Durys 2021 12

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 GRUODIS / Nr. 12(96)

Almo Švilpos 50-mečio koncertas „Dedikacija Klaipėdai“ uostamiesčio Žvejų rūmuose.

2

Olesios Kasabovos nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 gruodis / Nr. 12(96) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500

ERDVĖS Žaneta SKERSYTĖ. Uostamiestyje statomas naujos epochos muzikinis teatras

4

TEATRAS Daiva KŠANIENĖ. G.Donizetti opera „Pulko duktė“ Klaipėdoje: pirmojo pastatymo Lietuvoje sėkmė

12

Danutė PETRAUSKAITĖ. Kūryba – meilė, menas ir gyvenimas

20

MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Muzika, kuri įkvepia

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021.

4 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro premjeros – G.Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ scena. Martyno Aleksos nuotr.

26

SUGRĮŽIMAI Žaneta SKERSYTĖ. S.Janušaitė: dainuoti – likimo malonė ir garbė

36

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Paukštukų godos ir metalisto silpnybės

42

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (8). Darželio vitražinės meistrai, R.Martinionio ir V.Bizausko stiklo menas

46

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Diana LATVĖ. Pasakojimas apie begemotą Hansą Rosa, arba Tikros istorijos pėdsakais pasekus

52

Nijolė KLIUKAITĖ. Netvarkingas sonetų vainikas. Raudonas

56

Agnė IVANAVIČIŪTĖ. „Novelės ruduo 2021“: „...tarytum šuo pasiutęs...“

59

CERBERIS. „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga

60

ŽEMAITUKĖ. Failai

61

Rita KAIRIENĖ. Jūros tauta

62 3

ERDVĖS

Uostamiestyje stat o naujos epochos m u Uostamiestyje vyksta unikalios statybos: 2018-aisiais pradėtas rekonstruoti ir statyti Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras vienintelis Lietuvoje išgyvena tokį unikalų virsmą. „Tai didžiulio masto reiškinys, kuris turės įtakos ne tik pajūrio krašto kultūrai, bet ir visai Lietuvai. Teatrai šalyje statomi nedažnai. Tokio įvykio Lietuvoje nebuvo nuo 1974-ųjų, kai Vilniuje buvo pastatytas Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“, – su pasididžiavimu kalbėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Sparčiai kyla Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas.

4

Žaneta SKERSYTĖ

Atsinaujins ne tik išore „Naujas teatras“ – Klaipėdoje tai ne skambi frazė: sparčiais tempais vyksta ne tik senosios teatro pastato dalies renovacija, didžiulio ir modernaus priestato statybos, bet ir naujos teatro tapatybės kūrimas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras bus kuriamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus.

Olesios Kasabovos nuotr.

t omas m uzikinis teatras

ERDVĖS

Rekonstruojamas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiemet lapkritį pasipuošė nauja iškaba.

„Norisi, kad visi suprastų, kokio masto yra šis projektas. Pastatyti teatrą – tai ne tuščiavidurę dėžutę ant žemės suręsti“, – kalbėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė L.Vilimienė. KVMT nuotr.

2018 m. teatro vadove tapus L.Vilimienei, jai teko atsakinga misija: iškraustyti teatrą, pasirūpinti, kur įkurdinti darbuotojus. Naujojo pastato statybų pradžios ceremonijoje, į pamatus įleidžiant kapsulę ateities kartoms, vadovė sakė: „Nauja teatro sėkmės istorija prasideda šiandien. Esu pakylėta. Ne kiekvienam vadovui tenka garbė pastatyti teatrą.“ Teatro žmonėms iki šiol tenka dirbti po svetimu stogu. „Žmonės turbūt sunkiai įsivaizduoja, ką reiškia tokiam dideliam kolektyvui būti be savų patalpų. Dabar esame išsimėtę penkiose skirtingose Klaipėdos vietose. Vienintelis būdas susitikti – repeticijos ir rodomi spektakliai Žvejų rūmuose. O kaip gyventi, kurti, neturint teatro, bendruomeninio gyvenimo sąlygų? Reikėjo labai daug pastangų, kad viską sklandžiai sustyguotume, teko ruoštis ne tik spektaklių premjeroms, derinti repertuarinių spektaklių rodymo sąlygas, bet ir vykdyti naujo teatro

statybas“, – sakė energingoji teatro vadovė.

Nepatogumai netrukdo ne tik Lietuvą stebinti išskirtinėmis premjeromis, tačiau L.Vilimienė turi dar ambicingesnių planų.

Pagal jos suformuotą teatro viziją – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi tapti Šiaurės ir Baltijos valstybių regione reikšminga ir įdomia scenos menų institucija. „Mūsų tikslas – sukurti naują, šiuolaikišką, stilingą ir dinamišką teatro tapatybę. Tapti teatru, reikalingu ne tik Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos bendruomenei, unikaliu Lietuvos visuomenei, įdomiu ir atviru pasauliui“, – teigė teatro vadovė.

Seno ir naujo jungtis 1964 m. statytas kaip Klaipėdos kultūros rūmai, Klaipėdos valstybinio muzikinio

teatro pastatas stovi pagrindinių urbanistinių linijų Klaipėdoje – Herkaus Manto ir Danės gatvių – sankryžoje. Pagal architekto Algimanto Mikėno projektą statytas pastatas ilgai buvo vienas iš ryškiausių Lietuvos reprezentacinės architektūros ankstyvojo modernizmo pavyzdžių.

Prie rekonstrukcijos ir naujos teatro dalies statybos projekto dirbusiems įmonių „Inžinerinė mintis“ ir „Studio GA“ specialistams teko užduotis suderinti senosios pastato dalies ir naujai statomos stilių, pritaikyti jį Muzikinio teatro funkcijai. Projekto vadovas – Tomas Burokas, architektai – Wolfgangas Gollwitzeris, Nomeda Petniūnienė, Mitsuhisa Matsunaga, Goda Visockaitė.

Rekonstrukcijos projekto parengimas buvo sudėtingas, nes pastatas yra kultūros paveldo vizualinėje zonoje, saugomas žinomo architekto A.Mikėno suprojektuotas teatro devynaukštis bokštas ir keturių ► 5

ERDVĖS

aukštų pastato fasadas, atsiveriantis į Herkaus Manto gatvę. Jam taikomi paveldosauginiai reikalavimai, aukštingumo ir kiti apribojimai. Muzikinio teatro pastatas suprojektuotas miestui reikšmingoje urbanistinėje teritorijoje dėl istoriškai susiklosčiusio miestovaizdžio charakterio.

Kaip pasakojo projekto vadovas T.Burokas, atsižvelgiant į paveldosauginius reikalavimus, teatro rekonstrukcijos projekte numatyta išsaugoti išskirtinius architektūrinius senojo pokarinio laikmečio pastato bruožus – tipišką tūrinę-erdvinę kompoziciją, ryškų funkcionalizmą, spalvinę gamą.

Rytinėje Atgimimo aikštės pusėje išsaugota keturaukštė senojo pastato dalis ir 33 metrų aukščio bokštas, kuriame įsikurs dalis administracijos ir atvira apžvalgos aikštelė.

Senojo korpuso interjero svarbiausias modernistinis akcentas – Kolonų salė – sujungiama su naujojo priestato fojė į vieningą erdvę, skirtą žmonių bendravimui.

Renovuotose senojo pastato patalpose dirbs teatro administracija, siuvykla, o naujojo priestato rūsyje bus įrengtos pagalbinės

◄

ir repeticijų patalpos teatro menininkams.

Teatro prieigose projekto autoriai paliks senosios istorijos pėdsakų: galbūt atliktų archeologinių tyrinėjimų šurfų vietose bus galima pamatyti buvusių statinių liekanų atodangas, kurios lankytojų patogumui bus uždengtos vaikščiojimui pritaikytu stiklu.

Tačiau tai dar derinama.

Panaudos saulės privalumus Senasis pastatas buvo projektuotas kaip kultūros rūmai, jiems pritaikyta scena ir žiūrovų salė, kuri neatitiko muzikiniam teatrui keliamų reikalavimų. Projektuotojai, siekdami geriausio rezultato, nusprendė nugriauti dalį buvusio teatro pastato iš Danės upės pusės ir statyti naują priestatą, kuriame Didžioji salė su scena pakreipta Danės upės link. Iš Danės gatvės pusės suplanuotas ir pagrindinis įėjimas į teatrą.

Naujojo priestato atviras fasadas nukreiptas į pietus, kad būtų galima pasinaudoti saulės

Naujo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato vizualizacija.

6

energijos privalumais, o uždaros dalys – į šiaurę. Siekiant naujojo ir senojo pastatų medžiagų vientisumo, abiejų fasaduose bus išlaikyta vienoda spalvinė gama, pasirinktos natūralios statybinės medžiagos – tinkas, stiklas, betonas.

Pastato vidaus suplanavimo sprendimai padiktavo ir jo prieigose esančių erdvių funkcionalias išdėstymo galimybes: po rekonstrukcijos teatro lankytojams duris atvers Didžioji ir Mažoji salės. Jos abi pasuktos 90-ies laipsnių kampu į Danės gatvę.

Tai leido visuose aukštuose suprojektuoti atvirus holus, taip pat nukreiptus tiesiai į Danės upę. Atsirado galimybė panaudoti lauko terasą ir pastato prieigas, o ūkinė zona bus atskirta nuo pagrindinių teatro prieigų.

Naujajame priestate atsisakyta senosios architektūros imitacijos ir atiduota duoklė modernumui. Juolab kad pats statinys išsiskiria savo tūriu bei masteliu, tad kontrastuoja su senaisiais pastatais. Pilkas ir rusvas granitinis tinkas, tamsūs langų rėmai, masyvios, be langų plokštumos derinamos

ERDVĖS

su naujojo priestato masyviomis stiklo plokštumomis, banguojančiu dinamišku stiklo pluošto betono fasadu.

Nėra ir nebuvo Anot projekto vadovo T.Buroko, rekonstruoti – sudėtingiau, nei pastatyti naują pastatą. „Mus labai ribojo detalusis sklypo planas su skirtingų vietų skirtingais aukščiais. Bokšto aukštis 33 metrai, o naujojo priestato scenos bokšto aukštis ribojamas iki 16 metrų. Teatrui reikalingos vadinamosios „kišenės“, pagalbinės patalpos, poscenis, gamykliniai-pramoniniai sandėliai, po scena esantys įrenginiai, pakeliantys ir nuleidžiantys sceną, kilnojama orkestrinė, kuri, kai nereikalinga, dingsta, o kai reikia, iškeliama. Beje, naujoje žiūrovų salėje bus natūrali akustika, tad mes turime kuo tiksliau apskaičiuoti garso aidėjimo trukmes.

Bus net galimybė tą aidėjimo trukmę keisti: praplatinome scenos matomumą, tai leis

kokybiškai žiūrovams pristatyti įvairius muzikinio žanro kūrinius, o publika galės mėgautis natūraliu kokybišku garsu. Dėl suprojektuoto statesnio salės parterio nuolydžio pagerės scenos matomumas, žiūrovai geriau matys veiksmą scenoje.

Moderni ventiliacinė sistema suprojektuota po salės grindimis ir žiūrovų kėdėmis. Visi šie techniniai sprendimai ir jų būtinybė turėjo didelę įtaką mūsų darbui. Siekdami įgyvendinti visus užmojus, turėjome įrengti rūsį iki 12 metrų gylio žemiau nei paviršius.

Pradėjus vykdyti statybos darbus, paaiškėjo, kad po pastatu srovena gausios požeminės upės, kurios, pavyzdžiui, nuo Liepų gatvės teka žemyn ir įsilieja į Danės upę. Prireikė specialių polių ir hidrobetono, kad rūsius apsaugotume nuo vandens“, – pasakojo T.Burokas.

Projekto vadovas tvirtino, kad kita tokia plati teatro pastato rekonstrukcija Lietuvoje šiuo metu nevyksta. „Kitų teatrų rekonstrukcijos savo užmojais Klaipėdai neprilygsta. Kitur – dažniau kapitalinis remontas, renovacija, o Klaipėdoje – rekonstrukcija

ir naujo pastato statybos. Klaipėdoje bus sumontuoti išskirtiniai scenos mechanizmai, kurie leis režisieriams publiką stebinti pritrenkiančiais pastatymais. Menininkams atsivers dar platesnės galimybės sukurti išskirtinius meno kūrinius. Mano komandos darbas Klaipėdoje svarbus ir atsakingas.

Mes juo didžiuojamės ir suprantame, kad

Laima Vilimienė: Ne kiekvienam vadovui tenka garbė pastatyti teatrą. artimiausiu metu tokių projektų gali ir nepasitaikyti. Mus tai įpareigoja. Drąsiai galiu teigti, kad atlikome užduotį teatrą prikelti naujai epochai, išsaugant tai, kas sena, ir kartu suderinant su šiuolaikiškais inovatyviais architektūriniais, inžineriniais sprendimais“, – su pasididžiavimu konstatavo T.Burokas. ►

Teatrinio meno gerbėjai 2018 m. rugsėjo 14-ąją tapo istorinio Klaipėdos ir šalies įvykio liudininkais: iškilmingai įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms, žyminti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcijos pradžią.

KVMT nuotr.

7

ERDVĖS

◄ Tikimasi, kad naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatas ne tik organiškai įsilies į senamiesčio bei modernėjančios Klaipėdos kraštovaizdį, bet ir taps išskirtiniu orientyru tiek miestiečiams, tiek miesto svečiams.

Techniniai išskirtinumai Užbaigus išskirtinės architektūros pastato statybą, prasidės dar sudėtingesni vidaus įrengimo darbai. Apie nepaprastą statybų projektą, kuriam medžiagos gaminamos specialiai ar jų ieškoma užsienyje, pasakojo statybas pradėjęs ir šiuo metu šias pareigas perleidęs kitam statybų vadovui, buvęs bendrovės „Infes“ statybos projektų vadovas Julius Vaznelis. „Viskas prasidėjo nuo archeologinių tyrimų, nes dirbame pačiame Klaipėdos centre, istorinėje vietoje. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras statomas dviem etapais: rekonstruojama senoji dalis ir šalia statomas didžiulis naujas priestatas. Prieš statant priestatą archeologai atliko tyrimus ir archeologinių radinių aptiko ne tik iki trijų metrų gylyje, kaip dažniausiai Klaipėdoje pasitaikydavo, bet ir penkių metrų gilumoje. Po Muzikinio teatro pastatu glūdi senos pilies ravelinas, grioviai, gausu istorinio palikimo: aptikta vaza, monetų, senų pastatų liekanų.

Tokia buvo pradžia“, – prisiminė J.Vaznelis.

Specialiai Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui iš Baltarusijos buvo atvežtas įspūdingų gabaritų įrenginys – 190 kub. m talpos priešgaisrinis rezervuaras: jis 23,7 m ilgio, tad transportuojant buvo padalytas į dvi dalis, jį vežė du vilkikai. Pagal specialų užsakymą pagamintas 3,2 m diametro įrenginys buvo sujungtas vietoje. Priešgaisrinis rezervuaras buvo įleistas į maždaug penkių metrų gylio duobę rytinėje sklypo dalyje, arčiau Danės g. 21 namo ir įtvirtintas betonu.

Vos pradėjus rekonstrukciją, Klaipėdos universiteto mokslininkai Muzikinio teatro bokšte sumontavo itin jautrius posvyrių daviklius, kurie fiksuoja bet kokius minimalius bokšto svyravimus. „Mes norėjome būti garantuoti, kad mūsų atliekami darbai neturės įtakos bokštui ir jis nepasvirs“, – apie maksimalų saugumą kalbėjo J.Vaznelis.

Posvyrio daviklių sistema įrengta 33 metrų aukščio bokšto pastato kraigo dalyje.

Sumontuoti keturi posvyrio jutikliai, kad būtų galima stebėti ir analizuoti net men8

kiausius posvyrius keturiomis kryptimis.

Rodmenys fiksuojami kas 10 minučių, duomenys kaupiami sistemoje. Pradėjus pamatų įrengimo darbus, buvo aktyvuota internetinė prieiga, kad „Infes“ darbuotojai iškart gautų pranešimą, jei būtų fiksuojamas didesnis nei leistina nuokrypis.

Apsauga nuo upės Naujasis pastato korpusas, kuris dvigubai didesnis už senąją dalį, vis dar kyla. „Šiuo metu yra tik konstruktyvas, o stogą planuojame dengti vasarą. Naujoji pastato dalis, statybininkų terminais kalbant, bus užsandarinta, bus įrengti inžineriniai tinklai, vyks apdailos darbai. Kone metus užtrukome, kol atsakingai padėjome pamatus, nes būsimo priestato statyba prasidėjo nuo didžiulės duobės iškasimo. Teko 12 metrų kastis į žemę, o tai yra 10 metrų žemiau nei Danės upės lygis. Beje, upė teka vos už 70 metrų nuo pastato, o pagal istorinius žemėlapius vietoje, kur kyla Muzikinio teatro pastatas, kažkada buvo įlanka. Gruntas buvo nepalankus statyboms, tad teko įrengti žymiai didesnius ir storesnius polius, nei buvo numatyta pirminiame projekte, nes tikroji situacija aiškėjo tik giliau kasantis į žemę.

Ilgai užtruko konstrukcijų stiprinimas.

Rūsyje buvo įrengtos pusės metro storio betoninės jėgos grindys, kurias laiko 550 polių, kad apsaugotų pastatą nuo vandens kaimynystės ir jį patikimai įtvirtintų bei užsandarintų. Tik visa tai atlikus, pastatas ėmė sparčiau kilti aukštyn“, – dėstė J.Vaznelis.

Muzikinio teatro naujasis pastatas įgilintas iki 12 metrų, tad dauguma patalpų bus 10 metrų giliau nei upės lygis. Statybininkams teko iškasti tokio dydžio duobę, kurioje būtų galima įrengti net 10 teniso kortų arba patalpinti vieną šalia kito net tris keleivinius senosios perkėlos keltus taip, kad paviršiuje nekyšotų joks kaminas ar antena.

Beje, užtikrinant kuo didesnį požeminės pastato dalies patikimumą, apsaugą nuo galimo vandens skverbimosi į pastatą, jėgos grindims buvo naudojamas atitinkamos klasės hidrobetonas, o apibetonavimui – betonas su specialiais kristaliniais priedais.

Tokiems nepaprastiems pamatams įrengti „Infes“ ieškojo subrangovų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, nes sudėtingam projektui įgyvendinti reikia daug specifinių žinių bei ypatingos technikos.

„Atlikome užduotį teatrą prikelti naujai epochai, išsaugant tai, kas sena, ir kartu suderinant su šiuolaikiškais inovatyviais architektūriniais, inžineriniais sprendimais“, – tvirtino projekto vadovas T.Burokas.

Banguojantis fasadas Naujajame priestate bus patalpos, skirtos repeticijoms, dekoracijų gamybai ir kitoms veikloms. „Šiuo metu jau kylame į antrą, trečią priestato aukštus. Būsimos Didžiosios salės vietoje, kuri taip pat bus priestate, dabar surenkama tribūninė perdanga, ant kurios bus montuojamos žiūrovų kėdės. Didžiosios žiūrovų salės forma sudėtingos 3D formos: su išgaubimais visomis kryptimis, specialiais laiptais, turinti kelis šimtus skylių iš apačios ateinančiam tyliam vėdinimui įvesti.

Dabar mus labiausiai neramina pastato išorės architektūra, kuri taip pat turės 3D formos bangas. Jos bus išlankstytos, plaukiančios įvairiausiomis kryptimis. Šio kūrinio įgyvendinimas išskirtinis. Juk statome ne įprastos formos namą, daugiabutį ar biurų pastatą, o teatrą. Ateityje šis pastatas galės pasigirti ne tik išskirtiniu stogu, bet ir fasadu. Lietuvoje nėra gamintojų, galinčių pagaminti reikiamo tipo fasadą, tad jau dabar vyksta derybos su gamintojais iš užsienio. Pastatui reikalingos plokštės bus gaminamos specialiai jam pagal projekte numatytų išlenkimų matmenis. Tikimės, kad fasado montavimas prasidės rudenį ar žiemą“, – pasakojo profesionalas.

ERDVĖS

tinio kiauto plokštumos pakreipiamos atitinkamais kampais, taip garso energija nuo šaltinio paskirstoma tolygiai visoje žiūrovų salėje. Salės lubų galinėje dalyje numatomi mobilios akustikos skydai, kurie aktyvuoti padidins garso sugertį ir sumažins aidėjimo trukmę iki reikiamos. Akustiniame kiaute bus įrengtas apšvietimas, oro ištraukimo angos bei „paslėptos“ apšvietėjų platformos“, – aiškino buvęs statybos projektų vadovas J.Vaznelis.

Sudėtingas statinys

Didžiosios salės pjūvis.

Didžiosios salės vietoje jau surenkama tribūninė perdanga, ant kurios bus montuojamos žiūrovų kėdės.

Olesios Kasabovos nuotr.

Kad skambėtų Statydami ir įrengdami naują Didžiąją salę, statybos profesionalai susiduria su dar vienu dideliu iššūkiu – ypač aukštais akustiniais reikalavimais. Ši muzikinio teatro salė bus daugiafunkcė, tad ir akustiniai reikalavimai skirtingoms funkcijoms turi būti skirtingi. „Nėra labai sudėtinga įrengti salę vien tik tam, kad gerai skambėtų simfoninio orkestro muzika, kad galėtų pasirodyti tradicinis teatras, tačiau labai sudėtinga įrengti salę, kurioje turi gerai skambėti tiek sim-

foninė ar roko muzika, tiek žmonių kalba.

Akustikos požiūriu – tai vos ne kardinaliai vienas kitam prieštaraujantys sprendimai“, – sakė J.Vaznelis.

Didžiajai salei gaminamas specialus vidinis akustinis kiautas: unikalios formos, su specialiais svorio, garso sugėrimo arba atspindėjimo sprendimais. „Akustinis kiautas gaminamas iš santykinai sunkių medžiagų. Ši konstrukcija negali būti per lengva, nes tai padidins garso sugertį ir dar labiau sumažins aidėjimo trukmę. Visa akustinio skliauto konstrukcija turi būti stabili, neskleisti pašalinių triukšmų. Akus-

„Tai, kas šiuo metu vyksta Klaipėdoje, yra stebuklas, – tvirtino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Strateginio ir investicijų valdymo skyriaus vedėjas Naglis Stancikas, pasakodamas apie šio teatro rūmų rekonstrukciją. – Nesusidūrusiam greičiausiai sunku suprasti, kokio sudėtingumo inžinerinis statinys yra teatras, kuriame pilna įvairių vaizdo ir garso transliavimo sistemų. Juk Muzikinio teatro režisieriams ir jų padėjėjams spektaklio metu būtina perduoti užduotis įvairioms teatro tarnyboms. Tam reikia saugaus ir patikimo ryšio, kuris leistų operatyviai bendrauti, bet žiūrovai neturi to girdėti.

Tačiau žiūrovai privalo gerai girdėti tai, ką jiems pateikia kūrėjai – spektaklį arba koncertą. Tam reikia kokybiško gyvo garso, o jei jis ir pastiprinamas specialiomis priemonėmis, vis tiek turi skambėti kaip natūralus. Kad tai taptų įmanoma, salėje turi būti tinkamai suformuotos akustinės dangos ir plokštumos, atspindinčios garsą klausytojams. Kitaip salėje atsiras „akustinių duobių“, kuriose garsas bus blogai girdimas arba nesigirdės visai. Tad svarbu viską apskaičiuoti iš anksto.“ Analogiška situacija ir dėl vaizdo transliavimo: „Ypatingų monitorių mums nereikia, bet turime užtikrinti kokybišką vaizdo perdavimą. Pavyzdžiui, filmuojame dirigentą spektaklio metu ir vaizdą transliuojame chorui, kuris stovi užkulisiuose ir ten batutos mostų negali matyti. Atrodytų, galėtume paimti kamerą, kabelį, monitorių, ir viskas padaryta. Tačiau šitaip vaizdas vėluotų sekundę, ir jei choras pagal tokius transliuojamus batutos mostus dainuotų...

Vadinasi, reikia specialios, šviesolaidinės įrangos. Ir tokios reikšmingos smulkmenos mus lydi visur. ► 9

ERDVĖS

◄ Galima padaryti pigiai, paprastai ir blogai, tačiau mes už santykinai nedidelę pinigų sumą, skirtą teatro pastato rekonstrukcijai, stengiamės gauti maksimaliai gerą rezultatą“, – dėstė N.Stancikas.

Rekonstruoti sunkiau Būsimojo teatro Didžiojoje salėje tilps iki 700, Mažojoje – iki 200 žiūrovų. Jose planuojama įrengti tai, ko verkiant trūko senajam Muzikiniam teatrui: modernią garso ir scenos apšvietimo įrangą, idealiai pritaikytą operos spektakliams. Didžioji scena bus pakankamai erdvi: 13 m pločio ir 12 m gylio. Artistai džiaugsis naujomis repeticijų salėmis ir jaukiais persirengimo kambariais. Orkestro ložė taps kilnojama, salėje bus įrengtos akustinius reikalavimus atitinkančios kėdės. Numatytos vietos, iš kurių renginius galės stebėti žmonės su negalia – jose tilps net 14 vežimėlių.

N.Stancikas akcentavo, kad Muzikinio teatro rekonstrukcija reikalauja specifinių žinių: tenka panaudoti ne tik sukauptą patirtį, bet ir daug skaityti, konsultuotis su įvairių sričių specialistais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Šiuo metu šalyje nėra naujai statomų teatrų, tačiau vykdomos daugelio teatrų dalinės rekonstrukcijos. Beje, rekonstruoti sunkiau nei statyti, nes reikia išlaikyti kažką seno, kurti naują dalį ir, svarbiausia, visa tai sujungti, suderinti. Veikiančiame teatre atlikti tai per tris vasaros mėnesius sunkiau nei mums. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro situacija šiuo požiūriu palankesnė, tačiau mes senąjį administracinį pastatą taip pat rekonstruojame, tad iššūkių netrūksta“, – teigė N.Stancikas.

Oro tikrai nepritrūks Senojo pastato dalyje šiuo metu jau išgriautos buvusios pertvaros, pastatytos naujos, išvedžioti elektros tinklai ir ortakiai. Viskas paruošta apdailos darbams. „Laukiame galutinių interjero sprendimų ir galėsime pradėti“, – sakė J.Vaznelis.

Anot jo, garsioji Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Kolonų salė saugoma kaip kultūros paveldas: „Lietuvoje dažnai pasitaiko, kad kultūros objektai suniokojami ar griaunami, o mes net paprašėme ją padidinti. Norime, 10

kad apačioje atsivertų didesnė erdvė, kad lubos nebūtų per žemos, padarėme dar vieną skylę pastate. Tokiu būdu Kolonų salė atsivers čia besilankantiems ne per du, o per tris aukštus. Lyg brangakmenį saugome ir istorinį Kolonų salės šviestuvą. Jis bus restauruotas ir pritaikytas naujai, didesnei erdvei. Šioje erdvėje įsikurs ir poilsio zona, maitinimo įstaigos.

Statybų metu buvo padidinta ir orkestro duobė, nes teatras greitai plečiasi ir, padarius ją per mažą, netilptų visi muzikantai.“ Kas statybininkus labiausiai nustebino? „Tai, kad senasis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras visiškai neturėjo ventiliacijos sistemos. Publikai būdavo sudėtinga mėgautis ilgesniu spektakliu, nes salėje imdavo natūraliai stigti oro. Moderniame naujame pastate žiūrovai nebebus kankinami (juokiasi), nes bus įrengta ypač kokybiška ventiliacija, leidžianti, nepatiriant jokių pašalinių nepatogumų, grožėtis aukščiausio meninio lygio pastatymais“, – tikino J.Vaznelis.

Kuklus biudžetas Teatro vadovė L.Vilimienė teigė, kad skirtas biudžetas – stebėtinai kuklus tokios apimties darbams: „Teatro atstovai dalyvavo tarptautiniame susitikime, kuriame viena iš svarstytų temų buvo operos teatrų statyba bei rekonstrukcija. Gavome daug informacijos, kiek kainuoja ir trunka panašios statybos Europoje. Mūsų 29,7 mln. eurų suma itin kukli, nes kitur be 300 mln. eurų teatrų statybos nė nepradedamos. Norisi, kad visi suprastų, kokio masto yra šis projektas.

Pastatyti teatrą – tai ne tuščiavidurę dėžutę ant žemės suręsti. Teatro požeminiai aukštai slepia daugybę specialios scenos įrangos“, – aiškino L.Vilimienė.

Pasidomėjome, ar ilgai pasaulyje trunka teatrų rekonstrukcijos.

Karališkojo nacionalinio teatro Londone rekonstrukcijos projektas pradėtas rengti 2007 m., statybos prasidėjo 2013 m., atnaujintas teatras atvėrė duris žiūrovams 2015 m.

Berlyno teatre „Unter den Linden“ apie rekonstrukcijos projektą pradėta kalbėti 1999 m., statybų iniciatyva kilo 2004 m., rangos darbų konkursas vyko 2007–2008 m., 2010 m. prasidėjo statybos, pastatas atidarytas 2017 m.

Liono operos rekonstrukcijos iniciatyva kilo 1980 m., rekonstrukcijos darbai pradėti 1989 m., baigti – 1993 m.

„Den Norske“ operos ir baleto naujo pastato Osle idėja gimė 1998 m., architektūrinis planas pradėtas rengti 2000 m., statybos pradėtos 2003 m., pastatas atidarytas 2008 m.

Kiek kainuoja operos teatrų, filharmonijų rekonstrukcijos bei statybos?

Linco operos teatras Austrijoje (dvi salės – 1 270 ir 270 vietų): 205 mln. eurų.

Karlsrūhės valstybinis teatras Vokietijoje (trys salės – 1 000, 350 ir 125 vietų): 300 mln. eurų.

Kopenhagos operos teatras Danijoje (dvi salės – 1 700 ir 200 vietų): 383,2 mln. eurų.

Berlyno „Unter den Linden“ teatras Vokietijoje (1 350 vietų salė): 438,4 mln. eurų.

Graikijos nacionalinė opera Atėnuose (dvi salės – 1 400 ir 400 vietų): 802 mln. eurų.

Elbės filharmonija Hamburge, Vokietijoje (dvi salės – 2 100 ir 550 vietų): 884,2 mln. eurų.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (dvi salės – 700 ir 200 vietų): 30 mln. eurų.

Pastato istorija Miesto modernistinės architektūros stilistikos pavyzdžiu tapę Muzikinio teatro rūmai Danės g. 4 buvo baigti statyti 1964 m., tačiau tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jie tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro namais.

Ankstyviausias užstatymas dabartinio teatro pastato vietoje, manoma, buvo jau XVI a.

Jis rodomas XVII a. vidurio ikonografiniuose šaltiniuose. Užstatymas buvo sunaikintas 1678 m. gaisro. Po jo šioje vietoje pastatytas miesto gynybinių įtvirtinimų elementas – ravelinas, apjuostas vandens grioviu. Šis ravelinas tuo metu dengė Tilto vartus, pro kuriuos buvo patenkama į miestą iš šiaurinės pusės. Ravelinas nukastas ir griovys užpiltas XVIII a. antroje pusėje. Po Septynerių metų karo miestui plečiantis į kitą Danės krantą, kvartalas buvo užstatytas daugiausia gyvenamaisiais namais. Gatvių tinklas tuo metu buvo kitoks nei šiandien, kadangi 1953–1956 m. statant naują Biržos tiltą jis buvo pasuktas į dešinę nuo dabartinės Tiltų gatvės ašies. Prieš tai gatvės ašis buvo tiesi iki pat pro dabartinę Atgimimo aikštę ėjusios Biržos gatvės, o posūkį į dabartines Liepų ir Herkaus Manto gatves formavo išlenkta Biržos gatvė. Kvartalas nukentėjo nuo bombardavimų 1944 m. rudenį ir buvo demontuotas plytoms 1945–1946 m.

Demontavus karo metu nukentėjusius pastatus, atsiradusią dykrą užstatyti

ERDVĖS

planuota nuo pirmųjų pokario metų. 6-ojo dešimtmečio pradžioje pagrindiniais dabartinės Atgimimo aikštės akcentais buvo nuspręsta paversti Kultūros ir technikos namus rytinėje jos pusėje bei administracinį pastatą – vakarinėje.

1964 m. baigtus statyti Klaipėdos kultūros rūmus galima laikyti pirmuoju miesto kultūros flagmanu. Tuo metu tai buvo vienas iš įspūdingesnių modernistinės stilistikos ir vienas didžiausių visuomeninės paskirties pastatų Lietuvoje. Stogelis su pirmuoju mieste skaitmeniniu laikrodžiu ant 33 m aukščio administracinės pastato dalies buvo sumontuotas tik 1974 m.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kaip profesionalaus meno kolektyvas, buvo įsteigtas 1987-aisiais. Jau iškart po Muzikinio teatro įsikūrimo pastate buvo pradėtos diskusijos dėl šiai įstaigai tinkamo naujo statinio.

2014-ųjų liepą nuspręsta senąjį teatro pastatą rekonstruoti ir išplėsti. 2015-ųjų rudenį bendrovė „Inžinerinė mintis“ kartu su vokiečių architektų įmone „Studio Gollwitzer architekten Architekten gmbH“ parengė pastato rekonstravimo techninį projektą, o 2016-ųjų

balandį jis pristatytas visuomenei. 2018 m. birželio 6 d. pasirašyta rangos darbų sutartis su konkurso laimėtojais pripažintais jungtinės veiklos partneriais bendrove „Infes“, o rugsėjo 14 d. duotas oficialus rekonstruk-

cijos startas. Apie rekonstrukcijos pradžią iškilmingai paskelbta įkasant kapsulę ateities kartoms būsimo pastato pamatuose.

Tikimasi, kad naujas Muzikinis teatras bus atidarytas 2023 m.

Lyg brangakmenį statybininkai saugo istorinį Kolonų salės šviestuvą.

Dauguma Muzikinio teatro patalpų bus 10 metrų giliau nei upės lygis.

Olesios Kasabovos nuotr.

11

TEATRAS

G.Donizetti opera „Pul k

pirmojo pastatym o

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeros – G.Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ (muzikos vad. ir dirig. M.Staškus, rež. J.Sodytė).

Uostamiesčio Žvejų rūmuose lapkričio 12 ir 13 dienomis įvykusi įspūdinga Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ premjera paliudijo, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nestabčiodamas, nelėtindamas tempo kopia į vis naujas, solidžias menines aukštumas.

Daiva KŠANIENĖ

Nesirinkdamas paties lengviausio kelio, kiek rečiau statydamas populiarias, savaime pasisekimą garantuojančias, seniai publikos pamėgtas operas ir baletus, teatras pastaraisiais metais savo repertuarą praturtino sudėtingais, ypatingų meninių jėgų santalkos reikalaujančiais, dėl įvairių priežasčių 12

nepelnytai primirštais, aukščiausios prabos sceninės muzikos veikalais, tarp kurių – E.Balsio „Kelionė į Tilžę“, „Eglė žalčių karalienė“, R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“, J.Offenbacho „Orfėjas pragare“, šokio spektaklis „Faustas“ ir kt.

Ir štai, įveikta dar viena viršukalnė – rampos šviesą išvydo iki šiol Lietuvoje dar niekada nestatyta, linksma, virtuoziškumu žėrinti G.Donizetti opera „Pulko duktė“.

(Beje, 1841 m. ši opera buvo pastatyta

Klaipėdos, kuri tuomet priklausė Prūsijos karalystei, vokiečių muzikiniame teatre.)

Italas Paryžiuje Talentingasis, dieviškąją melodisto dovaną turintis romantiškojo italų bel canto meistras G.Donizetti (1797–1848), savo tėvynėje sužibėjęs neišsenkančio gyvenimo džiaugsmo, poetinio lyrizmo ir ryškaus teatrališkumo kupinomis operomis („Meilės eliksyras“, „Liučija di Lamermur“, „Ana Bolein“, „Don Paskuale“ ir kt.), 1838 m. apsigyvenęs Paryžiuje, pradėjo naują savo kūrybos etapą.

Perėmęs kai kurias specifines prancūzų sceninių veikalų tradicijas, ėmęs rašyti operas prancūzų kalba, G.Donizetti per kelerius metus Paryžiuje tapo labai popu-

TEATRAS

l ko duktė“ Klaipėdoje:

m o Lietuvoje sėkmė

liarus; teatrai varžėsi dėl jo kūrinių, o salėse sunkiai sutilpdavo žiūrovai. Suprantama, paryžiečiams muzikos kūrėjams nelabai patiko italo sėkmė. Garsusis kompozitorius ir kritikas H.Berliozas apmaudavo: „Panašu, kad Donizetti elgiasi su mumis kaip užkariautojas; tai tikras įsiveržimas. Jau nebegalima kalbėti apie Paryžiaus teatrus, o tik apie Donizetti teatrus.“ Ryškiausiame šio periodo kūrinyje – operoje „Pulko duktė“ – kompozitorius, sujungęs italų bel canto ir tipiškas prancūziškosios tradicijos ypatybes, opera buffa naudojamus rečitatyvus pakeitęs kalbamaisiais dialogais, įtvirtino naujuosius, savitus komiškos operos bruožus. Akivaizdu, kad novatoriškoji „Pulko duktė“ padarė reikšmingą poveikį tolesnei prancūzų sceninės muzikos žanrų plėtotei. Dirigentas Martynas Staškus įsitikinęs, kad ši opera dėl savo ►

R.Petrauskaitė – Mari.

Martyno Aleksos nuotr.

13

TEATRAS

L.Dambrauskaitė – Mari ◄ struktūros, vokalinių ir kalbinių epizo-

dų derinimo, numerių formų, paprastumo, komizmo tapo pavyzdžiu XIX a. Prancūzijoje gimstančiai operetei (J.Offenbachui, F.Herve’i ir kt.).

1840 m. žiemą Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre įvyko „Pulko dukters“ premjera. Patyrusi trumpalaikę nesėkmę (priežastys neaiškios, gal prastas atlikimas, gal kritikos nusiteikimas), opera netrukus tapo viena mėgstamiausių ir labiausiai lankomų. Per

R.Petrauskaitė – Mari.

pirmąjį sezoną parodyta net 44 kartus. Jos šlovė nenuslūgo beveik ištisą šimtmetį; iki 1908 m. opera pastatyta bene 1 000 kartų, o finale skambanti pagrindinės herojės Mari arija „Salut á la France!“ („Valio Prancūzijai“) ilgam tapo neoficialiu Prancūzijos himnu.

Vėliau, bėgant laikui, „Pulko duktė“ buvo pamiršta ir pastaraisiais dešimtmečiais statoma vis rečiau. Ją ėmė gožti kiti įdomūs, naujos stilistikos, ypač įsitvirtinančio realistiškojo verizmo, veikalai. Neatmestina, kad

R.Petrauskaitė (Mari) ir M.Jankauskas (Tonijo) – opera „Pulko duktė“.

14

teatrus baugino ir šioje operoje dominuojančios nepaprastai sunkios, virtuoziškos, itin aukštų registrų solinės partijos, reikalaujančios ypatingų balsų, stipraus profesinio vokalinio pasirengimo ir ištvermės.

Kūrybiniai sprendimai Klaipėdos muzikinio teatro vadovybė, įvertinusi visapusiškai išaugusį meninį trupės pajėgumą, subūrusi kūrybingą statytojų komandą, kartu su savais atlikėjais pasitelkusi kviestinius lietuvių dainininkus, drąsiai ėmėsi didelių vokalinės bei aktorinės meistrystės iššūkių keliančios operos statymo. Pasirinktas sprendimas vokalinius numerius dainuoti prancūziškai, o kalbamuosius intarpus, kurių operoje beveik tiek pat kiek dainuojamųjų, pateikti lietuvių kalba visiškai pasiteisino. „Pulko dukters“ siužetas paprastas ir nepainus. Pagrindinę tradicinės komiškos operos fabulą – visa nugalinčios meilės istoriją – G.Donizetti paryškino herojinės kovos už laisvę, žmonių lygybę tema. Kūrybinga režisierė Jūratė Sodytė „Pulko dukters“ veiksmą perkėlė iš Napoleono karų, vykusių Tirolyje – Šveicarijos Alpėse (originale), laikotarpio į XX a. Alžyrą, kur 1954–1962 m. vyko nepriklausomybės kovos prieš prancūzų kolonistus. Šis išradingas ir prasmingas

TEATRAS

T.Pavilionis – Tonijo.

režisierės sprendimas davė impulsą spalvingesnio, egzotiškesnio scenovaizdžio bei kostiumų įvairovės ieškojimams, kontrasto tarp veiksmų išryškinimui. Alžyre atsidūrė ir šaunusis 21-asis prancūzų karių pulkas (pirmasis veiksmas), kadaise mūšio lauke radęs mergytę, ją įsivaikinęs ir užauginęs.

Guvioji Mari dabar – jų pagalbininkė, skalbėja, virėja, tikras džiaugsmas ir paguoda.

Menininkės Sigitos Šimkūnaitės originali ir taikli pirmojo veiksmo scenografija tarsi panardina į alžyrietišką kaitrą. Atrodo, tropikų karštis, spindėdamas ryškiomis raudonomis, oranžinėmis, gelsvomis spalvomis, ne tik vizualiai, bet ir fiziškai sklinda iš scenos, o prancūzų pulko kariai, damos, judraus rytietiško turgaus prekeiviai leipsta iš karščio, braukdami prakaitą nuo veidų.

Spalvinį įspūdį paryškino šviesų kaita, jų intensyvumas: dangaus žydrynę vakarėjant keičia rausvi atspalviai, temstant – pilkšvi... (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis).

O stilinga, griežtesnių linijų Markizės pilies menės Paryžiuje scenografija antrajame veiksme suspindo šaltokos baltos bei pilkos spalvų elegancija ir gaiva. Vyraujanti scenovaizdžio detalė – savotiškas vaizdinis leitmotyvas, jungiantis abu veiksmus, – aukštų laiptų dekoracija simboliškai net susišaukia su „paaukštintos“ tesitūros operos muzika.

Prie scenografijos gražiai derėjo kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės sukurti fantastiški sceniniai rūbai (jų daugiau nei 100). Alžyro scenose šurmuliavo moterys su hidžabais, vyrai, dėvintys turbanus, uniformuoti prancūzų kariai. Antrajame veiksme damos vilkėjo puošnias, XX a.

M.Jankauskas – Tonijo.

vidurio paryžietiškos aukštosios mados stilių primenančias spalvingas sukneles, dėvėjo skrybėlaites, nuostabiai išryškėjusias baltame scenovaizdžio fone.

Dvi Mari „Pulko dukters“ centre – Mari ir jos mylimasis alžyrietis Tonijo. Jų vokalinėms partijoms G.Donizetti nepagailėjo neapsakomos

gausybės koloratūrų, kurioms padainuoti reikia tikrai fejerverkinių balsų.

Mari vaidmeniu sužibėjo gražiõs sceninės išvaizdos dainininkės Lina Dambrauskaitė ir Rita Petrauskaitė (koloratūriniai sopranai). Abiejų solisčių Mari pirmajame veiksme – linksma, guvi, geraširdė, padykusi mergaitė. Auklėta „tėvų“ – kareivių, ji stokoja rafinuotumo, judesiai kiek šiurkštoki, eisena energinga, kampuota. Tačiau nei laikysena, nei karišką uniformą primenanti duksli Mari apranga nenustelbia ► 15

TEATRAS

D.Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld. ◄ vidinio įsimylėjusios mergaitės grožio ir nuoširdumo. Antrajame veiksme savo motinos Markizės de Berkenfyld pilyje Paryžiuje „perauklėjama“ Mari mokosi aristokratiškų aukštuomenės manierų. Juoką kelia beviltiškos Mari pastangos repetuojant nuobodžią ariją (jai artimesnės pulko žygio dainos), mokantis šokti balinius šokius (geriau tvistas). Grakščiai vaikščioti pasipuošus prabangia suknele – jai tikras iššūkis.

Maloniai nustebino kviestinė solistė L.Dambrauskaitė, tapusi tikru atradimu šioje operoje. Jaunoji dainininkė, studijavusi Londono Karališkojoje muzikos akademi-

D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) ir V.Bytautas (Hortenzijus).

joje, sukūrusi įsimintinų vaidmenų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (Barbarina W.A.Mozarto „Figaro vedybos“, Sofi R.Strausso „Rožės kavalierius“ ir kt.), Ciuricho, Izraelio operos teatrų scenose, Mari vaidmeniu atsiskleidė visu ryškumu. Kosminio sunkumo partiją solistė atliko nepriekaištingai, demonstruodama puikią koloratūrinę vokalinę techniką. Lengvai, laisvai, tarsi žaisdama išdainavo ir sunkiausių pasažų kaskadas, pačias aukščiausias natas, ir gražias, kantileniškai besiliejančias lyrines arijas, kartu sceniškai įtikinamai įsijausdama į savo herojės charakterį, žavėdama temperamentu,

Koncertmeisteris Ch.Cooley, K.Gudelytė (Šokių mokytoja) ir R.Petrauskaitė (Mari).

16

Vokalinėms partijoms G.Donizetti nepagailėjo neapsakomos gausybės koloratūrų, kurioms padainuoti reikia tikrai fejerverkinių balsų. jaunatvišku linksmumu ir artistiniu lankstumu. Nestigo jai ir moteriško švelnumo bei jausmingumo. Ne veltui dirigentas M.Staškus prasitarė, jog jam atrodo, kad Mari partija parašyta tarsi specialiai L.Dambrauskaitei.

TEATRAS

L.Ramelienė (Markizė de Berkenfyld) ir T.Pavilionis (Tonijo).

L.Ramelienė – Markizė de Berkenfyld.

Didelę patirtį turinčiai, daugybę įsimintinų vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose sukūrusiai Klaipėdos muzikinio teatro solistei R.Petrauskaitei Mari partija, anot dirigento M.Staškaus, buvo svajonių vaidmuo. Teatro primadona dar kartą pradžiugino klausytojus unikaliomis savo soprano savybėmis, autentišku scenos pojūčiu ir vaidybiniu talentu. Jos Mari – linksma, kiek berniokiška, tikra nenuorama.

R.Petrauskaitės dainavimo kultūra, tobulai įvaldyta virtuozinė technika, leido laisvai lietis begalinėms bravūriškoms koloratūroms, neįtikėtinai sudėtingoms kadencijoms ir dainingais lyriniais potėpiais nuspalvintoms lėtosioms arijoms.

Du Tonijo Mari mylimojo Tonijo, dėl meilės įstojusio į prancūzų armiją, partija laikoma viena sudėtingiausių operiniame tenorų repertuare: neįtikėtinos koloratūros, reikalaujančios ypatingo balso valdymo, plačiausias diapazonas, sudėtingiausi perėjimai iš vieno registro į kitą ir kaip apoteozė – „tenorų Everestas“ – devynios antrosios oktavos „do“ vienoje arijoje „Pour mon âme“ („Mano sielai“). Kažkas yra pasakęs: „Tai opera tenorui.“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui Tomui Pavilioniui, puikiam Almavivai (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas), Nemorinui (G.Donizetti „Meilės eliksyras“), Alfredui (G.Verdi „Traviata“), Rudolfui (G.Puccini „Bohema“), Tonijo vaidmuo tur-

L.Mikalauskas (Sulpicijus) ir L.Dambrauskaitė (Mari).

būt sudėtingiausias karjeroje. Gražaus tembro balso, galbūt labiau tinkančio lyrinėms partijoms, savininkas T.Pavilionis, puikiai atlikdamas veržlią, virtuozišką Tonijo partiją, praturtino savo patirtį bel canto muzikos stilistikoje. Žavėjo kruopščiai išdailintos muzikinės frazės, nors legendinės viršutinės natos skambėjo kiek įtemptai.

Antrasis Tonijo partijos atlikėjas Mindaugas Jankauskas taip pat jau yra sukaupęs tam tikrą sceninę patirtį. Debiutavęs Trike vaidmeniu P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, vėliau jis atliko Almavivos partiją, dainavo G.Verdi operoje „Ernani“, J.Strausso „Šikšnosparnyje“, F.Leháro „Linksmojoje

našlėje“ ir kt. Puikus, gausus obertonų, sodrus M.Jankausko tenoras, nepaprastai gražiai skambėjęs lyrinėse, dainingose Tonijo partijos arijose, absoliučiai žavėjo ir koloratūrų pilotažuose, tiksliame, laisvame jų vinguriavime, ir aukščiausiose viršūnėse.

Antroji pora Publikos simpatijas pelnė režisūriškai puikiai sustyguota tradicinių komiškų operų ar operečių antroji pora – prancūzų pulko seržantas Sulpicijus ir Markizė de Berkenfyld. ► 17

TEATRAS

Priekyje – L.Ramelienė (Markizė de Berkenfyld), V.Kochanskytė (Hercogienė de Krakentorp), Š.Juškevičius (Notaras). ◄ Pirmojoje premjeroje komiško, kareiviškai šiurkštoko, bet labai mylinčio paties nuo kūdikio dienų užaugintą Mari Sulpicijaus vaidmeniu pasirodė nepakartojamas, publikai gerai pažįstamas Lietuvos baritonas Liudas Mikalauskas. Būdamas tikras aktorystės meistras, jis išraiškingu, nepriekaištingu dainavimu ir nepralenkiama subtilia bufonada be išlygų pavergė žiūrovus. Juokas lydėjo kiekvieną jo Sulpicijaus ariją, kalbamąją frazę, kiekvieną mizansceną.

Perspektyviam Klaipėdos muzikinio teatro artistui Viliui Trakiui seržantas Sulpicijus – pirmasis didelis ir, reikia pripažinti, labai sėkmingas vaidmuo operos scenoje.

Pasigėrėjimą kėlė stiprus, sodrus, spalvingas solisto bosas, įvaldytas, lygiai besiliejantis vokalas. Jaunajam artistui gal kiek pritrūko ryškesnės kūno kalbos, artistinio laisvumo komiškuose kalbamuosiuose dialoguose.

Kita vertus, visiškai priimtinas šiek tiek santūresnis, tačiau vis tiek daug linksmų emocijų keliantis V.Trakio sukurtas Sulpicijaus paveikslas.

Spalvingu komiškos elegancijos potencialu Mari motinos Markizės de Berkenfyld vaidmeniu atsiskleidė Klaipėdos muzikinio teatro solistės Loreta Ramelienė ir Dalia Kužmarskytė. Gausų Markizės partijos kalbamąjį tekstą abi artistės perteikė labai raiškiai ir spalvingai. Itin komiškai atrodė beviltiškos Markizės pastangos perauklėjant Mari.

18

L.Mikalauskas (Sulpicijus), L.Dambrauskaitė (Mari), L.Ramelienė (Markizė de Berkenfyld) ir T.Pavilionis (Tonijo).

Martyno Aleksos nuotr.

Kiti vaidmenys Scenoje pasirodžius ryškiai ir spalvingai pasipuošusiam Markizės liokajui Hortenzijui (M.Narmontas ir V.Bytautas), žiūrovų salėje kaskart pasigirsdavo juokas. Vien trumputėmis kalbinėmis frazėmis (dainuojamosios partijos Hortenzijus neturi), perteiktomis įmantriomis balso intonacijomis bei dirbtinai manieringais judesiais, artistai sukūrė

iš tiesų juokingą, itin originalų ir įsimintiną tipažą.

Charakteringą išraišką režisierė surado ir nuolankiajam pataikūnui, uoliajam notarui (Š.Juškevičius ir K.Nevulis), ir trumpam scenoje pasirodžiusiai, bet akimirksniu publikos pamiltai grakščiajai balerinai (V.Galvanauskienė ir K.Gudelytė), taikliai įkūnijusiai šypseną keliančią, reiklią Mari šokių mokytoją.

Iškilnumu sužavėjo talentingosios aktorės V.Kochanskytė ir N.Sabulytė epizodiniu

TEATRAS

Hercogienės de Krakentorp vaidmeniu.

Vos kelių akimirkų trukmės fragmente jos prikaustė dėmesį prabangia apranga, oriu, karališku stotu, išdidžia scenine laikysena, inkrustuota delikačiu aristokratišku humoru.

Talentingojo operos dramaturgo G.Donizetti „Pulko dukteryje“ solinių partijų margumynas meistriškai susipina su gausiais, labai sudėtingais, ypatingo susiklausymo reikalaujančiais ansambliais (duetais, tercetais ir kt.). Visi jie – ir komiškieji, ir lyriniai – skambėjo sklandžiai ir tiksliai.

Darniai į operos vyksmą įsiliejo negausus teatro choras – Prancūzijos 21-ojo pulko kareiviai (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas). Choro vaidmuo čia labai svarbus, su juo susiję daug efektingų maršinių scenų ir spalvingų įsiterpimų į solinius numerius ar ansamblius. Malonu buvo stebėti, kaip artistiškai, aktyviai, neformaliai choristai juda scenoje, kartu sugebėdami profesionaliai, preciziškai dainuoti.

žodžiu dirigentai dažnai apibūdina atlikimo sudėtingumą, trapumą. Pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“.

Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka įdėti daug pastangų, kad nepriekaištingai atliktų virtuozines partijas.“ Sustiprėjęs, pasipildęs naujais gabiais instrumentininkais teatro simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) operoje skambėjo itin profesionaliai ir kokybiškai. Dirigentas M.Staškus išgavo optimalų komiškai operai reikalingą lengvumą ir grakštumą, pasiekdamas darnios sąveikos tarp scenos ir orkestro, taikliai perteikdamas žėrinčios G.Donizetti

muzikos nuotaiką. Itin jautriai buvo atlikta uvertiūra, preciziškai skambėjo griežti maršiniai, punktyriniai epizodai, skriejantys šokiniai momentai, kariniai signalai, instrumentiniai solo.

Publika italų bel canto genijaus G.Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjerą priėmė labai entuziastingai, kiekvieną ariją palydėdama dėkingumo ovacijomis, o pabaigoje ilgai aidėjo šūksniai „bravo“. Tai dar viena didelė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meninė sėkmė.

Netenka abejoti, kad ši opera užims deramą vietą repertuare ir ilgai džiugins operos gerbėjus.

Meninė sėkmė Prie pastatymo sėkmės daug prisidėjo išradinga, detalizuota, tačiau neperkrauta, skoningu humoru alsuojanti vilnietės J.Sodytės režisūra, jautriai atliepianti žaismingą, linksmą, lengvai lyrišką G.Donizetti operos muziką. Kaip buvusi balerina, dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro režisieriaus asistentė, jau pastačiusi kelis muzikinius spektaklius, J.Sodytė labai daug dėmesio skiria judesio plastikai, choreografijai. Kaip minėjo pati režisierė, jai labai svarbi neverbalinė kūno kalba, žvilgsnis, veido išraiška... Išties „Pulko duktė“ pulsuoja aktyvia sceninio veiksmo dinamika, gestų ritmika, sparčiai besikeičiančiomis šmaikščiomis mizanscenomis, nė vienu momentu nenustelbiančiomis ir negožiančiomis dainavimo.

Užtikrintai, stabiliai ir kartu emocingai operos muzikinę tėkmę valdė pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas M.Staškus.

Nors „Pulko dukters“ muzikinė kalba, besiskleidžianti melodijose, spalvinguose valso, maršo, punktyriniuose ritmuose, kupletinių numerių formose, gana paprasta, tačiau atlikti ją labai nelengva. Pats maestro sakė: „Pulko dukters“ partitūra, kaip ir kitų G.Donizetti operų, yra labai „plona“. Šiuo

M.Narmontas – Hortenzijus.

Koncertmeisteris Ch.Cooley, V.Galvanauskienė (Šokių mokytoja) ir L.Dambrauskaitė (Mari).

19

TEATRAS

Kūryba – meilė, m e Paskutinę šių metų dieną dailininkas scenografas, pedagogas Henrikas Ciparis ne tik išlydės senuosius, pasitiks Naujuosius metus, bet ir pakels šampano taurę už aštuonis nelengvai, bet įdomiai ir prasmingai prabėgusius savo būties dešimtmečius, kurie įamžino jo kūrybinius ieškojimus ir atradimus, džiaugsmą ir skausmą, o teatrų, koncertų, dailės parodų lankytojams suteikė galimybę patirti stiprių emocinių išgyvenimų. Tad verta stabtelėti ir pažvelgti atgalios į svarbiausius šio menininko veiklos etapus.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Vaikystės paunksmėje Henrikas – karo metų vaikas, gimęs ir vaikystę praleidęs Žemaitijoje. Jo gyvenimo kelias prasidėjo nuo Labardžių kaimo, vingiavo per Bagdonavą, Girėnus, Pelaičius, kol pasiekė Rietavą. Jam teko girdėti rusų ir vokiečių kareivių balsus, sprogstančių bombų aidą, regėti „stribus“ ir partizanus, patirti alkio jausmą. Tačiau jautrus grožiui ir gamtai berniukas, jauniausias šeimoje vaikas, turėjo kuo džiaugtis. Pėsčiomis eidamas į mokyklą, gėrėdavosi medžių spalvomis, stebėdavo skaidrius Aitros upės vandenis, dangumi slenkančius debesis. Jis anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pajuto potraukį menui. Namuose būta nemažai žurnalų, kuriuos vartydamas ilgiau stabtelėdavo prie iliustracijų, mėgdavo įdėmiai apžiūrinėti reprodukcijas, atvirukus, o vyresniajam broliui Ričardui įsigijus aliejinių dažų ir pradėjus tapyti, pirmą kartą prisilietė prie spalvų pasaulio. Tėvai mokė vaikus būti darbščiais, sąžiningais, mylėti gimtinę, gerbti žmogų, knygą. Šeimoje vykdavo diskusijos meno klausimais, vyriausias brolis Sigitas net pradėjo kurti eiles. Vis stipriau juntant materialinį nepriteklių, Henrikui teko kuriam laikui mesti mokslus Rietavo vidurinėje mokykloje ir pradėti darbuotis mechaniku miestelio kino teatre. Tačiau žinių troškimas paskatino grįžti į mokyklos suolą, neatsisakant darbo.

Laiko atsirado viskam – sportui, dalyvavimui poezijos skaitymo konkursuose, fotomėgėjų ir dramos būreliams. Didžiausias atradimas buvo knygos, ypač enciklopedijos, nuo kurių 20

Dailininkas H.Ciparis.

jam sunkiai sekdavosi atsiplėšti. Po vakarinių kino seansų grįždavo į namus labai vėlai, tad tekdavo namų darbus ruošti naktimis, o palindus po antklode dar skaityti nepabaigtą knygą. Miegui likdavo vos kelios valandos, tačiau jų smalsiam jaunuoliui pakakdavo.

Kildavo ir kūrybinių minčių, kurias Rietave žadino Oginskio rūmų aura. Tad neatsitiktinai būsimasis dailininkas nutarė kai kurias jų realizuoti. Ir jam pasisekė – būdamas vos 15

metų, tapo Telšių apskrities ir Rietavo rajono Liaudies kūrybos festivalio laureatu.

Jaunystės polėkiai 1960 m. baigęs Rietavo vidurinę mokyklą, Henrikas neišvyko į kolūkį dirbti žemės darbų ir statyti šviesaus komunizmo ryto-

TEATRAS

m enas ir gyvenimas

I.Stravinskio operos „Edipas Karalius“ dekoracijų ir kostiumų autorius – H.Ciparis. Klaipėda, 1997 m.

H.Cipario sukurtas Normos kostiumo eskizas V.Bellini operai „Norma“, 1987 m.

W.A.Mozarto operos „Pagrobimas iš Seralio“ dekoracijų maketas. Autorius – H.Ciparis, 1996 m.

Klaipėdos muzikiniame teatre 2015 m. buvo atnaujinta G.Bizet opera „Karmen“. Spektaklio dailininkas – H.Ciparis.

jaus, kaip tai darė dauguma suklaidintų jo bendraklasių. Kino mechanikas turėjo kilnesnių tikslų, tik juos pasisekė įgyvendinti ne iš karto. Iš pradžių teko kelerius metus tarnauti sovietinėje kariuomenėje, bet laikas ten prabėgo greitai. Prie meno linkęs karei-

vis leido sienlaikraščius, piešė plakatus, ruošė brėžinius dalinio ataskaitoms, sportavo, be to, viršininkams leidus, laisvalaikiu tapė ir svajojo apie dailės studijas. Tuo tikslu baigė rusų kalbos kursus ir vienas iš nedaugelio gavo leidimą laikyti stojamuosius egzaminus. Nors 1963 m. į Vilniaus dailės institutą atvyko viena diena pavėlavęs, buvo maloniai sutiktas, visus egzaminus išlaikė gerais ir labai gerais pažymiais ir buvo priimtas į dailės

pedagogikos specialybę. Henrikas jautėsi laimingiausiu žmogumi, nes kartu baigė tarnybą kariuomenėje ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Gavęs pastogę bendrabutyje, visa savo esybe pasinėrė į meną. Tik verstis iš 28 rublių stipendijos nebuvo lengva – reikėjo prasimaitinti, apsirengti, įsigyti dažų, knygų. Tai tapo įmanoma antrajame kurse, įsidarbinus dailininku Vilniaus miesto kinofikacijos skyriuje. ► 21

TEATRAS

◄ Dailės institute 1965 m. pradėjęs veikti

scenografijos padalinys iš karto sudomino H.Ciparį. Būdamas neabejingas teatrui, muzikai, literatūrai, jis panoro gilintis į scenos meno paslaptis ir pakeisti studijų profilį.

Nors Dailės pedagogikos katedros vedėja J.Morkytė nenorėjo išleisti pažangaus studento, tačiau prorektoriaus K.Bogdano dėka jam pavyko pasiekti savo tikslą. Prieš akis atsivėrė daug platesni meno horizontai. Rietaviškiui teko susipažinti ne tik su pedagogika, psichologija, žmogaus anatomija, šriftu, grafika, tapyba, kompozicija, bet ir su dailės, teatro, kostiumo istorija, scenos technika ir technologija. Šiuos dalykus jam dėstė žymiausi Lietuvos meistrai – V.Drėma, S.Džiaukštas, V.Gečas, R.Gibavičius, S.Krasauskas, J.Mackonis, V.Palaima, A.Savickas, J.Švažas.

Jų patirtis ir žinios jaunam dailininkui ateityje labai pravertė. Naudingi buvo ir praktikos darbai, kuriuos reikdavo atlikti įvairiuose objektuose – muziejų archyvuose, teatrų bibliotekose, gamybinėse dirbtuvėse, esančiose senuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose, prie kurių pavykdavo sutikti ant suolelio sėdintį tarpukario Lietuvos legenda tapusį K.Petrauską ir su juo pasišnekučiuoti.

1969 m. gavęs diplomą, H.Ciparis jautėsi visiškai pasiruošęs kūrybinei veiklai Lietuvos teatrų scenose.

Viliojantys pasiūlymai Paskutiniaisiais studijų metais būsimieji scenografai ir kostiumų meistrai ruošė eskizus savo diplominiams darbams.

Henrikas pasirinko G.Verdi operą „Aida“.

Studentams nežinant, su jais nutarė susipažinti aktorius Bronius Gražys, tik ką pradėjęs Klaipėdos dramos teatre eiti režisieriaus pareigas. Jis buvo pasiryžęs įnešti į sceną naujų vėjų ir ieškojo dar neatrastų talentų.

H.Ciparis labai nustebo vienintelis iš kurso gavęs pasiūlymą bendradarbiauti su šiuo režisieriumi, statant M.Mitrovičiaus vodevilį „Apiplėšimas vidurnaktį“. Tai buvo pirmoji premjera jaunojo dailininko gyvenime.

Sėkmingai rampos šviesą išvydęs spektaklis suartino abu menininkus. Jų draugystė tęsėsi 22 metus. Per tą laiką Klaipėdos scenai kartu su B.Gražiu buvo parengti dar septyni dramos kūriniai: R.Samulevičiaus „Aidas“ (1969), A.Tolstojaus „Auksinis raktelis“ (1970), J.Tumo-Vaižganto „Nebylys“ (1970), R.Louiso Stevensono „Lobių sala“ (1971), 22

Tarp draugų ir knygų. H.Ciparis (dešinėje) Rietave, 1957 m.

K.Binkio „Atžalynas“ (1971), J.Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1973), N.Simono „Keistuoliai iš varjetė“ (1991), o darbuojantis su režisieriumi Aleksandru Žadeikiu – Žemaitės „Petras Kurmelis“ (1976). Į produktyvų scenografą dėmesį atkreipė ir tuometis Liaudies operos vadovas Kazys Kšanas. 1974 m. jis jį pakvietė sukurti dekoracijas G.Donizetti „Meilės eliksyrui“. Nors tuo metu dailininkas buvo labai užimtas, bet prašymo neatmetė. Ir rezultatai džiugino visus – spektaklį žiūrovai pamėgo ir gausiai lankė. 1989 m. H.Ciparis vėl grįžo prie G.Donizetti kūrybos – Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui padėjo parengti šio kompozitoriaus dvi vienaveiksmes komiškas operas „Rita“ ir „Varpelis“.

Pajūryje dailininkas dirbo su užsidegimu.

Muzikinio teatro kūrybinės grupės nariai jautė vienas kitam abipusę pagarbą, matė bendrą viziją. 1997 m. šio teatro scenoje pasirodė I.Stravinskio „Edipas Karalius“.

Po spektaklio režisierius Eligijus Domarkas prasitarė: „Žiūrovai, manyčiau, tikrai turėjo atkreipti dėmesį į kostiumus ir dekoracijas.

Ar ne tiesa, tai – puiku? Tai spektaklio dailininko H.Cipario kūryba. Aš kaip režisierius dirbu su dailininku, o jo scenografija „mąsto“ režisūriškai. H.Ciparis jungia savo meninę koncepciją su mano, režisieriaus, mąstymu. (...) Apskritai manau, kad 70 procentų pasisekimo režisieriaus darbe priklauso nuo dailininko. H.Ciparis – labai patyręs dailininkas, mudu su juo pažįstami jau 26 metus, daug kartų dirbome drauge. Bet šis jo darbas teatre, sakyčiau, pats nuostabiausias“ (D.Kšanienė, Klaipėda, 1997 06 25). Po metų klaipėdiečiai ir svečiai, apsilankę festiva-

H.Ciparis maždaug 1973 m.

lyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, buvo pradžiuginti nemirtingąja G.Bizet opera „Karmen“. Ypač žiūrovams patiko personažų rūbai: „Kostiumų puošnumas, iš pradžių pirmame veiksme apgaulingai prislopintas pilka tabako dūmų spalva, vis ryškėja artėjant finalui. Solistų, choristų drabužių spalvos ir nuotaikos dar labiau paryškina gyvenimiškų konfliktų, aistringos meilės ir kančios kupiną dramą, kuri vyksta scenoje. Bet (...) dailininkas niekada nepamiršta, kad tai realistinė opera. Kažkaip stebuklingai jis išlaviruoja tarp realizmo ir romantizmo“ (R.Bočiulytė, Klaipėda, 1998 08 10). Neatsitiktinai į H.Ciparį kreipėsi šokių kolektyvų „Žuvėdra“ ir „Saltanda“ vadovai, prašydami dailininką „aprengti“ šokėjus. Ir šis mielai sutiko. Klaipėdiečiai galėjo ir iš arčiau susipažinti su jo darbais. 1983 m. H.Ciparis surengė istorinių

TEATRAS

kompozitorių operoms ir baletams, kitiems dramos žanro kūriniams – maždaug 60iai scenos veikalų. Jis bendradarbiavo su žymiausiais šalies ir užsienio režisieriais, kompozitoriais, baletmeisteriais, orkestro ir choro dirigentais, dainininkais, šokėjais, vyko į gastroles, kur turėjo naujas scenas adaptuoti Lietuvos atlikėjų pasirodymams.

Tačiau vien spektakliais neapsiribojo.

Menininkui kūryba tapo ne gyvenimo dalimi, o atvirkščiai – gyvenimas ištirpo beribiame kūrybos pasaulyje.

Klaipėdos dramos teatro scenoje po „Barboros Radvilaitės pastatymo“. Režisierius B.Gražys, rašytojas J.Grušas ir dailininkas H.Ciparis, 1973 m.

Statant baletą „Mergaitė ir mirtis“. H.Ciparis, choroegrafas ir režisierius Ülo Vilimaa, baleto autorius kompozitorius Anatolijus Šenderovas ir dirigentas Jonas Aleksa, 1982 m.

Asmeninio archyvo nuotr.

kostiumų, 2002 m. – kostiumų eskizų, 2014 m. – tapybos darbų parodą „Nuo... iki“ ir gavo padėkos raštą iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro. Tai buvo akstinas 2015 m. vėl jam grįžti prie „Karmen“.

Teatro magijos užburtas Baletmeisteris Vytautas Grivickas, pamatęs Klaipėdos dramos teatre H.Cipario scenografijas, panoro pasikviesti gabų menininką,

tuomet jau Lietuvos dailininkų sąjungos narį, į Operos ir baleto teatrą, kuriame dirbo režisieriumi. Pasiūlymas buvo išties perspektyvus, nes garso ir spalvos sintezė seniai viliojo scenografą. Tokiu būdu 1972 m. H.Ciparis gavo prestižinį darbą: pirmąjį dešimtmetį – kaip dailininkas, o nuo 1983 m. – kaip vyriausiasis dailininkas. Per tą laikotarpį jis, patyręs aštuonių teatrui vadovavusių direktorių kaitą, sukūrė daugybę dekoracijų bei kostiumų barokinėms, klasikinėmis, romantinėmis ir XX a.

Nejučiomis įsitraukė ir į kitų renginių ruošimą. Vienas pirmųjų buvo Vilniaus miesto įkūrimo 650 metų minėjimas Sporto rūmuose 1973-iaisiais. Greitai žinia apie H.Cipario sugebėjimą apipavidalinti sceną įvairioms progoms pasiekė ir menininkų, ir valdžios ausis. Be jo neapsieidavo svarbiausi koncertai, valstybinės ir tautinės šventės, jubiliejiniai renginiai, suvažiavimai, politikų pasirodymai. Jo rankai pakluso Vilniaus filharmonijos, Kalnų parko, „Žalgirio“ stadiono, Maskvoje – Liaudies ūkio pasiekimo parodos, Kremliaus suvažiavimo rūmų ir net Didžiojo teatro erdvės. O kur dar kiti Lietuvos miestai ir miesteliai, Minskas, Ryga, Talinas, Kemerovas, Erfurtas... Dailininkas dirbo itin atsakingai ir kruopščiai.

Kiekvienas koncerto numeris turėjo atskirą scenografiją, apšvietimą, kiekvienas artistas savo numeriui – spalviškai pritaikytus rūbus. Tik sovietmečiu dirbti buvo sudėtinga.

Dailininkas pasakojo: „Renginių scenarijai buvo rašomi ten – „aukštai“. Iš „aukštai“ skiriami statytojai ir atlikėjai, parenkami kūrinių autoriai, viskas revizuojama ir kontroliuojama. Maketą ir eskizus reikėdavo pateikti Operos ir baleto teatro, Lietuvos kultūros ministerijos, Vilniaus miesto komunistų partijos ir LKP CK vadams.

Repeticijos buvo stebimos, aptariamos, koreguojamos ir tik tada duodamas leidimas pasirodyti. Prieš vyriausybinį koncertą į patalpas ateidavo saugumiečiai su šunimis, visur šniukštinėdavo, ir tuomet niekas į jas jau negalėdavo patekti.“ Įsikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui, padėtis pasikeitė.

H.Ciparis su didžiuliu entuziazmu įsiliejo į jo veiklą – padėjo sąjūdiečiams ► 23

TEATRAS

H.Cipario pieštas aktoriaus ir režisieriaus B.Gražio portretas,1998 m.

H.Cipario pieštas dainininko A.Rubežiaus portretas, 1998 m.

išeiname“, „Gyvenimo kelias“, „Nauji laikai“, „Dvylika mėnesių“. H.Ciparis mėgsta savo paveikslams parinkti poezijos posmus, siekdamas sukurti žodžių ir vaizdų vienybę, stipresnį meninį įspūdį.

Per savo intensyvios veiklos metus jis surengė maždaug 40 personalinių parodų, tarp jų – ir fotografijos ekspozicijų, nes fotoaparatu fiksavo svarbius gyvenimo įvykius. O kiek yra sukurta jo tapybos darbų, kažin ar gali šiandien suskaičiuoti pats autorius. Vien padovanojęs jų yra apie 1 000 (!) privatiems asmenims, visuomeninėms organizacijoms, valstybinėms kultūros institucijoms.

Dirbant su atlikėjais bei kūrėjais, dailininkui patikdavo repeticijų ar posėdžių metu juos stebėti ir baltame popieriaus lape anglimi įamžinti charakteringus veido bruožus.

Jam užtekdavo brūkštelėti vos vieną kitą štrichą, ir objektą būdavo galima iš karto atpažinti. Taip gimė ciklas „Mes – teatro žmonės“, susidedantis iš 50 portretų, tarp jų – ir klaipėdiečių.

Menininko įžvalgos

Klaipėdos istorinių šokių ansamblio „Saltanda“ rūbai buvo pasiūti pagal H.Cipario parengtus eskizus. ◄ rengti suvažiavimus, koncertus, labdaringus vakarus. Ir renginių maratonas toliau tęsėsi. Po 45 kūrybinio darbo metų dailininkas suskaičiavo, kad prisidėjo prie daugiau nei 380 renginių, į šį skaičių neįtraukiant spektaklių Operos ir baleto, Rusų dramos teatrų, Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Klaipėdos scenose.

Laiko pojūčiai Visą laiką būdamas tarp žmonių, H.Ciparis pasigesdavo vienatvės, intymumo, vis dažniau pajusdavo norą išsakyti savo mintis drobėje, popieriuje, atsiverti, išsikalbėti. Ir 24

tuomet imdavo į rankas teptuką ar pieštuką.

Ypač jį jaudino žmonių sielvartas, lietuvių tautos likimas, filosofiniai pamąstymai apie negailestingą, bet neišvengiamą laiko tėkmę, žmogaus misiją Žemėje. Taip vienas po kito ėmė rastis paveikslai, kuriuos dailininkas jungė į ciklus, padedančius atskleisti ne tik vienos akimirkos nuotaiką, bet ir ištisų epochų dvasią, istorinių kataklizmų baisumus – armėnų ir žydų genocidą, Molotovo–Ribbentropo pakto padarinius, tragiškus tremtinių, partizanų, Hirošimos, KGB nukankintų aukų likimus, kruvinus Rainių, Medininkų, Sausio 13-osios įvykius, nuskurdintos Lietuvos skausmą.

Tarp ryškiausių ciklų – „Lietuvos kančia“, „Requiem“, „Raudoni laikai“, „Ateiname –

1976 m. pradžioje Vilniuje mirė Dailės instituto Scenografijos studijos vadovas V.Palaima. Reikėjo jį greitai pakeisti kitu pedagogu, tad iš karto buvo kreiptasi į H.Ciparį kaip tinkamiausią kandidatą. Šis, gavęs leidimą iš Operos ir baleto teatro, iš karto sutiko su pasiūlymu. Netrukus jam teko koreguoti ir iš naujo ruošti studijų programas, studentams perduoti savo darbo patirtį. Jis mokė juos vengti tiesioginio iliustratyvumo ir aiškino: „Scenografija išreiškia išorinį veiksmo turinį, o muzika – vidinį.

Scenografija sukelia regimąsias asociacijas, o muzika – jausmines. Šviesa ir spalva panaudojama kaip emocinės išraiškos priemonės. Jos turi pereiti per meninės kūrybos žaizdrą ir ten išsilydyti į meninį kūrinį – spektaklį, todėl scenografijos projektas privalo turėti visas užbaigto meno kūrinio savybes. Pagrindiniai reikalavimai – spalvų, linijų ir dėmių išdėstymas plokštumoje ir erdvėje, padedantis atskleisti spektaklio idėją, atmosferą, charakterį. Ypač svarbi teksto, vaizdo ir muzikos sintezė, spektaklio visuma.“ Kalbėdamas apie sceninius rūbus, jis teigė: „Kostiumai spektaklyje – tai muzikos ir dailės judantys elementai, veikiančių personažų paveikslai, kurių siluetas, faktūra

TEATRAS

ir spalva turi atitikti epochą, stilistinį sprendimą ir spektaklio žanrą.“ Dailininkas domėjosi technologinėmis naujovėmis, teatrinėmis medžiagomis, jų panaudojimu kostiumų ir dekoracijų gamybai, gerai išmanė, kokius rūbus parinkti atlikėjams scenoje, o kokius – televizijoje ar filmuojantis kine. Teatre jis stengėsi, kad dainininkai ir šokėjai repeticijose dalyvautų nusigrimavę, dėvėdami perukus, vilkėtų jiems pasiūtus drabužius, išmoktų su jais vaikščioti, naudotis butaforiniais ginklais. Studentams H.Cipario paskaitos buvo įdomios, uždegančios kūrybai. Tik po šešerių darbo metų jos nutrūko. Mat jokios perspektyvos gauti pedagoginį vardą šis dėstytojas nematė. Docentais ir profesoriais tapdavo tik nusipelnę meno veikėjai. Kad juo būtų, reikėjo gauti Operos ir baleto teatro pasiūlymą, o jo taip ir nesulaukė.

Pagrindinė priežastis – politinis scenaristo nepatikimumas. Mat jis nepriklausė LKP, buvo vienintelis nepartinis teatro Meno kolegijoje. Tad, be pagrindinės tarnybos teatre, vėl teko verstis, kaip ir anksčiau, papildomais smulkiais darbeliais – iliustruoti knygas, ruošti gamybai kino filmų reklamas, spektaklių plakatus, programėles, dainų švenčių simboliką, net kalėdines prakartėles bažnyčioje. Juk reikėjo išgyventi – šeimoje augo dvi dukros, kurios netrukus pasekė tėvelio pėdomis.

Teisybės ieškotojas H.Ciparis nuo pat jaunystės pasižymėjo žemaitišku charakteriu – atkakliai siekė užsibrėžto tikslo, buvo užsispyręs, nesiduodavo išmušamas iš vėžių, neišsižadėdavo savo principų. Todėl prasidėjus „perestroikai“, nutarė Sąjūdžio padalinį steigti Operos ir baleto teatre. Tuomet ir išryškėjo žmonių dvilypumas. Viena vadovai sakė viešai, o kita – savo kabinete, būgštaudami, kad Lietuvai atsiskyrus nuo SSSR, nutrūks Maskvos dotacijos. Buvo nelengva, bet scenografas nepasidavė – su visa šeima dalyvavo Baltijos kelyje, 1991 m. sausio 13-osios naktį gynė televizijos bokštą, budėjo prie Parlamento ir Spaudos rūmų.

Mūzų šventovėje dailininkas įžvelgė daug blogybių, atsiradusių susiformavus dviem pasauliams, vadovaujančiam ir kuriančiam, kurių nesiejo jokie tarpusavio supratimo saitai. Matydamas, kaip teatre naikinama

santarvė ir keliama asmeninės gerovės idėja, negalėjo su tuo taikstytis – rašė laiškus Lietuvos kultūros ministerijai, LKP CK sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui, Aukščiausiajai Tarybai, turima informacija dalijosi su periodine spauda. Daug kam tai nepatiko. Todėl H.Ciparis patyrė psichologinį spaudimą, buvo sekamas, skundžiamas, buvo klausomasi, kas vyksta jo kabinete, organizuojama prieš jį parašų rinkimo akcija, skambinama telefonu į namus, grasinant fiziniu susidorojimu.

Labiausiai jį žeidė finansinės machinacijos, valdžios nesiskaitymas su kūrybiniais darbuotojais, kurį ypač juto paskutiniaisiais savo darbo teatre metais, kai spektakliai buvo statomi mažiausiomis sąmatomis, trumpiausiais terminais ir sunkiausiomis sąlygomis. H.Ciparis dalijosi prisiminimais: „Pats rinkau kostiumus, pats juos ardžiau ir iš naujo siuvau, pats skalbiau ir dažiau, pats nuosavais papuošalais siuvinėjau, pats savo automobiliu vežiojau, ant manekenų montavau. Sutaupytomis lėšomis kažkas pasinaudojo, nes sąmatoje buvo įrašytos nerealios pinigų sumos nieko nekainuojantiems nurašytiems rūbams.“ Dailininkas nesileido žeminamas – po 33 darbo metų teatre 2005 m. pavasarį pranešė direktoriui apie savo išėjimą. Niekas jam nepadėkojo, ačiū nepasakė, rankos nepadavė. Turėdamas daugybę kitų organizacijų apdovanojimų, medalių, garbės ir padėkos raštų, taip ir nesulaukė iš šio teatro jokio įvertinimo.

katalogai, statytų spektaklių, apipavidalintų renginių sąrašai, papildyti prisiminimais, pastabomis, komentarais. Sunku net patikėti, kad tai vieno žmogaus ataskaita, kad menininkui kūryba tapo ne gyvenimo dalimi, o atvirkščiai – gyvenimas ištirpo beribiame kūrybos pasaulyje. Kada nors šie užrašai atsidurs kurios nors bibliotekos rankraštyne ar archyvo lentynose ir papasakos ateities kartoms apie menininko dalią vertybių perkainojimo epochoje. Ilgiausių jums metų, Teatro Ambasadoriau!

H.Cipario „Apgautoji Lietuva“, 1995 m.

Metas susumuoti Žmogų iš teatro atleisti yra labai paprasta, bet teatrą iš žmogau sielos išplėšti nėra lengva. Tad meilė scenai iki šiol rusena H.Cipario širdyje. Jis gyvena ramia sąžine: „Visada kalbėjau taip, kaip man atrodė teisinga. Niekada neveidmainiavau. Ir tuo aš esu aš, ir šito nesigailiu.“ Ant jo buto sienų kabo dailininkų paveikslai, kuriuos rado išmestus prie šiukšlių konteinerių, Operos ir baleto teatrui kraustantis iš senų į naujas patalpas. Jie buvo išpurvinti, sulaužytais rėmais. Scenografas negalėjo abejingai praeiti pro šalį ir išgelbėjo juos nuo žūties. Nuo užmaršties dulkių jis gelbsti ir meno istorijoje įspaustus savo pėdsakus. Dabar pats laikas stabtelėti, atsigręžti, susumuoti... Ant dailininko darbo stalo guli jo paties parengti parodų

H.Cipario „Siaubo diena“ Hirosimos aukoms atminti.

25

Muzika, kuri MUZIKA

Elitinės muzikos gerbėjus Klaipėdos koncertų salė šį rudenį pakvietė į Klaipėdos kamerinio orkestro atliekamų kompozitorės Sofijos Gubaidulinos kūrinių, Klaipėdos brass kvinteto 35-mečio, pianistų Annos ir Luko Geniušų koncertus, o Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras surengė operos solisto Almo Švilpos jubiliejinį koncertą.

Daiva KŠANIENĖ

Kompozitorės 90-mečiui Klaipėdos koncertų salėje spalio 22-ąją vykusio koncerto „Septyni žodžiai“ programa nė vieno nepaliko abejingo. Miesto kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus), solo instrumentininkai Gintarė Kaminskaitė (violončelė), Agnė Dūkštaitė (akordeonas), Kristina Anusevičiūtė (altas) ir dirigentas Imantas Jonas Šimkus, atlikę vienos garsiausių pasaulio kompozitorių, 90-metį švenčiančios S.Gubaidulinos kūrinį (partitą) „Septyni žodžiai“ bei latvių kūrėjo Peterio Vasko (gim. 1946) Koncertą altui ir styginių orkestrui, panardino klausytojus į

viltingos sakralinės muzikos gelmę, idealiai derančią su artėjančių Vėlinių nuotaika.

Išskirtinė, itin religinga meno pasaulio asmenybė S.Gubaidulina gimė Sovietų Sąjungoje rusės ir totoriaus šeimoje, tačiau, nepritapusi prie gniuždančios sistemos, 1992 m. emigravo į Vokietiją, kur tebegyvena iki šiol. Daugumoje įvairiausių žanrų bei instrumentinių sudėčių S.Gubaidulinos kūrinių vyrauja sakralinė dvasinė dimensija, kančios bei atpirkimo idėja. Didžiausias įkvėpimo šaltinis kompozitorei buvo ir tebėra Biblija „Su apokalipsės idėja, kryžiaus simboliu susijęs kiekvienas mano kūrinys.

Visi jie – variacijos kryžiaus tema“, – sakė S.Gubaidulina. Tarp jų turbūt labiausiai įkvėptas ir jaudinantis – „Septyni žodžiai“ violončelei, akordeonui ir styginių orkestrui, sukurtas 1982 m. Jausdama ypatingą vidinę sąsają su didžiąja krikščioniškos dva-

„Septyni žodžiai“: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai – G.Kaminskaitė (violončelė), A.Dūkštaitė (akordeonas), K.Anusevičiūtė (altas), dirigentas I.J.Šimkus.

26

i įkvepia

s.

sinės kultūros tradicija, kompozitorė jame atsirėmė į garsų biblinį siužetą, užfiksuotą įvairiose evangelijose, paskutinius ištartus nukryžiuoto Jėzaus Kristaus žodžius: I d. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (ev. pagal Luką), II d. „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (ev. pagal Luką), III d. „Moterie, štai tavo sūnus! Štai tavo motina!“ (ev. pagal Joną), IV d. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (ev. pagal Matą), V d. „Trokštu“ (ev. pagal Joną), VI d. „Atlikta!“ (ev. pagal Joną), VII d. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (ev. pagal Luką).

Be abejo, šiame S.Gubaidulinos veikale evangeliškieji tekstai ne ištariami žodžiais, o „paslėpti“ po programiniais apibūdinimais.

Savajai „Septynių žodžių“ interpretacijai kompozitorė pasirinko tembriškai originalią instrumentinę sudėtį, padėjusią kūrėjai išreikšti muzikinės minties gilumą, amži-

nąją simbolinę šventųjų Žodžių prasmę.

S.Gubaidulina yra užsiminusi, kad muzikos instrumentų balsuose visada girdinti tarsi jų dvasią. Šiuo atveju autorei reikėjo „alsuojančio, kvėpuojančio“ akordeono.

Septyni žodžiai S.Gubaidulinos partitūras įtaigiai atlikti nelengva, o didžios dvasinės gelmės „Septynis žodžius“ – itin sudėtinga (net natos solo instrumentų partijose užrašytos netradiciniu būdu, įvairiais ženklais). Ši kompozicija iš atlikėjų reikalauja ne tik tobulos technikos, bet ir gebėjimo suprasti kompozitorės sumanymą ir emociškai pasinerti į jį.

Solistėms G.Kaminskaitei, A.Dūkštaitei ir kameriniam orkestrui bei dirigentui

MUZIKA

I.J.Šimkui teko pasitelkti visą savo profesionalumą bei meistriškumą, įkūnijant kūrinyje užkoduotas gilumines prasmes: Kryžiaus aukos didybę bei skausmingų dvasinių būsenų kaitą nuo žemiškųjų kančių iki dangiškojo prašviesėjimo, išsigelbėjimo, ramybės. Psichologinėje orkestrinėje dramoje „Septyni žodžiai“ trys lygiaverčiai tembrai (violončelė, akordeonas ir styginių orkestras) bei skirtingos intonacinės sferos (chromatika gretinama su diatonika) simbolizuoja Švč. Trejybės personažus (pati kompozitorė minėjo, kad akordeonas simbolizuoja Dievą Tėvą, violončelė – Dievą Sūnų, styginių orkestras – Dievą Šv.

Dvasią).

Savų instrumentų virtuozės A.Dūkštaitė ir G.Kaminskaitė, įsigilinusios į veikalo vidinį dramatizmą, pasitelkusios meninę intuiciją, tobulai įvaldytą ►

Vytauto Petriko nuotr.

27

MUZIKA

◄ grojimo techniką (kūrinyje gausu neįprastų garso išgavimo būdų, įvairiausių štrichų: tremolo, glissando, pizzicato, flažoletų, klasterių, jų derinių ir kt.), jautriai perteikė ypatingas kompozitorės muzikinio mąstymo „apie Dievą“ erdves. Atlikėjos jau nuo pirmųjų mikrochromatinių, skausmingų aimanų intonacijomis (nukryžiavimas) persmelktų akordeono ir violončelės motyvų, jų neskubraus dueto – „pokalbio“ tarsi užhipnotizavo klausytojus, ir tas dėmesys neatslūgo viso kūrinio tėkmėje. Įtemptai skambėjo temos transformacijos dramatinėse, kartais net grėsmingų nuotaikų vidurinėse dalyse iki pat jautrios, skaidrios pabaigos – nušvitimo. Trečiojo tembro – styginių partija, paremta tradiciškesne diatonine intonacine sistema, dramaturgiškai ir psichlogiškai įkūnijanti išganymą, dangišką ramybę, atliekama kamerinio orkestro, visuose registruose skambėjo lygiai, dainingai, šiltai, tarsi choras.

Abi šias kontrastingas dermines-intonacines sferas bei skirtingas tembrines raiškas meistriškai ir labai organiškai bendrame kūrinio audinyje supynė talentingas jaunas dirigentas I.J.Šimkus. Jo interpretacijoje solo instrumentai ir orkestras susijungė į jautrų vientisą dialogą, logiškai išryškinant muzikinės kalbos stilistinę paletę, meistriškai įkūnijant kontrastų kolizijas bei dramaturgines kulminacijas. Santūri, bet labai išraiškinga, net magnetiškai veikianti I.J.Šimkaus dirigavimo maniera, atliepianti interpretuojamo veikalo mintį, padėjo pasiekti puikų meninį rezultatą – įtikinamą ir dvasingą unikalaus kūrinio kvintesenciją.

28

Emocionalu ir intelektualu Neišsemiamą dvasinės žmogiškosios būties temą pratęsė latvių kompozitoriaus P.Vasko keturių dalių Koncertas altui ir styginių orkestrui. Daugelio pasaulio šalių koncertines scenas užkariavusio P.Vasko, turinčio glaudžių sąsajų su Lietuva (baigė LMTA kontraboso klasę, moka lietuvių kalbą), kūriniai mūsų šalies šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjams yra gerai žinomi.

Koncertas altui, kaip ir dauguma kompozitoriaus kūrinių, byloja apie amžinas, žmoniją jaudinančias temas, gyvenimo prasmę, harmoniją ir sumaištį, neapykantą ir atleidimą, tikėjimą idealu ir meile. Šios egzistencinės kategorijos susipina su ypač svarbiu, net dominuojančiu gamtos įvaizdžiu. Gamta P.Vaskui – tarsi „švarios aplinkos, švarios sąžinės simbolis. Regis, žmonės nepastebi, kokį gražų pasaulį sukūrė Dievas“.

Emocionaliame, pakiliame keturių dalių Koncerte altui ir styginiams, vyraujant susikaupimui ir rimčiai, skleidžiasi kenčiančio, bet šviesa ir gėriu tikinčio žmogaus dvasinis pasaulis, panirus į guodžiančios gamtos glėbį. Subtili, dvasinga kūrinio muzika sukurta remiantis nuosaikiai modernia, bet labai dinamiška šiuolaikine muzikos kalba, su aiškiu polinkiu į neoromantinę tradiciją bei savitą archajinio latvių folkloro elementų panaudojimą. Altininkė K.Anusevičiūtė ir Klaipėdos kamerinis orkestras, vedamas I.J.Šimkaus, pirmojoje dalyje (Andante) įtaigiai atskleidė kompozitoriaus meninio pasaulio viziją, įkūnijant gamtos paveikslą ir

žmogaus buvimo joje idėją. Antrojoje dalyje (Allegro moderato) orkestras stilingai interpretavo į bendrą, gana sudėtingą audinį įpintus latvių nacionalinių šokių motyvus.

Sukaupta centrinė trečioji dalis (Andante) alsavo sugestyviu lyriniu dramatizmu, o Finalas (Adagio) po audrų nušvito grožiu, nusiraminimu, susitaikymu ir išganymu.

K.Anusevičiūtė klausytojus pavergė instrumento (alto) valdymo meistriškumu, ypač sužibėjusiu didelės apimties solinėse kadencijose, tarsi įrėminančiose dramatiškąją trečiąją dalį. Šiuose virtuoziškuose, techniškai nepaprastai sunkiuose solo epizoduose (ypač antrojoje kadencijoje) atlikėja pasiekė dramatizmo kupiną skausmingų apmąstymų, sielos atsivėrimo viršūnę. Jos griežimas žavėjo garso kultūra, išgaunamo tembro grožiu, temperamentu ir ekspresija.

Dirigentui I.J.Šimkui ir jo valiai paklususiam orkestrui, kuriam, atrodo, jau nebėra jokių kliūčių atlikti pačią sudėtingiausią muziką, pavyko išgauti P.Vasko kūrinyje užkoduotą santūrų emocionalumą, derantį su subtiliu intelektualumu.

Brass kvintetui – 35-eri Žėrintys vario instrumentų garsai spalio 28-ąją sukvietė klausytojus į Klaipėdos brass kvinteto, mininčio savo gyvavimo 35-metį, koncertą. Nejučia į atmintį atklydo tie tolimi 1986-ieji, kai į Klaipėdą atvykęs jaunas trimito virtuozas, tarptautinių konkursų laureatas Vilmantas Bružas subūrė

MUZIKA

pirmąjį mieste profesionalų instrumentinį ansamblį – varinių pučiamųjų instrumentų kvintetą, nenutrūkstamai ir labai sėkmingai gyvuojantį iki šiol. Tuomet ansamblį sudarė gabūs atlikėjai, savų instrumentų asai: V.Bružas ir V.Kovaliovas (trimitai), Z.Augaitis (valtorna), S.Sugintas (trombonas), A.Dubinskas (tūba). Jau pirmajame savo pasirodyme 1986 m. pavasarį kvintetas parodė aukštą meistriškumo klasę, nustebinęs atliekamų kūrinių (J.S.Bacho, D.Šostakovičiaus, G.Bizet, E.Griego, A.Remesos, R.Šileikos) išbaigtumu, plačia garso spalvų palete, puikiu ansamblio pojūčiu, subtiliu niuansavimu ir kt.

Netrukus ansamblyje pasikeitė kai kurie muzikantai: antruoju trimitininku tapo A.Maknavičius, valtornistu – A.Ulteravičius, tūbistu – J.Dargis. Šios sudėties kvintetas, per 30 metų surengęs daugybę koncertų Lietuvoje, taip pat užsienio šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Danijoje ir kitur, atlikdamas patį įvairiausią repertuarą, sudarytą iš klasikos, baroko, romantizmo ir šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinių, nuolat tobulino savo profesinį meistriškumą, gludino ansambliniam grojimui reikalingas savybes.

Prieš penkerius metus, 2016-ųjų rudenį, ilgametį vadovą V.Bružą kvintete pakeitė pirmtako vertas Sigitas Petrulis, talentingas trimitininkas, dešimtmetį grojęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos brass kvintete.

Pasitraukus ir kitiems seniesiems ansamblio nariams, vadovas surinko naują, taip pat muzikiniu požiūriu labai stiprią atlikėjų

„Klaipėdos brass istorija“: Klaipėdos brass kvintetas, solistai – M.Putna (klavišiniai), E.Federavičius (perkusija), L.Urbikas (saksofonas), A.Alminas (trombonas), dainininkės A.Smičiūtė, B.Ignatavičiūtė.

Vytauto Petriko nuotr.

grupę: J.Katauskas (trimitas), M.Paškauskas (valtorna), A.Stakvilevičius (trombonas), V.Liasis (tūba). Visi penki kvinteto nariai – Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos, legendinės Lietuvos varinių pučiamųjų muzikos atlikėjų ruošimo kalvės, auklėtiniai.

Naujosios Brass kvinteto sudėties dalyviai, tęsdami savo kolegų dešimtmečiais ugdytas ansamblio menines tradicijas ir pasirinktą kryptį, kūrybingai įneša ir savąjį, jaunatviškai kitokį požiūrį, atliepdami dabartinių dienų pokyčius, skonius, ieškodami savitų raiškos kelių, naujų formų, repertuaro, priartinančio prie nūdienos aktualijų.

Vadovaujamas nenuilstančio, išradingojo S.Petrulio, kvintetas intensyviai koncertuoja, rengia vis naujas programas, kuriose skamba pačių įvairiausių epochų ir žanrų kūriniai. Ypač didelio populiarumo sulaukia

spalvingos edukacinės, visai šeimai skirtos programos, praturtintos sceniniais elementais bei kitų menų sinteze.

Klasika ir džiazas Šventinis jubiliejinis koncertas taip pat išsiskyrė kūrybingu išradingumu, apgalvotu dramaturginiu programos išdėstymu, atliekamų kūrinių stilistine įvairove. Jį skoningai praturtino svečiai – kviestieji solistai: B.Ignatavičiūtė ir A.Smičiūtė (sopranai), L.Urbikas (saksofonas), M.Putna (klavišiniai), E.Federavičius (perkusija), A.Alminas (trombonas).

Nuo pirmųjų žėrinčių J.Clarke’o („Trumpet voluntary“) ir J.Moreu (Rondo) kompozicijų iki pat uždegančių finalinių ► 29

MUZIKA

◄ akordų stebino koncerto programos

nuoseklumas, kylant emocinės kulminacijos link, patraukliai derinant klasiką su šiuolaikiniu stiliumi, džiazo improvizacijomis.

Kvinteto profesionalumą liudijo sugebėjimas akimirksniu pereiti nuo kantileniškų, dainingų, aukštos garso kultūros reikalaujančių kūrinių prie fanfarinių, veržlių, ritmiškai aktyvių pjesių. Jautrumu ir įtaiga alsavo skaidraus, gražaus tembro soprano savininkės B.Ignatavičiūtės ir ansamblio atlikta J.S.Bacho arija „Mein glaubiges herze frohlocke“ bei A.Scarlatti „Mio tesoro per te moro“. Kantilenos liniją tęsė subtiliai pagrotas vienas gražiausių kvinteto repertuaro kūrinių – W.A.Mozarto Adagio.

S.Šimkaus konservatorijos mokinys A.Alminas, įspūdingai trombonu pagrojęs žaismingą E.Stolzerio „Die fidele Posaune“, patvirtino šios muzikos institucijos pedagogų, ugdančių varinių pučiamųjų instrumentų atlikėjus, šlovę.

Ištobulintas technines, dinamines, ansamblines bei kitas raiškos galimybes Brass kvintetas pademonstravo atlikdamas žymiausio Lietuvos aranžuotojo R.Giedraičio, be kurio neapsieina dažnas orkestras, ansamblis ar kitas instrumentinis kolektyvas, gana sudėtingos muzikinės kalbos kūrinį – Kvintetą „Muzika draugams“.

Perėjimą į lengvesnio žanro dalį pradėjusi solistė A.Smičiūtė, žaviai pateikė savo kelių dainų programą „Aš myliu Paryžių...“ Kartu su ansambliu, prisijungus klavišiniams (M.Putna) bei perkusijai (E.Federavičius), ji temperamentingai ir įkvėptai padainavo A.Hornezo „C’est si Bon“ ir J. Dassino „Les champs – Elysees“.

Koncertą vainikavo kulminacinės virtuozinės Brass kvinteto ir saksofonininko L.Urbikio improvizacinės kompozicijos – A.Piazzollos „Ave Marija“, J.M.Forde’o „Beginning“ ir K.Mašanausko „Dangus Tau dovanojo aukštį“, žavinčios žėrinčiu vario gaudesiu, aktyviais ritmais.

Dėkingai publikai nesiskirstant, muzikantai dar padovanojo R.Giedraičio „Keliai, keleliai“ ir „Mom’s Hometown“. Žaismingą ir šventišką toną koncertui suteikė šmaikštusis vedėjas – aktorius Vaidotas Martinaitis.

Balaganinis teatras Viena iš intensyvėjančio Klaipėdos koncertinio sezono kulminacijų laikyčiau plačiai 30

„Balaganinis teatras“: pianistai A.Geniušienė, L.Geniušas.

pripažintų pianistų A. ir L.Geniušų (Lietuva, Rusija) fortepijoninio dueto koncertą lapkričio 10-ąją. Palyginti jaunas talentingų atlikėjų ansamblis klaipėdiečiams pasiūlė itin įdomią, efektingą, pianistiniu požiūriu sunkią programą, pavadintą „Balaganinis teatras“. Ją sudarė trys genialūs, pasaulyje gerai žinomi, tematika vienas kitam artimi kūriniai, anot L.Geniušo, visi paremti balaganinio teatro stilistika ir atitinkantys comedie del arte bufonadinę raišką, su būdingų kaukių teatro personažų, atgijusių lėlių paveikslais, komedijinėmis situacijomis.

Smalsu buvo išgirsti Lietuvoje retai atliekamą didžiojo XX a. muzikos reformatoriaus, tradicinės muzikos kalbos atnaujintojo S.Prokofjevo (1891–1953) Siuitą iš baleto „Pasaka apie juokdarį“, aranžuotą dviem fortepijonams. Iš šešių paveikslų baleto, sukurto 1915 m., muzikos sudaryta 12 dalių Siuita sujungia charakteringiausius veikalo momentus, pasitelkiant pačias įvairiausias ir išraiškingiausias fortepijono galimybes.

A. ir L.Geniušai, tobulai jaučiantys nova-

toriško S.Prokofjevo kūrinio stilistiką bei fortepijono traktuotės savitumą, kūrinį atliko preciziškai, ritmiškai drausmingai ir logiškai, bet kartu elegantiškai ir nepaprastai muzikaliai. Jų interpretacijoje žaismė, humoras, šaržas, šokiškumas bei lyrizmas vaizdžiai derėjo su aštria „Juokdario“ epizodų dramatine priešprieša. Dueto susiklausymas, pianistų dialogas, įprasminant visumą bei detales, buvo tiesiog idealus.

XX a. prancūzų kompozitoriaus modernisto D.Milhaudo (1892–1974) trijų dalių Siuita dviem fortepijonams „Skaramušas“ (Scaramuccia – liaudies komedijų del arte, kaukių teatro personažas – peštukas, pagyrūnas, bailys) A. ir L.Geniušai pratęsė teatrališką komedijinę koncerto temą. Lengvu žaismingumu, greitu veiksmu, nuotaikų kaita spindėjo pirmoji dalis Vif. Jos pradžioje muzikinė ritminė medžiaga, atrodžiusi tarsi padrika, pamažu trigarsiniams sąskambiams besikaitaliojant su unisoniniais sekvenciniais pasažais, susirikiavo į sklandžias aiškias linijas bei faktūras. Antroje dalyje

MUZIKA

„Pas Maurą“, „Valsas“, „Užgavėnių vakaras“, „Žindyvės šokis“, „Senis su lokiu“, „Čigonai ir grėblių pardavėjas“, „Vežikų šokis“, „Maskaradas“, „Petruškos ir Mauro kivirčas“, „Petruškos mirtis“. „Petruškos šmėkla“) kūrinį A. ir L.Geniušai skambino tarsi vienu atsikvėpimu. Nepaisant visomis prasmėmis labai sudėtingo muzikinio audinio, reikalaujančio vos ne specialaus techninio pasirengimo, net fizinės ištvermės, pianistai ir vėl demonstravo neįtikėtinai darnų ansamblį, prigimtinį muzikinės architektonikos pojūtį. Dueto interpretacijoje žavėjo idealiai įvaldytos įmantrios faktūros (sudėtinga akordinė technika, pasažinės kaskados, išradingi štrichai ir kt.), plataus fortepijono garso diapozono, plačiausios spalvų gamos, neįprastų poliritminės pulsacijos ritmų bei jų modifikacijų perteikimas. Įprasmindami kiekvieną, net smulkiausią detalę, atlikėjai kartu išryškino kūrinio visumą ir mintį.

Koncertas padarė didžiulį įspūdį. Malonu buvo matyti klausytojus, kurie po koncerto skirstėsi pakylėti, prisipildę gerų emocijų, tarsi nusimetę pandeminio nuovargio nuosėdas. Tokį efektą galėjo sukurti tik tobulai ir įkvėptai atlikta puiki muzika.

Vytauto Petriko nuotr.

Modéré pianistų duetas perkėlė klausytojus į lyriškesnę, jautresnę, nuoširdesnę būseną. Gana sunkią klavyrinę partitūrą, pulsuojančią pačia įvairiausia ritmine bei intonacine-dermine medžiaga (vienbalsumas ir akordika, šokiniai, punktyriniai, sinkopuoti ritmai, trioliniai pasažai, marga faktūrų kaita ir kt.), atlikėjai suvaldė meistriškai, tarsi žaisdami. Klausytojus įkaitino temperamentingoji trečioji dalis Brazileira.

Jos pagrinde – energija ir temperamentu trykštantis brazilų šokis samba (Mouvement de Samba). Keli Brazilijoje praleisti metai, nepakartojami įspūdžiai, susiję su savitu brazilų folkloru, apeigomis, ugningais šokiais, kuriais žavėdavosi tradicinių karnavalų metu, D.Milhaudui padarė didžiulę įtaką, o kūryboje paliko ryškų pėdsaką. Braziliška muzika pirmiausia praturtino tembrinęritminę bei emocionaliąją kompozitoriaus muzikos pusę. Brazileira nuskambėjo laisvai, veržliai ir pakiliai. Girdėjome plastišką, dinamišką, virtuoziškai atliktą dainingą šokį, auginant jį iki žėrinčio fortissimo fina-

le. Žavėjo tobulas atlikėjų ansambliškumo pojūtis, gebėjimas jausti scenos partnerį, idealus dinamikos ir garso intensyvumo reguliavimas, perteikiant D.Milhaudo muzikoje užprogramuotą didelę gyvybinės energijos koncentraciją.

Tarsi vienu atsikvėpimu S.Prokofjevo ir D.Milhaudo opusai parengė klausytojus susitikimui su įspūdinga, „tūkstančio ir vieno stiliaus“ kompozitoriaus I.Stravinskio (1882–1971) Siuita iš baleto „Petruška“ (transkripcija dviem fortepijonams). Keturių paveikslų balete kompozitorius senovine kaukių teatro maniera įkūnijo lėlių – Petruškos, Balerinos ir Mauro meilės – dramą. Balerina, atstūmusi įsimylėjusį, kenčiantį Petrušką, pasirenka kvailą ir piktą Maurą. Galų gale Petruška žūsta nuo Mauro rankos. 14-os epizodų („Užgavėnių jomarkas“, „Rusų šokis“, „Pas Petrušką“,

Dedikacija Klaipėdai Vienu skambiausių akordų rudeninės Klaipėdos muzikinio sezono tėkmėje tapo lapkričio 25-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose nuskambėjęs operinio meno įžymybės, iškilaus Lietuvos solisto, nuostabaus boso-baritono A.Švilpos ir garsių jo kolegų koncertas „Dedikacija Klaipėdai“, skirtas solisto 50-mečiui.

Nepaprastai džiugu, kad pasaulinio garso dainininkas savo jubiliejinę sukaktį įstabiu koncertu paminėjo būtent gimtojoje Klaipėdoje, tuo parodydamas miestui dėmesį ir meilę. Juk dėl išskirtinio talento, nepaprastai gražaus, spalvingo balso tembro, tobulai įvaldyto vokalo, gilaus įsijautimo į kiekvieną vaidmenį A.Švilpa yra geidžiamas visose pasaulio operos scenose. Su milžinišku pasisekimu jis dainuoja Vienos, Zalcburgo, Berlyno, Maskvos, Diuseldorfo, Hanoverio, Miuncheno, Ženevos, Liono, Antverpeno, Kopenhagos ir daugelyje kitų pasaulio teatrų. Klaipėdos muzikinė bendruomenė, galinti didžiuotis, jog būtent čia, prie jūros, prasidėjo operos žvaigždės kelias ► 31

MUZIKA

„Dedikacija Klaipėdai“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, solistas A.Švilpa, dirigentas S.Soltészas, solistai V.Prudnikovas, K.Benediktas, I.Prudnikova

32

udnikovaitė, K.Balabonaitė-Bronté, R.Petrauskaitė, M.Selinger, L.Pautienius.

MUZIKA

Olesios Kasabovos nuotr.

33

MUZIKA

◄ į meno olimpą, šio koncerto laukė labai nekantriai. Daugelio atmintyje turbūt amžinai liks A.Švilpos prieš porą metų sukurtas efektingas Olando vaidmuo R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, rodytoje Klaipėdos senajame elinge.

Pasitelkęs Klaipėdos muzikinio teatro simfoninį orkestrą (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis), pakvietęs savo artimus scenos kolegas – solistus, A.Švilpa klaipėdiečiams padovanojo karališką koncertą.

Jam diriguoti mielai sutiko senas A.Švilpos bičiulis, į geriausių pasaulio dirigentų dešimtuką patenkantis Aalto teatro Esene dirigentas Stefanas Soltészas (Austrija), nuolat kviečiamas dirbti garsiausiuose pasaulio teatruose. Kartu su maesto į Klaipėdą atvyko ir koncerte pasirodė jo žmona, tarptautinį pripažinimą pelniusi solistė, mecosopranas Michaela Selinger, dainuojanti Vienos, Tokijo, JAV ir kitų šalių teatruose. Įspūdingą gala koncertą sudarė dvi muzikos charakteriu bei pobūdžiu kiek skirtingos dalys. Pirmojoje dominavo rimties ir susikaupimo sklidini XIX a. rusų kompozitorių kūriniai, antrojoje – lengvesni, žaismingesni Vakarų Europos autorių operų ir operečių fragmentai. Į rusiškąją dalį klausytojus įvedė simfoninis orkestras, atlikęs Polonezą iš P.Čaikovskio (1840–1893) operos „Eugenijus Oneginas“.

Tiesiog tobulai Pirmasis A.Švilpos atliktas kūrinys – M.Musorgskio (1839–1881) vokalinis ciklas „Mirties dainos ir šokiai“ – dėl muzikos kalbos sudėtingumo itin retai skambantis koncertinėse erdvėse, solisto interpretuojamas nuskambėjo tiesiog tobulai, sukrečiamai ir šiurpiai.

Nepaprastai įtikinamai dainininkas perteikė keturių dalių – paveikslų („Lopšinė“, „Serenada“, „Trepakas“, „Karvedys“), jungiamų vienos, neišvengiamai ateisiančios mirties temos, įspūdį, muzikoje glūdintį tragizmą, skaudžią ironiją. Juk ji, mirtis, gali ateiti bet kada, pasirodyti bet kokiu pavidalu. Pirmojoje dalyje Mirtis dainuoja lopšinę kūdikiui, mirštančiam ant motinos rankų.

Antrojoje Ji – trubadūras, giedantis meilės serenadą po mirštančios jaunos mergaitės langu, sukeldamas jos vaizduotėje laimės vaizdus. Trečiojoje Mirtis susitapatina su pūga, kurios sūkuriuose pasiklysta pasigėręs 34

vargšas valstietis; nelaimingasis girdi dainą apie vasarą, derlių, perteklių. Labiau išplėtotoje baladės tipo ketvirtojoje dalyje Mirtis, pasirodžiusi naktį grėsmingo karvedžio ant žirgo pavidalu, triumfuoja, apžvelgdama plačius laukus, nuklotus žuvusių karių kūnais, ir pašiepdama dainuoja apie mielą poilsį žemėje.

Tokį efektą galėjo sukurti tik tobulai ir įkvėptai atlikta puiki muzika.

Analogų vokalinėje literatūroje neturinčio M.Musorgskio dainų ciklo „Mirties dainos ir šokiai“ atlikimas kelia ypatingus reikalavimus ir solistui, ir orkestrui. Pats kompozitorius sakė, kad jo kredo – noras muzikoje parodyti tikrą gyvenimą, „kad ir kokiais pavidalais jis reikštųsi, tiesą – kad ir kokia ji būtų karti“. Siekdamas savojo tikslo įkūnijimo, M.Musorgskis cikle nepaprastai išradingai praplėtė muzikos išraiškos priemonių arsenalą: cikle vyrauja liaudies dainų bei kalbinės intonacijos, nuolat susipina dainingi ir rečitatyviniai epizodai, individualizuojamas santykis tarp vokalinės partijos ir meistriškai išplėtoto orkestro (ko „nepasako“ vokalas, tai „paaiškina“ orkestras), pabrėžtinai išryškinamas žodinis tekstas ir kt.

Klausantis A.Švilpos atliekamo šio išties titaniško sudėtingumo ciklo, stebino absoliuti vokalizavimo, jausmų tikrumo, emocinių išgyvenimų, judesių ir sceninės išvaizdos harmonija. Balsas skambėjo išraiškingai, giliai, kiekvienas žodis pateiktas prasmingai, aiškiai, moduliuojant įvairiausiomis balso intonacijomis.

Publika girdėjo ir matė nedidelį sukrečiamą spektaklį, tarsi patvirtinantį kadaise muzikos kritiko V.Stasovo pasakytą mintį apie M.Musorgskio dainas: „Jos vertos ištisų simfonijų ir operų!“ Sielos skausmo, kančios ir nevilties temą, atlikdamas Boriso monologą – mirties sceną iš M.Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ IV veiksmo, pratęsė gerai klaipėdiečiams pažįstamas solistas, A.Švilpos mokytojas, garsusis Lietuvos bosas Vladimiras Prudnikovas. Artistiškai tikroviškai ir jaudinamai solistas perteikė nepakeliamai sąžinės priekaištų kankinamo, bet bandančio save pateisinti žmogaus, nors ir caro, išgyvenimus. Nuostabiai išraiškin-

gai skambėjo sodrus V.Prudnikovo bosas ir daininguose momentuose, ir lygaus melodinio apibrėžtumo neturinčiuose, „trūkinėjančiuose“ melodeklamaciniuose epizoduose.

Baigiamąja pirmosios dalies puošmena tapo A.Švilpos padainuotas virtuoziškas, žėrintis Farlafo rondo iš M.Glinkos (1804–1857) operos „Ruslanas ir Liudmila“ II veiksmo. Sceniškai žavia, neįtikėtinai lengva itališkosios bufonados maniera solistas sukūrė nevaldomo džiaugsmo apimtą pagyrūną Farlafą (be jokio vargo paverš iš Ruslano mylimąją Liudmilą!). Dėl ištisinės greitakalbės, staccato štricho, veržlaus vivace tempo, Farlafo rondo – sunkiai įkandamas riešutas bosams. Tačiau, nepaisant visų „spąstų“, A.Švilpa, demonstruodamas puikią vokalinę techniką, ariją atliko stulbinamai efektingai, artistiškai, o dikcija buvo tiesiog nepriekaištinga.

Solistų žvaigždynas Antrojoje, šampaninėje jubiliejinio koncerto dalyje pasirodė Lietuvos operos solistų žvaigždynas ir viešnia iš Austrijos M.Selinger. Meile, džiaugsmu, linksmybe žėrinčioms arijoms, duetams, teatrališkumo ir vizualinio spalvingumo suteikė šioje dalyje solistų dėvimi originalūs, specialiai atsivežti puošnūs sceniniai personažų rūbai.

Po temperamentingosios J.Strausso (1825–1899) polkos simfoniniam orkestrui „Tegyvuoja vengrai“, op. 332 (1869) publika scenoje išvydo garsųjį lietuvių baritoną Laimoną Pautienių. Jo atlikta Don Žuano arija „Fin ch’han dal vino“ iš W.A.Mozarto (1756–1791) operos „Don Žuanas“ I veiksmo žėrėjo ugningu temperamentu, per kraštus besiliejančia energija. Jei neklystu, pirmą kartą Klaipėdoje koncertuojanti jauna solistė, nuostabus sopranas Kamilė Balabonaitė-Bronté sužavėjo itin aistringai, emocionaliai, lygiu, gražaus tembro balsu atlikta, kantileniškai besiliejančia Toskos arija „Vissi d’arte“ iš G.Puccini (1858–1924) operos „Toska“ II veiksmo. Pasaulyje plačiai pripažintam gražiausio tembro Lietuvos tenorui Kristianui Benediktui įkvėptai padainavus meilės, aistros bei kerinčio melodingumo kupiną Kalafo ariją „Nessun dorma“ iš G.Puccini operos „Turandot“ III veiksmo, neapsakomo muzikos ir atlikimo grožio sužavėta publika pratrūko ovacijomis.

MUZIKA

Taip norėjosi, kad tenoras padainuotų dar ką nors... Lyriškai ir subtiliai nuskambėjo daugelio mylimos ir gerai žinomos solistės Ievos Prudnikovaitės ir M.Selinger (mecosopranai) atlikta Barkarolė „Belle nuit, ô nuit d’amour“ iš J.Offenbacho (1819–1880) operos „Hofmano pasakos“ III veiksmo.

Antrojoje koncerto dalyje į sceną išėjęs A.Švilpa atliko puikiąją, energingąją Atilos ariją „Mentre gonfiarsi l’anima“ iš G.Verdi (1813–1901) operos „Atila“ ir vėl pakerėjo klausytojus vokalinių frazių ekspresija bei minties įprasminimu. Daugybę kartų girdėta, bet niekada publikai nenusibostanti Karmen habanera „L’amour est un oiseau rebelle“ iš G.Bizet (1838–1875) operos „Karmen“ I veiksmo I.Prudnikovaitės interpretacijoje suskambo tarsi visiškai naujai.

Graži balso kantilena derėjo su ramia, išoriškai nesiblaškančia (kaip dažnai pasitaiko) scenine laikysena, viską išsakant muzikoje.

Operetės žanrą koncerto programoje reprezentavo du numeriai. Švelniąją meilės sceną – Hanos ir Danilo duetą „Valso aidas“ („Lippen schweigen“) iš F.Leháro (1870– 1948) „Linksmosios našlės“ III veiksmo jautriai atliko Klaipėdos teatro solistė Rita Petrauskaitė ir L.Pautienius; Džuditos ariją „Meine Lipen, sie küssen so heiß“ iš to paties kompozitoriaus operetės „Džudita“ nepaprastai muzikaliai, gražiu, įvaldytu vokalu padainavo M.Selinger.

Koncertą vainikavo kerinčiai, ryškiai ir įspūdingai A.Švilpos atlikti Mefistofelio kupletai iš Ch.Gounod (1818–1893) operos „Faustas“ I veiksmo, sukėlę salėje tikrą euforiją.

Prie ilgai atmintyje išliksiančios nepamirštamos meno šventės sėkmės nemažai prisidėjo puikiai, preciziškai ir darniai grojęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, diriguojamas įžymiojo svečio S.Soltészo. Dirigento temperamentas, juvelyrinė rankų technika, subtilios detalės, taupūs judesiai, visų galimų komponentų sąveika, visiškas susiliejimas su muzika – neabejotinai svarbiausias viso koncerto pasisekimas.

Jaukią, šiltą, nuspalvintą lengvu humoru koncerto atmosferą padėjo kurti ir charizmatiškas jo vedėjas Julijus Grickevičius.

Jubiliejinis legendinio boso A.Švilpos ir jo scenos bičiulių koncertas, visa savo eiga sukūręs nepaprastą nuotaiką ir atrodęs tarsi savaip surežisuotas spektaklis, praskriejo kaip viena trumpa akimirka. Klausytojai niekaip nenorėjo paleisti artistų.

35

SUGRĮŽIMAI

S.Janušaitė: dainuoti – likimo malonė ir garbė Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ vieną stipriausių šalies sopranų Sandrą Janušaitę sieja ne tik su mylimu pajūriu. Ji primena, kad būtent šis kūrinys dainininkei atnešė sėkmę ir pripažinimą. Užsienio scenas išbandžiusi solistė džiaugiasi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pasiūlymu dainuoti uostamiestyje, nes Lietuvoje jaučiasi stokojanti savirealizacijos.

nuočiau. Gaila, kad anksti jos netekau.

Tikiu, kad iš dangaus ji džiaugiasi mano pasiekimais. Dainuodama visada dėkoju mamai, nes, jei ne jos tikėjimas manimi, užsispyrimas, skatinimas lankyti muzikos mokyklą, viso to nebūtų, – įsitikinusi garsi solistė. – Mano tėtis turi puikų balsą.

Jis – bosas, tačiau profesionaliai nedainuoja, nebent šeimos susibūrimuose.

Jam 71 metai, buvęs suvirintojas šiuo metu džiaugiasi, mėgaujasi užtarnautu poilsiu.“

Žaneta SKERSYTĖ

Dėkinga už galimybę

Žemaitė „iki kaulo smegenų“ „Visada norisi grįžti padainuoti į Klaipėdą: tai mano jaunystės miestas, žadinantis daug gerų prisiminimų.

Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje studijavau dirigavimą ir slapta puoselėjau svajonę dainuoti solo. Likimas palankiai susiklostė, kad vėliau įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Jau antrus metus dainavau Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatytoje R.Wagnerio operoje „Skrajojantis 36

olandas“. Man tai likimo malonė, garbė ir tarsi patvirtinimas, kad visos svajonės pildosi. Svajokime ir išsipildys“, – linkėjo S.Janušaitė.

Lietuviškas pajūris S.Janušaitei – tarsi namai, nes Žemaitijoje ji gimė, čia gyveno jos protėviai. Solistė kilusi iš Kretingos rajono Kurmaičių kaimo, tad su malonumu kalba žemaitiškai ir tik šia tarme bendrauja su savo tėčiu, šiuo metu gyvenančiu Gargžduose. „Galėjau duoti interviu ir žemaitiškai, kad jis būtų lengviau suprantamas mano mylimiems žemaičiams. Didžiuojuosi, kad esu žemaitė „iki kaulo smegenų“. Man tai suteikia stiprybės. Mano mama buvo Šilgalytė, kilusi iš Skuodo rajono Vindeikių kaimo. Jei ne mama, aš šiandien nedai-

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras R.Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ subūrė iš pajūrio krašto kilusius žymius lietuvių solistus: Olando partiją atliko Vokietijoje R.Wagnerio operose dainuojantis bosas-baritonas Almas Švilpa, Dalando – Vokietijos ir Šveicarijos operos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas, o Zentos partija atiteko S.Janušaitei. „Mielai atvykčiau dainuoti į Klaipėdą dažniau. Labai laukiau „Skrajojančio olando“ premjeros praėjusiais metais, o šiemet su malonumu dainavau vėl. Esame dėkingi teatrui, kuris ėmėsi ►

SUGRĮŽIMAI

Iš Vakarų Lietuvos kilusi operos solistė S.Janušaitė publiką ir meno žinovus džiugina nepaprastai gražiu balsu, emocionalumu ir ryškiais vaidmenimis.

Martyno Aleksos nuotr.

37

SUGRĮŽIMAI

S.Janušaitė su T.Girininku G.Verdi operoje „Trubadūras“.

S.Janušaitė – Zenta R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Martyno Aleksos nuotr.

S.Janušaitė 2018 m. dainavo G.Puccini operoje „Turandot“, pastatytoje Rygoje.

38

S.Janušaitė – Gerhida R.Wagnerio operos „Valkirija“ pastatyme Eseno mieste Vokietijoje 2018 m.

Asmeninio albumo nuotr.

SUGRĮŽIMAI

Vizitinė kortelė

Eseno „Aalto“ teatre po R.Wagnerio operos „Valkirija“ spektaklio su A.Švilpa ir I.Prudnikovaite.

Asmeninio albumo nuotr. ◄ gražios misijos suburti vienoje scenoje iš šio krašto kilusius žmones. Su spektaklyje dainuojančiais solistais jau yra tekę susitikti scenoje, tačiau dažniausiai ne Klaipėdoje. Dažniausiai susitinkame su A.Švilpa, kuris man kaip bičiulis, brolis.

Su juo kartu dainavome ne tik Vilniuje, bet ir Esene. Žaviuosi jo asmenybe ir vokaliniais pasiekimais. Vienas įsimintiniausių su juo dainuotų duetų buvo Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“, kur aš buvau Undinė, o Almas – Vandenis. Su juo teko dainuoti ir R.Wagnerio „Skrajojančiame olande“, ir „Valkirijoje“. Scenoje teko būti ir A.Švilpos dukra, ir mylimąja (juokiasi)... Su Andriu Ludvigu, Klaipėdoje dainavusiu Eriko partiją, esu dainavusi ir Vilniuje (R.Wagnerio „Skrajojančiame olande“), ir Rygoje (G.Puccini „Mada-

me Butterfly“). Užsienio scenose teko dainuoti ir su Olando partiją atlikusiu Rihardu Mačanovskiu iš Latvijos. Kiekvienas žmogus į spektaklį įneša kažką savito, ir jie kas kartą skamba naujai.

Tarkime, opera vienokia diriguojant Modestui Pitrėnui, kitokia – diriguojant Tomui Ambrozaičiui. Su soliste Dalia Kužmarskyte ne kartą dainavome kartu, o jos balsas mane kas kartą nustebina“, – sakė S.Janušaitė.

Jos stiprybė – operos Solistė sakė, kad jos stiprybė – operos, kuriose iki galo atsiskleidžia jos balsas. „Retai dainuoju operetėse, koncertuose. ►

Sandra Janušaitė gimė 1974 m. Kretingos rajone. Nuo 2001-ųjų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistė, publiką ir meno žinovus džiuginanti nepaprastai gražiu balsu, emocionalumu ir ryškiais vaidmenimis.

Ji sėkmingai debiutavo ir pasaulio operos scenose – Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir kitose šalyse. 2007 m. solistė pasirodė su BBC Velso nacionaliniu orkestru.

Dainavimo S.Janušaitė mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Vlados Mikštaitės, prof. Irenos Milkevičiūtės ir doc.

Jolantos Čiurilaitės klasėse. Vėliau stažavosi Zalcburgo (Austrija) „Mozarteume” pas prof. Lilian Sukis (1999) ir Gdansko Stanislawo Moniuszko’s muzikos akademijos meistriškumo kursuose (Lenkija) pas prof.

Renatą Scotto, (2000).

Solistė dainuoja visas pagrindines soprano partijas LNOBT spektakliuose, 2007 m. Ravenos festivalyje (Italija) ji atliko Zyglindos vaidmenį „Valkirijoje”, su LNOBT simfoniniu orkestru ir dirigentu Robertu Šerveniku surengė solinį koncertą.

S.Janušaitė yra sukūrusi nemažai įsimintinų ryškių vaidmenų. Ypač palankiai kritikai įvertino solistės parengtus Zentos („Skrajojantis olandas“), Zyglindos („Valkirija“) ir Elzos („Lohengrinas“) vaidmenis R.Wagnerio operose. Žavi ir kiti solistės repertuarą puošiantys personažai: Mikaela (G.Bizet „Karmen”), Dona Elvyra (W.A.Mozarto „Don Žuanas”), Liza (P.Čaikovskio „Pikų dama”), Leonora („Likimo galia”), Odabela („Atila“), Elvyra („Ernanis“) ir Aida („Aida“) G.Verdi operose, Rachelė (J.F.Halévy „Žydė”), Tatjana (P.Čaikovskio „Eugenijus Oneginas”), Aldona (A.Ponchielli’o „Lietuviai“), Madam Baterflai („Madam Baterflai”), Mimi („Bohema“) ir Turandot („Turandot“) G.Puccini operose bei daugelis kitų, kuriuos dainavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos ir kitų šalių scenose.

Ji dainavo vadovaujant Carlo Rizzi, Friedriechui Heideriui, Tomui Netopilui, Srboljubui Dinicui, Kirilui Karabitui, Antony’ui Hermusui, Anjai Bihlmeier ir kitiems dirigentams. Jos partneriais scenoje buvo Neilas Shicoffas, Gastonas Rivero, Martinas Muehle, Abdela Lasri’s, Jeffrey’s Dowdas, Sergejus Poliakovas, Aleksejus Saijapinas ir kiti įžymūs operos solistai.

S.Janušaitė – „Metų operos viltis“ (2004), turi du „Operos švyturius“ (2007, 2012), Auksinį scenos kryžių už Tatjanos vaidmenį operoje „Eugenijus Oneginas“ (2013) ir „Auksinio disko 2013” prizą bei laureatės vardą.

39

SUGRĮŽIMAI

◄ Operos artimesnės sielai, nes esu labai emocionali. Man patinka pastatymai su daug judesio. Negaliu ilgai stovėti vienoje vietoje, tad koncertai man netinka. Stovėti ir dainuoti – man kažkas baisaus“, – tvirtino S.Janušaitė.

Ji neslepia: buvo laikas, kai stebėjosi, kas gali dainuoti R.Wagnerio muziką.

Bet vėliau tapo prisiekusia šio kompozitoriaus gerbėja. „Juokaudavau, kad ten reikia ne dainuoti, o šaukti. Vis dėlto bėgant metams supratau, kad šis kompozitorius kūrė muziką su paslaptimi. Tai subtili, nelėkšta, nebanali muzika, kurią reikia pajausti. R.Wagneris man užkaitina kraują. Jo muzikoje jaučiama vokiška dainavimo maniera, tad dainuoti tenka visiškai kitaip nei rusų ar italų operose. Ši muzika mane pakylėja: jaučiuosi tarsi su sparnais. Linkėčiau su R.Wagnerio kūryba susipažinti net operos nemėgstantiems žmonėms. Manau, šis kompozitorius pajėgus sužavėti net didžiausius

Būtina nusiteikti pozityviai ir dainuoti tai, kas patinka, kai tik yra proga. skeptikus. Šiuolaikine jaunimo kalba – „Skrajojantis olandas“ „veža“, – tikino S.Janušaitė.

Ypatingas kūrinys Zentos partija solistei nėra lengva, ypač pirmas duetas su Olandu (A.Švilpa). Be geros vokalinės technikos čia neišsiversi. „Turi dainuoti „iš dūšios“, kaip sako žemaičiai. Geriausias pasiruošimas solistui – kasdienis balso lavinimas. Svarbiausia neužmigti ant laurų. Ką bedainuotum, dainuoti turi protingai: niekas kitas geriau

nei pats balso šeimininkas nepasaugos jo nuo pertempimo, nepajus sunkių momentų. Svarbi ir solisto emocinė būsena, nes ši opera reikalauja įsijautimo ir visiško atsidavimo. R.Wagneris ne veltui tarp solistų pripažįstamas sudėtingu kompozitoriumi, todėl, norėdamas atlikti jo kūrinius, turi labai gerai valdyti savo balsą.

Pradedantiesiems solistams nesiūlyčiau imtis R.Wagnerio muzikos. Per anksti šio kompozitoriaus ėmęsi dainininkai net praranda balsus“, – įspėjo S.Janušaitė.

Anot solistės, Zenta iš „Skrajojančio olando“ – svajoklė idealistė, kurią traukia paslaptys ir romantiški žygiai. Svetimšalį kapitoną Olandą, vadinamą „šventuolių siaubu“, ji įsimyli beatodairiškai ir aplinkinių įspėjimų apie vaiduoklių laivą nenori girdėti. Apkaltinta neištikimybe, Zenta ryžtingai puola į jūros bangas, tačiau jos auka nutraukia prakeiksmą ir išgelbsti amžinoms klajonėms pasmerkto Olando sielą.

S.Janušaitės šeima: vyras Artūras, sūnūs Edvardas ir Edmundas, tėvas Steponas ir Sandra. Ši nuotrauka solistei yra brangiausias atsiminimas, tada jie visi dar buvo kartu.

40

SUGRĮŽIMAI

S.Janušaitė su vyru A.Iljoičiu Kopaberge (Švedija). Šiame mieste S.Janušaitė dainavo net šešiose G.Puccini operose „Madam Butterfly“.

Daugybėje R.Wagnerio operos pastatymų dainavusiai S.Janušaitei klaipėdietiškas „Skrajojantis olandas“ išskirtinis savo scenovaizdžiu. „Mačiau įvairių scenografijų, tačiau niekas negali prilygti Klaipėdos senajam elingui ir jo dvasiai. Kai girdite sakant, kad šis pastatymas išskirtinis – neabejokite. Tikras laivas, įvairių aukščių scena... Prisipažinsiu, kad tie aukščiai iš pradžių net gąsdino, bet džiaugiuosi, kad man tai pavyko įveikti. Esu dėkinga gamtai už palaikymą: kai tik ateidavo laikas mano arijai, išsigiedrydavo ir lietūs dainuoti netrukdė“, – šypsojosi Zentos partiją atlikusi solistė.

Bet ko nedainuos Anksčiau dažniau dainavusi užsienyje – Vokietijoje, Latvijoje, dabar S.Janušaitė daugiau dainuoja Lietuvoje: „Taip norėjau.

Realizacijos Lietuvoje truputį trūksta, Vokietijoje buvo daugiau galimybių. Nebesu jauna, bet metai man kaip solistei naudingi: vis labiau suprantu, kaip teisingai

Vienas didžiausių solistės gerbėjų – Gargžduose gyvenantis jos tėvas S.Janušas.

Asmeninio albumo nuotr.

naudoti savo balsą. Kuo daugiau giliniesi, tuo daugiau išmoksti. Jaunam atrodo, kad tu jau viską žinai ir moki“, – teigė profesionalė.

Produktyviausiu savo karjeros laikotarpiu S.Janušaitė iki šiol vadina 2013– 2015 m. sezonus, praleistus Vokietijos Eseno miesto „Aalto“ teatre: „Tai buvo puikus laikas: sukūriau daug vaidmenų, kurių Lietuvoje neturėčiau galimybės atlikti.“ „Jaunystėje buvau LNOBT stažuotoja, kuri stebima, žiūrima, ką čia ji gali, ko – ne. Kol kartą, staiga atsisakius dainuoti pagrindinei „Skrajojančio olando“ solistei, Zentos partija buvo patikėta man. Mane tarsi išmetė į atvirą jūrą, tačiau pavyko įrodyti savo gebėjimus.

Taip ir dainuoju iki šiol. R.Wagneriui aš už daug ką dėkinga. Ir kiekvienąsyk dainuodama R.Wagnerį, prisimenu savo pirmąjį kartą su jo muzika“, – pasakojo S.Janušaitė.

Ji prisipažino, kad dėl pandemijos menininkų gyvenimas tapo kitoks, ir kalbėti apie kūrybinius planus sudėtinga. „Mums belieka prisitaikyti prie realybės. Pakeis-

ti jos negalime, todėl būtina nusiteikti pozityviai ir dainuoti tai, kas patinka, kai tik yra proga. Bet ko aš niekada nedainuosiu“, – tvirtino solistė.

Džiaugsme ir varge „Šiemet sausio 29-ąją mūsų šeimą pasiekė žinia, kad 24-erių sūnus Edvardas nužudytas... Jeigu Dievas davė mums tokį išbandymą, vadinasi, turime atlaikyti ir nepalūžti. Turiu džiaugtis, kad turiu dar artimų žmonių. Dėkinga bičiuliams, savo meninei šeimai, operos solistams ir visiems, visiems, ypač Daliai Ibelhauptaitei ir Gintarui Rinkevičiui... Visada sakiau, kad meilė yra.

Ji nugali visas kliūtis. Jei ne mano vyro Artūro palaikymas, niekada nebūčiau dainavusi ir atlaikiusi tokio skausmo...

Jis – mano angelas sargas. Jis – ramus, o aš – pasiutusi. Esame kartu nuo 1994ųjų: susitikome du svajokliai ir sukūrėme šeimą. Esu šeimų šalininkė“, – pasakojo S.Janušaitė.

41

DAILĖ

Paukštukų godos ir m Kristina JOKUBAVIČIENĖ Naujojoje Klaipėdos galerijoje nuo lapkričio 4 d. iki gruodžio 2 d. veikė dailininko iš Telšių, Lietuvos dailininkų Džiaugsmas akims sąjungos Klaipėdos skyriaus nario Romualdo Inčirausko Šiandieniniame apokaliptiškame sapne, gyvenimu vadinamame, ryškūs, smagūs, kūrinių paroda „Abstrakcija didžiai nuotaikingi (nes vizualizuosu autoriniu ženklu. Tapyba + sakyčiau, ja nuotaikas) paveikslai, kuriuose tarsi nuo skulptūra“. pavadžio nutrūkęs laigo šmaikštus autorinis

ženklas, atrodė kaip deguonies prisotinto oro gurkšnis. Ir tikras džiaugsmas akims. Šiek tiek bendrą spalvų iškilmės įspūdį „gadino“ keturios skulptūrinės kompozicijos, keturi „Juodmedžiai“, atklydę iš Anykščių šilelių tankmių, iš tikrosios realybės, kuri atsiveria gūdžiau nei šviestuvinės pamėkliškų medžių karūnos, jų spygliuotai nuodingi pumpurai ar Žemės, pavargusios nuo nuolatinio tvariosios sulos varvinimo (kraneliu), alegorija.

Parodos anotacijose buvo cituojami R.Inčirausko žodžiai, kad rodomi paveikslai

R.Inčirausko parodos „Abstrakcija su autoriniu ženklu. Tapyba + skulptūra“ Naujojoje Klaipėdos galerijoje fragmentas.

42

DAILĖ

r metalisto silpnybės yra tiesiog „koloristiniai pasiblaškymai, atsipalaiduojant ant drobės. Tai poilsis nuo metalo“. Kadangi kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį, nelabai tikiu, kad parodoje mačiau būtent abstrakcijas, kad tai lengvo atsipalaidavimo ar pasiblaškymo būsenoje anykštėno (pagal kilmę) darbai, sukurti 2021 m. vasaros popietę svajojant kuriame nors gimtinės šilelyje. O gal tai tas atvejis, kai geras menininkas nori atskleisti savo silpnybes, jos vis vien tampa stiprybėmis ir galutinis rezultatas pademonstruoja

rimtą meninę kokybę? Juolab kad kažkada dailininkas teigė, jog savo kūrybos lauke tapybai yra suteikęs meilužės statusą, o tai, kad ir kaip žiūrėsi, įpareigoja.

Autorinis ženklas O paukščiai? Pasak autoriaus, paukščių tema jo kūryboje pasirodė maždaug prieš keturis dešimtmečius, kai visi

skaitėme alegorinį Richardo Bacho bestselerį „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tuomet paukščiai romantiškai atplasnodavo į metalo plastikos kūrėjo paveikslus. Laikui bėgant jie vis dažniau, pamiršę sparnus, į parodas atžingsniuodavo pėsčiomis. Bet visada spalvingi, pasipuošę, ryškūs, su charakteriu. Jų, tokių didelių, savimi patenkintų ir sočių, negali ignoruoti ir nematyti, o autorius vis tvirtina – tai ne paukščiai, tai autorinis ženklas. ►

Juodmedis III. 2020. Aliuminis, bronza, plienas. Fragmentas.

43

DAILĖ

R.Inčirauskas. Bandantys susikalbėti. 2021. Drobė, aliejus, aukso folija.

Paženklintas. 2021. Drobė, aliejus.

Juodoji našlė. 2021. Drobė, aliejus.

Dviese. 2021. Drobė, aliejus.

R.Inčirauskas žaismingai, su jam būdinga subtilia ironija, be pykčio ir dramos parodoje pateikė spalvingą žmogiškosios prigimties silpnybių galeriją. ◄ Kaip čia neprisiminsi mistinio serialo

Įsiaudrinęs. 2021. Drobė, aliejus.

44

„Tvin Pyksas“ personažo įžvalgos: „Pelėdos nėra tai, kas atrodo.“ Nusileidimas ant žemės šiems „ne paukščiams“ išėjo į naudą. Pasitelkęs personifikaciją, sužmogindamas dangaus skrajūnus, R.Inčirauskas žaismingai, su jam būdin-

ga subtilia ironija, be pykčio ir dramos parodoje pateikė spalvingą žmogiškosios prigimties silpnybių galeriją. Kompozicijų pavadinimai papildomai išryškina nuostatas, jausmus, emocinius būvius („Ramus dėl aukso“, „Ikoninis“, „Įsiaudrinęs“, „Juodoji našlė“, „Skubantis“ ir kt.), nors būviai ir šiaip taikliai pagauti. Antra vertus, R.Inčirauskas neskatina žiūrovų žengti į gilios minties paieškas. Tiesiog kviečia visada žvelgti su gera abejonės doze, nes kažkas vis dėlto nėra tai, kas atrodo. Taip pat reikėtų nepamiršti įvertinti energija ir buvimo džiaugsmu švytinčių spalvų ir jų dermių, kai kur pagyvintų aukso folijos blikais. O jei jų fone autorinis ženklas nuskamba kaip nemandagus kikenimas orioje draugijoje?

Tuo ir išsiskiria R.Inčirausko kūryba (ne tik tapyba), kurioje jis geraširdiškai pasišaipo ir

DAILĖ

Ikoninis. 2021. Drobė, aliejus, aukso folija.

Fotosesija. 2021. Drobė, aliejus.

Skubantis. 2021. Drobė, aliejus.

Ramus dėl aukso. 2021. Drobė, aliejus, aukso folija.

iš savo, ir iš kitų rimtumo. Tiek iš įženklintų paukštukų gyvenimo.

Įvairiapusis kūrėjas Su „Juodmedžiais“ situacija lyg ir aiškesnė.

Tyrinėjantieji įvairiapusę R.Inčirausko kūrybą, sutaria, kad tai – vientisos ir univer-

salios kūrėjo asmenybės, užmojų ir interesų platumu ne tokios jau dažnos mūsų laikais, pavyzdys.

R.Inčirauskas vienodai sėkmingai darbuojasi medalių, metalo plastikos, skulptūros srityse, sujungdamas vaizduojamosios ir taikomosios dailės principus, o savitas idėjų, temų ir detalių interpretavimas atskleidžia stiprų kūrybinį individualumą.

Verta atkeipti dėmesį, kad parodoje rodomos skulptūrinės kompozicijos buvo kuriamos 2020-ųjų pavasarį. Tikėtina, ankstyvą pavasarį, kai gamta dar tik pradeda svarstyti, ar verta busti. Juodieji medžiai, juodalksniai, juoduma. Aliuminis, bronza, plienas. Ir nelabai viltingos mintys apie žmogiškąją egzistenciją, būties prasmingumą, įgaunančios netikėtas, stipriai „sukaltas“, kaip būdinga visai R.Inčirausko kūrybai, formas.

45

DAILĖ

Klaipėdos vitra ž Darželio vitražinės meistrai, R.Mar t Septintojoje vitražų detektyvų serijoje pasakojome apie vienintelį profesionalų vitražo kūrėją Klaipėdoje Donatą Ivanauską. Jo pradėtą vitražų kūrimo tradiciją uostamiestyje pratęsė dizaineris Virginijus Bakas. Dėl jo fantastiškų, o kartais net kiek utopinių idėjų atsirado ne vienas komerciškai sėkmingas kūrybinis projektas. Kartu su juo vitražus kūrė Dainius Maleckas ir Rytis Martinionis. Iš jų estafetę perėmė Virgilijus Bizauskas.

Kartu su tapytoju A.Karveliu R.Martinionis sukūrė vitražą legendinei Klaipėdos kavinei „Bohema“.

Virgilijaus Bizausko archyvo nuotr.

46

Birutė SKAISGIRIENĖ

Gavo apleistą vaikų darželį Pasakojimą apie Klaipėdos vitražų kūrėjus, savamokslius entuziastus ir romantikus, norėtųsi pradėti nuo buvusiame legendiniame vaikų darželyje veikusio menų lofto. Šis šiuolaikiškų menininkų rezidencijų pirmtakas buvo įsikūręs Naujojoje Uosto gatvėje.

V.Bizausko vitražas uostamiesčio kavinėje „Aismarės“.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

DAILĖ

a žų istorijos (8)

r tinionio ir V.Bizausko stiklo menas Apie viską – nuo pradžių. Su bendraklasiu dizaineriu Sauliumi Rudnicku V.Bakas buvo įkūręs interjero ir eksterjero dizaino centrą „Inex“. „Per jį sėkmingai realizuodavome informacinių sistemų projektus Maskvoje. Turėjome patirties ir, žinoma, tikėjome šviesia ateitimi, – dalijosi prisiminimais V.Bakas. – Meno bibliotekoje susipažinau su savamoksliu menininku D.Malecku, kuris buvo likęs be darbo prasidėjus „Dailės“ kombinato griūčiai.

Dainius buvo įgijęs patirties dirbdamas su vitražo menininku D.Ivanausku ir norėjo toliau užsiimti vitražų gamyba. Todėl mes su Sauliumi pagalvojome, kad mūsų dizaino centre galėtume įkurti vitražų dirbtuves, kuriose Dainius galėtų toliau dirbti.

D.Maleckas savanoriškai ėmėsi patalpų ir įrangos paieškos žygių.“ D.Maleckas kantriai ir nuosekliai mynė valdininkų slenksčius ir galiausiai jam pavyko įtikinti miesto vadovus, kad reikia įkurti visus Klaipėdos menininkus vienijantį centrą.

Tuometis miesto meras Povilas Vasiliauskas neformalių menininkų grupei atidavė nebeveikiantį vaikų darželį Naujojoje Uosto gatvėje. Tokiu būdu 1990-aisiais menininkams atiteko apleistas vaikų darželio pastatas ir pusantro hektaro sklypas su kiemu, vaikų žaidimo aikštele ir senu sodu. Šioje vietoje – Naujoji Uosto g. 16 – vėliau iškilo vienas brangiausių Klaipėdoje pastatų – Lietuvos banko saugykla. Šiuo metu čia įsikūręs Klaipėdos regioninis valstybinis archyvas.

Įkūrė vitražų dirbtuves „Darželį reikėjo remontuoti. Valdžia drąsino imtis remonto darbų ir garantavo privatizavimo pirmumo teisę, jei kada tokia būtinybė atsirastų, – pasakojo V.Bakas. – Mudu su ir Dainiumi neturėjome lėšų, bet aš nusprendžiau pasiskolinti, kadangi tikėjau, kad galėsime užsidirbti ir grąžinti.

R.Martinionio vitražas Klaipėdos mokesčių inspekcijoje.

Pasiskolinau iš brolio 10 000 rublių, tuo metu tiek kainavo du „žiguliukai“, ir ėmiausi veiklos. Pastato rūsyje netrukus įkūrėme vitražų dirbtuves arba tiesiog vitražinę.“ Taip šiam pastatui prigijo Darželio vardas.

Darželyje susibūrė labai skirtingi menininkai: Aleksas Mažonas su savo pantomimos teatru, Benas Šarka, grupė „Doooooris“, Gintaras Grajauskas su bliuzroko grupe „Kontrabada“. Vieni menininkai į Darželį užsukdavo rečiau, kiti – dažniau. Nuolat čia rezidavo tik „išprotėję“ vitražininkai V.Bakas, D.Maleckas ir Rytis Martinionis. Tapyti dar ateidavo Arvydas Karvelis su savo kompanija. „Įsikuriant vitražų dirbtuvėse labai pravertė D.Malecko patirtis ir ryšiai, – prisiminė V.Bakas. – Vilniaus chemijos institute radome žmogų, kuris mums sumontavo lydymo krosnį. Tai buvo tiesiog savadarbė krosnis, kurioje buvo galima išgauti iki 1 000 laipsnių temperatūrą. Stiklą pirkdavome „Raudonosios aušros“ gamykloje sostinėje. Nuvažiavau ten ir į Klaipėdą parvežiau sunkvežimį spalvoto stiklo. Tokia buvo vitražinės pradžia.

Tapytoją R.Martinionį į savo kompaniją pasikvietėme kaip dailininką, aš buvau organizatorius, o Dainius – vitražų meistras.

Editos Leskauskienės nuotr.

Prie mūsų kompanijos kartais prisidėdavo tapytojas A.Karvelis. Negaliu sakyti, kad mes degėme dideliu noru dirbti. Kai tik buvo galima nedirbti, nedirbome, susitikę postringaudavome apie aukštuosius menus ir apie šviesią mūsų, kūrėjų, ateitį. Bet kai reikėdavo pinigų, susikaupdavome ir realizuodavome užsakymus. Nesureikšminu savo darbo ir savo veiklos, tiesiog turėjau verslumo gyslelę.

Kažkam juk reikėjo imtis meno vadybos.“

Studijavo stiklo dizainą R.Martinionį daugelis pažįsta kaip savito braižo, išskirtinės raiškos tapytoją ir E.Balsio menų gimnazijos pedagogą. Anuomet jis reiškėsi ir kaip legendinės vitražinės dailininkas, vitražų idėjų autorius.

R.Martinionis Estijos dailės akademijoje įgijo stiklo dizaino specialybę. Estijos dailės akademijoje Taline jis mokėsi kartu su broliu – šviesaus atminimo keramiku Gintaru Martinioniu. Štai ką apie studijas Taline pasakojo Rytis: „Mano brolis jau buvo atitarnavęs armijoje, todėl kaip veteranas įstojo ► 47

DAILĖ

◄ studijuoti keramikos, o aš visai žalias, iš mokyklos suolo, buvau priimtas į interjero specialybės studijas. Norėjau studijuoti tapybą Vilniaus dailės institute, bet tuomet vešėjo tokia korupcija, kad įstoti Lietuvoje neturėjau šansų. Talino dailės akademija su Vilniaus dailės institutu turėjo sutartį – Lietuvai ruošti taikomosios dailės specialistus – odininkus, baldų dizainerius, interjero, stiklo menininkus. Taip su broliu atsidūrėme Taline.“

„Sovietmečiu mokslai Taline prilygo studijoms užsienyje. Talinas ir visa Estija buvo skylė sovietiniame burbule, beveik Vakarai. Ten gyvenantieji matė Suomijos televiziją, gaudavo užsieninių žurnalų. Estams buvo pasiekiami mums neprieinami dalykai. Estų nepavyko surusinti, jie sunkiai integravosi į sovietinę aplinką“, – studijų metus prisiminė Rytis.

R.Martinioniui studijuojant Taline būta visokių linksmų ir nelabai smagių istorijų, dėl kurių jam buvo atimta galimybė tobu-

lintis Vengrijoje, bet svarbu, kad buvo leista tęsti studijas. Po pirmojo kurso Rytis perėjo į stiklo dizaino specialybę, kurią tuo metu jau studijavo vitražų dailininkas Vytautas Janulionis.

Baigęs Estijos dailės akademiją, R.Martinionis parvažiavo į Vilnių. Įpratusiam kone prie vakarietiško gyvenimo Taline, jam buvo nyku sugrįžti į Lazdynų mikrorajoną. Nepavyko ir jokio darbo susirasti. Jo bičiulis skulptorius Alius Berdenkovas pasiūlė važiuoti į Klaipėdą. Daug nesvarstęs Rytis paklausė draugo patarimo. „Atvažiavau į Klaipėdą 1985-aisiais. Pyrago man nebeteko, dirbtuvės dailininkams jau buvo išdalytos. Per pažintis draugai mane įtaisė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatų susivienijime „Pajūris“ pas Feliksą Idzelį.

Buitine tematika padariau keturis nedidelius vitražus Buities rūmams (Herkaus Manto g. 36). Trūko įrangos, darbas tempėsi ilgai.

Deja, neturiu išsaugojęs nei vitražų projektų, nei kartonų. Po kelerių metų atsirado vieta E.Balsio menų gimnazijoje, kurioje darbuotis yra visų menininkų svajonė. Nuo 1988 m. įsisukau į kūrybinį gyvenimą, 1989 m. su grafiku Valdemaru Kalniniu surengiau pirmąją savo tapybos parodą Klaipėdoje.“

Vitražinės dailininkas

R.Martinionio ir V.Bizausko vitražai Klaipėdos laikrodžių muziejuje.

48

Algimanto Jarukaičio nuotr.

Tuo metu Klaipėdos meniniame gyvenime vyko permainos. Dizaineris V.Bakas jau buvo užkūręs Darželį – pirmąjį menininkų loftą. Čia ir gimė pirmieji bendri Ryčio, Virginijaus ir Dainiaus vitražai.

Pirmąjį vitražą R.Martinionis sukūrė Mokesčių inspekcijai (Herkaus Manto g. 2).

Vitražo dailininkas buvo Rytis, o meistrai – D.Maleckas ir V.Bakas. Vitražas dabartinėje Mokesčių inspekcijoje buvo jų svarbiausias, rimčiausias darbas. Labai teigiamai šį kūrinį vertina ir vitražo menininkas V.Bizauskas.

Kartu su tapytoju A.Karveliu R.Martinionis sukūrė vitražą legendinei kavinei „Bohema“, ilgai veikusiai prie Klaipėdos parodų rūmų. To vitražo dekoro autorius yra Arvydas, o idėja – Ryčio. Vitražą įgyvendino V.Bakas.

Legendinės kavinės „Bohema“ vitražo nuotrauką savo archyvuose surado menininkas V.Bizauskas. Deja, „Bohemos“ vitražas išliko tik fotografijoje. Šis vitražas labai iškalbingas – jame daugybė ženklų ir simbolių, atkuriančių bohemišką dvasią ir nuotaiką. Būtent

DAILĖ

tokio šiam barui ir reikėjo. Vitražo centre lotyniška sentencija „In vino veritas“ ir moteriai kažką į ausį kuždantis vaikinas, kairėje būgną muša beždžionė, dešinėje prie baro įsitaisiusi apsinuoginusi keturakė moteris su vyno taure rankoje, jai virš galvos – skraiduolės skumbrės ir viską stebinti Dievo akis.

Nežinia, kur pradingo „Bohemos“ vitražas užsidarius kavinei, bet ištikimieji kavinės lankytojai šį kūrinį tikrai prisimena.

Gražus buvo ir vitražas kavinėje „Medūza“ prie televizijos bokšto Giruliuose.

Vitražo kompozicijos centre R.Martinionis buvo pavaizdavęs stilizuotą medūzą. „Šio vitražo nebėra, nieko apie jį nežinau. Tai vienas iš didesnių vitražų, sukurtų Darželyje, vėliau buvo tik smulkesni. Mūsų veikla kuriant vitražus truko tik trejus metus, paskui mus išvarė, ir viskas sugriuvo. Gal trūko rinkodaros. Darželį iš menininkų atėmė, V.Bakas vedė ir išvažiavo į Vilnių, visą savo turtą – stiklą ir įrangą – perleidęs V.Bizauskui“, – užbaigė pasakojimą R.Martinionis.

Kūrė dviese Sugriuvus vitražinei legendiniame Darželyje, visą vitražo ūkį perėmė dizaineris V.Bizauskas.

R.Martinionio ir V.Bizausko vitražas „Žalgiris“ Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje.

Virgilijaus Bizausko nuotr.

„Užeidavau pas juos į tą vitražinę, pasižiūrėdavau, kaip jie dirba, labai įdomu buvo. Taip ir prisivaikščiojau – aš iš reklamos perėjau į vitražo sritį, o V.Bakas iš stiklo srities – į reklamos“, – šypsojosi Virgilijus.

Tapytojas R.Martinionis ėmė kurti vitražus kartu su V.Bizausku. Rytis buvo idėjų

V.Bizausko sukurtas dekoratyvinis vitražas-šviestuvas parduotuvei „Kardažolė“.

autorius, o Virgilijus jas įgyvendindavo. „Rytis puikia valdo teptuką ir pieštuką, bet kuriant vitražą to neužtenka: reikia kruopštumo, gebėjimo valdyti įrankius, o Ryčiui neužtekdavo kantrybės. Rytis kurdavo didelio formato eskizus, o aš jau darydavau vitražus – ir toks darbo pasidalijimas buvo geras“, – teigė V.Bizauskas. ►

Asmeninio archyvo nuotr.

49

DAILĖ

◄ Rytis ir Virgilijus drauge sukūrė vitražus Klaipėdos laikrodžių muziejui: trijuose languose sukomponuoti Zodiako ženklai, po keturis kiekviename lange. Vitražai koloritu ir stilistika priderinti prie anksčiau ten sukurtų Broniaus Bružo vitražų.

Dar vienas ryškus R.Martinionio ir V.Bizausko bendras kūrinys, skirtas Žalgirio mūšio paminėjimui, 2010 m. buvo sukurtas Vytauto Didžiojo gimnazijai. Be to, menininkai kartu sukūrė ne vieną vitražą privačiose erdvėse, o vėliau jų keliai išsiskyrė: V.Bizauskas pats ėmėsi ir komponavimo. Šiuo metu V.Bizauskas yra ryškiausias Klaipėdos krašto menininkas, kuriantis iš stiklo. Jis puikiai įvaldė stiklo technologiją ir prisijaukino šią trapią medžiagą. „Stiklas man paklūsta, nors yra labai įnoringas.

Reikia patirties ir kantrybės, kol išmoksti tinkamai su šia medžiaga elgtis – turi nujausti, kiek stiklas gali būti krosnyje, kada jį reikia ištraukti, išmanyti kaip aušinti. Stiklas yra ypač trapi medžiaga, ir visas tavo įdėtas triūsas gali akimirksniu subyrėti į tūkstantį smulkių skeveldrų“, – sakė Virgilijus.

Iki šiol – su stiklu

V.Bizausko vitražai Klaipėdos S.Dacho progimnazijoje.

50

Birutės Skaisgirienės nuotr.

V.Bizauskas šiuo metu turi ir kitos širdžiai mielos veiklos – jaukią arbatinę-galeriją „Pilies malūnas“ Lopaičiuose, kur jiedu su žmona Birute gyvena ir šeimininkauja, užsiima kūryba, dailės edukacijomis, rengia kūrybinius plenerus ir kepa fantastiškai skanius pyragus. Tačiau Virgilijus nepamiršta ir vitražo. Prie arbatinės jis yra įsirengęs nedidelę dirbtuvėlę, kur gimsta jaukūs, nedideli erdviniai vitražai, galintys papuošti namų langus. „Ypatingų sąlygų neturiu, bet man užtenka. Nuolat atsiranda kokių nors nedidelių užsakymų. Kaip sakoma reklamoje, jei tavęs nėra čia, tai tavęs nėra visai. Taip ir man – negyvenu Klaipėdoje, tai ir primiršo visi. Turiu užsakymą sukurti vitražą dabar rekonstruojamam Klaipėdos turgui, bet, matyt, apsiribosiu klijuotiniu vitražu – vitražo imitacija“, – apie savo gyvenimo kasdienybę pasakojo Virginijus.

Didžioji dalis V.Bizausko vitražų – dekoratyviniai, abstraktūs. Glazūras ir oksidus jis naudoja retai – tai sudėtinga ir daug laiko atimanti technologija. Jam užtenka spalvoto plono stiklo, fantazijos, gero projekto ir kruopštumo. V.Bizauskui

DAILĖ

J.Vosyliaus ir V.Bizausko vitražai Klaipėdos licėjuje.

puikiai sekasi kurti ir erdvinius, funkcinius objektus – šviečiančius vitražus lubose ir šviestuvus. Čia jis nepralenkiamas, nes pats labai mėgsta tokius užsakymus. Tokį nepaprastai gražų vitražą Virgilijus yra sukūręs parduotuvei „Kardažolė“ (Tiltų g.

24). Vitražinis lubų šviestuvas ir spalvotu stiklu dekoruotos kolonos yra išlikusios, tik parduotuvės anturažas jau kitas. Šioje patalpoje dabar prekiaujama dėvėtais rūbais... Nieko nepadarysi, tokios yra laiko grimasos. Prisimenu, kaip užgniauždavo kvapą „Kardažolės“ interjeras. Įeidavai ne kaip į parduotuvę, o kaip į menę: vitražinis šviestuvas, įmontuotas lubose, kūrė prabangios estetikos aplinką.

Du vitražų ciklus V.Bizauskas yra sukūręs Simono Dacho progimnazijai (Kuršių a. 3).

Spalvotas, žaismingas vitražas pirmajame laiptinės aukšte buvo sukurtas 2009 m., antrojo aukšto laiptinę dar vienas vitražas papuošė 2014 m. Antrojo vitražo idėjos autorė – buvusi ilgametė mokyklos direktorė Elena Blažienė. Nepaprastai smagus, linksmas ir nuotaikingas šis kūrinys: vitražo kompozicijos dominantė – spalvotas sūkurys, į žaismingą verpetą įsukęs saulę, debesis, bures ir laivų vėliavėles. Vitraže nesunkiai atpažįstama V.Bizausko stilistika: visi menininko sukurti vitražai yra ryškūs, skaidrūs, palieka gaivų lengvumo įspūdį.

Dar vienas labai gražus, saugomas ir vertinamas V.Bizausko sukurtas vitražas yra kavinėje „Aismarės“ (Tilžės g. 9).

Du vitražus kartu su tapytoju Juozu Vosyliumi V.Bizauskas yra sukūręs Klaipėdos licėjuje (Kretingos g. 44).

Restauruoja senus vitražus Nesuminėsiu visų V.Bizausko sukurtų vitražų, didelė dalis jo kūrinių yra privačiuose interjeruose. Negalėdama ir nenorėdama brautis į privačias valdas, neskaitmeninau vitražų privačiose erdvėse, o pats V.Bizauskas irgi neturi išsamaus savo kūrybinio archyvo, ne viską ir ne visada pavykdavo nufotografuoti. Su V.Bizausko kūryba galima geriau susipažinti Imanuelio Kanto bibliotekos sukurtoje virtualioje Klaipėdos krašto dailės galerijoje: https:// www.biblioteka.lt/lt/daile/taikomoji-daile/ virgilijus-bizauskas.

V.Bizauskas yra ne tik vitražų kūrėjas, bet ir senųjų vitražų restauruotojas. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti jo restauruotas Lietuvos vitražo pradininko Stasio Ušinsko vitražas, šiuo metu saugomas Kretingos kultūros namuose. „S.Ušinsko vitražą atrado užkištą kažkur sandėlyje. Tas vitražas gana grubus,

Birutės Skaisgirienės nuotr.

suvirintas kažkokia metalo konstrukcija, stiklai sulieti iš kelių spalvų. Kiekvienas stiklo luitas aprėmintas stora vario juosta, o tos juostos tarpusavyje sujungtos varžtais.

Tokios konstrukcijos dar nebuvau matęs, bet darbas man atrodė įdomus – S.Ušinskas dirbo stiklo fabrike „Raudonoji aušra“ ir eksperimentavo su visokiausiomis medžiagomis. Padariau ką galėjau, tuščias vietas užpildžiau stiklu, sutvirtinau konstrukciją.

Negalėčiau pavadinti to darbo restauracija, tikiuosi kada nors sugrįžti prie šio vitražo“, – sakė V.Bizauskas, apgailestaudamas, kad S.Ušinsko unikalus kūrinys eksponuojamas ne lange, o sienos nišoje, kurioje labai trūksta apšvietimo.

Labai gaila, kad ne visus klaipėdiečių vitražų kūrėjų darbus pavyko surasti: išliko nedidelė dalis, kiti pradingo arba buvo sunaikinti. Nepavyko surasti ir visų sunaikintų vitražų nuotraukų. Gal jos guli kur nors klaipėdiečių saugomuose senų nuotraukų archyvuose ir kada nors išvys dienos šviesą, sužadindamos prisiminimus. O tai, ką pavyko surasti ir užfiksuoti, visą vaizdinę medžiagą galima rasti bibliotekos parengtame virtualiame freskų ir vitražų žemėlapyje: http://www.biblioteka. lt/freskos/.

Vitražų tyrimai tuo nesibaigia, šio stiklo meno kūrinių paieškos tęsiasi.

51

GINTARO LAŠAI

Pasakojimas apie beg e arba Tikros istorijos p

Diana LATVĖ

Prieš kelerius metus į mano akiratį pateko zootechniko V.Polonskio 1945 metų ataskaita Maskvos zoologijos sodo direktoriui apie Kionigsbergo zoologijos sodo begemotą.

Joje rašoma, kad begemotui vardu Hansas 18 metų, jis didelis, buvo septynis kartus sužeistas ir du kartus susižeidęs, 13 dienų išbuvo be maisto ir vandens... Ataskaitoje kapota kanceliarine kalba pateikta komiška begemoto gydymo istorija – tarsi žmogiš52

kojo jautrumo daigelis Europos valstybių dalijimosi lauke.

Vladimiras Petrovičius gulėjo atmerktomis akimis, iki aušros dar buvo toli, tačiau miegas prapuolė. Apsivertė ant šono, paskui ant kito, porą kartų dar pasivartė, galiausiai nutarė nebesikankinti, atsikėlė, nušlepseno prie spintelės, paėmė grafiną su vandeniu, paskui prigludo prie lango, skruostu pajusdamas gaivinančią stiklo vėsą. Dangaus juodume švietė, mirgėjo, blyksnojo, mirkčiojo, geso, žiebėsi žvaigždės, spalvotos ir bespalvės, plieno šaltumo ir šiltos tarsi ketaus krosnelė kambaryje. Nuo mirgulia-

vimo Vladimirui Petrovičiui apsvaigo galva – štai kur tu, Didžiosios Meškos irštva. Vladimiras Petrovičius pakreipė galvą kairėn, prisimerkė – mylimas jo Meškinijos žvaigždynas atsidūrė maždaug toje dangaus pusėje kaip namie – čia kitokia žemė ir kitoks oras, kitoks klimatas ir kitokios žvaigždės. Vladimiras Petrovičius truputį nusiramino. Prie žiburiais plūstančio lango jį apėmė mieguistumas. Nusižiovavo, patenkintas nušlepsėjo atgal į lovą, rūpestingai užklostė, susisuko į antklodę – kyšoti liko tik nosies galiukas – atsiduso ir užsimerkė. Vladimiro Petrovičiaus širdis keistai cvaktelėjo (po tos siaubingos nakties

GINTARO LAŠAI

g emotą Hansą Rosa, s pėdsakais pasekus ji dažnai be priežasties tvaksėdavo), miegas kaipmat dingo. Velniava. Vladimiras Petrovičius supyko ant savęs ir ant miego, ne juokais jį suerzinusio, atsisėdo, gurkštelėjo vandens ir liko sėdėti lovoje galvą nunarinęs, padilbomis stebeilydamasis į kampe suverstas gamtos muziejaus eksponatų liekanas – roplių, paukščių, gyvūnų iškamšas, susivijusias į kamuolį su lapių uodegomis ir sudžiūvusių augalų liekanomis. Kambaryje kvepėjo vaistažolėmis, nuo durų kartkartėmis patraukdavo skersvėjis, ir prietemoje regėjosi, tarsi kampe tūnotų fantasmagorinis gyvūnas, kantriai laukiantis savo valandos atgyti. Vladimiro Petrovičiaus žvilgsnis praslydo jo paties išrankiotais tarp šukių ir eilėmis surikiuotais sveikais išlikusiais stiklainiais su formaldehido tirpalu, kur tarsi gyvos plūduriavo egzotinių kraštų gyvatės.

Vladimiras Petrovičius mylėjo gyvates, tačiau baiminosi jų lygiai taip pat, kaip ir moterų. Tokiais momentais jis pajusdavo nusivylimą ir skausmą. „Ar galima mylėti ir kartu bijoti? – paklausdavo savęs ir tučtuojau atsakydavo: – Meilė privalo būti kančia.“ Taip kankinamai baiminga meile jis vienodai mylėjo ir gyvates, ir moteris, nors tikros meilės pats iki šiol nebuvo patyręs. Kartais jam dingojosi, esą gimtajame pamaskvės kaime palikęs apskritaveidę, plačiaskruostę, plačiastrėnę Verą, prie kurios jausdavosi daug menkesnis ir smulkesnis, nei iš tikro buvo. Kaimo vyrukai varžėsi dėl merginos dėmesio. Vladimiras Petrovičius likdavo nuošalyje. Iki visi išėjo į karą. Liko pora senių ir jis – arklių fermos zootechnikas. Sunkūs buvo laikai, trūko pašaro, bet kažkaip kapstėsi. Kaip tik tuo metu Vladimirui Petrovičiui nutiko stebuklas – anksčiau kreiva akimi nepažvelgdavusi mergina prilipo lyg magnetas.

Deja, jo laimė netruko ilgai. Karo įkarštyje rekvizavo arklius drauge su arklininku.

Vladimiro Petrovičiaus lūpos išsiviepė, lyg ketintų šypsotis.

Nemiga rimtai kankino Vladimirą Petrovičių. Ką ten nemiga, akių nebegalėjo sumerkti nuo to momento, kai į jaukų kambarėlį Maskvos zoologijos sodo centre įsiveržė vyriškiai odiniais lietpalčiais ir įsakė mikliai per pusvalandį susiruošti, nes jis, Vladimiras Petrovičius, tučtuojau privaląs vykti drauge valstybinės svarbos uždavinio vykdyti. Še tau kad nori. Vladimiras Petrovičius nelaikė savęs svarbiu asmeniu, kurį kas žadintų naktimis, tuo labiau dėl slaptų užduočių (net liūtei vaikuojantis nežadino). „Po velnių, kas tai galėtų būti?“ – pagalvojo, tačiau klausti nedrįso – atėjūnai neatrodė linkę į kalbas. Vladimiras Petrovičius – paprastas zootechnikas, ir pareigos jo nesudėtingos: dar kol nepasirodė pirmieji lankytojai, rytais pašalindavo gaišenas, reguliariai šerdavo gyvūnus, priimdavo jauniklius, izoliuodavo pasiligojusius ir riebiai keikdavosi – ką gi daugiau galėjo be vaistų?

Velniava, kur jo antrasis batas? Vladimiro Petrovičiaus širdis bumbsėjo lyg traktoriaus motoras – naktimis mieste dingdavo žmonės – tyliau tu, nelaboji, išgirs, supras, kad bijosi. Velnias, velnias. Kaip nebijosi – pradingėliai negrįždavo. Kurį laiką jų butai likdavo be priežiūros, bet neilgam, juos tuoj užimdavo nušepę papilkėjusiais veidais kaimiečiai, vedini alkanais vaikiščiais, nuolat kaišiojančiais rankas ir nosis į puodus bendroje komunalkės virtuvėje.

Bjaurokas čia kraštas. Ir miestas bjaurus, nors visiškai sugriautas, kiekvienas kampas, kiekviena griuvena tebedvelkė pavojumi, atrodė, kulkos tebeskraido ore lyg nekaltos vapsvos vasaros dieną. Niekur nesijautė saugus, vengė išeiti už zoologijos sodo ribų, vengė laukymės už tvartelio, kur įkurdino keturis per stebuklą po bombardavimo išlikusius gyvūnus – danielių, asilą, barsuką ir begemotą. Tiesa, su gyvuliais Vladimiras Petrovičius nesijautė vienišas, džiaugėsi tuo, ką turėjo, nes išties jam nieko netrūko. Atlyginimas – geras, maisto kortelės – jiems savos, vokie-

čiams – savos. Aišku, maisto pagal korteles nepersivalgysi, jo užteko tik kad nebadautų.

Vladimiras Petrovičius parduodavo savo maisto korteles, kadangi jo žiniai patikėtiems Karaliaučiaus zoologijos sodo gyvūnų likučiams miesto karinio komendanto biuras priskyrė sotų dienos davinį iš priekinių linijų trofėjinių produktų: aštuonis kilogramus duonos, keturis kilogramus ruginių miltų, maždaug tris šimtus gramų mėsos, šešis kilogramus avižų, tris šimtus gramų cukraus, penkis šimtus gramų ryžių ir du litrus pieno.

Priedo gavo žolės, kapotų šiaudų ir burokėlių.

Vladimiras Petrovičius tebežiūrėjo į gamtos muziejaus eksponatų liekanų suformuotą gyvį, kol už lango dangus nublyško iki pelenų baltumo. Kodėl su juo šitaip? Jis nėra netikęs ar nevertingas žmogus, tik, aiškiai, aplenktas laimės, jį likimas staiga nusviedė į pasaulio pakraštį, kur galbūt jo gyvybei gresia pavojus. Tiesa, akimirką kažkur giliai viduje sukirbėjo keistas pasitenkinimas, kad šio miesto pastatai bus išrinkti po plytą ir išsiųsti Leningradui ir Stalingradui atstatyti. *** Rytas tikrai daug smagesnis už bemiegę naktį. Vladimiras Petrovičius išmaukia degtinės stiklinę, pasuka spintelės užraktą ir, dukart paspjaudęs delną, persibraukia plaukus. Užduotis pasitaikė kebloka. Visą rytą jis bergždžiai stengėsi perprasti nesuprantamos kalbos rašmenis knygoje juodais viršeliais, tikėjosi rasiąs atsakymą, kaip su šiuo neįprastu padaru turėtų apsieiti. Gyvulys nėra arklys. Ką jau ką, o arklius puikiai supranta, su jais viskas daug paprasčiau: paglostai sprandą, paausį pakasai – tpruuu, nuoaaa, komandos nesudėtingos – švelniai brūkštelk šoną, paragink eiti, dešine ranka pastūmėk pirmyn, o užsimanęs sustoti – truktelk už vadelių. Svarbu atidžiai stebėk, kad arklys laikytų iškėlęs galvą, o jei sumanys spirti, muistysis ar pašoks, stipriai spausk pavadžius, kilstelk galvą ir tvirtai laikyk. Štai ir viskas. ► 53

GINTARO LAŠAI

◄ – Sveikas, drauge, kaip mūsų Hansas gyvuoja? – ant slenksčio išdygsta adjutantas Vasilijus Dimitrevas, kaip visuomet išsiviepęs nuo ausies iki ausies, uniforma kaip visuomet palamdyta.

Niekšas, degtinė jam, ne Hansas rūpi.

Vladimiras Petrovičius neraginamas atrakina spintelę, pripildo dvi stiklines.

– Į jūsų sveikatėlę, drauge adjutante Vasilijau Dimitrevai.

Adjutanto akutės gudrios, skrodžia aplinką tarsi rentgeno spinduliai, prisimerkia sekundę lyg staiga pavargęs, paskui mitriai stveria knygą juodais viršeliais, susižavėjęs net švilpteli – ši lyg pernokęs ankštis išvirsta aukštielninka, išspjaudama iš puslapių gelstelėjusią fotografiją.

– Priešo propaganda? – pasako ne familiariai ir draugiškai, kaip anksčiau, bet su tam tikru pašaipiu mandagumu, su nepatiklia vėsa. – Mūsų begemotas? Hmmm, panašus.

– Vienintelis, – numykia zootechnikas.

– Nusiramink, nebūk toks rūškanas, pažiūrėk, gražuooolis, – Vasilijus Dimitrevas pauosto fotografiją, netikėtai pastebi užrašą nugarėlėje. – Ro-sa. Ką?! Rosa! Joptvojšimts. Žinojai? – įremia žvilgsnį į Vladimirą Petrovičių. – Atsakyk.

– Velnią suprasi, bandyk pats apžiūrėti, ne kiaulė juk, guli dantis iššiepęs, neprisileidžia, grasinamai kriuksi, ištisas dienas ratus aplinkui suku, – Vladimiras Petrovičius skubiai subarškina spintelės užraktu, skambteli stiklas, duslus iš butelio kliukinamos degtinės garsas ir pasitenkinantis adjutanto čepsėjimas – ausiai malonūs kasdienių paliaubų garsai.

– Rosa, hmm... Joptvojšimts, kaip čia išeina, hmm, begemotas vokiečiams – Rosa, o mums – karo trofėjus, pergalės simbolis Hansas... Hmm... tik tylėk, tu nieko nesakyk.

Vasilijus Dimitrevas ryžtingai suplėšo fotografiją, pasišlykštėdamas koja skutelius įtrina į plytelių purvą, užpila degtine ir brūkštelėjęs degtuką uždega. Pasiblaškiusi ugnis trumpam nušviečia jų veidus. Kurį laiką jiedu stebi melsvą liepsną.

– Ne, ne, tokių dalykų negalima užmiršti, negali net įsivaizduoti, tu užnugario žiurke, kokia velniava dėjosi Kionigsbergo šturmo centre: švinas švilpė pro ausis, iš dangaus ir žemės krito kulkos, galvojau žemėn sulįsiu, joptvojšimts, kad žmogus ne sliekas, negali sulįsti. Girdėjau, narve blaškėsi liūtas, kaukė, riaumojo, galvojau, praversiu plyšelį, tegul bėga, tegul gelbėjasi, tą akimirką kaip trenks, ausis užgulė, griuvau, galva įsikasiau 54

į žvyro krūvą, laukiu, drebu, tik viskam nurimus atsistojau, žiūriu – narvo vietoje duobė riogso. Kare niekas niekam nerūpi, nei žmonės, nei žvėrys. Ką žvėrys? Ką – žmonės? Kare mes – kareiviai, o kareiviai nėra žmonės, esam paprasti karo įrankiai – įsako ir vykdai negalvodamas. Užsigalvosi, galvą prarasi, – Vasilijus Dimitrevas sekundę užsimerkia, paskui įdėmiai įremia akis į pašnekovą, tylomis žiūri jam į veidą, iš pradžių tiriamai ir rimtai, o paskui vis švelniau ir draugiškiau. – Tu, balandėli, blogai apie mane negalvok, gyvulėlius aš myliu, namie palikau šunį...

Vladimiras Petrovičius žino, kai Vasilijus Dimitrevas darosi sentimentalus, ilgam užtruks, atsistoja – verčiau jis duonos papjaustysiąs – pripila stiklines, pats negeria ir nesiklauso, mintys lakioja kažkur kitur...

– Kare visi pavirstame žvėrimis, ką ten žvėrimis, nei pakarti, nei paleisti esame, nei mirę, nei pusgyviai zombiai, po šalmais pasaloje su kulkosvaidžiais svetimoje žemėje tykome ir medžiojame tikrai ne iš bado, – įgirtęs adjutantas kumščiu trinkteli į stalą. – Kodėl? Atsakyk tu, užnugario žiurke.

Vladimiras Petrovičius verčiau patylės, jis nežino, ką atsakyti – gyvūnai neklausinėja, su jais daug paprasčiau – pripildo stiklines sau ir Vasilijui Dimitrevui, paskui pridega cigaretę, – ar draugas adjutantas nenorėtų konservuotos kiaulienos, specialiai jam laikytos? Šis purto galvą – ne, verčiau mėgausis cigarete, joptvojšimts, o degtinė gera, stačiai galvon kerta. Geltonos jo akys pro dūmų sruogas sušvelnėja, veidas išsilygina.

– O gyvūnas kitooooks, jame yra siela, tokias dangun ima... Ir pasaulis neblogas, iš prigimties jam nulemta būti laimingam, tik mes neleidžiam, nuodydami savo pagieža ir neapykanta, joptvojšimts, mes čia supūsim, kūnai virs mėšlu, lietus nuplaus srutomis, užkrės upes, duona ir ta nebeaugs...

Vladimiras Petrovičius neklausydamas linksi. Lauks, Vera tikrai lauks. Pila stiklinę po stiklinės, kol draugas adjutantas, galutinai nusigėręs, griūva po stalu. Vladimiras Petrovičius tempia sunkų jo kūną ant sofos su trimis kojomis ir plytų ramsčiu, atstojančiu ketvirtąją, užkloja vilnone antklode – rytą draugas adjutantas pabudęs čepsės čiupinėdamas, ot, kad taip namie tokią, miegočiau kaip caras, kaip generolas, nors pas mūsiškį nemačiau... – surenka keptos duonos likučius, tyliai užveria duris, išeina pas savo žvėris – danielių, asilą, barsuką, begemotą, vienintelius gyvus Karaliaučiaus

zoologijos sodo gyventojus, išlikusius po paskutinio šturmo 1945 metų balandžio pradžioje.

Vladimiras Petrovičius pastato apykaklę, prakeiktas oras persunktas drėgme, kaulus sukinėja, varva kiekviename kampe. Prispaudžia ranką prie krūtinės. Vasilijaus Dimitrevo žodžiai uždavė jam širdį. Na, ko gi jai? Karas baigėsi, greit vyks pas Verą, nors paskutiniai jo parašyti laiškai sugrįžo atgal.

Nerado adresato? Tikriausiai. Šiandieną toks metas. Visi pasimetę, niekas dėl nieko negali būti tikras, net Vasilijus Dimitrevas. Ko tas kvailys dangun užsigeidė? Užgeria, virkauja, už tokias kalbas ne dangun, greičiau pėsčias iki Sibiro nueis. Prie tvoros griuvėsių drybso trys zoologijos sodo sargybos mulkiai.

Pavasaris čia šykštauja saulės. Laimė, begemotas nesiskundžia. Vladimiras Petrovičius aplenkia aprūkusias zoologijos sodo pastatų griuvenas, iš griuvėsių kyšančias lyg nupjautų galūnių bigės, tarp kojų veliasi narvų tinklų draiskanos, kabinasi už kelnių, nosį spaudžia tvaikas, besismelkiantis nuo gyvulių lavonų, tarp plytų ir vokiškų automobilių griaučių įstrigusių. Vladimiras Petrovičius prispaudžia prie nosies pirštinę, susikūprina, nedidelė jo figūrėlė dingsta už aptvaro. *** Begemotą aptiko upelio slėnyje už krūmų, apsauginiame kanale, kur prieš prasidedant kautynėms slėpėsi pabėgęs per aviacijos antpuolio sugriautą zoologijos sodo sieną. Išgąsdintas sprogimo garsų, trylika dienų ištūnojo nei ėdęs, nei gėręs. Šis begemotas ir buvo Vladimirui Petrovičiui patikėta valstybinės svarbos užduotis. „Privalo išgyventi“, – įsakė adjutantas Vasilijus Dimitrevas, Vladimirui Petrovičiui prisistačius į Karaliaučiaus zoologijos sodą.

Lengva sakyti „privalo“, jei nėra kuo gydyti.

Gyvūno šonai kabėjo lyg tuščias maišas, begemotas kandžiojosi, nieko neprisileido, tik galutinai nusilpęs pasidavė. Iš sužaloto kūno Vladimiras Petrovičius ištraukė septynias įstrigusias skeveldras, susiuvo žaizdas, bet Hansas ėdalo nelietė, nesikėlė, žiūrėjo į Vladimirą Petrovičių liūdnomis akimis, tarsi sakytų: „Tu man ką?“ „Nieko nebus, reikia daktaro“, – prisipažino Vladimiras Petrovičius adjutantui. „Jei reikia – bus“, – pažadėjo šis ir lygiai po trijų dienų iš griuvėsių ištraukė senyvą vokietį gydytojo padėjėją, kuris greičiau iš baimės nei mainais į maisto kortelę drebančiomis lūpomis išlemeno receptą: „Du kartus per dieną duokit kibirą pieno ir du litrus degtinės. Gyvens.“

GINTARO LAŠAI

Kvailas vokietis, o jo receptas dar kvailesnis.

Kur rusų kareivis karo pabaigoje paims pieno ir degtinės? Pelės su žiurkėmis išstipusios, vietoj karvės spenio ir pirštas saldus.

Tačiau adjutantas Vasilijus Dimitrevas buvo atkaklus, išnaršė apylinkes, nenurimo, kol iš kaimyninio kaimo atgabeno karvę ir dar degtinės.

– Rekvizitas! Turėkis, taupiai naudok ir dėkok mūsų šauniesiems jūreiviams, kurie, beruošdami evakuacijai laivyną, aptiko vokiečių nespėtą išvežti konvojų: du tūkstančius vagonų, tarp jų – du vagonus su degtine. Generolo pavedimu pripildėme dvi cisternas. Cha, cha... Būtum tenai matęs mane civiliais drabužiais vilkintį. Slapčia prislinkau iš arčiau pasižiūrėti, joptvojšimts, stotyje vyko didelė šventė: kareiviai bėgo su kaušeliais, kiti stovėjo eilėje prie cisternos su dubeniu, su kareiviškais šalmais, o kurie nieko neturėjo, prašovė baką, stačiai gulėsi po juo – lūpomis gaudė bėgantį srautą. *** „Pakentėk truputį“, – šnabžda Vladimiras Petrovičius į begemoto ausį. Vienas kareivis laiko viršutinį žandikaulį, kitas – apatinį, o trečiasis į begemoto nasrus lieja litrą po litro.

– Gerk, drauge Hansai, į sveikatėlę, išgerk dar gramų šimtelį.

Jiems juokinga. Vladimiras Petrovičius nesijuokia. Ims ir nustips, o jį – Vladimirą Petrovičių sušaudys dėl valstybinio turto praradimo. Kokio velnio beprasmiškai žūti karo pabaigoje? Nesulauksi, ėsk, tu velnio gyvuly, kiša maltus burokėlius begemotui po snukiu, tas pamakaluoja, pamakaluoja, atkiša rudą šnipą, lyg sakydamas – tu man ką, vokiškas maistas nepalyginamai skanesnis. „Lepūnas, fricų išpera“, – keikiasi Vladimiras Petrovičius, švelniai glostydamas begemotui paausį „tpruuu, nuoaaa“, mat vargšeliui nuo ilgo badavimo užkietėjo viduriai. Vladimiras Petrovičius moka arkliams klizmas statyti – vienas kibiras distiliuoto vandens ir viskas. Dabar reikia kliautis nuojauta. Maždaug keturi kibirai turėtų pagerinti Hanso žarnyno veiklą. Po tokios neįprastos procedūros begemotas pabando atsistoti, klaikiai kriokteli, lyg ketintų tuščią skrandį išversti išvirkščią, ūmai stipriai apgirsta ir pamėgina išsiveržti iš aptvaro, bet susvyruoja ir su dideliu trenksmu užgriūva kažkokią metalo nuolaužą, kurių čia devynios galybės mėtosi. Lipni seilė nudryksta iš begemoto nasrų. Vladimiras Petrovičius dejuodamas susiuva žaizdą.

Dvi savaites šitaip jis gydo, degtinę keisdamas į pieną, pieną – į degtinę ir klizmas, kol begemotui pagerėja, jis pradeda po truputį ėsti. Būdavo dienų, kai ligonis prarasdavo apetitą, krūpčiojo – apgirtę kareiviai dar padrikai pašaudydavo tvirtovėje – regis, vargšelį kankino nekokie prisiminimai. Vladimirui Petrovičiui taip pat dingdavo noras valgyti, tuomet jis abiem virdavo košę iš miltų ir pieno, maltomis morkomis gardintą. *** Vladimiras Petrovičius užkaičia virdulį.

Ne tą varinį, kurį paliko namie, kuriame užviręs vanduo tūtuodavo it traukinys, kiekvienos dienos trečią valandą po pietų pagal tvarkaraštį pravažiuodavęs pro jo kaimą.

Vladimiras Petrovičius mėgo priglausti ausį prie bėgių, pasiklausyti ritmingo geležinės širdies tvinksėjimo – kaimas tapdavo svarbia žemės arterijos dalele. Žiūrėdamas į tolumoje nykstančius vagonus, įsivaizdavo esąs reikšmingų įvykių dalimi. Vladimiras Petrovičius virdulį patikėjo Verai saugoti iki sugrįšiąs. Kvailys, reikėjo ją vesti.

Vandeniui švilptelėjus, adjutantas išsibudina.

– Matai, Vladimirai Petrovičiau, arbatinis gali švilpti, bet gali ir turbiną varyti...

Gamykloje prieš karą... – nebaigęs minties, Vasilijus Dimitrevas pastringa, nuryja smaugiantį gumulą gerklėje ir staiga pareikalauja keptos mėsos su ryžiais. Šiandien barsukui teks tenkintis vegetariška dieta. Vargšelį karas anksti išbudino iš žiemos įmygio, tad kaulydamas ėdalo alkanas padarėlis sekiojo zootechnikui iš paskos. Ryžiai su mėsa putoja katiliuke, ir adjutantas sako: „Matai, Vladimirai Petrovičiau, viskas tik į gera, neblogas čia kraštas, maisto pakanka, štai grįšiu namo, užmiršiu karą, viską pradėsiu iš pradžių, būsiu doras ir sąžiningas, vesiu, susilauksiu vaikų, anūkų, karas nutols, nebekamuos lyg praeities šmėkla, ir visi ims manyti, kad nieko nebuvo, kad viską išsigalvojau: ir apie Kionigsbergo tvirtovės karinio komendanto pavedimu mano lydėtą Maskvos mokslų akademijos mokslininkų delegaciją, atvykusią surašyti trofėjinių kultūros vertybių, ir apie tai, kaip mes sėdėjome generolo priimamajame, nuobodžiavome, ir kad vairuotojas Semionas įpuolė rėkdamas: „Vade, vade, Dieve mano, ak, atsiprašau, drauge, kaipgi aš iš karto nesumečiau?! Turėjau žinoti, juk visai nesunku buvo atspėti, po teisybei, tiesiog nežinau, ar mūsiškiai zoosode užvijo žvėrį, ar kiaulę, guli kriuksėdama didžiulė, tris

kartus didesnė už šią sofą, tikra tiesa, pats savo akimis mačiau, kad ją kur griausmas!

Snukis – va (išskėtė rankas), kaip Geringo.

Mūsiškiai surengė kiaulei tribunolą: tuoj sušaudys pagal karo įstatymus.“ Matau – vienas akademikas staiga sublogavo, rankos ėmė drebėti. „Kiaulė?! – klausia, – kiaulė... didžiulė?“ „Na, taip“, – atsako Semionas.

Akademikas antilopės greičiu prišoko prie generolo durų, kiti – paskui jį. Generolas nesusigaudo, nesupranta. „Gelbėk, drauge“, – šaukia akademikas. „Begemotas!

Rečiausias egzempliorius! Europoje jų šeši liko! Šis pats stambiausias, garsusis begemotas Hansas! Vertas milijonų! Mulkiai, vandalai, nesuvokia, kokį lobį rado, – nacionalinį!“ Generolo įsakymu mikliai prisistačiau į nurodytą vietą, žiūriu, dvokiančiame vandens baseine guli didžiulė dvėsena ir vos vos kvėpuoja. Tyliai taip. Mūsiškiai, apsupę, jau skaitys nuosprendį. Mostelėjau ranka, joptvojšimts, baikit cirką, čia rimti reikalai.

Eilini Ivanai, Motiejau su Ilja, saugokite šį begemotą.“ Vasilijus Dimitrevas nutyla, žiūri į tris zoologijos sodo sargybos mulkius, prie tvoros griuvėsių tebedrybsančius.

– Įpilk jiems degtinės, drauge Vladimirai Petrovičiau, tegul keliasi, tegul darbą dirba. Į sveikatą, draugai kareiviai, išgerkit, mes išgelbėjome nacionalinį lobį! Sakau tau, viskas tik į gera. *** Po pusantro mėnesio rūpestingo Vladimiro Petrovičiaus gydymo begemotas Hansas akivaizdžiai sustiprėjo: kailis sužvilgo, šonai išsipūtė. Vladimiras Petrovičius kasdien dresavo gyvūną – raitas jodinėdavo po zoologijos sodo parką, labai prisirišo, gailėjo jį palikti, o gal bijodamas šalia Veros vėl tapti mažesniu, nei iš tikro buvo, liko prie savo begemoto naujame zoologijos sode ir nė kiek nenustebo vieną dieną šiam atsivedus mielą jauniklį. Vladimiras Petrovičius žinojo tikrąjį begemoto vardą – Rosa.

Apie įvykį laišku skubiai informavo adjutantą Vasilijų Dimitrevą, tačiau pastarasis neatsiliepė. Vladimiras Petrovičius pagrįstai būgštavo, kad Vasilijų Dimitrevą bus pražudęs tarybiniam piliečiui nederamas, besaikis jo plepumas.

Begemotas Hansas gyveno ilgai, sulaukė penkiasdešimties metų ir buvo garbingai palaidotas zoologijos sodo pakraštyje. Ilgomis bemiegėmis naktimis zootechnikas žiūrėdavo į žvaigždes, slapčia tikėdamasis tarp jų išvysti savo begemoto Hanso Rosa sielą.

55

GINTARO LAŠAI

Netvarkingas sonetų v Melsvais upėtakiais tylės Vien paslaptingą dienos laiką.

Tave lyg vaiką pakylės.

Paskui pastums. Irgi kaip vaiką.

Nijolė KLIUKAITĖ 1.

Argi turi, žmogau, ribas, Kai žaisdamas sugauni žuvį, Kai, kopdamas dangaus šlaitu, Net virš bedugnės nepražūvi?..

Argi turi, žmogau, ribas, Ieškodamas TO aklo Dievo?

Kauliukais lošdamas su LIKIMU Iš karo, badmečio ar pievų, Užliejamų mirties dainų, Atgimstančių tiesiog iš rūko, Ten paukščiai lesa iš delnų Savy paklydusio senuko...

Ir šviečia šešios saulės danguje, Kai ieškai paprastumo savyje.

2.

Kai ieškai paprastumo savyje, Tu šoki žodį, o kalbi šokiu, Dainuoji spalvą, formą skiemenuoji Ir vandeniu virsti, žvėrim, paukščiu...

Vis ieškai sinkretizmo savyje...

Ugnim virsti ir vėju, iškrenti lietum, Ir tiksi laikrodžiai sustoję tavyje Kaip pirmą kartą po sudužusiu dangum.

Bet netgi vilkas kaukia į mėnulį, Erelio žvilgsny meilė lig mirties...

Ir po mirties jo plunksna tavo knygoj guli, Tylėdama iš begalinės nevilties.

Po vieną brisim į žvaigždes, Pro spindinčias akis, kantrias, šviesias...

3.

Kai pro akis, budrias, šviesias Praplaukia ryto apmatai, Pasiimi žodyną ir dygsniuoji, Ir peltakiuoji... Ataudai 56

Mes dviese ten būsim...

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

GINTARO LAŠAI

ų vainikas. Raudonas Tu užsimerksi į save, Ten šešios saulės verks ir juoksis.

Ir paukščiai šoks tame sapne, Naktis su rytu – trumpam – tuoksis.

Kaip jonvabalį pavainikį JO delne Išbursi žvaigždę mirusioje naktyje.

4. Įleiski žvaigždžių šviesą. Naktyje Girdi, kaip krebžda pilkakailė po grindim, Kaip prausiasi katė, o po žeme Nykštukai triauškia riešutėlius deimanto dantim.

Ir duona auga kubiluos soti...

Kepėjas bunda jau, tuoj ugnį kurs.

Ir spengia nerimas vos vos. Girdi?

Ar duonai sėkmę Gabija išburs?

Iš rakto, menančio savas duris?..

Iš šilto kūno, dar sapnuojančio tave...

Ir iš šermukšnio, žinančio, kur šulinys Gyvybės kraują saugo... Kelyje Pro spiegiančius stabdžius ir pro žvaigždes einu – Taip viskas paprasta... Ir taip baugu...

6.

Tarytum rausvas obelėlės žiedas Atsiveri kas rytą patiklus Ir dėstai daktiliais ir jambais pėdas, Renkies kavos draugus, kovos ginklus. Šiandieną debesis savim sklaidysi, Statysi Dangų – nuo rytų lig vakarų, Žaibus blaškysi, ir lizdus taisysi Tų, pasiklydusių, belaikių, atstumtų...

Ugniniai lietūs lis, Ir įsčiose raudos vaikai...

Draugai ir vėl draugus išduos, Sakydami: tokie laikai...

Bet tu žydėk švelniai dygiu dagiu, Pražilusiu iš nuovargio, tykiu...

7.

Tarp žylančių iš nuovargio plaukų Radau misionieriaus ir Alžyro aukso sruogą. Šios misija – įkurti Rojų Sudane Ir semt žvaigždes pro palmių lapų stogą.

5.

Kita Auksinės sruogos misija – Burundis.

Ten lūžta Afrika, uranas byra, liejasi nafta...

Vis laukiau, kol princas iš rytinės pasakos sugundys To išvirkščio pasaulio karčiai saldžia kava.

Taip viskas paprasta ir taip tauru, Kai pakeleivis – tavo miręs tėtis.

Jis lydi saugančiu žvilgsniu, Bet grumstais, akmenim vis tiek užmėtys,

Bet iš tikrųjų viskas buvo kiek kitaip – Rūkiau tik kasdienybę, keliaudama žodžiu.

Netgi mylėjau – ar mylėjausi – at(p)mestinai Tarp raidžių, kaligrafiškai raitytų... Ak, meldžiu

Jei, išsinėrusi iš savo liūdesių, Kvatosies vėtrai į akis...

Ak, ledo ašarom ir aš verkiu, Kai stoviu scenoje, o vaidmenys tik trys:

Įtikinti: ČIA ROJUS, dienos ČIA saulėtos...

Taip daug many neužrašytos vietos.

Našlaitės, springstančios patiklumu, Likimo paleistuvės, be kaltės kaltos – Ir tremtinės – su šeimininkės šuniuku, Prie pavadėlio prisegtos.

Matei, tėveli, mėčiau zuikio pėdas, Rausvas lyg susiskleidęs obelėlės žiedas...

8.

Taip daug tavy, žmogau, neužrašytos vietos, Nors laiko puslapiai pilni klastingų pažadų. Čia diplomatiškai nesprogę žodžiai tave tulžim išgraužia, apmėto Ietimis klastūnai, bet naktų Skausmingai saldūs mūšiai vis dar žeidžia Tavim tarsi vaiku pakvaišęs laikas žaidžia, ► 57

GINTARO LAŠAI

◄

Ir nuovargis, sulaužęs kaulus, įsižeidžia, Kad liko dar viltis. Jos nesamdyti patarėjai geidžia.

Aš užkoduota kautis lig gyvos galvos, Kirptos plėšriųjų vanagų sparnais, ne žirklėm.

Aš tremtinė savy. Ant savo atminties kalvos Ne balta vėliava mosuoju. Kilkim Žodžiu paklydusiu tarp sniego debesų – Tiek daug danguj ir pragare istorijų nepasektų.

9.

Tiek daug istorijų nepasektų: Gediminaitė Tverės Marija ir josios meilės vienuolystė, Auka – Eufemija, Mozūrijos Boleslovas Ir septynmetė santuoka – draugystė...

Gaudimantė – Sofija, Traidenio prakilni duktė Įpėdinystė, pėdų vientulystė...

Ir visa baigiasi, ir niekas nesibaigia niekad, Skalauja laikas kūnus, kol išsiskalbia veidmainystė.

Tie meilės mineralai, kaulų čiulpai, Transliuojantys eritrocitų užkratą valdžia.

Bet vėl aušros auksinės rogės Ištirps po liūdinčia delčia.

Ar daug čia amžinybei vietos, Kai tiek alpių širdies karų, laimėtų, pralaimėtų...

10.

Kiek daug alpių širdies karų, laimėtų, pralaimėtų...

Ir „Kalissaya“ baro taurės kupa atmintim, Kurią gurkšnojo senas Wildas. Nieks nepatikėtų – Mačiau jį. Užrašė zylėms kruasano trupinius. Naktim Čia Oskaras Milašius sapnavo savo žemę, Čerėjos parko tankmę ir giedančius paukščius, Kuriuos Milašius, ilgėjęsis talpiųjų formų, Uždarė posmuose, atbūrė į žodžius.

Pas mus gamta ir meilė, mirtis, gimimas Po geležine uždanga putojo savitai.

Toks vakaras. Kažkas paleido širdį...

O snigo, siautė vėjai, trankėsi žaibai...

Tiek daug paklydusios širdies dainų, Nesusituokusių su neviltim dienų.

58

11.

Iš susituokusių su neviltim dienų Ištiško saulė. O nelaukiau niekad, Kad šitaip štai iš Letos vandenų Atželtų laikas, kiaurai sudėvėtas.

Ir jis nelaukė, vaikiškai smalsus, Išplaukęs žodžių sumazgiotais sieliais.

Dar nežinojo, kad kely pražus, Sugrįš Tėvynėn dainų debesėliais.

Kas toks? Na, trečias brolis, žinoma, poetas, Šiam byrančiam pasauly vis dar ieškąs vietos.

Su dvylika brolelių juodvarnių sykiu Nakčia atvirsta trupančiu žodžiu.

Negaila jam dienų skylėtų, Naktų, lig druskos išgulėtų.

12.

Naktų, lig druskos sudėvėtų, Juodoj skrynioj, išlikusioj po sudužimo, Tiek daug, dar šimtą metų nereikėtų Nei pirkt jos, nei kaip kitaip išgaut. Kas žino, Kokioj vienatinėj, nepakartojamoj planetoj Manieji akmenys, kuriuos į pyktį svaidžiau, Paskui rinkau, už stalo sodinau – kitiems neliko vietos – Bet tai nebuvo meilė. Išblyškusi našlaitė Prie stalo kojos pririšta širdim Duris be rankenų ir rankenas be durų Žegnojo rūpesčiais.

Atšipusiais dantim Naktis vėl juodą dėžę graužia, O burės be valtelės varpais gaudžia.

13.

Krauju patvinęs laikas gaudžia, Kai tenka rinktis tarp žūties ir melo, O tiesos gimsta, bet vis snaudžia, Nors cirkas tęsiasi – nuožmus be galo. Čia vaikščioja lynu ne tik poetai Ir žodžiais žongliruoja ne tik jie.

Tave dresuoja, o tu pėdas mėtai, Ir dygsta lyg barzda ant kaulų nesėta žolė.

Patikrins laikas tavo žodžio skrydį Po kupolu ar net visai be jo.

GINTARO LAŠAI

O sentimentais sargai apdalyti Per klaidą virs šviesa. Bet tiek jau to...

„Novelės ruduo 2021“:

Jau užgimei, bet dar negyveni, Sudaręs federaciją su sąžine, Į koaliciją tikėjimą stumi, Bet vaikiška vidinė tavo nacija

„...tarytum šuo pasiutęs...“

Į mišką su spalvinga tėvo siela Pelėdos eina gelbėt. Kam ją šaut?

Kad parsinešt galėtų? Virt? Dainuot ir valgyt?

Dar gviešis laumę ežere tinklais pagaut...

Vėjuotą lapkričio 19-osios vakarą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje paskelbti jau tradicija tapusio Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus rengiamo konkurso „Novelės ruduo“ nugalėtojai.

Į stilių, formą bandome išlieti Tą keistą turinį, kurio pasigendi, Kurio be sąjūdžio ar grupės neapčiuoptum, – Minties, bent kiek aiškesnės, nerandi.

Agnė IVANAVIČIŪTĖ

Vėl sukasi malūno ratai amžini.

Jau užgimei, bet dar negyveni.

14.

Ir vis viliesi – gal kiti atras Nupunktyruotas įžvalgom tavas ribas.

15.

Argi turi, žmogau, ribas, Kai ieškai paprastumo savyje?

Kai pro akis, budrias, šviesias, Įleidi žvaigždžių šviesą? Naktyje Taip visa paprasta ir taip tauru Tarytum rausvas obelėlės žiedas Tarp žylančių iš nuovargio plaukų...

Taip daug tavy, žmogau, neužrašytos

vietos...

Tiek daug istorijų nepasektų, Alpių širdies karų, laimėtų, pralaimėtų...

Ir susituokusių su neviltim dienų, Naktų lig druskos sudėvėtų...

Krauju patvinsta atmintis srauni – Jau užgimei, bet dar negyveni.

Šiemet „Novelės rudens“ devizu tapo poeto ir vaikų literatūros kūrėjo Sigito Poškaus (1957–2021) citata „...tarytum šuo pasiutęs...“, kuria remdamiesi konkurso dalyviai turėjo parašyti vieno lapo novelę. Konkursui atsiųsta 41 novelė, jas siuntė įvairiausio amžiaus autoriai iš pačių įvairiausių Lietuvos (galbūt ir ne tik jos) kampelių. Noveles vertino trijų asmenų komisija: literatūrologas Marijus Šidlauskas, prozininkas Juozas Šikšnelis ir trečiakursė lietuvių filologijos studentė Agnė Ivanavičiūtė. Renginį vedė poetas ir eseistas Dainius Sobeckis, nuostabios muzikos garsais lapkričio niūrumą sklaidė Miglė Mosėnienė. Renginyje dalyvavo negausus būrys klausytojų ir kūrėjų, todėl pats D.Sobeckis pristatė ir perskaitė nugalėtojo, pasirašiusio Cerberio pseudonimu, novelę „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga“ ir tik viena konkurse dalyvavusi autorė pasiryžo perskaityti savąją novelę „Mamalė“.

Literatūrologas M.Šidlauskas komisijos vardu giliamintiškai ir literatūriškai įžvalgiai aptarė konkursines noveles, negailėjo patarimų ir pastabų autoriams. Nors konkursą laimėjo Cerberio novelė „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga“, literatūrologas

komisijos vardu paminėjo bei išskyrė ir kitas žiuri dėmesį atkreipusias noveles: Vilko šuns „Juodas šuo danguje, arba Subjektyvi vieno gyvenimo interpretacija“, „Iš Šv. Jono bažnyčios analų. Susitikimas“, Polymorpha „Degtukų fabrikas“, Pauliaus K. „Ežiukas“, Noros Druidės „Žiniaraštininkas“, Žemaitukės „Failai“.

Komisijai atstovavau tikriausiai silpnąją grandį – neprofesionalius, dar tik studentiškus skaitytojus. Ir kūrinius vertinau gana paprastai – arba perskaičius spragtelėdavo sąmonėje kažkoks sraigtelis, arba kūrinys visai praplaukdavo pro šalį. Taip pat žavėjausi gražiais, įstabiais palyginimais ir neperkrautu, tačiau prasmingu tekstu. Novelė laimėtoja „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga“ – intelektuali, poetiška, turtinga palyginimų ir graikų mitologijos. Regis, įprasta situacija – kelionė autobusu iš Mogiliovo į Klaipėdos stotį. Vis dėlto įvilkta į įmantrų teksto rūbą. Užburiantys sakiniai: „Senoj Klaipėdoj, kur į medines Danės krantines bumbsi belaukiantys žiemos miego ir šlapiais kailiais apmauroję laiveliai, ridinėjasi po praplikusiais medžiais – it nukąsti Afroditės speneliai – šiųmečiai sužvairėję kaštonai.“ Antroji, ne ką prastesnė, Vilko šuns novelė „Juodas šuo danguje, arba Subjektyvi vieno gyvenimo interpretacija“.

Gilus, prasmingas, močiutei dedikuotas kūrinys. ► 59

GINTARO LAŠAI

◄ Tik čia pasitelktas istorinis fonas – Antrasis pasaulinis karas ir sudėtingi, irstantys ar jau iširę to meto žmonių gyvenimai bei bandymai tą gyvenimą atkurti. Gražus peršokimas iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai. Citata, kurią norisi išskirti ir atskleisti novelės gylį: „Aitriausia vienatvė, toks susitikimas su Amžinąja Varžove, ir nepasijuoksi jai į akis, nes jau maišosi prisiminimai, tikrovė lydosi it būtų palikta kaitriausioje krosnyje.“ Trečioji įsiminusi novelė – „Iš Šv. Jono bažnyčios analų. Susitikimas“. Vėlgi kelionė į praeitį – į 1858-ųjų Klaipėdą, kur po didžiojo gaisro atstatoma Šv.

Jono bažnyčia. Šalia jos susitinka pirklys Julius Liudvikas Vyneris, Aukštesniosios miestiečių gimnazijos piešimo mokytojas, dailininkas Gustavas Valdhaueris ir Karališkosios architektūros akademijos Berlyne direktorius, architektas Frydrichas Augustas Štiuleris. Šioje trumpoje novelėje paminimos amžinosios temos, kurios niekada nepraranda aktualumo: laikas, gyvenimo trapumas ir mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais.

Konkursas „Novelės ruduo“ – puiki proga ne tik prisiminti ir pasitikrinti savo rašytojišką plunksną, bet ir tapti tradicinio renginio vertinga dalimi.

Pabaigai – Cerberio novelė nugalėtoja „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga“ ir komisiją bei kitus skaitytojus sužavėjusi žaisminga Žemaitukės novelė „Failai“.

„Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga

Važiuoja „aštuntas“ į stotį. Rudens lapas, užspaustas automatinių durų...

Stiprus bučinys.

– Mūūūach, mano Medūzos ir skersvėjai lankstūs!

Senoj Klaipėdoj, kur į medines Danės krantines bumbsi belaukiantys žiemos miego ir šlapiais kailiais apmauroję laiveliai, ridinėjasi po praplikusiais medžiais – it nukąsti Afroditės speneliai – šiųmečiai sužvairėję kaštonai.

Cerberis bėga. Jis genasi vėją. Kantriai kręšta šermukšnis. Nematomas kanda į ranką. Jau šąla plaštakos be kiniškų pirštinių.

Vaje, skėtis sulūžo. Vėl vėjas. Ruduo. Oi...

Ne, net ne kaštonų speneliai, veikiau iškritusios pusdievių akys, lyg žaidžiant „hesiškai“ stiklų karoliais po Mėmelio aslą, vis vaikšto, vis liečia, vis graibo. Štai virš Naujojo turgaus jau guli pailsus debesų Artemidė ir virš krūties galanda, slegia mus tarsi kirmėles ir voveraites. Jono kalnely – Hermio batas, jame vyno butelis sukas nugertas, kol neįšalo, neprigėrė ir nenusmego. Dzeusas prieplaukoj laukia. Savivaldybėj Arėjas vis kaukia. Eina iš gatvės į gatvę mūzos vis kiauros ir Apolonas nuo „Studlando“ jas tarsi varnas – pykšt! pykšt! – vis šaudo.

„Novelės rudens 2021“ renginio I.Simonaitytės bibliotekoje akimirkos.

60

Baubia vaikas. „Aštuntas“ važiuoja į stotį. Apsimetusi vėtrunge pandeminė kaukė nuo Biržų tilto žibinto rodo vis kryptį.

Ir niekas nejaučia, ir niekas negirdi, kaip loja, vaitoja, kolioja šis susenęs kasmetis žinduolis. Čigonė vis buria iš rankos praeiviams.

Už varį. Už eurą. Bet ne kaip užpernai, nes dabar jau per kaukę... Jos regėjimas vis menksta, vis slopsta, vis traukias. „Aštuntas“ nuo Mogiliovo vis velkas.

Lyg dramblį pilkai „muzikinį“ vis dažo ir čekišką laikrodį vėlei kabina. Našlaitės kiauruose vėl vazonuose dar juokias, bet neilgai, nes studentai, tie „fuksai“, jau traukia ir dėvi vilnonius rūbus, prisidengę „Dolce and Gabbana“. Bet net ir jie nieko nemato ir nieko negirdi. Net jie.

– O mes? „Aštunto“ keleiviai? Kas esam?

Tik mozaikos dėlionės, tik dievų smėliadėžės Gorgonės nukramtytos kaladėlės. Vis dar girdisi: – Mama, ar jau lipsim? Ar jau lipsim stotelėj kitoj?

– Ne, dar palauk, mielasis Hefaistai, dar mūsų paleistas Cerberis nepradraskė šiapus kelių...

GINTARO LAŠAI

– Ak, mama, greičiau! Prašau! Greičiau!

Tik greičiau!

Vietoj vėjarodės sukasi kiniška kaukė.

Važiuoja „aštuntas“ į stotį ir vaikas nuvalo aprasojusį langą. Pro jį tarsi Celestės šešėlis pralekia trigalvė mašinų flotilė... (Negi niekas nemato? Niekas negirdi?) Nuo medžių nubyra speneliais kaštonai ir senas spanielis suloja tarsi pragaro Cerberis dėl mūsų... ...Vis dar dėl mūsų keliaujančių sielų.

– Stotis – galutinė maršruto stotelė!

Durys išsižioja ir bučinys atsitraukia.

Rudenio lapas sužvarbęs nualpsta prie tako.

– Ei, „aštuntas“ jau atvažiavo!

Failai Ne veltui baba, notrele kinkas man krapydama, bambėjo: ot, velnio nešta ir pamesta gimė merga! Gadins gyvenimą ir sau, ir kitiems nervą kramtys!

Matyt, vos užgimusiai kraujas virė, lyg barščiai burbuliavo. O jau paaugus ir visai vietoje nustygti nėjo – manęs buvo pilna visur. Nepavydžiu senajai, sveikatos jai atėmiau su kaupu. „Atleisk tu man ten dangaus ropes ravėdama, juk ne iš blogos valios, maišytas kraujas ir bus maišytas. Sako, kad vos ne genijais gi tokie gimsta. Na, nors tiek galiu save paguosti, bent tuo „genijumi“, kuriuo man niekad ir nebūti. Bet ką gali ži-

noti, užversiu letenikes ir atsitiks stebuklas, ims liaupsinti, „įspūdingo stoto buvo, o manieros kokios, nei pridėsi, nei pasiimsi“.

Visi norės prisislinkti arčiau grabo, pažiūrėti, ar tikrai jau esu sustingusi.

Na, bet kol dar žemele rėplioju, auklėju save: neprasikišk, nelįsk į batvinius tų, kurie tau viršūnėlių gaili.

Tik... vyksta su manimi kažin kokie nenumatyti vyksmai. Kad ir šiandien. Nagi, sugalvojau iš pagrindų pakeisti netikusį imidžą: būsiu romi lyg avelė, tarp tobulybių suvaidinsiu tobulybių tobulybę. Jei jau „mėnulis yra tabletė“, tai ko dabar man imti ir neparašyti ko nors panašaus? – pagraužiau plunksnos galiuką, mintys tik išsiliejo, na, kaip ta susiedo sodželka, tik išsiplėtė, net momens krantus apsėmė, siužetas kaip mat pirmagimiu sukrykštė. Rašau ir duonos neprašau! O jau rašau aš, kas tik „ant seilės“ atplaukia, rutuliuojasi posmai net iš panagių geldelių, pliumpteli kregždučių „amfibrakiais“, kad net taškosi. Plunksna groju, na, kaip tie Druskininkų fontanai, vargo neregiu. Kur buvus, kur nebuvus ir Magdalena aikštingoji klubų furnitūrą trina į mano šoną, smiliumi baksnoja: „Įterpk, rupke, ir mane, vaizdelis bus lyg iš raudonųjų žibintų palocių“. Terpiu, verpiu, duriu ir pastriguoju jos linijas. Vienu žodžiu, rašau, kaip ledą kertu, gi eketė tai bedugnė! Lyg skiaurė, pro kurią mintys liejasi optum – toptum. Ir sukuriu tokią jausmingai spalvingą paklodę, kurios nė pats Balzebubijus nesuprastų.

Paaiškinsiu gerbiamiems skaitytojams tąjį reikaliuką. Šiuo metu kūriniai, kurių nė pats Liucifierius nesuvokia, tapo baisiai madingi.

Kuo durniau prirašai, tuo labiau protingi juos giria, nors žiūri lyg ožiai į vartus ir nė velnio nesupranta. Bet tuo tu gi ir esi „galingesnis“ rašytojas. O jau aš tokių „kūrinių“ nors vežimu vežk galiu priraityti vos ne kas minutę, „katiliukas“ smagiai verda, net jo „dangtis“ šokinėja. Rimuotos eilės, ypač jei pamini žodelį „meilė“, prakeiksmas, niurko vargšes, net koja prisimynę, sudrapakuoja.

Nemeluosiu, kad klasika man nepatinka, liūliuojančias paslapčia vystau į lino klostes, širdyje supu. Dar ir pasisnarglėdama, jausmas tai gyvas, popinu! Krūtinėje bujoja išgyvenimai, spalvos tik mainosi, pasižniukščiodama ulbaunu, pimpaunu, tokia nostalgija praeities aromatams.

Atleisk man, gerbiamasai, nukrypau, nuvažiavau su burokais į malūną, gi tu lauki intrigos – intrigėlės, ane?

Sukurpiau, net visus penkis subudavojau aš juos, tuos sielos kūdikėlius. Racija dvelkė, gracijos irgi įpyliau su kaupu, tikri „šedevrai“, nu, ne kitaip! Skaitau ir pati stebiuosi: „Iš kur mergaitei tiek drąsos?“ Net bakūžė nušvito, pasijutau lyg pasaulio bamba, tik ir imk, sviestą lydyk, laimės karštis dėmėmis muša. Užlaikyti stalčiuje? Nyfiga! Niekaip negalėčiau, Žmogui yra būtina parodyti. Taip ir ne kitaip! – dėjau raukšlėtu kumšteliu į apmusijusį nuo jausmų stalą. Neaiškinu, kad pataikiau į lėkštę ir ji sudužo į penkias lygias dalis. ►

Bibliotekos archyvo nuotr.

61

GINTARO LAŠAI

◄ Eureka! – spyrė mintis tiesiai į momens centrą. – Gi čia ženklas iš paties Dievulio delno, siųsk ir iškilsi, kaip tas Kauno soboras, į kurį sueina visos senosios sostinės gatvės, – net cyptelėjau iš to džiaugsmo. Laimė skleidėsi lyg bulvių rasoda pavasarį, net katė, manieringai švystelėjusi uodega, išbildėjo laukan. Šiaip tai sėdi ant stalo ir trukdo būsimam Lietuvos „šviesuliui“ vienu pirštu baksnoti klaviatūrą.

Taškas! Ne musės, nuosavo ego buvo padėtas.

Lūpą prikandusi, šiaip ne taip paleidau visus penkis savo šedevrus į svaigų pergalės tikslą.

Išsiuntusi, dar ilgai savimi gėrėjausi: nagi, rūgštele žalioji, tu, motin, tarsi pati Melninko Marytė, ne kitaip, tiek drąsos įgavai lįsti į „elito galerą“. Bet aš nedurna, tikru vardu ir pavarde nepasirašiau, pasivadinau, dabar tatai irgi baisiai madinga, slapyvardžiu – „Gaudencija Pistolė“. Griausmingai ir kartu didingai nuskambėjo, ane?

Nuo kompiuterio nepasitraukiau. Juk būtų vidinis ego skylėmis iškramtęs. Tad apsidžiaugiau, kad laukti ilgai neteko, po kelių minučių plykst – atsakymas panosėj: kūriniai – tinkami, bet, gal jūs tyčiojatės iš manęs, kodėl jie ne faile? Na, ne vienoj lentoj, suprask. Redaktorius pikčiurna pasitaikė. Rūpuncel su visais plikapilviais rūpun-

ciukais, – apsidžiaugiau taip, kad išsižiojau ir jau nėjo susičiaupti. Septyniasdešimt septynerių sulaukus, gi imsiu ir išgarsėsiu ant visos Lietuvos! – paknopstom puoliau, na, kaip tas Morozovas ant ambrazūros, kloti į tą „vieną lentą“ išmonės padarinių. Rankos tik kaip kokia košeliena, dreba širdis tik kaip varlė užantyje, duodasi, ims ir iššoks, bet nepasimetu. Pala, varložgyvi, nusiųsiu aš tau ir tuo failu, – baksnoju adresiuką.

Neskaičiavau, kiek jau ten to laiko smalsumu putojau kaip pavasarinis kanalas, bet, kai viską sudėjau čiki – briki, laureatai dar taip nesuklotų, kantriai laukiu. Na, laukimas gi ilgas, tiesiog kaip toji žiemos naktis, kada dieną išsimiegi, o naktį akys – stulpu. Kantrybei einant į pabaigą, fit – gaunu gromatėlę. „Durne, baik tuos juokus. Galvoji, kad aš nežinau, jog tu esi Pemperdos Kazė? Eik tu, berazume, geriau kiaulių liuobti, o ne traidaliok čia su visokiais „čmoki – čmoki“ senatvėje...“ Toliau nė neskaičiau, akys nuo ašarų, jau ir taip apžilpusios, aptemo, maudo sūryme nepripažintą genijų... *** Paskutiniu metu baisu ir į gatvę išeiti, o jei jau prisireikia į krautuvę, tai slenku

Jūros tauta Rita KAIRIENĖ

„Niekas taip nemyli jūros kaip tikras jūreivis“, – parašė savo novelėje vienas Klaipėdos „Aukuro“ gimnazijos mokinys po susitikimo su jūrininku, buvusiu žvejybos laivo, o vėliau ir gelbėjimo laivo „Šakiai“ kapitonu Bronislavu Latvėnu.

Kapitonas aplankė ne tik šios gimnazijos mokinius. Ir „Aitvaro“, ir „Vėtrungės“ gimnazistai klausėsi įkvepiančių – linksmų, liūdnų, baugių – jūrininko gyvenimo istorijų. O paklausę, ar atsukus laiko mašiną, nepagalvotų apie kitą profesiją, išgirdo atsakymą: „Viską pakartočiau iš naujo.“ Įdomu? ĮDOMU. Sunku?

SUNKU. 62

Baisu?

BAISU. „Bet tai jūra“, – vėl atsakė kapitonas ir, palinkėjęs septynių pėdų po kyliu, išskubėjo į Kapitonų klubą.

Išskubėjo.

Tačiau paliko jūros dvelksmą, tolių ilgesį, jūros šauksmą.

Jaunieji literatai išgirdo. Jūra, laivai, jūrininkai, pasakos ir legendos, net holivudinės jūrinio gyvenimo interpretacijos sugulė į jų noveles. Kūrybiniame projekte „Novelės ruduo 2021“ ne vieną aplankė kūrybinis įkvėpimas: dalyvavo ne tik tie, kurie laiko save kūrėjais ar tiesiog jaučia žodį, bet ir tie, kurie myli savo gimtą uostamiestį, laivus, nebijo vėjų šėlsmo jūros vilnyse.

Jauki „Vėtrungės“ gimnazijos skaitykla tarsi laivas bangavo: priėmė visus, norinčius keliauti į vandenų šalį. Buvo klausomasi trumpų, ilgų, tradicinių, modernių

apylankomis, vos ne nosimi žemę fiksuoju.

Pasirodo, aš tą „failą“ pasiunčiau savo kaimynui Grickui. O jau tas, kuilys neraliuotas, laksto kaip pasiutęs šuo, dantis tik blizgina ir žinią išskalinti baigia visam mūsų kaimui.

Net anekdotu pavertė – Kazė užsimanė tapti Lietuvos „liktarna“. „Redaktoriau, – kreipiasi į jį, kai nori išgerti ir kaulija kokio euro „Bokšto“ alui latras Laškamonikas, – siunčiu failą, kad „šachta“ dega, susimilkite suprasti.“ O jau kai mane pamato, tai žvengia kaip koks nekastruotas kumelys.

Gimiau, ne iš kelmo spyrė, naktimis žibinu langą, stanginuosi, gimdau mintį: o gal kada ir pataikysiu, pasiųsiu tam tikram redaktoriui? Gi visko būna šioje ašarų pakalnėje. Nors kalba, kad „viltis – durnių motina“, bet argi dora motina savo vaiką apleidžia? Parodysiu aš jums dar, žalty rains, kas jau čia yra kas! Na, gal ne šiame gyvenime, po mirties, lįsite prie mano grabo, snargliuositės, apgailėsit, kad krebždančios neįvertinot. Ir daiginu tuos savo sielos „kūdikėlius“ baltuose popieriaus arimuose, jis gi tai viską iškenčia, o ir židiniui prakurti tinka. Svarbu yra smūgis, ūgio pakaks.

Plazdu, nors savo dūšiai gydomąją terapiją propaguoju...

novelių ar tiesiog nuoširdaus žodžio jūrai, apie jūrą, apie žmones, gyvenančius ja.

Projekte dalyvavo „Aitvaro“, „Aukuro“, „Vėtrungės“ mokiniai ir jų mokytojai, o Lietuvos rašytojų sąjungos nariai Nijolė Kepenienė, Rita Kairienė, Dainius Sobeckis padėjo įvertinti mokinių kūrybą.

Pirmoji vieta buvo skirta „Vėtrungės“ gimnazijos ketvirtos klasės mokiniui Vytautui Pučinskui, antroji – „Aukuro“ gimnazijos antros klasės mokiniui Nagliui Krivickui, trečioji – „Aitvaro“ gimnazijos antros klasės mokinei Valerijai Alfinovai. Šie jaunieji kūrėjai buvo apdovanoti padėkos raštais ir vertingomis knygomis, o nemažas būrys literatų gavo padėkos raštus ir šiųmetį almanachą „Baltija“.

Jaunuoliai džiaugėsi, mokytojai džiaugėsi, rašytojai džiaugėsi. O kapitonas? Jis Kapitonų klube žvelgė pro langą. Regėjo – bangose nardo jūros tautos vaikai ir neša laivus per pasaulį.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8