MUZIKA

„Žmogau, apsigraibyk!“

◄ Vienintelis tikras ir gyvas bendravimas „Tinkle“ įmanomas su Dievo patikėtiniu Angelu (akt. Marius Povilas Elijas Martynenka), kuris spektaklyje pasirodo kaip paprastas skolų išieškotojas. Dangaus kanceliarijos tarnautojas ramiai paprašo Vyro ataskaitos už kažkada gautą brangiausią dovaną – gyvenimą. Vyro gyvenimo kreditas baigėsi, investicijos neatnešė realių dividendų, tik nuostolius ir skolas. Baisiausia, kad personažai nesuvokia esamos situacijos absurdiškumo ir tragizmo. Visi atbukę ir laimingi, nes juk viskas taip tobulai sutvarkyta. Tereikia paspausti reikiamą išmaniojo telefono ikonėlę ir be problemų gausi „visko?“ čia ir dabar. Nerūpestingą gyvenimą imituojantys socialiniai tinklai, į kuriuos beviltiškai įsipainioję šiuolaikiniai žmonės, tampa klastingomis žabangomis be galimybės laisvai pasirinkti: „Arba gyvensite be rūpesčių, arba jums teliks vien tik rūpesčiai, nieko daugiau.“

Pabaigoje Angelas sako Vyrui: „Tu atsisakei gyventi savo nuosavą, vienintelį gyvenimą. Žmogau, apsigraibyk! Tu nieko neturi – visai nieko. Išskyrus savo gyvybę – ir ta juk skolinta, ne tavo. Žinai, tu kaip savižudis. Tave reikia laidoti sąvartyne!“ Prasmingi dramaturgo tekstai spektaklio pabaigoje verčia suklusti ir susimąstyti. Tačiau norėjosi, kad Vyro susitikimas su Angelu būtų ne toks buitinis ir kasdieniškas, nors kiek pakylėtas nuo žemės. Galbūt šiame epizode galėtų skambėti sodresnė kalba arba norėtųsi, kad būtų pasitelkti kiti, ryškesni režisūriniai akcentai, kurie padėtų atskleisti skirtingas (realią, virtualią ir metafizinę) dimensijas. Dabar gi didžiausią prasminį krūvį turintis finalo dialogas kiek susiniveliavo su beprasmiais tauškalais socialiniuose tinkluose ir nešovė į dešimtuką. Taip pat kūrėjams vertėtų pamąstyti apie spektaklio pabaigą. Netikėtai užlūžus kompiuterinei programai ir pradingus tinklams, visi personažai kažkaip labai neišraiškingai vorele iškeliauja nežinia kur – į dangų, pas Dievą? O gal iš naujo kurti dar tobulesnės kompiuterinės programos, kad galėtų ramiai sėdėti susikurtų socialinių tinklų burbulo vienutėse, pasislėpę už feisbuko sienos, be tikrų vardų, veidų ir tikro savo gyvenimo?

Kita vertus, dabartinės pandemijos akivaizdoje meninė forma nublanksta prieš turinio svarbą. Karantino išretintose balkono eilėse sėdintys žiūrovai tikrai turėjo suprasti, kokią žinutę mums siunčia spektaklio „Tinklas“ kūrėjai.

Dirigentas D.Zlotnikas:

muzikos pasaulis tiesiog įtraukė

Ketvirtį amžiaus dirigento asistento pareigas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre einantis Dmitrijus Zlotnikas, taip pat yra klarnetininkas, vienas iš Klaipėdos kamerinio orkestro įkūrėjų, lektorius, dirigentas, daug dirbantis užsienyje. Jis pasakojo apie šiltus jausmus muzikai įkvėpusius mokytojus, sutiktus didžius dirigentus, daug davusias ilgas diskusijas apie viską ir klausimo „kodėl?“ svarbą.

Žaneta SKERSYTĖ

Sudomino visam gyvenimui

– Papasakokite, kuo muzika jus patraukė?

– Esu klaipėdietis, tad klarnetu groti mokiausi Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje pas Antaną Klipą. Antroje klasėje norėjau viską mesti, tačiau mokytojas mane griežtai subarė ir liepė likti. Trečioje klasėje pradėjome mokytis muzikos literatūros. Tas pamokas vedė mokytoja Zita Kelpšienė. Tai nepaprastos elegancijos ir inteligencijos pedagogė, sugebėjusi muzika sudominti visam gyvenimui. Muzikos pasaulis mane tiesiog įtraukė.

– Pedagogai gali paveikti žmonių likimus?

– Žinoma. Iki šiol atsimenu Z.Kelpšienės pamokas ir jos pasakojimus. Visi J.Karoso muzikos mokyklos, kuriai tada vadovavo direktorius Juozas Klimas, pedagogai buvo nepaprasti. Tai buvo smetoninės Lietuvos pedagogai, šviesuliai. J.Klimas buvo subūręs styginių instrumentų ansamblį, su kuriuo per mokyklos jubiliejų man teko groti solo klarnetu. 1983 m. baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – S.Šimkaus konservatorija), kurioje toliau mokiausi klarneto specialybės. Ši mokykla irgi garsėja savo išskirtine dvasia. Labai geri atsiminimai apie mokyklą ir pedagogus, ypač mano specialybės mokytoją Adomą Kužmarskį. Šis mokytojas dirbo dar nuo tų laikų, kai S.Šimkus pasikvietė Čekijos pučiamųjų nonetą. ►

Dirigentui D.Zlotnikui gilintis į muziką niekada nepabosta. Olesios Kasabovos nuotr.

D.Zlotnikas – vienaveiksmių operų diptiko „Vivat kava!“ dirigentas. Olesios Kasabovos nuotr.

Temperamento netrūksta

◄ – Kada jus paviliojo dirigavimas? – Dirigavimu žavėjausi dar būdamas mažas. Stebėdavau koncertų įrašus per televiziją ir pamėgdžiodavau. Muzikos mokykloje per solfedžio pamokas diriguodavome. Klarnetas ir dirigavimas susijungė S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje.

Būti dirigentu ar ne – viskas priklauso nuo asmenybės, temperamento, charakterio. Mano tėvas – ukrainietis, o mama – lietuvė, tad temperamento netrūksta.

Baigdamas S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, jau svajojau apie dirigavimo studijas Kijeve, tačiau mane sulaikė solfedžio dėstytoja Nijolė Gricienė. Ji pasiūlė pradžioje pasikalbėti su ką tik iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) į Klaipėdą dėstytojauti atvykusiu maestro Algiu Lukoševičiumi. Nuėjau, padirigavau, o A.Lukoševičius liepė niekur toli nevažiuoti, studijuoti dirigavimą pas jį Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas). Taip ir likau Klaipėdoje.

– Ar likti buvo verta?

– Nė trupučio nesigailiu, nes pas maestro A.Lukoševičių mokiausi ketverius metus, paskui ten pat dvejus metus stažavausi. Maestro ne veltui tituluojamas vienu labiausiai išsilavinusių dirigentų Lietuvoje. A.Lukoševičius man daug davė ne tik profesiniu, manualiniu, techniniu požiūriu. Man labai patikdavo su šiuo eruditu diskutuoti, esu jam dėkingas už man skirtą laiką. Bendrauji, šnekiesi ir tai įstringa giliau nei vadovėlių tiesos. Įsiminė maestro frazė: „Jei nori išsiaiškinti kokį nors reiškinį, pradžioje visada sau kelk klausimą – kodėl?“ Tai tinka ne tik muzikai. Ir kūrinį lengviau suprasti, atlikti, kai sau esi atsakęs į klausimą, kodėl kompozitorius parašė muziką taip, o ne kitaip. Nereikia eiti lengviausiu keliu, svarbu ne pasikliauti kitų interpretacijomis, o suprasti pačiam. Tai man labai padeda gyvenime.

Kūrė kamerinį orkestrą

– Ir pritaikoma darbe?

– Orkestrantui irgi reikia paaiškinti, kodėl turi būti taip, o ne kitaip.

– Studentams – taip pat?

– Ne vienerius metus dėsčiau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. Man ši veikla labai patiko. Turėjau puikių studentų. Jų nebuvo daug, bet egzaminus išlaikydavo, gaudami geriausius pažymius. Labai jais didžiuojuosi.

– Jūsų karjeroje buvo ir toks svarbus etapas, kai 1992–1994 m. kartu su bendraminčiais kūrėte Klaipėdos kamerinį orkestrą ir jam vadovavote. Kokia buvo dabar ne tik Lietuvoje garsaus šio orkestro pradžia?

– Nuo 1991 m. grojau Klaipėdos muzikinio teatro orkestre klarnetu ir man pritrūko veiklos. Buvo minima kažkokia žymi data ir mes – Natalija Simonova, aš ir Liuda Kuraitienė – grojome trio klarnetu, altu ir fortepijonu W.A.Mozarto kūrinį. Po koncerto įsikalbėjome su altiste L.Kuraitiene ir aš pasiūliau kurti kamerinį orkestrą. Pradėjome burti pažįstamus muzikantus. Subūrėme savanorius, sutikusius dirbti be atlygio. Juos motyvavau, kad tik mūsų profesinis lygis Klaipėdos vadovus įtikins, kad toks kolektyvas miestui reikalingas. Mums nuoširdžiai talkino smuikininkė Ingrida Armonaitė. Aš turėjau daug organizacinių darbų, o ji padėjo tobulinti orkestro techniką. Kelias iki tampant orkestru su atlyginimą gaunančiais muzikantais buvo sunkus: sukūrėme gal šešias programas. Galiausiai pavyko. Džiaugiuosi, kad šiam kolektyvui puikiai sekasi.

Studijos pakeitė mąstymą

– Papasakokite apie studijas Lvovo muzikos akademijoje (Ukraina), kur įgijote operinio-simfoninio dirigavimo aspirantūros profesinės kvalifikacijos laipsnį.

– Studijuoti toliau mane paragino tuo metu Klaipėdoje dirbęs dirigentas Ilmaras Lapinis. Sakė – turi ukrainietiško kraujo, tad važiuok į Lvovą. Ryžausi. Trejus metus važinėjau iš Klaipėdos į Lvovą ir atgal. Atrodė, ilgai, bet tas laikas prabėgo kaip viena minutė.

Šios studijos pakeitė mano dirigavimo manierą, mąstymą, požiūrį, nes patekau pas labai gerą dėstytoją – Ukrainos liaudies artistą, T.Ševčenkos premijos laureatą, Lvovo muzikos akademijos Operinio, simfoninio ir chorinio dirigavimo katedros vedėją, profesorių Jurijų Lucevą. ► VIZITINĖ KORTELĖ

Dirigentas Dmitrijus Zlotnikas 1979 m. baigė Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklą, 1983 m. – Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (klarneto specialybė). 1987 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete baigė orkestrinio dirigavimo studijas. Stažavosi Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Orkestrinio dirigavimo katedroje ir Lietuvos valstybinės konservatorijos Simfoninio dirigavimo katedroje Vilniuje. 1990–1993 m. dirbo dėstytoju Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete. 1991 m. dalyvavo „Min-One“, tarptautinio dirigentų konkurso atrankoje Vienoje (Austrija). 1992–1994 m. kūrė Klaipėdos kamerinį orkestrą ir jam vadovavo. Nuo 1996 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigento asistentu. 2008 m. Ukrainoje baigė Lvovo muzikos akademiją, įgydamas operinio-simfoninio dirigavimo aspirantūros profesinės kvalifikacijos laipsnį. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbo dirigentu ir dirigento asistentu spektakliuose „Vivat kava!“ (2020), „Don Žuanas“ (2019), „Žvaigždžių opera“ (2018), „The Beatles Show“ (2017), „Makaronų opera“ (2014), „Sevilijos kirpėjas“ (2012), „Veronika“ (2009), „Vienos kraujas“ (2008), „Šikšnosparnis“ (2006). Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirigavo spektakliams: F.Loewe „Mano puikioji ledi“, A.Bražinsko „Šnekučiai“, J.Bocko „Smuikininkas ant stogo“, K.Weillio „Trijų grašių opera“, G.Rossini „Italė Alžyre“, P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, O.Nikolai „Vindzoro šmaikštuolės“, J.Navakausko „Baltasis vilkas“, V.Kuprevičiaus „Batuotas Katinas“, R.M. ir R.B.Sherman „Merė Popins“, G.Bizet „Daktaras Miraklis“, I.Kalmano „Monmartro žibuoklė“ ir „Grafaitė Marica“, J.Strausso „Žydrasis Dunojus“, A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“, „Makaronų opera“ ir „Žvaigždžių opera“ bei kitiems. 2008 m. su kūrybine grupe apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią 2007 m. spektaklį teatro vaikams srityje (A.Kučinsko operos „Bulvinė pasaka“ dirigentas). D.Zlotnikas vedė Jaunųjų talentų festivalio koncertus, kuriuose Klaipėdos muzikos mokyklų auklėtiniai grodavo drauge su teatro orkestru ir dirigentu. Su Lvovo muzikos akademijos operos studijos orkestru rengė įvairias simfoninės muzikos programas, kuriose skambėjo H.Olfeno „Švediška rapsodija“, G.Rossini operos „Šarka vagilė“ uvertiūra, K.Kurpinskio Koncertas klarnetui ir orkestrui (klarneto solo partiją atliko D.Zlotnikas), N.Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherezada“, J.Strausso operetės.

◄ Kartą jis paklausė mano diriguojamo kūrinio interpretacijos ir tarė: „Dima, tu mane įtikinai, bet aš daryčiau kitaip.“ Tai man buvo didžiulis įvertinimas.

– Kas yra geras dirigentas? Kokių savybių jam reikia?

– Svarbiausia – jis turi būti valingas. Man teko diriguoti Ivano Frankivske (Ukraina). Metus šiame mieste dirbau vyriausiuoju dirigentu. Kai trečią kartą Vinicoje 2019 m. dirigavau festivalyje, per pokalbį pertraukos metu vienas orkestro muzikantas man pasakė: „Žinote, kuo jūs mus žavite? Tuo, kad nerėkiate.“ Nebe tie laikai, kad keltum balsą.

Po vieno pirmųjų Klaipėdos kamerinio orkestro koncertų.

Repeticijoje su Klaipėdos kameriniu orkestru. Koncerte su soliste V.Vadokliene.

Rėkimu nieko nepasieksi. Profesionalumas svarbus visur. Ir dirigentai Europoje neberėkia. Kartais gali kažką pasakyti pakeltu tonu, bet pastaba neturi išeiti iš atliekamos muzikos ribų ir pereiti į asmeniškumus. Išgirdę asmeniškas pastabas muzikantai net gali atsisakyti su tokiu dirigentu dirbti, ir niekas jo neišgelbės. Taip nutiko vienam iš mano asistentų Ivano Frankivske.

– Nuo ko prasidėjo jūsų veikla Klaipėdos muzikiniame teatre?

– Į Muzikinį teatrą atėjau dar stažuotės metais. Iš pradžių gal dešimtmetį teatro orkestre grojau klarnetu, nes trūko muzikantų.

Atvėrė teatro pasaulį

Poilsio valandėlė prie fortepijono. Asmeninio albumo nuotr.

Kamerinio orkestro koncertas J.Karoso muzikos mokykloje, skirtas ilgamečio jos direktoriaus J.Klimo atminimui. Dirigentas – D.Zlotnikas.

– Kaip perėjote prie dirigento pulto?

– Kartą atėjau į spektaklį groti ir paaiškėjo, kad neatėjo dirigentas. Žmonių pilna salė. Orkestras sėdi. Negi praneši visiems, kad eitų namo. Spektaklio režisierė atbėgo į orkestrinę, man padavė dirigento batutą, partitūrą ir nieko neaiškinusi liepė pradėti. Ir aš dirigavau spektaklį.

Kitą dieną mane išsikvietė tuometis Muzikinio teatro vadovas maestro Stasys Domarkas. Jis man padėkojo ir mano etatą Muzikiniame teatre paskirstė į dvi dalis: pusė – muzikanto, pusė – dirigento etato. Taip viskas ir prasidėjo.

Su maestro S.Domarku dirbome daug. Tai buvo mano patys kūrybingiausi metai teatre. Daug diriguodavau, po kelis spektaklius per dieną.

Dirigentui nebūna svarbių ir mažiau svarbių spektaklių. Kiekvieno spektaklio imuosi su derama atsakomybe. Kuo sudėtingesnis spektaklis, tuo man įdomiau. Ypač gerai, kai per repeticijas suklystu (nors orkestras to ir nepastebi). Tada supykstu ant savęs, imu analizuoti. Dieną, kai turiu diriguoti, sėdžiu prie partitūros ir viską permąstau. Kolegos ar pažįstami iš manęs kartais juokiasi: sako, sutikę mane mieste, bet praėjau net nepasisveikinęs. Jei einu į spektaklį, nieko aplinkui nematau.

Kita vertus, studijuodamas su opera ar operete, sceniniu žanru nesusidūriau. ►

D.Zlotnikas daug dirigavo Ukrainoje. Asmeninio albumo nuotr.

◄ Studijavome simfonines poemas, stambias formas, o ko labai reikia muzikinio teatro dirigento darbe, ir nežinojome. Darbo pradžioje imdavau partitūrą, eidavau į maestro S.Domarko vedamas repeticijas, sėdėdavau kampe ištemptomis ausimis ir klausydavausi: kaip daroma, ko iš vokalistų reikalaujama ir t. t. Ir dar analizuodavau grįžęs, ieškodavau papildomos medžiagos.

Koncertas „Vasaros atspindžiai“. Groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, diriguoja D.Zlotnikas.

Visose sceninėse repeticijose irgi sėdėdavau, gaudydamas kiekvieną žodį, stengiausi įsiminti, kas ten svarbu. Iš maestro S.Domarko mokiausi, kaip reikia dirbti.

Platesnį operinį pasaulį man atvėrė režisierius Nerijus Petrokas. 1999 m. talkinau jam statant O.Nicolai komišką operą „Vindzoro šmaikštuolės“, o 2002 m. – E.Kalmano operetę „Grafaitė Marica“. Po repeticijos N.Petroką klausimais vargindavau dar dvi ar tris valandas, o jis man atsakinėdavo. Ypač įdomiai man N.Petrokas pasakojo apie rečitatyvus, rekomendavo, kokią literatūrą skaityti. Jei nepakakdavo, lydėdavau jį iki uošvių namų ir dar klausinėdavau.

Talentai irgi banguoja

– Kuo ypatingi rečitatyvai?

– Gautų pamokų labai prireikė režisieriui Ramūnui Kaubriui su jaunimu statant G.B.Pergolesi komišką operą „Tarnaitė ponia“. Rečitatyvo tipai: recitativo secco (semplice) ir melodingesnis recitativo accompagnato (akompanuojamasis). XVIII a. komiškose operose būta ir šnekamųjų intarpų, vėliau būdingų operetei. „Tarnaitės ponios“ rečitatyvų negalima dainuoti kaip arijų, nes jie šnekamieji (secco). Vokalą teko nuimti.

Nereikia eiti lengviausiu keliu, svarbu ne pasikliauti kitų interpretacijomis, o suprasti pačiam.

– Esate Muzikiniame teatre pastatytos kompozitoriaus Antano Kučinsko operų trilogijos vaikams – „Bulvinė pasaka“ (2007, apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi), „Makaronų opera“ (2014) ir „Žvaigždžių opera“ (2018) dirigentas. Kuo jums jos ypatingos?

– Pažįstu šias operas nuo pirmos natos. A.Kučinskas man sakė – su muzikine medžiaga gali daryti ką nori. Koregavome ir autorius jokių pretenzijų neturėjo. Smagu, kad mums pavyko ir visos trys operos vaikams sulaukė tiek mažųjų, tiek suaugusiųjų pripažinimo.

– Ilgai buvote Jaunųjų talentų festivalio koncertų, kuriuose Klaipėdos muzikos mokyklų auklėtiniai grodavo drauge su teatro orkestru, dirigentas ir globėjas.

KVMT archyvo nuotr. – Tai buvo Muzikiniam teatrui vadovaujant maestro S.Domarkui. Dėkingas, kad man tai buvo patikėta. Koncertuose iš pradžių dalyvaudavo tik instrumentalistai, paskui pasiūliau, kad reikia pakviesti ir talentingus jaunuosius vokalistus. S.Domarkas neprieštaravo – įtraukėme. Ir jų atsirado, galiausiai yra buvę metų, kai dirbdavome dviem etapais – su vokalistais ir muzikantais atskirai. Gaila, kad mūsų surasti talentingiausieji Klaipėdoje groti ar dainuoti dažniausiai nelieka, išvyksta į užsienį. Bet keli jau dirba mūsų teatre ir mes labai jais džiaugiamės. Dar vienas pastebėjimas: vienais metais atrankose būdavo daug talentingų vaikų, o kitais – visai mažai. Talentai irgi banguoja kaip jūra (juokiasi).

Žmoniškumas – svarbiausia

– Pernai tapote Muzikinio teatro vienaveiksmių operų diptiko „Vivat kava!“ muzikos vadovu ir dirigentu. Kelintą kartą statėte J.S.Bacho „Kavos kantatą“ ir G.B.Pergolesi operą „Tarnaitė ponia“?

– Trečią ar ketvirtą. Mano veikloje nedaug kas keičiasi – muzika juk ta pati. Keičiasi režisieriai ir jų vizijos, atlikėjai. Beje, G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“ – komiška opera, intermedija, kurią kompozitorius parašė ir rodydavo, kad žmonės nenuobodžiautų ilgos operos pertraukos metu. „Tarnaitė ponia“ tapo pačia populiariausia iš linksmųjų, trumpųjų kompozitoriaus operų.

– Ar galėjo taip nutikti jūsų gyvenime, kad būtumėte pasirinkęs kitą, ne muziko kelią?

– Galėjo, nes būdamas moksleivis labai žavėjausi istorija. Turėjau nuostabią istorijos mokytoją, kuri taip mokėjo sudominti, kad vos netapau istoriku.

– Kuo domitės laisvalaikiu?

– Klausausi muzikos, skaitau filosofines knygas.

– O gyvenime kokiais principais vadovaujatės?

– Stengiuosi vadovautis taisykle: nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum. Žmonišku- mas – svarbiausia.