Danutė PETRAUSKAITĖ. Kūryba – meilė, menas ir gyvenimas

Kūryba – meilė, menas ir gyvenimas

Paskutinę šių metų dieną dailininkas scenografas, pedagogas Henrikas Ciparis ne tik išlydės senuosius, pasitiks Naujuosius metus, bet ir pakels šampano taurę už aštuonis nelengvai, bet įdomiai ir prasmingai prabėgusius savo būties dešimtmečius, kurie įamžino jo kūrybinius ieškojimus ir atradimus, džiaugsmą ir skausmą, o teatrų, koncertų, dailės parodų lankytojams suteikė galimybę patirti stiprių emocinių išgyvenimų. Tad verta stabtelėti ir pažvelgti atgalios į svarbiausius šio menininko veiklos etapus.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Vaikystės paunksmėje

Henrikas – karo metų vaikas, gimęs ir vaikystę praleidęs Žemaitijoje. Jo gyvenimo kelias prasidėjo nuo Labardžių kaimo, vingiavo per Bagdonavą, Girėnus, Pelaičius, kol pasiekė Rietavą. Jam teko girdėti rusų ir vokiečių kareivių balsus, sprogstančių bombų aidą, regėti „stribus“ ir partizanus, patirti alkio jausmą. Tačiau jautrus grožiui ir gamtai berniukas, jauniausias šeimoje vaikas, turėjo kuo džiaugtis. Pėsčiomis eidamas į mokyklą, gėrėdavosi medžių spalvomis, stebėdavo skaidrius Aitros upės vandenis, dangumi slenkančius debesis. Jis anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pajuto potraukį menui. Namuose būta nemažai žurnalų, kuriuos vartydamas ilgiau stabtelėdavo prie iliustracijų, mėgdavo įdėmiai apžiūrinėti reprodukcijas, atvirukus, o vyresniajam broliui Ričardui įsigijus aliejinių dažų ir pradėjus tapyti, pirmą kartą prisilietė prie spalvų pasaulio. Tėvai mokė vaikus būti darbščiais, sąžiningais, mylėti gimtinę, gerbti žmogų, knygą. Šeimoje vykdavo diskusijos meno klausimais, vyriausias brolis Sigitas net pradėjo kurti eiles. Vis stipriau juntant materialinį nepriteklių, Henrikui teko kuriam laikui mesti mokslus Rietavo vidurinėje mokykloje ir pradėti darbuotis mechaniku miestelio kino teatre. Tačiau žinių troškimas paskatino grįžti į mokyklos suolą, neatsisakant darbo. Laiko atsirado viskam – sportui, dalyvavimui poezijos skaitymo konkursuose, fotomėgėjų ir dramos būreliams. Didžiausias atradimas buvo knygos, ypač enciklopedijos, nuo kurių jam sunkiai sekdavosi atsiplėšti. Po vakarinių kino seansų grįždavo į namus labai vėlai, tad tekdavo namų darbus ruošti naktimis, o palindus po antklode dar skaityti nepabaigtą knygą. Miegui likdavo vos kelios valandos, tačiau jų smalsiam jaunuoliui pakakdavo. Kildavo ir kūrybinių minčių, kurias Rietave žadino Oginskio rūmų aura. Tad neatsitiktinai būsimasis dailininkas nutarė kai kurias jų realizuoti. Ir jam pasisekė – būdamas vos 15 metų, tapo Telšių apskrities ir Rietavo rajono Liaudies kūrybos festivalio laureatu.

Dailininkas H.Ciparis.

Jaunystės polėkiai

1960 m. baigęs Rietavo vidurinę mokyklą, Henrikas neišvyko į kolūkį dirbti žemės darbų ir statyti šviesaus komunizmo ryto-

, menas ir gyvenimas

H.Cipario sukurtas Normos kostiumo eskizas V.Bellini operai „Norma“, 1987 m.

Klaipėdos muzikiniame teatre 2015 m. buvo atnaujinta G.Bizet opera „Karmen“. Spektaklio dailininkas – H.Ciparis.

jaus, kaip tai darė dauguma suklaidintų jo bendraklasių. Kino mechanikas turėjo kilnesnių tikslų, tik juos pasisekė įgyvendinti ne iš karto. Iš pradžių teko kelerius metus tarnauti sovietinėje kariuomenėje, bet laikas ten prabėgo greitai. Prie meno linkęs karei-

I.Stravinskio operos „Edipas Karalius“ dekoracijų ir kostiumų autorius – H.Ciparis. Klaipėda, 1997 m.

W.A.Mozarto operos „Pagrobimas iš Seralio“ dekoracijų maketas. Autorius – H.Ciparis, 1996 m.

vis leido sienlaikraščius, piešė plakatus, ruošė brėžinius dalinio ataskaitoms, sportavo, be to, viršininkams leidus, laisvalaikiu tapė ir svajojo apie dailės studijas. Tuo tikslu baigė rusų kalbos kursus ir vienas iš nedaugelio gavo leidimą laikyti stojamuosius egzaminus. Nors 1963 m. į Vilniaus dailės institutą atvyko viena diena pavėlavęs, buvo maloniai sutiktas, visus egzaminus išlaikė gerais ir labai gerais pažymiais ir buvo priimtas į dailės pedagogikos specialybę. Henrikas jautėsi laimingiausiu žmogumi, nes kartu baigė tarnybą kariuomenėje ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Gavęs pastogę bendrabutyje, visa savo esybe pasinėrė į meną. Tik verstis iš 28 rublių stipendijos nebuvo lengva – reikėjo prasimaitinti, apsirengti, įsigyti dažų, knygų. Tai tapo įmanoma antrajame kurse, įsidarbinus dailininku Vilniaus miesto kinofikacijos skyriuje. ►

◄ Dailės institute 1965 m. pradėjęs veikti scenografijos padalinys iš karto sudomino H.Ciparį. Būdamas neabejingas teatrui, muzikai, literatūrai, jis panoro gilintis į scenos meno paslaptis ir pakeisti studijų profilį. Nors Dailės pedagogikos katedros vedėja J.Morkytė nenorėjo išleisti pažangaus studento, tačiau prorektoriaus K.Bogdano dėka jam pavyko pasiekti savo tikslą. Prieš akis atsivėrė daug platesni meno horizontai. Rietaviškiui teko susipažinti ne tik su pedagogika, psichologija, žmogaus anatomija, šriftu, grafika, tapyba, kompozicija, bet ir su dailės, teatro, kostiumo istorija, scenos technika ir technologija. Šiuos dalykus jam dėstė žymiausi Lietuvos meistrai – V.Drėma, S.Džiaukštas, V.Gečas, R.Gibavičius, S.Krasauskas, J.Mackonis, V.Palaima, A.Savickas, J.Švažas. Jų patirtis ir žinios jaunam dailininkui ateityje labai pravertė. Naudingi buvo ir praktikos darbai, kuriuos reikdavo atlikti įvairiuose objektuose – muziejų archyvuose, teatrų bibliotekose, gamybinėse dirbtuvėse, esančiose senuosiuose Operos ir baleto teatro rūmuose, prie kurių pavykdavo sutikti ant suolelio sėdintį tarpukario Lietuvos legenda tapusį K.Petrauską ir su juo pasišnekučiuoti. 1969 m. gavęs diplomą, H.Ciparis jautėsi visiškai pasiruošęs kūrybinei veiklai Lietuvos teatrų scenose.

Viliojantys pasiūlymai

Paskutiniaisiais studijų metais būsimieji scenografai ir kostiumų meistrai ruošė eskizus savo diplominiams darbams. Henrikas pasirinko G.Verdi operą „Aida“. Studentams nežinant, su jais nutarė susipažinti aktorius Bronius Gražys, tik ką pradėjęs Klaipėdos dramos teatre eiti režisieriaus pareigas. Jis buvo pasiryžęs įnešti į sceną naujų vėjų ir ieškojo dar neatrastų talentų. H.Ciparis labai nustebo vienintelis iš kurso gavęs pasiūlymą bendradarbiauti su šiuo režisieriumi, statant M.Mitrovičiaus vodevilį „Apiplėšimas vidurnaktį“. Tai buvo pirmoji premjera jaunojo dailininko gyvenime. Sėkmingai rampos šviesą išvydęs spektaklis suartino abu menininkus. Jų draugystė tęsėsi 22 metus. Per tą laiką Klaipėdos scenai kartu su B.Gražiu buvo parengti dar septyni dramos kūriniai: R.Samulevičiaus „Aidas“ (1969), A.Tolstojaus „Auksinis raktelis“ (1970), J.Tumo-Vaižganto „Nebylys“ (1970), R.Louiso Stevensono „Lobių sala“ (1971),

Tarp draugų ir knygų. H.Ciparis (dešinėje) Rietave, 1957 m.

K.Binkio „Atžalynas“ (1971), J.Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1973), N.Simono „Keistuoliai iš varjetė“ (1991), o darbuojantis su režisieriumi Aleksandru Žadeikiu – Žemaitės „Petras Kurmelis“ (1976). Į produktyvų scenografą dėmesį atkreipė ir tuometis Liaudies operos vadovas Kazys Kšanas. 1974 m. jis jį pakvietė sukurti dekoracijas G.Donizetti „Meilės eliksyrui“. Nors tuo metu dailininkas buvo labai užimtas, bet prašymo neatmetė. Ir rezultatai džiugino visus – spektaklį žiūrovai pamėgo ir gausiai lankė. 1989 m. H.Ciparis vėl grįžo prie G.Donizetti kūrybos – Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui padėjo parengti šio kompozitoriaus dvi vienaveiksmes komiškas operas „Rita“ ir „Varpelis“.

Pajūryje dailininkas dirbo su užsidegimu. Muzikinio teatro kūrybinės grupės nariai jautė vienas kitam abipusę pagarbą, matė bendrą viziją. 1997 m. šio teatro scenoje pasirodė I.Stravinskio „Edipas Karalius“. Po spektaklio režisierius Eligijus Domarkas prasitarė: „Žiūrovai, manyčiau, tikrai turėjo atkreipti dėmesį į kostiumus ir dekoracijas. Ar ne tiesa, tai – puiku? Tai spektaklio dailininko H.Cipario kūryba. Aš kaip režisierius dirbu su dailininku, o jo scenografija „mąsto“ režisūriškai. H.Ciparis jungia savo meninę koncepciją su mano, režisieriaus, mąstymu. (...) Apskritai manau, kad 70 procentų pasisekimo režisieriaus darbe priklauso nuo dailininko. H.Ciparis – labai patyręs dailininkas, mudu su juo pažįstami jau 26 metus, daug kartų dirbome drauge. Bet šis jo darbas teatre, sakyčiau, pats nuostabiausias“ (D.Kšanienė, Klaipėda, 1997 06 25). Po metų klaipėdiečiai ir svečiai, apsilankę festiva-

H.Ciparis maždaug 1973 m.

lyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, buvo pradžiuginti nemirtingąja G.Bizet opera „Karmen“. Ypač žiūrovams patiko personažų rūbai: „Kostiumų puošnumas, iš pradžių pirmame veiksme apgaulingai prislopintas pilka tabako dūmų spalva, vis ryškėja artėjant finalui. Solistų, choristų drabužių spalvos ir nuotaikos dar labiau paryškina gyvenimiškų konfliktų, aistringos meilės ir kančios kupiną dramą, kuri vyksta scenoje. Bet (...) dailininkas niekada nepamiršta, kad tai realistinė opera. Kažkaip stebuklingai jis išlaviruoja tarp realizmo ir romantizmo“ (R.Bočiulytė, Klaipėda, 1998 08 10). Neatsitiktinai į H.Ciparį kreipėsi šokių kolektyvų „Žuvėdra“ ir „Saltanda“ vadovai, prašydami dailininką „aprengti“ šokėjus. Ir šis mielai sutiko. Klaipėdiečiai galėjo ir iš arčiau susipažinti su jo darbais. 1983 m. H.Ciparis surengė istorinių

Klaipėdos dramos teatro scenoje po „Barboros Radvilaitės pastatymo“. Režisierius B.Gražys, rašytojas J.Grušas ir dailininkas H.Ciparis, 1973 m.

Statant baletą „Mergaitė ir mirtis“. H.Ciparis, choroegrafas ir režisierius Ülo Vilimaa, baleto autorius kompozitorius Anatolijus Šenderovas ir dirigentas Jonas Aleksa, 1982 m. Asmeninio archyvo nuotr.

kostiumų, 2002 m. – kostiumų eskizų, 2014 m. – tapybos darbų parodą „Nuo... iki“ ir gavo padėkos raštą iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro. Tai buvo akstinas 2015 m. vėl jam grįžti prie „Karmen“.

Teatro magijos užburtas

Baletmeisteris Vytautas Grivickas, pamatęs Klaipėdos dramos teatre H.Cipario scenografijas, panoro pasikviesti gabų menininką, tuomet jau Lietuvos dailininkų sąjungos narį, į Operos ir baleto teatrą, kuriame dirbo režisieriumi. Pasiūlymas buvo išties perspektyvus, nes garso ir spalvos sintezė seniai viliojo scenografą. Tokiu būdu 1972 m. H.Ciparis gavo prestižinį darbą: pirmąjį dešimtmetį – kaip dailininkas, o nuo 1983 m. – kaip vyriausiasis dailininkas. Per tą laikotarpį jis, patyręs aštuonių teatrui vadovavusių direktorių kaitą, sukūrė daugybę dekoracijų bei kostiumų barokinėms, klasikinėmis, romantinėmis ir XX a. kompozitorių operoms ir baletams, kitiems dramos žanro kūriniams – maždaug 60iai scenos veikalų. Jis bendradarbiavo su žymiausiais šalies ir užsienio režisieriais, kompozitoriais, baletmeisteriais, orkestro ir choro dirigentais, dainininkais, šokėjais, vyko į gastroles, kur turėjo naujas scenas adaptuoti Lietuvos atlikėjų pasirodymams. Tačiau vien spektakliais neapsiribojo.

Menininkui kūryba tapo ne gyvenimo dalimi, o atvirkščiai – gyvenimas ištirpo beribiame kūrybos pasaulyje.

Nejučiomis įsitraukė ir į kitų renginių ruošimą. Vienas pirmųjų buvo Vilniaus miesto įkūrimo 650 metų minėjimas Sporto rūmuose 1973-iaisiais. Greitai žinia apie H.Cipario sugebėjimą apipavidalinti sceną įvairioms progoms pasiekė ir menininkų, ir valdžios ausis. Be jo neapsieidavo svarbiausi koncertai, valstybinės ir tautinės šventės, jubiliejiniai renginiai, suvažiavimai, politikų pasirodymai. Jo rankai pakluso Vilniaus filharmonijos, Kalnų parko, „Žalgirio“ stadiono, Maskvoje – Liaudies ūkio pasiekimo parodos, Kremliaus suvažiavimo rūmų ir net Didžiojo teatro erdvės. O kur dar kiti Lietuvos miestai ir miesteliai, Minskas, Ryga, Talinas, Kemerovas, Erfurtas... Dailininkas dirbo itin atsakingai ir kruopščiai. Kiekvienas koncerto numeris turėjo atskirą scenografiją, apšvietimą, kiekvienas artistas savo numeriui – spalviškai pritaikytus rūbus. Tik sovietmečiu dirbti buvo sudėtinga. Dailininkas pasakojo: „Renginių scenarijai buvo rašomi ten – „aukštai“. Iš „aukštai“ skiriami statytojai ir atlikėjai, parenkami kūrinių autoriai, viskas revizuojama ir kontroliuojama. Maketą ir eskizus reikėdavo pateikti Operos ir baleto teatro, Lietuvos kultūros ministerijos, Vilniaus miesto komunistų partijos ir LKP CK vadams. Repeticijos buvo stebimos, aptariamos, koreguojamos ir tik tada duodamas leidimas pasirodyti. Prieš vyriausybinį koncertą į patalpas ateidavo saugumiečiai su šunimis, visur šniukštinėdavo, ir tuomet niekas į jas jau negalėdavo patekti.“ Įsikūrus Persitvarkymo Sąjūdžiui, padėtis pasikeitė. H.Ciparis su didžiuliu entuziazmu įsiliejo į jo veiklą – padėjo sąjūdiečiams ►

H.Cipario pieštas aktoriaus ir režisieriaus B.Gražio portretas,1998 m. H.Cipario pieštas dainininko A.Rubežiaus portretas, 1998 m.

Klaipėdos istorinių šokių ansamblio „Saltanda“ rūbai buvo pasiūti pagal H.Cipario parengtus eskizus.

◄ rengti suvažiavimus, koncertus, labdaringus vakarus. Ir renginių maratonas toliau tęsėsi. Po 45 kūrybinio darbo metų dailininkas suskaičiavo, kad prisidėjo prie daugiau nei 380 renginių, į šį skaičių neįtraukiant spektaklių Operos ir baleto, Rusų dramos teatrų, Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Klaipėdos scenose.

Laiko pojūčiai

Visą laiką būdamas tarp žmonių, H.Ciparis pasigesdavo vienatvės, intymumo, vis dažniau pajusdavo norą išsakyti savo mintis drobėje, popieriuje, atsiverti, išsikalbėti. Ir tuomet imdavo į rankas teptuką ar pieštuką. Ypač jį jaudino žmonių sielvartas, lietuvių tautos likimas, filosofiniai pamąstymai apie negailestingą, bet neišvengiamą laiko tėkmę, žmogaus misiją Žemėje. Taip vienas po kito ėmė rastis paveikslai, kuriuos dailininkas jungė į ciklus, padedančius atskleisti ne tik vienos akimirkos nuotaiką, bet ir ištisų epochų dvasią, istorinių kataklizmų baisumus – armėnų ir žydų genocidą, Molotovo–Ribbentropo pakto padarinius, tragiškus tremtinių, partizanų, Hirošimos, KGB nukankintų aukų likimus, kruvinus Rainių, Medininkų, Sausio 13-osios įvykius, nuskurdintos Lietuvos skausmą. Tarp ryškiausių ciklų – „Lietuvos kančia“, „Requiem“, „Raudoni laikai“, „Ateiname – išeiname“, „Gyvenimo kelias“, „Nauji laikai“, „Dvylika mėnesių“. H.Ciparis mėgsta savo paveikslams parinkti poezijos posmus, siekdamas sukurti žodžių ir vaizdų vienybę, stipresnį meninį įspūdį.

Per savo intensyvios veiklos metus jis surengė maždaug 40 personalinių parodų, tarp jų – ir fotografijos ekspozicijų, nes fotoaparatu fiksavo svarbius gyvenimo įvykius. O kiek yra sukurta jo tapybos darbų, kažin ar gali šiandien suskaičiuoti pats autorius. Vien padovanojęs jų yra apie 1 000 (!) privatiems asmenims, visuomeninėms organizacijoms, valstybinėms kultūros institucijoms.

Dirbant su atlikėjais bei kūrėjais, dailininkui patikdavo repeticijų ar posėdžių metu juos stebėti ir baltame popieriaus lape anglimi įamžinti charakteringus veido bruožus. Jam užtekdavo brūkštelėti vos vieną kitą štrichą, ir objektą būdavo galima iš karto atpažinti. Taip gimė ciklas „Mes – teatro žmonės“, susidedantis iš 50 portretų, tarp jų – ir klaipėdiečių.

Menininko įžvalgos

1976 m. pradžioje Vilniuje mirė Dailės instituto Scenografijos studijos vadovas V.Palaima. Reikėjo jį greitai pakeisti kitu pedagogu, tad iš karto buvo kreiptasi į H.Ciparį kaip tinkamiausią kandidatą. Šis, gavęs leidimą iš Operos ir baleto teatro, iš karto sutiko su pasiūlymu. Netrukus jam teko koreguoti ir iš naujo ruošti studijų programas, studentams perduoti savo darbo patirtį. Jis mokė juos vengti tiesioginio iliustratyvumo ir aiškino: „Scenografija išreiškia išorinį veiksmo turinį, o muzika – vidinį. Scenografija sukelia regimąsias asociacijas, o muzika – jausmines. Šviesa ir spalva panaudojama kaip emocinės išraiškos priemonės. Jos turi pereiti per meninės kūrybos žaizdrą ir ten išsilydyti į meninį kūrinį – spektaklį, todėl scenografijos projektas privalo turėti visas užbaigto meno kūrinio savybes. Pagrindiniai reikalavimai – spalvų, linijų ir dėmių išdėstymas plokštumoje ir erdvėje, padedantis atskleisti spektaklio idėją, atmosferą, charakterį. Ypač svarbi teksto, vaizdo ir muzikos sintezė, spektaklio visuma.“ Kalbėdamas apie sceninius rūbus, jis teigė: „Kostiumai spektaklyje – tai muzikos ir dailės judantys elementai, veikiančių personažų paveikslai, kurių siluetas, faktūra

ir spalva turi atitikti epochą, stilistinį sprendimą ir spektaklio žanrą.“

Dailininkas domėjosi technologinėmis naujovėmis, teatrinėmis medžiagomis, jų panaudojimu kostiumų ir dekoracijų gamybai, gerai išmanė, kokius rūbus parinkti atlikėjams scenoje, o kokius – televizijoje ar filmuojantis kine. Teatre jis stengėsi, kad dainininkai ir šokėjai repeticijose dalyvautų nusigrimavę, dėvėdami perukus, vilkėtų jiems pasiūtus drabužius, išmoktų su jais vaikščioti, naudotis butaforiniais ginklais. Studentams H.Cipario paskaitos buvo įdomios, uždegančios kūrybai. Tik po šešerių darbo metų jos nutrūko. Mat jokios perspektyvos gauti pedagoginį vardą šis dėstytojas nematė. Docentais ir profesoriais tapdavo tik nusipelnę meno veikėjai. Kad juo būtų, reikėjo gauti Operos ir baleto teatro pasiūlymą, o jo taip ir nesulaukė. Pagrindinė priežastis – politinis scenaristo nepatikimumas. Mat jis nepriklausė LKP, buvo vienintelis nepartinis teatro Meno kolegijoje. Tad, be pagrindinės tarnybos teatre, vėl teko verstis, kaip ir anksčiau, papildomais smulkiais darbeliais – iliustruoti knygas, ruošti gamybai kino filmų reklamas, spektaklių plakatus, programėles, dainų švenčių simboliką, net kalėdines prakartėles bažnyčioje. Juk reikėjo išgyventi – šeimoje augo dvi dukros, kurios netrukus pasekė tėvelio pėdomis.

Teisybės ieškotojas

H.Ciparis nuo pat jaunystės pasižymėjo žemaitišku charakteriu – atkakliai siekė užsibrėžto tikslo, buvo užsispyręs, nesiduodavo išmušamas iš vėžių, neišsižadėdavo savo principų. Todėl prasidėjus „perestroikai“, nutarė Sąjūdžio padalinį steigti Operos ir baleto teatre. Tuomet ir išryškėjo žmonių dvilypumas. Viena vadovai sakė viešai, o kita – savo kabinete, būgštaudami, kad Lietuvai atsiskyrus nuo SSSR, nutrūks Maskvos dotacijos. Buvo nelengva, bet scenografas nepasidavė – su visa šeima dalyvavo Baltijos kelyje, 1991 m. sausio 13-osios naktį gynė televizijos bokštą, budėjo prie Parlamento ir Spaudos rūmų.

Mūzų šventovėje dailininkas įžvelgė daug blogybių, atsiradusių susiformavus dviem pasauliams, vadovaujančiam ir kuriančiam, kurių nesiejo jokie tarpusavio supratimo saitai. Matydamas, kaip teatre naikinama santarvė ir keliama asmeninės gerovės idėja, negalėjo su tuo taikstytis – rašė laiškus Lietuvos kultūros ministerijai, LKP CK sekretoriui Algirdui Mykolui Brazauskui, Aukščiausiajai Tarybai, turima informacija dalijosi su periodine spauda. Daug kam tai nepatiko. Todėl H.Ciparis patyrė psichologinį spaudimą, buvo sekamas, skundžiamas, buvo klausomasi, kas vyksta jo kabinete, organizuojama prieš jį parašų rinkimo akcija, skambinama telefonu į namus, grasinant fiziniu susidorojimu.

Labiausiai jį žeidė finansinės machinacijos, valdžios nesiskaitymas su kūrybiniais darbuotojais, kurį ypač juto paskutiniaisiais savo darbo teatre metais, kai spektakliai buvo statomi mažiausiomis sąmatomis, trumpiausiais terminais ir sunkiausiomis sąlygomis. H.Ciparis dalijosi prisiminimais: „Pats rinkau kostiumus, pats juos ardžiau ir iš naujo siuvau, pats skalbiau ir dažiau, pats nuosavais papuošalais siuvinėjau, pats savo automobiliu vežiojau, ant manekenų montavau. Sutaupytomis lėšomis kažkas pasinaudojo, nes sąmatoje buvo įrašytos nerealios pinigų sumos nieko nekainuojantiems nurašytiems rūbams.“ Dailininkas nesileido žeminamas – po 33 darbo metų teatre 2005 m. pavasarį pranešė direktoriui apie savo išėjimą. Niekas jam nepadėkojo, ačiū nepasakė, rankos nepadavė. Turėdamas daugybę kitų organizacijų apdovanojimų, medalių, garbės ir padėkos raštų, taip ir nesulaukė iš šio teatro jokio įvertinimo.

Metas susumuoti

Žmogų iš teatro atleisti yra labai paprasta, bet teatrą iš žmogau sielos išplėšti nėra lengva. Tad meilė scenai iki šiol rusena H.Cipario širdyje. Jis gyvena ramia sąžine: „Visada kalbėjau taip, kaip man atrodė teisinga. Niekada neveidmainiavau. Ir tuo aš esu aš, ir šito nesigailiu.“

Ant jo buto sienų kabo dailininkų paveikslai, kuriuos rado išmestus prie šiukšlių konteinerių, Operos ir baleto teatrui kraustantis iš senų į naujas patalpas. Jie buvo išpurvinti, sulaužytais rėmais. Scenografas negalėjo abejingai praeiti pro šalį ir išgelbėjo juos nuo žūties. Nuo užmaršties dulkių jis gelbsti ir meno istorijoje įspaustus savo pėdsakus. Dabar pats laikas stabtelėti, atsigręžti, susumuoti... Ant dailininko darbo stalo guli jo paties parengti parodų katalogai, statytų spektaklių, apipavidalintų renginių sąrašai, papildyti prisiminimais, pastabomis, komentarais. Sunku net patikėti, kad tai vieno žmogaus ataskaita, kad menininkui kūryba tapo ne gyvenimo dalimi, o atvirkščiai – gyvenimas ištirpo beribiame kūrybos pasaulyje. Kada nors šie užrašai atsidurs kurios nors bibliotekos rankraštyne ar archyvo lentynose ir papasakos ateities kartoms apie menininko dalią vertybių perkainojimo epochoje. Ilgiausių jums metų, Teatro Ambasadoriau!

H.Cipario „Apgautoji Lietuva“, 1995 m.

H.Cipario „Siaubo diena“ Hirosimos aukoms atminti.