Orinta ADOMAVIČIŪTĖ. Choras – didžiulė jėga: kai kartu muzikuoja individualybės, randasi milžiniška energija

Choras – didžiulė jėga: kai kartu muzikuoja individualybės, randasi milžiniška energija

Klaipėdos miesto savivaldybės Žvejų kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišrus choras „Cantare“ savo gyvenimo metus skaičiuoja kartu su Lietuvos nepriklausomybe: užgimęs dainuojančioje jos aušroje 1990-aisiais, choras sėkmingai kuria savo istoriją. 30 metų choro jubiliejų muzikams norėjosi pasitikti su muzika, tačiau, kaip ir visur, sustota – pandemija. Tame sustojime liko daug laiko prasmingiems pokalbiams, išgyvenimams, menantiems susitikimus su muzika, ir intymiems prisiminimams, vėliau gražiai susidėliojusiems choro feisbuko sienoje su grotažyme #cantare30.

Choras „Cantare“ chorinės muzikos festivalyje „Dainoje – tautos dvasia“, skirtame M.K.Čiurlionio 145-osioms gimimo metinėms. 2020 m.

Choras – didžiulė jėga: ikuoja individualybės, ilžiniška energija

Orinta ADOMAVIČIŪTĖ

Su dainuojančia Lietuva

Nepriklausomybės priešaušryje būtent daina vienijo žmones. Tada išties buvome dainuojanti šalis, pasaulyje pristatoma kaip Dainuojančios revoliucijos kraštas. Tai neliko tik istorija – gyvą dainavimo tradiciją iki šiol pavyko išsaugoti puoselėjant chorinę kultūrą, rengiant dainų šventes, suburiančias tūkstančius dainuojančių žmonių iš viso pasaulio.

Idėją suburti chorą realizavo jo įkūrėjas ir pirmasis vadovas Vydmantas Ruzgys, Klaipėdos universiteto Chorvedybos katedros dėstytojas. Maestro, šiuo metu vadovaujantis Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos jaunių chorui „Šypsena“ ir Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios chorui „Ave Verum“, teigė, kad tada prie Lietuvos nepriklausomybės atgimimo labai norėjosi prisidėti darbu, kurį geriausiai sugeba: „Nuo jaunystės dirbau su įvairiais chorais, todėl siekiau suburti kolektyvą, kuris būtų pajėgus atlikti ir sudėtingesnę chorinę muziką. Šią mano idėją palaikė ir Klaipėdos miesto kultūros skyrius. ►

Domo Rimeikos nuotr.

Klaipėdos kamerinis choras 1997 m., diriguoja V.Ruzgys.

Choro repeticija 1997 m. Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

◄ Į chorą atėjo įvairių specialybių muzikai: ir dėstytojai, ir studentai.“ Situacija kurtis naujam chorui nebuvo itin palanki. V.Ruzgys prisiminė, kad iširus chorams, suburtiems prie didžiųjų gamyklų, buvo mažai galimybių kurtis naujiems. Tai lėmė sunki Lietuvos ekonominė situacija, patalpų repeticijoms nebuvimas, finansiniai sunkumai, organizuojant choro veiklas. Nepaisant to, ir choro vadovas, ir dainininkai, vedami dainos idėjos, buvo kupini entuziazmo, noro koncertuoti. Įvykus pirmiesiems choro pasirodymams, kolektyvą pradėjo globoti Klaipėdos miesto kultūros centras, suteikęs patalpas, skyręs etatą choro vadovui, o vė- liau – ir chormeisteriui. Tada ir prasidėjo choro, tik po septynerių gyvavimo metų gavusio „Cantare“ vardą, istorija. Pradžią menantis vadovas teigė, kad tada atsirado galimybė koncertus rengti bažnyčiose, atlikti religinius kūrinius: giedota Lietuvos bažnyčiose, dalyvauta bažnytinės muzikos festivaliuose. Nevengta ieškojimų ir inovacijų: 1998 m. pavasarį kompozitorius Vaclovas Augustinas vedė atvirą meistriškumo pamoką. V.Ruzgio atmintyje ryškiausiomis spalvomis žėri choro šlovės valandos, kai žiūrovai nepaleido nuo scenos ir vis prašė dar padainuoti, ragino gausiais aplodismentais: „Tokių koncertų būta Vokietijoje. Nuo 1996 m. iki 2000 m. kiekvieną rudenį buvome kviečiami į Riugeno chorų festivalį. Be mūsų, čia dainuodavo dar trys chorai, o mums būdavo suteikiama garbė pasirodyti paskutiniams. Kiti kolektyvai kasmet keisdavosi, o mes buvome nuolatiniai svečiai.“ Įsimintini koncertai, vadovo teigimu, vyko ir Lietuvoje: 1997 m. dalyvauta tarptautiniame Stasio Šimkaus konkurse, kuriame laimėta antroji vieta ir pelnytas specialus prizas už geriausiai atliktą S.Šimkaus kūrinį „Nakties tylumoje“.

Naujas istorijos puslapis

Klaipėda – garsaus vilniečio muziko Artūro Dambrausko, Lietuvos dainų švenčių ir festivalių dirigento, tarptautinių ir Lietuvos konkursų vertinimo komisijos nario, 2018 m. apdovanoto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, profesinio kelio pradžia.

Prieš 35 metus šiame mieste prasidėjęs maestro kelias nusitiesė iki Vilniaus (A.Dambrauskas yra valstybinio choro „Vilnius“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas), Kauno (Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros vedėjas, docentas, dėsto dirigavimą ir chorines disciplinas) ir 20 metų įspūdingai tęsiasi Klaipėdoje. Tos paslapties raktas – „Cantare“. A.Dambrauskas prisimena vadovavimo pradžią – tada, 2000-aisiais, buvo sunku kalbėti apie viziją: „Tai buvo kolektyvų naikinimo metas, todėl pirmiausia reikėjo išlaikyti chorą ir įrodyti tuometei Klaipėdos valdžiai, kad „Cantare“ choras yra reikalingas.“ Kai tai pavyko padaryti, prasidėjo drąsių ir novatoriškų, išradingų ir ambicingų kūrybinių ieškojimų kupinas naujas choro istorijos puslapis.

A.Dambrauskas drąsiai ėmėsi iššūkių ir naujų idėjų įgyvendinimo: išskirtiniu įvykiu 2009 m. tapo dalyvavimas LRT projekte „Lietuvos balsai“ – jame choras laimėjo antrąją vietą ir tapo žinomas visai Lietuvai. 2010 m. „Cantare“ pelnė garbingą Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo apdovanojimą „Aukso paukštė“ (nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ už laimėjimus ir prizines vietas tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose). Parengti stambios formos kūriniai – W.A.Mozarto „Requiem“ ir Karūnavimo mišios, C.Orffo „Carmina Burana“, K.Jenkinso „Stabat Mater“ ir „The Armed Man“, H.Naumanno poporatorija „Izaijas“. „Cantare“ dainavo diriguojant pasaulinio lygio dirigentams Sauliui Sondeckiui ir Karlui Jenkinsui. Choras prisijungė prie P.Mascagni operos pastatymo „Kaimo garbė“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. ►

Kaune 2004 m. vykusiame chorų sakralinės muzikos festivalyje-konkurse „Cantate Domino” „Cantare“ laimėjo aukso diplomą (viduryje – vadovas A.Dambrauskas). Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

Ypatingo populiarumo „Cantare“ sulaukė 2009 m. tapęs LTV konkurso „Lietuvos balsai“ laureatu – laimėjęs antrąją vietą.

Choras „Cantare“ tarptautiniame habanerų ir polifoninės chorinės muzikos konkurse Torevjechos mieste 2012 m. iškovojo trečiąją vietą polifoninės muzikos kategorijoje. Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

Koncertinis turas „Vandenynai“ 2018 m. „Švyturio“ arenoje su L.Adomaičiu. Domo Rimeikos nuotr.

◄ Neatsiejama repertuaro dalimi tapo lietuviška chorinė muzika: įvairiuose konkursuose choras buvo apdovanotas specialiais prizais už šiuolaikinių lietuvių autorių atliktus kūrinius. Jis aktyviai dalyvavo Klaipėdos miesto kultūros renginiuose, festivaliuose, šventėse, projektuose, jaukiai koncertavo miesto erdvėse. Dalyvauta visose Klaipėdos ir Lietuvos dainų šventėse, vykta į regionines dainų šventes. Atskirai verta paminėti bendradarbiavimą su populiariosios ir liaudies muzikos atlikėjais: dainuota su Egidijumi Sipavičiumi, Linu Adomaičiu, grupėmis „Studija“ ir „Bavarija“, liaudies dainų atlikėja Veronika Povilioniene ir kitais.

Maestro A.Dambrauskas pripažino, kad, atliekant labai įvairų repertuarą, nuolat kyla sunkumų, kaip stilistiškai suderinti nesuderinamus dalykus – klasiką ir popmuziką, tačiau kol kas „Cantare“ puikiai

R.Baršauskas. Domo Rimeikos nuotr. A.Dambrauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

su tuo susitvarko. „2020 m. rugsėjį sukako 20 metų, kai gyvenu nuolat pulsuojančiu ritmu tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Neretai mano kolegos man vis priekaištauja – kiek tu ten gali važinėti? O aš galiu. Galiu ir vis dar noriu, nes „Cantare“ yra kur kas daugiau nei tiesiog darbas. Metai, praleisti Klaipėdoje, mane vis labiau įtikina, kad nėra didesnės vertybės už nuoširdžią žmonių bendrystę. Prisiminimai apie konkursus, koncertus, įvairius projektus laikui bėgant išblėsta, o dvasiškai jautrus tau artimų žmonių bendrystės jausmas – nieka- da“, – džiaugėsi choro vadovas ir vyriausiasis dirigentas A.Dambrauskas.

Sėkmės paslaptis

Muzikai tvirtino, kad choras yra didžiulė jėga. Kai kartu muzikuoja individualybės, randasi milžiniška energija, ir žmonės tai tikrai jaučia. Tokią energiją, be abejo, padeda sukurti ir dirigentas, rankų mostais galintis pajudinti skambančias sferas. Choro „Cantare“ dirigentų A.Dambrausko ir Ramūno Baršausko tandemas puikiai papildo vienas kitą, suteikia daug naujų spalvų.

Choro meistriškumu ir dainavimo technika rūpinasi chormeisteris R.Baršauskas, augantis ir perspektyvus chorvedys, nuo jaunų dienų kartu su žmona dainuojantis chore. Atsakydamas į klausimą, kaip išgauti darnų choro skambesį, susidainavimą, gebėjimą muzikuoti mėgėjų chore, chormeisteris teigė: „Be muzikinių gebėjimų lavinimo, labai svarbu siekti, kad pats choras norėtų skambėti darniai ir lygiai. ►

Artūras Dambrauskas: Galiu ir vis dar noriu, nes „Cantare“ yra kur kas daugiau nei tiesiog darbas.

Tarptautiniame konkurse Romoje 2017 m. „Cantare“ pelnė aukso diplomą. Loretos Lavarienės nuotr.

XXI S.Šimkaus chorų konkurse 2018 m. „Cantare“ laimėjo antrąją vietą (I laipsnio diplomas) ir prizą už geriausią šiuolaikinio autoriaus kūrinio atlikimą (V.Augustino „Thou Has Ravished My Heart“).

Koncertas „Prie ramių vandenų“ Klaipėdos Naujojoje apaštalų bažnyčioje. Diriguoja R.Baršauskas. Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

◄ O tai lemia vidinė atmosfera, bendras požiūris į siekiamą rezultatą, pagarba vieno kitam, vadovams. Tuo ir žavus choras „Cantare“, kad visi mokymosi procesai įgyvendinami lyg paprasčiau ir greičiau, kai tu jų sieki tarsi „šeimos“ draugijoje. Suprantama, kad vien to neužtektų, norint išlaikyti dabartinį choro profesionalumo lygį. Tačiau, kai jau yra susiformavęs choro branduolys, šie dalykai ugdomi lengviau. Kitas klausimas – muzikinis raštingumas, skaitant natas iš lapo, mokantis naujų kūrinių. Kai nemažai laiko sugaišti šiems procesams, deja, prarandamas laikas sklandesniam, profesionalesniam susidainavimui. Labai svarbus ir individualus vokalo ugdymas: tam įprastų repeticijų metu sudėtinga skirti pakankamai laiko, tačiau, suradus atskirą vokalo mokytoją, choras į šią papildomą ugdomąją veiklą mielai ir gausiai įsitraukė. Po tam tikro laiko tai turės įtakos bendram skambesiui, duos apčiuopiamų rezultatų ir choro lygis taps dar aukštesnis.“

Choro laimėjimus vadovai įvardijo skirtingai. Maestro A.Dambrausko teigimu, „įsimintinų laimėjimų yra ne vienas (pirmoji vieta konkurse Makedonijoje, LRT projektas „Lietuvos balsai“, aukso medalis konkurse Romoje), tačiau svarbiausias laimėjimas per tuos 20 metų, kad choras gyvas, žinomas ir pilnas entuziazmo.“ R.Baršausko teigimu, visi laimėjimai džiugina, tačiau netikėčiausias ir vienas labiausiai įsimintinų – laimėjimas 58-ajame tarptautiniame habanerų ir polifoninės chorinės muzikos konkurse Torevjechoje Ispanijoje 2012 m. „Visų pirma, į jį net patekti buvo sudėtinga, ir tai jau buvo laimėjimas. Antra, suvažiavę kolektyvai iš viso pasaulio ne tik savo garsiais vardais baugino, jie demonstravo labai aukštą lygį. Pajutę, kad laukia „labai rimtas reikalas“, repetavome

ir valgydami, ir miegodami, per naktį visus kūrinius atmintinai išmoko net tie, kurie neišmokdavo niekada... Ir polifonijos kategorijoje laimėjome trečiąją vietą.“

Kuo išsiskiria „Cantare“

Maestro A.Dambrauską itin neramina chorinės muzikos perspektyva: „Vis dar aktualus įvairių valdžių jokio požiūrio nebuvimas, taip ir neišspręstos muzikos mokytojų rengimo problemos, įstrigę meno kolektyvų finansavimo reikalai. Situacija tikrai nėra gera, tačiau, kai pamatai jaunus žmones, kurie vis dar nori dainuoti, – gal ir ne viskas prarasta. Esant progai, noriu pasidžiaugti Žvejų rūmų administracijos požiūriu į meno kolektyvus – jeigu visi taip galvotų, ta kryptimi dirbtų, tai ir chorinės muzikos perspektyva Lietuvoje būtų kur kas šviesesnė.“ „Cantare“ vadovai apgailestavo, kad karantinas neleido įgyvendinti choro jubiliejinių sumanymų, tačiau tiki ir laukia, kol vėl galės rinktis į repeticijas. Vis dėlto pandemija choro veiklą pristabdė, bet „Cantare“ aklinai neužsidarė. „Mes sugebėjome išleisti du vaizdo filmukus, įrašytus nuotoliniu būdu, ir padaryti kelių dainų garso įrašus“, – džiaugėsi choro vadovas A.Dambrauskas. Chormeisteris R.Baršauskas stengiasi palaikyti choro optimizmą: „Žinoma, gaila, kad tas nelemtas laikas „žudo“ mūsų gebėjimus, smukdo bendrą lygį, tolina tarpusavio santykius. Tačiau ir tokiais momentais neprarandame optimizmo: esant galimybėms repetavome mažomis grupelėmis, net įrašus inicijavome, daugiau laiko skyrėme socialinei choro sklaidai, choro buitiniams reikalams – repeticijų salei gražinti ir remontuoti, bendrai tvarkai kurti.“

Mūsų gyvenimai kuriami kasdien. Iš darbų ir susitikimų, iš kasdienybės dulkių ir švytinčių stebuklų. Vienu tų stebuklų kartais tampa muzika. Ir sunku paaiškinti tą fenomeną, kai pavyksta draugėn suburti gausų būrį žmonių, priversti juos alsuoti vienu ritmu. Keičiasi veidai, rūbai ir mados, bet klaipėdiečių pamėgtame kolektyve nesikeičia viena – jo dvasia. Dabar chore nuolat dainuoja maždaug 35 žmonės. Dainininkai – įvairių profesijų atstovai. Jauniausi – studentai, vyriausias kolektyvo narys – jau atšventęs 80-metį. Chore dainuojama ir šeimomis. Dainininkų amžiaus vidurkis – apie 40 metų, tačiau dainuojantys žmonės visada išlaiko jaunatvišką dvasią, polėkį ir entuziazmą.

Choristų liudijimai

Alma Žukienė, choro solistė, pirmasis

sopranas: „Cantare“ chore dainuoju jau maždaug 20 metų. Visas tas laikas – pilnas iššūkių, jaudulio, intensyvaus darbo ir neapsakomo malonumo scenoje, kai jauti viso choro energiją, susitelkimą, kvėpavimą, judesį, širdžių plakimą kartu... O paskui pamatai žiūrovų akis... Džiaugiuosi, kad visu tuo galiu dalytis su vyru Rimgaudu, jis – taip pat šio nuoširdaus gėrio dalis.

Pranciškus Daugaravičius, bosas: Dešimtmetis su „Cantare“ – tai mano džiaugsmo metai. Kai tik atėjau į „Cantare“, mane sužavėjo ir sujaudino išgirstas šio choro skambesys ir nuotaikos perteikimas. Iki tol buvau dainavęs mišriuose choruose bene 55 metus, iš jų 30 – buvusiame klaipėdiečių chore „Gilija“. Iš karto pajutau „Cantare“ choro bendrumo jausmą, lyg stipriais saitais susietos šeimos. Mus vienijo sutelktas kūrybinis darbas ir meninių pasiekimų, daugelio tarptautinių laimėjimų džiaugsmas. O jų buvo gana daug, sunku būtų ir išvardyti. Neprailgo ir tolimos kelionės, nes jos buvo linksmos, pilnos jaunatviškų išdaigų ir, manau, nepralenkiamo Lietuvoje mūsų maestro Ramūno humoro. Įsimintinos ir rimties, susikaupimo akimirkos, kai giedojome savo valstybės himną prie Romos Koliziejaus ir Graikijoje. Gera matyti, kokiu nuoširdumu mūsų choristai visada pasitinka mūsų vadovą Artūrą, nes stipraus tandemo – Ramūno ir Artūro įkvėpti mes ryžtamės atkakliam darbui ir bendram džiaugsmui.

Jonas Meidus, tenoras: Kai baigiau universitetą, kelias pasuko į vakarus, į nuostabų miestą – saulėtąją Klaipėdą ir prieš daugiau nei metus pradėjau dainuoti „Cantare“ chore. Jame žaviuosi jaunimo energija, iniciatyva palaikant aktyvią choro veiklą, vertinu čia dainuojančių veteranų sukauptą ir muzikinę, ir gyvenimišką patirtį, kuri gali išlaikyti chorą brandų. Toks kartų tandemas – akivaizdus choro „Cantare“ pranašumas. Specialios padėkos – mūsų visuomet kantriam, humoro jausmo nestokojančiam chormeisteriui R.Baršauskui ir nepakartojamam choro vadovui A.Dambrauskui, kuriam atvažiuoti 300 kilometrų iš sostinės ir vadovauti chorui – ne iššūkis.

Sigita Skubutienė, antrasis sopranas: „Na, ką, mielieji, stojam ir dainuojam“, – mintyse skamba maestro frazė, nuo kurios dažniausiai prasideda kiekviena repeticija, leidžianti pamiršti rūpesčius, nebeskaičiuoti laiko ir išgyventi pačias gražiausias emocijas, kurios tokios reikalingos mūsų kasdienybėje. Be abejonių, repeticijos atima laiko, bet ir grąžina su kaupu. Niekas neatstos to jausmo, kai kartu su bendraminčiais dainuodama „Kur giria žaliuoja“ suvoki, kad esi gimusi pačiame gražiausiame krašte, gyveni nuostabiausiame Lietuvos mieste, turi galimybę daryti tai, kas miela širdžiai, patirti bendrystę, būti savimi, dainuoti taip, kad širdis virpa iš laimės.