Viktorija NIHIL. Eilėraščiai

Viktorija NIHIL

Būtasis laikas (epitafija)

kaip šaukiau, taip atsiliepė nešaukiau – vis tiek atsiliepė niekada neprisipažinau klydusi, nes per dažnai ir daug klydau

vietoj duonos valgiau žuvį vietoj vandens gėriau vyną –taip ir numiriau nepastebėjusi, kad mano gyvenime buvo stebuklų.

Išmatavimai

kaip išmatuoti laiką: savaitėmis, mėnesiais, Grįžulo Ratais, žodžiais, knygomis, brėžiniais, vaikais ar anūkais, širdperšomis ir lietumi, šuns ištikimybe ar apskritimais, rodyklėmis, raukšlėmis, akiduobėmis ir jų gelmėse mirties šokiui susikibusiais skaičiais? kaip įkainoti laiką, jei Dievas besotis neturi ribų?

Grafomanija apie grafomaniją

grafomanija. tik grafomanija psichiatrai sako, kad tai liga. visos manijos yra gydomos, o grafo kažkodėl – ne.

psichologai sako, kai tai – terapija literatūros kritikai, kad šlamštas, kurio nebūtina mest į šiukšlių dėžę, bet patartina septyniais užraktais užantspauduoti, kad niekas nematytų tų septynių akių.

Tad aš svarstau: sveikstu ar išprotėju? o gal esu šlamšto mėgėja? visas šlamštas yra išmetamas, o grafo kažkodėl – ne.

Nepažinau

nes nepažinau žalios žolės netikrumo savo veido tik pusėtumo kai žemės kąsniai į panages sminga kai žiemą Dievas į veidą įsninga nes tada gali mylėt nemylėti šaltame sapne nuo šlaito vanduo ima lietis per pusę perlaužia šerdį ir širdį nukaręs Judas perkūno negirdi

nes aklieji jau viską pamatė medinės akiduobės tiesos nebetrokšta laistyk nelaistyk –nudžiūvęs figmedis vaisių neduoda nes kaukės rudenį lapais pabyra žodis tampa tylesnis už tylą

nes žiemą nuodėmės slepiasi kad nepažinčiau savo veido širdies pusėtumo kad Dievas surinktų suplyšusias kaukes ir iš naujo sukurtų mane iš baltumo

Laipsniavimai

pilkas rūkas. dar pilkesni žmonės pilkiausioje tuštumoje tuščius takus šluoja

nuogas medis. dar nuogesnis vėjas nuogiausiame veide veidmainystę nupaišo

tylus lietus. dar tyliau verkia tyliausioje maldoje tas, kuris meldžiasi už mus

Lapkričio perpus – gelsva naktis

lietus savo pirštais tapšnoja lapus juodame skliaute prisirpo mėnulis lapkričio mėnesį padalinęs perpus

stambūs lašai nuviliojo sapnus medžiuose šnabždasi pabalusios vėlės ►

◄ nakties vidury švinta dangus

smelkias į tylą citrininė šviesa gelsvas rūkas apkabina namus laikrodis klauso ką kalba tyla.

gal tai ne nakties o amžinybės spalva gal ne vėjas o vėlės mėto lapus lapkričio mėnesį skelia perpus

gal ne mėnulis o Dievas vaikšto po dangų ir gal ne lietus šią naktį užliejo o nektaras iš dieviškų rankų?

Nuo pilnaties lig pilnaties

pervažiuota pilnaties be pilnatvės atsibudau aušroje, kuri taip ir nepavirto į saulę,

iš tylių debesų dar tyliau ritosi snaigės,

glostydamos antkapiuose ir visų pamirštose knygose miegančias epitafijas:

„sustok, keleivi, ir apmąstyk mano likimą...“

iš didžiulio arbatos puodelio garuoja mėnulis į mano nieko nesakantį veidą –

pilnaties pilna burna laukiu aušros.

Ričardo Šileikos nuotr.

Atmintis

susieiliavo susirikiavo ne pagal datą, ne pagal raidę, ne pagal ligas piktos grimasos, sudaužyti veidai, pirštų nuoskilos, ašarų srutos. ne pagal mirimo metus, pagal šauksmą pastatė antkapius, atleido nuodėmes, smeigė prie kryžiaus. daugiau nieko nepamenu toliau – tik aklumas, toks baltas baltas aklumas...

Nepaspėjau

nepaspėjau paduot stiklinės vandens ištroškusiam nepaspėjau iškepti duonos išalkusiam nepaspėjau alyvine spalva nusilakuoti nagų, suaugti visais perimetrais, kvadratais ir kubais, nepaspėjau skaudėti žiemos žilumo, mirties dešiniosios artumo –kažkodėl tik jos vienintelės nebijojau, nors nespėjau išaust juodų debesų įkapių –nepaspėjau daugiau ko nors nebijoti...

Biografijos

už parduotuvės sienų gyvenimu nusivylęs degtinę maukiantis Judas pavėsyje nerimstantys lapai, naktyje slapčia juodą vyną gerianti moteris nuo vaikų ašarų suplyšusios debesų pagalvės, baltas karstelis su ką tik gimusiu kūdikiu, išklykusiu mirusios močiutės kambaryje besimeldžiančią šizofreniją ir tyliai atskridęs angelas, padovanojęs plaukuose mylinčią galią –tai tokie realybės ir galimybių pasauliai. kaip keista būti kambaryje, įsisupus į angelo plaukus...