MUZIKA
45-asis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ suspindo vidurvasarį Seniausias Lietuvoje aukštosios muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, šiemet pažymintis 45-metį ir skirtas miesto Koncertų salės 15-mečiui, dėl buvusio karantino vėlavęs kelis mėnesius, ne tik neišsikvėpė, per patį vidurvasarį – liepos 18–26 dienomis – suspindo išties pavasariškos gaivõs spalvomis. Gal jis truko truputį trumpiau, gal koncertų įvyko šiek tiek mažiau, tačiau meninė kokybė nenukentėjo, jai iškelta aukšta meistriškumo kartelė nė kiek nenuleista. Daiva KŠANIENĖ
Pažėrė staigmenų Klaipėdos koncertų salė, karantino metu, kaip ir visos panašiõs paskirties institucijos, išgyvenusi nerimastingą laikotarpį, muzikos išsiilgusiems, ilgus mėnesius jautusiems jos alkį klausytojams duris atvėrė atsakingai pasiruošusi, kruopščiai laikydamasi visų rekomenduojamų saugos reikalavimų. Šį kartą festivalyje karaliavo instrumentinė orkestrinė muzika, jai buvo skirti visi šeši koncertai. Nepaisant šio žanrinio panašumo, kiekvienas koncertas buvo savitas, stebino jame skambėjusių kūrinių kompozicinių stilių, epochų, interpretacijų įvairove, beribių orkestrinės muzikos galimybių panaudojimo ir kitomis naujovėmis. 12
Staigmenų pažėrė jau atidarymo koncertas liepos 18-ąją – šiuolaikinės muzikos ir šokio koliažas „Esamasis laikas“, dalyvaujant Klaipėdos kameriniam orkestrui (meno vadovas ir solistas M.Bačkus, violončelė) ir A.Šeiko šokio teatro artistams (meno vadovė A.Šeiko, kostiumų dailininkė S.Straukaitė), pabandžiusiems modernius žymiausių, pasaulyje pripažintų šių dienų lietuvių jaunųjų kompozitorių kūrinius iliustruoti šiuolaikiniu šokiu. „Esamajame laike“ skambėjo skirtingo braižo bei stilistikos kūriniai: dramatiškas, kupinas kontrastingų nuotaikų, transcendentinių išgyvenimų R.Šerkšnytės (gim. 1975 m.) „De profundis“ („Iš gelmių“); ekspresyvi, bet jautri L.Narvilaitės (gim. 1965 m.) „Siena“; meditatyvaus, kelionę sielos atminties labirintais atspindinčio Ž.Martinaitytės (gim. 1973 m.) „Sielovaizdžio“ antroji dalis „Pavasaris“ violončelei (solo M.Bačkus) ir styginių orkestrui; simbolinėmis prasmėmis spindintis
J.Repečkaitės (gim. 1989 m.) „Chartres“ bei neseniai į Amžinybę iškeliavusio V.Bartulio (1954–2020) jaudinanti, minimalistinį repitityviškumą primenanti, viena iš jo pamėgtų „muzikos muzikoje“ (R.Gaidamavičiūtė) kompozicijų „I like Marlene Dietrich“. Grynosios muzikos ir siekiančio ją papildyti šiuolaikinio šokio jungtis nėra naujovė. Mūsų laikais ši simbiozė kuriama pasitelkiant įvairiausius raiškos būdus. Štai A.Cholinos šokio spektaklyje F.Dostojevskio romano motyvais panaudota talentingo gruzinų kompozitoriaus G.Kančeli muzika. Čia išeities taškas – siužetinis šokis, kuriam muzika specialiai parinkta ir pritaikyta. O G.Bizet–R.Ščedrino „Karmen siuitoje“ – svarbiausia muzika, o šokis jai paklūsta. „Esamojo laiko“ koncerte keli choreografai labai savitu šiuolaikinio šokio judesių „žodynu“ bandė perteikti ir galbūt papildyti minėtų grynosios muzikos kūrinių prasmes, nuotaikas... Skambėję minėti kūriniai ►
