TEATRAS
„Žmogau, apsigraibyk!“ ◄ Vienintelis tikras ir gyvas bendravimas
„Tinkle“ įmanomas su Dievo patikėtiniu Angelu (akt. Marius Povilas Elijas Martynenka), kuris spektaklyje pasirodo kaip paprastas skolų išieškotojas. Dangaus kanceliarijos tarnautojas ramiai paprašo Vyro ataskaitos už kažkada gautą brangiausią dovaną – gyvenimą. Vyro gyvenimo kreditas baigėsi, investicijos neatnešė realių dividendų, tik nuostolius ir skolas. Baisiausia, kad personažai nesuvokia esamos situacijos absurdiškumo ir tragizmo. Visi atbukę ir laimingi, nes juk viskas taip tobulai sutvarkyta. Tereikia paspausti reikiamą išmaniojo telefono ikonėlę ir be problemų gausi „visko?“ čia ir dabar. Nerūpestingą gyvenimą imituojantys socialiniai tinklai, į kuriuos beviltiškai įsipainioję šiuolaikiniai žmonės, tampa klastingomis žabangomis be galimybės laisvai pasirinkti: „Arba gyvensite be rūpesčių, arba jums teliks vien tik rūpesčiai, nieko daugiau.“ Pabaigoje Angelas sako Vyrui: „Tu atsisakei gyventi savo nuosavą, vienintelį gyvenimą. Žmogau, apsigraibyk! Tu nieko neturi – visai nieko. Išskyrus savo gyvybę – ir ta juk skolinta, ne tavo. Žinai, tu kaip savižudis. Tave reikia laidoti sąvartyne!“ Prasmingi dramaturgo tekstai spektaklio pabaigoje verčia suklusti ir susimąstyti. Tačiau norėjosi, kad Vyro susitikimas su Angelu būtų ne toks buitinis ir kasdieniškas, nors kiek pakylėtas nuo žemės. Galbūt šiame epizode galėtų skambėti sodresnė kalba arba norėtųsi, kad būtų pasitelkti kiti, ryškesni režisūriniai akcentai, kurie padėtų atskleisti skirtingas (realią, virtualią ir metafizinę) dimensijas. Dabar gi didžiausią prasminį krūvį turintis finalo dialogas kiek susiniveliavo su beprasmiais tauškalais socialiniuose tinkluose ir nešovė į dešimtuką. Taip pat kūrėjams vertėtų pamąstyti apie spektaklio pabaigą. Netikėtai užlūžus kompiuterinei programai ir pradingus tinklams, visi personažai kažkaip labai neišraiškingai vorele iškeliauja nežinia kur – į dangų, pas Dievą? O gal iš naujo kurti dar tobulesnės kompiuterinės programos, kad galėtų ramiai sėdėti susikurtų socialinių tinklų burbulo vienutėse, pasislėpę už feisbuko sienos, be tikrų vardų, veidų ir tikro savo gyvenimo? Kita vertus, dabartinės pandemijos akivaizdoje meninė forma nublanksta prieš turinio svarbą. Karantino išretintose balkono eilėse sėdintys žiūrovai tikrai turėjo suprasti, kokią žinutę mums siunčia spektaklio „Tinklas“ kūrėjai.
8
Dirigentas D.Zlotnikas: muzikos pasaulis tiesiog įtraukė Ketvirtį amžiaus dirigento asistento pareigas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre einantis Dmitrijus Zlotnikas, taip pat yra klarnetininkas, vienas iš Klaipėdos kamerinio orkestro įkūrėjų, lektorius, dirigentas, daug dirbantis užsienyje. Jis pasakojo apie šiltus jausmus muzikai įkvėpusius mokytojus, sutiktus didžius dirigentus, daug davusias ilgas diskusijas apie viską ir klausimo „kodėl?“ svarbą.
Žaneta SKERSYTĖ
Sudomino visam gyvenimui – Papasakokite, kuo muzika jus patraukė? – Esu klaipėdietis, tad klarnetu groti mokiausi Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje pas Antaną Klipą. Antroje klasėje norėjau viską mesti, tačiau mokytojas mane griežtai subarė ir liepė likti. Trečioje klasėje pradėjome mokytis muzikos literatūros. Tas pamokas vedė mokytoja Zita Kelpšienė. Tai nepaprastos elegancijos ir inteligencijos pedagogė, sugebėjusi muzika sudominti visam gyvenimui. Muzikos pasaulis mane tiesiog įtraukė.
– Pedagogai gali paveikti žmonių likimus? – Žinoma. Iki šiol atsimenu Z.Kelpšienės pamokas ir jos pasakojimus. Visi J.Karoso muzikos mokyklos, kuriai tada vadovavo direktorius Juozas Klimas, pedagogai buvo nepaprasti. Tai buvo smetoninės Lietuvos pedagogai, šviesuliai. J.Klimas buvo subūręs styginių instrumentų ansamblį, su kuriuo per mokyklos jubiliejų man teko groti solo klarnetu. 1983 m. baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – S.Šimkaus konservatorija), kurioje toliau mokiausi klarneto specialybės. Ši mokykla irgi garsėja savo išskirtine dvasia. Labai geri atsiminimai apie mokyklą ir pedagogus, ypač mano specialybės mokytoją Adomą Kužmarskį. Šis mokytojas dirbo dar nuo tų laikų, kai S.Šimkus pasikvietė Čekijos pučiamųjų nonetą. ►
