GINTARO LAŠAI

Bandantis atsikratyti ramybės neduodančiomis mintimis

Prozininkui Juozui Šikšneliui pastarieji metai buvo itin produktyvūs – per dvejus išleistos net trys knygos: 2019-aisiais – anot akademiko Vytauto Martinkaus, istorinės ironijos trileris „Praeities dulkės – mirties šešėliai“, o 2020-aisiais – Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos istorija „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ bei novelių, apsakymų ir esė rinkinys „Būsenos“. Iš daugiau nei 20-ies rašytojo knygų tai – tik trečias trumpųjų prozos žanrų rinkinys. Su autoriumi kalbėjomės apie „Būsenas“, jo kūrybą apskritai ir ateities planus.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Kaip gimė prozininkas

– Turint omenyje dvejus praėjusius metus, galima konstatuoti, kad jie jūsų kaip rašytojo biografijoje išskirtiniai ne tik produktyvumu, bet ir žanrų įvairove. Tai kas jūs – romanistas, novelistas?.. Ar dar likę žanrų, kurių nesate išbandęs?

– Kas aš?.. Na, gal tik žmogus, per rašto darbus bandantis atsikratyti ramybės neduodančiomis mintimis. O tai, kokia forma – trumpesne novelės ar ilgesne romano, priklauso nuo to, ką norisi papasakoti. Bibliotekos istorija – tai tarnybinė užduotis ir skolos grąžinimas žmonėms, su kuriais beveik pusę amžiaus žingsniavau petys į petį, koja kojon.

O jei sektume raštininko karjerą, ankstyvoje jaunystėje pradėjau nuo vienaveiksmių pjesių saviveikliniam teatrui. Jas noriai įsigydavo Liaudies kultūros centras, statė saviveiklos trupės. Rašiau, kol supratau, kad dramaturgu netapsiu, nes esu tolokai nuo teatro ir visiškai neišmanau jo specifikos. Nors tas supratimas atėjo kone mistiškai: parvykęs į tėviškę, kelias dienas kankinausi prie eilinio dramos kūrinio... O čia pat, už lentinės pertvaros, tėvas, po mamos mirties likęs vienas, jau kelerius metus savo seniokiškas dienas leido girgždindamas kėdę, klausydamasis radijo ir net su juo pasiginčydamas, kažką murmėdamas, melsdamasis ar niūniuodamas. Tie garsai supo mane ir tarsi trukdė kurti sceninius dialogus, tarsi blokavo, kol trečią dieną, į krosnį sukišęs dramos rankraštį, per kelias valandas parašiau novelę „Vienatvė“. Ji buvo ne kartą publikuota ir versta į daugelį kalbų. Taip manyje gimė prozininkas. Taip atsirado pirmoji knygutė „Štilis“, kurią 1991 m. išleido Juozo Marcinkaus leidykla „Eldija“. Beje, mano noveles vėliau ne kartą gyrė tokie rimti, autoritetingi kritikai kaip antai Albertas Zalatorius, Donatas Sauka, Juozas Aputis. Po to noveles užgožė detektyvų „kepimas“ – jie buvo rašomi atsitiktinai, priešokiais, pripuolamai... Kol 2003 m. išleidau novelių rinkinį „Angelas mėšlyne“. Tai buvo tikras nesusipratimas, o ne knyga. Norėdamas sumažinti leidybos kaštus, gerokai persistengiau ir viskuo – nuo redagavimo iki maketavimo ir dizaino – užsiėmiau pats. Tarsi to neužtektų, dar parinkau kone patį smulkiausią šriftą. Kadangi leidykla neturėjo galimybės šią

ratyti duodančiomis

knygą platinti, teko pačiam užsiimti dar ir tuo. Trumpiau sakant, tai buvo nevykęs bandymas sugrįžti į novelistiką.

Nuo to laiko, pergyvenęs įvairias kūrybines perturbacijas, novelių parašiau nedaug. Bet, artėjant savo 70-mečiui, susigriebiau, kad šiai sukakčiai reikėtų pateikti jų rinkinį. Taip gimė „Būsenos“. Su pavadinimu aiškiai prašauta, nes tik knygai išėjus pasidomėjau, ar tokiu pavadinimu nėra daugiau leidinių. Ir paaiškėjo, kad buvau itin neoriginalus: tai šeštoji taip pavadinta knyga. Bet ką darysi – tikėkimės, kad jos turinys originalesnis už pavadinimą. Knygoje yra kelios novelės iš „Angelo mėšlyne“, o likusios spausdintos tik periodikoje.

Patirtys – per istorijas

– Viena vertus, pavadinimas „Būsenos“ gana universalus ir platus. Nors, kita vertus, ir konkretus: juo tarsi teigiama, kad knygoje – ne istorijos, o patirtys – tai, kas kiekvienam vėliau ar anksčiau nutiks – taps sava. Ar būtent to pavadinimu ir siekta?

– Paprastai nutinka, kaip ir turi nutikti: autorius mano ir viliasi vieno, vertintojas / skaitytojas mato ir jaučia ką kita. Galima būtų ginčytis dėl tamstos teiginio, kad kiekvienoje istorijoje galima išgvildenti kokią nors patirtį arba atvirkščiai. Žodžių ir minčių žaismas. Beje, pavadinimą pasiūlė leidėjas Vilius Gužauskis, aš tik po juo pasirašiau. Tai vieno šioje knygoje publikuojamo ciklo pavadinimas. Nors, žiūrint plačiau, reikia sutikti: patirtys – per istorijas.

– Romano „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ herojai – istorinės asmenybės, „Būsenų“ – dažniausiai niekuo iš kitų

Pernai išleidęs dvi knygas, klaipėdietis rašytojas J.Šikšnelis jau įpusėjo naują romaną. Eugenijaus Maciaus nuotr.

neišsiskiriantys paprasti, arba, kaip mėgstama sakyti, maži žmonės. Juk būtent jų kasdienybė – tas pasakojimo branduolys, kuriame slypi būties prasmės įžvalgos. Kaip tampama jūsų kūrybos herojais?

– Jeigu juokais, tai tapti mano kūrybos herojais sudėtinga, daug lengviau – ministrais ar stambių valstybinių įmonių generaliniais direktoriais, praėjus atranką, laimėjus konkursą ir gavus palankią specialių tarnybų pažymą, kad neišduodi tėvynės.

O jeigu rimtai, viskas paprasta. Romanams reikia neįmintos istorinės mįslės arba istorinio fakto, kuris baigiasi daugtaškiu. Novelei užtenka į atmintį įsirėžusio veido, praeivio poelgio, mano paties pojūčio, netyčia užklydusios minties... Ir iki galo neatsakyto būties ►

◄ prasmės klausimo, tiksliau, atsakymo paieškos. Su nutolimais ir priartėjimais prie jo.

Kalbant konkrečiai apie „Būsenas“, visko ten galima rasti: nemažai vietos skirta artimųjų praradimo skausmui, alkoholizmui, kūrybinėms kančioms. Nuotaikingas ciklas „Kelionė su klasiku“. Ar paistaliojimai įvairiomis temomis. Galiu pasigirti, kad kažkada savo romaną pavadinęs gurinių romanu, sulaukiu pasekėjų, kurie vartoja šį žodį žanrui apibrėžti. Tas pats ir su paistaliojimais. Kompiuteris šį žodį braukia raudonai, bet man jis gražus. O svarbiausia, labai tiksliai apibrėžia tekstą, kurį save gerbiantis autorius krikštija esė vardu.

Nesvarbu, kur tai vyksta

– Sakoma, kad poetui nėra didesnės tragedijos, kaip jo eilėraštyje įsivėlusi korektūros klaida. Ypač, jeigu dėl jos žodis tampa kitu – įgyja naują reikšmę. Bet juk novelėje lygiai taip pat – svarbus net menkiausias dėmuo. Kad ir skyrybos ženklas. Kadangi net jam suteikiamas tam tikras prasmės krūvis. Kaip gimsta novelės?

– Perfrazuojant, kaip ir meilė, – iš pirmo žvilgsnio. Akstinu gali būti koks nors nuobodžios kasdienybės tėkmėje išsiskiriantis ženklas, išgirsta frazė ir pan.

Štai novelė „Jakubaico akmuo“ gimė po ištartos frazės: „reikėjo eiti prie Jakubaico akmens“. Kūrinyje mes iki jo nenuėjome, ir koks tas akmuo, liko neaišku. O novele esu patenkintas. Arba vaizdas matytas kapinėse: į duobę nuleidus karstą, iš jos pakilo spiečius musių. Ir panašiai.

– O ar ilgai dirbate prie savo kūrinių, šlifuodamas juos stiliaus sklandumo, minties aiškumo ir kitais atžvilgiais? Gal tai priklauso nuo teksto apimties – juk novelę lengviau perrašyti nei romaną?

– Pastebėjau, kad per ilgai šlifuodamas tekstą jį ne pagerini, o atvirkščiai – nususini. Tai galbūt esminis skirtumas tarp prozos ir poezijos, kurioje geriausi žodžiai privalo būti sudėstyti geriausia tvarka. Apskritai su tuo šlifavimu yra taip: pirmai dešimčiai puslapių esi priekabus, kritiškas ir taisai, tobulini, ieškodamas geriausių variantų. Bet pamažu pasiryžimas, entuziazmas blėsta... Ir imi savo tekstu džiaugtis. Novelėms paprastai ryžto užtenka iki galo.

Novelei užtenka į atmintį įsirėžusio veido, praeivio poelgio, pojūčio, netyčia užklydusios minties... Ir iki galo neatsakyto būties prasmės klausimo, tiksliau, atsakymo paieškos.

– Šiuolaikinė lietuvių literatūra vis labiau urbanizuojama. Po J.Apučio, Romualdo Granausko ir kitų prozininkų, kuriems kaimo gyvenimas kaip kūrybos objektas buvo kur kas įdomesnis nei miesto, tęsiančių šią tradiciją nedaug. Ką lengviau vaizduoti jums – kaimo ar miesto gyvenimą?

– Atvirai kalbant, to vadinamojo kaimo gyvenimo kaip ir nepažįstu: kaime gyvenau tik iki 18-os metų, po to – Vilniaus ir Klaipėdos miestuose. Galima sakyti, esu nei miesto, nei kaimo gyventojas. O praleidęs kaime vasarą, ne ką perpranti. Pajunti, bet tai ne giluminis pajutimas, o paviršinis – diletantiškas. Tai, ką esu iš kaimo išsinešęs, – iš vaikystės: senstant, silpnėjant artimajai atminčiai, stiprėja tolimoji. Kitaip sakant, vaikėji, ir prisiminimai sugrįžta.

Kažkada Švendubrėje mane aplankė šviesaus atminimo Sigitas Geda. Sakė, toks kaimas, kad apie kiekvieną gali romaną parašyti. Pamaniau, kad gal neįdomūs būtų tie romanai... Bet ką gali žinoti.

Man regis, tam, ką noriu pasakyti rašydamas, visai nesvarbu, kur vyksta veiksmas, – mieste, kaime, kosmose... Svarbu, kad vyktų apskritai.

Rašo versijų romaną

– O kur geriau rašyti – Švendubrėje ar Klaipėdoje?

– Kai rašyti sekasi, visur gerai. Bet kai užkliūni už akimi neįžiūrimų kliūčių, nesvarbu, kad ir kur būtum – Švendubrėje ar Klaipėdoje, rojuje ar pragare, – ranka nekyla, žodžių trūksta... O ką ten sakyti apie mintis – jų net iš tolo nematyti: galvoje burzgia, burbuliuoja... Bet sriubos neverda. Kadangi dabar dažnai gyvenu viena koja kaime, kita – mieste, aiškiai atsakyti į tamstos klausimą negebu.

– Šiandien rašytojas nebėra nei pranašas, nei mokytojas, o daugeliui – net ir autoritetas. Ar, rašydamas galvojate apie auditoriją – kam knyga bus skirta? Pavyzdžiui, kokius įsivaizduojate „Būsenų“ skaitytojus?

– Nemanau, kad rašytojo užduotis įsivaizduoti savo skaitytojus. Juk kiekvienas, kuris bandytų tai daryti, gali sulaukti lygių galimybių kontrolieriaus dėmesio.

Prisiminiau anekdotinę situaciją: atvykstu į susitikimą su skaitytojais, atrodo, Kintuose... Su tenykšte bibliotekininke einame per miestelį... Prie parduotuvės minia vyrų iš butelių siurbia alų... Bibliotekininkė ir sako: čia jūsų pagrindiniai skaitytojai. Kadangi tuo metu mano detektyvus publikavo spauda, pasirodo, tie vyrukai bibliotekoje nepasidalydavo vieninteliu laikraščiu, kad galėtų perskaityti tęsinį.

Tad nė nebandau spėlioti, kam ir kaip „Būsenos“ paklius į rankas, kas toje knygoje į ką atkreips dėmesį ar ją rekomenduos kitiems ir panašiai. Nepriklausau tiems elito būreliams, kurių narių knygos reklamuojamos visais įmanomais būdais, kaip sakoma, per visus galus. Maniškės tyliai ir kukliai stovi lentynoje, laukdamos rankų ir akių. Tad savo skaitytojų neįsivaizduoju. Ir net tų, kuriems dovanoju savo knygas su autografais, bijau klausti, ar perskaitė. Tiksliau, nenoriu gadinti sau nuotaikos, išgirdęs neigiamą atsakymą.

– Ką rašote dabar? Kokio žanro knygos artimiausiu laiku sulauksime?

– Dėl žanro reikėtų pasvarstyti – ar toks yra aprobuotas teoretikų... Versijų romanas apie vieną mįslingiausių bylų Lietuvoje. Kadangi iki galo nebuvo atskleista, pasitelkiu fantaziją ir keliu versijas, kaip galėjo būti. Veiksmas vyksta tarpukariu. Romanas įpusėtas. Rašyti jį nelengva. Gal kada nors net pabaigsiu.

– Suintrigavote. Tad dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad rašyti sektųsi bent mažumėlę lengviau. Tik ne per lengvai: sako, tada pačiam autoriui nebeįdomu.