Nijolė KLIUKAITĖ. Netvarkingas sonetų vainikas. Raudonas

Netvarkingas sonetų vainikas. Raudonas

Nijolė KLIUKAITĖ

1.

Argi turi, žmogau, ribas, Kai žaisdamas sugauni žuvį, Kai, kopdamas dangaus šlaitu, Net virš bedugnės nepražūvi?..

Argi turi, žmogau, ribas, Ieškodamas TO aklo Dievo? Kauliukais lošdamas su LIKIMU Iš karo, badmečio ar pievų,

Užliejamų mirties dainų, Atgimstančių tiesiog iš rūko, Ten paukščiai lesa iš delnų Savy paklydusio senuko...

Ir šviečia šešios saulės danguje, Kai ieškai paprastumo savyje.

2.

Kai ieškai paprastumo savyje, Tu šoki žodį, o kalbi šokiu, Dainuoji spalvą, formą skiemenuoji Ir vandeniu virsti, žvėrim, paukščiu...

Vis ieškai sinkretizmo savyje... Ugnim virsti ir vėju, iškrenti lietum, Ir tiksi laikrodžiai sustoję tavyje Kaip pirmą kartą po sudužusiu dangum.

Bet netgi vilkas kaukia į mėnulį, Erelio žvilgsny meilė lig mirties... Ir po mirties jo plunksna tavo knygoj guli, Tylėdama iš begalinės nevilties.

Po vieną brisim į žvaigždes, Pro spindinčias akis, kantrias, šviesias...

3.

Kai pro akis, budrias, šviesias Praplaukia ryto apmatai, Pasiimi žodyną ir dygsniuoji, Ir peltakiuoji... Ataudai Melsvais upėtakiais tylės Vien paslaptingą dienos laiką. Tave lyg vaiką pakylės. Paskui pastums. Irgi kaip vaiką.

Mes dviese ten būsim... Živilės Dementavičiūtės nuotr.

netų vainikas. Raudonas

Tu užsimerksi į save, Ten šešios saulės verks ir juoksis. Ir paukščiai šoks tame sapne, Naktis su rytu – trumpam – tuoksis.

Kaip jonvabalį pavainikį JO delne Išbursi žvaigždę mirusioje naktyje.

Įleiski žvaigždžių šviesą. Naktyje Girdi, kaip krebžda pilkakailė po grindim, Kaip prausiasi katė, o po žeme Nykštukai triauškia riešutėlius deimanto dantim.

Ir duona auga kubiluos soti... Kepėjas bunda jau, tuoj ugnį kurs. Ir spengia nerimas vos vos. Girdi? Ar duonai sėkmę Gabija išburs?

Iš rakto, menančio savas duris?.. Iš šilto kūno, dar sapnuojančio tave... Ir iš šermukšnio, žinančio, kur šulinys Gyvybės kraują saugo... Kelyje

Pro spiegiančius stabdžius ir pro žvaigždes einu –Taip viskas paprasta... Ir taip baugu...

Taip viskas paprasta ir taip tauru, Kai pakeleivis – tavo miręs tėtis. Jis lydi saugančiu žvilgsniu, Bet grumstais, akmenim vis tiek užmėtys,

Jei, išsinėrusi iš savo liūdesių, Kvatosies vėtrai į akis... Ak, ledo ašarom ir aš verkiu, Kai stoviu scenoje, o vaidmenys tik trys:

Našlaitės, springstančios patiklumu, Likimo paleistuvės, be kaltės kaltos –Ir tremtinės – su šeimininkės šuniuku, Prie pavadėlio prisegtos.

Matei, tėveli, mėčiau zuikio pėdas, Rausvas lyg susiskleidęs obelėlės žiedas... 6.

Tarytum rausvas obelėlės žiedas Atsiveri kas rytą patiklus Ir dėstai daktiliais ir jambais pėdas, Renkies kavos draugus, kovos ginklus.

Šiandieną debesis savim sklaidysi, Statysi Dangų – nuo rytų lig vakarų, Žaibus blaškysi, ir lizdus taisysi Tų, pasiklydusių, belaikių, atstumtų...

Ugniniai lietūs lis, Ir įsčiose raudos vaikai... Draugai ir vėl draugus išduos, Sakydami: tokie laikai...

Bet tu žydėk švelniai dygiu dagiu, Pražilusiu iš nuovargio, tykiu...

7.

Tarp žylančių iš nuovargio plaukų Radau misionieriaus ir Alžyro aukso sruogą. Šios misija – įkurti Rojų Sudane Ir semt žvaigždes pro palmių lapų stogą.

Kita Auksinės sruogos misija – Burundis. Ten lūžta Afrika, uranas byra, liejasi nafta... Vis laukiau, kol princas iš rytinės pasakos sugundys To išvirkščio pasaulio karčiai saldžia kava.

Bet iš tikrųjų viskas buvo kiek kitaip –Rūkiau tik kasdienybę, keliaudama žodžiu. Netgi mylėjau – ar mylėjausi – at(p)mestinai Tarp raidžių, kaligrafiškai raitytų... Ak, meldžiu

Įtikinti: ČIA ROJUS, dienos ČIA saulėtos... Taip daug many neužrašytos vietos.

8.

Taip daug tavy, žmogau, neužrašytos vietos, Nors laiko puslapiai pilni klastingų pažadų. Čia diplomatiškai nesprogę žodžiai tave tulžim išgraužia, apmėto Ietimis klastūnai, bet naktų

Skausmingai saldūs mūšiai vis dar žeidžia Tavim tarsi vaiku pakvaišęs laikas žaidžia,

◄ Ir nuovargis, sulaužęs kaulus, įsižeidžia, Kad liko dar viltis. Jos nesamdyti patarėjai geidžia.

Aš užkoduota kautis lig gyvos galvos, Kirptos plėšriųjų vanagų sparnais, ne žirklėm. Aš tremtinė savy. Ant savo atminties kalvos Ne balta vėliava mosuoju. Kilkim

Žodžiu paklydusiu tarp sniego debesų –Tiek daug danguj ir pragare istorijų nepasektų.

9.

Tiek daug istorijų nepasektų: Gediminaitė Tverės Marija ir josios meilės vienuolystė, Auka – Eufemija, Mozūrijos Boleslovas Ir septynmetė santuoka – draugystė...

Gaudimantė – Sofija, Traidenio prakilni duktė Įpėdinystė, pėdų vientulystė... Ir visa baigiasi, ir niekas nesibaigia niekad, Skalauja laikas kūnus, kol išsiskalbia veidmainystė.

Tie meilės mineralai, kaulų čiulpai, Transliuojantys eritrocitų užkratą valdžia. Bet vėl aušros auksinės rogės Ištirps po liūdinčia delčia.

Ar daug čia amžinybei vietos, Kai tiek alpių širdies karų, laimėtų, pralaimėtų...

10.

Kiek daug alpių širdies karų, laimėtų, pralaimėtų... Ir „Kalissaya“ baro taurės kupa atmintim, Kurią gurkšnojo senas Wildas. Nieks nepatikėtų –Mačiau jį. Užrašė zylėms kruasano trupinius. Naktim

Čia Oskaras Milašius sapnavo savo žemę, Čerėjos parko tankmę ir giedančius paukščius, Kuriuos Milašius, ilgėjęsis talpiųjų formų, Uždarė posmuose, atbūrė į žodžius.

Pas mus gamta ir meilė, mirtis, gimimas Po geležine uždanga putojo savitai. Toks vakaras. Kažkas paleido širdį... O snigo, siautė vėjai, trankėsi žaibai...

Tiek daug paklydusios širdies dainų, Nesusituokusių su neviltim dienų. 11.

Iš susituokusių su neviltim dienų Ištiško saulė. O nelaukiau niekad, Kad šitaip štai iš Letos vandenų Atželtų laikas, kiaurai sudėvėtas.

Ir jis nelaukė, vaikiškai smalsus, Išplaukęs žodžių sumazgiotais sieliais. Dar nežinojo, kad kely pražus, Sugrįš Tėvynėn dainų debesėliais.

Kas toks? Na, trečias brolis, žinoma, poetas, Šiam byrančiam pasauly vis dar ieškąs vietos. Su dvylika brolelių juodvarnių sykiu Nakčia atvirsta trupančiu žodžiu.

Negaila jam dienų skylėtų, Naktų, lig druskos išgulėtų.

12.

Naktų, lig druskos sudėvėtų, Juodoj skrynioj, išlikusioj po sudužimo, Tiek daug, dar šimtą metų nereikėtų Nei pirkt jos, nei kaip kitaip išgaut. Kas žino,

Kokioj vienatinėj, nepakartojamoj planetoj Manieji akmenys, kuriuos į pyktį svaidžiau, Paskui rinkau, už stalo sodinau – kitiems neliko vietos –Bet tai nebuvo meilė. Išblyškusi našlaitė

Prie stalo kojos pririšta širdim Duris be rankenų ir rankenas be durų Žegnojo rūpesčiais. Atšipusiais dantim

Naktis vėl juodą dėžę graužia, O burės be valtelės varpais gaudžia.

13.

Krauju patvinęs laikas gaudžia, Kai tenka rinktis tarp žūties ir melo, O tiesos gimsta, bet vis snaudžia, Nors cirkas tęsiasi – nuožmus be galo.

Čia vaikščioja lynu ne tik poetai Ir žodžiais žongliruoja ne tik jie. Tave dresuoja, o tu pėdas mėtai, Ir dygsta lyg barzda ant kaulų nesėta žolė.

Patikrins laikas tavo žodžio skrydį Po kupolu ar net visai be jo.