GINTARO LAŠAI
Lozoriaus geroji nauji e pranašauja civilizacijo s Dainius Sobeckis. Lozoriaus evangelija. Romanas. ScandBook, Gargždai, 2020, 237 p. Sondra SIMANA
Samdomas žudikas sėdi lovoje, šaukšteliu kabina desertą ir puslapį po puslapio akimis ryja detektyvą minkštais viršeliais. (Tai kadras iš filmo „Reikalai Briugėje“, 9,53 min.). Taip galėtų atrodyti Dainiaus Sobeckio pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ skaitantis žmogus. Bet neatrodys, nes „Lozoriaus evangelija“ neišleista populiariosios literatūros (detektyvai, trileriai, fantastika) serijoje, nors tai tokio tipo romanui būtų gera paspirtis susirandant skaitytojus. „Lozoriaus evangelija“ pristatoma kaip romanas, distopiškai vaizduojantis pasaulį transfigūracijos, tai yra perkeitimo, momentu. Pavadinime yra dvi nuorodos: evangelija, reiškianti gerąją naujieną, ir Lozoriaus vardas, kuris įveda krikščioniškos fantastikos motyvą, nes tokia evangelija neegzistuoja. O kas būtų, jeigu Lozoriaus evangelija egzistuotų? – provokuoja rašytojas. Dėmesį patraukia knygos nugarėlės vaizdas. Šešios nuotraukos, iš kurių penkiose susivėlęs autorius įvairiomis pozomis sėdi ant ražienų ir rūko šiaudą. Šeštojoje – belikusi tik ražiena. Neįprasta, kad ant galinio viršelio būtų ne vienas autoriaus atvaizdas, o penki. Matyt, nuotraukos koduoja pranešimą, todėl pabandau interpretuoti: aš esu Lozorius, aš esu vienas iš jūsų, aš dingstu, jūs irgi tuoj dingsite. Gal tokia interpretacija ir galima, nes Dainius ne viename eilėraštyje panaudoja veiksmažodžio asmenavimą kaip eilėraščio konstravimo principą. Pavyzdžiui, „Asmenuotė“ iš D.Sobeckio ketvirtosios poezijos knygos „Kryžiaus užraktu“ (2020): „jie jos gimė / jūs gimėte / mes gimėme... jis ji numirė / tu numirei / aš 58
nemiriau.“ Kodo raktas yra paskutinė eilutė – aš nemiriau. Vadinasi, tik aš vienas žinau, koks žaidimas čia vyksta. Būtent taip „Lozoriaus evangelijos“ autorius paspendžia skaitytojams spąstus, įvilioja į atpažįstamą aplinką, bet iš tiesų turi globalų ketinimą sukrėsti pranešimu apie šiuolaikinės civilizacijos baigtį. Žmonijos žlugimo istorija – dažnai eksploatuojama tema apokaliptiniuose filmuose, kuriuose rodoma žemė po branduolinės katastrofos ar kosminių karų. Ir išties, jei mūsų civilizacijoje išvystytos humanistinės idėjos žlugtų, o pasaulį užvaldytų technokratinis azartas, tikėtina, kad žmogaus dvasia sugrįžtų į pirmykštę būklę ir reikėtų iš naujo vystyti meilės, užuojautos ir empatijos gebėjimus. Tačiau šiame romane taip nenutinka. Po civilizacijos baigties – tai pagal visažinio pasakotojo logiką yra natūralus procesas – viena civilizacinė banga išsenka, ateina kita, tuomet vėl nusistovi harmonija, teigiami romano herojai grįžta atgal į gamtą: „Po truputį Sicilijos saloje žiebėsi vis daugiau laužų, jie leido suprasti, kad Julijos ir Martyno šeima su vaikeliu nėra vieniša naujoje civilizacijoje, kuri vėl galės naudotis kūrybinėmis galiomis, kad pasaulis judėtų į priekį“ (237 p.). Romaną sudaro dvi paraleliai pasakojamos istorijos iš skirtingų istorinių laikotarpių. Viena veiksmo linija – tai dabartiniai laikai su daugybe veikėjų, iš kurių trys – mokslininkas archeologas Martynas Jedenkus, jo mylimoji pianistė Julija ir jos brolis rašytojas Darius Baltokas yra pagrindiniai romano herojai. Jie pristatomi kaip mąstantys, jautrūs žmonės. Visi kiti epizodiniai veikėjai yra tarsi atsvara teigiamai trijulei – bailiai, gobšuoliai, skundikai ir pan.
Veiksmo pradžia – nežinomo gnostikų teksto – Lozoriaus evangelijos – atradimas Ečmiadzino vienuolyne Armėnijoje. Paaiškėja, kad jį atradęs Martynas Jedenkus yra Lozoriaus reinkarnacija. Didysis Pasaulio Architektas mokslininkui lėmė užduotį – pradėti ir pabaigti visą keičiančią pasaulio transfigūraciją. Romane vystoma tarp krikščioniškų netradicinių bendrijų paplitusi pseudoreliginė doktrina apie pasaulio transfigūraciją. Šios doktrinos esmė yra žemės perkeitimas, susidedantis iš pasaulio pabaigos, paskutiniojo teismo, naujos žemės įsteigimo ir amžinybės. Romane vaizduojama pasaulio pabaiga ir naujos žemės įsteigimas, praleidžiant paskutiniojo teismo ir amžinybės temas. Kita romano veiksmo linija aprašoma Martyno atrastoje Lozoriaus evangelijoje. Čia veiksmas vyksta Palestinoje, Lozoriaus namuose, kur užsukęs pas draugą Jėzus demonstruoja savo tobulėjantį gebėjimą vandenį paversti vynu. Jiedu kalbasi apie būsimą Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų. Lozoriaus žinia, kad gyvenimas po mirties egzistuoja, lig šiol tebejaudina žmoniją. Romane ši tema užkabinta, tik neišvystyta kaip istorinis pasakojimas apie gyvus žmones, pasitelktas postringavimas, imituojantis kanoninių evangelijų aukštąjį kalbos stilių, – gvildenami filosofiniai klausimai, svarstoma, kas yra esatis, ar yra dvasia, jei jos negali paliesti, ar yra tamsa, jei ji nematoma, ir panašiai. Perskaitęs autoriaus sukurtus evangelinius tekstus, supranti, kad romano pavadinimas „Lozoriaus evangelija“ yra kaip skydas tarp autoriaus ir skaitytojų, kuris nebuvo padėtas į šalį, kad skaitytojai sužinotų, kas gi nutiko Palestinoje trims Jėzaus prikeltiesiems – Lozoriui, mergaitei Rebekai ir Gabrieliui – po Jėzaus nužudymo, kai
