GINTARO LAŠAI
Netvarkingas sonetų v Melsvais upėtakiais tylės Vien paslaptingą dienos laiką. Tave lyg vaiką pakylės. Paskui pastums. Irgi kaip vaiką.
Nijolė KLIUKAITĖ 1. Argi turi, žmogau, ribas, Kai žaisdamas sugauni žuvį, Kai, kopdamas dangaus šlaitu, Net virš bedugnės nepražūvi?.. Argi turi, žmogau, ribas, Ieškodamas TO aklo Dievo? Kauliukais lošdamas su LIKIMU Iš karo, badmečio ar pievų, Užliejamų mirties dainų, Atgimstančių tiesiog iš rūko, Ten paukščiai lesa iš delnų Savy paklydusio senuko... Ir šviečia šešios saulės danguje, Kai ieškai paprastumo savyje. 2. Kai ieškai paprastumo savyje, Tu šoki žodį, o kalbi šokiu, Dainuoji spalvą, formą skiemenuoji Ir vandeniu virsti, žvėrim, paukščiu... Vis ieškai sinkretizmo savyje... Ugnim virsti ir vėju, iškrenti lietum, Ir tiksi laikrodžiai sustoję tavyje Kaip pirmą kartą po sudužusiu dangum. Bet netgi vilkas kaukia į mėnulį, Erelio žvilgsny meilė lig mirties... Ir po mirties jo plunksna tavo knygoj guli, Tylėdama iš begalinės nevilties. Po vieną brisim į žvaigždes, Pro spindinčias akis, kantrias, šviesias... 3. Kai pro akis, budrias, šviesias Praplaukia ryto apmatai, Pasiimi žodyną ir dygsniuoji, Ir peltakiuoji... Ataudai 56
Mes dviese ten būsim...
Živilės Dementavičiūtės nuotr.
