GINTARO LAŠAI
Bandantis atsikraty t ramybės neduodan č mintimis Prozininkui Juozui Šikšneliui pastarieji metai buvo itin produktyvūs – per dvejus išleistos net trys knygos: 2019-aisiais – anot akademiko Vytauto Martinkaus, istorinės ironijos trileris „Praeities dulkės – mirties šešėliai“, o 2020-aisiais – Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos istorija „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“ bei novelių, apsakymų ir esė rinkinys „Būsenos“. Iš daugiau nei 20-ies rašytojo knygų tai – tik trečias trumpųjų prozos žanrų rinkinys. Su autoriumi kalbėjomės apie „Būsenas“, jo kūrybą apskritai ir ateities planus.
Dalia TAMOŠAUSKAITĖ
Kaip gimė prozininkas – Turint omenyje dvejus praėjusius metus, galima konstatuoti, kad jie jūsų kaip rašytojo biografijoje išskirtiniai ne tik produktyvumu, bet ir žanrų įvairove. Tai kas jūs – romanistas, novelistas?.. Ar dar likę žanrų, kurių nesate išbandęs? – Kas aš?.. Na, gal tik žmogus, per rašto darbus bandantis atsikratyti ramybės neduodančiomis mintimis. O tai, kokia forma – trumpesne novelės ar ilgesne romano, priklauso nuo to, ką norisi papasakoti. Bibliotekos istorija – tai tarnybinė 52
užduotis ir skolos grąžinimas žmonėms, su kuriais beveik pusę amžiaus žingsniavau petys į petį, koja kojon. O jei sektume raštininko karjerą, ankstyvoje jaunystėje pradėjau nuo vienaveiksmių pjesių saviveikliniam teatrui. Jas noriai įsigydavo Liaudies kultūros centras, statė saviveiklos trupės. Rašiau, kol supratau, kad dramaturgu netapsiu, nes esu tolokai nuo teatro ir visiškai neišmanau jo specifikos. Nors tas supratimas atėjo kone mistiškai: parvykęs į tėviškę, kelias dienas kankinausi prie eilinio dramos kūrinio... O čia pat, už lentinės pertvaros, tėvas, po mamos mirties likęs vienas, jau kelerius metus savo seniokiškas dienas leido girgždindamas kėdę, klausydamasis radijo ir net su juo pasiginčydamas, kažką murmėdamas, melsdamasis ar niūniuodamas. Tie garsai supo mane ir tarsi trukdė
kurti sceninius dialogus, tarsi blokavo, kol trečią dieną, į krosnį sukišęs dramos rankraštį, per kelias valandas parašiau novelę „Vienatvė“. Ji buvo ne kartą publikuota ir versta į daugelį kalbų. Taip manyje gimė prozininkas. Taip atsirado pirmoji knygutė „Štilis“, kurią 1991 m. išleido Juozo Marcinkaus leidykla „Eldija“. Beje, mano noveles vėliau ne kartą gyrė tokie rimti, autoritetingi kritikai kaip antai Albertas Zalatorius, Donatas Sauka, Juozas Aputis. Po to noveles užgožė detektyvų „kepimas“ – jie buvo rašomi atsitiktinai, priešokiais, pripuolamai... Kol 2003 m. išleidau novelių rinkinį „Angelas mėšlyne“. Tai buvo tikras nesusipratimas, o ne knyga. Norėdamas sumažinti leidybos kaštus, gerokai persistengiau ir viskuo – nuo redagavimo iki maketavimo ir dizaino – užsiėmiau pats. Tarsi to neužtektų, dar parinkau kone patį smulkiausią šriftą. Kadangi leidykla neturėjo galimybės šią
