Daiva KŠANIENĖ. Muzika, kuri įkvepia

Muzika, kuri įkvepia

Elitinės muzikos gerbėjus Klaipėdos koncertų salė šį rudenį pakvietė į Klaipėdos kamerinio orkestro atliekamų kompozitorės Sofijos Gubaidulinos kūrinių, Klaipėdos brass kvinteto 35-mečio, pianistų Annos ir Luko Geniušų koncertus, o Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras surengė operos solisto Almo Švilpos jubiliejinį koncertą.

Daiva KŠANIENĖ

Kompozitorės 90-mečiui

Klaipėdos koncertų salėje spalio 22-ąją vykusio koncerto „Septyni žodžiai“ programa nė vieno nepaliko abejingo. Miesto kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), solo instrumentininkai Gintarė Kaminskaitė (violončelė), Agnė Dūkštaitė (akordeonas), Kristina Anusevičiūtė (altas) ir dirigentas Imantas Jonas Šimkus, atlikę vienos garsiausių pasaulio kompozitorių, 90-metį švenčiančios S.Gubaidulinos kūrinį (partitą) „Septyni žodžiai“ bei latvių kūrėjo Peterio Vasko (gim. 1946) Koncertą altui ir styginių orkestrui, panardino klausytojus į viltingos sakralinės muzikos gelmę, idealiai derančią su artėjančių Vėlinių nuotaika.

Išskirtinė, itin religinga meno pasaulio asmenybė S.Gubaidulina gimė Sovietų Sąjungoje rusės ir totoriaus šeimoje, tačiau, nepritapusi prie gniuždančios sistemos, 1992 m. emigravo į Vokietiją, kur tebegyvena iki šiol. Daugumoje įvairiausių žanrų bei instrumentinių sudėčių S.Gubaidulinos kūrinių vyrauja sakralinė dvasinė dimensija, kančios bei atpirkimo idėja. Didžiausias įkvėpimo šaltinis kompozitorei buvo ir tebėra Biblija „Su apokalipsės idėja, kryžiaus simboliu susijęs kiekvienas mano kūrinys. Visi jie – variacijos kryžiaus tema“, – sakė S.Gubaidulina. Tarp jų turbūt labiausiai įkvėptas ir jaudinantis – „Septyni žodžiai“ violončelei, akordeonui ir styginių orkestrui, sukurtas 1982 m. Jausdama ypatingą vidinę sąsają su didžiąja krikščioniškos dva-

„Septyni žodžiai“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai – G.Kaminskaitė (violončelė), A.Dūkštaitė (akordeonas), K.Anusevičiūtė (altas), dirigentas I.J.Šimkus.

Muzika, kuri įkvepia

sinės kultūros tradicija, kompozitorė jame atsirėmė į garsų biblinį siužetą, užfiksuotą įvairiose evangelijose, paskutinius ištartus nukryžiuoto Jėzaus Kristaus žodžius: I d. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (ev. pagal Luką), II d. „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (ev. pagal Luką), III d. „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!“ (ev. pagal Joną), IV d. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (ev. pagal Matą), V d. „Trokštu“ (ev. pagal Joną), VI d. „Atlikta!“ (ev. pagal Joną), VII d. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (ev. pagal Luką). Be abejo, šiame S.Gubaidulinos veikale evangeliškieji tekstai ne ištariami žodžiais, o „paslėpti“ po programiniais apibūdinimais.

Savajai „Septynių žodžių“ interpretacijai kompozitorė pasirinko tembriškai originalią instrumentinę sudėtį, padėjusią kūrėjai išreikšti muzikinės minties gilumą, amžinąją simbolinę šventųjų Žodžių prasmę. S.Gubaidulina yra užsiminusi, kad muzikos instrumentų balsuose visada girdinti tarsi jų dvasią. Šiuo atveju autorei reikėjo „alsuojančio, kvėpuojančio“ akordeono.

Septyni žodžiai

S.Gubaidulinos partitūras įtaigiai atlikti nelengva, o didžios dvasinės gelmės „Septynis žodžius“ – itin sudėtinga (net natos solo instrumentų partijose užrašytos netradiciniu būdu, įvairiais ženklais). Ši kompozicija iš atlikėjų reikalauja ne tik tobulos technikos, bet ir gebėjimo suprasti kompozitorės sumanymą ir emociškai pasinerti į jį.

Solistėms G.Kaminskaitei, A.Dūkštaitei ir kameriniam orkestrui bei dirigentui I.J.Šimkui teko pasitelkti visą savo profesionalumą bei meistriškumą, įkūnijant kūrinyje užkoduotas gilumines prasmes: Kryžiaus aukos didybę bei skausmingų dvasinių būsenų kaitą nuo žemiškųjų kančių iki dangiškojo prašviesėjimo, išsigelbėjimo, ramybės. Psichologinėje orkestrinėje dramoje „Septyni žodžiai“ trys lygiaverčiai tembrai (violončelė, akordeonas ir styginių orkestras) bei skirtingos intonacinės sferos (chromatika gretinama su diatonika) simbolizuoja Švč. Trejybės personažus (pati kompozitorė minėjo, kad akordeonas simbolizuoja Dievą Tėvą, violončelė – Dievą Sūnų, styginių orkestras – Dievą Šv. Dvasią).

Savų instrumentų virtuozės A.Dūkštaitė ir G.Kaminskaitė, įsigilinusios į veikalo vidinį dramatizmą, pasitelkusios meninę intuiciją, tobulai įvaldytą ►

Vytauto Petriko nuotr.

◄ grojimo techniką (kūrinyje gausu neįprastų garso išgavimo būdų, įvairiausių štrichų: tremolo, glissando, pizzicato, flažoletų, klasterių, jų derinių ir kt.), jautriai perteikė ypatingas kompozitorės muzikinio mąstymo „apie Dievą“ erdves. Atlikėjos jau nuo pirmųjų mikrochromatinių, skausmingų aimanų intonacijomis (nukryžiavimas) persmelktų akordeono ir violončelės motyvų, jų neskubraus dueto – „pokalbio“ tarsi užhipnotizavo klausytojus, ir tas dėmesys neatslūgo viso kūrinio tėkmėje. Įtemptai skambėjo temos transformacijos dramatinėse, kartais net grėsmingų nuotaikų vidurinėse dalyse iki pat jautrios, skaidrios pabaigos – nušvitimo. Trečiojo tembro – styginių partija, paremta tradiciškesne diatonine intonacine sistema, dramaturgiškai ir psichlogiškai įkūnijanti išganymą, dangišką ramybę, atliekama kamerinio orkestro, visuose registruose skambėjo lygiai, dainingai, šiltai, tarsi choras.

Abi šias kontrastingas dermines-intonacines sferas bei skirtingas tembrines raiškas meistriškai ir labai organiškai bendrame kūrinio audinyje supynė talentingas jaunas dirigentas I.J.Šimkus. Jo interpretacijoje solo instrumentai ir orkestras susijungė į jautrų vientisą dialogą, logiškai išryškinant muzikinės kalbos stilistinę paletę, meistriškai įkūnijant kontrastų kolizijas bei dramaturgines kulminacijas. Santūri, bet labai išraiškinga, net magnetiškai veikianti I.J.Šimkaus dirigavimo maniera, atliepianti interpretuojamo veikalo mintį, padėjo pasiekti puikų meninį rezultatą – įtikinamą ir dvasingą unikalaus kūrinio kvintesenciją.

Emocionalu ir intelektualu

Neišsemiamą dvasinės žmogiškosios būties temą pratęsė latvių kompozitoriaus P.Vasko keturių dalių Koncertas altui ir styginių orkestrui. Daugelio pasaulio šalių koncertines scenas užkariavusio P.Vasko, turinčio glaudžių sąsajų su Lietuva (baigė LMTA kontraboso klasę, moka lietuvių kalbą), kūriniai mūsų šalies šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjams yra gerai žinomi.

Koncertas altui, kaip ir dauguma kompozitoriaus kūrinių, byloja apie amžinas, žmoniją jaudinančias temas, gyvenimo prasmę, harmoniją ir sumaištį, neapykantą ir atleidimą, tikėjimą idealu ir meile. Šios egzistencinės kategorijos susipina su ypač svarbiu, net dominuojančiu gamtos įvaizdžiu. Gamta P.Vaskui – tarsi „švarios aplinkos, švarios sąžinės simbolis. Regis, žmonės nepastebi, kokį gražų pasaulį sukūrė Dievas“.

Emocionaliame, pakiliame keturių dalių Koncerte altui ir styginiams, vyraujant susikaupimui ir rimčiai, skleidžiasi kenčiančio, bet šviesa ir gėriu tikinčio žmogaus dvasinis pasaulis, panirus į guodžiančios gamtos glėbį. Subtili, dvasinga kūrinio muzika sukurta remiantis nuosaikiai modernia, bet labai dinamiška šiuolaikine muzikos kalba, su aiškiu polinkiu į neoromantinę tradiciją bei savitą archajinio latvių folkloro elementų panaudojimą. Altininkė K.Anusevičiūtė ir Klaipėdos kamerinis orkestras, vedamas I.J.Šimkaus, pirmojoje dalyje (Andante) įtaigiai atskleidė kompozitoriaus meninio pasaulio viziją, įkūnijant gamtos paveikslą ir žmogaus buvimo joje idėją. Antrojoje dalyje (Allegro moderato) orkestras stilingai interpretavo į bendrą, gana sudėtingą audinį įpintus latvių nacionalinių šokių motyvus. Sukaupta centrinė trečioji dalis (Andante) alsavo sugestyviu lyriniu dramatizmu, o Finalas (Adagio) po audrų nušvito grožiu, nusiraminimu, susitaikymu ir išganymu.

K.Anusevičiūtė klausytojus pavergė instrumento (alto) valdymo meistriškumu, ypač sužibėjusiu didelės apimties solinėse kadencijose, tarsi įrėminančiose dramatiškąją trečiąją dalį. Šiuose virtuoziškuose, techniškai nepaprastai sunkiuose solo epizoduose (ypač antrojoje kadencijoje) atlikėja pasiekė dramatizmo kupiną skausmingų apmąstymų, sielos atsivėrimo viršūnę. Jos griežimas žavėjo garso kultūra, išgaunamo tembro grožiu, temperamentu ir ekspresija.

Dirigentui I.J.Šimkui ir jo valiai paklususiam orkestrui, kuriam, atrodo, jau nebėra jokių kliūčių atlikti pačią sudėtingiausią muziką, pavyko išgauti P.Vasko kūrinyje užkoduotą santūrų emocionalumą, derantį su subtiliu intelektualumu.

Brass kvintetui – 35-eri

Žėrintys vario instrumentų garsai spalio 28-ąją sukvietė klausytojus į Klaipėdos brass kvinteto, mininčio savo gyvavimo 35-metį, koncertą. Nejučia į atmintį atklydo tie tolimi 1986-ieji, kai į Klaipėdą atvykęs jaunas trimito virtuozas, tarptautinių konkursų laureatas Vilmantas Bružas subūrė

pirmąjį mieste profesionalų instrumentinį ansamblį – varinių pučiamųjų instrumentų kvintetą, nenutrūkstamai ir labai sėkmingai gyvuojantį iki šiol. Tuomet ansamblį sudarė gabūs atlikėjai, savų instrumentų asai: V.Bružas ir V.Kovaliovas (trimitai), Z.Augaitis (valtorna), S.Sugintas (trombonas), A.Dubinskas (tūba). Jau pirmajame savo pasirodyme 1986 m. pavasarį kvintetas parodė aukštą meistriškumo klasę, nustebinęs atliekamų kūrinių (J.S.Bacho, D.Šostakovičiaus, G.Bizet, E.Griego, A.Remesos, R.Šileikos) išbaigtumu, plačia garso spalvų palete, puikiu ansamblio pojūčiu, subtiliu niuansavimu ir kt.

Netrukus ansamblyje pasikeitė kai kurie muzikantai: antruoju trimitininku tapo A.Maknavičius, valtornistu – A.Ulteravičius, tūbistu – J.Dargis. Šios sudėties kvintetas, per 30 metų surengęs daugybę koncertų Lietuvoje, taip pat užsienio šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Danijoje ir kitur, atlikdamas patį įvairiausią repertuarą, sudarytą iš klasikos, baroko, romantizmo ir šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinių, nuolat tobulino savo profesinį meistriškumą, gludino ansambliniam grojimui reikalingas savybes.

Prieš penkerius metus, 2016-ųjų rudenį, ilgametį vadovą V.Bružą kvintete pakeitė pirmtako vertas Sigitas Petrulis, talentingas trimitininkas, dešimtmetį grojęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos brass kvintete. Pasitraukus ir kitiems seniesiems ansamblio nariams, vadovas surinko naują, taip pat muzikiniu požiūriu labai stiprią atlikėjų

„Klaipėdos brass istorija“: Klaipėdos brass kvintetas, solistai – M.Putna (klavišiniai), E.Federavičius (perkusija), L.Urbikas (saksofonas), A.Alminas (trombonas), dainininkės A.Smičiūtė, B.Ignatavičiūtė. Vytauto Petriko nuotr.

grupę: J.Katauskas (trimitas), M.Paškauskas (valtorna), A.Stakvilevičius (trombonas), V.Liasis (tūba). Visi penki kvinteto nariai – Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos, legendinės Lietuvos varinių pučiamųjų muzikos atlikėjų ruošimo kalvės, auklėtiniai.

Naujosios Brass kvinteto sudėties dalyviai, tęsdami savo kolegų dešimtmečiais ugdytas ansamblio menines tradicijas ir pasirinktą kryptį, kūrybingai įneša ir savąjį, jaunatviškai kitokį požiūrį, atliepdami dabartinių dienų pokyčius, skonius, ieškodami savitų raiškos kelių, naujų formų, repertuaro, priartinančio prie nūdienos aktualijų. Vadovaujamas nenuilstančio, išradingojo S.Petrulio, kvintetas intensyviai koncertuoja, rengia vis naujas programas, kuriose skamba pačių įvairiausių epochų ir žanrų kūriniai. Ypač didelio populiarumo sulaukia spalvingos edukacinės, visai šeimai skirtos programos, praturtintos sceniniais elementais bei kitų menų sinteze.

Klasika ir džiazas

Šventinis jubiliejinis koncertas taip pat išsiskyrė kūrybingu išradingumu, apgalvotu dramaturginiu programos išdėstymu, atliekamų kūrinių stilistine įvairove. Jį skoningai praturtino svečiai – kviestieji solistai: B.Ignatavičiūtė ir A.Smičiūtė (sopranai), L.Urbikas (saksofonas), M.Putna (klavišiniai), E.Federavičius (perkusija), A.Alminas (trombonas).

Nuo pirmųjų žėrinčių J.Clarke’o („Trumpet voluntary“) ir J.Moreu (Rondo) kompozicijų iki pat uždegančių finalinių ►

◄ akordų stebino koncerto programos nuoseklumas, kylant emocinės kulminacijos link, patraukliai derinant klasiką su šiuolaikiniu stiliumi, džiazo improvizacijomis. Kvinteto profesionalumą liudijo sugebėjimas akimirksniu pereiti nuo kantileniškų, dainingų, aukštos garso kultūros reikalaujančių kūrinių prie fanfarinių, veržlių, ritmiškai aktyvių pjesių. Jautrumu ir įtaiga alsavo skaidraus, gražaus tembro soprano savininkės B.Ignatavičiūtės ir ansamblio atlikta J.S.Bacho arija „Mein glaubiges herze frohlocke“ bei A.Scarlatti „Mio tesoro per te moro“. Kantilenos liniją tęsė subtiliai pagrotas vienas gražiausių kvinteto repertuaro kūrinių – W.A.Mozarto Adagio.

S.Šimkaus konservatorijos mokinys A.Alminas, įspūdingai trombonu pagrojęs žaismingą E.Stolzerio „Die fidele Posaune“, patvirtino šios muzikos institucijos pedagogų, ugdančių varinių pučiamųjų instrumentų atlikėjus, šlovę.

Ištobulintas technines, dinamines, ansamblines bei kitas raiškos galimybes Brass kvintetas pademonstravo atlikdamas žymiausio Lietuvos aranžuotojo R.Giedraičio, be kurio neapsieina dažnas orkestras, ansamblis ar kitas instrumentinis kolektyvas, gana sudėtingos muzikinės kalbos kūrinį – Kvintetą „Muzika draugams“.

Perėjimą į lengvesnio žanro dalį pradėjusi solistė A.Smičiūtė, žaviai pateikė savo kelių dainų programą „Aš myliu Paryžių...“ Kartu su ansambliu, prisijungus klavišiniams (M.Putna) bei perkusijai (E.Federavičius), ji temperamentingai ir įkvėptai padainavo A.Hornezo „C’est si Bon“ ir J. Dassino „Les champs – Elysees“.

Koncertą vainikavo kulminacinės virtuozinės Brass kvinteto ir saksofonininko L.Urbikio improvizacinės kompozicijos – A.Piazzollos „Ave Marija“, J.M.Forde’o „Beginning“ ir K.Mašanausko „Dangus Tau dovanojo aukštį“, žavinčios žėrinčiu vario gaudesiu, aktyviais ritmais.

Dėkingai publikai nesiskirstant, muzikantai dar padovanojo R.Giedraičio „Keliai, keleliai“ ir „Mom’s Hometown“. Žaismingą ir šventišką toną koncertui suteikė šmaikštusis vedėjas – aktorius Vaidotas Martinaitis.

Balaganinis teatras

Viena iš intensyvėjančio Klaipėdos koncertinio sezono kulminacijų laikyčiau plačiai

„Balaganinis teatras“: pianistai A.Geniušienė, L.Geniušas.

pripažintų pianistų A. ir L.Geniušų (Lietuva, Rusija) fortepijoninio dueto koncertą lapkričio 10-ąją. Palyginti jaunas talentingų atlikėjų ansamblis klaipėdiečiams pasiūlė itin įdomią, efektingą, pianistiniu požiūriu sunkią programą, pavadintą „Balaganinis teatras“. Ją sudarė trys genialūs, pasaulyje gerai žinomi, tematika vienas kitam artimi kūriniai, anot L.Geniušo, visi paremti balaganinio teatro stilistika ir atitinkantys comedie del arte bufonadinę raišką, su būdingų kaukių teatro personažų, atgijusių lėlių paveikslais, komedijinėmis situacijomis.

Smalsu buvo išgirsti Lietuvoje retai atliekamą didžiojo XX a. muzikos reformatoriaus, tradicinės muzikos kalbos atnaujintojo S.Prokofjevo (1891–1953) Siuitą iš baleto „Pasaka apie juokdarį“, aranžuotą dviem fortepijonams. Iš šešių paveikslų baleto, sukurto 1915 m., muzikos sudaryta 12 dalių Siuita sujungia charakteringiausius veikalo momentus, pasitelkiant pačias įvairiausias ir išraiškingiausias fortepijono galimybes. A. ir L.Geniušai, tobulai jaučiantys novatoriško S.Prokofjevo kūrinio stilistiką bei fortepijono traktuotės savitumą, kūrinį atliko preciziškai, ritmiškai drausmingai ir logiškai, bet kartu elegantiškai ir nepaprastai muzikaliai. Jų interpretacijoje žaismė, humoras, šaržas, šokiškumas bei lyrizmas vaizdžiai derėjo su aštria „Juokdario“ epizodų dramatine priešprieša. Dueto susiklausymas, pianistų dialogas, įprasminant visumą bei detales, buvo tiesiog idealus.

XX a. prancūzų kompozitoriaus modernisto D.Milhaudo (1892–1974) trijų dalių Siuita dviem fortepijonams „Skaramušas“ (Scaramuccia – liaudies komedijų del arte, kaukių teatro personažas – peštukas, pagyrūnas, bailys) A. ir L.Geniušai pratęsė teatrališką komedijinę koncerto temą. Lengvu žaismingumu, greitu veiksmu, nuotaikų kaita spindėjo pirmoji dalis Vif. Jos pradžioje muzikinė ritminė medžiaga, atrodžiusi tarsi padrika, pamažu trigarsiniams sąskambiams besikaitaliojant su unisoniniais sekvenciniais pasažais, susirikiavo į sklandžias aiškias linijas bei faktūras. Antroje dalyje

Vytauto Petriko nuotr.

Modéré pianistų duetas perkėlė klausytojus į lyriškesnę, jautresnę, nuoširdesnę būseną. Gana sunkią klavyrinę partitūrą, pulsuojančią pačia įvairiausia ritmine bei intonacine-dermine medžiaga (vienbalsumas ir akordika, šokiniai, punktyriniai, sinkopuoti ritmai, trioliniai pasažai, marga faktūrų kaita ir kt.), atlikėjai suvaldė meistriškai, tarsi žaisdami. Klausytojus įkaitino temperamentingoji trečioji dalis Brazileira. Jos pagrinde – energija ir temperamentu trykštantis brazilų šokis samba (Mouvement de Samba). Keli Brazilijoje praleisti metai, nepakartojami įspūdžiai, susiję su savitu brazilų folkloru, apeigomis, ugningais šokiais, kuriais žavėdavosi tradicinių karnavalų metu, D.Milhaudui padarė didžiulę įtaką, o kūryboje paliko ryškų pėdsaką. Braziliška muzika pirmiausia praturtino tembrinęritminę bei emocionaliąją kompozitoriaus muzikos pusę. Brazileira nuskambėjo laisvai, veržliai ir pakiliai. Girdėjome plastišką, dinamišką, virtuoziškai atliktą dainingą šokį, auginant jį iki žėrinčio fortissimo finale. Žavėjo tobulas atlikėjų ansambliškumo pojūtis, gebėjimas jausti scenos partnerį, idealus dinamikos ir garso intensyvumo reguliavimas, perteikiant D.Milhaudo muzikoje užprogramuotą didelę gyvybinės energijos koncentraciją.

Tarsi vienu atsikvėpimu

S.Prokofjevo ir D.Milhaudo opusai parengė klausytojus susitikimui su įspūdinga, „tūkstančio ir vieno stiliaus“ kompozitoriaus I.Stravinskio (1882–1971) Siuita iš baleto „Petruška“ (transkripcija dviem fortepijonams). Keturių paveikslų balete kompozitorius senovine kaukių teatro maniera įkūnijo lėlių – Petruškos, Balerinos ir Mauro mei- lės – dramą. Balerina, atstūmusi įsimylėjusį, kenčiantį Petrušką, pasirenka kvailą ir piktą Maurą. Galų gale Petruška žūsta nuo Mauro rankos. 14-os epizodų („Užgavėnių jomarkas“, „Rusų šokis“, „Pas Petrušką“, „Pas Maurą“, „Valsas“, „Užgavėnių vakaras“, „Žindyvės šokis“, „Senis su lokiu“, „Čigonai ir grėblių pardavėjas“, „Vežikų šokis“, „Maskaradas“, „Petruškos ir Mauro kivirčas“, „Petruškos mirtis“. „Petruškos šmėkla“) kūrinį A. ir L.Geniušai skambino tarsi vienu atsikvėpimu. Nepaisant visomis prasmėmis labai sudėtingo muzikinio audinio, reikalaujančio vos ne specialaus techninio pasirengimo, net fizinės ištvermės, pianistai ir vėl demonstravo neįtikėtinai darnų ansamblį, prigimtinį muzikinės architektonikos pojūtį. Dueto interpretacijoje žavėjo idealiai įvaldytos įmantrios faktūros (sudėtinga akordinė technika, pasažinės kaskados, išradingi štrichai ir kt.), plataus fortepijono garso diapozono, plačiausios spalvų gamos, neįprastų poliritminės pulsacijos ritmų bei jų modifikacijų perteikimas. Įprasmindami kiekvieną, net smulkiausią detalę, atlikėjai kartu išryškino kūrinio visumą ir mintį.

Koncertas padarė didžiulį įspūdį. Malonu buvo matyti klausytojus, kurie po koncerto skirstėsi pakylėti, prisipildę gerų emocijų, tarsi nusimetę pandeminio nuovargio nuosėdas. Tokį efektą galėjo sukurti tik tobulai ir įkvėptai atlikta puiki muzika.

Dedikacija Klaipėdai

Vienu skambiausių akordų rudeninės Klaipėdos muzikinio sezono tėkmėje tapo lapkričio 25-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose nuskambėjęs operinio meno įžymybės, iškilaus Lietuvos solisto, nuostabaus boso-baritono A.Švilpos ir garsių jo kolegų koncertas „Dedikacija Klaipėdai“, skirtas solisto 50-mečiui.

Nepaprastai džiugu, kad pasaulinio garso dainininkas savo jubiliejinę sukaktį įstabiu koncertu paminėjo būtent gimtojoje Klaipėdoje, tuo parodydamas miestui dėmesį ir meilę. Juk dėl išskirtinio talento, nepaprastai gražaus, spalvingo balso tembro, tobulai įvaldyto vokalo, gilaus įsijautimo į kiekvieną vaidmenį A.Švilpa yra geidžiamas visose pasaulio operos scenose. Su milžinišku pasisekimu jis dainuoja Vienos, Zalcburgo, Berlyno, Maskvos, Diuseldorfo, Hanoverio, Miuncheno, Ženevos, Liono, Antverpeno, Kopenhagos ir daugelyje kitų pasaulio teatrų. Klaipėdos muzikinė bendruomenė, galinti didžiuotis, jog būtent čia, prie jūros, prasidėjo operos žvaigždės kelias ►

„Dedikacija Klaipėdai“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, solistas A.Švilpa, dirigentas S.Soltészas, solistai V.Prudnikovas, K.Benediktas, I.Prudnikovaitė, K.Balabonaitė-Bronté, R.Petrauskaitė, M.Selinger, L.Pautienius.

„Dedikacija Klaipėdai“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, solistas A.Švilpa, dirigentas S.Soltészas, solistai V.Prudnikovas, K.Benediktas, I.Prudnikovaitė, K.Balabonaitė-Bronté, R.Petrauskaitė, M.Selinger, L.Pautienius. Olesios Kasabovos nuotr.

◄ į meno olimpą, šio koncerto laukė labai nekantriai. Daugelio atmintyje turbūt amžinai liks A.Švilpos prieš porą metų sukurtas efektingas Olando vaidmuo R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, rodytoje Klaipėdos senajame elinge.

Pasitelkęs Klaipėdos muzikinio teatro simfoninį orkestrą (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis), pakvietęs savo artimus scenos kolegas – solistus, A.Švilpa klaipėdiečiams padovanojo karališką koncertą. Jam diriguoti mielai sutiko senas A.Švilpos bičiulis, į geriausių pasaulio dirigentų dešimtuką patenkantis Aalto teatro Esene dirigentas Stefanas Soltészas (Austrija), nuolat kviečiamas dirbti garsiausiuose pasaulio teatruose. Kartu su maesto į Klaipėdą atvyko ir koncerte pasirodė jo žmona, tarptautinį pripažinimą pelniusi solistė, mecosopranas Michaela Selinger, dainuojanti Vienos, Tokijo, JAV ir kitų šalių teatruose.

Įspūdingą gala koncertą sudarė dvi muzikos charakteriu bei pobūdžiu kiek skirtingos dalys. Pirmojoje dominavo rimties ir susikaupimo sklidini XIX a. rusų kompozitorių kūriniai, antrojoje – lengvesni, žaismingesni Vakarų Europos autorių operų ir operečių fragmentai. Į rusiškąją dalį klausytojus įvedė simfoninis orkestras, atlikęs Polonezą iš P.Čaikovskio (1840–1893) operos „Eugenijus Oneginas“.

Tiesiog tobulai

Pirmasis A.Švilpos atliktas kūrinys – M.Musorgskio (1839–1881) vokalinis ciklas „Mirties dainos ir šokiai“ – dėl muzikos kalbos sudėtingumo itin retai skambantis koncertinėse erdvėse, solisto interpretuojamas nuskambėjo tiesiog tobulai, sukrečiamai ir šiurpiai.

Nepaprastai įtikinamai dainininkas perteikė keturių dalių – paveikslų („Lopšinė“, „Serenada“, „Trepakas“, „Karvedys“), jungiamų vienos, neišvengiamai ateisiančios mirties temos, įspūdį, muzikoje glūdintį tragizmą, skaudžią ironiją. Juk ji, mirtis, gali ateiti bet kada, pasirodyti bet kokiu pavidalu. Pirmojoje dalyje Mirtis dainuoja lopšinę kūdikiui, mirštančiam ant motinos rankų. Antrojoje Ji – trubadūras, giedantis meilės serenadą po mirštančios jaunos mergaitės langu, sukeldamas jos vaizduotėje laimės vaizdus. Trečiojoje Mirtis susitapatina su pūga, kurios sūkuriuose pasiklysta pasigėręs vargšas valstietis; nelaimingasis girdi dainą apie vasarą, derlių, perteklių. Labiau išplėtotoje baladės tipo ketvirtojoje dalyje Mirtis, pasirodžiusi naktį grėsmingo karvedžio ant žirgo pavidalu, triumfuoja, apžvelgdama plačius laukus, nuklotus žuvusių karių kūnais, ir pašiepdama dainuoja apie mielą poilsį žemėje.

Tokį efektą galėjo sukurti tik tobulai ir įkvėptai atlikta puiki muzika.

Analogų vokalinėje literatūroje neturinčio M.Musorgskio dainų ciklo „Mirties dainos ir šokiai“ atlikimas kelia ypatingus reikalavimus ir solistui, ir orkestrui. Pats kompozitorius sakė, kad jo kredo – noras muzikoje parodyti tikrą gyvenimą, „kad ir kokiais pavidalais jis reikštųsi, tiesą – kad ir kokia ji būtų karti“. Siekdamas savojo tikslo įkūnijimo, M.Musorgskis cikle nepaprastai išradingai praplėtė muzikos išraiškos priemonių arsenalą: cikle vyrauja liaudies dainų bei kalbinės intonacijos, nuolat susipina dainingi ir rečitatyviniai epizodai, individualizuojamas santykis tarp vokalinės partijos ir meistriškai išplėtoto orkestro (ko „nepasako“ vokalas, tai „paaiškina“ orkestras), pabrėžtinai išryškinamas žodinis tekstas ir kt.

Klausantis A.Švilpos atliekamo šio išties titaniško sudėtingumo ciklo, stebino absoliuti vokalizavimo, jausmų tikrumo, emocinių išgyvenimų, judesių ir sceninės išvaizdos harmonija. Balsas skambėjo išraiškingai, giliai, kiekvienas žodis pateiktas prasmingai, aiškiai, moduliuojant įvairiausiomis balso intonacijomis. Publika girdėjo ir matė nedidelį sukrečiamą spektaklį, tarsi patvirtinantį kadaise muzikos kritiko V.Stasovo pasakytą mintį apie M.Musorgskio dainas: „Jos vertos ištisų simfonijų ir operų!“

Sielos skausmo, kančios ir nevilties temą, atlikdamas Boriso monologą – mirties sceną iš M.Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ IV veiksmo, pratęsė gerai klaipėdiečiams pažįstamas solistas, A.Švilpos mokytojas, garsusis Lietuvos bosas Vladimiras Prudnikovas. Artistiškai tikroviškai ir jaudinamai solistas perteikė nepakeliamai sąžinės priekaištų kankinamo, bet bandančio save pateisinti žmogaus, nors ir caro, išgyvenimus. Nuostabiai išraiškingai skambėjo sodrus V.Prudnikovo bosas ir daininguose momentuose, ir lygaus melodinio apibrėžtumo neturinčiuose, „trūkinėjančiuose“ melodeklamaciniuose epizoduose.

Baigiamąja pirmosios dalies puošmena tapo A.Švilpos padainuotas virtuoziškas, žėrintis Farlafo rondo iš M.Glinkos (1804–1857) operos „Ruslanas ir Liudmila“ II veiksmo. Sceniškai žavia, neįtikėtinai lengva itališkosios bufonados maniera solistas sukūrė nevaldomo džiaugsmo apimtą pagyrūną Farlafą (be jokio vargo paverš iš Ruslano mylimąją Liudmilą!). Dėl ištisinės greitakalbės, staccato štricho, veržlaus vivace tempo, Farlafo rondo – sunkiai įkandamas riešutas bosams. Tačiau, nepaisant visų „spąstų“, A.Švilpa, demonstruodamas puikią vokalinę techniką, ariją atliko stulbinamai efektingai, artistiškai, o dikcija buvo tiesiog nepriekaištinga.

Solistų žvaigždynas

Antrojoje, šampaninėje jubiliejinio koncerto dalyje pasirodė Lietuvos operos solistų žvaigždynas ir viešnia iš Austrijos M.Selinger. Meile, džiaugsmu, linksmybe žėrinčioms arijoms, duetams, teatrališkumo ir vizualinio spalvingumo suteikė šioje dalyje solistų dėvimi originalūs, specialiai atsivežti puošnūs sceniniai personažų rūbai.

Po temperamentingosios J.Strausso (1825–1899) polkos simfoniniam orkestrui „Tegyvuoja vengrai“, op. 332 (1869) publika scenoje išvydo garsųjį lietuvių baritoną Laimoną Pautienių. Jo atlikta Don Žuano arija „Fin ch’han dal vino“ iš W.A.Mozarto (1756–1791) operos „Don Žuanas“ I veiksmo žėrėjo ugningu temperamentu, per kraštus besiliejančia energija. Jei neklystu, pirmą kartą Klaipėdoje koncertuojanti jauna solistė, nuostabus sopranas Kamilė Balabonaitė-Bronté sužavėjo itin aistringai, emocionaliai, lygiu, gražaus tembro balsu atlikta, kantileniškai besiliejančia Toskos arija „Vissi d’arte“ iš G.Puccini (1858–1924) operos „Toska“ II veiksmo. Pasaulyje plačiai pripažintam gražiausio tembro Lietuvos tenorui Kristianui Benediktui įkvėptai padainavus meilės, aistros bei kerinčio melodingumo kupiną Kalafo ariją „Nessun dorma“ iš G.Puccini operos „Turandot“ III veiksmo, neapsakomo muzikos ir atlikimo grožio sužavėta publika pratrūko ovacijomis.

Taip norėjosi, kad tenoras padainuotų dar ką nors... Lyriškai ir subtiliai nuskambėjo daugelio mylimos ir gerai žinomos solistės Ievos Prudnikovaitės ir M.Selinger (mecosopranai) atlikta Barkarolė „Belle nuit, ô nuit d’amour“ iš J.Offenbacho (1819–1880) operos „Hofmano pasakos“ III veiksmo.

Antrojoje koncerto dalyje į sceną išėjęs A.Švilpa atliko puikiąją, energingąją Atilos ariją „Mentre gonfiarsi l’anima“ iš G.Verdi (1813–1901) operos „Atila“ ir vėl pakerėjo klausytojus vokalinių frazių ekspresija bei minties įprasminimu. Daugybę kartų girdėta, bet niekada publikai nenusibostanti Karmen habanera „L’amour est un oiseau rebelle“ iš G.Bizet (1838–1875) operos „Karmen“ I veiksmo I.Prudnikovaitės interpretacijoje suskambo tarsi visiškai naujai. Graži balso kantilena derėjo su ramia, išoriškai nesiblaškančia (kaip dažnai pasitaiko) scenine laikysena, viską išsakant muzikoje.

Operetės žanrą koncerto programoje reprezentavo du numeriai. Švelniąją meilės sceną – Hanos ir Danilo duetą „Valso aidas“ („Lippen schweigen“) iš F.Leháro (1870–1948) „Linksmosios našlės“ III veiksmo jautriai atliko Klaipėdos teatro solistė Rita Petrauskaitė ir L.Pautienius; Džuditos ariją „Meine Lipen, sie küssen so heiß“ iš to paties kompozitoriaus operetės „Džudita“ nepaprastai muzikaliai, gražiu, įvaldytu vokalu padainavo M.Selinger.

Koncertą vainikavo kerinčiai, ryškiai ir įspūdingai A.Švilpos atlikti Mefistofelio kupletai iš Ch.Gounod (1818–1893) operos „Faustas“ I veiksmo, sukėlę salėje tikrą euforiją.

Prie ilgai atmintyje išliksiančios nepamirštamos meno šventės sėkmės nemažai prisidėjo puikiai, preciziškai ir darniai grojęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, diriguojamas įžymiojo svečio S.Soltészo. Dirigento temperamentas, juvelyrinė rankų technika, subtilios detalės, taupūs judesiai, visų galimų komponentų sąveika, visiškas susiliejimas su muzika – neabejotinai svarbiausias viso koncerto pasisekimas.

Jaukią, šiltą, nuspalvintą lengvu humoru koncerto atmosferą padėjo kurti ir charizmatiškas jo vedėjas Julijus Grickevičius.

Jubiliejinis legendinio boso A.Švilpos ir jo scenos bičiulių koncertas, visa savo eiga sukūręs nepaprastą nuotaiką ir atrodęs tarsi savaip surežisuotas spektaklis, praskriejo kaip viena trumpa akimirka. Klausytojai niekaip nenorėjo paleisti artistų.