Durys 2021 02 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 VASARIS / Nr. 2(86)

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Tinklas“ pagal to paties pavadinimo G.Grajausko pjesę (rež. A.Leonova).

Kemel photography nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 vasaris / Nr. 2(86) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

TEATRAS

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

Jūratė GRIGAITIENĖ. „Tinklas“: vienatvės gniaužtuose tobulų komunikacijų laikais

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

Žaneta SKERSYTĖ. Dirigentas D.Zlotnikas: muzikos pasaulis tiesiog įtraukė

REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021 4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

MUZIKA 8

Orinta ADOMAVIČIŪTĖ. Choras – didžiulė jėga: kai kartu muzikuoja individualybės, randasi milžiniška energija

SUGRĮŽIMAI Rytis SAULIS. J.Sakalauskas: savo jausmus Klaipėdai išsakysiu natomis

PROJEKTAI Birutė SKAISGIRIENĖ. Skaitmeninis Klaipėdos architektūrinės dailės archyvas

Jogintė BUČINSKAITĖ. Lietuvos erdvės agentūra siekia plėtoti kosminę kultūrą

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Dar po vieną“ – su laimingiausia liūdna pabaiga

NAUJI VEIDAI Žaneta SKERSYTĖ. Ispanas ir taivanietė naujas galimybes atrado Klaipėdoje

GINTARO LAŠAI Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Bandantis atsikratyti ramybės neduodančiomis mintimis

Viktorija NIHIL. Eilėraščiai

Sondra SIMANA. Lozoriaus geroji naujiena pranašauja civilizacijos baigtį

Diana LATVĖ. Laukimas

60 3

TEATRAS

„Tinklas“: vienatvės g tobulų komunikacij ų

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Tinklas“ pagal to paties pavadinimo G.Grajausko pjesę (rež. A.Leonova). Kemel photography nuotr. 4

Spektaklis „Tinklas“ Klaipėdos dramos teatre atsirado itin sudėtingu pasaulinės pandemijos ir visuotinio karantino laiku. Dar prieš gerus metus viskas, kas dabar vyksta kiekvieno gyvenime, atrodė kaip fantastinio filmo scenarijus arba slogus sapnas, iš kurio norisi kuo greičiau pabusti. Šiame kontekste klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko pjesė „Tinklas“ scenoje pasirodė labai laiku, yra aktuali ir atpažįstama, priverčianti stabtelėti ir susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Juolab kad, pasak dramaturgo, dabartiniai žmonės yra atsidūrę beveik Jobo situacijoje – realiai nieko neturi, iš jų viskas atimta, bet to nepastebi, nes yra gražių surogatų, kuriais galima patikėti ir ramiai gyventi dirbtinį gyvenimą neįtariant, kad kažkas ne taip.

s gniaužtuose j ų laikais

TEATRAS

Jūratė GRIGAITIENĖ

Skaudi refleksija Dar 2016 m. parašytos kone pranašiškos pjesės pagrindu sukurtas spektaklis virto skaudžia refleksija ir (ar) dedikacija visuotiniam sąstingiui, labai neįprastai šiandieninei mūsų egzistencijai be kokybiško bendravimo su šeima ir draugais, be tradicinių švenčių, spektaklių, koncertų, parodų ir kt. Spektaklį režisavo jauna ir perspektyvi režisierė Agnija Leonova. Ji kartu su dramaturgais Matu Vidžiumi ir Vykintu Labanausku yra sukūrusi kelis scenarijus, buvo režisieriaus Oskaro Koršunovo asistentė, 2013–2019 m. dirbo režisieriaus asistente ir aktore „Suzuki Company of Toga“ Japonijoje. ►

TEATRAS

◄ Spektaklio kompozitorius – Jonas Jurkū-

nas, choreografės – Agnija Šeiko ir Inga Kuznecova, vaizdo menininkas – Artis Dzervė, šviesų dailininkas – Julius Kuršis. „Tinklas“ byloja apie absoliučią žmogaus izoliaciją ir savęs praradimą, perėjus iš realaus pasaulio į virtualų. Įspūdinga ir techniškai sudėtinga scenografija, kurią sukūrė dailininkė Irina Komisarova, grėsmingai pakibusi virš scenos ir žiūrovų salės (žiūrovai sodinami tik balkone). Tai kalėjimo vienutę ar vienuolyno celę primenantis uždaras, nuo pasaulio atskirtas stiklinis kvadrato rėmas tarp dangaus ir žemės. Tarsi išmanus klaustrofobiškas liftas, beviltiškai užstrigęs nežinia kuriame namo aukšte, be garantijų, kad kada nors pradės normaliai funkcionuoti. Toks statistinės šeimos kambarys, apraizgytas išmaniųjų technologijų. Čia viskas maksimaliai kompiuterizuota ir robotizuota, kiekvienas materialus žmogaus noras išpildomas vienu piršto spustelėjimu ar balso komanda, dar nespėjus apie jį gerai pagalvoti. Atrodo, net mintys jau nebepriklauso žmogui, nes kažkas nematomas labai stengiasi sukurti aplinką „be rūpesčių“, kurioje žmogui iš viso nebereikėtų mąstyti. Be dieviškos gyvybės sukurtoje erdvėje išmaniosios technologijos apraizgiusios ne tik žmogaus buitį, bet ir jo smegenis. Šalta, sterilu, nejauku. Bute – tik išmanieji telefonai, kompiuteriai, mygtukai, pulteliai, elektriniai signalai, šviesų impulsai ir pan. Tokioje robotizuotoje aplinkoje ir patys žmonės pamažu virsta biorobotais arba kompiuterinėmis programomis, hologramomis. Paradoksalu, tačiau vienintelis dulkių siurblys-robotas, nuolatos besitrinantis apie Moters kojas, tampa jaukiu ir mylimu naminiu gyvūnėliu.

Lengvai atpažįstama Ypač apokaliptiškai šiame kontekste atrodo žmonių tarpusavio santykiai, pagrįsti virtualiu bendravimu socialiniuose tinkluose ir dvelkiantys totaliu susvetimėjimu, vienišumu. Dramaturgas G.Grajauskas personažams nesuteikė konkrečių vardų, juos įvardijo labai apibendrintai – Vyras, Moteris, Duktė, Bičiukas, Brolis, Kardiochirurgas ir kt. Simboliniai personažai be konkrečių vardų ir biografijų įkūnijo daugelio šiandien gyvenančių žmonių tapatybę. Tarpusavio santykių dramatizmas atsiskleidžia per pagrindinio veikėjo Vyro, kurį 6

TEATRAS

įtaigiai sukūrė aktorius Jonas Baranauskas, virtualius dialogus. Jis bendrauja su seniai matytu klasės draugu, dirbančiu užsienyje, dukra, kuriai ką tik pasipiršo jaunikis iš tolimosios Australijos, kardiochirurgu, virtualia meiluže ir kitais. Įtikino Bičiuko (akt. Karolis Maiskis) nuolat pasakojami nejuokingi anekdotai ir nepagrįstas optimizmas, pabaigoje virtęs sunkia depresija.

Be dieviškos gyvybės sukurtoje erdvėje išmaniosios technologijos apraizgiusios ne tik žmogaus buitį, bet ir jo smegenis. Videoprojekcijos eliminuoja gyvą aktorių bendravimą ir dar labiau išryškina atskirtį, tvyrančią tarp artimiausių šeimos narių ir draugų. Net meilę ir „visavertį“ intymų gyvenimą įmanoma patirti tik netikrame virtualiame pasaulyje. Vyras kiekvieną vakarą prie kompiuterio ekrano nekantriai laukia susitikimo su nepažįstama virtualia Moterimi (akt. Toma Gailiutė), kuriai vienintelei atvirai išpažįsta asmenines problemas ir atskleidžia gerokai atbukusių jausmų likučius. Netikėta spektaklyje Vyro ir paslaptingosios Moters santykių atomazga. Paradoksalu, tačiau Vyro garbinama virtuali gražuolė pasirado besanti jo paties žmona, kuri taip pat desperatiškai ieško nusiraminimo ir paguodos, atrodo, taip tobulai sustyguotame šiuolaikiniame gyvenime be jokių rūpesčių ir kančių. Maloniai nustebino T.Gailiutės sukurta virtuali meilužė, kuri buvo taip išradingai pasikeitusi ir išore, ir charakterio savybėmis, kad jos neįmanoma buvo atpažinti. Kiek žmogiškesnis ir šiltesnis Vyro pokalbis įvyksta su visiškai nepažįstamu Kardiochirurgu (akt. Rimantas Pelakauskas), kuris tiesiog nori išgerti ir pasikalbėti su pirmu atsitiktinai sutiktu žmogumi beribėse socialinių tinklų platybėse. Svetimas žmogus nors kelioms minutėms tampa labai artimu pašnekovu, nes vienatvė ir kančia jungia ir vienija. Spektaklyje ir visa kita lengvai atpažįstama, sklinda kaip visuotinis informacinis triukšmas: pavyzdžiui, anoniminiai komentatoriai, pasaulinės sąmokslo teorijos, visažiniai influenceriai ir kitas beprasmis netikro pasaulio erzelis. ► 7

TEATRAS

„Žmogau, apsigraibyk!“ ◄ Vienintelis tikras ir gyvas bendravimas

„Tinkle“ įmanomas su Dievo patikėtiniu Angelu (akt. Marius Povilas Elijas Martynenka), kuris spektaklyje pasirodo kaip paprastas skolų išieškotojas. Dangaus kanceliarijos tarnautojas ramiai paprašo Vyro ataskaitos už kažkada gautą brangiausią dovaną – gyvenimą. Vyro gyvenimo kreditas baigėsi, investicijos neatnešė realių dividendų, tik nuostolius ir skolas. Baisiausia, kad personažai nesuvokia esamos situacijos absurdiškumo ir tragizmo. Visi atbukę ir laimingi, nes juk viskas taip tobulai sutvarkyta. Tereikia paspausti reikiamą išmaniojo telefono ikonėlę ir be problemų gausi „visko?“ čia ir dabar. Nerūpestingą gyvenimą imituojantys socialiniai tinklai, į kuriuos beviltiškai įsipainioję šiuolaikiniai žmonės, tampa klastingomis žabangomis be galimybės laisvai pasirinkti: „Arba gyvensite be rūpesčių, arba jums teliks vien tik rūpesčiai, nieko daugiau.“ Pabaigoje Angelas sako Vyrui: „Tu atsisakei gyventi savo nuosavą, vienintelį gyvenimą. Žmogau, apsigraibyk! Tu nieko neturi – visai nieko. Išskyrus savo gyvybę – ir ta juk skolinta, ne tavo. Žinai, tu kaip savižudis. Tave reikia laidoti sąvartyne!“ Prasmingi dramaturgo tekstai spektaklio pabaigoje verčia suklusti ir susimąstyti. Tačiau norėjosi, kad Vyro susitikimas su Angelu būtų ne toks buitinis ir kasdieniškas, nors kiek pakylėtas nuo žemės. Galbūt šiame epizode galėtų skambėti sodresnė kalba arba norėtųsi, kad būtų pasitelkti kiti, ryškesni režisūriniai akcentai, kurie padėtų atskleisti skirtingas (realią, virtualią ir metafizinę) dimensijas. Dabar gi didžiausią prasminį krūvį turintis finalo dialogas kiek susiniveliavo su beprasmiais tauškalais socialiniuose tinkluose ir nešovė į dešimtuką. Taip pat kūrėjams vertėtų pamąstyti apie spektaklio pabaigą. Netikėtai užlūžus kompiuterinei programai ir pradingus tinklams, visi personažai kažkaip labai neišraiškingai vorele iškeliauja nežinia kur – į dangų, pas Dievą? O gal iš naujo kurti dar tobulesnės kompiuterinės programos, kad galėtų ramiai sėdėti susikurtų socialinių tinklų burbulo vienutėse, pasislėpę už feisbuko sienos, be tikrų vardų, veidų ir tikro savo gyvenimo? Kita vertus, dabartinės pandemijos akivaizdoje meninė forma nublanksta prieš turinio svarbą. Karantino išretintose balkono eilėse sėdintys žiūrovai tikrai turėjo suprasti, kokią žinutę mums siunčia spektaklio „Tinklas“ kūrėjai.

Dirigentas D.Zlotnikas: muzikos pasaulis tiesiog įtraukė Ketvirtį amžiaus dirigento asistento pareigas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre einantis Dmitrijus Zlotnikas, taip pat yra klarnetininkas, vienas iš Klaipėdos kamerinio orkestro įkūrėjų, lektorius, dirigentas, daug dirbantis užsienyje. Jis pasakojo apie šiltus jausmus muzikai įkvėpusius mokytojus, sutiktus didžius dirigentus, daug davusias ilgas diskusijas apie viską ir klausimo „kodėl?“ svarbą.

Žaneta SKERSYTĖ

Sudomino visam gyvenimui – Papasakokite, kuo muzika jus patraukė? – Esu klaipėdietis, tad klarnetu groti mokiausi Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje pas Antaną Klipą. Antroje klasėje norėjau viską mesti, tačiau mokytojas mane griežtai subarė ir liepė likti. Trečioje klasėje pradėjome mokytis muzikos literatūros. Tas pamokas vedė mokytoja Zita Kelpšienė. Tai nepaprastos elegancijos ir inteligencijos pedagogė, sugebėjusi muzika sudominti visam gyvenimui. Muzikos pasaulis mane tiesiog įtraukė.

– Pedagogai gali paveikti žmonių likimus? – Žinoma. Iki šiol atsimenu Z.Kelpšienės pamokas ir jos pasakojimus. Visi J.Karoso muzikos mokyklos, kuriai tada vadovavo direktorius Juozas Klimas, pedagogai buvo nepaprasti. Tai buvo smetoninės Lietuvos pedagogai, šviesuliai. J.Klimas buvo subūręs styginių instrumentų ansamblį, su kuriuo per mokyklos jubiliejų man teko groti solo klarnetu. 1983 m. baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – S.Šimkaus konservatorija), kurioje toliau mokiausi klarneto specialybės. Ši mokykla irgi garsėja savo išskirtine dvasia. Labai geri atsiminimai apie mokyklą ir pedagogus, ypač mano specialybės mokytoją Adomą Kužmarskį. Šis mokytojas dirbo dar nuo tų laikų, kai S.Šimkus pasikvietė Čekijos pučiamųjų nonetą. ►

MUZIKA

Dirigentui D.Zlotnikui gilintis į muziką niekada nepabosta.

Olesios Kasabovos nuotr.

MUZIKA

vykusiu maestro Algiu Lukoševičiumi. Nuėjau, padirigavau, o A.Lukoševičius liepė niekur toli nevažiuoti, studijuoti dirigavimą pas jį Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Taip ir likau Klaipėdoje.

D.Zlotnikas – vienaveiksmių operų diptiko „Vivat kava!“ dirigentas.

Temperamento netrūksta ◄ – Kada jus paviliojo dirigavimas?

– Dirigavimu žavėjausi dar būdamas mažas. Stebėdavau koncertų įrašus per televiziją ir pamėgdžiodavau. Muzikos mokykloje per solfedžio pamokas diriguodavome. Klarnetas ir dirigavimas susijungė S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje. 10

Olesios Kasabovos nuotr.

Būti dirigentu ar ne – viskas priklauso nuo asmenybės, temperamento, charakterio. Mano tėvas – ukrainietis, o mama – lietuvė, tad temperamento netrūksta. Baigdamas S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, jau svajojau apie dirigavimo studijas Kijeve, tačiau mane sulaikė solfedžio dėstytoja Nijolė Gricienė. Ji pasiūlė pradžioje pasikalbėti su ką tik iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) į Klaipėdą dėstytojauti at-

– Ar likti buvo verta? – Nė trupučio nesigailiu, nes pas maestro A.Lukoševičių mokiausi ketverius metus, paskui ten pat dvejus metus stažavausi. Maestro ne veltui tituluojamas vienu labiausiai išsilavinusių dirigentų Lietuvoje. A.Lukoševičius man daug davė ne tik profesiniu, manualiniu, techniniu požiūriu. Man labai patikdavo su šiuo eruditu diskutuoti, esu jam dėkingas už man skirtą laiką. Bendrauji, šnekiesi ir tai įstringa giliau nei vadovėlių tiesos. Įsiminė maestro frazė: „Jei nori išsiaiškinti kokį nors reiškinį, pradžioje visada sau kelk klausimą – kodėl?“ Tai tinka ne tik muzikai. Ir kūrinį lengviau suprasti, atlikti, kai sau esi atsakęs į klausimą, kodėl kompozitorius parašė muziką taip, o ne kitaip. Nereikia eiti lengviausiu keliu, svarbu ne pasikliauti kitų interpretacijomis, o suprasti pačiam. Tai man labai padeda gyvenime.

MUZIKA

VIZITINĖ KORTELĖ

Kūrė kamerinį orkestrą – Ir pritaikoma darbe? – Orkestrantui irgi reikia paaiškinti, kodėl turi būti taip, o ne kitaip. – Studentams – taip pat? – Ne vienerius metus dėsčiau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. Man ši veikla labai patiko. Turėjau puikių studentų. Jų nebuvo daug, bet egzaminus išlaikydavo, gaudami geriausius pažymius. Labai jais didžiuojuosi. – Jūsų karjeroje buvo ir toks svarbus etapas, kai 1992–1994 m. kartu su bendraminčiais kūrėte Klaipėdos kamerinį orkestrą ir jam vadovavote. Kokia buvo dabar ne tik Lietuvoje garsaus šio orkestro pradžia? – Nuo 1991 m. grojau Klaipėdos muzikinio teatro orkestre klarnetu ir man pritrūko veiklos. Buvo minima kažkokia žymi data ir mes – Natalija Simonova, aš ir Liuda Kuraitienė – grojome trio klarnetu, altu ir fortepijonu W.A.Mozarto kūrinį. Po koncerto įsikalbėjome su altiste L.Kuraitiene ir aš pasiūliau kurti kamerinį orkestrą. Pradėjome burti pažįstamus muzikantus. Subūrėme savanorius, sutikusius dirbti be atlygio. Juos motyvavau, kad tik mūsų profesinis lygis

Klaipėdos vadovus įtikins, kad toks kolektyvas miestui reikalingas. Mums nuoširdžiai talkino smuikininkė Ingrida Armonaitė. Aš turėjau daug organizacinių darbų, o ji padėjo tobulinti orkestro techniką. Kelias iki tampant orkestru su atlyginimą gaunančiais muzikantais buvo sunkus: sukūrėme gal šešias programas. Galiausiai pavyko. Džiaugiuosi, kad šiam kolektyvui puikiai sekasi.

Studijos pakeitė mąstymą – Papasakokite apie studijas Lvovo muzikos akademijoje (Ukraina), kur įgijote operinio-simfoninio dirigavimo aspirantūros profesinės kvalifikacijos laipsnį. – Studijuoti toliau mane paragino tuo metu Klaipėdoje dirbęs dirigentas Ilmaras Lapinis. Sakė – turi ukrainietiško kraujo, tad važiuok į Lvovą. Ryžausi. Trejus metus važinėjau iš Klaipėdos į Lvovą ir atgal. Atrodė, ilgai, bet tas laikas prabėgo kaip viena minutė. Šios studijos pakeitė mano dirigavimo manierą, mąstymą, požiūrį, nes patekau pas labai gerą dėstytoją – Ukrainos liaudies artistą, T.Ševčenkos premijos laureatą, Lvovo muzikos akademijos Operinio, simfoninio ir chorinio dirigavimo katedros vedėją, profesorių Jurijų Lucevą. ►

Dirigentas Dmitrijus Zlotnikas 1979 m. baigė Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą, 1983 m. – Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (klarneto specialybė). 1987 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete baigė orkestrinio dirigavimo studijas. Stažavosi Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Orkestrinio dirigavimo katedroje ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Simfoninio dirigavimo katedroje Vilniuje. 1990–1993 m. dirbo dėstytoju Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. 1991 m. dalyvavo „Min-One“, tarptautinio dirigentų konkurso atrankoje Vienoje (Austrija). 1992–1994 m. kūrė Klaipėdos kamerinį orkestrą ir jam vadovavo. Nuo 1996 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigento asistentu. 2008 m. Ukrainoje baigė Lvovo muzikos akademiją, įgydamas operinio-simfoninio dirigavimo aspirantūros profesinės kvalifikacijos laipsnį. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbo dirigentu ir dirigento asistentu spektakliuose „Vivat kava!“ (2020), „Don Žuanas“ (2019), „Žvaigždžių opera“ (2018), „The Beatles Show“ (2017), „Makaronų opera“ (2014), „Sevilijos kirpėjas“ (2012), „Veronika“ (2009), „Vienos kraujas“ (2008), „Šikšnosparnis“ (2006). Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirigavo spektakliams: F.Loewe „Mano puikioji ledi“, A.Bražinsko „Šnekučiai“, J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“, K.Weillio „Trijų grašių opera“, G.Rossini „Italė Alžyre“, P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, O.Nikolai „Vindzoro šmaikštuolės“, J.Navakausko „Baltasis vilkas“, V.Kuprevičiaus „Batuotas Katinas“, R.M. ir R.B.Sherman „Merė Popins“, G.Bizet „Daktaras Miraklis“, I.Kalmano „Monmartro žibuoklė“ ir „Grafaitė Marica“, J.Strausso „Žydrasis Dunojus“, A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“, „Makaronų opera“ ir „Žvaigždžių opera“ bei kitiems. 2008 m. su kūrybine grupe apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią 2007 m. spektaklį teatro vaikams srityje (A.Kučinsko operos „Bulvinė pasaka“ dirigentas). D.Zlotnikas vedė Jaunųjų talentų festivalio koncertus, kuriuose Klaipėdos muzikos mokyklų auklėtiniai grodavo drauge su teatro orkestru ir dirigentu. Su Lvovo muzikos akademijos operos studijos orkestru rengė įvairias simfoninės muzikos programas, kuriose skambėjo H.Olfeno „Švediška rapsodija“, G.Rossini operos „Šarka vagilė“ uvertiūra, K.Kurpinskio Koncertas klarnetui ir orkestrui (klarneto solo partiją atliko D.Zlotnikas), N.Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherezada“, J.Strausso operetės.

MUZIKA

◄ Kartą jis paklausė mano diriguo-

jamo kūrinio interpretacijos ir tarė: „Dima, tu mane įtikinai, bet aš daryčiau kitaip.“ Tai man buvo didžiulis įvertinimas.

– Kas yra geras dirigentas? Kokių savybių jam reikia? – Svarbiausia – jis turi būti valingas. Man teko diriguoti Ivano Frankivske (Ukraina). Metus šiame mieste dirbau vyriausiuoju

dirigentu. Kai trečią kartą Vinicoje 2019 m. dirigavau festivalyje, per pokalbį pertraukos metu vienas orkestro muzikantas man pasakė: „Žinote, kuo jūs mus žavite? Tuo, kad nerėkiate.“ Nebe tie laikai, kad keltum balsą.

Po vieno pirmųjų Klaipėdos kamerinio orkestro koncertų.

Repeticijoje su Klaipėdos kameriniu orkestru.

Koncerte su soliste V.Vadokliene.

MUZIKA

Rėkimu nieko nepasieksi. Profesionalumas svarbus visur. Ir dirigentai Europoje neberėkia. Kartais gali kažką pasakyti pakeltu tonu, bet pastaba neturi išeiti iš atliekamos muzikos ribų ir pereiti į asmeniškumus. Išgirdę asmeniškas pastabas muzikantai net gali atsisakyti su tokiu dirigentu dirbti, ir niekas jo neišgelbės. Taip nutiko vienam iš mano asistentų Ivano Frankivske. – Nuo ko prasidėjo jūsų veikla Klaipėdos muzikiniame teatre? – Į Muzikinį teatrą atėjau dar stažuotės metais. Iš pradžių gal dešimtmetį teatro orkestre grojau klarnetu, nes trūko muzikantų.

Atvėrė teatro pasaulį

Poilsio valandėlė prie fortepijono.

– Kaip perėjote prie dirigento pulto? – Kartą atėjau į spektaklį groti ir paaiškėjo, kad neatėjo dirigentas. Žmonių pilna salė. Orkestras sėdi. Negi praneši visiems, kad eitų namo. Spektaklio režisierė atbėgo į orkestrinę, man padavė dirigento batutą, partitūrą ir nieko neaiškinusi liepė pradėti. Ir aš dirigavau spektaklį. Kitą dieną mane išsikvietė tuometis Muzikinio teatro vadovas maestro Stasys

Domarkas. Jis man padėkojo ir mano etatą Muzikiniame teatre paskirstė į dvi dalis: pusė – muzikanto, pusė – dirigento etato. Taip viskas ir prasidėjo. Su maestro S.Domarku dirbome daug. Tai buvo mano patys kūrybingiausi metai teatre. Daug diriguodavau, po kelis spektaklius per dieną. Dirigentui nebūna svarbių ir mažiau svarbių spektaklių. Kiekvieno spektaklio imuosi su derama atsakomybe. Kuo sudėtingesnis

Asmeninio albumo nuotr.

spektaklis, tuo man įdomiau. Ypač gerai, kai per repeticijas suklystu (nors orkestras to ir nepastebi). Tada supykstu ant savęs, imu analizuoti. Dieną, kai turiu diriguoti, sėdžiu prie partitūros ir viską permąstau. Kolegos ar pažįstami iš manęs kartais juokiasi: sako, sutikę mane mieste, bet praėjau net nepasisveikinęs. Jei einu į spektaklį, nieko aplinkui nematau. Kita vertus, studijuodamas su opera ar operete, sceniniu žanru nesusidūriau. ►

Kamerinio orkestro koncertas J.Karoso muzikos mokykloje, skirtas ilgamečio jos direktoriaus J.Klimo atminimui. Dirigentas – D.Zlotnikas.

MUZIKA

D.Zlotnikas daug dirigavo Ukrainoje. ◄ Studijavome simfonines poemas, stambias formas, o ko labai reikia muzikinio teatro dirigento darbe, ir nežinojome.

Asmeninio albumo nuotr.

Darbo pradžioje imdavau partitūrą, eidavau į maestro S.Domarko vedamas repeticijas, sėdėdavau kampe ištemptomis ausimis ir

klausydavausi: kaip daroma, ko iš vokalistų reikalaujama ir t. t. Ir dar analizuodavau grįžęs, ieškodavau papildomos medžiagos.

Koncertas „Vasaros atspindžiai“. Groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, diriguoja D.Zlotnikas.

MUZIKA

Visose sceninėse repeticijose irgi sėdėdavau, gaudydamas kiekvieną žodį, stengiausi įsiminti, kas ten svarbu. Iš maestro S.Domarko mokiausi, kaip reikia dirbti. Platesnį operinį pasaulį man atvėrė režisierius Nerijus Petrokas. 1999 m. talkinau jam statant O.Nicolai komišką operą „Vindzoro šmaikštuolės“, o 2002 m. – E.Kalmano operetę „Grafaitė Marica“. Po repeticijos N.Petroką klausimais vargindavau dar dvi ar tris valandas, o jis man atsakinėdavo. Ypač įdomiai man N.Petrokas pasakojo apie rečitatyvus, rekomendavo, kokią literatūrą skaityti. Jei nepakakdavo, lydėdavau jį iki uošvių namų ir dar klausinėdavau.

Talentai irgi banguoja – Kuo ypatingi rečitatyvai? – Gautų pamokų labai prireikė režisieriui Ramūnui Kaubriui su jaunimu statant G.B.Pergolesi komišką operą „Tarnaitė ponia“. Rečitatyvo tipai: recitativo secco (semplice) ir melodingesnis recitativo accompagnato (akompanuojamasis). XVIII a. komiškose operose būta ir šnekamųjų intarpų,

vėliau būdingų operetei. „Tarnaitės ponios“ rečitatyvų negalima dainuoti kaip arijų, nes jie šnekamieji (secco). Vokalą teko nuimti.

Nereikia eiti lengviausiu keliu, svarbu ne pasikliauti kitų interpretacijomis, o suprasti pačiam. – Esate Muzikiniame teatre pastatytos kompozitoriaus Antano Kučinsko operų trilogijos vaikams – „Bulvinė pasaka“ (2007, apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), „Makaronų opera“ (2014) ir „Žvaigždžių opera“ (2018) dirigentas. Kuo jums jos ypatingos? – Pažįstu šias operas nuo pirmos natos. A.Kučinskas man sakė – su muzikine medžiaga gali daryti ką nori. Koregavome ir autorius jokių pretenzijų neturėjo. Smagu, kad mums pavyko ir visos trys operos vaikams sulaukė tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų pripažinimo. – Ilgai buvote Jaunųjų talentų festivalio koncertų, kuriuose Klaipėdos muzikos mokyklų auklėtiniai grodavo drauge su teatro orkestru, dirigentas ir globėjas.

– Tai buvo Muzikiniam teatrui vadovaujant maestro S.Domarkui. Dėkingas, kad man tai buvo patikėta. Koncertuose iš pradžių dalyvaudavo tik instrumentalistai, paskui pasiūliau, kad reikia pakviesti ir talentingus jaunuosius vokalistus. S.Domarkas neprieštaravo – įtraukėme. Ir jų atsirado, galiausiai yra buvę metų, kai dirbdavome dviem etapais – su vokalistais ir muzikantais atskirai. Gaila, kad mūsų surasti talentingiausieji Klaipėdoje groti ar dainuoti dažniausiai nelieka, išvyksta į užsienį. Bet keli jau dirba mūsų teatre ir mes labai jais džiaugiamės. Dar vienas pastebėjimas: vienais metais atrankose būdavo daug talentingų vaikų, o kitais – visai mažai. Talentai irgi banguoja kaip jūra (juokiasi).

Žmoniškumas – svarbiausia – Pernai tapote Muzikinio teatro vienaveiksmių operų diptiko „Vivat kava!“ muzikos vadovu ir dirigentu. Kelintą kartą statėte J.S.Bacho „Kavos kantatą“ ir G.B.Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“? – Trečią ar ketvirtą. Mano veikloje nedaug kas keičiasi – muzika juk ta pati. Keičiasi režisieriai ir jų vizijos, atlikėjai. Beje, G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“ – komiška opera, intermedija, kurią kompozitorius parašė ir rodydavo, kad žmonės nenuobodžiautų ilgos operos pertraukos metu. „Tarnaitė ponia“ tapo pačia populiariausia iš linksmųjų, trumpųjų kompozitoriaus operų. – Ar galėjo taip nutikti jūsų gyvenime, kad būtumėte pasirinkęs kitą, ne muziko kelią? – Galėjo, nes būdamas moksleivis labai žavėjausi istorija. Turėjau nuostabią istorijos mokytoją, kuri taip mokėjo sudominti, kad vos netapau istoriku. – Kuo domitės laisvalaikiu? – Klausausi muzikos, skaitau filosofines knygas.

KVMT archyvo nuotr.

– O gyvenime kokiais principais vadovaujatės? – Stengiuosi vadovautis taisykle: nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum. Žmoniškumas – svarbiausia. 15

MUZIKA

Choras – didžiulė j kai kartu muzikuo j randasi milžiniška e Klaipėdos miesto savivaldybės Žvejų kultūros centro „Žvejų rūmai“ mišrus choras „Cantare“ savo gyvenimo metus skaičiuoja kartu su Lietuvos nepriklausomybe: užgimęs dainuojančioje jos aušroje 1990-aisiais, choras sėkmingai kuria savo istoriją. 30 metų choro jubiliejų muzikams norėjosi pasitikti su muzika, tačiau, kaip ir visur, sustota – pandemija. Tame sustojime liko daug laiko prasmingiems pokalbiams, išgyvenimams, menantiems susitikimus su muzika, ir intymiems prisiminimams, vėliau gražiai susidėliojusiems choro feisbuko sienoje su grotažyme #cantare30.

Choras „Cantare“ chorinės muzikos festivalyje „Dainoje – tautos dvasia“, skirtame M.K.Čiurlionio 145-osioms gimimo metinėms. 2020 m.

muzika

ė jėga: o ja individualybės, a energija Orinta ADOMAVIČIŪTĖ

Su dainuojančia Lietuva Nepriklausomybės priešaušryje būtent daina vienijo žmones. Tada išties buvome dainuojanti šalis, pasaulyje pristatoma kaip

Dainuojančios revoliucijos kraštas. Tai neliko tik istorija – gyvą dainavimo tradiciją iki šiol pavyko išsaugoti puoselėjant chorinę kultūrą, rengiant dainų šventes, suburiančias tūkstančius dainuojančių žmonių iš viso pasaulio. Idėją suburti chorą realizavo jo įkūrėjas ir pirmasis vadovas Vydmantas Ruzgys, Klaipėdos universiteto Chorvedybos katedros dėstytojas. Maestro, šiuo metu vadovaujantis

Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos jaunių chorui „Šypsena“ ir Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios chorui „Ave Verum“, teigė, kad tada prie Lietuvos nepriklausomybės atgimimo labai norėjosi prisidėti darbu, kurį geriausiai sugeba: „Nuo jaunystės dirbau su įvairiais chorais, todėl siekiau suburti kolektyvą, kuris būtų pajėgus atlikti ir sudėtingesnę chorinę muziką. Šią mano idėją palaikė ir Klaipėdos miesto kultūros skyrius. ►

Domo Rimeikos nuotr.

MUZIKA

koncertai, vadovo teigimu, vyko ir Lietuvoje: 1997 m. dalyvauta tarptautiniame Stasio Šimkaus konkurse, kuriame laimėta antroji vieta ir pelnytas specialus prizas už geriausiai atliktą S.Šimkaus kūrinį „Nakties tylumoje“.

Naujas istorijos puslapis

Klaipėdos kamerinis choras 1997 m., diriguoja V.Ruzgys.

Choro repeticija 1997 m. ◄ Į chorą atėjo įvairių specialybių muzikai: ir dėstytojai, ir studentai.“ Situacija kurtis naujam chorui nebuvo itin palanki. V.Ruzgys prisiminė, kad iširus chorams, suburtiems prie didžiųjų gamyklų, buvo mažai galimybių kurtis naujiems. Tai lėmė sunki Lietuvos ekonominė situacija, patalpų repeticijoms nebuvimas, finansiniai sunkumai, organizuojant choro veiklas. Nepaisant to, ir choro vadovas, ir dainininkai, vedami dainos idėjos, buvo kupini entuziazmo, noro koncertuoti. Įvykus pirmiesiems choro pasirodymams, kolektyvą pradėjo globoti Klaipėdos miesto kultūros centras, suteikęs patalpas, skyręs etatą choro vadovui, o vėliau – ir chormeisteriui. Tada ir prasidėjo choro, tik po septynerių gyvavimo metų gavusio „Cantare“ vardą, istorija. Pradžią 18

Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

menantis vadovas teigė, kad tada atsirado galimybė koncertus rengti bažnyčiose, atlikti religinius kūrinius: giedota Lietuvos bažnyčiose, dalyvauta bažnytinės muzikos festivaliuose. Nevengta ieškojimų ir inovacijų: 1998 m. pavasarį kompozitorius Vaclovas Augustinas vedė atvirą meistriškumo pamoką. V.Ruzgio atmintyje ryškiausiomis spalvomis žėri choro šlovės valandos, kai žiūrovai nepaleido nuo scenos ir vis prašė dar padainuoti, ragino gausiais aplodismentais: „Tokių koncertų būta Vokietijoje. Nuo 1996 m. iki 2000 m. kiekvieną rudenį buvome kviečiami į Riugeno chorų festivalį. Be mūsų, čia dainuodavo dar trys chorai, o mums būdavo suteikiama garbė pasirodyti paskutiniams. Kiti kolektyvai kasmet keisdavosi, o mes buvome nuolatiniai svečiai.“ Įsimintini

Klaipėda – garsaus vilniečio muziko Artūro Dambrausko, Lietuvos dainų švenčių ir festivalių dirigento, tarptautinių ir Lietuvos konkursų vertinimo komisijos nario, 2018 m. apdovanoto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, profesinio kelio pradžia. Prieš 35 metus šiame mieste prasidėjęs maestro kelias nusitiesė iki Vilniaus (A.Dambrauskas yra valstybinio choro „Vilnius“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas), Kauno (Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros vedėjas, docentas, dėsto dirigavimą ir chorines disciplinas) ir 20 metų įspūdingai tęsiasi Klaipėdoje. Tos paslapties raktas – „Cantare“. A.Dambrauskas prisimena vadovavimo pradžią – tada, 2000-aisiais, buvo sunku kalbėti apie viziją: „Tai buvo kolektyvų naikinimo metas, todėl pirmiausia reikėjo išlaikyti chorą ir įrodyti tuometei Klaipėdos valdžiai, kad „Cantare“ choras yra reikalingas.“ Kai tai pavyko padaryti, prasidėjo drąsių ir novatoriškų, išradingų ir ambicingų kūrybinių ieškojimų kupinas naujas choro istorijos puslapis. A.Dambrauskas drąsiai ėmėsi iššūkių ir naujų idėjų įgyvendinimo: išskirtiniu įvykiu 2009 m. tapo dalyvavimas LRT projekte „Lietuvos balsai“ – jame choras laimėjo antrąją vietą ir tapo žinomas visai Lietuvai. 2010 m. „Cantare“ pelnė garbingą Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo apdovanojimą „Aukso paukštė“ (nominacija „Tarptautinio spindesio žvaigždė“ už laimėjimus ir prizines vietas tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose). Parengti stambios formos kūriniai – W.A.Mozarto „Requiem“ ir Karūnavimo mišios, C.Orffo „Carmina Burana“, K.Jenkinso „Stabat Mater“ ir „The Armed Man“, H.Naumanno poporatorija „Izaijas“. „Cantare“ dainavo diriguojant pasaulinio lygio dirigentams Sauliui Sondeckiui ir Karlui Jenkinsui. Choras prisijungė prie P.Mascagni operos pastatymo „Kaimo garbė“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. ►

MUZIKA

Kaune 2004 m. vykusiame chorų sakralinės muzikos festivalyje-konkurse „Cantate Domino” „Cantare“ laimėjo aukso diplomą (viduryje – vadovas A.Dambrauskas). Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

Ypatingo populiarumo „Cantare“ sulaukė 2009 m. tapęs LTV konkurso „Lietuvos balsai“ laureatu – laimėjęs antrąją vietą.

MUZIKA

Choras „Cantare“ tarptautiniame habanerų ir polifoninės chorinės muzikos konkurse Torevjechos mieste 2012 m. iškovojo trečiąją vietą polifoninės muzikos kategorijoje. Choro „Cantare“ archyvo nuotr. ◄ Neatsiejama repertuaro dalimi tapo

lietuviška chorinė muzika: įvairiuose konkursuose choras buvo apdovanotas specialiais prizais už šiuolaikinių lietuvių autorių atliktus kūrinius. Jis aktyviai dalyvavo Klaipėdos miesto kultūros renginiuose, festivaliuose, šventėse, projektuose,

jaukiai koncertavo miesto erdvėse. Dalyvauta visose Klaipėdos ir Lietuvos dainų šventėse, vykta į regionines dainų šventes. Atskirai verta paminėti bendradarbiavimą su populiariosios ir liaudies muzikos atlikėjais: dainuota su Egidijumi Sipavičiumi, Linu Adomaičiu, grupėmis „Studija“ ir

Koncertinis turas „Vandenynai“ 2018 m. „Švyturio“ arenoje su L.Adomaičiu. 20

„Bavarija“, liaudies dainų atlikėja Veronika Povilioniene ir kitais. Maestro A.Dambrauskas pripažino, kad, atliekant labai įvairų repertuarą, nuolat kyla sunkumų, kaip stilistiškai suderinti nesuderinamus dalykus – klasiką ir popmuziką, tačiau kol kas „Cantare“ puikiai

Domo Rimeikos nuotr.

MUZIKA

A.Dambrauskas.

R.Baršauskas.

Domo Rimeikos nuotr.

su tuo susitvarko. „2020 m. rugsėjį sukako 20 metų, kai gyvenu nuolat pulsuojančiu ritmu tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Neretai mano kolegos man vis priekaištauja – kiek tu ten gali važinėti? O aš galiu. Galiu ir vis dar noriu, nes „Cantare“ yra kur kas daugiau nei tiesiog darbas. Metai, praleisti Klaipėdoje, mane vis labiau įtikina, kad nėra didesnės vertybės už nuoširdžią žmonių bendrystę. Prisiminimai apie konkursus, koncertus, įvairius projektus laikui bėgant išblėsta, o dvasiškai jautrus tau artimų žmonių bendrystės jausmas – niekada“, – džiaugėsi choro vadovas ir vyriausiasis dirigentas A.Dambrauskas.

Sėkmės paslaptis Muzikai tvirtino, kad choras yra didžiulė jėga. Kai kartu muzikuoja individualybės, randasi milžiniška energija, ir žmonės tai tikrai jaučia. Tokią energiją, be abejo, padeda sukurti ir dirigentas, rankų mostais galintis pajudinti skambančias sferas. Choro „Cantare“ dirigentų A.Dambrausko ir Ramūno Baršausko tandemas puikiai papildo vienas kitą, suteikia daug naujų spalvų. Choro meistriškumu ir dainavimo technika rūpinasi chormeisteris R.Baršauskas, augantis ir perspektyvus chorvedys, nuo

Tarptautiniame konkurse Romoje 2017 m. „Cantare“ pelnė aukso diplomą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Artūras Dambrauskas: Galiu ir vis dar noriu, nes „Cantare“ yra kur kas daugiau nei tiesiog darbas. jaunų dienų kartu su žmona dainuojantis chore. Atsakydamas į klausimą, kaip išgauti darnų choro skambesį, susidainavimą, gebėjimą muzikuoti mėgėjų chore, chormeisteris teigė: „Be muzikinių gebėjimų lavinimo, labai svarbu siekti, kad pats choras norėtų skambėti darniai ir lygiai. ►

Loretos Lavarienės nuotr.

MUZIKA

XXI S.Šimkaus chorų konkurse 2018 m. „Cantare“ laimėjo antrąją vietą (I laipsnio diplomas) ir prizą už geriausią šiuolaikinio autoriaus kūrinio atlikimą (V.Augustino „Thou Has Ravished My Heart“). ◄ O tai lemia vidinė atmosfera, bendras

požiūris į siekiamą rezultatą, pagarba vieno kitam, vadovams. Tuo ir žavus choras „Cantare“, kad visi mokymosi procesai įgyvendinami lyg paprasčiau ir greičiau, kai tu jų sieki tarsi „šeimos“ draugijoje. Suprantama, kad vien to neužtektų, norint išlaikyti dabartinį choro profesionalumo lygį. Tačiau, kai jau yra susiformavęs choro branduolys, šie dalykai ugdomi lengviau. Kitas klausimas – muzikinis raštingumas, skaitant natas iš lapo, mokantis naujų kūrinių. Kai nemažai laiko sugaišti šiems procesams, deja, prarandamas laikas sklandesniam,

profesionalesniam susidainavimui. Labai svarbus ir individualus vokalo ugdymas: tam įprastų repeticijų metu sudėtinga skirti pakankamai laiko, tačiau, suradus atskirą vokalo mokytoją, choras į šią papildomą ugdomąją veiklą mielai ir gausiai įsitraukė. Po tam tikro laiko tai turės įtakos bendram skambesiui, duos apčiuopiamų rezultatų ir choro lygis taps dar aukštesnis.“ Choro laimėjimus vadovai įvardijo skirtingai. Maestro A.Dambrausko teigimu, „įsimintinų laimėjimų yra ne vienas (pirmoji vieta konkurse Makedonijoje, LRT projektas „Lietuvos balsai“, aukso

Koncertas „Prie ramių vandenų“ Klaipėdos Naujojoje apaštalų bažnyčioje. Diriguoja R.Baršauskas. 22

medalis konkurse Romoje), tačiau svarbiausias laimėjimas per tuos 20 metų, kad choras gyvas, žinomas ir pilnas entuziazmo.“ R.Baršausko teigimu, visi laimėjimai džiugina, tačiau netikėčiausias ir vienas labiausiai įsimintinų – laimėjimas 58-ajame tarptautiniame habanerų ir polifoninės chorinės muzikos konkurse Torevjechoje Ispanijoje 2012 m. „Visų pirma, į jį net patekti buvo sudėtinga, ir tai jau buvo laimėjimas. Antra, suvažiavę kolektyvai iš viso pasaulio ne tik savo garsiais vardais baugino, jie demonstravo labai aukštą lygį. Pajutę, kad laukia „labai rimtas reikalas“, repetavome

Choro „Cantare“ archyvo nuotr.

MUZIKA

ir valgydami, ir miegodami, per naktį visus kūrinius atmintinai išmoko net tie, kurie neišmokdavo niekada... Ir polifonijos kategorijoje laimėjome trečiąją vietą.“

Kuo išsiskiria „Cantare“ Maestro A.Dambrauską itin neramina chorinės muzikos perspektyva: „Vis dar aktualus įvairių valdžių jokio požiūrio nebuvimas, taip ir neišspręstos muzikos mokytojų rengimo problemos, įstrigę meno kolektyvų finansavimo reikalai. Situacija tikrai nėra gera, tačiau, kai pamatai jaunus žmones, kurie vis dar nori dainuoti, – gal ir ne viskas prarasta. Esant progai, noriu pasidžiaugti Žvejų rūmų administracijos požiūriu į meno kolektyvus – jeigu visi taip galvotų, ta kryptimi dirbtų, tai ir chorinės muzikos perspektyva Lietuvoje būtų kur kas šviesesnė.“ „Cantare“ vadovai apgailestavo, kad karantinas neleido įgyvendinti choro jubiliejinių sumanymų, tačiau tiki ir laukia, kol vėl galės rinktis į repeticijas. Vis dėlto pandemija choro veiklą pristabdė, bet „Cantare“ aklinai neužsidarė. „Mes sugebėjome išleisti du vaizdo filmukus, įrašytus nuotoliniu būdu, ir padaryti kelių dainų garso įrašus“, – džiaugėsi choro vadovas A.Dambrauskas. Chormeisteris R.Baršauskas stengiasi palaikyti choro optimizmą: „Žinoma, gaila, kad tas nelemtas laikas „žudo“ mūsų gebėjimus, smukdo bendrą lygį, tolina tarpusavio santykius. Tačiau ir tokiais momentais neprarandame optimizmo: esant galimybėms repetavome mažomis grupelėmis, net įrašus inicijavome, daugiau laiko skyrėme socialinei choro sklaidai, choro buitiniams reikalams – repeticijų salei gražinti ir remontuoti, bendrai tvarkai kurti.“ Mūsų gyvenimai kuriami kasdien. Iš darbų ir susitikimų, iš kasdienybės dulkių ir švytinčių stebuklų. Vienu tų stebuklų kartais tampa muzika. Ir sunku paaiškinti tą fenomeną, kai pavyksta draugėn suburti gausų būrį žmonių, priversti juos alsuoti vienu ritmu. Keičiasi veidai, rūbai ir mados, bet klaipėdiečių pamėgtame kolektyve nesikeičia viena – jo dvasia. Dabar chore nuolat dainuoja maždaug 35 žmonės. Dainininkai – įvairių profesijų atstovai. Jauniausi – studentai, vyriausias kolektyvo narys – jau atšventęs 80-metį. Chore dainuojama ir šeimomis. Dainininkų amžiaus vidurkis –

apie 40 metų, tačiau dainuojantys žmonės visada išlaiko jaunatvišką dvasią, polėkį ir entuziazmą.

Choristų liudijimai

Alma Žukienė, choro solistė, pirmasis sopranas: „Cantare“ chore dainuoju jau maždaug 20 metų. Visas tas laikas – pilnas iššūkių, jaudulio, intensyvaus darbo ir neapsakomo malonumo scenoje, kai jauti viso choro energiją, susitelkimą, kvėpavimą, judesį, širdžių plakimą kartu... O paskui pamatai žiūrovų akis... Džiaugiuosi, kad visu tuo galiu dalytis su vyru Rimgaudu, jis – taip pat šio nuoširdaus gėrio dalis.

Pranciškus Daugaravičius, bosas: Dešimtmetis su „Cantare“ – tai mano džiaugsmo metai. Kai tik atėjau į „Cantare“, mane sužavėjo ir sujaudino išgirstas šio choro skambesys ir nuotaikos perteikimas. Iki tol buvau dainavęs mišriuose choruose bene 55 metus, iš jų 30 – buvusiame klaipėdiečių chore „Gilija“. Iš karto pajutau „Cantare“ choro bendrumo jausmą, lyg stipriais saitais susietos šeimos. Mus vienijo sutelktas kūrybinis darbas ir meninių pasiekimų, daugelio tarptautinių laimėjimų džiaugsmas. O jų buvo gana daug, sunku būtų ir išvardyti. Neprailgo ir tolimos kelionės, nes jos buvo linksmos, pilnos jaunatviškų išdaigų ir, manau, nepralenkiamo Lietuvoje mūsų maestro Ramūno humoro. Įsimintinos ir rimties, susikaupimo akimirkos, kai giedojome savo valstybės himną prie Romos Koliziejaus ir Graikijoje. Gera matyti,

kokiu nuoširdumu mūsų choristai visada pasitinka mūsų vadovą Artūrą, nes stipraus tandemo – Ramūno ir Artūro įkvėpti mes ryžtamės atkakliam darbui ir bendram džiaugsmui.

Jonas Meidus, tenoras: Kai baigiau universitetą, kelias pasuko į vakarus, į nuostabų miestą – saulėtąją Klaipėdą ir prieš daugiau nei metus pradėjau dainuoti „Cantare“ chore. Jame žaviuosi jaunimo energija, iniciatyva palaikant aktyvią choro veiklą, vertinu čia dainuojančių veteranų sukauptą ir muzikinę, ir gyvenimišką patirtį, kuri gali išlaikyti chorą brandų. Toks kartų tandemas – akivaizdus choro „Cantare“ pranašumas. Specialios padėkos – mūsų visuomet kantriam, humoro jausmo nestokojančiam chormeisteriui R.Baršauskui ir nepakartojamam choro vadovui A.Dambrauskui, kuriam atvažiuoti 300 kilometrų iš sostinės ir vadovauti chorui – ne iššūkis.

Sigita Skubutienė, antrasis sopranas: „Na, ką, mielieji, stojam ir dainuojam“, – mintyse skamba maestro frazė, nuo kurios dažniausiai prasideda kiekviena repeticija, leidžianti pamiršti rūpesčius, nebeskaičiuoti laiko ir išgyventi pačias gražiausias emocijas, kurios tokios reikalingos mūsų kasdienybėje. Be abejonių, repeticijos atima laiko, bet ir grąžina su kaupu. Niekas neatstos to jausmo, kai kartu su bendraminčiais dainuodama „Kur giria žaliuoja“ suvoki, kad esi gimusi pačiame gražiausiame krašte, gyveni nuostabiausiame Lietuvos mieste, turi galimybę daryti tai, kas miela širdžiai, patirti bendrystę, būti savimi, dainuoti taip, kad širdis virpa iš laimės. 23

SUGRĮŽIMAI

J.Sakalauskas pasiilgsta Klaipėdos, su šiuo miestu sieja savo kūrybinius planus. 24

Rūtos Andrė nuotr.

SUGRĮŽIMAI

J.Sakalauskas:

savo jausmus Klaipėdai išsakysiu natomis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius Jonas Sakalauskas puoselėja kūrybinius planus Klaipėdoje. Operos dainininkas, kompozitorius, muzikinių teatro projektų prodiuseris sakė, kad uostamiesčio garsai jį įkvėpė ne tik kurti šiam miestui dedikuotą muziką, bet ir savo jausmus išlieti žodžiais. Kūrėjas kartu su Šeiko šokio teatru planuoja kurti trečiąją šokio operą ir rašo muziką miuziklui „Karalienė Luizė“, kurį dedikuos Klaipėdai.

Rytis SAULIS

Svarbus miestas – Su kokiomis mintimis atvykstate į Klaipėdą? – Ilgiuosi Klaipėdos visada. Su šiuo miestu mane sieja daug gražių gyvenimo patirčių, kurių dauguma buvo pirmos mano gyvenime. Ypač dėkingas Klaipėdos valstybinio ►

Šokio opera „Dykra“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Vilnius, 2011 m. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

SUGRĮŽIMAI

◄ muzikinio teatro kolektyvui, su kuriuo

pavyko užmegzti ypatingą ryšį. Jų suteiktos patirtys mane vedė ir leidžia būti ten, kur esu dabar. Jei ne Klaipėda, tai kas?.. Net neįsivaizduoju. Su šiuo miestu mane visada sies ne tik sentimentai, bet ir dėkingumas. Pajūris man svarbus nuo vaikystės, nes būdamas vaikas vasaras leisdavau Smiltynėje. Tad nuo mažens Klaipėdą apžiūrinėdavau iš Neringos pusiasalio pusės. Daug laiko praleisdavau geologų namelyje, auginau savo ryšį su miestu prie Baltijos jūros. Pajūris susijęs ir su pirmais mano giliais jausmais: pirma mano rimtesnė gyvenimo meilė buvo kilusi iš Klaipėdos. Dažnai kartu vykdavome į Klaipėdą pas merginos tėvus, leidome čia atostogas ir savaitgalius. Taigi galėjau miestą pažinti iš kone čia gyvenančio žmogaus perspektyvos. O kur dar Jūros šventės, koncertai, sustojimai uostamiestyje vykstant į Nidą. Šis miestas man tapo ir kūrybos miestu. Jame įgyvendinau kūrybinius planus. Su Agnijos Šeiko vadovaujamu šokio teatru kūrėme ir vystėme bendrus projektus. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tapo man labai svarbus dar 2010 m., kai jame atlikau pirmą savo vaidmenį – Žoržo Žermono (Alfredo Žermono tėvo) partiją G.Verdi „Traviatoje“. Ir šiandien dar dalyvauju „Rotary“ klubo Klaipėdoje veikloje. Oficialiai mane su šiuo miestu dabar sieja tik šis klubas, bet mano širdies dalis visada pas jus. Ir visada apgailestauju, kad neturiu laiko vystyti dar daugiau kūrybinių sumanymų Klaipėdoje. Noriu, kad darbo ir kūrybiniai saitai mane jungtų su šiuo miestu kuo dažniau. Pasiilgstu jo.

tik šiam miestui būdingą atmosferą. Jos įkvėptas rašiau ne tik muziką, bet ir tekstus, refleksijas apie savo jausmus, klausantis šių garsų, apie mano santykį su miestu, koks mano pažįstamų žmonių santykis su Klaipėda. Aprašinėjau Klaipėdos garsinį identitetą. Deja, išvykau ir šis darbas nutrūko, bet viliuosi jį pratęsti ir kažkokiu būdu realizuoti. Tikiuosi šias mintis, jausmus grąžinti Klaipėdai muzikos pavidalu.

Klaipėdai būtina skatinti kultūrinį turizmą, orientuotis ne tik į Lietuvos, bet ir į viso pasaulio meno gerbėjus.

– Gal tekstines refleksijas duosite publikavimui? – Reikėtų surasti... Nežinau, ar literatūriniai mano sugebėjimai to verti. Žymiai stipresnis jaučiuosi muzikos ir teatro raiškoje. – Gal papasakotumėte apie kūrybinius planus su A.Šeiko? – Bendromis pastangomis 2011 m. gimė „Dykra“, o 2012 m. buvo sukurta šokio opera „Džuljetos“ (choreografė A.Šeiko, kompozitorius J.Sakalauskas). Dabar kartu su A.Šeiko planuojame kurti trečiąją šokio operą. Diskutuojame, kas tai bus. Svarstome, kad šis darbas turėtų gimti remiantis tradicinės operos libretu, bet kokia tai opera, dar neišduosiu. Kita mano svajonė, idėja ir kūrinys, kuris šiuo metu pamažu gimsta, – miuziklas „Ka-

Kūryba ir planai – Esate sakęs, kad Klaipėdos miesto garsai jus įkvepia kaip kompozitorių? – Paskutiniais darbo mėnesiais Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvau pradėjęs rašyti Klaipėdos refleksijas. Klaipėda įsikūrusi lygumoje, tad naktį miestui miegant girdėti daug garsų: iš vienos pusės lėtai ir monotoniškai geležinkeliu dunda vagonai, iš kitos pusės ošia marios, susijungiančios su uosto krovos garsais, plaukia laivai... Viskas kartu sudaro specifinę garsų visumą, kurią išgirsi tik Klaipėdoje ir pajusi 26

J.Sakalausko ir Šeiko šokio teatro šokio operos „Džuljetos“ stop kadrai.

SUGRĮŽIMAI

ralienė Luizė“. Manau, kad karalienės Luizės istorija tikrai verta miuziklo. Tai būtų dar vienas man svarbus padėkos ženklas, kurį norėčiau padovanoti Klaipėdai. Ir jis būtų labai klaipėdietiškas. Greičiausiai šie gražūs planai bus įgyvendinti jau šiemet.

Muzika ir vadyba – Ar sudėtinga savyje suderinti kūrybines ir vadybines savybes? Esate kompozitorius, solistas, įvairių novatoriškų projektų sumanytojas ir kūrėjas, kartu vadovaujate LNOBT.

– Puikiai dera. Visi LNOBT vadovai buvo menininkai, menotyrininkai. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia: LNOBT daug metų vadovavo Vytautas Laurušas, ilgametis Kompozitorių sąjungos vadovas, kompozitorius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius. Beje, jis ir pastatė LNOBT. Pagal savo pašaukimą ir pasiekimus šis žmogus pirmiausia buvo kompozitorius. Jame derėjo ir daug kitų puikių savybių – vadybininkas, politikas, diplomatas. Ir šios savybės viena kitai netrukdė. Daugelis kompozitorių puikiai tvarkėsi su administracinėmis pareigomis. Pavyzdžiui, Faustas Latėnas, Juozas Širvinskas. Tokie buvo ir klaipėdiečiai Eduardas Balsys, Stasys Šimkus. Arba dirigentas

Stasys Domarkas, vadovavęs Klaipėdos muzikiniam teatrui. Kūryba – tai daug jėgų ir atsakomybės reikalaujanti veikla, kai analizuoji, planuoji. Tai tik ugdo asmenybes, o ne trukdo joms siekti tikslų. Tad šie kūrėjai puikiai realizuoja save ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje. Daug kompozitorių – Richardas Wagneris, Robertas Schumannas ►

VIZITINĖ KORTELĖ Jonas Sakalauskas – operos dainininkas, kompozitorius, muzikinių teatro projektų prodiuseris, LNOBT generalinis direktorius. J.Sakalauskas yra įgijęs choro dirigavimo aukštesnįjį ir operinio dainavimo aukštąjį išsilavinimą, 2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas LMTA (prof. V.Noreikos dainavimo klasė), tobulinosi žymių solistų meistriškumo kursuose LMTA ir Vokietijoje. Sukūrė baritono vaidmenų LNOBT (Bretigny – J.Massenet „Manon“; Fiorelas – G.Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Korneto antrininkas – O.Narbutaitės „Kornetas“, Aizenšteinas – J.Strausso „Šikšnosparnis“), dainavo Baltijos kameriniame operos teatre, Vilniaus kamerinėje operoje, NOA spektakliuose ir savo sukurtose mini- bei mono- operose, parengė koncertinių programų. Subūrė populiarios muzikos grupę „El Fuego“. Iš gausios J.Sakalausko kūrybos didžiausio pripažinimo sulaukė monospektaklis opera „Izadora“ (libreto autorius D.Gintalas, rež. A.Jankevičius), 2009 m. pelniusi Auksinį scenos kryžių debiuto kategorijoje. Visuomeninė kultūrinė veikla: 2006–2008 m. organizavo įvairius džiazo ir gospelo muzikos festivalius ir konkursus, 2007–2011 m. rengė operos kūrėjų ir atlikėjų kursus Kražiuose ir Juodkrantėje, ilgalaikius LMTA kursus filmų muzikos kūrėjams (2007 m., dėst. V.Ganelinas, Izraelis) ir kūrybines studijas „Audio visual technologies“ (2008 m., su prancūzų kompozitoriumi Alainu Bonardi), 2008 m. įkūrė nepriklausomą kūrybinę organizaciją „Operomanija“, inicijavo ir nuo 2008 m. rengia kasmetį trumpametražių operų festivalį „Naujosios operos akcija – NOA“, 2010 m. įkūrė vokalinei muzikai skirtą organizaciją „United voices“, 2012 m. įsteigė viešąją įstaigą „Baltijos kamerinis operos teatras“, prodiusavo jos spektaklius ir koncertus, inicijavo ir rengė ilgalaikę mokymo programą „Vilniaus operos studija“ jauniesiems operos solistams, organizavo baroko operos kursus Kražiuose, 2015 m. inicijavo ir įgyvendino trumpametražių miuziklų festivalį M-FEST. 2015–2018 m. J.Sakalauskas vadovavo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Nuo 2018 m. kovo 1 d. vadovauja LNOBT.

SUGRĮŽIMAI

Šokio opera „Dykra“ festivalyje „Plartforma“. Klaipėda, 2011 m. ◄ ir kiti – nuo seniausių laikų buvo ne

tik vadovai, aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Tik mitas, kad kūrėjas negali būti geras vadybininkas. Tai parodo ir pavyzdys, kad Klaipėdai ne pirmus metus vadovauja žmogus pagal išsilavinimą – trimitininkas. Muzika, vadyba ir politika – tai dera.

Vytauto Petriko nuotr.

Net nekvepia provincija – Kaip vertinate Klaipėdos kūrybinius impulsus? – Kai manęs klausia, kaip atrodo Klaipėda iš mano dabartinės pozicijos, visada

sakau, kad Klaipėda puiki. Ji turi nuostabių kultūros flagmanų, kurie šiam miestui leidžia tinkamai įsilieti tiek į Lietuvos, tiek į pasaulio kultūros vandenyną. Klaipėdos dramos teatras rengia puikų tarptautinį festivalį, kuris pritraukia aukšto lygio meninius projektus, spektaklius į Klaipėdą. Jis turi puikią salę su įstabia akustika. Šis teatras žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ir aktyviai gastroliuoja užsienyje. Šį teatrą įvardyčiau kaip labai svarbų kultūros skleidėją. Mindaugas Bačkus ir jo vadovaujamas Klaipėdos kamerinis orkestras. Tai puikiai ne tik šalyje, bet užsienyje žinomas kolektyvas, atitinkantis aukščiausius šio lygio kolektyvams keliamus standartus. Ir, žinoma, Šeiko šokio teatras, kuris plačiai vertinamas, apdovanojamas. Jį įvardyčiau kaip fenomeną. Tai, kad reziduoja Klaipėdoje, – jam tik išskirtinumas ir jokiu būdu ne lygio sumenkinimas. A.Šeiko kolektyvą matau kaip vieną iš Klaipėdos kultūrinio gyvenimo grynuolių ir įkvėpėjų. Klaipėdoje kuria Benas Šarka. Garsūs uostamiesčio džiazo muzikantai, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projektai. Klaipėdos kultūrinė kryptis – aukšto lygio, kaip ir dera didmiesčiui. Šis miestas turi kuo didžiuotis ir turi kuo gėrėtis. Jis turi ir vienintelį šalyje Lietuvos jūrų muziejų. Tai vienas iš uostamiesčio veido bruožų, kuris jį daro išskirtinį. Ir dar daugybė kitų iniciatyvų, festivalių. Tai, kas leidžia būti visaverčiais šalies kultūros dalyviais. Beje, į Klaipėdą kurti vyksta vis daugiau menininkų. Kai kas net pasirenka Klaipėdą nuolatine rezidavimo vieta. Tai parodo, kad miestas gyvybingas ir turi ką pasiūlyti žiūrovams. Provincija Klaipėdoje net nekvepia. Problema, kad Klaipėdoje, palyginti su sostine, mažiau gyventojų. Natūraliai pritrūksta žmonių, galinčių užpildyti sales ir įvertinti puikius meninius projektus. Miesto lokacija patraukli – jis įsikūręs prie Baltijos jūros, tad menininkai stengiasi ir pritraukia gerbėjų iš visos Lietuvos. Ir ši kryptis labai svarbi: būtina skatinti kultūrinį turizmą, orientuotis ne tik į Lietuvos, bet ir į viso pasaulio meno gerbėjus. Ir klaipėdiečiams sekasi puikiai.

PROJEKTAI

Skaitmeninis Klaipėdos architektūrinės dailės archyvas Nacionalinį kultūros paveldą skaitmenina įvairios atminimo puoselėjimo institucijos – bibliotekos, muziejai, archyvai, mokslo ir kultūros įstaigos. Vis daugiau kultūrinės informacijos sukuriama skaitmenine forma. Pernai Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka suskaitmenino Klaipėdos ir didžiąją dalį Vakarų Lietuvos vitražų. Tai nebe pirmas tokio pobūdžio šios bibliotekos projektas, visiems prieinamas virtualioje erdvėje.

Meno bibliotekos vedėja B.Skaisgirienė su architektu R.Kraniausku prie vitražų Klaipėdos santuokų rūmuose.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Realus ir virtualus paveldas I.Kanto viešoji biblioteka uostamiesčio kultūros paveldo skaitmeninimą pradėjo 2000 m. Pirmasis rimtas bibliotekos darbas šioje srityje – „Virtuali Klaipėdos krašto dailės galerija“, reprezentuojanti Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte gyvenančių dailininkų kūrybą (projektą parėmė Atviros Lietuvos fondas). 2002 m. įgyvendintas dar vienas didelis projektas – „Klaipėdos miesto nekilnojamosios vertybės“, suskaitmeninti uostamiesčio paveldo objektai, įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (projekto rėmėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė). 2014 m. vykdant projektą „Klaipėdos nekilnojamasis kultūros paveldas: realus ir virtualus“, informacija apie Klaipėdos miesto nekilnojamąsias kultūros vertybes išversta į vokiečių ir anglų kalbas (projektą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos). 2019 m. I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius suskaitmenino monumentaliosios ir taikomosios dailės kūrinius visuomeniniuose ir sakraliniuose objektuose. ► 29

PROJEKTAI

pastatų interjeruose: istorija ir dabartis“. Sukaupta vizualinė ir faktografinė informacija papildė prieš metus sukurtą monumentaliosios dailės žemėlapį. Nuo šiol jame galima apžiūrėti išlikusius ir sunaikintus vitražus, susipažinti su jų kūrėjais. Monumentaliosios dailės objektų žemėlapį galima rasti bibliotekos tinklalapio nuorodoje http:// www.biblioteka.lt/freskos/.

Nykstanti meno rūšis

A.Dovydėnas, architektas Ž.Drėma. Vitražas „Miestas prie jūros“. 1988 m. Spalvotas stiklas, švinas, tapymas, piešimas, 490 X 430 cm. Taikos pr. 24A, Klaipėda. UAB „Klaipėdos komprojektas“ pastate. Išlikęs.

„Miestas prie jūros“. Fragmentas.

◄ Sėkmingai įgyvendintas kultūrinis projektas „Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: praeitis ir dabartis“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Suarchyvuotos Klaipėdos ir visos apskrities klasikinės freskos, sgrafitai ir šiuolaikinės sieninės tapybos kūriniai. Surinktos medžiagos pagrindu sukurtas interaktyvus žemėlapis – vedlys, kuriame skelbiamos išlikusių ir sunaikintų meno kūrinių nuotraukos, tikslios metrikos, kūrinių dislokacijos vietų nuorodos, skelbiama apie objektų lankymo galimybes. 2020 m. Meno skyrius suskaitmenino Klaipėdos ir didžiąją dalį Vakarų Lietuvos vitražų. Gruodį buvo užbaigtas Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas „Vitražai Klaipėdos visuomeninių

XX a. septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai – visuomeninių pastatų statybos bumo ir architektūrinės dailės klestėjimo laikotarpis. Tuo metu Klaipėdoje, Palangoje, Šilutėje, Juknaičiuose kilo kultūros namai, santuokų rūmai, sveikatingumo kompleksai, muziejai, gydyklos, organizacijų administraciniai pastatai. Modernių pastatų lakoniškiems interjerams pagyvinti būtinai reikėjo dailės inkliuzų – freskų, vitražų, keraminių pano, gobelenų, skulptūrų. Architektūrinę dailę, be abejonės, skatino pastato sąmatoje iš anksto numatytas dailės kūrinio finansavimas. Architektūrinė dailė buvo ne dekoro elementas, o organiška pastato dalis. Ypač palankus šis laikotarpis buvo vitražų kūrėjams. Dekoratyviniai, heraldiniai ar teminiai vitražai puošė ne vieno visuomeninio pastato interjerą. Bet tai jau istorija: architektūrinė dailė – nykstanti meno rūšis. Pastatai modernėja, įsitvirtina stiklas, kinta užsakovų skonis, greitėja statybos tempai. Tradicinei freskai ir vitražui vietos lieka vis mažiau. Nepriklausomybės atgavimas ir prasidėję pastatų privatizavimo procesai labai nepalankiai veikia monumentaliąją dailę: sunaikinta ne viena freska, negrįžtamai suniokota daug vitražų. Susiklosčius tokiai situacijai, reikėjo nedelsiant pradėti archyvavimo darbus: fotografuoti ir skaitmeninti išlikusius kūrinius, o sunaikintus vitražus atkurti iš nuotraukų, archyvų ir dailės albumų. Asmeninių nuotraukų archyvais pasidalijo vitražų kūrėjai Bronius Bružas ir Eimutis Markūnas. Konstantinas Šatūnas atsiuntė puikų savo vitražų katalogą. Projekto vykdytojai konsultavosi su menininkėmis Rimante Kulšiene ir Gintautėle Laimute Baginskiene, už profesionalias konsultacijas dėkingi menininkui E.Markūnui. Vertinga buvo klaipėdiečių architektų Ramūno Kraniausko, Zigmo Rutkausko, Adomo Skiezgelo

PROJEKTAI

H.Kulšys, A.Inkratienė. Šešių dalių Konsultacinės poliklinikos vitražas. 1975 m. Plonas stiklas, švinas, piešinys, tapyba, 15 kv. m. Herkaus Manto g. 49, Klaipėda. Saugomas.

informacija. Jiems padedant surastas ne vienas puikus vitražas uostamiesčio erdvėse. Suskaitmeninta beveik 60 vitražų, deja, 19 iš jų jau buvo sunaikinti.

Vietoj vitražų – langai Sunku patikėti, kad Klaipėdos medienos medžiagų kombinatą (dabar UAB „Klaipėdos medienos grupė“, Liepų g. 6) dar ne taip seniai puošė du įspūdingi vitražai. Vienas jų – stambiausias darbas Lietuvos naujojoje architektūroje ir ryškiausias šiuolaikinės architektūros ir vitražo sintezės pavyzdys – Algimanto Stoškaus

B.Bružas, architektas P.Lapė. Dekoratyvinis vitražas. 1975 m. Plonas spalvotas stiklas, švinas, 1 450 X 600 cm. Liepų g. 68, Klaipėda. Buvusiame Medienos medžiagų kombinate. Sunaikintas.

1974–1975 m. sukurtas monumentalus vitražas „Baltija“. Įspūdingo būta ir 1975 m. menininko B.Bružo sukurto didžiulio dekoratyvinio plono stiklo vitražo. Deja, neliko nei vieno, nei kito. Po pastato rekonstrukcijos vitražus pakeitė plastikiniai langai. 2020 m. sausį buvo sunaikintas Henriko Kulšio vitražas (architektas Gytis Tiškus) Klaipėdos buities rūmuose (Herkaus Manto g. 35). Klaipėdiečiai buvo vitražo naikinimo liudininkai, bet, laimė, dar šį tą spėjo nufotografuoti. Šis H.Kulšio vitražas išsaugotas bent jau skaitmeniniame archyve – vitražų ir freskų žemėlapyje. Grėsmė iškilo ir įspūdingo dydžio Marijos Anortės Mackelaitės jūrinės tematikos

vitražui, kuris yra buvusių Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmų pastate (J.Janonio g. 27). Dabar pastatas parduodamas, vitražas iš vidaus aklinai užkaltas. Kol kas jo nufotografuoti nepavyko, todėl šio kūrinio nėra vitražų žemėlapyje. Galima pasidžiaugti, kad Klaipėdoje yra daugiau išlikusių nei sunaikintų vitražų. Klaipėdos laikrodžių muziejuje ir Prano Domšaičio dailės galerijoje išlikę dekoratyvūs B.Bružo vitražai, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete išsaugotas menininkės Silvijos Drebickaitės 1987 m. sukurtas didžiulis teminis keturių dalių vitražas: „Gamtos pažinimas. Darbas. Menas. Mokslas“. ► 31

PROJEKTAI

◄ Fakulteto dekanas profesorius Riman-

tas Balsys, atverdamas duris į vitražų salę, neslėpė pasididžiavimo, kad jam pavyko atkovoti šią erdvę – ji kurį laiką buvo virtusi sandėliu. Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinės poliklinikos interjerą puošia santūrių spalvų, originalios kompozicijos dekoratyvinis heraldinis H.Kulšio vitražas, Lietuvos jūrų muziejaus administracijos pastatą ir Klaipėdos civilinės metrikacijos rūmus – teminiai G.L.Baginskienės vitražai. Vitražų kūrėjo Algirdo Dovydėno darbai išsaugoti buvusios „Žaliosios“ vaistinės languose Tiltų gatvėje, architektų labai branginamas A.Dovydėno vitražas „Miestas prie jūros“ tebėra bendrovės „Klaipėdos komprojekto“ pastate Taikos pr. 24A. „Mėlynos jūros fone miestas išnyra lyg sala, nusagstyta senamiesčio kvartalais ir persmeigta įsirėžiančiomis į juos galingomis uostamiesčio konstrukcijomis. Kompozicijoje savitai interpretuojami Klaipėdos peizažo fragmentai“, – apie šį A.Dovydėno vitražą rašė menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.

A.Stoškus, architektai P.Lapė, F.Sakalauskas. Vitražas „Baltija“. 1974–1975 m. Storas spalvotas stiklas, cementa

Ypač saugomi bažnyčiose Reikšmingą projekto dalį užima bažnyčių vitražai. Sakraliniai objektai į skaitmeninimo projektą įtraukti todėl, kad Klaipėdos bažnyčios buvo atkurtos ar naujai pastatytos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, todėl ir jų vitražus kūrė šiuolaikiniai vitražo meistrai. Įspūdingą erdvinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ Šv. Kazimiero bažnyčiai (Kretingos g. 40) sukūrė vitražų grandas Kazimieras Morkūnas. Anot bažnyčios klebono Rolando Karpavičiaus, tai yra didžiausias ir sunkiausias erdvinis vitražas visoje Rytų Europoje: jo aukštis – 11 m, plotis – 4,5 m, svoris – 800 kg. Vitražo sukūrimui ir pakabinimui bažnyčios erdvėje reikėjo ne tik kūrybinės meistrystės, bet ir ypatingų techninių bei inžinerinių sprendimų. K.Morkūnas šio vitražo užbaigti nesuspėjo, po jo mirties kūrinį užbaigė menininkė Eglė Valiūtė. Stiklo mozaikos technika Šv. Kazimiero bažnyčiai ji sukūrė ir unikalias Kryžiaus kelio stotis. 1996 m. E.Markūnas Naujosios apaštalų bažnyčios (Taikos pr. 72) erdvėms sukūrė vitražų ciklą „Šešėliai“. ► 32

J.E.Kaubrys, architektas Juozas Baltrėnas. Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vitražai. 1991–1993 m. Plonas spalvotas ir faktūrinis stiklas, švinas, geležies oksidai. 120 kv. m. Rumpiškės g. 6, Klaipėda.

A.Dovydėnas, architektas Z.Ru Spalvotas stiklas, švinas, tapym

PROJEKTAI

cementas, 420 X 1800 cm. Liepų g. 68, Klaipėda. Buvusiame Medienos medžiagų kombinate. Sunaikintas.

ktas Z.Rutkauskas. „Žaliosios“ vaistinės penkių dalių vitražas. 1979 m. as, tapymas, piešimas, 260 X 90 X 5 cm. Tiltų g. 6, Klaipėda. Išsaugotas.

V.Bizauskas, architektas R.Ramanauskas. Abstraktus vitražas kavinėje „Aismarės“. 1998 m. Plonas stiklas, švinas, 150 X 200 cm. Tilžės g. 9, Klaipėda. Išsaugotas. 33

PROJEKTAI

◄ Bažnyčios vitražams menininkas pasirinko originalią kompoziciją: bažnyčios langais vilnija kryžių pynės, o tarpus tarp kryžių užpildo tūkstančiai skirtingų, nesikartojančių piešinių bibline tema. Į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vitražų autoriaus paieškas įsijungė visa parapijos administracija – buvo labai sudėtinga atkurti vitražo metriką. Įminti šią painią mįslę padėjo kunigas Vilius Viktoravičius: vitražus bažnyčiai sukūrė kaunietis menininkas Jaunius Erikas Kaubrys. Klaipėdos architektai vitražo meistrų dažniausiai ieškojo sostinėje. Tuometis Vilniaus dailės institutas buvo vienintelė vitražų kūrėjų mokykla. Tarp architektų ir vitražo meistrų formavosi savotiški kūrybiniai tandemai.

Suskaitmeninta beveik 60 vitražų, deja, 19 iš jų jau buvo sunaikinti.

G.L.Baginskienė, architektai P.Lapė, L.Šliogerienė. Vitražinė kompozicija Lietuvos jūrų muziejuje. 1986 m. Plonas spalvotas stiklas, švinas, tapyba, piešinys. Smiltynės g. 3, Klaipėda. Jūrų muziejaus administraciniame pastate. Išsaugotas.

Klaipėdiečiai architektai Z.Rutkauskas, R.Kraniauskas, A.Skiezgelas, Aina Inkratienė, šviesaus atminimo Gytis Tiškus, Petras Lapė, Arvedas Kybrancas ne vieną puikią visuomeninę erdvę sukūrė kartu su vitražo meistrais K.Morkūnu, A.Stoškumi, B.Bružu, A.Dovydėnu, G.L.Baginskiene, H.Kulšiu, R.Kulšiene. Palangiškį architektą Leoną Laimutį Mardosą graži kūrybinė draugystė siejo su vitražų kūrėju B.Bružu. Dabar, deja, jau sunaikinti buvusio „Litimpekso“ banko ir kavinės „Sodžius“ vitražai Palangoje, bet vienas jų bendras kūrinys – B.Bružo sukurtas altorinis vitražas L.L.Mardoso suprojektuotoje Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčioje – saugomas ir parapijiečių labai vertinamas. Juknaičių gyvenvietės erdves vitražais gražino architektų Stanislovo Kalinkos, Petro Grecevičiaus ir vitražo meistrų A.Stoškaus, A.Dovydėno, K.Šatūno kūrybinės pajėgos. Ne vieną puikų vitražą, bendradarbiaudamas su architektu Juozu Šipaliu, K.Šatūnas yra

PROJEKTAI

B.Bružas, architektas L.L.Mardosas. Vitražas su šv. Motiejaus atvaizdu. 2013 m. Plonas spalvotas stiklas, švinas, piešinys. Mokyklos g. 2A, Kūlupėnai, Kretingos raj. Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčia. Išsaugotas.

sukūręs „Baltijos“ (dabar „Auskos“) poilsio namų erdvėms. Erdvinį ažūrinį vitražą „Muzika“ K.Šatūnas, bendradarbiaudamas su architekte Irena Lik-

K.Morkūnas, E.Valiūtė, architektai A.Skiezgelas, R.Krištapavičius. Erdvinis vitražas „Prisikėlęs Jėzus“. 2013 m. Storas spalvotas stiklas, metalo konstrukcijos, aukštis – 11 m, plotis – 4,5 m, svoris – 800 kg. Kretingos g. 40, Klaipėda, Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčia. Išsaugotas.

šiene, sukūrė Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklai. „Vitražo kompozicija, skambėdama lyg vargonai, kyla aukštyn ir vidine klausa išgirsti erdvę,

vibruojančią ir aidinčią muzikos garsais“, – apie šį vitražą teigė Žydrūnas Mirinavičius, K.Šatūno vitražų meno žinovas. ► 35

PROJEKTAI

S.Drebickaitė. Keturių dalių teminis vitražas „Gamtos pažinimas. Mokslas. Darbas. Menas“. 1987 m. Plonas spalvotas stiklas, švinas, 15 kv. m. S.Nėries g. 5, Klaipėda, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto vitražų salė.

„Darbas“.

„Menas“.

PROJEKTAI

Paieškos dar nebaigtos

„Mokslas“.

„Mokslas“. Fragmentas.

„Menas“. Fragmentas.

I.Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

◄ Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vitražus pradėjo kurti ir klaipėdiečiai. Kelis vitražus Klaipėdos interjeruose yra sukūręs Virgilijus Bizauskas. Abstrahuotus ir spalviškai skambančius menininko vitražus galima apžiūrėti Simono Dacho progimnazijoje (Kuršių a. 2/3), kavinėje „Aismarės“ (Tilžės g. 9). Virginijaus Bako sukurtas vitražas išlikęs Klaipėdos apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje (Herkaus Manto g. 2). Tapytojas Rytis Martinionis prisiminė, kad klaipėdiečių sukurtų vitražų uostamiestyje buvo daugiau, pats Rytis buvo ne vieno iš tų vitražų idėjos ir meninių sprendimų autorius. Deja, ne visi vitražai išliko, nepavyko surasti net jų nuotraukų. „Buvome jauni, tiesiog mėgavomės gyvenimu ir net nepagalvodavome, kad vitražus reikia įamžinti ar bent jau nufotografuoti. Nevaikščiojome su fotoaparatais rankose, išmaniųjų tuo metu nebuvo“, – prisiminimais dalijosi V.Bakas. Todėl žemėlapyje nėra legendinės „Bohemos“ kavinės vitražo, nepavyko rasti kavinės „Morena“ (prie Girulių televizijos bokšto) vitražo nuotraukų. Gal po šios publikacijos kas nors pavartys savo senus albumus ir pasidalys su I.Kanto biblioteka savo nuotraukomis. Atliktas didžiulis darbas, sukaupta vertinga medžiaga, kuria gali naudotis dailės istorijos žinovai ir mėgėjai, paveldosaugos specialistai ir visi besidomintys Klaipėdos istorija, jos kultūra. Sukurtas freskų ir vitražų žemėlapis gali būti naudingas kultūrinių ekskursijų organizatoriams. Projekto autoriams pavyko apsilankyti Lopaičiuose – gražią kūrybinę edukaciją „Pilies malūne“ jiems surengė klaipėdietis vitražų kūrėjas V.Bizauskas. Kartu su L.L.Mardosu ir grafike Gražina Oškinyte-Eimanavičiene vieną sekmadienio rytą projekto kūrėjai pabuvojo Kūlupėnų bažnyčioje (L.L.Mardosas yra šios bažnyčios projekto autorius, jo gražią idėją bažnyčios altorių papuošti spalvingu šv. Motiejaus atvaizdu įgyvendino B.Bružas). Kryžiaus kelio stotis Kūlupėnų bažnyčiai sukūrė grafikė G.Oškinytė-Eimanavičienė. Monumentaliosios dailės ir vitražų paieškos Klaipėdos miesto ir Vakarų Lietuvos interjeruose dar nebaigtos. Interaktyvus žemėlapis bus nuolat pildomas ir atnaujinamas. Jame galėtų atsirasti viso regiono bažnyčių vitražai, bet tai – jau kitas didžiulis darbas, kurį tikimasi atlikti. 37

PROJEKTAI

Lietuvos erdvės ag e siekia plėtoti kosminę kultūrą „Esame pernelyg žemiški, kad įsijaustume į kosmosą, – sakė iš Klaipėdos kilęs menininkas, dizaineris, inžinierius ir tyrėjas Julijonas Urbonas (gim. 1981 m.). – Tačiau galime pabandyti įsivaizduoti, kas nutiktų, jei į kosmosą tektų perkelti įvairiausias disciplinas, o tarp jų – kultūrą, meną, architektūrą.“ Dar 2019-ųjų pabaigoje įsteigtos Lietuvos erdvės agentūros įkūrėjas J.Urbonas pasakojo apie naujos institucijos tikslus ir naujausią vykdomą programą. Pernai ji pristatyta Škotijoje – Edinburgo šiuolaikinio meno centre „Collective“ ir Vokietijoje – Karlsrūhės internetiniame ateities scenarijų festivalyje „Vairuoti žmogų“. Su šiuo projektu menininkas atstovaus Lietuvai šiemet gegužės pabaigoje prasidėsiančioje 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje.

Jogintė BUČINSKAITĖ

Viešos diskusijos poreikis – Kodėl kilo poreikis įsteigti tokią organizaciją ir kokie jos tikslai? – Lietuvos erdvės agentūra atsirado kaip reakcija į šalyje pastebėtą kosminės kultūros stygių. Daugiau nei dešimtmetį vykdydamas gravitacinės estetikos tyrimus ir bendradarbiaudamas su „kietųjų“ mokslų specialistais, įsitikinau, kad apie Lietuvos kosminę kultūrą svarstoma nebuvo, tarytum kultūra nustoja galios ties vadinamąja Karmano linija, kur baigiasi Žemės atmosfera. Apmaudu, nes Lietuva turi unikalią kosmoso tyrimų istoriją. ► 38

Lietuvos erdvės agentūros vizualinis identitetas, šriftas suprogramuotas pagal žmogaus griaučių struktūrą.

PROJEKTAI

g entūra

J.Urbonas – menininkas, dizaineris, inžinierius ir tyrėjas, kurio projektai plačiai paplito pasaulyje.

Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

J.Urbono ir Lietuvos erdvės agentūros projekto „Planeta iš žmonių“ astrofizikinė simuliacija.

PROJEKTAI

◄ Šiuo metu sėkmingai veikiančios institucijos – Lietuvos aerokosmoso asociacija ar Lietuvos kosmoso biuras – labiau orientuotos į mokslo ir verslo sektorių plėtrą. Tokiu būdu į kosmosą žiūrima kaip į naują ekonomikos sritį. Minėtos institucijos nėra suinteresuotos diskutuoti apie kultūrą ir meną kosmose. Tad, kritiškai įvertinus šias aplinkybes, kilo poreikis šią nišą užpildyti ir inicijuoti viešą diskusiją.

Julijonas Urbonas: Šis projektas – apie tai, kad kosmosas yra mumyse, o ne kažkur anapus. – Tačiau agentūros pavadinime vietoje termino „kosmosas“ vartojate terminą „erdvė“. Kodėl? – Jei anglų kalba žodis space gali reikšti ir erdvę, ir kosmosą, tai lietuvių kalboje kosmosas nebūtinai reiškia tai, kas yra virš mūsų galvų, bet ir tai, kas jose. Pavadindamas instituciją Lietuvos erdvės agentūra, sąmoningai vengiu termino „kosmosas“, nes tai išlaisvina nuo tam tikrų apribojimų ir leidžia kalbėti apie erdvę, kuri gali būti suprantama tiek kaip kosminė, tiek kaip architektūrinė, tiek kaip teritorinė ir pan. Tam tikru požiūriu nuo kosminio konteksto tai išlaisvina ir pačią agentūrą, nes tikėtina, kad ateityje tokio ryškaus žemiškų ir kosminių reiškinių skirstymo nebebus, juk vienaip ar kitaip Žemė ir yra kosmoso dalis. Gali būti, kad šis aktyvus skirstymas prisideda prie vaizduotės krizės.

Atviras visiems žmonėms – Kiek agentūros veikloje svarbus nacionalinis aspektas? – Kai mąstome apie tam tikrus kultūrinius aspektus, pavyzdžiui, kosminę tapatybę, dažnai apsiribojame ekonominiais arba technologiniais terminais, o dar dažniau tiesiog kopijuojame tokias šalis kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Rusija, lygiuojamės į jų kosminius pasiekimus ir programas, tarsi 40

J.Urbono kūrinys „Planeta iš žmonių“.

PROJEKTAI

neturėtume unikalios ir nepriklausomos vaizduotės. Apskritai dominuojanti kosminė vaizduotė gana siaura, susiformavusi vadinamajame pirmajame kosmoso amžiuje, kai šaltojo karo metais vyko kosminės supervalstybių varžytuvės – kas greičiau palies kosminį kūną, kas kuo toliau nuskris ir pan. O per pastarąjį dešimtmetį aktyviai randasi vis daugiau nacionalinių kosmoso programų, kalbama apie kosminę ekonomiką, o su šiais procesais prasideda naujasis kosmoso amžius. Vis daugiau

disciplinų prisiklijuoja priešdėlį astro- ir persvarsto savo teorinius pagrindus iš kosminės perspektyvos. Lietuvos erdvės agentūros veikla labiau susijusi ne su konkrečios šalies matomumu kosmose, o su bandymu kalbėti apie kosmoso atvirumą kuo įvairiausiems žmonėms, ekspertams ir disciplinoms. Kita vertus, juk kai ką nors darome kosmose, automatiškai tampame tarptautinės kosminės kultūros dalimi, tačiau kartu tokie žemiški kultūriniai, socialiniai ar biologiniai atributai kaip tautybė, rasė, lytis, lytinė orientacija, am-

žius, socialinė padėtis ar politinės pažiūros tam tikru požiūriu ištirpsta, nes atitrūksta nuo Žemėje egzistuojančių vertinimo ir klasifikavimo sistemų.

Įtikinti ir paveikti – Kaip apibrėžtumėte Lietuvos erdvės agentūros veiklas ir kokių rezultatų galima tikėtis ateityje? ►

Lietuvos erdvės agentūros, Julijono Urbono, „Studio Pointer“ nuotr. 41

PROJEKTAI

◄ – Ši agentūra veikia kaip specifinė biurokratinė scenografija, kuri mano idėjas apie kosmosą padeda paversti labiau įtikinamomis. Kaip kalboje naudojamos metaforos palengvina įsivaizdavimą, taip idėjų institucionalizavimas veikia kaip įtikinamumo ir paveikumo įrankis. Galima sakyti, kad šios organizacijos įsteigimas taip pat yra vaizduotės pratimas, skatinantis svarstyti apie realias tokio organo galimybes ir įtakas. Apskritai apie šią agentūrą galima galvoti kaip apie savotišką kosminės logistikos kompaniją, kurios transporto priemonės yra įsivaizduojamos. Tai – poetinės raketos, kurios gali pakelti tiek į fizinį, tiek į fiktyvų kosmosą. Tai galėtų būti ir vienas iš veiklos rezultatų. Tačiau agentūra neturi tikslo paversti to fiziškai apčiuopiamais objektais. Agentūros veiklos orientuotos į kosminės vaizduotės pratybas ir poetiškų, kritinių projektų kuravimą. Tai tarsi idėjų laboratorija, į kurią stengiamasi įtraukti kuo įvairesnių disciplinų atstovų žinias ir vaizduotę. Artimiausi Lietuvos erdvės agentūros veiklos rezultatai bus pristatyti šiemet vyksiančioje 17-ojoje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje. Jai kartu su tarptautine komanda ruošiame programą „Planeta iš žmonių“.

kūnai suliptų į vieną gumulą ir ilgainiui dėl savo sutelktos gravitacijos ši žmogiška biomasė pradėtų apvalėti ir panašėti į planetą. Taigi šiuo metu Erdvės agentūroje svarstome, kas nutiktų, jei imtumėmės tokio projekto, kokių reikėtų išteklių, žinių ir kompetencijų ir kokie būtų tokios programos padariniai. Kol kas ryškėja trys šio projekto aspektai: estetiniai, etiniai ir politiniai. Estetiniu lygmeniu keliame kosmoso kultūros ir kosminės vaizduotės klausimus. Etinis lygmuo susietas su kosminio kolonializmo, astrobiologijos temomis, čia svarstome apie kosmoso užterštumą. O politinis lygmuo susijęs su egzistuojančių kosminių programų kvestionavimu. Kartu ši programa ir būsima agentūros veikla susijusios su naujų mokslinės fantastikos formų paieška. Kitaip tariant, mane domina, kaip mokslinę fantastiką būtų galima išlaisvinti iš konvencinių išraiškos priemonių – knygų, filmų ar kompiuterinių žaidimų – ir dar labiau priartinti prie realybės. Tiesa, čia galime apsiriboti tiesiog fantastika, kuri gali virsti, pavyzdžiui, sociologine, antropologine arba astroantropologine fantastika, priklausomai nuo konkretaus pjūvio.

Dvi požiūrių stovyklos

„Planeta iš žmonių“ – Kokia tai programa ir kokius klausimus joje svarstote? – „Planeta iš žmonių“ veikia kaip minties eksperimentas, inscenizuojantis galimus žmonių išsiuntimo į kosmosą scenarijus. Šis eksperimentas kelia klausimus, kas nutinka architektūrai, choreografijai, muzikai, menui, kai šios disciplinos kerta Karmano liniją – ribą maždaug 100 km aukštyje virš Žemės jūros lygio, kuri skiria Žemės atmosferą ir kosminę erdvę. Kitaip tariant, kas nutinka menui ar architektūrai, kai jos palieka Žemę. Tai pirmoji agentūros programa, kuri išaugo iš mano asmeninio projekto tiek, kad teko jį institucionalizuoti. Čia svarstoma apie galimybę išsiųsti žmones į vieną iš kosmoso Lagranžo taškų, į kurį patekę kūnai pakimba vietoje ir stabilizuojasi. Per maždaug kelis mėnesius ten sklandantys 42

– Bandydami pasitikrinti, ar ši planetos iš žmonių idėja galėtų būti įgyvendinama, bendradarbiaujate su įvairių sričių mokslininkais ir mąstytojais iš skirtingų šalių. Ką pavyko išsiaiškinti ir kokius projekto galimybę patvirtinančius arba paneigiančius argumentus išgirdote? – Išryškėjo dvi požiūrių stovyklos. Vieni sako, kad to padaryti praktiškai neįmanoma, nebent viskas būtų preciziškai surežisuota – kur ir kaip kūnai atsiranda, kokiomis aplinkybėmis ir t. t. O kiti teigia, kad dar prieš katapultuojant žmogų į Lagranžo taškus jis virstų kosminėmis dulkėmis. Taip pat pabrėžiami logistiniai iššūkiai, nes tam, kad planeta iš žmonių susiformuotų, prireiktų ne tik trilijono metų, bet ir be galo daug kuro, norint į kosmosą iškelti tokią žmonių masę, o tai turėtų neįsivaizduojamų pasekmių Žemės ištekliams ir ekonomikai. Tačiau grupė humanitarinių mokslų tyrėjų mano, kad projektas gali tapti pretekstu

diskutuoti apie alternatyvius išgyvenimo modelius ir kosmoso kolonizavimo problemas. Kiti svarsto apie grėsmingą eschatologinę projekto pusę, kuri padėtų repetuoti ateities scenarijus, ne svarstant apie baigtį, o įsijaučiant į visai kitokią žmogaus būtį. Galiausiai mąstoma apie labai įdomius reiškinius, tokius kaip kosminis pesimizmas, kai pabrėžiamas kosmoso abejingumas mūsų atžvilgiu ir žmonijos menkumas Visatos gyvenime.

Architektūros inversija – Minėjote, kad kartu su Lietuvos erdvės agentūra šią programą ruošiatės pristatyti šiemet vyksiančioje Venecijos architektūros bienalėje. Kiek tiesiogiai šis projektas susijęs su architektūros disciplina? – Šią programą tam tikru požiūriu galima laikyti spekuliatyvaus dizaino ir architektūros projektu. Architektūra čia neapčiuopiama, bet įsivaizduojama, o svarstant apie planetinio mastelio architektūrą, pavyzdžiui, teraformavimą, galime visai kitaip pažiūrėti ir į žemiškąją architektūrą. Suformuojant tokią unikalią kritišką perspektyvą, aiškėja, kad architektūra yra labai žemiška disciplina, o esminė jos problema yra gravitacija. Tačiau net jei įsivaizduosime, kad pamatai yra pakibę, o pastatai levituoja, likę konstruktai vis tiek liks žemiški arba prilipę prie Žemės. Būtent todėl atrodo svarbu pastūmėti architektūrą į dar radikalesnes aplinkybes ir svarstyti apie konceptualią Vitruvijaus architektūros inversiją. Kitaip tariant, kas nutiktų, jei žmogus iš centrinės figūros, aplink kurią viskas ilgai sukosi, virstų tuo, iš kurio ir formuojama architektūra? Jei žmogus taptų plyta naujai planetai, tikriausiai galėtume kalbėti ne tik apie savotišką kosminės architektūros darinį, bet ir apie labai specifinį monumentą žmonijai. Gal tai ir yra tam tikras žmonių polinkio iškelti save į centrą atspindys? – Ar norite pasakyti, kad projektas yra labiau apie žmoniją nei apie kosmosą? – Projektas – apie tai, kad kosmosas yra mumyse, o ne kažkur anapus. Paviljoną pristato Lietuvos kultūros taryba, organizuoja tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir meno centras „Rupert“.

KINAS

„Dar po vieną“ – su laimingiausia liūdna pabaiga Madsas Mikkelsenas – unikalus ir lengvai atpažįstamas danų aktorius, žinomas beveik visame pasaulyje. Svaiginantį vaidmenį jis sukūrė naujausiame Thomo Vinterbergo filme „Dar po vieną“, nuo praėjusio rudens keliaujančiame po prestižinius festivalius, juose skinančiame nominacijas ir apdovanojimus. Šiuolaikinio Europos kino pažiba puikuojasi ir legaliose lietuviškose skaitmeninėse filmų peržiūros platformose.

Andrius RAMANAUSKAS

Rizikingas eksperimentas Sulaukęs pripažinimo M.Mikkelsenas pasirodė epizodiniuose vaidmenyse keliose didelio biudžeto Holivudo juostose: „Kazino Royale“ („Casino Royale“, 2006 m.), „Daktaras Streindžas“ („Doctor Strange“, 2016 m.), ►

Danų režisieriaus Th.Vinterbergo juostoje „Dar po vieną“ nusifilmavo aktorius M.Mikkelsenas.

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Dar po vieną / „Druk“. Žanras: komiška drama. Sukurta: 2020 m. Danijoje. Režisierius: Thomas Vinterbergas. Prodiuseriai: Kasperas Dissingas, Sisse Graum Jørgensen. Scenarijaus autoriai: Th.Vinterbergas, Tobias Lindholmas. Operatorius: Sturla Brandthas Grøvlenas. Vaidina: Madsas Mikkelsenas, Thomas Bo Larsenas, Magnusas Millangas, Larsas Ranthe ir kiti. Trukmė: 1 val. 57 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Kadrai iš filmo „Dar po vieną“ (rež. Th.Vinterbergas, 2020).

◄ „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ („Rogue One: A Star Wars Story“, 2016 m.) ir puikiai įvertintame amerikiečių seriale „Hanibalas“ („Hannibal“, 2013 m.). Tačiau tikri šio aktoriaus gerbėjai žino, kad geriausi jo vaidmenys visada buvo sukurti gimtojoje M.Mikkelseno šalyje – Danijoje: „Medžioklė“ („The Hunt“, 2012 m.), „Po vestuvių“ („After the Wedding“, 2006 m.), „Adomo obuoliai“ („Adams æbler“, 2005 m.). Prie pastarojo sąrašo dabar jau galima pridėti ir vieną paskutinių jo darbų kine, režisieriaus Th.Vinterbergo komiškoje dramoje „Dar po vieną („Druk“, 2020 m.). Čia M.Mikkelsenas įkūnija vidurio amžiaus krizės kamuojamą dviejų vaikų tėvą Martiną. Jo gyvenimas kiekvieną dieną lekia autopilotu vis tuo pačiu maršrutu, mokykloje, kurioje jis dirba istorijos mokytoju, jis lieka nepastebėtas net savo paties mokinių, o būvis šeimoje paskendęs rutinoje ir nuobodybėje. Kol vieną vakarą mieste Martinas su trimis kolegomis mokytojais nusprendžia atlikti vieną eksperimentą ir patikrinti vieną teoriją. Vyrai iškapsto teoriją, kuri teigia, kad žmogaus kraujyje nuo gimimo esama pusės promilės alkoholio deficito, kuris yra niūrios kasdienybės priežastis. Todėl, atstačius alkoholio trūkumą kraujyje, atsiveria mintys, išsisklaido nerimas ir užgimsta kūrybingumas. Įkvėpti tokios idėjos, Martinas ir trys panašius gyvenimo laikotarpius išgyvenantys jo draugai mokytojai įsitraukia į eksperimentą ir darbo dienomis palaiko nuolatinio lengvo girtumo būseną. Pamažu jų slegianti dabartis ima keistis ir jie vėl patiria gyvenimo džiaugsmą, tampa pastebimi aplinkinių. Magiška transformacija atneša daug naujų įspūdžių, bet tai skamba per daug gerai, kad būtų tiesa. Eksperimentas tampa nebevaldomas, kai jo dalyviai nusprendžia vis labiau didinti alkoholio dozę.

KINAS

Atsibusti gyvenimui Režisierius Th.Vinterbergas kine savo šaknis įleido kaip manifesto „Dogma 95“ atstovas. Jo filmas „Šventė“ („Festen“, 1998 m.) buvo apdovanotas Kanuose ir tapo judėjimo, koncentruoto į pasakojimą ir aktorių vaidybą natūraliomis filmavimo sąlygomis, etalonu. Natūralu, kad jo filmai nukrypo nuo radikalių „Dogmos“ įžadų, tačiau filme „Dar po vieną“ galima pajusti to judėjimo dvasią ir jį vadinti post „Dogmos 95“ kūriniu, kuris toks pat tikras ir nesumeluotas, kaip pirmieji manifesto filmai. Istorija atveria duris į suvaikėjusių suaugusiųjų pasaulį. Vieną eksperimento etapą keičia kitas, radikalesnis etapas, kurį lydi chaosas, vėmimai ir skaudžios pasekmės. Nemaža dalis filmo atrodo linksmai tarsi komedija, kol per vieną siužeto įvykį filmas nustoja toks būti ir primena apie realybę. Danija yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal alkoholio vartojimą tarp paauglių. 2020 m. paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitoje nustatyta, kad danų penkiolikmečiai alkoholio vartojo beveik dvigubai daugiau nei Europos vidurkis. Pastangos padidinti amžių nuo 16 iki 18 metų, kai leidžiama įsigyti alkoholio, šalyje sulaukė didelio pasipriešinimo. Iš dalies gal dėl to, kad vyresnio amžiaus suaugusieji mielai prisimena savo jaunystės girtuoklystes. Filmas buvo sukurtas pagal pjesę, kurią Th.Vinterbergas parašė dirbdamas viename Vienos teatre. Papildomo įkvėpimo jam suteikė jo duktė Ida, kuri papasakojo tėvui apie tarp Danijos jaunimo paplitusią alkoholio vartojimo kultūrą. Dukra spaudė Th.Vinterbergą, kad pjesę perdarytų į filmą. Jame ji turėjo suvaidinti M.Mikkelseno personažo dukterį. Iš pradžių filmo scenarijus buvo tarsi duoklė alkoholiui ir jo įtakai. Pasakojimas rėmėsi teze, kad be alkoholio pasaulio istorija būtų buvusi visai kitokia. Tačiau, praėjus keturioms filmavimo dienoms, režisieriaus dukra žuvo automobilio avarijoje. Tad po tragedijos scenarijus buvo pertvarkytas. Galutiniame variante M.Mikkelseno personažas vietoj dukros ir sūnaus turi du sūnus. O pati istorija pakeista, kad labiau būtų vertinamas trapus gyvenimas: „Tai turėtų būti filmas ne tik apie gėrimą, bet ir apie atsibudimą gyvenimui“, – teigė Th.Vinterbergas. Filmas „Dar po vieną“

Kino režisierius Th.Vinterbergas ne viename interviu yra pareiškęs, kad jo naujausias filmas „Dar po vieną“ – apie žmogaus norą rizikuoti, apie gyvybiškumą. Sebastiano Apelo nuotr.

dedikuotas režisieriaus dukrai, tai matyti pabaigos titruose. Kelios filmo scenos buvo nufilmuotas jos klasėje su jos klasės draugais.

Žemiški ir pažįstami „Dar po vieną“ filmo personažai – žemiški ir pažįstami. Dėl juostos skandinaviško stiliaus ir „Dogmos 95“ judėjimo palikimo su Th.Vinterbergo sukurtais veikėjais lengva susitapatinti ir iš vos kelių buitinių scenų nesunku suprasti, ką jie jaučia, kaip mąsto. Žiūrovai lengvai įtraukiami į veiksmą ir gali patirti viską, ką patiria pagrindiniai veikėjai. Ši komiška drama nemoralizuoja, neaiškina apie vertybes ir nepateikia atsakymų. Keturių eksperimento dalyvių mokytojų istorijos baigiasi skirtingai, ir už savo pasirinkimus jie sumoka skirtingą kainą. Pati istorija yra labiau apie neišvengiamą žmogaus kondiciją, kai užklumpa gilus nuobodulys ir depresija. Alkoholis čia – tarsi įrankis, padedantis gyventi esamuoju laiku ir atrasti pamirštą džiaugsmą, kol vieną kartą jis toks nebėra ir tampa priklausomybe.

Režisierius Th.Vinterbergas viename interviu pasakojo: „Mums reikia tyrinėjimo ir rizikos elementų visose gyvenimo srityse. Manau, kad ritualinė rutina mūsų gyvenime gali būti labai vaisinga. Tai leidžia mums suprasti laiką ir suteikti savo gyvenimui rėmus. Tačiau tame nuolat besikartojančiame ritme turi būti vietos ir rizikai, ir tyrinėjimams. Galvoju, kad filmas subalansuotas. Jame yra ir pasiaukojimo, ir aukų.“ Nepaisant COVID-19 apribojimų, Danijoje filmą „Dar po vieną“ kino teatruose pamatė beveik 800 tūkst. žmonių ir jis tapo žiūrimiausiu danišku filmu per pastarąjį dešimtmetį. Juosta laimėjo svarbiausiose nominacijose Europos kino apdovanojimuose ir danų buvo deleguota „Oskarams“. Gaila, šio kūrinio didžiuosiuose ekranuose lietuviai veikiausiai jau nebeišvys. O filmo pabaigą tiesiog privaloma pamatyti kino teatre. Juostos „Dar po vieną“ pabaiga yra viena įsimintinesnių pastarųjų metų kino repertuare. Tai pastebėjo daugelis šį filmą žiūrėjusiųjų. Žinoma, priklauso nuo nusiteikimo ir kaip kiekvienas žiūrovas interpretuoja istoriją, bet greičiausiai tai bus laimingiausia liūdna pabaiga, kokią tik teko matyti. Nedaug filmų renkasi tokį kelią, kad padėtų istorijoje tašką. 45

NAUJI VEIDAI

Ispanas ir taivani e naujas galimybes a Talentingus lietuvaičius vilioja užjūrio kraštai, o užsieniečius traukia Lietuvos pajūris: nuo spalio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestrą papildė altų grupės koncertmeisteris ispanas Gerardo Benjaminas Verbruggenas Cerda ir jo žmona taivanietė Tai-Ling Chi, grojanti smuiku. Lietuvos pajūris jiems primena Alikantę ir Taivaną, bet žiema ir sniegas – vis dar egzotika. Dabar iš Klaipėdos po pasaulį mandarinų kalba sklinda Tai-Ling Chi kuriamas tinklaraštis apie klasikinę muziką.

Ispanas G.B.Verbruggenas Cerda – Klaipėdos muzikinio teatro altų grupės koncertmeisteris.

NAUJI VEIDAI

i etė s atrado Klaipėdoje Žaneta Skersytė

Sėkmingas sutapimas Užsieniečių poros manymu, į Klaipėdą juos atvedė likimas.

„Kai pandemija atėjo į mūsų gyvenimus, buvo sunku su ja susitaikyti, nes tam tikru požiūriu viskas sustojo. Vieną popietę, būdamas namie, internete ieškojau darbo pasiūlymų ir pamačiau, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ieško altininko. Apie Lietuvą mažai žinojau, tačiau gyvendamas užsienyje bendravau

su keliais muzikantais iš Lietuvos. Iškart prisiminiau dideles jų širdis ir puikius profesinius įgūdžius. Jie nuolat pasakodavo, kokia graži yra Lietuva. Ir jie teisūs! Pasidomėjęs daugiau, pamačiau, kad teatro orkestre paskelbtas konkursas ir laisvai vietai pirmųjų smuikų grupėje užimti. Būtent tokio darbo ieškojo mano žmona Tai-Ling ir mes nutarėme bandyti. Išsiuntėme reikalingus duomenis bei įrašus ir gavome atsakymą, kad mes abu praėjome pirmąjį atrankos etapą. Antrajam etapui turėjome keliauti į Lietuvą ir dalyvauti perklausoje. Mums sekėsi, ir štai – naujas gyvenimo etapas“, – kalbėjo pora, labiausiai besidžiaugianti galimybe dirbti viename orkestre. „Mums – tai privilegija ir puiki galimybė“, – tvirtino abu.

Neįtikėtina žiema

Taivanietė Tai-Ling Chi Klaipėdos muzikinio teatro orkestre groja smuiku. Asmeninio archyvo nuotr.

Naujas kolektyvas, nauja šalis ir nepažinta kultūra. „Labai džiaugiausi turėdamas galimybę čia dirbti, pažinti naują kultūrą ir žmones. Anksčiau teko groti įvairiuose baleto, operos ir teatro spektaklių pastatymuose, tačiau koncertmeisterio poziciją iki šiol buvo tekę išbandyti tik simfoniniame orkestre. Šio vaidmens prisiėmimas naujoje šalyje su savitais papročiais ir muzikine kultūra man reiškė naują iššūkį mano gyvenime. Buvau pasirengęs jį priimti. Visi muzikantai, dirbantys Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, labai profesionalūs. Man teko susipažinti su puikiais solistais, choristais ir, žinoma, vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu, kuris turi labai aiškią ateities viziją. Esu patenkintas darbo aplinka teatre“, – teigė G.B.Verbruggenas Cerda. ► 47

NAUJI VEIDAI

◄ Anot Muzikinio teatro naujų narių, žmonės darbe ir už jo ribų labai malonūs ir draugiški, todėl lietuvių kalbos nemokėjimas jiems nekliudo bendrauti ir gerai jaustis. „Kalbu anglų, vokiečių, olandų ir ispanų kalbomis. Mokytis lietuvių kalbos sunkiau, nei tikėjausi, tačiau nėra nieko neįmanomo. Noriu išmokti kalbėti lietuviškai, kad galėčiau laisvai bendrauti su žmonėmis ir geriau suprasti, kas vyksta aplink mane. Atvykus į Lietuvą, mane nustebino šalies grožis. Klaipėdoje jaučiuosi

Turi paleisti dalykus, kurie tau nepalankūs, kad aplink tave atsivertų erdvė, kuri natūraliai pritrauks tai, ko ieškai. kaip namie. Mano gimtasis miestas – taip pat uostamiestis, ir aš visada jaučiau ryšį su jūra. Laisvalaikiu ir čia mėgaujuosi jūros vėju, druskos kvapu ir saulėlydžio spalvomis. Prie to pridėkime žiemos sezoną su sniegu – kažkas neįtikėtino, – dalijosi įspūdžiais G.B.Verbruggenas Cerda. – Kalbant apie mano ateitį, esu linkęs mėgautis darbo procesu ir pasitikiu, kad jis mane nuves ten, kur ir turiu atsidurti. Klaipėda netrukus turės naują Muzikinio teatro pastatą – tai didelis potencialas kolektyvui augti ir didžiulė motyvacija čia likti ilgam laikotarpiui. Man Klaipėda – idealus miestas, kuriame galiu gyventi ir tobulėti profesiniu atžvilgiu.“

Išgirdo griežiant G.B.Verbruggenas Cerda pasakojo būsimą žmoną Tai-Ling sutikęs viename Vokietijos orkestre. „Tuo metu stažavausi orkestre, o ji atvyko pavaduoti kitą orkestro smuikininkę. Tad prieš susipažindami jau turėjome galimybę išgirsti vienas kito grojimą. Susipažinome, o po pusmečio pažinties susituokėme Danijoje. Kartu apsigyvenę Ispanijoje, mes įkūrėme styginių kvartetą „Ensemble San Pablo“, turėjome galimybę su juo keliauti po pasaulį, rengdami koncertus. Dabar turiu geriausią partnerę savo gyvenime – mus sieja keli skirtingi 48

„Bendra veikla – tai privilegija ir puiki galimybė išbandyti save“, – teigė muzikantų šeima, mielai kartu gro

vaidmenys: vyro ir žmonos, styginių kvarteto partnerių, orkestro kolegų. Meilė – fantastiškas jausmas. O kartais ji net turi panašumų į darbo paieškas... Turi paleisti dalykus, kurie tau nepalankūs, kad aplink tave atsivertų erdvė, kuri natūraliai pritrauks tai, ko ieškai. Kaip sakė pianistas Artūras Rubinšteinas, jei tu myli gyvenimą, gyvenimas myli tave“, – kalbėjo altų grupės koncertmeisteris.

Pažintis su miestu Taivanietė Tai-Ling Chi, Muzikiniame teatre grojanti smuiku, sakė su Klaipėda susipažįstanti bėgiodama. „Bėgiodama stiprinu kvėpavimą, o tai man padeda koncertų metu. Mane nustebino, kad Klaipėdoje kas kelis kvartalus randu nedidelį parką. Čia gausu dėmesio vertų skulptūrų. Kasdien

NAUJI VEIDAI

paveikiausią efektą susirinkusiai publikai. Tada ir ji tampa organiška pasirodymo dalimi – čia slypi nemažai gyvų pasirodymų žavesio. Nekantrauju, kada ir vėl galėsime gyvai pasidalyti nuostabia muzika su Lietuvos publika, kada pristatysime įvairaus formato kūrinius, kūrybos procese bendradarbiaujant menininkams iš įvairių šalių. Kartu mes ir sukuriame unikalų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro skambesį“, – samprotavo Tai-Ling Chi.

Groja nuo penkerių

artu grojanti įvairiuose projektuose.

eidama pasivaikščioti atrandu naujų miesto įdomybių. Vaikščiodama palei Dangės upę, jaučiu, kad mano siela pasikrauna. Čionykštė gamta man suteikia daug įkvėpimo. Labai patinka jūra – greičiausiai dėl to, kad mano gimtasis Taivanas yra sala. Geografiškai Baltijos jūros pakrantė yra artima Azijai: čia gatvėse pastebiu daugiau azijietiškos kultūros elementų, nei kitose Vakarų Europos šalyse. Taip pat šiame

Asmeninio archyvo nuotr.

multikultūriniame mieste jaučiu vokiškos kultūros atgarsius, o Vokietijoje praleidau savo studijų metus. Nekantriai laukiu naujojo Muzikinio teatro pastato atidarymo. Manau, turėti profesionaliai įrengtą operos teatrą yra būtinybė, norint pasiekti geriausių orkestro rezultatų, kad natūraliai akustiškai sklistų garsas, kad būtų sukurtas geriausias spektaklio vaizdas, kad visa tai suteiktų malonią atmosferą ir

G.B.Verbruggenas Cerda gimė Hagoje (Olandija), tačiau nuo penkerių gyveno Alikantėje (Ispanija). „Nuo penkerių mokiausi violončelės ir gitaros pradmenų, o nuo aštuonerių – groti altu. Mano pirmasis darbas: nuo 16 metų pradėjau groti Juliano Santoso lyriniame orkestre „Jumilla“ teatre (Mursija, Ispanija). Su šiuo orkestru gastroliavau po Ispaniją“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. Altininkas pasakojo, kad muziko kelias jam sudarė galimybes nuo pat jaunystės daug keliauti ir dirbti įvairiose Europos ir Azijos šalyse, koncertuoti įvairiose koncertų salėse. „Tai leido pažinti puikias asmenybes – muzikantus ir kitus menininkus, su kuriais dalijausi gražiomis gyvenimo akimirkomis. Galimybė pažinti skirtingas kultūras ir muziką man suteikė daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, tiek asmeniniu, tiek profesiniu požiūriu. Derinau įvairialypę profesinę veiklą: darbus orkestre ir kamerinės muzikos ansambliuose jungiau su muzikinių renginių organizatoriaus, alto bei kamerinių ansamblių mokytojo veikla Ispanijoje ir Kinijoje. Taip pat dirbau įvairių sceninių renginių muzikos vadovu ir net talentų ieškotoju vienai Ispanijos kompanijai. Man didelė garbė būti muziku: ši profesija tokia intensyvi ir graži. Gebėjimas per muziką publikai perduoti įvairiausius pojūčius, leisti klausytojams svajoti ar žadinti prisiminimus – kažkas labai ypatingo, unikalaus. Muzikantas turi nuolat tobulintis ir atnaujinti žinias, reaguoti į tai, kas naujo vyksta šioje srityje pasaulyje“, – pabrėžė Muzikinio teatro altų grupės koncertmeisteris. ► 49

NAUJI VEIDAI

Solo groja Tai-Ling Chi.

NAUJI VEIDAI

Ispanas G.B.Verbruggenas Cerda ir iš Taivano kilusi jo žmona Tai-Ling Chi Klaipėdoje planuoja savo ateitį ir atranda žiemos džiaugsmus. Asmeninio archyvo nuotr. ◄ G.B.Verbruggenas Cerda savo muzi-

kinę karjerą pradėjo nuo pakaitinio alto, vėliau tapo altų koncertmeisteriu. Grojo įvairiuose Ispanijos simfoniniuose ir teatrų orkestruose: „Ciudad de Elche“ simfoniniame orkestre, „Chamber Orchestra of the Valencian Community“, Alikantės simfoniniame orkestre, Orihuelos miesto orkestre, Madrido simfoniniame orkestre, Torevjechos simfoniniame orkestre ir kituose. Studijuodamas Veimare (Vokietija), grojo šio miesto orkestruose.

Rašo mandarinų kalba Smuikininkės Tai-Ling Chi gimtinė – Taičungas (Taivanas).

„Iš pradžių Europos kultūrą galėjau pažinti grodama smuiku ir klausydamasi klasikinės muzikos kompaktinių plokštelių. Galėdavau ištisas valandas klausytis geriausių muzikantų – Gidono Kremerio, Nigelio Kennedy, AnneSophie Mutter ir kitų – koncertų įrašų. Taip susižavėjau, kad nusprendžiau rinktis šios krypties studijas, o vėliau ir darbą Europoje. Studijavau Vokietijoje maždaug dešimtmetį: gavau bakalauro, magistro diplomus ir mokslų daktaro laipsnį. Besimokydama grojau „Cologne Chamber“ operos teatre, Niurnbergo ir Miuncheno simfoniniuose orkestruose, kur įgijau daug patirties, kaip groti operas ir simfonines pjeses. Kai su savo vyru atvykau į Ispaniją, tarsi atidariau kitas duris: kamerinė muzika, grojimas solo smuiku, darbas įvairiuose

ansambliuose ir projektuose. Tai man suteikė galimybę išbandyti save kaip solistę instrumentalistę ir su koncertais keliauti po visą pasaulį“, – pasakojo smuikininkė. Taivanietei Tai-Ling Chi labai svarbus ryšys su savo miestu ir šeima. „Pandemijos metu labai padeda internetas. Kuriu tinklaraščius, kuriuose mandarinų kalba pristatau klasikinę muziką. Jie skirti mandarinų kalba kalbantiems žmonėms, išsibarsčiusiems po visą pasaulį. Siekdama pateikti kuo išsamesnę informaciją, panaudoju visas savo sukauptas žinias, o informacijos ieškau visomis kalbomis – vokiečių, anglų, mandarinų ir ispanų, kuriomis galiu bendrauti. Ir, žinoma, dabar pradėjau mokytis lietuvių kalbos“, – pridūrė muzikantė. 51

GINTARO LAŠAI

Bandantis atsikraty t ramybės neduodan č mintimis Prozininkui Juozui Šikšneliui pastarieji metai buvo itin produktyvūs – per dvejus išleistos net trys knygos: 2019-aisiais – anot akademiko Vytauto Martinkaus, istorinės ironijos trileris „Praeities dulkės – mirties šešėliai“, o 2020-aisiais – Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos istorija „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ bei novelių, apsakymų ir esė rinkinys „Būsenos“. Iš daugiau nei 20-ies rašytojo knygų tai – tik trečias trumpųjų prozos žanrų rinkinys. Su autoriumi kalbėjomės apie „Būsenas“, jo kūrybą apskritai ir ateities planus.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Kaip gimė prozininkas – Turint omenyje dvejus praėjusius metus, galima konstatuoti, kad jie jūsų kaip rašytojo biografijoje išskirtiniai ne tik produktyvumu, bet ir žanrų įvairove. Tai kas jūs – romanistas, novelistas?.. Ar dar likę žanrų, kurių nesate išbandęs? – Kas aš?.. Na, gal tik žmogus, per rašto darbus bandantis atsikratyti ramybės neduodančiomis mintimis. O tai, kokia forma – trumpesne novelės ar ilgesne romano, priklauso nuo to, ką norisi papasakoti. Bibliotekos istorija – tai tarnybinė 52

užduotis ir skolos grąžinimas žmonėms, su kuriais beveik pusę amžiaus žingsniavau petys į petį, koja kojon. O jei sektume raštininko karjerą, ankstyvoje jaunystėje pradėjau nuo vienaveiksmių pjesių saviveikliniam teatrui. Jas noriai įsigydavo Liaudies kultūros centras, statė saviveiklos trupės. Rašiau, kol supratau, kad dramaturgu netapsiu, nes esu tolokai nuo teatro ir visiškai neišmanau jo specifikos. Nors tas supratimas atėjo kone mistiškai: parvykęs į tėviškę, kelias dienas kankinausi prie eilinio dramos kūrinio... O čia pat, už lentinės pertvaros, tėvas, po mamos mirties likęs vienas, jau kelerius metus savo seniokiškas dienas leido girgždindamas kėdę, klausydamasis radijo ir net su juo pasiginčydamas, kažką murmėdamas, melsdamasis ar niūniuodamas. Tie garsai supo mane ir tarsi trukdė

kurti sceninius dialogus, tarsi blokavo, kol trečią dieną, į krosnį sukišęs dramos rankraštį, per kelias valandas parašiau novelę „Vienatvė“. Ji buvo ne kartą publikuota ir versta į daugelį kalbų. Taip manyje gimė prozininkas. Taip atsirado pirmoji knygutė „Štilis“, kurią 1991 m. išleido Juozo Marcinkaus leidykla „Eldija“. Beje, mano noveles vėliau ne kartą gyrė tokie rimti, autoritetingi kritikai kaip antai Albertas Zalatorius, Donatas Sauka, Juozas Aputis. Po to noveles užgožė detektyvų „kepimas“ – jie buvo rašomi atsitiktinai, priešokiais, pripuolamai... Kol 2003 m. išleidau novelių rinkinį „Angelas mėšlyne“. Tai buvo tikras nesusipratimas, o ne knyga. Norėdamas sumažinti leidybos kaštus, gerokai persistengiau ir viskuo – nuo redagavimo iki maketavimo ir dizaino – užsiėmiau pats. Tarsi to neužtektų, dar parinkau kone patį smulkiausią šriftą. Kadangi leidykla neturėjo galimybės šią

GINTARO LAŠAI

y ti n čiomis knygą platinti, teko pačiam užsiimti dar ir tuo. Trumpiau sakant, tai buvo nevykęs bandymas sugrįžti į novelistiką. Nuo to laiko, pergyvenęs įvairias kūrybines perturbacijas, novelių parašiau nedaug. Bet, artėjant savo 70-mečiui, susigriebiau, kad šiai sukakčiai reikėtų pateikti jų rinkinį. Taip gimė „Būsenos“. Su pavadinimu aiškiai prašauta, nes tik knygai išėjus pasidomėjau, ar tokiu pavadinimu nėra daugiau leidinių. Ir paaiškėjo, kad buvau itin neoriginalus: tai šeštoji taip pavadinta knyga. Bet ką darysi – tikėkimės, kad jos turinys originalesnis už pavadinimą. Knygoje yra kelios novelės iš „Angelo mėšlyne“, o likusios spausdintos tik periodikoje.

Patirtys – per istorijas – Viena vertus, pavadinimas „Būsenos“ gana universalus ir platus. Nors, kita vertus, ir konkretus: juo tarsi teigiama, kad knygoje – ne istorijos, o patirtys – tai, kas kiekvienam vėliau ar anksčiau nutiks – taps sava. Ar būtent to pavadinimu ir siekta? – Paprastai nutinka, kaip ir turi nutikti: autorius mano ir viliasi vieno, vertintojas / skaitytojas mato ir jaučia ką kita. Galima būtų ginčytis dėl tamstos teiginio, kad kiekvienoje istorijoje galima išgvildenti kokią nors patirtį arba atvirkščiai. Žodžių ir minčių žaismas. Beje, pavadinimą pasiūlė leidėjas Vilius Gužauskis, aš tik po juo pasirašiau. Tai vieno šioje knygoje publikuojamo ciklo pavadinimas. Nors, žiūrint plačiau, reikia sutikti: patirtys – per istorijas. – Romano „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ herojai – istorinės asmenybės, „Būsenų“ – dažniausiai niekuo iš kitų

Pernai išleidęs dvi knygas, klaipėdietis rašytojas J.Šikšnelis jau įpusėjo naują romaną. Eugenijaus Maciaus nuotr.

neišsiskiriantys paprasti, arba, kaip mėgstama sakyti, maži žmonės. Juk būtent jų kasdienybė – tas pasakojimo branduolys, kuriame slypi būties prasmės įžvalgos. Kaip tampama jūsų kūrybos herojais? – Jeigu juokais, tai tapti mano kūrybos herojais sudėtinga, daug lengviau – ministrais ar stambių valstybinių įmonių generaliniais direktoriais, praėjus atran-

ką, laimėjus konkursą ir gavus palankią specialių tarnybų pažymą, kad neišduodi tėvynės. O jeigu rimtai, viskas paprasta. Romanams reikia neįmintos istorinės mįslės arba istorinio fakto, kuris baigiasi daugtaškiu. Novelei užtenka į atmintį įsirėžusio veido, praeivio poelgio, mano paties pojūčio, netyčia užklydusios minties... Ir iki galo neatsakyto būties ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ prasmės klausimo, tiksliau, atsakymo paieškos. Su nutolimais ir priartėjimais prie jo. Kalbant konkrečiai apie „Būsenas“, visko ten galima rasti: nemažai vietos skirta artimųjų praradimo skausmui, alkoholizmui, kūrybinėms kančioms. Nuotaikingas ciklas „Kelionė su klasiku“. Ar paistaliojimai įvairiomis temomis. Galiu pasigirti, kad kažkada savo romaną pavadinęs gurinių romanu, sulaukiu pasekėjų, kurie vartoja šį žodį žanrui apibrėžti. Tas pats ir su paistaliojimais. Kompiuteris šį žodį braukia raudonai, bet man jis gražus. O svarbiausia, labai tiksliai apibrėžia tekstą, kurį save gerbiantis autorius krikštija esė vardu.

Nesvarbu, kur tai vyksta – Sakoma, kad poetui nėra didesnės tragedijos, kaip jo eilėraštyje įsivėlusi korektūros klaida. Ypač, jeigu dėl jos žodis tampa kitu – įgyja naują reikšmę. Bet juk novelėje lygiai taip pat – svarbus net menkiausias dėmuo. Kad ir skyrybos ženklas. Kadangi net jam suteikiamas tam tikras prasmės krūvis. Kaip gimsta novelės? – Perfrazuojant, kaip ir meilė, – iš pirmo žvilgsnio. Akstinu gali būti koks nors nuobodžios kasdienybės tėkmėje išsiskiriantis ženklas, išgirsta frazė ir pan. Štai novelė „Jakubaico akmuo“ gimė po ištartos frazės: „reikėjo eiti prie Jakubaico akmens“. Kūrinyje mes iki jo nenuėjome, ir koks tas akmuo, liko neaišku. O novele esu patenkintas. Arba vaizdas matytas kapinėse: į duobę nuleidus karstą, iš jos pakilo spiečius musių. Ir panašiai. – O ar ilgai dirbate prie savo kūrinių, šlifuodamas juos stiliaus sklandumo, minties aiškumo ir kitais atžvilgiais? Gal tai priklauso nuo teksto apimties – juk novelę lengviau perrašyti nei romaną? – Pastebėjau, kad per ilgai šlifuodamas tekstą jį ne pagerini, o atvirkščiai – nususini. Tai galbūt esminis skirtumas tarp prozos ir poezijos, kurioje geriausi žodžiai privalo būti sudėstyti geriausia tvarka. Apskritai su tuo šlifavimu yra taip: pirmai dešimčiai puslapių esi priekabus, kritiškas ir taisai, tobulini, ieškodamas geriausių variantų. Bet pamažu 54

pasiryžimas, entuziazmas blėsta... Ir imi savo tekstu džiaugtis. Novelėms paprastai ryžto užtenka iki galo.

Novelei užtenka į atmintį įsirėžusio veido, praeivio poelgio, pojūčio, netyčia užklydusios minties... Ir iki galo neatsakyto būties prasmės klausimo, tiksliau, atsakymo paieškos. – Šiuolaikinė lietuvių literatūra vis labiau urbanizuojama. Po J.Apučio, Romualdo Granausko ir kitų prozininkų, kuriems kaimo gyvenimas kaip kūrybos objektas buvo kur kas įdomesnis nei miesto, tęsiančių šią tradiciją nedaug. Ką lengviau vaizduoti jums – kaimo ar miesto gyvenimą? – Atvirai kalbant, to vadinamojo kaimo gyvenimo kaip ir nepažįstu: kaime gyvenau tik iki 18-os metų, po to – Vilniaus ir Klaipėdos miestuose. Galima sakyti, esu nei miesto, nei kaimo gyventojas. O praleidęs kaime vasarą, ne ką perpranti. Pajunti, bet tai ne giluminis pajutimas, o paviršinis – diletantiškas. Tai, ką esu iš kaimo išsinešęs, – iš vaikystės: senstant, silpnėjant artimajai atminčiai, stiprėja tolimoji. Kitaip sakant, vaikėji, ir prisiminimai sugrįžta. Kažkada Švendubrėje mane aplankė šviesaus atminimo Sigitas Geda. Sakė, toks kaimas, kad apie kiekvieną gali romaną parašyti. Pamaniau, kad gal neįdomūs būtų tie romanai... Bet ką gali žinoti. Man regis, tam, ką noriu pasakyti rašydamas, visai nesvarbu, kur vyksta veiksmas, – mieste, kaime, kosmose... Svarbu, kad vyktų apskritai.

Rašo versijų romaną – O kur geriau rašyti – Švendubrėje ar Klaipėdoje? – Kai rašyti sekasi, visur gerai. Bet kai užkliūni už akimi neįžiūrimų kliūčių, nesvarbu, kad ir kur būtum – Švendubrėje ar Klaipėdoje, rojuje ar pragare, – ranka

nekyla, žodžių trūksta... O ką ten sakyti apie mintis – jų net iš tolo nematyti: galvoje burzgia, burbuliuoja... Bet sriubos neverda. Kadangi dabar dažnai gyvenu viena koja kaime, kita – mieste, aiškiai atsakyti į tamstos klausimą negebu. – Šiandien rašytojas nebėra nei pranašas, nei mokytojas, o daugeliui – net ir autoritetas. Ar, rašydamas galvojate apie auditoriją – kam knyga bus skirta? Pavyzdžiui, kokius įsivaizduojate „Būsenų“ skaitytojus? – Nemanau, kad rašytojo užduotis įsivaizduoti savo skaitytojus. Juk kiekvienas, kuris bandytų tai daryti, gali sulaukti lygių galimybių kontrolieriaus dėmesio. Prisiminiau anekdotinę situaciją: atvykstu į susitikimą su skaitytojais, atrodo, Kintuose... Su tenykšte bibliotekininke einame per miestelį... Prie parduotuvės minia vyrų iš butelių siurbia alų... Bibliotekininkė ir sako: čia jūsų pagrindiniai skaitytojai. Kadangi tuo metu mano detektyvus publikavo spauda, pasirodo, tie vyrukai bibliotekoje nepasidalydavo vieninteliu laikraščiu, kad galėtų perskaityti tęsinį. Tad nė nebandau spėlioti, kam ir kaip „Būsenos“ paklius į rankas, kas toje knygoje į ką atkreips dėmesį ar ją rekomenduos kitiems ir panašiai. Nepriklausau tiems elito būreliams, kurių narių knygos reklamuojamos visais įmanomais būdais, kaip sakoma, per visus galus. Maniškės tyliai ir kukliai stovi lentynoje, laukdamos rankų ir akių. Tad savo skaitytojų neįsivaizduoju. Ir net tų, kuriems dovanoju savo knygas su autografais, bijau klausti, ar perskaitė. Tiksliau, nenoriu gadinti sau nuotaikos, išgirdęs neigiamą atsakymą. – Ką rašote dabar? Kokio žanro knygos artimiausiu laiku sulauksime? – Dėl žanro reikėtų pasvarstyti – ar toks yra aprobuotas teoretikų... Versijų romanas apie vieną mįslingiausių bylų Lietuvoje. Kadangi iki galo nebuvo atskleista, pasitelkiu fantaziją ir keliu versijas, kaip galėjo būti. Veiksmas vyksta tarpukariu. Romanas įpusėtas. Rašyti jį nelengva. Gal kada nors net pabaigsiu. – Suintrigavote. Tad dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad rašyti sektųsi bent mažumėlę lengviau. Tik ne per lengvai: sako, tada pačiam autoriui nebeįdomu.

GINTARO LAŠAI

Viktorija NIHIL

Nepažinau Būtasis laikas (epitafija) kaip šaukiau, taip atsiliepė nešaukiau – vis tiek atsiliepė niekada neprisipažinau klydusi, nes per dažnai ir daug klydau vietoj duonos valgiau žuvį vietoj vandens gėriau vyną – taip ir numiriau nepastebėjusi, kad mano gyvenime buvo stebuklų.

Išmatavimai kaip išmatuoti laiką: savaitėmis, mėnesiais, Grįžulo Ratais, žodžiais, knygomis, brėžiniais, vaikais ar anūkais, širdperšomis ir lietumi, šuns ištikimybe ar apskritimais, rodyklėmis, raukšlėmis, akiduobėmis ir jų gelmėse mirties šokiui susikibusiais skaičiais? kaip įkainoti laiką, jei Dievas besotis neturi ribų?

Grafomanija apie grafomaniją

nes nepažinau žalios žolės netikrumo savo veido tik pusėtumo kai žemės kąsniai į panages sminga kai žiemą Dievas į veidą įsninga nes tada gali mylėt nemylėti šaltame sapne nuo šlaito vanduo ima lietis per pusę perlaužia šerdį ir širdį nukaręs Judas perkūno negirdi nes aklieji jau viską pamatė medinės akiduobės tiesos nebetrokšta laistyk nelaistyk – nudžiūvęs figmedis vaisių neduoda nes kaukės rudenį lapais pabyra žodis tampa tylesnis už tylą nes žiemą nuodėmės slepiasi kad nepažinčiau savo veido širdies pusėtumo kad Dievas surinktų suplyšusias kaukes ir iš naujo sukurtų mane iš baltumo

Laipsniavimai pilkas rūkas. dar pilkesni žmonės pilkiausioje tuštumoje tuščius takus šluoja nuogas medis. dar nuogesnis vėjas nuogiausiame veide veidmainystę nupaišo

grafomanija. tik grafomanija psichiatrai sako, kad tai liga. visos manijos yra gydomos, o grafo kažkodėl – ne.

tylus lietus. dar tyliau verkia tyliausioje maldoje tas, kuris meldžiasi už mus

psichologai sako, kai tai – terapija literatūros kritikai, kad šlamštas, kurio nebūtina mest į šiukšlių dėžę, bet patartina septyniais užraktais užantspauduoti, kad niekas nematytų tų septynių akių.

Lapkričio perpus – gelsva naktis

Tad aš svarstau: sveikstu ar išprotėju? o gal esu šlamšto mėgėja? visas šlamštas yra išmetamas, o grafo kažkodėl – ne.

lietus savo pirštais tapšnoja lapus juodame skliaute prisirpo mėnulis lapkričio mėnesį padalinęs perpus stambūs lašai nuviliojo sapnus medžiuose šnabždasi pabalusios vėlės ► 55

GINTARO LAŠAI

◄ nakties vidury švinta dangus

smelkias į tylą citrininė šviesa gelsvas rūkas apkabina namus laikrodis klauso ką kalba tyla. gal tai ne nakties o amžinybės spalva gal ne vėjas o vėlės mėto lapus lapkričio mėnesį skelia perpus gal ne mėnulis o Dievas vaikšto po dangų

ir gal ne lietus šią naktį užliejo o nektaras iš dieviškų rankų?

Nuo pilnaties lig pilnaties pervažiuota pilnaties be pilnatvės atsibudau aušroje, kuri taip ir nepavirto į saulę,

GINTARO LAŠAI

iš tylių debesų dar tyliau ritosi snaigės,

garuoja mėnulis į mano nieko nesakantį veidą –

glostydamos antkapiuose ir visų pamirštose knygose miegančias epitafijas:

pilnaties pilna burna laukiu aušros.

„sustok, keleivi, ir apmąstyk mano likimą...“

Atmintis

iš didžiulio arbatos puodelio

susieiliavo susirikiavo ne pagal datą, ne pagal raidę, ne pagal ligas piktos grimasos, sudaužyti veidai, pirštų nuoskilos, ašarų srutos. ne pagal mirimo metus, pagal šauksmą pastatė antkapius, atleido nuodėmes, smeigė prie kryžiaus. daugiau nieko nepamenu toliau – tik aklumas, toks baltas baltas aklumas...

Nepaspėjau nepaspėjau paduot stiklinės vandens ištroškusiam nepaspėjau iškepti duonos išalkusiam nepaspėjau alyvine spalva nusilakuoti nagų, suaugti visais perimetrais, kvadratais ir kubais, nepaspėjau skaudėti žiemos žilumo, mirties dešiniosios artumo – kažkodėl tik jos vienintelės nebijojau, nors nespėjau išaust juodų debesų įkapių – nepaspėjau daugiau ko nors nebijoti...

Biografijos

Ričardo Šileikos nuotr.

už parduotuvės sienų gyvenimu nusivylęs degtinę maukiantis Judas pavėsyje nerimstantys lapai, naktyje slapčia juodą vyną gerianti moteris nuo vaikų ašarų suplyšusios debesų pagalvės, baltas karstelis su ką tik gimusiu kūdikiu, išklykusiu mirusios močiutės kambaryje besimeldžiančią šizofreniją ir tyliai atskridęs angelas, padovanojęs plaukuose mylinčią galią – tai tokie realybės ir galimybių pasauliai. kaip keista būti kambaryje, įsisupus į angelo plaukus... 57

GINTARO LAŠAI

Lozoriaus geroji nauji e pranašauja civilizacijo s Dainius Sobeckis. Lozoriaus evangelija. Romanas. ScandBook, Gargždai, 2020, 237 p. Sondra SIMANA

Samdomas žudikas sėdi lovoje, šaukšteliu kabina desertą ir puslapį po puslapio akimis ryja detektyvą minkštais viršeliais. (Tai kadras iš filmo „Reikalai Briugėje“, 9,53 min.). Taip galėtų atrodyti Dainiaus Sobeckio pirmąjį romaną „Lozoriaus evangelija“ skaitantis žmogus. Bet neatrodys, nes „Lozoriaus evangelija“ neišleista populiariosios literatūros (detektyvai, trileriai, fantastika) serijoje, nors tai tokio tipo romanui būtų gera paspirtis susirandant skaitytojus. „Lozoriaus evangelija“ pristatoma kaip romanas, distopiškai vaizduojantis pasaulį transfigūracijos, tai yra perkeitimo, momentu. Pavadinime yra dvi nuorodos: evangelija, reiškianti gerąją naujieną, ir Lozoriaus vardas, kuris įveda krikščioniškos fantastikos motyvą, nes tokia evangelija neegzistuoja. O kas būtų, jeigu Lozoriaus evangelija egzistuotų? – provokuoja rašytojas. Dėmesį patraukia knygos nugarėlės vaizdas. Šešios nuotraukos, iš kurių penkiose susivėlęs autorius įvairiomis pozomis sėdi ant ražienų ir rūko šiaudą. Šeštojoje – belikusi tik ražiena. Neįprasta, kad ant galinio viršelio būtų ne vienas autoriaus atvaizdas, o penki. Matyt, nuotraukos koduoja pranešimą, todėl pabandau interpretuoti: aš esu Lozorius, aš esu vienas iš jūsų, aš dingstu, jūs irgi tuoj dingsite. Gal tokia interpretacija ir galima, nes Dainius ne viename eilėraštyje panaudoja veiksmažodžio asmenavimą kaip eilėraščio konstravimo principą. Pavyzdžiui, „Asmenuotė“ iš D.Sobeckio ketvirtosios poezijos knygos „Kryžiaus užraktu“ (2020): „jie jos gimė / jūs gimėte / mes gimėme... jis ji numirė / tu numirei / aš 58

nemiriau.“ Kodo raktas yra paskutinė eilutė – aš nemiriau. Vadinasi, tik aš vienas žinau, koks žaidimas čia vyksta. Būtent taip „Lozoriaus evangelijos“ autorius paspendžia skaitytojams spąstus, įvilioja į atpažįstamą aplinką, bet iš tiesų turi globalų ketinimą sukrėsti pranešimu apie šiuolaikinės civilizacijos baigtį. Žmonijos žlugimo istorija – dažnai eksploatuojama tema apokaliptiniuose filmuose, kuriuose rodoma žemė po branduolinės katastrofos ar kosminių karų. Ir išties, jei mūsų civilizacijoje išvystytos humanistinės idėjos žlugtų, o pasaulį užvaldytų technokratinis azartas, tikėtina, kad žmogaus dvasia sugrįžtų į pirmykštę būklę ir reikėtų iš naujo vystyti meilės, užuojautos ir empatijos gebėjimus. Tačiau šiame romane taip nenutinka. Po civilizacijos baigties – tai pagal visažinio pasakotojo logiką yra natūralus procesas – viena civilizacinė banga išsenka, ateina kita, tuomet vėl nusistovi harmonija, teigiami romano herojai grįžta atgal į gamtą: „Po truputį Sicilijos saloje žiebėsi vis daugiau laužų, jie leido suprasti, kad Julijos ir Martyno šeima su vaikeliu nėra vieniša naujoje civilizacijoje, kuri vėl galės naudotis kūrybinėmis galiomis, kad pasaulis judėtų į priekį“ (237 p.). Romaną sudaro dvi paraleliai pasakojamos istorijos iš skirtingų istorinių laikotarpių. Viena veiksmo linija – tai dabartiniai laikai su daugybe veikėjų, iš kurių trys – mokslininkas archeologas Martynas Jedenkus, jo mylimoji pianistė Julija ir jos brolis rašytojas Darius Baltokas yra pagrindiniai romano herojai. Jie pristatomi kaip mąstantys, jautrūs žmonės. Visi kiti epizodiniai veikėjai yra tarsi atsvara teigiamai trijulei – bailiai, gobšuoliai, skundikai ir pan.

Veiksmo pradžia – nežinomo gnostikų teksto – Lozoriaus evangelijos – atradimas Ečmiadzino vienuolyne Armėnijoje. Paaiškėja, kad jį atradęs Martynas Jedenkus yra Lozoriaus reinkarnacija. Didysis Pasaulio Architektas mokslininkui lėmė užduotį – pradėti ir pabaigti visą keičiančią pasaulio transfigūraciją. Romane vystoma tarp krikščioniškų netradicinių bendrijų paplitusi pseudoreliginė doktrina apie pasaulio transfigūraciją. Šios doktrinos esmė yra žemės perkeitimas, susidedantis iš pasaulio pabaigos, paskutiniojo teismo, naujos žemės įsteigimo ir amžinybės. Romane vaizduojama pasaulio pabaiga ir naujos žemės įsteigimas, praleidžiant paskutiniojo teismo ir amžinybės temas. Kita romano veiksmo linija aprašoma Martyno atrastoje Lozoriaus evangelijoje. Čia veiksmas vyksta Palestinoje, Lozoriaus namuose, kur užsukęs pas draugą Jėzus demonstruoja savo tobulėjantį gebėjimą vandenį paversti vynu. Jiedu kalbasi apie būsimą Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų. Lozoriaus žinia, kad gyvenimas po mirties egzistuoja, lig šiol tebejaudina žmoniją. Romane ši tema užkabinta, tik neišvystyta kaip istorinis pasakojimas apie gyvus žmones, pasitelktas postringavimas, imituojantis kanoninių evangelijų aukštąjį kalbos stilių, – gvildenami filosofiniai klausimai, svarstoma, kas yra esatis, ar yra dvasia, jei jos negali paliesti, ar yra tamsa, jei ji nematoma, ir panašiai. Perskaitęs autoriaus sukurtus evangelinius tekstus, supranti, kad romano pavadinimas „Lozoriaus evangelija“ yra kaip skydas tarp autoriaus ir skaitytojų, kuris nebuvo padėtas į šalį, kad skaitytojai sužinotų, kas gi nutiko Palestinoje trims Jėzaus prikeltiesiems – Lozoriui, mergaitei Rebekai ir Gabrieliui – po Jėzaus nužudymo, kai

GINTARO LAŠAI

i ena o s baigtį juos pradėjo persekioti aukštieji kunigai. Ši siužetinė linija romane pametama, o gaila. Vis dėlto romano „Lozoriaus evangelija“ centrinė ašis yra šiuolaikinės civilizacijos išnykimas, kurį pradeda ir užbaigia paprastas vaikinas Martynas Jedenkus iš Klaipėdos. Tiesa, jo užduotis realistinė, nereikalaujanti ypatingų supergalių, – du kartus paliesti senovinę Longino ietį, kuria buvo perdurtas Jėzaus šonas. Pirmą kartą palietus, pasaulio perkeitimo procesas prasideda, palietus antrąsyk – pasibaigia. Transfigūracijos žaidimo taisyklės paprastos kaip dukart du, todėl primena stebuklinių pasakų logiką, kai atliekamas maginis veiksmas sukelia esmines permainas. Prasidėjus perkeitimui, kultūros artefaktų ir reiškinių nykimas plinta kaip virusas. Iš knygų dingsta žodžiai, natos, piešiniai, lieka tik tušti lapai. Prie bibliotekų ir konteinerių dygsta tuščių knygų stirtos, benamiai jas degina, norėdami sušilti. Tuščių / netuščių knygų vaizdinys turi ne tik tiesioginę reikšmę, bet ir metaforinį lygmenį. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną dieną visa prasta (tuščia) literatūra iš knygų dingtų. Ateina bibliotekininkės į darbą, pardavėjos – į knygynus, o ten – beveik visos knygos tuščios, tik balti lapai. Bet nedidelė dalis knygų, netuščių, vis dėlto liko, skaitytojai prie jų stovi eilėse, knygos išduodamos tik dviem dienoms ir t. t. Kas nusprendžia, kuri knyga tuščia, o kuri – ne, t. y. kuri turi išlikti, o kuri – išnykti? Gal Didysis Pasaulio Architektas. Tai kas gi jis? Štai klausimas, už kurio ištarimą visais laikais buvo galima atsidurti už matomumo ribos. Bet grįžkime prie „Lozoriaus evangelijos“, iš kurios tekstas, laimė, dar nedingo. Šiuolaikinio pasaulio nyksmas įsibėgėja, tačiau tragiški įvykiai dažniau kelia šypseną nei nerimą, nes jie nutinka įvairaus plauko komiškiems, kokioms nors institucijoms atstovaujantiems piliečiams – galerijos direktoriui, leidėjui, Vatikano klerkams,

juodiesiems archeologams ir t. t. Šiuos epizodinius veikėjus visažinis pasakotojas panaudoja kaip „patrankų mėsą“, nesistengia skaitytojų sujaudinti, atvirkščiai – kviečia atsipalaiduoti ir mėgautis smagiais apokalipsės vaizdeliais, kai iš panosės dingsta namai, lėktuvai, miestai ir kita. Veikėjų charakteriai nėra psichologiškai įgilinti ir išplėtoti, jų poelgiai nesunkiai nuspėjami. Tačiau vienas veikėjas vis dėlto patiria vidinį lūžį. Tai rašytojas Darius Baltokas. Visuotino nykimo situacijoje, kai, regis, nuo tavęs niekas nebepriklauso, jis priima sprendimą pats sudeginti savo kūdikį – pirmąją knygą, kurios pasirodymo nekantriai laukė. Šis momentas verčia suklusti ir pasvarstyti: ar tai bailio, ar drąsaus žmogaus poelgis? Ir apskritai, ar prasminga užsiimti savianalize, kai bet kurią minutę gali išnykti. Žmogaus asmeninio sąmoningumo klausimas didelių katastrofų akivaizdoje yra vienas esminių, iškylantis ir šiandienės pandemijos situacijoje, kai reikia suvokti, ką sumanęs Didysis Pasaulio Architektas. Romano audinį paįvairina istoriniai faktai ir dabartinės Klaipėdos aktualijos. Minimos nekanoninės Tomo, Marijos, Judo, Barnabo, Jėzaus vaikystės evangelijos, įterpta informacijos apie krikščionybės aušrą Armėnijoje, filosofo A.Maceinos mintis, rašoma apie Klaipėdos pasiruošimą tapti Europos jaunimo sostine 2021-aisiais. Yra ir daugiau mums pažįstamos tikrovės fragmentų, kurie atlieka edukacinę funkciją

arba nurodo į autoriaus norą pašmaikštauti, gal net savotiškai pakoketuoti su jo gyvenama aplinka. Juk neatsitiktinai romane atsirado mirštantis Seimo narys rašytojas Pranas Dubrė. Žinome, kad Raidas Dubrė yra Juozo Šikšnelio, ilgamečio Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko, detektyvinių romanų pagrindinis herojus. Atpažįstami kontekstai į futurologinį romaną įpinami natūraliai, sukuriant įspūdį, kad pasaulio nykimas jau prasidėjęs, tai skelbia užrašas ant knygos nugarėlės. Romano pasakojimas sukonstruotas iš trumpų skyrelių, šokinėjant nuo vienos siužetinės linijos prie kitos, nuo veikėjo Vilniuje, Klaipėdoje – prie veikėjo Vatikane ar Ečmiadzino vienuolyne. Panašu į kino montažo principą: vienas kadras keičia kitą, sugrįžtama į prieš tai buvusį ir tęsiama, o visus pažįstamus ir nepažįstamus veikėjus jungia bendra situacija – pasaulio nykimas. Apibendrinant galima užtvirtinti, kad šis romanas yra pramoginės literatūros kūrinys, sukonstruotas pseudoreliginės doktrinos apie pasaulio perkeitimą motyvais, priskirtinas apokaliptinės fantastikos žanrui (centre – fantastinis įvykis), nors vaizduoja buitines gyvenimo situacijas ir herojus be supergalių. Romano kalba sklandi (tai, matyt, redaktoriaus, poeto Danieliaus Milašausko indėlis), daug dialogų, ir, reikia pripažinti, puikiai pasitvirtina knygos išmanioji kompozicija, t. y. šokinėjimas iš vienos siužetinės linijos į kitą. Tad, jei samdomam žudikui „Lozoriaus evangelija“ būtų pakliuvusi į rankas, jis neabejotinai ją prarytų drauge su espreso kavos gurkšniu. Tačiau jei atmestume transfigūracijos doktrinos primetamas žaidimo taisykles, pasakojime pasigestume paprasto žmogiško jautrumo dėl civilizacijos baigties. Regis, pernelyg lengvai pagrindiniai veikėjai – Martynas, Julija ir Darius – susitaikė su žmonijos išnykimu, todėl romano įtampa egzistuoja ne romano puslapiuose, o galimai egzistuos skaitytojų galvose, kai jie perskaitys knygą. Mat joje vaizduojama makabriška tikrovė rezonuoja su dabarties įtampos ir baimės atmosfera, kai iš mūsų gyvenimo dingsta didžiuliai kultūros luitai, tokie kaip teatras, koncertai, parodos, nyksta socialiniai įgūdžiai, bendravimas, tvyro izoliacija ir neapykanta tiems, kurie nebijo išeiti iš savo „gardo“. Kyla savivokos klausimas: ko aš bijau ir kur veda ši visuotinė baimės isterija? 59

GINTARO LAŠAI

Laukimas Diana LATVĖ

Vakarop į miestą plūstelėjo tamsa. Nušvitę gatvių žibintai iš juodumos išplėšė sūkuriuojančių snaigių tumulus, kurie nenoromis leidosi ant žemės, skydo purvinose balose, čia pat metalinėmis grotelėmis nutekėdami į kanalizacijos požemius. Šį vakarą tikrai buvo nesunku įsivaizduoti požemines miesto ertmes, išsiraizgiusias po

gatvėmis, namais ir parkais, žiurkių gaujas, cypinėjančias drėgnais tuneliais išėjimų į namus link ar šiaip pramogai pasiautėti naktinėmis metro bėgių linijomis. Ant gatvių susikirtimo kampo prie bandelių vitrinos stovėjo žmogus, vilkįs ilgą lietpaltį, vienplaukis, su suskleistu skėčiu rankoje. Ištirpusio sniego drėgmė lėtai slydo jo išblyškusiais skruostais, atrodydama kaip ašaros. Sunku pasakyti, ar žmogus iš tikro verkė, nes vakaras išpuolė liūdnas ir slogus. Tokiais vakarais verčiau likti namie

su mylimaisiais, žmona, vaikais arba susirangyti po pledu ant sofos su puodeliu karšto gėrimo. Nors žmogus – pavadinkime jį Viktoru – buvo viengungis ir neturėjo draugų, vienumos nemėgo, tiksliau pasakius, vengė savo paties draugijos, verčiau rinkosi tokią draugiją, kurioje niekas jo nepastebėdavo, kaip nepastebi įgrisusio sienos apmušalo ar pageltusios stalo peleninės. Pagal prigimtį žmogui neskirta būti vienam. Tai natūraliai įgimtas ir kylantis kiekvieno žmogaus vidinis poreikis – silpnos ir baikščios būtybės telktis į gaujas dėl galimybės išlikti šiame žiauriame pasaulyje. Viktoras brangino savo vienišumą tarsi savotišką skydą, kurį susikurdavo triukšmingoje minioje, atsidūręs aikštėje, gatvėje ar bare. Nerdavo į žmonių būrį, it koks atsiskyrėlis krabas neria į šurmulingą jūrą po patikimos kriauklės priedanga. Vakarais prisėsdavo bandelinėje ant gatvių susikirtimo kampo stebėti nuolankų minios paklusnumą šviesoforo spalvų žaismui, kartais įsivaizduodavo valdąs tuos tvarkingus žmonių pliūpsnius ir sąstingius – gražų gatvės šokį, nuo kurio jo širdis iš džiaugsmo taip pat šokdavusi. Šį vakarą iš vitrinos atspindžio žvelgė išblyškęs žmogus su akiniais ant smulkaus kaip pelės veido. Viktoras skubiai nudelbė akis, nes retkarčiais patį baugino jo atvaizdas. Pastarosiomis dienomis prabusdavo apniktas keisto netekties jausmo, blogos nuojautos ir neįvardijamų ateities vaiduoklių. Kūnas virpėdavo lyg naktį būtų bėgęs maratoną. Viktoras stengdavosi nusiraminti, gulėdavo ir įsitempęs laukdavo. Dvi minutės po šeštos ant spintelės sustraksėdavo žadintuvas. Delnu jį užspausdavo, minutėlę palaikydavo, drauge užspausdavo galvoje sušmėžavusią mintį – taip žudąs mažą paukštuką – lėtai rąžydavosi klausydamasis, kaip traška kiekvienas nuvargusio kūno raumenėlis, įkvėpdavo ir laukdavo. Panašiai Viktoras laukdavo vaikystėje, kol motina netekusi kantrybės užrikdavusi: – Garbės žodis, iš šio tinginio neišaugs padorus žmogus, sakau aš jums.

GINTARO LAŠAI

Viktoras negalvodavo, kuo taps ateityje. Stengėsi negalvoti, vengė likti akistatoje su savimi, nes atgydavo vidinių pamėklių krebždesys, kurio jis paniškai bijojo. Paskubomis išvirsdavo iš guolio, šokdavo į kelnes ir sprukdavo nuo motinos bambesių ir pagiežingos nuotaikos. Prieš septynerius metus Viktoro tėvui prašapus Sibiro platybėse, jiedu su motina liko dviese. Žmonės liežuvavo, esą tėvas svetur sukūręs naują šeimą, o motinos bjauri nuotaika nuo tuo laiko tapo pastovia būsena. Viktoras įprato susisukti į traškantį gumulą ir laukti, kaip sausroje dykumos augalas laukia išganingo lietaus ir debesų pavėsio nuo deginančios saulės troškos. Viktoras nesuvokė mėšlungiško gūžimosi savyje jėgos, tik laukė to, kas vieną dieną ateis ir išlaisvins jį iš vidinės tamsos duburio, deginančios nevilties pojūčio. Susisukęs į dyglų kupstelį, jis tiesiog stūmė dieną po dienos nuo savęs it įdirgusias sparvas, o baigus mokyklą laukimas taip pat niekur nedingo. Gal Viktoras gulėdamas paprasčiausiai laukė, kol auštanti diena praeis pro šalį, nereikės keltis, eiti į šaltą ir bjaurią tamsą, pėdinti blausiai apšviestomis tuščio miesto gatvėmis, tuoj priplūsiančiomis nerimastingų šviesos blyksnių, triukšmo ir chaotiško bildesio? Tačiau nieko panašaus neįvykdavo. Maždaug po dešimties minučių Viktoras pašokdavo, skubiai prausdavosi, išgerdavo arbatą, iš vakaro rūpestingai užplikytą, ir nerdavo į drumzliną blėstančios nakties likutį. Arbata atsiduodavo pelėsiais, bet jam nerūpėjo. Svarbiau buvo laiku įšokti į įprastą ritmą ir ramiai pereiti dieną. Tačiau esti dienų, nepanašių į kitas. Jų niekas nelaukia. Kaip tik šiandien, eidamas namo, Viktoras pastebėjo pametęs buto raktą. Po galais. Panardino rankas kišenių gelmėje – keli smulkūs pinigėliai, sena telefono SIM kortelė – ja nutrindavo loterijos bilietų langelius, du aplamdyti pašto ženklai su nacionaliniais muzikos instrumentais, skirtingu stiliumi pavaizduotais. Tik rakto nebuvo. Ir atsitik man taip. Viktoras mėgo lėtą dienų bėgsmą, monotonišką slinkimą, it arklys vagą artų įsisenėjusiu ritmu. Išslydęs iš vėžių, susinervindavo, o staigmenos tiesiog žudė. Veidą išmušdavo raudonomis dėmėmis, pykindavo, pažastimis srūdavo prakaitas, pildavo ir karštis, ir šaltis vienu metu. „Venkite stresų“, – aiškino daktaras poliklinikoje. Lengva jam sakyti. Štai prapuolė raktas, iš pažiūros, paprastas, toks neypatingas,

kaip visi raktai, pagaminti spuoguoto meistro dirbtuvėje ant gatvių susikirtimo kampo (tame pastate, kur bandelinė), jei ne eglutės formos danteliai rakto galiuke. Šiuo raktu Viktoras atrakindavo savo buto duris. Ak, durys. Jis užmiršo duris! Ši mintis Viktorą beveik pribaigė. Benamio gyvenimo jis neįsivaizdavo. Rytais prie parko sutikdavo porą apkvaitusių tipelių, tylomis globstančių purvinus pledus nuo suoliuko, kemšančių pagalves ir skudurus į polietileninius maišus. Slogus dvokas ir tamsa gaubė jų nykią ruošą. Viktoras kažkodėl jausdavosi kaltas, nuleisdavo akis ir skubiai praeidavo, nors šie iš jo nieko nereikalavo, kuitėsi sau į praeivius nežiūrėdami. Viktoras sėdėjo bandelinėje, nerimavo ir laukė. Spuoguotasis meistras gamino naują raktą, bet Viktoras tenorėjo vieno – kuo ilgesnės dienos. Tyliai sėdėjo kamputyje ir laukė. Prisiminė šaldytuve turįs keptos vištos gabalą, uodė aiškiai ir ryškiai, taikėsi atkąsiąs sultingą kąsnį, pasimėgaudamas sukramtysiąs – garsiai sugurgė skrandis. Ir kodėl jam taip nutiko? Atrodo, netrukdė niekam, pašto siuntų skyriuje dirbo kruopščiai ir tiksliai – netikėtumais jį sunku nustebinti – per ilgus darbo metus pasiruošė atsakymus į visus interesantų klausimus – „nėra, neturim, laukite pranešimo“. Pasitaikydavo labai įkyrių, ateidavusių kiekvieną dieną tuo pat metu,

priskresdavusių it šlapi lapai prie pusbačių, bet jis buvo nepalenkiamas: – Sakiau, laukite, kitas paruoškite kvitą. Per pastarąjį tarnybos dešimtmetį dar niekas neužklupo Viktoro nepasirengusio, na, gal tą vienintelį kartą, kai mergaitė, maždaug aštuonerių, atėjusi pageidavo mamos laiško. – Patikėkite, mama siuntė, tikrai, – gailiai žiūrėjo lyg klausdama. Nepaisydama griežto „laukite“, mergaitė ėjo dvi savaites kiekvieną dieną, galiausiai neištvėręs Viktoras ištarė „ateik rytoj“. Naktį kankinosi, rašė, braukė, vėl rašė, paliko tris žodžius: „myliu, tavo mama“. Nežiūrėdamas padavė mergaitei atvirlaiškį, nusiramino ir susigėdo, supratęs, kad padarė kažką nederamo ir slapto. Vėliau užplūdo pasididžiavimas – išsprendė problemą – mergaitė daugiau nebepasirodė. Tiek daug jausmų vienu metu anksčiau Viktoras nebuvo patyręs, bet ir šie ilgainiui išblėso, pasimiršo. Siurbčiodamas šaltą kavą bandelinėje ant gatvių susikirtimo kampo, Viktoras laukė. Plepusis šeimininkas kalbėjo apie kepinių receptus, vakarykščias naujienas, kurios šį vakarą naujienomis nebebuvo, nors jų negirdėjusiam Viktorui atrodė lyg naujos. Išgėręs kavą dažniausiai tyliai pasišalindavo, bet šį vakarą Viktoro viduje kažkas užstrigo. ► 61

GINTARO LAŠAI

◄ Sudejavo pametęs raktą, gal čia kur? Viltingai apsižvalgė, o gal trokšdamas atjautos įbedė akis į bandelinės šeimininką. Šis ryžtingai papurtė galvą: – Pamestus raktus nešu į dirbtuvę, čia nelaikau. Raktas – ne bėda, maža smulkmenėlė, štai pamesti loterijos bilietą – tikra nelaimė, nesakau, kad milijono vertės, visada malonu išlošti keletą eurų alui ar kitam bilietui, – bandelinės šeimininkas šventai tikėjo, kad visi pamestieji loterijos bilietai buvo laimingi. – Kai žmogus pameta laimę, nepastebi, kaip vieną dieną ima byrėti. Atsiėmęs naują raktą, Viktoras pasijuto tuščias ir išsunktas. Namie ilgai žiūrėjo į paveikslą ant sienos su paplūdimio peizažu, mėgino įsivaizduoti save paplūdimyje. Anksčiau šis nesunkus pratimas padėdavo, dabar galvoje girdėjo lengvą it sparvos dūzgimą, kuris jį neramino. Šį

Gabrielės Venckutės akvarelės.

vakarą tikrai visko buvo per daug, tarsi tas sekinantis, ilgas laukimas, tas neįvardytas grėsmės jausmas, lydėjęs jį nuo paauglystės, ūmai įsikūnijo į baimę. Kitą rytą vėl suskambo žadintuvas. Viktoras jį uždusino delnu, paskubomis išgėrė pelėsiais atsiduodančią arbatą. Darbe niekas nesikeitė: kasdieniai klausimai, išmokti atsakymai, mašinaliai atliekamos funkcijos. Atrodė, dienos ėmė tekėti įprastai. Jei ne išskydusi rytmečio tamsa, Viktoras būtų buvęs beveik laimingas. Kartą valydamasis dantis, išspjovė krūminį dantį. Nustebęs žiūrėjo čia į kriauklę, čia į juodą danties švarplę veidrodyje. Darbe jaudinosi, nepataikė atsakyti klientui, susinervinęs susižeidė nykštį vokų pjaustykle, viršininkas išsiuntė namo subintuotu kruvinu pirštu, kažkodėl maudė dantį, kurio nebuvo. „Kaip čia išeina, skauda tuštumą?“ – pasakė sau mintyse, nes gėdijosi garsiai klausti bandelinės šeimininko. Ryte nykštys tvinksėjo ir degė, švarplės nebemaudė, tačiau pasibaisėjo išvydęs juoduojant plaukų kuokštus ant pagalvės, o ir šukose nemenkas pluoštas liko. Velnias! Veidrodyje bolavo ištysęs veidas pajuodusiais paakiais. Viktoras skubiai paskambino į darbą, paprašė dviejų dienų atostogų – eisiąs pas gydytoją, pirštas ištino. „Taip taip“, – sumurmėjo viršininkas. Daktaras pabarškino plaučius, perbraukė per šonkaulius, išrašė nedarbingumo lapelį. „Bjauri infekcija, – pasakė, – venk susibūrimų.“ Žinoma, susibūrimų jis vengė, liko namuose. Televizija ir radijas dabar irgi patardavo likti namie. Dėl viso pikto. Kalbėjo apie pavojingą užkratą, įvairiausias grėsmes. Atsakingieji ginčijosi ir niekaip negalėjo jų paaiškinti, o sumažėjus srautams gatvėse išjungė šviesoforus, primygtinai ragindami laukti. Dienomis Viktoras žiūrėdavo pro langą, kaip su saule juda šešėliai. Kartais atrodydavo, kad nuo saulėlydžio iki saulėtekio praėjo visas mėnuo. Naktį apsimesdavo, kad jo nėra, neegzistuoja. Jautėsi vienišas, nes pasaulis nutolo ir tapo nesuvokiama svetimos praeities iliuzija, nes lemties sumanyto žaidimo galutinis lygmuo jau neatšaukiamas, ir niekas nebepadės, nors it elgeta tiesdamas rankas maldautų šviesoforų paskutinio spalvingo blyksnių šokio. Rytais žadintuvas dar blaškydavosi iš įpratimo. Viktoras abejingai užspausdavo delnu lyg įkyrų paukštuką, laikydavo, kol nurimdavo – menkutė elektroninė gyvybė. Dabar jis pats jautėsi paukštuku,

įkalintu narvelyje, negalinčiu ištrūkti – dusino materializavusis mirties baimė. Vakarais arbatos neberuošdavo, ryte užplikyta gerti buvo per karšta. Akys karščiavo, iškrito dantys, veide žiojėjo tamsi skylė. Viktoras abejingai numojo ranka. Nebeturėjo jėgų. Numigęs popiečio, truputį pasimankštindavo – valydavo kambario grindis. Kruopščiai dezinfekciniu skysčiu iššluostydavo kiekvieną kertelę. Glostydavo grindų lentas, išlinkimus ir randus – nereikšmingas, mielas savo gyvenimo smulkmenas: moters aukštakulnių įspaudus (ankstesnių buto gyventojų palikimas); žarsteklio įbrėžą prie židinio, pailgą skylę nuo iškritusios medžio šerdies. Pailsęs priguldavo ir užsimerkdavo – ant sofos po paveikslu su paplūdimio peizažu sukryžiavusi kojas sėdėjo moteris, avinti ryškius mėlynus aukštakulnius. Aukšta krūtinė ir standūs klubai akinamai švytėjo kambario prietemoje, ir Viktoro kūnas pasidarydavo kietas kaip medis. Šiandien palovyje jis užčiuopė kažką slidžiai glitaus, nežiūrėdamas įmetė į vonią, pasišlykštėjęs gūktelėjo susivokęs ką tik plikomis rankomis palietęs žarnos atplaišą. Štai iš kur kraujas unitaze. Viešpatie aukščiausias, čiupo telefoną – kam skambinti – bandelinės savininkui, gydytojui ar pagalbos linija? Telefonas ilgai pypsėjo, tindiliavo melodija. Viktoras beveik pamiršo, kam ir kodėl skambino, laukė, nervinosi, skrandis pamažu lipo, kopė stemple aukštyn, išsivertė per burną, atsiliepus malonaus balso merginai, neištarė nė žodžio, užspringo ir kosėjo. – Turite temperatūros? Infekuotas? Adresas, sakykite adresą, – anapus linijos rėkė malonioji mergina. Viktorui taip dar niekada nebuvo, ausyse girdėjo plakant savo širdį, žarnos vartėsi, atrodė, kėsinosi iškristi ir per užpakalį. Gerklėje įstrigo kamuolys, lyg ką tik būtų nurijęs milžinišką ežį. – Nee... aš neinfekuotas, aš tik pamečiau savo laimę... ir pradėjau byrėti, – sušvokštė prieš prarasdamas sąmonę. *** Ryte ant spintelės straksėjo vienišas žadintuvas. Pasiekęs kraštą, neteko pusiausvyros, nukrito ir nutilo.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2021 02

Articles inside

Diana LATVĖ. Laukimas

Sondra SIMANA. Lozoriaus geroji naujiena pranašauja civilizacijos baigtį

Viktorija NIHIL. Eilėraščiai

GINTARO LAŠAI

NAUJI VEIDAI

PROJEKTAI

Jogintė BUČINSKAITĖ. Lietuvos erdvės agentūra siekia plėtoti kosminę kultūrą

Orinta ADOMAVIČIŪTĖ. Choras – didžiulė jėga: kai kartu muzikuoja individualybės, randasi milžiniška energija

KINAS

SUGRĮŽIMAI

MUZIKA

TEATRAS