Daiva KŠANIENĖ. G.Donizetti opera „Pulko duktė“ Klaipėdoje: pirmojo pastatymo Lietuvoje sėkmė

G.Donizetti opera „Pulko duktė“ Klaipėdoje: pirmojo pastatymo

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeros – G.Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ (muzikos vad. ir dirig. M.Staškus, rež. J.Sodytė). Uostamiesčio Žvejų rūmuose lapkričio 12 ir 13 dienomis įvykusi įspūdinga Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ premjera paliudijo, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nestabčiodamas, nelėtindamas tempo kopia į vis naujas, solidžias menines aukštumas.

Daiva KŠANIENĖ

Nesirinkdamas paties lengviausio kelio, kiek rečiau statydamas populiarias, savaime pasisekimą garantuojančias, seniai publikos pamėgtas operas ir baletus, teatras pastaraisiais metais savo repertuarą praturtino sudėtingais, ypatingų meninių jėgų santalkos reikalaujančiais, dėl įvairių priežasčių nepelnytai primirštais, aukščiausios prabos sceninės muzikos veikalais, tarp kurių – E.Balsio „Kelionė į Tilžę“, „Eglė žalčių karalienė“, R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“, J.Offenbacho „Orfėjas pragare“, šokio spektaklis „Faustas“ ir kt.

Ir štai, įveikta dar viena viršukalnė – rampos šviesą išvydo iki šiol Lietuvoje dar niekada nestatyta, linksma, virtuoziškumu žėrinti G.Donizetti opera „Pulko duktė“. (Beje, 1841 m. ši opera buvo pastatyta Klaipėdos, kuri tuomet priklausė Prūsijos karalystei, vokiečių muzikiniame teatre.)

Italas Paryžiuje

Talentingasis, dieviškąją melodisto dovaną turintis romantiškojo italų bel canto meistras G.Donizetti (1797–1848), savo tėvynėje sužibėjęs neišsenkančio gyvenimo džiaugsmo, poetinio lyrizmo ir ryškaus teatrališkumo kupinomis operomis („Meilės eliksyras“, „Liučija di Lamermur“, „Ana Bolein“, „Don Paskuale“ ir kt.), 1838 m. apsigyvenęs Paryžiuje, pradėjo naują savo kūrybos etapą. Perėmęs kai kurias specifines prancūzų sceninių veikalų tradicijas, ėmęs rašyti operas prancūzų kalba, G.Donizetti per kelerius metus Paryžiuje tapo labai popu-

opera „Pulko duktė“ Klaipėdoje: pastatymo Lietuvoje sėkmė

liarus; teatrai varžėsi dėl jo kūrinių, o salėse sunkiai sutilpdavo žiūrovai. Suprantama, paryžiečiams muzikos kūrėjams nelabai patiko italo sėkmė. Garsusis kompozitorius ir kritikas H.Berliozas apmaudavo: „Panašu, kad Donizetti elgiasi su mumis kaip užkariautojas; tai tikras įsiveržimas. Jau nebegalima kalbėti apie Paryžiaus teatrus, o tik apie Donizetti teatrus.“

Ryškiausiame šio periodo kūrinyje – operoje „Pulko duktė“ – kompozitorius, sujungęs italų bel canto ir tipiškas prancūziškosios tradicijos ypatybes, opera buffa naudojamus rečitatyvus pakeitęs kalbamaisiais dialogais, įtvirtino naujuosius, savitus komiškos operos bruožus. Akivaizdu, kad novatoriškoji „Pulko duktė“ padarė reikšmingą poveikį tolesnei prancūzų sceninės muzikos žanrų plėtotei. Dirigentas Martynas Staškus įsitikinęs, kad ši opera dėl savo ►

R.Petrauskaitė – Mari. Martyno Aleksos nuotr.

L.Dambrauskaitė – Mari R.Petrauskaitė – Mari.

◄ struktūros, vokalinių ir kalbinių epizodų derinimo, numerių formų, paprastumo, komizmo tapo pavyzdžiu XIX a. Prancūzijoje gimstančiai operetei (J.Offenbachui, F.Herve’i ir kt.). 1840 m. žiemą Paryžiaus „Opéra Comique“ teatre įvyko „Pulko dukters“ premjera. Patyrusi trumpalaikę nesėkmę (priežastys neaiškios, gal prastas atlikimas, gal kritikos nusiteikimas), opera netrukus tapo viena mėgstamiausių ir labiausiai lankomų. Per pirmąjį sezoną parodyta net 44 kartus. Jos šlovė nenuslūgo beveik ištisą šimtmetį; iki 1908 m. opera pastatyta bene 1 000 kartų, o finale skambanti pagrindinės herojės Mari arija „Salut á la France!“ („Valio Prancūzijai“) ilgam tapo neoficialiu Prancūzijos himnu.

Vėliau, bėgant laikui, „Pulko duktė“ buvo pamiršta ir pastaraisiais dešimtmečiais statoma vis rečiau. Ją ėmė gožti kiti įdomūs, naujos stilistikos, ypač įsitvirtinančio realistiškojo verizmo, veikalai. Neatmestina, kad

R.Petrauskaitė (Mari) ir M.Jankauskas (Tonijo) – opera „Pulko duktė“. teatrus baugino ir šioje operoje dominuojančios nepaprastai sunkios, virtuoziškos, itin aukštų registrų solinės partijos, reikalaujančios ypatingų balsų, stipraus profesinio vokalinio pasirengimo ir ištvermės.

Kūrybiniai sprendimai

Klaipėdos muzikinio teatro vadovybė, įvertinusi visapusiškai išaugusį meninį trupės pajėgumą, subūrusi kūrybingą statytojų komandą, kartu su savais atlikėjais pasitelkusi kviestinius lietuvių dainininkus, drąsiai ėmėsi didelių vokalinės bei aktorinės meistrystės iššūkių keliančios operos statymo. Pasirinktas sprendimas vokalinius numerius dainuoti prancūziškai, o kalbamuosius intarpus, kurių operoje beveik tiek pat kiek dainuojamųjų, pateikti lietuvių kalba visiškai pasiteisino. „Pulko dukters“ siužetas paprastas ir nepainus. Pagrindinę tradicinės komiškos operos fabulą – visa nugalinčios meilės istoriją – G.Donizetti paryškino herojinės kovos už laisvę, žmonių lygybę tema. Kūrybinga režisierė Jūratė Sodytė „Pulko dukters“ veiksmą perkėlė iš Napoleono karų, vykusių Tirolyje – Šveicarijos Alpėse (originale), laikotarpio į XX a. Alžyrą, kur 1954–1962 m. vyko nepriklausomybės kovos prieš prancūzų kolonistus. Šis išradingas ir prasmingas

T.Pavilionis – Tonijo.

režisierės sprendimas davė impulsą spalvingesnio, egzotiškesnio scenovaizdžio bei kostiumų įvairovės ieškojimams, kontrasto tarp veiksmų išryškinimui. Alžyre atsidūrė ir šaunusis 21-asis prancūzų karių pulkas (pirmasis veiksmas), kadaise mūšio lauke radęs mergytę, ją įsivaikinęs ir užauginęs. Guvioji Mari dabar – jų pagalbininkė, skalbėja, virėja, tikras džiaugsmas ir paguoda.

Menininkės Sigitos Šimkūnaitės originali ir taikli pirmojo veiksmo scenografija tarsi panardina į alžyrietišką kaitrą. Atrodo, tropikų karštis, spindėdamas ryškiomis raudonomis, oranžinėmis, gelsvomis spalvomis, ne tik vizualiai, bet ir fiziškai sklinda iš scenos, o prancūzų pulko kariai, damos, judraus rytietiško turgaus prekeiviai leipsta iš karščio, braukdami prakaitą nuo veidų. Spalvinį įspūdį paryškino šviesų kaita, jų intensyvumas: dangaus žydrynę vakarėjant keičia rausvi atspalviai, temstant – pilkšvi... (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis).

O stilinga, griežtesnių linijų Markizės pilies menės Paryžiuje scenografija antrajame veiksme suspindo šaltokos baltos bei pilkos spalvų elegancija ir gaiva. Vyraujanti scenovaizdžio detalė – savotiškas vaizdinis leitmotyvas, jungiantis abu veiksmus, – aukštų laiptų dekoracija simboliškai net susišaukia su „paaukštintos“ tesitūros operos muzika.

Prie scenografijos gražiai derėjo kostiumų dailininkės Agnės Kuzmickaitės sukurti fantastiški sceniniai rūbai (jų daugiau nei 100). Alžyro scenose šurmuliavo moterys su hidžabais, vyrai, dėvintys turbanus, uniformuoti prancūzų kariai. Antrajame veiksme damos vilkėjo puošnias, XX a.

M.Jankauskas – Tonijo.

vidurio paryžietiškos aukštosios mados stilių primenančias spalvingas sukneles, dėvėjo skrybėlaites, nuostabiai išryškėjusias baltame scenovaizdžio fone.

Dvi Mari

„Pulko dukters“ centre – Mari ir jos mylimasis alžyrietis Tonijo. Jų vokalinėms partijoms G.Donizetti nepagailėjo neapsakomos gausybės koloratūrų, kurioms padainuoti reikia tikrai fejerverkinių balsų.

Mari vaidmeniu sužibėjo gražiõs sceninės išvaizdos dainininkės Lina Dambrauskaitė ir Rita Petrauskaitė (koloratūriniai sopranai). Abiejų solisčių Mari pirmajame veiksme – linksma, guvi, geraširdė, padykusi mergaitė. Auklėta „tėvų“ – kareivių, ji stokoja rafinuotumo, judesiai kiek šiurkštoki, eisena energinga, kampuota. Tačiau nei laikysena, nei karišką uniformą primenanti duksli Mari apranga nenustelbia ►

D.Kužmarskytė – Markizė de Berkenfyld. D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) ir V.Bytautas (Hortenzijus).

Koncertmeisteris Ch.Cooley, K.Gudelytė (Šokių mokytoja) ir R.Petrauskaitė (Mari).

◄ vidinio įsimylėjusios mergaitės grožio ir nuoširdumo. Antrajame veiksme savo motinos Markizės de Berkenfyld pilyje Paryžiuje „perauklėjama“ Mari mokosi aristokratiškų aukštuomenės manierų. Juoką kelia beviltiškos Mari pastangos repetuojant nuobodžią ariją (jai artimesnės pulko žygio dainos), mokantis šokti balinius šokius (geriau tvistas). Grakščiai vaikščioti pasipuošus prabangia suknele – jai tikras iššūkis.

Maloniai nustebino kviestinė solistė L.Dambrauskaitė, tapusi tikru atradimu šioje operoje. Jaunoji dainininkė, studijavusi Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, sukūrusi įsimintinų vaidmenų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (Barbarina W.A.Mozarto „Figaro vedybos“, Sofi R.Strausso „Rožės kavalierius“ ir kt.), Ciuricho, Izraelio operos teatrų scenose, Mari vaidmeniu atsiskleidė visu ryškumu. Kosminio sunkumo partiją solistė atliko nepriekaištingai, demonstruodama puikią koloratūrinę vokalinę techniką. Lengvai, laisvai, tarsi žaisdama išdainavo ir sunkiausių pasažų kaskadas, pačias aukščiausias natas, ir gražias, kantileniškai besiliejančias lyrines arijas, kartu sceniškai įtikinamai įsijausdama į savo herojės charakterį, žavėdama temperamentu, jaunatvišku linksmumu ir artistiniu lankstumu. Nestigo jai ir moteriško švelnumo bei jausmingumo. Ne veltui dirigentas M.Staškus prasitarė, jog jam atrodo, kad Mari partija parašyta tarsi specialiai L.Dambrauskaitei.

Vokalinėms partijoms G.Donizetti nepagailėjo neapsakomos gausybės koloratūrų, kurioms padainuoti reikia tikrai fejerverkinių balsų.

L.Ramelienė (Markizė de Berkenfyld) ir T.Pavilionis (Tonijo). L.Ramelienė – Markizė de Berkenfyld.

Didelę patirtį turinčiai, daugybę įsimintinų vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose sukūrusiai Klaipėdos muzikinio teatro solistei R.Petrauskaitei Mari partija, anot dirigento M.Staškaus, buvo svajonių vaidmuo. Teatro primadona dar kartą pradžiugino klausytojus unikaliomis savo soprano savybėmis, autentišku scenos pojūčiu ir vaidybiniu talentu. Jos Mari – linksma, kiek berniokiška, tikra nenuorama. R.Petrauskaitės dainavimo kultūra, tobulai įvaldyta virtuozinė technika, leido laisvai lietis begalinėms bravūriškoms koloratūroms, neįtikėtinai sudėtingoms kadencijoms ir dainingais lyriniais potėpiais nuspalvintoms lėtosioms arijoms.

Du Tonijo

Mari mylimojo Tonijo, dėl meilės įstojusio į prancūzų armiją, partija laikoma viena sudėtingiausių operiniame tenorų repertuare: neįtikėtinos koloratūros, reikalaujančios ypatingo balso valdymo, plačiausias diapazonas, sudėtingiausi perėjimai iš vieno registro į kitą ir kaip apoteozė – „tenorų Everestas“ – devynios antrosios oktavos „do“ vienoje arijoje „Pour mon âme“ („Mano sielai“). Kažkas yra pasakęs: „Tai opera tenorui.“

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui Tomui Pavilioniui, puikiam Almavivai (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas), Nemorinui (G.Donizetti „Meilės eliksyras“), Alfredui (G.Verdi „Traviata“), Rudolfui (G.Puccini „Bohema“), Tonijo vaidmuo tur-

L.Mikalauskas (Sulpicijus) ir L.Dambrauskaitė (Mari). būt sudėtingiausias karjeroje. Gražaus tembro balso, galbūt labiau tinkančio lyrinėms partijoms, savininkas T.Pavilionis, puikiai atlikdamas veržlią, virtuozišką Tonijo partiją, praturtino savo patirtį bel canto muzikos stilistikoje. Žavėjo kruopščiai išdailintos muzikinės frazės, nors legendinės viršutinės natos skambėjo kiek įtemptai.

Antrasis Tonijo partijos atlikėjas Mindaugas Jankauskas taip pat jau yra sukaupęs tam tikrą sceninę patirtį. Debiutavęs Trike vaidmeniu P.Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, vėliau jis atliko Almavivos partiją, dainavo G.Verdi operoje „Ernani“, J.Strausso „Šikšnosparnyje“, F.Leháro „Linksmojoje našlėje“ ir kt. Puikus, gausus obertonų, sodrus M.Jankausko tenoras, nepaprastai gražiai skambėjęs lyrinėse, dainingose Tonijo partijos arijose, absoliučiai žavėjo ir koloratūrų pilotažuose, tiksliame, laisvame jų vinguriavime, ir aukščiausiose viršūnėse.

Antroji pora

Publikos simpatijas pelnė režisūriškai puikiai sustyguota tradicinių komiškų operų ar operečių antroji pora – prancūzų pulko seržantas Sulpicijus ir Markizė de Berkenfyld. ►

Priekyje – L.Ramelienė (Markizė de Berkenfyld), V.Kochanskytė (Hercogienė de Krakentorp), Š.Juškevičius (Notaras).

◄ Pirmojoje premjeroje komiško, kareiviškai šiurkštoko, bet labai mylinčio paties nuo kūdikio dienų užaugintą Mari Sulpicijaus vaidmeniu pasirodė nepakartojamas, publikai gerai pažįstamas Lietuvos baritonas Liudas Mikalauskas. Būdamas tikras aktorystės meistras, jis išraiškingu, nepriekaištingu dainavimu ir nepralenkiama subtilia bufonada be išlygų pavergė žiūrovus. Juokas lydėjo kiekvieną jo Sulpicijaus ariją, kalbamąją frazę, kiekvieną mizansceną.

Perspektyviam Klaipėdos muzikinio teatro artistui Viliui Trakiui seržantas Sulpicijus – pirmasis didelis ir, reikia pripažinti, labai sėkmingas vaidmuo operos scenoje. Pasigėrėjimą kėlė stiprus, sodrus, spalvingas solisto bosas, įvaldytas, lygiai besiliejantis vokalas. Jaunajam artistui gal kiek pritrūko ryškesnės kūno kalbos, artistinio laisvumo komiškuose kalbamuosiuose dialoguose. Kita vertus, visiškai priimtinas šiek tiek santūresnis, tačiau vis tiek daug linksmų emocijų keliantis V.Trakio sukurtas Sulpicijaus paveikslas.

Spalvingu komiškos elegancijos potencialu Mari motinos Markizės de Berkenfyld vaidmeniu atsiskleidė Klaipėdos muzikinio teatro solistės Loreta Ramelienė ir Dalia Kužmarskytė. Gausų Markizės partijos kalbamąjį tekstą abi artistės perteikė labai raiškiai ir spalvingai. Itin komiškai atrodė beviltiškos Markizės pastangos perauklėjant Mari.

L.Mikalauskas (Sulpicijus), L.Dambrauskaitė (Mari), L.Ramelienė (Markizė de Berkenfyld) ir T.Pavilionis (Tonijo). Martyno Aleksos nuotr.

Kiti vaidmenys

Scenoje pasirodžius ryškiai ir spalvingai pasipuošusiam Markizės liokajui Hortenzijui (M.Narmontas ir V.Bytautas), žiūrovų salėje kaskart pasigirsdavo juokas. Vien trumputėmis kalbinėmis frazėmis (dainuojamosios partijos Hortenzijus neturi), perteiktomis įmantriomis balso intonacijomis bei dirbtinai manieringais judesiais, artistai sukūrė iš tiesų juokingą, itin originalų ir įsimintiną tipažą.

Charakteringą išraišką režisierė surado ir nuolankiajam pataikūnui, uoliajam notarui (Š.Juškevičius ir K.Nevulis), ir trumpam scenoje pasirodžiusiai, bet akimirksniu publikos pamiltai grakščiajai balerinai (V.Galvanauskienė ir K.Gudelytė), taikliai įkūnijusiai šypseną keliančią, reiklią Mari šokių mokytoją.

Iškilnumu sužavėjo talentingosios aktorės V.Kochanskytė ir N.Sabulytė epizodiniu

Hercogienės de Krakentorp vaidmeniu. Vos kelių akimirkų trukmės fragmente jos prikaustė dėmesį prabangia apranga, oriu, karališku stotu, išdidžia scenine laikysena, inkrustuota delikačiu aristokratišku humoru.

Talentingojo operos dramaturgo G.Donizetti „Pulko dukteryje“ solinių partijų margumynas meistriškai susipina su gausiais, labai sudėtingais, ypatingo susiklausymo reikalaujančiais ansambliais (duetais, tercetais ir kt.). Visi jie – ir komiškieji, ir lyriniai – skambėjo sklandžiai ir tiksliai.

Darniai į operos vyksmą įsiliejo negausus teatro choras – Prancūzijos 21-ojo pulko kareiviai (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas). Choro vaidmuo čia labai svarbus, su juo susiję daug efektingų maršinių scenų ir spalvingų įsiterpimų į solinius numerius ar ansamblius. Malonu buvo stebėti, kaip artistiškai, aktyviai, neformaliai choristai juda scenoje, kartu sugebėdami profesionaliai, preciziškai dainuoti.

Meninė sėkmė

Prie pastatymo sėkmės daug prisidėjo išradinga, detalizuota, tačiau neperkrauta, skoningu humoru alsuojanti vilnietės J.Sodytės režisūra, jautriai atliepianti žaismingą, linksmą, lengvai lyrišką G.Donizetti operos muziką. Kaip buvusi balerina, dabar Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro režisieriaus asistentė, jau pastačiusi kelis muzikinius spektaklius, J.Sodytė labai daug dėmesio skiria judesio plastikai, choreografijai. Kaip minėjo pati režisierė, jai labai svarbi neverbalinė kūno kalba, žvilgsnis, veido išraiška... Išties „Pulko duktė“ pulsuoja aktyvia sceninio veiksmo dinamika, gestų ritmika, sparčiai besikeičiančiomis šmaikščiomis mizanscenomis, nė vienu momentu nenustelbiančiomis ir negožiančiomis dainavimo.

Užtikrintai, stabiliai ir kartu emocingai operos muzikinę tėkmę valdė pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas M.Staškus. Nors „Pulko dukters“ muzikinė kalba, besiskleidžianti melodijose, spalvinguose valso, maršo, punktyriniuose ritmuose, kupletinių numerių formose, gana paprasta, tačiau atlikti ją labai nelengva. Pats maestro sakė: „Pulko dukters“ partitūra, kaip ir kitų G.Donizetti operų, yra labai „plona“. Šiuo žodžiu dirigentai dažnai apibūdina atlikimo sudėtingumą, trapumą. Pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“. Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka įdėti daug pastangų, kad nepriekaištingai atliktų virtuozines partijas.“ Sustiprėjęs, pasipildęs naujais gabiais instrumentininkais teatro simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis) operoje skambėjo itin profe- sionaliai ir kokybiškai. Dirigentas M.Staškus išgavo optimalų komiškai operai reikalingą lengvumą ir grakštumą, pasiekdamas darnios sąveikos tarp scenos ir orkestro, taikliai perteikdamas žėrinčios G.Donizetti muzikos nuotaiką. Itin jautriai buvo atlikta uvertiūra, preciziškai skambėjo griežti maršiniai, punktyriniai epizodai, skriejantys šokiniai momentai, kariniai signalai, instrumentiniai solo.

Publika italų bel canto genijaus G.Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ premjerą priėmė labai entuziastingai, kiekvieną ariją palydėdama dėkingumo ovacijomis, o pabaigoje ilgai aidėjo šūksniai „bravo“. Tai dar viena didelė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meninė sėkmė. Netenka abejoti, kad ši opera užims deramą vietą repertuare ir ilgai džiugins operos gerbėjus.

M.Narmontas – Hortenzijus.

Koncertmeisteris Ch.Cooley, V.Galvanauskienė (Šokių mokytoja) ir L.Dambrauskaitė (Mari).