Diana LATVĖ. Laukimas

Laukimas

Diana LATVĖ

Vakarop į miestą plūstelėjo tamsa. Nušvitę gatvių žibintai iš juodumos išplėšė sūkuriuojančių snaigių tumulus, kurie nenoromis leidosi ant žemės, skydo purvinose balose, čia pat metalinėmis grotelėmis nutekėdami į kanalizacijos požemius. Šį vakarą tikrai buvo nesunku įsivaizduoti požemines miesto ertmes, išsiraizgiusias po gatvėmis, namais ir parkais, žiurkių gaujas, cypinėjančias drėgnais tuneliais išėjimų į namus link ar šiaip pramogai pasiautėti naktinėmis metro bėgių linijomis.

Ant gatvių susikirtimo kampo prie bandelių vitrinos stovėjo žmogus, vilkįs ilgą lietpaltį, vienplaukis, su suskleistu skėčiu rankoje. Ištirpusio sniego drėgmė lėtai slydo jo išblyškusiais skruostais, atrodydama kaip ašaros. Sunku pasakyti, ar žmogus iš tikro verkė, nes vakaras išpuolė liūdnas ir slogus. Tokiais vakarais verčiau likti namie su mylimaisiais, žmona, vaikais arba susirangyti po pledu ant sofos su puodeliu karšto gėrimo. Nors žmogus – pavadinkime jį Viktoru – buvo viengungis ir neturėjo draugų, vienumos nemėgo, tiksliau pasakius, vengė savo paties draugijos, verčiau rinkosi tokią draugiją, kurioje niekas jo nepastebėdavo, kaip nepastebi įgrisusio sienos apmušalo ar pageltusios stalo peleninės. Pagal prigimtį žmogui neskirta būti vienam. Tai natūraliai įgimtas ir kylantis kiekvieno žmogaus vidinis poreikis – silpnos ir baikščios būtybės telktis į gaujas dėl galimybės išlikti šiame žiauriame pasaulyje. Viktoras brangino savo vienišumą tarsi savotišką skydą, kurį susikurdavo triukšmingoje minioje, atsidūręs aikštėje, gatvėje ar bare. Nerdavo į žmonių būrį, it koks atsiskyrėlis krabas neria į šurmulingą jūrą po patikimos kriauklės priedanga. Vakarais prisėsdavo bandelinėje ant gatvių susikirtimo kampo stebėti nuolankų minios paklusnumą šviesoforo spalvų žaismui, kartais įsivaizduodavo valdąs tuos tvarkingus žmonių pliūpsnius ir sąstingius – gražų gatvės šokį, nuo kurio jo širdis iš džiaugsmo taip pat šokdavusi.

Šį vakarą iš vitrinos atspindžio žvelgė išblyškęs žmogus su akiniais ant smulkaus kaip pelės veido. Viktoras skubiai nudelbė akis, nes retkarčiais patį baugino jo atvaizdas. Pastarosiomis dienomis prabusdavo apniktas keisto netekties jausmo, blogos nuojautos ir neįvardijamų ateities vaiduoklių. Kūnas virpėdavo lyg naktį būtų bėgęs maratoną. Viktoras stengdavosi nusiraminti, gulėdavo ir įsitempęs laukdavo. Dvi minutės po šeštos ant spintelės sustraksėdavo žadintuvas. Delnu jį užspausdavo, minutėlę palaikydavo, drauge užspausdavo galvoje sušmėžavusią mintį – taip žudąs mažą paukštuką – lėtai rąžydavosi klausydamasis, kaip traška kiekvienas nuvargusio kūno raumenėlis, įkvėpdavo ir laukdavo. Panašiai Viktoras laukdavo vaikystėje, kol motina netekusi kantrybės užrikdavusi: – Garbės žodis, iš šio tinginio neišaugs padorus žmogus, sakau aš jums.

Viktoras negalvodavo, kuo taps ateityje. Stengėsi negalvoti, vengė likti akistatoje su savimi, nes atgydavo vidinių pamėklių krebždesys, kurio jis paniškai bijojo. Paskubomis išvirsdavo iš guolio, šokdavo į kelnes ir sprukdavo nuo motinos bambesių ir pagiežingos nuotaikos. Prieš septynerius metus Viktoro tėvui prašapus Sibiro platybėse, jiedu su motina liko dviese. Žmonės liežuvavo, esą tėvas svetur sukūręs naują šeimą, o motinos bjauri nuotaika nuo tuo laiko tapo pastovia būsena. Viktoras įprato susisukti į traškantį gumulą ir laukti, kaip sausroje dykumos augalas laukia išganingo lietaus ir debesų pavėsio nuo deginančios saulės troškos. Viktoras nesuvokė mėšlungiško gūžimosi savyje jėgos, tik laukė to, kas vieną dieną ateis ir išlaisvins jį iš vidinės tamsos duburio, deginančios nevilties pojūčio. Susisukęs į dyglų kupstelį, jis tiesiog stūmė dieną po dienos nuo savęs it įdirgusias sparvas, o baigus mokyklą laukimas taip pat niekur nedingo.

Gal Viktoras gulėdamas paprasčiausiai laukė, kol auštanti diena praeis pro šalį, nereikės keltis, eiti į šaltą ir bjaurią tamsą, pėdinti blausiai apšviestomis tuščio miesto gatvėmis, tuoj priplūsiančiomis nerimastingų šviesos blyksnių, triukšmo ir chaotiško bildesio? Tačiau nieko panašaus neįvykdavo. Maždaug po dešimties minučių Viktoras pašokdavo, skubiai prausdavosi, išgerdavo arbatą, iš vakaro rūpestingai užplikytą, ir nerdavo į drumzliną blėstančios nakties likutį. Arbata atsiduodavo pelėsiais, bet jam nerūpėjo. Svarbiau buvo laiku įšokti į įprastą ritmą ir ramiai pereiti dieną. Tačiau esti dienų, nepanašių į kitas. Jų niekas nelaukia. Kaip tik šiandien, eidamas namo, Viktoras pastebėjo pametęs buto raktą. Po galais. Panardino rankas kišenių gelmėje – keli smulkūs pinigėliai, sena telefono SIM kortelė – ja nutrindavo loterijos bilietų langelius, du aplamdyti pašto ženklai su nacionaliniais muzikos instrumentais, skirtingu stiliumi pavaizduotais. Tik rakto nebuvo. Ir atsitik man taip. Viktoras mėgo lėtą dienų bėgsmą, monotonišką slinkimą, it arklys vagą artų įsisenėjusiu ritmu. Išslydęs iš vėžių, susinervindavo, o staigmenos tiesiog žudė. Veidą išmušdavo raudonomis dėmėmis, pykindavo, pažastimis srūdavo prakaitas, pildavo ir karštis, ir šaltis vienu metu. „Venkite stresų“, – aiškino daktaras poliklinikoje. Lengva jam sakyti. Štai prapuolė raktas, iš pažiūros, paprastas, toks neypatingas, kaip visi raktai, pagaminti spuoguoto meistro dirbtuvėje ant gatvių susikirtimo kampo (tame pastate, kur bandelinė), jei ne eglutės formos danteliai rakto galiuke. Šiuo raktu Viktoras atrakindavo savo buto duris. Ak, durys. Jis užmiršo duris! Ši mintis Viktorą beveik pribaigė. Benamio gyvenimo jis neįsivaizdavo. Rytais prie parko sutikdavo porą apkvaitusių tipelių, tylomis globstančių purvinus pledus nuo suoliuko, kemšančių pagalves ir skudurus į polietileninius maišus. Slogus dvokas ir tamsa gaubė jų nykią ruošą. Viktoras kažkodėl jausdavosi kaltas, nuleisdavo akis ir skubiai praeidavo, nors šie iš jo nieko nereikalavo, kuitėsi sau į praeivius nežiūrėdami.

Viktoras sėdėjo bandelinėje, nerimavo ir laukė. Spuoguotasis meistras gamino naują raktą, bet Viktoras tenorėjo vieno – kuo ilgesnės dienos. Tyliai sėdėjo kamputyje ir laukė. Prisiminė šaldytuve turįs keptos vištos gabalą, uodė aiškiai ir ryškiai, taikėsi atkąsiąs sultingą kąsnį, pasimėgaudamas sukramtysiąs – garsiai sugurgė skrandis. Ir kodėl jam taip nutiko? Atrodo, netrukdė niekam, pašto siuntų skyriuje dirbo kruopščiai ir tiksliai – netikėtumais jį sunku nustebinti – per ilgus darbo metus pasiruošė atsakymus į visus interesantų klausimus – „nėra, neturim, laukite pranešimo“. Pasitaikydavo labai įkyrių, ateidavusių kiekvieną dieną tuo pat metu, priskresdavusių it šlapi lapai prie pusbačių, bet jis buvo nepalenkiamas: – Sakiau, laukite, kitas paruoškite kvitą.

Per pastarąjį tarnybos dešimtmetį dar niekas neužklupo Viktoro nepasirengusio, na, gal tą vienintelį kartą, kai mergaitė, maždaug aštuonerių, atėjusi pageidavo mamos laiško. – Patikėkite, mama siuntė, tikrai, – gailiai žiūrėjo lyg klausdama.

Nepaisydama griežto „laukite“, mergaitė ėjo dvi savaites kiekvieną dieną, galiausiai neištvėręs Viktoras ištarė „ateik rytoj“. Naktį kankinosi, rašė, braukė, vėl rašė, paliko tris žodžius: „myliu, tavo mama“. Nežiūrėdamas padavė mergaitei atvirlaiškį, nusiramino ir susigėdo, supratęs, kad padarė kažką nederamo ir slapto. Vėliau užplūdo pasididžiavimas – išsprendė problemą – mergaitė daugiau nebepasirodė. Tiek daug jausmų vienu metu anksčiau Viktoras nebuvo patyręs, bet ir šie ilgainiui išblėso, pasimiršo.

Siurbčiodamas šaltą kavą bandelinėje ant gatvių susikirtimo kampo, Viktoras laukė. Plepusis šeimininkas kalbėjo apie kepinių receptus, vakarykščias naujienas, kurios šį vakarą naujienomis nebebuvo, nors jų negirdėjusiam Viktorui atrodė lyg naujos. Išgėręs kavą dažniausiai tyliai pasišalindavo, bet šį vakarą Viktoro viduje kažkas užstrigo. ►

◄ Sudejavo pametęs raktą, gal čia kur? Viltingai apsižvalgė, o gal trokšdamas atjautos įbedė akis į bandelinės šeimininką. Šis ryžtingai papurtė galvą: – Pamestus raktus nešu į dirbtuvę, čia nelaikau. Raktas – ne bėda, maža smulkmenėlė, štai pamesti loterijos bilietą – tikra nelaimė, nesakau, kad milijono vertės, visada malonu išlošti keletą eurų alui ar kitam bilietui, – bandelinės šeimininkas šventai tikėjo, kad visi pamestieji loterijos bilietai buvo laimingi. – Kai žmogus pameta laimę, nepastebi, kaip vieną dieną ima byrėti.

Atsiėmęs naują raktą, Viktoras pasijuto tuščias ir išsunktas. Namie ilgai žiūrėjo į paveikslą ant sienos su paplūdimio peizažu, mėgino įsivaizduoti save paplūdimyje. Anksčiau šis nesunkus pratimas padėdavo, dabar galvoje girdėjo lengvą it sparvos dūzgimą, kuris jį neramino. Šį

Gabrielės Venckutės akvarelės. vakarą tikrai visko buvo per daug, tarsi tas sekinantis, ilgas laukimas, tas neįvardytas grėsmės jausmas, lydėjęs jį nuo paauglystės, ūmai įsikūnijo į baimę.

Kitą rytą vėl suskambo žadintuvas. Viktoras jį uždusino delnu, paskubomis išgėrė pelėsiais atsiduodančią arbatą. Darbe niekas nesikeitė: kasdieniai klausimai, išmokti atsakymai, mašinaliai atliekamos funkcijos. Atrodė, dienos ėmė tekėti įprastai. Jei ne išskydusi rytmečio tamsa, Viktoras būtų buvęs beveik laimingas. Kartą valydamasis dantis, išspjovė krūminį dantį. Nustebęs žiūrėjo čia į kriauklę, čia į juodą danties švarplę veidrodyje. Darbe jaudinosi, nepataikė atsakyti klientui, susinervinęs susižeidė nykštį vokų pjaustykle, viršininkas išsiuntė namo subintuotu kruvinu pirštu, kažkodėl maudė dantį, kurio nebuvo. „Kaip čia išeina, skauda tuštumą?“ – pasakė sau mintyse, nes gėdijosi garsiai klausti bandelinės šeimininko. Ryte nykštys tvinksėjo ir degė, švarplės nebemaudė, tačiau pasibaisėjo išvydęs juoduojant plaukų kuokštus ant pagalvės, o ir šukose nemenkas pluoštas liko. Velnias! Veidrodyje bolavo ištysęs veidas pajuodusiais paakiais. Viktoras skubiai paskambino į darbą, paprašė dviejų dienų atostogų – eisiąs pas gydytoją, pirštas ištino. „Taip taip“, – sumurmėjo viršininkas. Daktaras pabarškino plaučius, perbraukė per šonkaulius, išrašė nedarbingumo lapelį. „Bjauri infekcija, – pasakė, – venk susibūrimų.“ Žinoma, susibūrimų jis vengė, liko namuose. Televizija ir radijas dabar irgi patardavo likti namie. Dėl viso pikto. Kalbėjo apie pavojingą užkratą, įvairiausias grėsmes. Atsakingieji ginčijosi ir niekaip negalėjo jų paaiškinti, o sumažėjus srautams gatvėse išjungė šviesoforus, primygtinai ragindami laukti. Dienomis Viktoras žiūrėdavo pro langą, kaip su saule juda šešėliai. Kartais atrodydavo, kad nuo saulėlydžio iki saulėtekio praėjo visas mėnuo. Naktį apsimesdavo, kad jo nėra, neegzistuoja. Jautėsi vienišas, nes pasaulis nutolo ir tapo nesuvokiama svetimos praeities iliuzija, nes lemties sumanyto žaidimo galutinis lygmuo jau neatšaukiamas, ir niekas nebepadės, nors it elgeta tiesdamas rankas maldautų šviesoforų paskutinio spalvingo blyksnių šokio.

Rytais žadintuvas dar blaškydavosi iš įpratimo. Viktoras abejingai užspausdavo delnu lyg įkyrų paukštuką, laikydavo, kol nurimdavo – menkutė elektroninė gyvybė. Dabar jis pats jautėsi paukštuku, įkalintu narvelyje, negalinčiu ištrūkti – dusino materializavusis mirties baimė. Vakarais arbatos neberuošdavo, ryte užplikyta gerti buvo per karšta. Akys karščiavo, iškrito dantys, veide žiojėjo tamsi skylė. Viktoras abejingai numojo ranka. Nebeturėjo jėgų. Numigęs popiečio, truputį pasimankštindavo – valydavo kambario grindis. Kruopščiai dezinfekciniu skysčiu iššluostydavo kiekvieną kertelę. Glostydavo grindų lentas, išlinkimus ir randus – nereikšmingas, mielas savo gyvenimo smulkmenas: moters aukštakulnių įspaudus (ankstesnių buto gyventojų palikimas); žarsteklio įbrėžą prie židinio, pailgą skylę nuo iškritusios medžio šerdies. Pailsęs priguldavo ir užsimerkdavo – ant sofos po paveikslu su paplūdimio peizažu sukryžiavusi kojas sėdėjo moteris, avinti ryškius mėlynus aukštakulnius. Aukšta krūtinė ir standūs klubai akinamai švytėjo kambario prietemoje, ir Viktoro kūnas pasidarydavo kietas kaip medis.

Šiandien palovyje jis užčiuopė kažką slidžiai glitaus, nežiūrėdamas įmetė į vonią, pasišlykštėjęs gūktelėjo susivokęs ką tik plikomis rankomis palietęs žarnos atplaišą. Štai iš kur kraujas unitaze. Viešpatie aukščiausias, čiupo telefoną – kam skambinti – bandelinės savininkui, gydytojui ar pagalbos linija? Telefonas ilgai pypsėjo, tindiliavo melodija. Viktoras beveik pamiršo, kam ir kodėl skambino, laukė, nervinosi, skrandis pamažu lipo, kopė stemple aukštyn, išsivertė per burną, atsiliepus malonaus balso merginai, neištarė nė žodžio, užspringo ir kosėjo. – Turite temperatūros? Infekuotas? Adresas, sakykite adresą, – anapus linijos rėkė malonioji mergina.

Viktorui taip dar niekada nebuvo, ausyse girdėjo plakant savo širdį, žarnos vartėsi, atrodė, kėsinosi iškristi ir per užpakalį. Gerklėje įstrigo kamuolys, lyg ką tik būtų nurijęs milžinišką ežį. – Nee... aš neinfekuotas, aš tik pamečiau savo laimę... ir pradėjau byrėti, – sušvokštė prieš prarasdamas sąmonę.

***

Ryte ant spintelės straksėjo vienišas žadintuvas. Pasiekęs kraštą, neteko pusiausvyros, nukrito ir nutilo.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8