Diana LATVĖ. Pasakojimas apie begemotą Hansą Rosa, arba Tikros istorijos pėdsakais pasekus

Pasakojimas apie begemotą Hansą Rosa, arba Tikros istorijos pėdsakais pasekus

Diana LATVĖ

Prieš kelerius metus į mano akiratį pateko zootechniko V.Polonskio 1945 metų ataskaita Maskvos zoologijos sodo direktoriui apie Kionigsbergo zoologijos sodo begemotą.

Joje rašoma, kad begemotui vardu Hansas 18 metų, jis didelis, buvo septynis kartus sužeistas ir du kartus susižeidęs, 13 dienų išbuvo be maisto ir vandens... Ataskaitoje kapota kanceliarine kalba pateikta komiška begemoto gydymo istorija – tarsi žmogiškojo jautrumo daigelis Europos valstybių dalijimosi lauke.

Vladimiras Petrovičius gulėjo atmerktomis akimis, iki aušros dar buvo toli, tačiau miegas prapuolė. Apsivertė ant šono, paskui ant kito, porą kartų dar pasivartė, galiausiai nutarė nebesikankinti, atsikėlė, nušlepseno prie spintelės, paėmė grafiną su vandeniu, paskui prigludo prie lango, skruostu pajusdamas gaivinančią stiklo vėsą. Dangaus juodume švietė, mirgėjo, blyksnojo, mirkčiojo, geso, žiebėsi žvaigždės, spalvotos ir bespalvės, plieno šaltumo ir šiltos tarsi ketaus krosnelė kambaryje. Nuo mirguliavimo Vladimirui Petrovičiui apsvaigo galva – štai kur tu, Didžiosios Meškos irštva. Vladimiras Petrovičius pakreipė galvą kairėn, prisimerkė – mylimas jo Meškinijos žvaigždynas atsidūrė maždaug toje dangaus pusėje kaip namie – čia kitokia žemė ir kitoks oras, kitoks klimatas ir kitokios žvaigždės. Vladimiras Petrovičius truputį nusiramino. Prie žiburiais plūstančio lango jį apėmė mieguistumas. Nusižiovavo, patenkintas nušlepsėjo atgal į lovą, rūpestingai užklostė, susisuko į antklodę – kyšoti liko tik nosies galiukas – atsiduso ir užsimerkė. Vladimiro Petrovičiaus širdis keistai cvaktelėjo (po tos siaubingos nakties

Pasakojimas apie begemotą Hansą Rosa, jos pėdsakais pasekus

ji dažnai be priežasties tvaksėdavo), miegas kaipmat dingo. Velniava. Vladimiras Petrovičius supyko ant savęs ir ant miego, ne juokais jį suerzinusio, atsisėdo, gurkštelėjo vandens ir liko sėdėti lovoje galvą nunarinęs, padilbomis stebeilydamasis į kampe suverstas gamtos muziejaus eksponatų liekanas – roplių, paukščių, gyvūnų iškamšas, susivijusias į kamuolį su lapių uodegomis ir sudžiūvusių augalų liekanomis. Kambaryje kvepėjo vaistažolėmis, nuo durų kartkartėmis patraukdavo skersvėjis, ir prietemoje regėjosi, tarsi kampe tūnotų fantasmagorinis gyvūnas, kantriai laukiantis savo valandos atgyti. Vladimiro Petrovičiaus žvilgsnis praslydo jo paties išrankiotais tarp šukių ir eilėmis surikiuotais sveikais išlikusiais stiklainiais su formaldehido tirpalu, kur tarsi gyvos plūduriavo egzotinių kraštų gyvatės. Vladimiras Petrovičius mylėjo gyvates, tačiau baiminosi jų lygiai taip pat, kaip ir moterų. Tokiais momentais jis pajusdavo nusivylimą ir skausmą. „Ar galima mylėti ir kartu bijoti? – paklausdavo savęs ir tučtuojau atsakydavo: – Meilė privalo būti kančia.“ Taip kankinamai baiminga meile jis vienodai mylėjo ir gyvates, ir moteris, nors tikros meilės pats iki šiol nebuvo patyręs. Kartais jam dingojosi, esą gimtajame pamaskvės kaime palikęs apskritaveidę, plačiaskruostę, plačiastrėnę Verą, prie kurios jausdavosi daug menkesnis ir smulkesnis, nei iš tikro buvo. Kaimo vyrukai varžėsi dėl merginos dėmesio. Vladimiras Petrovičius likdavo nuošalyje. Iki visi išėjo į karą. Liko pora senių ir jis – arklių fermos zootechnikas. Sunkūs buvo laikai, trūko pašaro, bet kažkaip kapstėsi. Kaip tik tuo metu Vladimirui Petrovičiui nutiko stebuklas – anksčiau kreiva akimi nepažvelgdavusi mergina prilipo lyg magnetas. Deja, jo laimė netruko ilgai. Karo įkarštyje rekvizavo arklius drauge su arklininku. Vladimiro Petrovičiaus lūpos išsiviepė, lyg ketintų šypsotis.

Nemiga rimtai kankino Vladimirą Petrovičių. Ką ten nemiga, akių nebegalėjo sumerkti nuo to momento, kai į jaukų kambarėlį Maskvos zoologijos sodo centre įsiveržė vyriškiai odiniais lietpalčiais ir įsakė mikliai per pusvalandį susiruošti, nes jis, Vladimiras Petrovičius, tučtuojau privaląs vykti drauge valstybinės svarbos uždavinio vykdyti. Še tau kad nori. Vladimiras Petrovičius nelaikė savęs svarbiu asmeniu, kurį kas žadintų naktimis, tuo labiau dėl slaptų užduočių (net liūtei vaikuojantis nežadino). „Po velnių, kas tai galėtų būti?“ – pagalvojo, tačiau klausti nedrįso – atėjūnai neatrodė linkę į kalbas. Vladimiras Petrovičius – paprastas zootechnikas, ir pareigos jo nesudėtingos: dar kol nepasirodė pirmieji lankytojai, rytais pašalindavo gaišenas, reguliariai šerdavo gyvūnus, priimdavo jauniklius, izoliuodavo pasiligojusius ir riebiai keikdavosi – ką gi daugiau galėjo be vaistų? Velniava, kur jo antrasis batas? Vladimiro Petrovičiaus širdis bumbsėjo lyg traktoriaus motoras – naktimis mieste dingdavo žmonės – tyliau tu, nelaboji, išgirs, supras, kad bijosi. Velnias, velnias. Kaip nebijosi – pradingėliai negrįždavo. Kurį laiką jų butai likdavo be priežiūros, bet neilgam, juos tuoj užimdavo nušepę papilkėjusiais veidais kaimiečiai, vedini alkanais vaikiščiais, nuolat kaišiojančiais rankas ir nosis į puodus bendroje komunalkės virtuvėje.

Bjaurokas čia kraštas. Ir miestas bjaurus, nors visiškai sugriautas, kiekvienas kampas, kiekviena griuvena tebedvelkė pavojumi, atrodė, kulkos tebeskraido ore lyg nekaltos vapsvos vasaros dieną. Niekur nesijautė saugus, vengė išeiti už zoologijos sodo ribų, vengė laukymės už tvartelio, kur įkurdino keturis per stebuklą po bombardavimo išlikusius gyvūnus – danielių, asilą, barsuką ir begemotą. Tiesa, su gyvuliais Vladimiras Petrovičius nesijautė vienišas, džiaugėsi tuo, ką turėjo, nes išties jam nieko netrūko. Atlyginimas – geras, maisto kortelės – jiems savos, vokiečiams – savos. Aišku, maisto pagal korteles nepersivalgysi, jo užteko tik kad nebadautų. Vladimiras Petrovičius parduodavo savo maisto korteles, kadangi jo žiniai patikėtiems Karaliaučiaus zoologijos sodo gyvūnų likučiams miesto karinio komendanto biuras priskyrė sotų dienos davinį iš priekinių linijų trofėjinių produktų: aštuonis kilogramus duonos, keturis kilogramus ruginių miltų, maždaug tris šimtus gramų mėsos, šešis kilogramus avižų, tris šimtus gramų cukraus, penkis šimtus gramų ryžių ir du litrus pieno. Priedo gavo žolės, kapotų šiaudų ir burokėlių.

Vladimiras Petrovičius tebežiūrėjo į gamtos muziejaus eksponatų liekanų suformuotą gyvį, kol už lango dangus nublyško iki pelenų baltumo. Kodėl su juo šitaip? Jis nėra netikęs ar nevertingas žmogus, tik, aiškiai, aplenktas laimės, jį likimas staiga nusviedė į pasaulio pakraštį, kur galbūt jo gyvybei gresia pavojus. Tiesa, akimirką kažkur giliai viduje sukirbėjo keistas pasitenkinimas, kad šio miesto pastatai bus išrinkti po plytą ir išsiųsti Leningradui ir Stalingradui atstatyti. ***

Rytas tikrai daug smagesnis už bemiegę naktį. Vladimiras Petrovičius išmaukia degtinės stiklinę, pasuka spintelės užraktą ir, dukart paspjaudęs delną, persibraukia plaukus. Užduotis pasitaikė kebloka. Visą rytą jis bergždžiai stengėsi perprasti nesuprantamos kalbos rašmenis knygoje juodais viršeliais, tikėjosi rasiąs atsakymą, kaip su šiuo neįprastu padaru turėtų apsieiti. Gyvulys nėra arklys. Ką jau ką, o arklius puikiai supranta, su jais viskas daug paprasčiau: paglostai sprandą, paausį pakasai – tpruuu, nuoaaa, komandos nesudėtingos – švelniai brūkštelk šoną, paragink eiti, dešine ranka pastūmėk pirmyn, o užsimanęs sustoti – truktelk už vadelių. Svarbu atidžiai stebėk, kad arklys laikytų iškėlęs galvą, o jei sumanys spirti, muistysis ar pašoks, stipriai spausk pavadžius, kilstelk galvą ir tvirtai laikyk. Štai ir viskas. ►

◄ – Sveikas, drauge, kaip mūsų Hansas gyvuoja? – ant slenksčio išdygsta adjutantas Vasilijus Dimitrevas, kaip visuomet išsiviepęs nuo ausies iki ausies, uniforma kaip visuomet palamdyta.

Niekšas, degtinė jam, ne Hansas rūpi. Vladimiras Petrovičius neraginamas atrakina spintelę, pripildo dvi stiklines. – Į jūsų sveikatėlę, drauge adjutante Vasilijau Dimitrevai.

Adjutanto akutės gudrios, skrodžia aplinką tarsi rentgeno spinduliai, prisimerkia sekundę lyg staiga pavargęs, paskui mitriai stveria knygą juodais viršeliais, susižavėjęs net švilpteli – ši lyg pernokęs ankštis išvirsta aukštielninka, išspjaudama iš puslapių gelstelėjusią fotografiją. – Priešo propaganda? – pasako ne familiariai ir draugiškai, kaip anksčiau, bet su tam tikru pašaipiu mandagumu, su nepatiklia vėsa. – Mūsų begemotas? Hmmm, panašus. – Vienintelis, – numykia zootechnikas. – Nusiramink, nebūk toks rūškanas, pažiūrėk, gražuooolis, – Vasilijus Dimitrevas pauosto fotografiją, netikėtai pastebi užrašą nugarėlėje. – Ro-sa. Ką?! Rosa! Joptvojšimts. Žinojai? – įremia žvilgsnį į Vladimirą Petrovičių. – Atsakyk. – Velnią suprasi, bandyk pats apžiūrėti, ne kiaulė juk, guli dantis iššiepęs, neprisileidžia, grasinamai kriuksi, ištisas dienas ratus aplinkui suku, – Vladimiras Petrovičius skubiai subarškina spintelės užraktu, skambteli stiklas, duslus iš butelio kliukinamos degtinės garsas ir pasitenkinantis adjutanto čepsėjimas – ausiai malonūs kasdienių paliaubų garsai. – Rosa, hmm... Joptvojšimts, kaip čia išeina, hmm, begemotas vokiečiams – Rosa, o mums – karo trofėjus, pergalės simbolis Hansas... Hmm... tik tylėk, tu nieko nesakyk.

Vasilijus Dimitrevas ryžtingai suplėšo fotografiją, pasišlykštėdamas koja skutelius įtrina į plytelių purvą, užpila degtine ir brūkštelėjęs degtuką uždega. Pasiblaškiusi ugnis trumpam nušviečia jų veidus. Kurį laiką jiedu stebi melsvą liepsną. – Ne, ne, tokių dalykų negalima užmiršti, negali net įsivaizduoti, tu užnugario žiurke, kokia velniava dėjosi Kionigsbergo šturmo centre: švinas švilpė pro ausis, iš dangaus ir žemės krito kulkos, galvojau žemėn sulįsiu, joptvojšimts, kad žmogus ne sliekas, negali sulįsti. Girdėjau, narve blaškėsi liūtas, kaukė, riaumojo, galvojau, praversiu plyšelį, tegul bėga, tegul gelbėjasi, tą akimirką kaip trenks, ausis užgulė, griuvau, galva įsikasiau į žvyro krūvą, laukiu, drebu, tik viskam nurimus atsistojau, žiūriu – narvo vietoje duobė riogso. Kare niekas niekam nerūpi, nei žmonės, nei žvėrys. Ką žvėrys? Ką – žmonės? Kare mes – kareiviai, o kareiviai nėra žmonės, esam paprasti karo įrankiai – įsako ir vykdai negalvodamas. Užsigalvosi, galvą prarasi, – Vasilijus Dimitrevas sekundę užsimerkia, paskui įdėmiai įremia akis į pašnekovą, tylomis žiūri jam į veidą, iš pradžių tiriamai ir rimtai, o paskui vis švelniau ir draugiškiau. – Tu, balandėli, blogai apie mane negalvok, gyvulėlius aš myliu, namie palikau šunį...

Vladimiras Petrovičius žino, kai Vasilijus Dimitrevas darosi sentimentalus, ilgam užtruks, atsistoja – verčiau jis duonos papjaustysiąs – pripila stiklines, pats negeria ir nesiklauso, mintys lakioja kažkur kitur... – Kare visi pavirstame žvėrimis, ką ten žvėrimis, nei pakarti, nei paleisti esame, nei mirę, nei pusgyviai zombiai, po šalmais pasaloje su kulkosvaidžiais svetimoje žemėje tykome ir medžiojame tikrai ne iš bado, – įgirtęs adjutantas kumščiu trinkteli į stalą. – Kodėl? Atsakyk tu, užnugario žiurke.

Vladimiras Petrovičius verčiau patylės, jis nežino, ką atsakyti – gyvūnai neklausinėja, su jais daug paprasčiau – pripildo stiklines sau ir Vasilijui Dimitrevui, paskui pridega cigaretę, – ar draugas adjutantas nenorėtų konservuotos kiaulienos, specialiai jam laikytos? Šis purto galvą – ne, verčiau mėgausis cigarete, joptvojšimts, o degtinė gera, stačiai galvon kerta. Geltonos jo akys pro dūmų sruogas sušvelnėja, veidas išsilygina. – O gyvūnas kitooooks, jame yra siela, tokias dangun ima... Ir pasaulis neblogas, iš prigimties jam nulemta būti laimingam, tik mes neleidžiam, nuodydami savo pagieža ir neapykanta, joptvojšimts, mes čia supūsim, kūnai virs mėšlu, lietus nuplaus srutomis, užkrės upes, duona ir ta nebeaugs...

Vladimiras Petrovičius neklausydamas linksi. Lauks, Vera tikrai lauks. Pila stiklinę po stiklinės, kol draugas adjutantas, galutinai nusigėręs, griūva po stalu. Vladimiras Petrovičius tempia sunkų jo kūną ant sofos su trimis kojomis ir plytų ramsčiu, atstojančiu ketvirtąją, užkloja vilnone antklode – rytą draugas adjutantas pabudęs čepsės čiupinėdamas, ot, kad taip namie tokią, miegočiau kaip caras, kaip generolas, nors pas mūsiškį nemačiau... – surenka keptos duonos likučius, tyliai užveria duris, išeina pas savo žvėris – danielių, asilą, barsuką, begemotą, vienintelius gyvus Karaliaučiaus zoologijos sodo gyventojus, išlikusius po paskutinio šturmo 1945 metų balandžio pradžioje.

Vladimiras Petrovičius pastato apykaklę, prakeiktas oras persunktas drėgme, kaulus sukinėja, varva kiekviename kampe. Prispaudžia ranką prie krūtinės. Vasilijaus Dimitrevo žodžiai uždavė jam širdį. Na, ko gi jai? Karas baigėsi, greit vyks pas Verą, nors paskutiniai jo parašyti laiškai sugrįžo atgal. Nerado adresato? Tikriausiai. Šiandieną toks metas. Visi pasimetę, niekas dėl nieko negali būti tikras, net Vasilijus Dimitrevas. Ko tas kvailys dangun užsigeidė? Užgeria, virkauja, už tokias kalbas ne dangun, greičiau pėsčias iki Sibiro nueis. Prie tvoros griuvėsių drybso trys zoologijos sodo sargybos mulkiai. Pavasaris čia šykštauja saulės. Laimė, begemotas nesiskundžia. Vladimiras Petrovičius aplenkia aprūkusias zoologijos sodo pastatų griuvenas, iš griuvėsių kyšančias lyg nupjautų galūnių bigės, tarp kojų veliasi narvų tinklų draiskanos, kabinasi už kelnių, nosį spaudžia tvaikas, besismelkiantis nuo gyvulių lavonų, tarp plytų ir vokiškų automobilių griaučių įstrigusių. Vladimiras Petrovičius prispaudžia prie nosies pirštinę, susikūprina, nedidelė jo figūrėlė dingsta už aptvaro. ***

Begemotą aptiko upelio slėnyje už krūmų, apsauginiame kanale, kur prieš prasidedant kautynėms slėpėsi pabėgęs per aviacijos antpuolio sugriautą zoologijos sodo sieną. Išgąsdintas sprogimo garsų, trylika dienų ištūnojo nei ėdęs, nei gėręs. Šis begemotas ir buvo Vladimirui Petrovičiui patikėta valstybinės svarbos užduotis. „Privalo išgyventi“, – įsakė adjutantas Vasilijus Dimitrevas, Vladimirui Petrovičiui prisistačius į Karaliaučiaus zoologijos sodą. Lengva sakyti „privalo“, jei nėra kuo gydyti. Gyvūno šonai kabėjo lyg tuščias maišas, begemotas kandžiojosi, nieko neprisileido, tik galutinai nusilpęs pasidavė. Iš sužaloto kūno Vladimiras Petrovičius ištraukė septynias įstrigusias skeveldras, susiuvo žaizdas, bet Hansas ėdalo nelietė, nesikėlė, žiūrėjo į Vladimirą Petrovičių liūdnomis akimis, tarsi sakytų: „Tu man ką?“ „Nieko nebus, reikia daktaro“, – prisipažino Vladimiras Petrovičius adjutantui. „Jei reikia – bus“, – pažadėjo šis ir lygiai po trijų dienų iš griuvėsių ištraukė senyvą vokietį gydytojo padėjėją, kuris greičiau iš baimės nei mainais į maisto kortelę drebančiomis lūpomis išlemeno receptą: „Du kartus per dieną duokit kibirą pieno ir du litrus degtinės. Gyvens.“

Kvailas vokietis, o jo receptas dar kvailesnis. Kur rusų kareivis karo pabaigoje paims pieno ir degtinės? Pelės su žiurkėmis išstipusios, vietoj karvės spenio ir pirštas saldus. Tačiau adjutantas Vasilijus Dimitrevas buvo atkaklus, išnaršė apylinkes, nenurimo, kol iš kaimyninio kaimo atgabeno karvę ir dar degtinės. – Rekvizitas! Turėkis, taupiai naudok ir dėkok mūsų šauniesiems jūreiviams, kurie, beruošdami evakuacijai laivyną, aptiko vokiečių nespėtą išvežti konvojų: du tūkstančius vagonų, tarp jų – du vagonus su degtine. Generolo pavedimu pripildėme dvi cisternas. Cha, cha... Būtum tenai matęs mane civiliais drabužiais vilkintį. Slapčia prislinkau iš arčiau pasižiūrėti, joptvojšimts, stotyje vyko didelė šventė: kareiviai bėgo su kaušeliais, kiti stovėjo eilėje prie cisternos su dubeniu, su kareiviškais šalmais, o kurie nieko neturėjo, prašovė baką, stačiai gulėsi po juo – lūpomis gaudė bėgantį srautą. *** „Pakentėk truputį“, – šnabžda Vladimiras Petrovičius į begemoto ausį. Vienas kareivis laiko viršutinį žandikaulį, kitas – apatinį, o trečiasis į begemoto nasrus lieja litrą po litro. – Gerk, drauge Hansai, į sveikatėlę, išgerk dar gramų šimtelį.

Jiems juokinga. Vladimiras Petrovičius nesijuokia. Ims ir nustips, o jį – Vladimirą Petrovičių sušaudys dėl valstybinio turto praradimo. Kokio velnio beprasmiškai žūti karo pabaigoje? Nesulauksi, ėsk, tu velnio gyvuly, kiša maltus burokėlius begemotui po snukiu, tas pamakaluoja, pamakaluoja, atkiša rudą šnipą, lyg sakydamas – tu man ką, vokiškas maistas nepalyginamai skanesnis. „Lepūnas, fricų išpera“, – keikiasi Vladimiras Petrovičius, švelniai glostydamas begemotui paausį „tpruuu, nuoaaa“, mat vargšeliui nuo ilgo badavimo užkietėjo viduriai. Vladimiras Petrovičius moka arkliams klizmas statyti – vienas kibiras distiliuoto vandens ir viskas. Dabar reikia kliautis nuojauta. Maždaug keturi kibirai turėtų pagerinti Hanso žarnyno veiklą. Po tokios neįprastos procedūros begemotas pabando atsistoti, klaikiai kriokteli, lyg ketintų tuščią skrandį išversti išvirkščią, ūmai stipriai apgirsta ir pamėgina išsiveržti iš aptvaro, bet susvyruoja ir su dideliu trenksmu užgriūva kažkokią metalo nuolaužą, kurių čia devynios galybės mėtosi. Lipni seilė nudryksta iš begemoto nasrų. Vladimiras Petrovičius dejuodamas susiuva žaizdą.

Dvi savaites šitaip jis gydo, degtinę keisdamas į pieną, pieną – į degtinę ir klizmas, kol begemotui pagerėja, jis pradeda po truputį ėsti. Būdavo dienų, kai ligonis prarasdavo apetitą, krūpčiojo – apgirtę kareiviai dar padrikai pašaudydavo tvirtovėje – regis, vargšelį kankino nekokie prisiminimai. Vladimirui Petrovičiui taip pat dingdavo noras valgyti, tuomet jis abiem virdavo košę iš miltų ir pieno, maltomis morkomis gardintą. ***

Vladimiras Petrovičius užkaičia virdulį. Ne tą varinį, kurį paliko namie, kuriame užviręs vanduo tūtuodavo it traukinys, kiekvienos dienos trečią valandą po pietų pagal tvarkaraštį pravažiuodavęs pro jo kaimą. Vladimiras Petrovičius mėgo priglausti ausį prie bėgių, pasiklausyti ritmingo geležinės širdies tvinksėjimo – kaimas tapdavo svarbia žemės arterijos dalele. Žiūrėdamas į tolumoje nykstančius vagonus, įsivaizdavo esąs reikšmingų įvykių dalimi. Vladimiras Petrovičius virdulį patikėjo Verai saugoti iki sugrįšiąs. Kvailys, reikėjo ją vesti.

Vandeniui švilptelėjus, adjutantas išsibudina. – Matai, Vladimirai Petrovičiau, arbatinis gali švilpti, bet gali ir turbiną varyti... Gamykloje prieš karą... – nebaigęs minties, Vasilijus Dimitrevas pastringa, nuryja smaugiantį gumulą gerklėje ir staiga pareikalauja keptos mėsos su ryžiais.

Šiandien barsukui teks tenkintis vegetariška dieta. Vargšelį karas anksti išbudino iš žiemos įmygio, tad kaulydamas ėdalo alkanas padarėlis sekiojo zootechnikui iš paskos. Ryžiai su mėsa putoja katiliuke, ir adjutantas sako: „Matai, Vladimirai Petrovičiau, viskas tik į gera, neblogas čia kraštas, maisto pakanka, štai grįšiu namo, užmiršiu karą, viską pradėsiu iš pradžių, būsiu doras ir sąžiningas, vesiu, susilauksiu vaikų, anūkų, karas nutols, nebekamuos lyg praeities šmėkla, ir visi ims manyti, kad nieko nebuvo, kad viską išsigalvojau: ir apie Kionigsbergo tvirtovės karinio komendanto pavedimu mano lydėtą Maskvos mokslų akademijos mokslininkų delegaciją, atvykusią surašyti trofėjinių kultūros vertybių, ir apie tai, kaip mes sėdėjome generolo priimamajame, nuobodžiavome, ir kad vairuotojas Semionas įpuolė rėkdamas: „Vade, vade, Dieve mano, ak, atsiprašau, drauge, kaipgi aš iš karto nesumečiau?! Turėjau žinoti, juk visai nesunku buvo atspėti, po teisybei, tiesiog nežinau, ar mūsiškiai zoosode užvijo žvėrį, ar kiaulę, guli kriuksėdama didžiulė, tris kartus didesnė už šią sofą, tikra tiesa, pats savo akimis mačiau, kad ją kur griausmas! Snukis – va (išskėtė rankas), kaip Geringo. Mūsiškiai surengė kiaulei tribunolą: tuoj sušaudys pagal karo įstatymus.“ Matau – vienas akademikas staiga sublogavo, rankos ėmė drebėti. „Kiaulė?! – klausia, – kiaulė... didžiulė?“ „Na, taip“, – atsako Semionas. Akademikas antilopės greičiu prišoko prie generolo durų, kiti – paskui jį. Generolas nesusigaudo, nesupranta. „Gelbėk, drauge“, – šaukia akademikas. „Begemotas! Rečiausias egzempliorius! Europoje jų šeši liko! Šis pats stambiausias, garsusis begemotas Hansas! Vertas milijonų! Mulkiai, vandalai, nesuvokia, kokį lobį rado, – nacionalinį!“ Generolo įsakymu mikliai prisistačiau į nurodytą vietą, žiūriu, dvokiančiame vandens baseine guli didžiulė dvėsena ir vos vos kvėpuoja. Tyliai taip. Mūsiškiai, apsupę, jau skaitys nuosprendį. Mostelėjau ranka, joptvojšimts, baikit cirką, čia rimti reikalai. Eilini Ivanai, Motiejau su Ilja, saugokite šį begemotą.“

Vasilijus Dimitrevas nutyla, žiūri į tris zoologijos sodo sargybos mulkius, prie tvoros griuvėsių tebedrybsančius. – Įpilk jiems degtinės, drauge Vladimirai Petrovičiau, tegul keliasi, tegul darbą dirba. Į sveikatą, draugai kareiviai, išgerkit, mes išgelbėjome nacionalinį lobį! Sakau tau, viskas tik į gera. ***

Po pusantro mėnesio rūpestingo Vladimiro Petrovičiaus gydymo begemotas Hansas akivaizdžiai sustiprėjo: kailis sužvilgo, šonai išsipūtė. Vladimiras Petrovičius kasdien dresavo gyvūną – raitas jodinėdavo po zoologijos sodo parką, labai prisirišo, gailėjo jį palikti, o gal bijodamas šalia Veros vėl tapti mažesniu, nei iš tikro buvo, liko prie savo begemoto naujame zoologijos sode ir nė kiek nenustebo vieną dieną šiam atsivedus mielą jauniklį. Vladimiras Petrovičius žinojo tikrąjį begemoto vardą – Rosa. Apie įvykį laišku skubiai informavo adjutantą Vasilijų Dimitrevą, tačiau pastarasis neatsiliepė. Vladimiras Petrovičius pagrįstai būgštavo, kad Vasilijų Dimitrevą bus pražudęs tarybiniam piliečiui nederamas, besaikis jo plepumas.

Begemotas Hansas gyveno ilgai, sulaukė penkiasdešimties metų ir buvo garbingai palaidotas zoologijos sodo pakraštyje. Ilgomis bemiegėmis naktimis zootechnikas žiūrėdavo į žvaigždes, slapčia tikėdamasis tarp jų išvysti savo begemoto Hanso Rosa sielą.