TEATRAS

„Tinklas“: vienatvės gniaužtuose tobulų komunikacijų laikais

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Tinklas“ pagal to paties pavadinimo G.Grajausko pjesę (rež. A.Leonova). Kemel photography nuotr. Spektaklis „Tinklas“ Klaipėdos dramos teatre atsirado itin sudėtingu pasaulinės pandemijos ir visuotinio karantino laiku. Dar prieš gerus metus viskas, kas dabar vyksta kiekvieno gyvenime, atrodė kaip fantastinio filmo scenarijus arba slogus sapnas, iš kurio norisi kuo greičiau pabusti. Šiame kontekste klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesė „Tinklas“ scenoje pasirodė labai laiku, yra aktuali ir atpažįstama, priverčianti stabtelėti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Juolab kad, pasak dramaturgo, dabartiniai žmonės yra atsidūrę beveik Jobo situacijoje – realiai nieko neturi, iš jų viskas atimta, bet to nepastebi, nes yra gražių surogatų, kuriais galima patikėti ir ramiai gyventi dirbtinį gyvenimą neįtariant, kad kažkas ne taip.

„Tinklas“: vienatvės gniaužtuose ikacijų laikais

Jūratė GRIGAITIENĖ

Skaudi refleksija

Dar 2016 m. parašytos kone pranašiškos pjesės pagrindu sukurtas spektaklis virto skaudžia refleksija ir (ar) dedikacija visuotiniam sąstingiui, labai neįprastai šiandieninei mūsų egzistencijai be kokybiško bendravimo su šeima ir draugais, be tradicinių švenčių, spektaklių, koncertų, parodų ir kt.

Spektaklį režisavo jauna ir perspektyvi režisierė Agnija Leonova. Ji kartu su dramaturgais Matu Vidžiumi ir Vykintu Labanausku yra sukūrusi kelis scenarijus, buvo režisieriaus Oskaro Koršunovo asistentė, 2013–2019 m. dirbo režisieriaus asistente ir aktore „Suzuki Company of Toga“ Japonijoje. ►

◄ Spektaklio kompozitorius – Jonas Jurkūnas, choreografės – Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova, vaizdo menininkas – Artis Dzervė, šviesų dailininkas – Julius Kuršis. „Tinklas“ byloja apie absoliučią žmogaus izoliaciją ir savęs praradimą, perėjus iš realaus pasaulio į virtualų. Įspūdinga ir techniškai sudėtinga scenografija, kurią sukūrė dailininkė Irina Komisarova, grėsmingai pakibusi virš scenos ir žiūrovų salės (žiūrovai sodinami tik balkone). Tai kalėjimo vienutę ar vienuolyno celę primenantis uždaras, nuo pasaulio atskirtas stiklinis kvadrato rėmas tarp dangaus ir žemės. Tarsi išmanus klaustrofobiškas liftas, beviltiškai užstrigęs nežinia kuriame namo aukšte, be garantijų, kad kada nors pradės normaliai funkcionuoti. Toks statistinės šeimos kambarys, apraizgytas išmaniųjų technologijų. Čia viskas maksimaliai kompiuterizuota ir robotizuota, kiekvienas materialus žmogaus noras išpildomas vienu piršto spustelėjimu ar balso komanda, dar nespėjus apie jį gerai pagalvoti. Atrodo, net mintys jau nebepriklauso žmogui, nes kažkas nematomas labai stengiasi sukurti aplinką „be rūpesčių“, kurioje žmogui iš viso nebereikėtų mąstyti. Be dieviškos gyvybės sukurtoje erdvėje išmaniosios technologijos apraizgiusios ne tik žmogaus buitį, bet ir jo smegenis. Šalta, sterilu, nejauku. Bute – tik išmanieji telefonai, kompiuteriai, mygtukai, pulteliai, elektriniai signalai, šviesų impulsai ir pan. Tokioje robotizuotoje aplinkoje ir patys žmonės pamažu virsta biorobotais arba kompiuterinėmis programomis, hologramomis. Paradoksalu, tačiau vienintelis dulkių siurblys-robotas, nuolatos besitrinantis apie Moters kojas, tampa jaukiu ir mylimu naminiu gyvūnėliu.

Lengvai atpažįstama

Ypač apokaliptiškai šiame kontekste atrodo žmonių tarpusavio santykiai, pagrįsti virtualiu bendravimu socialiniuose tinkluose ir dvelkiantys totaliu susvetimėjimu, vienišumu. Dramaturgas G.Grajauskas personažams nesuteikė konkrečių vardų, juos įvardijo labai apibendrintai – Vyras, Moteris, Duktė, Bičiukas, Brolis, Kardiochirurgas ir kt. Simboliniai personažai be konkrečių vardų ir biografijų įkūnijo daugelio šiandien gyvenančių žmonių tapatybę.

Tarpusavio santykių dramatizmas atsiskleidžia per pagrindinio veikėjo Vyro, kurį

įtaigiai sukūrė aktorius Jonas Baranauskas, virtualius dialogus. Jis bendrauja su seniai matytu klasės draugu, dirbančiu užsienyje, dukra, kuriai ką tik pasipiršo jaunikis iš tolimosios Australijos, kardiochirurgu, virtualia meiluže ir kitais. Įtikino Bičiuko (akt. Karolis Maiskis) nuolat pasakojami nejuokingi anekdotai ir nepagrįstas optimizmas, pabaigoje virtęs sunkia depresija.

Be dieviškos gyvybės sukurtoje erdvėje išmaniosios technologijos apraizgiusios ne tik žmogaus buitį, bet ir jo smegenis.

Videoprojekcijos eliminuoja gyvą aktorių bendravimą ir dar labiau išryškina atskirtį, tvyrančią tarp artimiausių šeimos narių ir draugų. Net meilę ir „visavertį“ intymų gyvenimą įmanoma patirti tik netikrame virtualiame pasaulyje. Vyras kiekvieną vakarą prie kompiuterio ekrano nekantriai laukia susitikimo su nepažįstama virtualia Moterimi (akt. Toma Gailiutė), kuriai vienintelei atvirai išpažįsta asmenines problemas ir atskleidžia gerokai atbukusių jausmų likučius. Netikėta spektaklyje Vyro ir paslaptingosios Moters santykių atomazga. Paradoksalu, tačiau Vyro garbinama virtuali gražuolė pasirado besanti jo paties žmona, kuri taip pat desperatiškai ieško nusiraminimo ir paguodos, atrodo, taip tobulai sustyguotame šiuolaikiniame gyvenime be jokių rūpesčių ir kančių. Maloniai nustebino T.Gailiutės sukurta virtuali meilužė, kuri buvo taip išradingai pasikeitusi ir išore, ir charakterio savybėmis, kad jos neįmanoma buvo atpažinti. Kiek žmogiškesnis ir šiltesnis Vyro pokalbis įvyksta su visiškai nepažįstamu Kardiochirurgu (akt. Rimantas Pelakauskas), kuris tiesiog nori išgerti ir pasikalbėti su pirmu atsitiktinai sutiktu žmogumi beribėse socialinių tinklų platybėse. Svetimas žmogus nors kelioms minutėms tampa labai artimu pašnekovu, nes vienatvė ir kančia jungia ir vienija. Spektaklyje ir visa kita lengvai atpažįstama, sklinda kaip visuotinis informacinis triukšmas: pavyzdžiui, anoniminiai komentatoriai, pasaulinės sąmokslo teorijos, visažiniai influenceriai ir kitas beprasmis netikro pasaulio erzelis. ►