Sondra SIMANA. Lozoriaus geroji naujiena pranašauja civilizacijos baigtį

Lozoriaus geroji naujiena pranašauja civilizacijos baigtį

Dainius Sobeckis. Lozoriaus evangelija. Romanas. ScandBook, Gargždai, 2020, 237 p.

Sondra SIMANA

Samdomas žudikas sėdi lovoje, šaukšteliu kabina desertą ir puslapį po puslapio akimis ryja detektyvą minkštais viršeliais. (Tai kadras iš filmo „Reikalai Briugėje“, 9,53 min.). Taip galėtų atrodyti Dainiaus Sobeckio pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ skaitantis žmogus.

Bet neatrodys, nes „Lozoriaus evangelija“ neišleista populiariosios literatūros (detektyvai, trileriai, fantastika) serijoje, nors tai tokio tipo romanui būtų gera paspirtis susirandant skaitytojus. „Lozoriaus evangelija“ pristatoma kaip romanas, distopiškai vaizduojantis pasaulį transfigūracijos, tai yra perkeitimo, momentu. Pavadinime yra dvi nuorodos: evangelija, reiškianti gerąją naujieną, ir Lozoriaus vardas, kuris įveda krikščioniškos fantastikos motyvą, nes tokia evangelija neegzistuoja. O kas būtų, jeigu Lozoriaus evangelija egzistuotų? – provokuoja rašytojas.

Dėmesį patraukia knygos nugarėlės vaizdas. Šešios nuotraukos, iš kurių penkiose susivėlęs autorius įvairiomis pozomis sėdi ant ražienų ir rūko šiaudą. Šeštojoje – belikusi tik ražiena. Neįprasta, kad ant galinio viršelio būtų ne vienas autoriaus atvaizdas, o penki. Matyt, nuotraukos koduoja pranešimą, todėl pabandau interpretuoti: aš esu Lozorius, aš esu vienas iš jūsų, aš dingstu, jūs irgi tuoj dingsite. Gal tokia interpretacija ir galima, nes Dainius ne viename eilėraštyje panaudoja veiksmažodžio asmenavimą kaip eilėraščio konstravimo principą. Pavyzdžiui, „Asmenuotė“ iš D.Sobeckio ketvirtosios poezijos knygos „Kryžiaus užraktu“ (2020): „jie jos gimė / jūs gimėte / mes gimėme... jis ji numirė / tu numirei / aš nemiriau.“ Kodo raktas yra paskutinė eilutė – aš nemiriau. Vadinasi, tik aš vienas žinau, koks žaidimas čia vyksta.

Būtent taip „Lozoriaus evangelijos“ autorius paspendžia skaitytojams spąstus, įvilioja į atpažįstamą aplinką, bet iš tiesų turi globalų ketinimą sukrėsti pranešimu apie šiuolaikinės civilizacijos baigtį.

Žmonijos žlugimo istorija – dažnai eksploatuojama tema apokaliptiniuose filmuose, kuriuose rodoma žemė po branduolinės katastrofos ar kosminių karų. Ir išties, jei mūsų civilizacijoje išvystytos humanistinės idėjos žlugtų, o pasaulį užvaldytų technokratinis azartas, tikėtina, kad žmogaus dvasia sugrįžtų į pirmykštę būklę ir reikėtų iš naujo vystyti meilės, užuojautos ir empatijos gebėjimus.

Tačiau šiame romane taip nenutinka. Po civilizacijos baigties – tai pagal visažinio pasakotojo logiką yra natūralus procesas – viena civilizacinė banga išsenka, ateina kita, tuomet vėl nusistovi harmonija, teigiami romano herojai grįžta atgal į gamtą: „Po truputį Sicilijos saloje žiebėsi vis daugiau laužų, jie leido suprasti, kad Julijos ir Martyno šeima su vaikeliu nėra vieniša naujoje civilizacijoje, kuri vėl galės naudotis kūrybinėmis galiomis, kad pasaulis judėtų į priekį“ (237 p.).

Romaną sudaro dvi paraleliai pasakojamos istorijos iš skirtingų istorinių laikotarpių. Viena veiksmo linija – tai dabartiniai laikai su daugybe veikėjų, iš kurių trys – mokslininkas archeologas Martynas Jedenkus, jo mylimoji pianistė Julija ir jos brolis rašytojas Darius Baltokas yra pagrindiniai romano herojai. Jie pristatomi kaip mąstantys, jautrūs žmonės. Visi kiti epizodiniai veikėjai yra tarsi atsvara teigiamai trijulei – bailiai, gobšuoliai, skundikai ir pan.

Veiksmo pradžia – nežinomo gnostikų teksto – Lozoriaus evangelijos – atradimas Ečmiadzino vienuolyne Armėnijoje. Paaiškėja, kad jį atradęs Martynas Jedenkus yra Lozoriaus reinkarnacija. Didysis Pasaulio Architektas mokslininkui lėmė užduotį – pradėti ir pabaigti visą keičiančią pasaulio transfigūraciją. Romane vystoma tarp krikščioniškų netradicinių bendrijų paplitusi pseudoreliginė doktrina apie pasaulio transfigūraciją. Šios doktrinos esmė yra žemės perkeitimas, susidedantis iš pasaulio pabaigos, paskutiniojo teismo, naujos žemės įsteigimo ir amžinybės. Romane vaizduojama pasaulio pabaiga ir naujos žemės įsteigimas, praleidžiant paskutiniojo teismo ir amžinybės temas.

Kita romano veiksmo linija aprašoma Martyno atrastoje Lozoriaus evangelijoje. Čia veiksmas vyksta Palestinoje, Lozoriaus namuose, kur užsukęs pas draugą Jėzus demonstruoja savo tobulėjantį gebėjimą vandenį paversti vynu. Jiedu kalbasi apie būsimą Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų.

Lozoriaus žinia, kad gyvenimas po mirties egzistuoja, lig šiol tebejaudina žmoniją. Romane ši tema užkabinta, tik neišvystyta kaip istorinis pasakojimas apie gyvus žmones, pasitelktas postringavimas, imituojantis kanoninių evangelijų aukštąjį kalbos stilių, – gvildenami filosofiniai klausimai, svarstoma, kas yra esatis, ar yra dvasia, jei jos negali paliesti, ar yra tamsa, jei ji nematoma, ir panašiai.

Perskaitęs autoriaus sukurtus evangelinius tekstus, supranti, kad romano pavadinimas „Lozoriaus evangelija“ yra kaip skydas tarp autoriaus ir skaitytojų, kuris nebuvo padėtas į šalį, kad skaitytojai sužinotų, kas gi nutiko Palestinoje trims Jėzaus prikeltiesiems – Lozoriui, mergaitei Rebekai ir Gabrieliui – po Jėzaus nužudymo, kai

Lozoriaus geroji naujiena acijos baigtį

juos pradėjo persekioti aukštieji kunigai. Ši siužetinė linija romane pametama, o gaila.

Vis dėlto romano „Lozoriaus evangelija“ centrinė ašis yra šiuolaikinės civilizacijos išnykimas, kurį pradeda ir užbaigia paprastas vaikinas Martynas Jedenkus iš Klaipėdos. Tiesa, jo užduotis realistinė, nereikalaujanti ypatingų supergalių, – du kartus paliesti senovinę Longino ietį, kuria buvo perdurtas Jėzaus šonas. Pirmą kartą palietus, pasaulio perkeitimo procesas prasideda, palietus antrąsyk – pasibaigia. Transfigūracijos žaidimo taisyklės paprastos kaip dukart du, todėl primena stebuklinių pasakų logiką, kai atliekamas maginis veiksmas sukelia esmines permainas.

Prasidėjus perkeitimui, kultūros artefaktų ir reiškinių nykimas plinta kaip virusas. Iš knygų dingsta žodžiai, natos, piešiniai, lieka tik tušti lapai. Prie bibliotekų ir konteinerių dygsta tuščių knygų stirtos, benamiai jas degina, norėdami sušilti. Tuščių / netuščių knygų vaizdinys turi ne tik tiesioginę reikšmę, bet ir metaforinį lygmenį.

Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną dieną visa prasta (tuščia) literatūra iš knygų dingtų. Ateina bibliotekininkės į darbą, pardavėjos – į knygynus, o ten – beveik visos knygos tuščios, tik balti lapai. Bet nedidelė dalis knygų, netuščių, vis dėlto liko, skaitytojai prie jų stovi eilėse, knygos išduodamos tik dviem dienoms ir t. t. Kas nusprendžia, kuri knyga tuščia, o kuri – ne, t. y. kuri turi išlikti, o kuri – išnykti? Gal Didysis Pasaulio Architektas. Tai kas gi jis? Štai klausimas, už kurio ištarimą visais laikais buvo galima atsidurti už matomumo ribos.

Bet grįžkime prie „Lozoriaus evangelijos“, iš kurios tekstas, laimė, dar nedingo.

Šiuolaikinio pasaulio nyksmas įsibėgėja, tačiau tragiški įvykiai dažniau kelia šypseną nei nerimą, nes jie nutinka įvairaus plauko komiškiems, kokioms nors institucijoms atstovaujantiems piliečiams – galerijos direktoriui, leidėjui, Vatikano klerkams, juodiesiems archeologams ir t. t. Šiuos epizodinius veikėjus visažinis pasakotojas panaudoja kaip „patrankų mėsą“, nesistengia skaitytojų sujaudinti, atvirkščiai – kviečia atsipalaiduoti ir mėgautis smagiais apokalipsės vaizdeliais, kai iš panosės dingsta namai, lėktuvai, miestai ir kita.

Veikėjų charakteriai nėra psichologiškai įgilinti ir išplėtoti, jų poelgiai nesunkiai nuspėjami. Tačiau vienas veikėjas vis dėlto patiria vidinį lūžį. Tai rašytojas Darius Baltokas. Visuotino nykimo situacijoje, kai, regis, nuo tavęs niekas nebepriklauso, jis priima sprendimą pats sudeginti savo kūdikį – pirmąją knygą, kurios pasirodymo nekantriai laukė. Šis momentas verčia suklusti ir pasvarstyti: ar tai bailio, ar drąsaus žmogaus poelgis? Ir apskritai, ar prasminga užsiimti savianalize, kai bet kurią minutę gali išnykti. Žmogaus asmeninio sąmoningumo klausimas didelių katastrofų akivaizdoje yra vienas esminių, iškylantis ir šiandienės pandemijos situacijoje, kai reikia suvokti, ką sumanęs Didysis Pasaulio Architektas.

Romano audinį paįvairina istoriniai faktai ir dabartinės Klaipėdos aktualijos. Minimos nekanoninės Tomo, Marijos, Judo, Barnabo, Jėzaus vaikystės evangelijos, įterpta informacijos apie krikščionybės aušrą Armėnijoje, filosofo A.Maceinos mintis, rašoma apie Klaipėdos pasiruošimą tapti Europos jaunimo sostine 2021-aisiais.

Yra ir daugiau mums pažįstamos tikrovės fragmentų, kurie atlieka edukacinę funkciją arba nurodo į autoriaus norą pašmaikštauti, gal net savotiškai pakoketuoti su jo gyvenama aplinka. Juk neatsitiktinai romane atsirado mirštantis Seimo narys rašytojas Pranas Dubrė. Žinome, kad Raidas Dubrė yra Juozo Šikšnelio, ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko, detektyvinių romanų pagrindinis herojus.

Atpažįstami kontekstai į futurologinį romaną įpinami natūraliai, sukuriant įspūdį, kad pasaulio nykimas jau prasidėjęs, tai skelbia užrašas ant knygos nugarėlės.

Romano pasakojimas sukonstruotas iš trumpų skyrelių, šokinėjant nuo vienos siužetinės linijos prie kitos, nuo veikėjo Vilniuje, Klaipėdoje – prie veikėjo Vatikane ar Ečmiadzino vienuolyne. Panašu į kino montažo principą: vienas kadras keičia kitą, sugrįžtama į prieš tai buvusį ir tęsiama, o visus pažįstamus ir nepažįstamus veikėjus jungia bendra situacija – pasaulio nykimas.

Apibendrinant galima užtvirtinti, kad šis romanas yra pramoginės literatūros kūrinys, sukonstruotas pseudoreliginės doktrinos apie pasaulio perkeitimą motyvais, priskirtinas apokaliptinės fantastikos žanrui (centre – fantastinis įvykis), nors vaizduoja buitines gyvenimo situacijas ir herojus be supergalių. Romano kalba sklandi (tai, matyt, redaktoriaus, poeto Danieliaus Milašausko indėlis), daug dialogų, ir, reikia pripažinti, puikiai pasitvirtina knygos išmanioji kompozicija, t. y. šokinėjimas iš vienos siužetinės linijos į kitą. Tad, jei samdomam žudikui „Lozoriaus evangelija“ būtų pakliuvusi į rankas, jis neabejotinai ją prarytų drauge su espreso kavos gurkšniu.

Tačiau jei atmestume transfigūracijos doktrinos primetamas žaidimo taisykles, pasakojime pasigestume paprasto žmogiško jautrumo dėl civilizacijos baigties. Regis, pernelyg lengvai pagrindiniai veikėjai – Martynas, Julija ir Darius – susitaikė su žmonijos išnykimu, todėl romano įtampa egzistuoja ne romano puslapiuose, o galimai egzistuos skaitytojų galvose, kai jie perskaitys knygą. Mat joje vaizduojama makabriška tikrovė rezonuoja su dabarties įtampos ir baimės atmosfera, kai iš mūsų gyvenimo dingsta didžiuliai kultūros luitai, tokie kaip teatras, koncertai, parodos, nyksta socialiniai įgūdžiai, bendravimas, tvyro izoliacija ir neapykanta tiems, kurie nebijo išeiti iš savo „gardo“. Kyla savivokos klausimas: ko aš bijau ir kur veda ši visuotinė baimės isterija?