TEATRAS
Kūryba – meilė, m e Paskutinę šių metų dieną dailininkas scenografas, pedagogas Henrikas Ciparis ne tik išlydės senuosius, pasitiks Naujuosius metus, bet ir pakels šampano taurę už aštuonis nelengvai, bet įdomiai ir prasmingai prabėgusius savo būties dešimtmečius, kurie įamžino jo kūrybinius ieškojimus ir atradimus, džiaugsmą ir skausmą, o teatrų, koncertų, dailės parodų lankytojams suteikė galimybę patirti stiprių emocinių išgyvenimų. Tad verta stabtelėti ir pažvelgti atgalios į svarbiausius šio menininko veiklos etapus. Danutė PETRAUSKAITĖ
Vaikystės paunksmėje Henrikas – karo metų vaikas, gimęs ir vaikystę praleidęs Žemaitijoje. Jo gyvenimo kelias prasidėjo nuo Labardžių kaimo, vingiavo per Bagdonavą, Girėnus, Pelaičius, kol pasiekė Rietavą. Jam teko girdėti rusų ir vokiečių kareivių balsus, sprogstančių bombų aidą, regėti „stribus“ ir partizanus, patirti alkio jausmą. Tačiau jautrus grožiui ir gamtai berniukas, jauniausias šeimoje vaikas, turėjo kuo džiaugtis. Pėsčiomis eidamas į mokyklą, gėrėdavosi medžių spalvomis, stebėdavo skaidrius Aitros upės vandenis, dangumi slenkančius debesis. Jis anksti išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pajuto potraukį menui. Namuose būta nemažai žurnalų, kuriuos vartydamas ilgiau stabtelėdavo prie iliustracijų, mėgdavo įdėmiai apžiūrinėti reprodukcijas, atvirukus, o vyresniajam broliui Ričardui įsigijus aliejinių dažų ir pradėjus tapyti, pirmą kartą prisilietė prie spalvų pasaulio. Tėvai mokė vaikus būti darbščiais, sąžiningais, mylėti gimtinę, gerbti žmogų, knygą. Šeimoje vykdavo diskusijos meno klausimais, vyriausias brolis Sigitas net pradėjo kurti eiles. Vis stipriau juntant materialinį nepriteklių, Henrikui teko kuriam laikui mesti mokslus Rietavo vidurinėje mokykloje ir pradėti darbuotis mechaniku miestelio kino teatre. Tačiau žinių troškimas paskatino grįžti į mokyklos suolą, neatsisakant darbo. Laiko atsirado viskam – sportui, dalyvavimui poezijos skaitymo konkursuose, fotomėgėjų ir dramos būreliams. Didžiausias atradimas buvo knygos, ypač enciklopedijos, nuo kurių 20
Dailininkas H.Ciparis.
jam sunkiai sekdavosi atsiplėšti. Po vakarinių kino seansų grįždavo į namus labai vėlai, tad tekdavo namų darbus ruošti naktimis, o palindus po antklode dar skaityti nepabaigtą knygą. Miegui likdavo vos kelios valandos, tačiau jų smalsiam jaunuoliui pakakdavo. Kildavo ir kūrybinių minčių, kurias Rietave žadino Oginskio rūmų aura. Tad neatsitiktinai būsimasis dailininkas nutarė kai kurias jų realizuoti. Ir jam pasisekė – būdamas vos 15
metų, tapo Telšių apskrities ir Rietavo rajono Liaudies kūrybos festivalio laureatu.
Jaunystės polėkiai 1960 m. baigęs Rietavo vidurinę mokyklą, Henrikas neišvyko į kolūkį dirbti žemės darbų ir statyti šviesaus komunizmo ryto-
