Ra lie ais se o jo kal šė Lie se s bė s G r di l re za tuv ijos aid ti n ta a es Si in os e rv po us er a ji id t t ių lik pa p od ai tė u ka ėj sa li a a m a rtą is ko ri a ir ir ja a ame . ž jų p u kū rna ie ry lų bą .

>> DAIKTU ANATOMIJA

12 //

N

© 37O

ors Viltė derina įvairias stilistikas, labiausiai jai patinka gatvės mada ir vintažas. Savo instagramo paskyroje „Vunderkinde“ ji dalijasi neįtikėtinais radiniais dėvėtų drabužių parduotuvėse, į kurias užsuka ir darbo reikalais. Šio pokalbio metu ji pasidalijo trijų punktų planu, kuris padės gatvėje išvengti antrininkų. „Kad išsiskirtum, nereikia išleisti daug pinigų, – tikina jauna, bet jau nemažai patirties sukaupusi stilistė, – reikia pastangų ir noro.“

– Esi laisvai samdoma stilistė ir dekoruoji vienos didžiausių dėvėtų drabužių tinklų Lietuvoje parduotuvių vitrinas. Vienu atveju stilizuoji žmones, kitu – plastikinius manekenus. Kuris darbas kelia daugiau iššūkių?

– Kai tik pradėjau dekoruoti vitrinas, buvau įsitikinusi, kad aprengti manekenus yra daug sunkiau nei žmones. Taip ma­ niau, nes neturėjau patirties. Reikia įvaldyti technikas, kaip kokį drabužį rengti, kurią koją ar ranką nusukti. Kai kurie manekenai yra dviem galvomis aukštesni už mane ir sveria tikrai ne porą kilogramų. Pirmaisiais mėnesiais labai stebė­ davausi, kodėl mano išrinkti deriniai, sukabinti ant pakabų, atrodo puikiai, o ant manekenų – negražiai. Taip buvo dėl patirties stokos. Tačiau su laiku mokaisi ir žinai, kurie au­ diniai, siluetai gražiai atrodo vitrinose, kokių spalvų veng­ ti. Dar tikrai yra kur tobulėti, bet dirbu jau trejus metus ir gana neblogai sekasi. Manau, dabar didžiausias iššūkis ren­ giant manekenus – įvaizdžius kurti tokius, kad į parduotu­ vę norėtų užeiti tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus pirkėjas.

Rengiant žmones, kiekvienąkart iššūkiai būna labai skir­ tingi. Būna, kad turi labai mažai laiko pasiruošti, sunku su­ rasti norimų drabužių... Galima vardyti ir vardyti. Negalė­ čiau pasakyti, kuris darbas kelia daugiau iššūkių, nes jų daug abiejuose ir jie abu labai skirtingi. Svarbu mėgti savo darbą,

režisierius turi iškomunikuo­ ti klipo idėją, scenos dailininkai turi pateikti, kokia bus scenogra­ fija, kad žinotum, koks bus apšvieti­ mas. Tada gali mąstyti dėl įvaizdžio ir kibti į paieškas. Svarbu turėti kelis dra­ bužių variantus, primatuoti prieš fil­ mavimą.

stengtis, netinginiau­ ti, per daug nestresuo­ ti, o tada jau ir iššūkiai ne tokie baisūs.

– Kiekvienas stilistas turi savo kryptį, mėgstamų stiliaus formavimo elementų. Kokie yra tavieji?

– Labai mėgstu gatvės madą, vintažą.

Manau, mano kryptis ir yra panaši.

Mėgstu deriniuose maišyti skirtingas stilistikas ir ieškoti aukso viduriuko.

– Kuri įvaizdžius įvairiems vaizdo klipams. Tavo klientų rate – žinomi Lietuvos muzikos atlikėjai, nuomonės formuotojai. Papasakok apie savo darbo užkulisius. Kaip pavyksta išrinkti drabužių derinius, tinkančius prie muzikinio klipo koncepcijos, scenografijos?

– Muzikinių klipų projektuose svar­ biausia yra komandinis darbas, ben­ dravimas ir pagalba vienas kitam at­ sakant į visus klausimus. Pirmiausia

– Kaip manai, ar stilistui svarbu pažinti savo klientą, kad pataikytų išrinkti derinį?

– Jei su žmogumi dirbi pirmą kartą, svarbu aptarti idėjas, įsiklausyti į ko­ mentarus, išklausinėti kiek įmanoma daugiau dalykų. Tada galima gerai pa­ siruošti ir primatuojant iš pirmo karto sukurti gerą įvaizdį. Iš savo patirties ga­ liu pasakyti, kad geriausi rezultatai bū­ na ilgalaikio bendradarbiavimo metu.

– Iš tavo instagramo paskyros atrodo, kad labai daug laiko praleidi kelyje, automobilyje. Ar drabužių, aksesuarų paieškos užima daugiausia laiko stilisto darbe? Kokia tavo dienotvarkė?

– Tikrai taip! Neįsivaizduoju savo gy­ venimo be automobilio ir jame pra­ leidžiu labai daug laiko. Pavyzdžiui, dabar ruošiuosi atlikėjos Angelou įvaizdinei fotosesijai. Ją noriu rengti tik Lietuvos dizainerių drabužiais, dėl to ieškojau socialiniuose tinkluose, su­ sidėjau norimus drabužius į aplankus ir rašiau jų kūrėjams. Siuntas gausiu ir paštu, ir atsiimsiu iš žmonių.

lt ė Vi s nd Ki i ev er ūt či ės as m io in en o yv ch ar nu ot r.

Atsiimti iš žmonių reikia nemažai, o dar turi prisiderinti prie visų, nuvažiuoti iki jų.

Galite įsivaizduoti, kiek tai atima daug laiko, o po fotosesijos viską dar reikia išvežioti atgal. Aš sa­ vo dienotvarkę skirstau į kas penkias savaites. Dvi sa­ vaites renku drabužius vitrinoms, savaitę keičiu vitrinas ir likusias dvi savaites pasilieku stilizavimo projektams. Pro­ jektų savaitės visada būna labai skirtingos. Stengiuosi nesi­ draskyti ir nesiimti visų darbų iš eilės, skirti laiko ir poilsiui, nes dirbant tokį darbą labai lengva perdegti.

– Ar stilisto paslaugos reikalingos / prieinamos tik žinomiems, ant scenos matomiems žmonėms ar kreipiasi ir žmonės iš gatvės?

– Manau, kad žmonėms labai praverčia asmeniniai stilis­ tai, teikiantys spintos revizijos ar asmeninio apsipirkimo paslaugą. Nors tai kainuoja nemažai, bet galų gale lieki su­ taupęs, nes geras stilistas padės neprisipirkti nereikalingų drabužių. Stilistas padeda išsigryninti ir atrasti savo stilių, išsirinkti pagal figūros tipą tinkančius drabužius, kurie tar­ naus ne vieną sezoną. Po profesionalios konsultacijos žinosi, kas tau tinka, o vėliau ir pats gali išmokti protingai apsipirk­ ti. Žmonės iš gatvės kreipiasi ir manau, kad tai yra labai gerai!

– Įdomu, ar stilistai patiria stiliaus nesėkmių? Turėjai tokių?

– Žinoma, nuo jų nepabėgsi. Buvo ir bus visko. Dabar pri­ siminiau vieną įvykį – kažkada turėjau fotosesiją su foto­ grafe Aura Skulskyte ir patekau į tokią situaciją, kad užsi­ trenkė namų durys. Tiesiog negalėjau išeiti. Net svarsčiau, gal šokti pro balkoną, bet buvo per aukštai. Fotosesija – po kelių valandų. Išsisukome taip, kad paprašiau draugų pa­ galbos ir jie fotografei nuvežė mano surinktus įvaizdžius, o ji pabuvo ir fotografe, ir stiliste. Dar visai neseniai buvo toks įvykis, kad važiavau į filmavimą, viskas suruošta, ko­ manda surinkta, o su technika – problemos. Galų gale nie­ ko nenufilmavome. Liūdniausios nesėkmės tada, kai tikiesi

daug iš projekto ir galiausiai nesi paten­ kintas galutiniu rezultatu.

– Dažnai dalijiesi dėvėtų drabužių parduotuvių ir vintažiniais atradimais. Koks tavo santykis su greitąja mada? Kodėl renkiesi drabužius iš antrų rankų?

– Su mama po dėvėtų drabužių parduotuves lakstome nuo tada, kai save atsimenu. Juose galima rasti labai įdo­ mių ir originalių drabužių geromis kainomis. Man patin­ ka spintoje turėti tokių drabužių, su kuriais antro žmogaus mūsų šalyje greičiausiai nerasi, labai vertinu originalumą ir kokybę. Dėvėtų drabužių paieškos – kaip loterija, todėl dažnai net jaučiu azartą eiti ir ieškoti, o nusivylusi ir nie­ ko neradusi dar pasisemiu motyvacijos eiti ir ieškoti toliau.

Dėl greitosios mados parduotuvių – turiu kelis drabužius, bet neičiau ir nepirkčiau iš ten visko nuo galvos iki kojų. Aš už ekologiją ir tvarumą, bet viskas su saiku – jeigu randu drabužį, kurio aš noriu ir man jis patinka, nusipirksiu. Taip būna labai retai, nes dažniausiai atbaido siaubinga kokybė, bet pasitaiko ir išimčių. Dažniausiai taip atsitinka su kelnė­ mis, nes sunku rasti man tinkamą dydį.

– Neseniai jutube pasirodė tavo laida „Laisvės TV X“. Dalijiesi patarimais, kaip susikurti įvairių įvaizdžių, apie tai kalba ir kviestiniai laidos svečiai stilistai. Koks šios laidos tikslas ir kam ji skirta?

– Laida skirta žmonėms, kurie domisi mada ir kultūra Lie­ tuvoje. Laidos tikslas – parodyti šalies kūrėjus, apsipirkimo vietas. Per tiek laiko šioje industrijoje prikaupiau žinių ir susipažinau su labai daug įdomių žmonių, kuriuos noriu parodyti. Manau, kad daug kūrėjų Lietuvoje nesulaukia pakankamai dėmesio, todėl jutube stengsiuosi parodyti ir papasakoti apie juos. Dar tik įsivažiuojame, bet šiuo metu ruošiuosi laidai, kuri bus apie kedus. Apims tokias temas, kaip jų priežiūra, istorija, apsipirkimo vietos, tad tikiuosi viskas gerai pavyks ir kažkam bus naudinga!

– Kokie būtų trys patarimai visiems, kurie be didelių pastangų ir biudžeto nori atrodyti visada gerai, nepaisant besikeičiančių madų ir tendencijų?

ČIA – VISAS NUOSEKLUS PLANAS! 1. Nenešiojamus drabužius parduok per „Vinted“ platformą ir už gautus pinigus nusipirk kokybiškų pagrindinių drabužių (marškinius, klasikines kelnes, džinsus, švarką ir t.t.).

2. Susikurk aplanką („Pinterest“ labai patogu), kuriame kartkartėmis atnaujinsi stiliaus inspiracijas, patikusius įvaizdžius, drabužius.

3. Stebėk „Vinted“, gaudyk nuolaidas, gerus pasiūlymus. Užeik į dėvėtų drabužių parduotuves, bandyk ieškoti kažko panašaus iš savo inspiracijų aplanko. Turint pagrindą, galima ieškoti ir išskirtinių drabužių, tada juos paprasta derinti. Manau, daugelio klaida yra ta, kad prisiperka daug išraiškingų ir įdomių drabužių, neturėdami paprasčiausių pagrindinių drabužių. Tada sunku sukurti kasdienius derinius, nes reikia gerokai pasukti galvą.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Robert Seethaler

Alejandro Zambra

Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. Baltos lankos, 2022

Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Rara, 2021

LAUKAS

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį išleistos Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ vertėjas, poetas Sigitas Geda rašė, kad mirusieji apie pasaulį gali pasakyti beveik viską. Deja, jie – mirusieji, o ir mes, gyvieji, ne visuomet skaitome svetimas epitafijas. Retsykiais mėgstu pasklaidyti minėto kūrinio puslapius, tad buvo malonus atradimas, kad Robertas Seethaleris savo romane „Laukas“ tęsia E.L.Masterso mirusiųjų monologų polifoniją ir netgi pasitelkia vieną „Antologijos“ ištrauką savosios knygos epigrafui.

Laukas – kadaise išpirkta nederlinga žemė išgalvotame Paulštate, tapusi amžinojo poilsio vieta šio miestelio vietiniams.

Kaip vėliau iškalbingai teigia Karlas Jonas, buvęs tos žemės savininkas ir vienas iš nuolatinių Lauko „gyventojų“, žemė čia „niekam tikusi, bet tik ją mes ir turime“ (p. 120).

Knygos pradžioje regime bevardį žmogų, sėdintį ant kapinių suolelio ir mėginantį išgirsti, ką kalba mirusieji, svarstantį, „kaip būtų, jei kiekvienas tų balsų gautų progą būti darsyk išgirstas“ (p. 9).

Greičiausiai jie prabiltų apie tai, kaip buvo gyventa, nes turbūt teisinga manyti, kad „gal tik išgyvenęs mirtį žmogus gali tikrai spręsti apie savo gyvenimą“ (p.

9). Galbūt besiilsintiems Lauke, kur „nėra laiko“ (p. 39), visiškai neįdomi jų praeitis, nes nebelikę jokių mechanizmų ją pakeisti („Kaip įkrinti žmogus į gyvenimą, lygiai taip ir iškrinti“ (p. 143). Vienintelis gyvenimas praėjęs ir dabar galima kons-

tatuoti vienintelę paprastą tiesą, išsakomą Aneli Lorbėr: „apie gyvenimą žinau tik tiek, kad jį reikia gyventi“ (p. 147).

Kita monetos pusė – mirtis – atskleidžia ir suteikia skaidrų aiškumą. Tik „ji padaro galą ilgesiui, ir, jei nesipriešini, net ir neskauda“ (p. 147).

Meditatyvus R.Seethalerio romanas suskaidytas į atskiras, tačiau tarpusavyje susisaisčiusias Paulštato mirusiųjų pasakojamas istorijas. Knygos skyriai yra tartum antkapių akmenys su juose iškaltais pasakotojų vardais. Balsas, netgi mirusiojo, yra autentiškas. Žinant taupią ir grakščią R.Seethalerio prozą ir precizišką atidumą detalei, kiekvieno romano veikėjo istorija įgyja unikalią stilistiką ir netgi gali pretenduoti į savarankišką, išgrynintą novelę.

ČILĖS POETAS

Su paslėptu pasididžiavimu tebesakoma, kad Lietuva – poetų kraštas. Tačiau, kai reikia prisistatyti, save paliudyti poetu, dažnas sutrinka, susikuklina arba kažką neaiškiai mykia, neva tokio švento titulo esąs nevertas. Taip, šitaip gali pareikšti žmogus, kuris rašo poeziją, kuris yra poetas. Galbūt todėl po šios knygos man daug mielesnė atrodo Čilės poetų šeima, kuriai „poezijos rašymas neuždirba pinigų, užtat itin pratęsia jaunystę“ (p. 179). Beveik nuoširdžiai įtikiu, kai Alejandro Zambra savo proza man teigia, kad rašyti eilėraščius Čilėje – tai užsiimti savotišku nacionaliniu sportu („aš esu Čilės prozininkas, ir mes, Čilės prozininkai, rašome romanus apie Čilės poetus“ (p. 278). A.Zambros knygos, kaip jau teko patirti, yra skirtos skaitytojams ir kalba apie skaitytojus. Ypač apie tuos, kurie nesugeba atsispirti rašymo impulsui, yra tarpusavyje konkuruojantys, žodžiais žaidžiantys, naivūs ir nuo kūrybos apsvaigę svajotojai, užaugę šalyje, kurioje dar visai neseniai vešėjo kaustantis Augusto Pinocheto režimas („Staiga išvaduoti iš diktatūros, nužymėjusios jų vaikystę, Čilės penkiolikmečiai į suaugusiųjų gretas žengė pūsdami žolę ir klausydami Silvio Rodríguezo, „Los Tres“ arba „Nirvanos“, o įvairiausias baimes, nusivylimus, traumas ir nuostabas bandė perprasti patys, beveik visuomet pasitelkę pavojingą bandymų ir klaidų metodą“ (p. 14).

Jaunasis Gonsalas, nedrąsiai rašantis pirmuosius sonetus mylimai Karlai, naudoja tą patį metodą, nes kartais taip nutinka, kad nėra „kitos išeities, kaip susitelkti į poeziją“ (p. 15). Bandymų ir klaidų metodas, regis, moko Gonsalą įsijausti ir į įtėvio vaidmenį. Jis kantriai, nepaisydamas nusivylimų, mėgina įžengti į Karlos sūnaus Visento pasaulį, dar nenujausdamas, kokią svarbią žymę paliks augančio berniuko gyvenime. Gonsalo knygos, kurios po išsikraustymo lieka Karlos namuose, vėliau atveria Visentui žodžių galios, poezijos efektyvumo pajautimą. Įsimylėjęs amerikietę žurnalistę Priu, rašančią apie Čilės poetus, Visentas jau aiškiai suvokia, koks įtraukiantis gali būti kūrybos pasaulis, kokie charizmatiški yra tie, kurie kuria eilėraščius ir nenulenkia galvos realybei.

Karl Ove Knausgård

John Milton

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Baltos lankos, 2022

Iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

MANO KOVA. KARTAIS TURI LYTI

14 // © 37O

Ar pasiilgote šio norvego istorijų? Penktoji romanų ciklo „Mano kova“ dalis – apie keturiolika metų apimantį Bergeno periodą, nors pats autorius sakosi iš šio laikotarpio pamenantis „stebėtinai mažai“ (p. 7). Visgi tai tam tikras Karlo Ove’ės Knausgårdo flirtas, nes prisimena jis tikrai daug ir detaliai, tuo netrunki įsitikinti atsivertęs 592 puslapių tomą. Rašytojas išlieka abejingas chronologinei savo gyvenimo įvykių sekai, tačiau čia priekaištauti neišeina. Nė vienas iš mūsų netgi apie savąjį gyvenimą taip nemąstome. Galbūt tai ir suteikia visai „Mano kovai“ neįpareigojančio dinamiškumo, kai skaitydamas jau aiškiai atpažįsti autoriaus strategiją – nuo maniakiškai tiksliai aprašomų buitiškų smulkmenų šokčioti prie pretenzingai aukštų egzistencinių svarstymų ir abejoti-

nų būties pajautos apibendrinimų. Mano manymu, K.O.Knausgårdas tokiu raiškos būdu sugeba mums labai tiksliai pristatyti ir buvusį save – nė už ką maišto idėjos neišsižadantį, kūrybinio išsipildymo ir aistringos meilės ieškantį devyniolikmetį („O dabar man devyniolika ir visas šis gyvenimas mano“ (p. 27). Tačiau kelias į brandą neišvengiamai kupinas ryškių kontrastų, kuriuos analizuodamas ir aprašydamas autorius demonstruoja tragikomišką jauno žmogaus pasaulio dualumą („Išmaniau tiek mažai, o užmojų turėjau tokių didelių, ir man niekas nesisekė“ (p.

7). Studijuodamas Rašymo meno akademijoje, patirdamas persmelkiančią desperaciją ir vis labiau abejodamas savo prozininko talentu, K.O.Knausgårdas vidinę energiją nukreipia į meilės paieškas. Šioje knygoje susipažinsite net su trimis jaunuolio mylimosiomis, o jausmai joms paliks gilių įdagų rašytojo sieloje. Įdomu stebėti menininko tapsmą, ir ši figūra nebūtinai lipdosi vien iš pozityvių elementų. K.O.Knausgårdas intensyviai rašo, tačiau kartu tarsi mokosi nerašyti, atmesti visas varginančias kūrybines iliuzijas. Jis vis labiau pažįsta vienatvę ir jos svarbą, tačiau nuolat įstumia save į rašančios bendruomenės katilą. Viską dar labiau komplikuoja pavydas, nevisavertiškumo jausmas, alkoholio skleidžiama tamsa. Bet „širdis niekada neklysta“ (p. 467) ir kartais šios sąlygos pakanka kovai tęsti.

PRARASTASIS ROJUS

Johnas Miltonas „Prarastąjį rojų“ pradėjo rašyti 1658 m., gedėdamas po savo antrosios žmonos mirties. Ši epinė poema yra ne tik miltoniška Pradžios knygos interpretacija, tačiau ir mėginimas įprasminti sielvarto – asmeninio ir globalaus – apniktą pasaulį. Sielvarto, kuris nesuskaičiuojamas žmonijos kartas lydėjo nuo tos dienos, kai pirmieji tėvai buvo išginti iš Edeno.

Nereikia ilgų ir didingų įžangų, kad „Prarastasis rojus“ – vienas reikšmingiausių Vakarų civilizacijos opusų. Nereikia slėpti, kad skaitomas ar netgi perskaitomas jis gana retai. Dar sudėtingiau kalbėti apie šio milžiniškos apimties veikalo vertimą į kitas kalbas. Knygos į lietuvių kalbą vertėjas Lionginas Pažūsis pripažįsta, kad „šiais laikais vargu ar rastųsi daug

žmonių, kurie ryžtųsi skaityti visą, ištisą didžiulę Džono Miltono poemą“ (p. 12).

Neretai netgi garsios leidyklos stengiasi prisitaikyti prie skaitytojų auditorijos įnorių ir išleidžia gerokai apkarpytas, adaptuotas poemos versijas. Dabar ir mes turime savąją. Internete aptikau vieną šiandienio skaitytojo liudijimą, kad ši poema jam primena Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno „Silmariljoną“, kuris mūsų laikais, be abejo, yra gerokai žinomesnis kūrinys.

Jau pirmosios eilutės sufleruoja, kad poema atskleis „žmogaus nepaklusimą pirmą“ (p. 21). Adomo ir Ievos išvarymas iš Rojaus įkomponuojamas platesniame kontekste. Jis aprėpia puolusio ir maištaujančio Šėtono dramą, Jėzaus atėjimo užuominas ir arkangelo Mykolo Adomui rodomas vizijas, su kuo ateityje susidurs žmonių padermė. Šioje poemoje sužavi kūrinio personažų dialogai ir monologai.

Už puošnios poetinės kalbos nėrinių slypi paprasti, bet giliamintiški svarstymai apie žmogaus protą, kuris „savaime gali dangų / Paversti pragaru, o šį – dangum“ (p. 26), pažinimo siekio sukeliamą painiavą („Pažįstant gėrį, teks patirt ir blogį“ (p. 89) ir pavojų, kuris yra paties žmogaus viduje. Nes jau pirmieji žmonės kelia klausimų, kurie savo svoriu yra belaikiai („Ar reikia drausti pažinimą? Negi / Jų Viešpats šitai daro iš pavydo? / Ar pažinimas nuodėmė? Mirtis? / Ar nežinojimas yra jų laimė, / Įrodymas tikėjimo, klusnumo?“ (p. 101).

>> DEBIUTAS

NUOLAT IMPROVIZUOJANTYS

APIE DEBIUTINĮ ALBUMĄ IR DIDŽIULĮ

Rašė Giedrė Ivanova Nuotraukos Vytauto Dranginio

Jiems nereikia repeticijų, nes kiekvienas kūrinys – improvizacija, gimstanti scenoje čia ir dabar. Jie – tai saksofonas, būgnai ir gitara (kartais bosinė). Jie – tai „Fused Trio“: Laimonas Vokietis (L.V.), Mantas Navikas (M.N.) ir Ignas Bitinaitis (I.B.).

16 //

– Nors esate sakę, kad neretai dėl pagrindinės muzikinės linijos ar idėjos būnate susitarę iš anksto, niekuomet nebūnate tikri, kaip iki jos nukeliausite ir kaip viskas baigsis koncerto metu. Tad kūrinio atsiradimas jį atliekant scenoje – nemenkas iššūkis ir tarsi kiekvieną kartą vis naujas debiutas. Dar viską įgyvendinti reikia trise!

I.B.: Pirmuose koncertuose nieko neturėdavome susipla­ navę ir grodami sukdavomės iš padėties, kaip tik galėdavo­ me. Jausmas, kad tai, ką groji šiuo momentu, tau patinka, tačiau jauti, kad netrukus turi kažkur pereiti, tik dar neįsi­ vaizduoji, kaip tai turi skambėti, yra išties keistas ir nuos­ tabus. Perėjimo momentas su kiekviena sekunde artėja ir vaizdas, kaip jis turi suskambėti, po truputį aiškėja, vidinė įtampa pereina į ramybę... Bet netrukus vėl viskas apsiverčia, nes tuoj vėl turės keistis, kad pačiam pa­ tiktų tai, ką groji. Kur dar atsakomybė klausytojui. Tačiau kūrinio keliavimas ir pulsavimas yra neatsiejama mūsų tri­ jų pavienių garsų dalis, sulipusi į vieną muzikinį gniutulą.

Dėl to ir vadinamės „Fused Trio“ – susiliejęs, susilydęs, ne­ atskiriamas garsų trio.

L.V: Dažnai kuris nors padarome „klai­ dą“, nukreipiančią nuo to, ką buvome suplanavę. Turbūt šiose vietose ir atsi­ skleidžia mūsų grupės stiprybė – esa­ me sutarę, jeigu pradedame griūti, tai griūname iki galo ir kartu. Laikydamie­ si tokio principo visada išsisukame iš bet kokios situacijos.

© 37O

– Kaip komunikuojate scenoje: gal esate sutarę dėl skirtingas dalis žyminčių žvilgsnių ar judesių, gal kuris nors vienas diriguoja pasirodymams, o gal jums viskas tiesiog pavyksta natūraliai? Juk dar reikia anksčiau ar vėliau tą kūrinį pabaigti...

– Ko reikia, kad nežinodamas, kas tavęs laukia, galėtum su kolegomis drąsiai eiti į sceną: būti geriausiais draugais, itin aukšto muzikinio meistriškumo, o gal mokėti atsipalaiduoti ir dėl nieko nesukti galvos?

M.N.: Taip.

I.B.: Manau, tiesa yra kažkur tarp visų šių aspektų. Vieno iš jų stoką gali kom­ pensuoti kito pranašumas. Kuo jų vi­ durkis aukštesnis – tuo geres­ nis rezultatas.

L.V.: Aš beveik niekada nežinau, ką grosiu. Turbūt gebėjimas klausytis, atspėti ir žinoti vienas kito mėgstamus veiksmus leidžia laisvai manipuliuoti muzikos tėkme.

M.N.: Mes su Ignu dažnai susižiūrime. Kartais pakanka tik žvilgsnio, kartais tenka įnirtingai purtyti galvą į šonus ar aukštyn žemyn. Būna, kad iš to, ką groja kitas, supranti, kaip viskas pakryps.

– Neseniai išleidote debiutinį albumą „Cotton Curd Candy“, į kurį sugulė tai, ką prisiminėte groję koncertuose. Ar lengvai pavyko atkurti atliktas

improvizacijas ir ar negaila tų, kurios vis dėlto pasimiršo (jei tokių buvo)?

L.V: Tai, ko neatsiminėme, gal dar atsiminsime. Skubėti nė­ ra kur. Jeigu ir visai pamirštume, tai pa­ tys gabalai kalti, kad neįstrigo atmintyje.

I.B.: Mums labai pasisekė, kad daugelį pasirodymų kas nors – skirtingi, dažniausiai nepažįstami žmonės – nufilmavo ir įkelė į „YouTube“ platformą. Tai netgi lėmė, kad susikūrė mūsų grupė, – pasisekė, kad netyčia užtikau nufilmuotą dalį mūsų pirmojo koncerto, kuriame buvo vos keletas žmonių.

Perklausius įrašą, mums ir kilo idėja dar kur nors pagroti.

M.N.: Man atkurti buvo lengva, o to, kas pasimiršo, ne­ pamenu.

– Ar įrašydami albumą taikėte jums įprastą praktiką, t.y., ar visas partijas įrašėte kartu ir iš pirmo karto? Ar ką nors perrašėte, pildėte, tobulinote?

I.B.: Įrašėme grodami kartu, o tobulinti kūrinių nelabai bu­ vo kada – kadangi įrašymo įrangą turėjome tik vieną dieną, per ją reikėjo įrašyti visą albumą. Iš pradžių turėjome ma­ žą viltį įrašyti visą albumą vienu paspaudimu, bet netrukus supratome, kad teks įrašyti atskirais kūriniais. Iš pirmo kar­ to turbūt įrašėme tik paskutinį kūrinį „Locomotive“, bet jau tada trūko motyvacijos perklausyti, ką sugrojome.

L.V.: Vieną kūrinį – „Spengia“ – sukūrėme per įrašus. Tad jį gan ilgai teko pašlifuoti. O, tarkime, „Meadows“ pavyko iš pirmo karto.

M.N.: Muzikantai dažnai būna perfekcionistai, tad teko ir po šešiolika kartų ar daugiau įrašinėti. Nepamenu, koks tiks­ lus rekordas.

– Pati pastebiu, kad labai dažnai klausiu šio klausimo, bet jūsų atveju ypač įdomu – kaip gimsta jūsų kūrinių pavadinimai? Susitariate, apie ką improvizuosite, ar tik sugroję gabalą sugalvojate pavadinimą?

L.V: Didesnę dalį pavadinimų sugalvojome jau įrašę, su­ vedę ir turėdami galutinius įrašų variantus ir išleistą bandomąjį vinilą. Kai kurie pavadinimai gana juokingi, dažnai sukurti pagal melodiją ar tai, ką ji mums prime­ na. Pavyzdžiui, kurdamas „Pievelių“ (vėliau išvertėme į „Meadows“) temą patyriau juokingą vaizdinį – mačiau pievoje sėdintį milžinišką žiogą, tad nuo to ir kilo pava­ dinimas. Dabar, beje, ieškome animatoriaus, kuris galėtų visa tai perkelti į realybę.

L.V: Aš, atrodo, sugalvojau pavadinimą „Adjika“ – norėjosi kažko spicy. Kadangi mūsų kūriniuose nėra žodžių, pava­

„FUSED TRIO“:

ŽIOGĄ PIEVELĖJE

– Iš kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

M.N.: Pirmyn judėti labiausiai skatina pats judė­ jimas, ir net nebūtinai pirmyn – bet geriau judėti, negu stovėti vietoje. Įkvėpimas atsiranda iš gyve­ nimiškų situacijų ir klausomos muzikos.

I.B.: Aš taip pat motyvacijos ir įkvėpimo semiuosi klausydamas naujos muzikos, naujų atlikėjų (iro­ niška, nes mūsų skambesys vis tiek išlieka seno­ vinis), o jei pritrūkstu noro groti, dažniausiai jo ir neieškau, palaukiu, kol motyvacija pati ateis, ir skiriu laiką kitoms veikloms.

L.V: Aš daugiausia motyvacijos gaunu iš Igno, jis labai crazy, užvedantis žmogus ir nuolat tobu­ lėjantis. Įkvėpimas atsiranda iš aplinkos. Mėgs­ tu groti apie tai, ką jaučiu. Šiuo metu visa Ukrai­ nos karo tema stipriai veikia – tai kuriu emocingą muziką. Būna dienų, kai atrodo, kad nėra apie ką groti, bet gyvenimas greitai randa kuo šokiruoti.

– Ką jums reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad galite viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

I.B.: Debiuto prasmės menuose niekada nesupra­ tau ir turbūt nesuprasiu. Tiesiog kažką kuri, sukuri, užfiksuoji laike ir judi toliau – nematau jokio skir­ tumo, ar tai daroma pirmą ar bet kurį kitą kartą.

Kūrinio vertė nuo to nesikeičia.

L.V: Pa-ga-liau. Gimė „Fused Trio“ tarptautiniu lygmeniu. Dabar turime, ką parodyti, tad gal pa­ kvies kur nors pagroti.

M.N.: Varnelė ant checklisto. Sugalvoji, kad nori ką nors padaryti. Padarai – nice. Paskui galvoji kaž­ ką naujo.

dinimais stengiamės atspindėti muzi­ ką, kad ir patys suprastume, ką grosime.

M.N.: Kuo greičiau sugalvoti pavadini­ mą yra labai svarbu – kaip kitaip pasa­ kysi kitam, apie kurį kūrinį kalbi? Tik kai kurie pavadinimai vėliau pasikeitė, nemažai „suanglėjo“.

– Jūsų albumo viršelis, kurtas Simonos Nakrašiūtės, – vienas gražiausių 2021 m. albumų viršelių. Ne tik man taip atro­do – jį į praėjusių metų gražiausiųjų 25-uką atrinko dizaino ekspertai. Kiek jums, kaip grupei, svarbi vizualinė dalis?

M.N.: Rimtai? Nežinojau... Vizualinė pu­ sė svarbi, bet aš labai prastas vi­ zualistas, kiti labiau tuo rūpinosi.

L.V.: Tiesą pasakius, groju užsimer­ kęs. Nė vienas nesame vizualistai, tai­ gi mums labai pasisekė, kad atsirado Simona, kurios stiliaus nuomone remia­ mės ir rengdamiesi koncertams.

I.B.: Mums dar net nepradėjus galvoti, kaip atrodys albumas ar kas jį kurs, per vieną iš koncertų priėjusi Simona pasakė, kad jau ėmė kurti mūsų albumo viršelį.

Parodė eskizą ir iškart supratau, kad nuo pečių savaime nusirito ne tik viena didesnių albumo leidimo naštų, bet ir kad turėsime vieną geriausių viršelių.

– „Fused Trio“ atsiradimas – taip pat improvizuotas, neplanuotas: tiesiog vieną dieną į kitos grupės, kurioje taip pat grojate, repeticiją atėjote tik jūs trys.

Atė­jote, ėmėte jamminti ir po truputį nujamminot iki „Vilnius Jazz“ festivalio, tarptautinio Baltijos šalių grupių konkurso „Novus“ finalo, naujų alternatyviosios muzikos atlikėjų konkurso „LRT Opus Talentas“ trečiosios vietos. Kiek svarbūs tokie įvertinimai ir kokie tolesni grupės norai ir planai?

M.N.: Daug svarbiau, ar smagu būtų pa­ groti vienoje ar kitoje vietoje ar rengi­

MĖGSTU GROTI APIE TAI, KĄ JAUČIU. ŠIUO METU VISA UKRAINOS KARO TEMA STIP­RIAI VEIKIA – TAI KURIU EMOCINGĄ MUZIKĄ. BŪNA DIENŲ, KAI ATRODO, KAD NĖRA APIE KĄ GROTI, BET GYVENIMAS GREITAI RANDA KUO ŠOKIRUOTI.

nyje. Dabar „Garaže“ dalyvaujame ir vėl netyčia į finalą patekome.

L.V: Norėčiau, kad muzika leistų pagas­ troliuoti po pasaulį. Ar tai įvyks, neži­ nau, bet turbūt be kitų žmonių įvertini­ mų tai būtų neįmanoma. Mane vertino jau nuo ankstyvos vaikystės, tai esu įpra­ tęs sulaukti ir kritikos, ir liaupsių. Šis laikas gana keistas, nes žmonės mielai klausosi, kai groju visišką absurdą, ir dar už tai giria.

I.B.: Vertindamas savo kūrybą, nuo pat pradžių vadovaujuosi taisykle „mes +1“ – jei mums patiems ir bent vie­ nam iš klausytojų nuoširdžiai patiko, ką sugrojome, vadinasi, koncertas yra pavykęs ir vertas įdėtų pastangų. To­ dėl tikrai smagu, kad po pasiekimų ši­ ta formulė atrodo išaugta, tačiau vis dar nepamiršta. Yra planų pagroti užsienio šalyse, gal ir kituose žemynuose, jei tik nepristigsime noro.

– Gal ir nemuzikinį laisvalaikį leidžiate kartu? Ką dar veikiate? Žinoma, be labai juokingų albumo dainas pristatančių vaizdo įrašų kėlimo į socialinius tinklus.

L.V.: Kartais ką nors pageiminam su Mantu, bet daugiausia mus vienija mu­ zika.

M.N.: Aš pastaruoju metu daug veiklų neturiu, dažniausiai laisvalaikį leidžiu studijoje, kur, be kitų muzikantų, apsi­ lanko ir Ignas su Laimonu. Yra kitų mu­ zikinių projektų su kitokiomis (ne visa­ da) komandomis.

I.B.: Kartkartėmis surengiame „Genera­ tor Party“ vakarėlius-koncertus miškuo­ se ar salose, į kuriuos sukviečiame įvairių grupių, kitų meno šakų atstovų. Kasmet draugams padeda­ me suorganizuoti alternatyvaus meno festivalį „Iškrovos“ Panevėžyje. Tačiau dažniausiai vis tiek susirenkame muzi­ kinio laisvalaikio.

– Ar turite ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtumėte padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

I.B. Išbandyti naują sritį visada smagu, tačiau to­ kią atrasti ne visada lengva!

L.V.: Neseniai debiutavau kaip programuotojas, bet nežadu išsyk imtis naujos srities, gal kada nors, bėgant laikui.

– Ko palinkėtumėte tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?

L.V.: Padaryti yra lengviau, nei galvoji. Padaryti ge­ rai – sunku. Padaryti tobulai – neįmanoma. Siek­ ti šlovės – neverta.

M.N.: Pabandyti, aišku! Jei yra noras, jis niekada nepraeis. Gali vis atidėlioti iš baimės, bet ta mintis vis tiek kirbės galvoje ir po truputį grauš smegenis.

I.B.: Just do it! And do a flip!

– Debiutas – ir žaidimo (šaškėmis ar šachmatais) pradžia. Pradėję savo kūryba dalytis su visais, kokio ėjimo tikėjotės, kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavote iš kitų žaidėjų: klausytojų, kritikų, kitų muzikantų, tėvų, draugų, o gal savęs pačių?

I.B.: Smagu užfiksuoti momentą laike. Jei idėjos laiku nepagausi ir neįsprausi į kokią nors laikme­ ną, bet kuriuo momentu ji gali amžiams pranyk­ ti užmarštyje. Todėl man išleisti įrašą asocijuojasi su laikinos kūrybinės idėjos keliu link amžinumo.

Tikriausiai todėl įrašų procesas kartais yra vadina­ mas įamžinimu.

L.V.: Geriausia buvo, kai draugas pasakė, kad jam niekada nepatiko saksofonas, kol neišgirdo ma­ nęs, grojančio „Fused Trio“. Blogiausia, kad jis mane jau kokius septynerius metus girdėdavo grojantį saksofonu kitoje grupėje. Yra muzikan­ tų, galvojančių, kad esu savame pasaulyje ir nieko nesuprantu, tačiau man per laiką jie ir jų nuomo­ nė tapo nebesvarbūs. Dabar groju tik savo laisva­ laikiui, taigi šaškėmis retai kada ir žaidžiu.

M.N.: Mane labiausiai erzina tie komentarai, kad blogai, jog grupėje nėra boso (vienu metu su Igno gitara). Jokio triuškinančio smūgio nepatyriau.

Na, gal tik visą gyvenimą girdėsiu tas albume pa­ darytas klaidas.

>> AUKSCIAU ZEMES

Elenos Krukonytės nuotr.

DISTOPINĖ „LOCAL BLOOD“ DISKOTEKA

– Priminkite savo susikūrimo ir savo vietos Lietuvos muzikos scenoje paieškos istoriją. Šarūnas ir Žygimantas pradėjo groti kartu, prisijungė kiti nariai ir nemažai nuveikėte – išleistas EP, koncertai... Ką praleidau? Ž.B.: Mes pradėjome groti kartu gal de­ šimtoje klasėje... Š.V.: Mūsų grupė vadinosi „Kids Re­ licts“. Mes tuomet dar tik mokėmės groti. Vėliau visi įstojome mokytis ir išsikraustėme gyventi į Vilnių. Tik po kelerių metų vėl susirinkome tęsti to, ką buvome pradėję. Visą tą laiką mes nenustojome groti. Jei kartu negroda­ vome, apie muziką kalbėdavome ar da­ rydavome kažką su ja susijusio. Vis tiek galiausiai mūsų tikslas buvo albumas.

Mes visada sakėme, kad norime išleis­ ti albumą. Ž.B.: Visada norėjosi įamžinti savo dar­ bą ir visada turėjome po kažkokį patik­ rinimo punktą – ką veiksime toliau, pa­ siekę vieną ar kitą tikslą. Vieni pirmųjų tikslų buvo išleisti albumą, surengti sa­ vo koncertą...

K.B.: Festivalyje sugroti... Viską iki al­ bumo padarėme, o dabar reikėjo iš­ leisti albumą. Š.V.: Kai vėl susibūrėme visi, kurie Plungėje grojome, kartu leidome lai­ ką po pamokų, visus savaitgalius, vasa­ ros vakarus ir šiaip... Na, ne veltui vadi­ namės „Local Blood“. Tada pristatėme EP ir viskas prasidėjo. Iki tol buvo daug bandymų – „Garaže“, „LRT Opus“ jau­ nų grupių konkurse... Sudalyvavę kon­ kursuose gal du ar tris kartus, parašėme „Crawling Borders“ ir nusprendėme da­ lyvauti konkurse „Novus“.

– Tuo metu tokio stiliaus grupių ir į ką lygiuotis Lietuvos scenoje nelabai buvo. Kas buvo tuomečiai jūsų dievaičiai? Š.V.: Mes visą vaikystę klausėmės „In­ terpol“. Jie buvo mūsų didžiausi įkvė­ pėjai, jų įkvėpti mes pradėjome gro­ ti. „Evil“ koveris buvo vienas pirmųjų mūsų atliekamų gabalų. Paskui, aiš­ ku, buvo „Joy Division“ ir visos kitos to laikmečio grupės.

K.B: To gryno postpanko mes ne tiek daug ir klausėmės. „Joy Division“ bu­ vo kažkur fone, bet šiaip daug visų ki­ tų modernių stilių buvo. Ž.B.: Indie roko buvo...

K.B.: Taip, dar ir šis etapas buvo. „Arctic Monkeys“, „Editors“, kurie tarsi neatsi­ spindi mūsų muzikoje... Ž.B.: Bet jie mus įkvepia.

– Augote, tobulėjote... Kaip keitėsi grupė ir jos skambesys? Š.V.: Man atrodo, kad, kai sukūrė­ me „Crawling Borders“, tada sakėme: važiuojam dabar taip, nes gerai pavyko.

Rašė Toma Vidugirytė 18 // © 37O

„Local Blood“ – jau ne vienus metus Vilniuje gyvenantys ir kuriantys trys vyrukai iš Plungės.

Kovą jie pristatė savo naują albumą „Dystopian Disco“. Šiek tiek lengvesnei dienai ir realybei praskaidrinti – distopinė diskoteka ir šviesus pokalbis su „Local Blood“ vyrais Šarūnu Vyštartu (Š.V.), Žygimantu Bidva (Ž.B.) ir Kęstučiu Bidva (K.B.) apie jų sugrįžimą, muziką, naują albumą ir kitus dalykus.

– Kodėl ir kaip nusprendėte grįžti po penkerių metų pertraukos? Daug grupių ištinka gyvenimas ir kažkas iš narių pradeda skirti mažiau dėmesio, kažkas pasuka kitu keliu ir realizuoja save kitose veiklose. Š.V.: Ir mums taip buvo. Tuo metu daug visokių reikalų atsirado ir norėjosi pau­ zės po festivalių. Galiausiai kartu susi­ rinkus neišėjo parašyti kažko tikrai ypatingo ir tai demotyvavo, nes nori kurti, bet neišeina ir nesupranti kodėl. Ž.B.: Kai gana ilgai nepavyksta, prade­ da erzinti, pradeda dominti kiti daly­ kai... Nutinka gyvenimas ir muzikai lie­ ka mažiau laiko. Š.V.: Atrodė, kad jau turime formulę, pradeda eitis taip, kaip norėtume, bet iš grupės išėjo vienas narys ir tai turė­ jo didelės įtakos.

K.B.: Buvome susigroję, atradę, ką gro­ jame, kas patinka.

– Jūs gana ilgai ieškojote, kas galėtų pakeisti išėjusį narį.

K.B.: Trise nebegalėjome kurti, reikė­ jo ieškoti bosisto, bet skyrėsi nuomo­ nės dėl muzikos. Galiausiai likome trise ir per kelerius metus išmokome kurti. Š.V.: Atradome kitą formulę ir grįžome, nes turėjome tikslą – labai norėjome iš­ leisti albumą.

K.B.: Kaip ir sakėme, nebuvo taip, kad nustojome groti, bet pertraukos buvo

didelės. Tiesiog ilgai truko procesas. Susistygavome ir vėl pra­ dėjome kiekvieną savaitę po kelis kartus repetuoti. Š.V.: Reikėjo pramušti tą sieną ir vėl atsirado didžiulė moty­ vacija. Ne tikslas, kurį reikia pasiekti, bet vėl pasidarė malo­ nu kartu groti, kurti.

– Ką veikėte tuos penkerius metus? Muzika nėra jūsų pagrindinė veikla. Papasakokite, ką dar veikiate, kuo domitės?

K.B.: Aš filmuoju, montuoju. Š.V.: Aš esu animatorius. Mane domina animacija, muzika, šiuolaikinis menas ir žygiai. Ž.B.: Aš web dizaineris. Mėgstu snieg­lentes ir kitas sporto šakas su lentomis.

Igno Avižinio nuotr.

Tai buvo mūsų įkvėpimas eiti į tą pusę – tamsiau, greičiau. Ž.B.: Bet įtakų nebuvo tiek daug, kaip visi galvoja. Kur tik pasirodome – sako, panašu į „Joy Division“ ar į kitą grupę, kurios net nesame girdėję. Nebuvo taip, kad kuri nors grupė būtų dariusi stiprią įtaką. Gal tik iš pradžių, kai pradėjome mokytis groti, bet taip visiems būna. Š.V.: Ir „Joy Division“ neklausėme jau daug laiko. Gal kažkiek pasąmonėje lieka detalių, kurios tau patinka, ir ne­ šiojiesi jas su savimi, bet... Buvo pas mus metamorfozių – perėjome iš indie roko į postpankinį skambesį, kurį priėmė, ir mums labai patiko. Ž.B.: Kažkaip natūraliai tai įsipaišė ir geriausiai tame atsiskleidėme. Š.V.: Atsipalaidavome tuo metu. Atsi­ menu naktį, kai kažkada po repeticijų pradėjome rašyti „Crawling Borders“, grįžau namo, visą naktį rėkavau, at­ siunčiau jums demo ir tada nudžiugau, kad dar ir taip galime. Tada atsipalaida­ vau. Tai buvo tas atvejis, kai, tiesiog pa­ leidi, ką jauti, ir kaip jautiesi. Ž.B.: Nuo bandymo daryti tai, kas gal­ būt nebūtinai visada pavyksta, perėjo­ me prie to, kaip emociškai jaučiamės ir kur tai veda. Pradėjome tuo vadovautis ir kažkas išėjo.

– Kai pradėjote kartu groti, Lietuvos andergraundo scenoje buvo mažai postpanko grupių. Kaip tada klausytojai jus priėmė? Kaip per penkerius metus pasikeitė pati scena? Š.V.: Kadangi mes visą laiką dalyvavome visame šiame gy­ venime ir buvome kažkur šalia, tai drastiško pokyčio ne­ pamatėme. Viskas dabar geriau, profesionaliau, bet man tas pokytis neatrodo labai didelis. Kalbant konkrečiai apie post­panką, tai nežinau...

K.B.: Naujų grupių atsirado – „Orai“, „Akli“, „Egomašina“... Š.V.: Bet daug to meto grupių ir dingo. Pavyzdžiui, užsida­ rė „Liverpool“, kur kiekvieną savaitgalį buvo tiesiog spam'as jaunų grupių. Net nežinai, iš kur žmonės atsiranda ir groja.

K.B.: Nuslūgo indie roko muzikos banga iš Lietuvos ir grupės išnyko. Dabar kita ateina – stipresnio roko.

– Kaip sekėsi kurti naujausią albumą „Dystopian Disco“? Š.V.: Buvo labai įdomu, nes reikėjo atrasti naują procesą. Vi­ sada mūsų muzikos pagrindas buvo bosinė gitara ir būgnai.

Kai boso nebėra – reikėjo sugalvoti, kaip kurti ir atrasti nau­ ją procesą. Tiesiog pradėjau kurti bosu ir tai buvo visų dai­ nų pagrindas. Tai buvo įdomus naujas dalykas, o ir groti kitu instrumentu yra visai kitokia patirtis. Labai įdomus dalykas, kad bosu automatiškai kuri kitaip nei su gitara. Kūryba – įdo­ miausia dalis, bet galiausiai vis tiek joje yra labai daug darbo.

Visada yra faina, kai kažką naujo sukuri, bet kai reikia kažką padaryti iki galo, pabaigti – tada prasideda darbas, kur „Oh damn“... Ir nebepatinka, atidėlioji, ypač kai turi laiko ir kai niekur nebeskubi. Tada po metų grįžti prie to darbo ir galvoji – čia buvo gerai, pakeitus tą ar tą dalyką bus dar geriau ir ta­ da vėl iki kitų metų užkonservuoji. Kai dvejus metus išlau­ ki, tai kas dar metai? Paskui prasidėjo karantinas ir visi ki­ ti dalykai. Galiausiai nieko nepušinome, nes supratome, kad niekur nenuskubėsi.

Galiausiai visiškas restartas išėjo, bet smagu, kad atsinau­ jinome. Ir ta pertrauka mus išlaisvino.

K.B.: Iš mano pusės, manau, daugiau elektronikos garsų įdė­ ta. Grodamas instrumentu dabar laisviau jaučiuosi. Patinka, kad galiu sau leisti į dainą įdėti daugiau dalykų – įvairių smul­ kių detalių ir daugiau laisvės. Kai įrašėme pirmą EP, buvome labai susikaustę. Dabar jau nemažai laiko praėjo ir tas atsi­ palaidavimas man patinka. Ž.B.: Patiko ir aranžuotės procesas – perėjimas iš demo ver­ sijų į galutines. Buvo smagu ir viskas netruko taip ilgai kaip

anksčiau. Užtruko pats pasiruošimas, bet albumą sukūrėme per metus, susi­ rinkę savo studijoje.

– Albumo temą planavote iš anksto ar ji susidėliojo savaime? Š.V.: Prieš daug metų gimė pavadinimas „Dystopian Disco“. Gal prieš ketverius.

Turėjome pavadinimą ir kabinomės už jo. Dar prieš pradedant kurti muzi­ ką, jau tarsi buvo toks kaip konceptas.

Albumas „Dystopian Disco“ yra apie distopijas mūsų galvose, kurios yra su­ kurtos arba mūsų pačių, arba mus tuo metu supančios aplinkos. Realiai visos dainos ir kalba šia tematika.

Norėjome nebeskambėti taip užda­ rai ir postpankiškai. Didžioji dalis gru­ pių, kurios pradeda nuo postpanko, vė­ liau skamba visai kitaip, bet kažkodėl toliau priskiriamos tam žanrui. Norė­ jome išsilaisvinti iš tų rėmų.

– Kas toliau? Ką dar planuojate kaip grupė ir kiekvienas kaip asmenybės? Š.V.: Jau pristatėme vinilą, o balandžio 21 d. turėsime Distopinę diskoteką – albumo pristatymo koncertą, kartu su grupe „Orai“ ir Beno Aleksandravičiaus – „ba.“ DJ set‘u. Planuose – tiesiog kon­ certuoti ir kurti toliau. Klipą smagu bū­ tų sukurti. Ž.B.: Visa kita dar rūke, bet planuojame nesustoti ir vasarą daug koncertuoti.

>> UŽ KADRO

ANIMACIJA, NETURINTI Rašė Ieva Šukytė

Birutės Sodeikaitės asmeninio archyvo nuotr.

Lėlių animacijos kūrėja Birutė Sodeikaitė ėmėsi šios meno krypties, kai Lietuvoje dar nebuvo daug animatorių. Režisierės ir kitų kūrėjų dėka animacija pastaraisiais metais pamažu atgimsta ir plečiasi. Iki šiol daugiausia suaugusiesiems skirtus animacinius filmus kūrusi B.Sodeikaitė įkvėpimo jiems semiasi iš asmeninio gyvenimo, jai kylančių klausimų, kuriuos siekia paversti universaliomis istorijomis visiems. Jos pirmasis animacinis filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ buvo nominuotas Europos animacijos apdovanojimams. Naujausias kūrinys „Elena“ praėjusią vasarą pradėjo keliones po tarptautinius festivalius, o Lietuvoje jį pamatyti buvo galima „Kino pavasario“ metu. Režisierė jau ruošiasi naujiems kūrybiniams projektams ir atsako į klausimus apie tai, kas animacijoje svarbu jai.

20 // © 37O

– Tavo abu tėvai menininkai. Ar tai turėjo įtakos renkantis profesiją?

– Gal šiek tiek. Užaugau tokioje aplinkoje, vis tiek buvau la­ biau linkusi į menus. Labai stengiausi neturėti tokio polin­ kio. Kai baigiau mokyklą, pusę metų studijavau statybos in­ žineriją. Nemanau, kad rinktis būtent animaciją pastūmėjo tėvai. Bet štai lėlių animacija... Mano tėvas skulptorius. Ma­ nau, meilė tikriems, rankomis pačiupinėjamiems dalykams galėjo ateiti iš jo.

– Kodėl pasirinkai lėlių animacijos kryptį?

– Pirmiausia dėl to, kad tiesiog mėgstu kiną, ypač vaidybinį. Kai jau atradau animaciją, po kurio laiko supratau, kad lėlių animacija yra artimiausia vaidy­ biniam kinui. Dėl to, kad viskas vyks­ ta realiai.

– Paminėjai, kad tau labai patinka vaidybinis kinas, kodėl nebandei jo kurti?

– Esu gana uždara. Man buvo baisu net pagalvoti apie darbą su aktoriais. Nors

naujausiame filme „Elena“ naudojome techniką, kurioje lėlė turėjo aktorės akis, įklijuotas postprodukcijos metu. Tai tu­ rėjau neišpasakytą malonumą dirbdama su aktore.

– Tavo antras animacinis filmas „Elena“ šiemet pristatytas „Kino pavasaryje“. Skaičiau, kad filmo idėja kilo iš pasakos.

Kaip kūrinys vystėsi nuo pirminės idėjos?

– Viskas prasidėjo tuomet, kai baigiau filmą „Paskutinė stote­ lė – Mėnulis“. Pradėjau galvoti, kad reikia pradėti kurti nau­ ją animacinį filmą-pasaką. „Elena ir dvylika brolių, juodvar­ niais lakstančių“ buvo pirmoji pasaka, kuri pakliuvo į mano rankas. Labai stengiausi ja remtis, bet paskui mane pradėjo dominti visiškai kitos temos. Tai liko tik vardas Elena.

– Filmas prasideda šviesiai – Elena skraido rožiniuose debesyse, kol sutinka raudoną gerviną, kuris pasėja joje sėklą. Filme kalbi metaforomis ir simboliais. Kaip animacija padeda pasakoti tokias istorijas?

– Padeda tai, kad joje nėra ribų. Gali sukurti bet ką. Žinoma, vaidybiniame kine yra tas pats. Dabartinės technologijos lei­ džia daryti lygiai tą patį. Tiesiog animacija leidžia man šiek tiek paprasčiau visa tai padaryti ir neriboti savęs – kurti pa­ saulius tokius, kokie tuo metu metaforiškai atrodo tinkami.

– Tavo debiutinis animacinis filmas „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ ir antrasis darbas „Elena“ kalba sunkiomis temomis: apie nepagydomą ligą ir moters laisvę. Kas tave paskatina rinktis tokias sudėtingas temas?

– Tikriausiai viskas visada sueina į asmeninius išgyvenimus.

Tuo momentu, kai suprantu, kad reikia pradėti filmą, tam tik­ri įvykiai asmeniniame gyvenime mane veikia. Pavyz­ džiui, „Elenoje“ pradėjau nuo „Dvylikos brolių, juodvarniais lakstančių“ ir supratau, kad manęs tai visiškai nebedomina.

Man tada buvo 28-eri. Nesakau, kad jaučiau visuomenės spaudimą dėl motinystės, bet pačiai pradėjo tiksėti biologi­ nis laikrodis ir pradėjau apie tai galvoti. Tai tikriausiai ir pa­ stūmėjo rinktis tokias temas, kurios eina iš savęs labiau nei iš

Kadrai iš animacinio filmo „Elena“.

animaciją savu stiliumi. Bet aš dar no­ rėčiau paieškoti, prieš pasirinkdama kažkokį stilių, galbūt net ir nesusisie­ ti su juo.

– Paminėjai, kad „Elenai“ naudojai tikras aktorės akis. Šią techniką esu mačiusi ir kituose animaciniuose filmuose. Kodėl ją pasirinkai? Ką tai duoda kūriniui?

– Kadangi „Elenos“ tema atrodė tokia jautri ir intymi, norėjosi filmui suteik­ ti kuo daugiau atpažįstamumo ir emo­ cijos. Jaučiau, kad lėlės akių gali neuž­ tekti. Esu tikra, kad aktorės akys Elenai suteikia daug platesnį emocinį spektrą, nei būtume galėję išgauti naudodami lėlės akis.

– Kokius filmus žiūri? Kadangi pati dabar augini du vaikus, ar pasikeitė animacija, kurią žiūrėjai anksčiau?

– Pasikeitė. Jiems dar neįdomu žiūrėti tai, ką aš žiūrėjau anksčiau. Tikiuosi, kad juos tai sudomins ateityje. Kai gi­ mė vaikai, viskas labai išsiplėtė. Prieš tai aš labai atsargiai žiūrėjau į vaikų animaciją. Labiau rinkdavausi vizu­ alinę kalbą nei istorijas. Dabar vis­ kas apsivertė. Stengiuosi filtruoti, ką jiems rodyti. Šiuo metu žymiai daž­ niau renkuosi istoriją nei vizualinę patirtį. Labai įdomu, kiek daug yra animacinių filmų, kurių gyvenime nebūčiau žiūrėjusi vien dėl to, kaip jie atrodo.

RIBŲ

– Lietuvoje pamažu atsiranda vis daugiau trumpametražių filmų, kuriamos animacijos studijos. Jeigu pažvelgsime į tarptautinius festivalius, daugiausia jų apkeliauja animaciniai filmai. Kaip tu matai mūsų animacijos industriją?

– Aš ją matau labai pozityviai. Labai džiaugiuosi, kad ji taip auga. Baigiau universitetą 2013 m., tai per šiuos be­ veik dešimt metų matau didžiulį skir­ tumą. Nes prieš tai vargiai kas nors bu­ vo be Skirmantos Jakaitės. Jos filmai buvo nuostabūs, bet jų buvo nedaug.

Tiesiog džiugina tai, kad atsirado žy­ miai daugiau kūrėjų, stipriai pagerė­ jo kūrinių kokybė, atsirado didesnė jų įvairovė.

kur nors kitur. Tada mėginu tas temas pritraukti prie supran­ tamų, universalių ir svarbesnių nei tik man pačiai.

– Su „Elena“ dar 2017 m. laimėjai apdovanojimą trumpametražių filmų projektų pristatymo renginyje „Baltic Pitching Forume“. Filmas po tarptautinius festivalius pradėjo keliauti 2021 m. vasarą. Gal gali papasakoti, kodėl taip ilgai trunka sukurti animacinį filmą?

– Tiesą sakant, manau, kad jis būtų pradėjęs savo kelionę anksčiau, tačiau sutrukdė pandemija. Šiek tiek pristabdė postprodukcijos procesas. Visas gamybos procesas taip pat užtruko. Scenografijai ir lėlėms pagaminti prireikė pusės me­ tų. Bet čia tikriausiai yra natūralus, savaeigis lėlių animacijos gamybos procesas. „Elenos“ trukmė yra 12 minučių, o filmą animuoti dviem animatoriams užtruko penkis mėnesius. Tai yra menas, kuris tiesiog užtrunka. Žinoma, dar finansiniai dalykai, kurie klostėsi ne taip lengvai, kaip norėjosi.

– Tavo pirmojo trumpametražio filmo pagrindinė gamybos įmonė buvo iš Lenkijos, o bendragamybos – Lietuvos.

– Viskas taip sukrito, kad baigiau studi­ jas užsienyje, tad nesitikėjau, kad Lietu­ voje iš viso kas nors yra. Ansi animaci­ jos festivalyje susitikau su prodiuseriais ir tik tada susipažinau su Agne. Jeigu viskas būtų įvykę atvirkščiai, tai būtų kitaip susiklostę.

– Tavo filmuose pasikartoja skrydžio ir dangaus motyvai.

Filme „Paskutinė stotelė – Mėnulis“ mergaitė bando pabėgti, išskristi iš Mėnulio, o pagrindinė „Elenos“ veikėja nardo debesyse. Ar tai turi kokią simbolinę reikšmę?

– Manau, turi. Gal trūksta laisvės. Tai visiškas sutapimas. Aš pati tik vėliau, „Elenai“ pasibaigus, pastebėjau, kad eina pa­ našios metaforos.

– „Elenoje“ galima pastebėti, kad toliau vystai vizualinę kalbą, kuri sau būdingą stilių. Kaip jį apibūdintum? Pavyzdžiui, man tavo kūriniai primena sapnus.

– Labai nenorėčiau atrasti savo stilių, tikiuosi, kad sugebėsiu jį kaskart perlaužti. Tik pabaigusi „Eleną“ pastebėjau, kad pas mane atsirado kažkokia kryptis, vizualinių panašumų mažo­ se detalėse, tokiose kaip debesys. Labai norėčiau persilaužti ir nebesikartoti. Manau, kad animacija yra labai platus vizuali­ nis menas. Tikiuosi, leisiu sau išsamiau jį ištyrinėti ir pradėsiu jau iš anksto gaudyti, kai matysiu tas pačias detales...

– Ar manai, kad stiliaus turėjimas apriboja animatorių?

– Visiškai ne. Tai tiesiog yra mano pačios asmeninis įsivaiz­ davimas. Yra tikrai puikių režisierių, kuriančių nuostabią

Kadrai iš animacinio filmo „Paskutinė stotelė – Mėnulis“

– Kaip kuri lėles savo filmams, kaip nusprendi, kokias medžiagas, dizainą pasirinkti? Vieniems patinka plastilinas, yra tokių, kurie ryžtasi dirbti net ir su porcelianu.

– Tikriausiai nulemia tema ir pagrindinių veikėjų vystymas.

Proceso metu atrandamos medžiagos. Labai norėjau Eleną daryti porcelianinę. Man buvo labai gražu. Bet paskui persi­ galvojau. Atsirado geresnių medžiagų. Veikėjai irgi savaeigiš­ kai keliauja ir randa savo medžiagas.

– Trumpametražių filmų daugėja, bet vis dar neturime, kas režisuotų ilgametražę animaciją. Ar tai susiję ir su maža finansine parama, ar neturime pakankamai profesionalų tokio dydžio projektams?

– Apie šį klausimą galvojau prieš kelias dienas. Mėginau įsi­ vaizduoti, kiek tai galėtų kainuoti. Manau, kad, iš vienos pusės, taip yra dėl finansų, nes reikėtų tikrai didelio biudže­ to. Kitas dalykas yra laikas. Nežinau, ar yra daug animato­ rių, kurie pasiryžtų trigubinti arba bent jau dvigubinti tuos metus gaminant ilgametražį filmą. Galbūt finansų ir pakak­ tų, bet yra dar tas siaubingai ilgas laikas.

– Aš pati svarsčiau, ar Lietuvoje yra pakankamai pajėgumų, ar turime užtektinai dirbančių animatorių?

– Lietuvoje nėra daug animatorių. Dėl šios priežasties didė­ ja biudžetas, nes reikia prisikviesti žmonių iš užsienio arba apmokyti lietuvius pradmenų. Prasideda mažos lokacinės problemos, kurių nebūtų kuriant trumpametražį filmą. Man regis, Lietuvoje turime tik vieną lėlių animacijos studiją, tad susideda daug įvairių faktorių.

– Galbūt jau galvoji apie ilgametražį animacinį filmą?

– Dabar stoviu kryžkelėje ties ilgametražiu filmu ir serialu.

Bet abu yra ganėtinai tame pačiame kibire, kalbant apie fi­ nansavimą.

– Galbūt šis filmas bus skirtas vaikams ar visai šeimai?

– Visai šeimai, bet labiau vaikams. Jau atėjo laikas.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

BEISSOUL & EINIUS ELECTROFASHION

ROKAS KAŠĖTA DZŪKODELIKA

Self-released

Self-released

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

VARIOUS ARTISTS WHYPEOPLEWAR

74

100

100

ONEGIN MA PETITE AMIE FSS Recordings

22 //

Reikia pripažinti, kad blogesnio laiko atlikėjui pseudonimu Onegin išleisti albumą buvo sunkoka rasti.

Bet jei pseudonimas Karoliui Lasiui tarnaus ir neilgai, jo muzika turi potencialo išskleisti savo aštrius metalinius lapelius, savo plieninius žiedelius ir parodyti, koks gražus gali būti technologizuotas jo muzikinis sodas. Be kvailų palyginimų, galiu sakyti, kad „Ma Petite Amie“ yra tikrai turiningas darbas, kuriame daug įdomių garsinių konstrukcijų, ir ištikimas savo industriškai reiveriškai atmosferai. Įspūdingas sąrašas netrumpų kūrinių kuria šaltą, tikslią ir šiek tiek bejausmę aplinką, kuri hipnotizuodama tave paleidžia be kontrolės klajoti tarp kūrinių. Iš vienos pusės, visai smagu ir gniaužia kvapą, tačiau „Ma Petite Amie“ keliai vis dėlto sunkiai atlaiko savo paties svorį. Nuo nuolatinio rimtumo, kietumo ir aštrumo pradedi šiek tiek bukti, nes pirmas kūrinys yra šaltas ir industriškas, antras kūrinys – vėl šaltas ir industriškas, trečias – vėl šaltas ir industriškas, ketvirtas... Pala, ką aš veikiau? Todėl paprasčiausiai mažiau kūrinių būtų padėję albumui skambėti lengviau ir giliau.

Aš suprantu norą sudėti viską, kas sukurta, išnaudoti maksimaliai galimybes ir treptelėti koja iš liemens ir stuomens, bet kartais svarbu neperlenkti lazdos. Šiame darbe Onegin sugeba išlaikyti lazdą sveiką, nors ji ir pabraška. Tačiau viską sudėjus į vieną krūvą, „Ma Petite Amie“ įdomiai ir išraiškingai atspindi šiek tiek intelektualesnę, rizikingesnę ir drąsesnę šokių muziką, balansuodama tarp populiarios technomuzikos ir IDM apraiškų, leidžiančių teigti, kad Onegin turi ne tik daug talento, bet ir dar neišmestų kozirių savo kišenėje.

© 37O

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes‘, „Youtube“) 79

kisielius

Kad ir kaip galbūt netinkamai skambėtų, Roko Kašėtos debiutinis darbas negalėjo išeiti labiau tinkamu metu. Akivaizdu, kad palaikymas Ukrainai yra svarbu, bet svarbu yra ir galimybė bent trumpam atsijungti ir pasimėgauti eskapistiniais malonumais. Tokią pramogą siūlo naivi, neįpareigojanti ir net tyčia primityvi „Dzūkodelika“, kurios skambesys, net sunku įsivaizduoti, ar galėtų būti tolimesnis nuo dabartinės geopolitinės, socialinės ir karinės tragedijos, paliečiančios kiekvieną gyventoją. Juk tai albumas, kuriame apdainuojami grybai, katinai ir sraigės. Vis dėlto absoliutus albumo lokalumas ir jo naratyvo kasdienis paprastumas puikiai tarnauja tam, kad pabėgtum nuo didelio ir realaus siaubo, nuo neramumo ir panikos, kuri persmelkia tavo gyvastį, nepaisant to, kaip įnirtingai bandysi vengti aktualijų. Iš esmės „Dzūkodelika“ dabar skamba kaip iš kitos planetos, jei ta planeta yra kokia nors miško proskyna Dzūkijoje. Roko pabliuzavimai ir papsichodelizavimai labai banalius bet kuriuo kitu laiku, bet labai svarbius šiuo metu džiaugsmus ir rūpesčius pristato tiesiog kaip priežastį pasidžiaugti, o pasidžiaugti bent kažkuo mums tikrai labai reikia. Ar tai darbas, kuris jus paveiks ir, neduok Dieve, privers nušvisti? Ne, tiesiog vaikinas su gitara ir be patoso apdainuoja Dzūkijos grožį, ir to užtenka. Jokių pamokų, jokio auklėjimo, jokių aiškinimų ir dvasinių brėdų. Tiesiog paprastas malonumas džiaugtis rutina, kurią tau suteikia aplinka. Kai viskas atrodo ir skamba taip baisiai ir tikėti pasauliu darosi neįmanoma, tas pats Dzūkijos grožis cykų rudens rytą yra viskas, ko reikia, kad nesustotum prieš blogį ir gyventum toliau.

whypeopledance, Ledotmat Musique

73

0°

MĖNESIO ALBUMAI

freepik.com nuotr.

Laikais, kai mintys mažiausiai sukasi aplink muziką, keista ir net šiek tiek makabriška rašyti apie grupę, kuri taip stipriai būtų susijusi su šalimi, kuri yra visų mūsų širdyse. Ir net aptardamas jos naująjį albumą, kuris pasirodė prieš pat Rusijai pradėjus Ukrainos okupaciją, jautiesi nejaukiai ir nepatogiai. Nenuostabu, kad dueto feisbuko profilyje paskutinis įrašas atsirado vasario 24-ąją, pirmąją karo dieną, kuriame Beissoul ir Einius išreiškė savo palaikymą Ukrainai. Po šios dienos kalbėti apie muziką pasidarė šiek tiek sunkiau. Pats naujasis leidinys „Electrofashion“ pastarųjų įvykių fone skamba nostalgiškai ir melancholiškai, lyg laiškas jau iš praėjusio laiko, lyg prisiminimas, kaip buvo prieš tai, ir paliudijimas, kaip jau nebebus, bent jau Ukrainoje. Bandydamas atsiriboti nuo nūdienos, galiu sakyti, kad „Beissoul & Einius“ gerbėjai šia elektromada bus patenkinti, nes grupė išlaikė savo tradicijas, neieškojo itin inovatyvių sprendimų, šiek tiek pagardino savo popelektroniką keliais prieskoniais, bet iš esmės tęsė kelionę jau pažintu keliu. Taigi, jei jums patiko prieš tai, patiks ir čia, o jei nebuvote gerbėjas, „Electrofashion“, rodos, neturi pakankamai argumentų apsigalvoti. Aišku, profesionalumo iš dueto neatimsi, ne be reikalo juos laikyčiau vienu iš lietuviškos popelektronikos triumvirato šalių (kitos dvi – tai „Golden Parazyth“ ir „Daddy Was A Milkman“), tačiau, kaip ir esu sakęs ne kartą, mane keri „Beissoul & Einius“ teatrališkumas, scenografija, kostiumai, todėl su tokia provokuojančia vizualika norėtųsi ir ekstremalesnės akustikos. Bet nepamirškime, kad ne vien dėl vizualinių sprendimų grupė tiek pasiekė, kad ir toje pačioje Ukrainoje. Užtarnautas populiarumas akivaizdžiai parodo, kad jų muzika randa kelią į ausis ir į širdis, ir jeigu ji padeda tiek mums, tiek, svarbiausia, ukrainiečiams, klausykimės jos kuo daugiau. Kai šis blogis pasibaigs, visi kartu eisime į šį elektromados šou.

Neatsakomu klausimu pavadintas įspūdingas dviejų dalių elektroninės šokių muzikos rinkinys, kuriame yra per 160 kūrinių, tai ne tik įspūdingas pavyzdys, kaip muzikos kūrėjai iš viso pasaulio vos per keletą dienų gali susivienyti bendram tikslui, bet ir galima jūsų pagalba Ukrainos žmonėms, jeigu sutiksite šį rinkinį įsigyti, nes visos surinktos lėšos bus skiriamos Raudonajam Kryžiui. Iš esmės tiek tereikia pasakyti apie šį didžiulį įrašą, kuriam perklausyti bent kartą jums prireiks bene septynių valandų. Ir nesijaudinkite, kad kas nors įraše nekabina. Perjunkite kitą kūrinį, tikrai rasite ką nors, kas patiks. Nežinote vardų? Nesijaudinkite, rasite tuos pažįstamus, pvz., „Solo Ansamblį“, Shkemą ar „Red Axes“. Nemėgstate technomuzikos? Bus ir kitų ritminių sprendimų. Galų gale tai darote ne dėl savęs, o dėl mūsų broliškos Ukrainos, todėl kitaip nei superpozityviai iniciatyvos „WhyPeopleWar“ aš negaliu vertinti. Juk ji padės susipažinti ne tik su plačia technomuzikos, hauso, ebm muzikos geografija, bet ir pasiūlys kūrinių, kurių dar negirdėjote viešojoje erdvėje, kurie galbūt laukė savo laiko, o šiuo momentu nėra geresnio laiko ne tik plėsti savo akiratį, bet ir imtis gerų darbų. Todėl ir kažkokie beprasmiai vertinimai, kažkokios menkavertės kritikos prieš tokias idėjas tiesiog nuščiūva, nutyla ir negadinkime be reikalo ja viešosios erdvės. Šis rinkinys nebuvo sukurtas sau, atlikėjai nebuvo surinkti pasireklamuoti ar pareklamuoti leidybos kompaniją, galų gale rinkinyje esantys įrašai nėra toli gražu tobuli, iščiustyti ar atidirbti. Šios iniciatyvos tikslai yra kiti ir tai yra daug svarbiau nei tiesiog muzika. Muzika – čia tik priemonė. Tikslas – laisva Ukraina. („Bandcamp“, „Soundcloud“) 100

LOCAL BLOOD DYSTOPIAN DISCO Self-released

Šiais laikais muzikinių puristų nėra jau tiek ir daug, viskas susimaišė, persimaišė ir žanrai įgavo tendenciją virsti daugiavagoniu žanrų traukiniu, kuris galiausiai reiškia viską, nors dažniausiai nereiškia nieko. „Local Blood“ šioms tendencijoms nepaklūsta, nes jų muzika – tai grynų gryniausias postpankas: repetatyvus, niūrus, nepretenzingai muzikalus, papuoštas dar ir klasikiniu tai dainuojančiu, tai rėkiančiu, tai kalbančiu bosu. Taip sakant, visi stereotipai viename, jų nebijant ir jų nesigėdijant. Puristai tikrai gali džiaugtis, tačiau toks muzikos pateikimas, deja, neskamba labai įtraukiančiai, lyg tiems, kuriems postpanko skambesiai yra neįdomūs ar nebeįdomūs, nebelieka ko ieškoti, nebelieka už ko kabintis, nes, paprastai kalbant, distopinė diskoteka, kurioje dalyvauja „Local Blood“ ir taip yra pilna dalyvių – tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų. Net susidaro įspūdis, kad tų dalyvių yra daugiau nei klausytojų, todėl minėtasis purizmas, mano nuomone, grupei neleidžia iki galo išskleisti sparnų. Paprastai tariant, jie yra per daug panašūs į visus kitus, o kai esi per daug panašus, darosi sunkiau grumtis dėl vietos po saule. Suprantu, kad koją kiša ir paties žanro labai aiškios taisyk­ lės, ir ypatybės, kurios dažnai nepalieka itin daug vietos manevruoti, tačiau net toks griežtas žanras tikrai leidžia plėstis, o ne tik iš esmės pateikti tai, ką jau iš anksto esi pasirengęs išgirsti. Todėl dabar labiausiai norėčiau trijulei palinkėti išradingumo ir drąsos šokti į nežinią, nes tik nežinioje atsiranda postūmis rizikuoti. Kol kas viskas jų kūryboje labai saugu ir klausimas, ar tas saugumas suteikia tiek naudos, kiek ši grupė verta. Tikiu, kad „Local Blood“ yra karšto kraujo, ir išbandę klasiką jie šoks ir į avangardą, („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“, „Youtube“) 73

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas