GINTARO LAŠAI
Pasakojimas apie beg e arba Tikros istorijos p
Diana LATVĖ
Prieš kelerius metus į mano akiratį pateko zootechniko V.Polonskio 1945 metų ataskaita Maskvos zoologijos sodo direktoriui apie Kionigsbergo zoologijos sodo begemotą. Joje rašoma, kad begemotui vardu Hansas 18 metų, jis didelis, buvo septynis kartus sužeistas ir du kartus susižeidęs, 13 dienų išbuvo be maisto ir vandens... Ataskaitoje kapota kanceliarine kalba pateikta komiška begemoto gydymo istorija – tarsi žmogiš52
kojo jautrumo daigelis Europos valstybių dalijimosi lauke. Vladimiras Petrovičius gulėjo atmerktomis akimis, iki aušros dar buvo toli, tačiau miegas prapuolė. Apsivertė ant šono, paskui ant kito, porą kartų dar pasivartė, galiausiai nutarė nebesikankinti, atsikėlė, nušlepseno prie spintelės, paėmė grafiną su vandeniu, paskui prigludo prie lango, skruostu pajusdamas gaivinančią stiklo vėsą. Dangaus juodume švietė, mirgėjo, blyksnojo, mirkčiojo, geso, žiebėsi žvaigždės, spalvotos ir bespalvės, plieno šaltumo ir šiltos tarsi ketaus krosnelė kambaryje. Nuo mirgulia-
vimo Vladimirui Petrovičiui apsvaigo galva – štai kur tu, Didžiosios Meškos irštva. Vladimiras Petrovičius pakreipė galvą kairėn, prisimerkė – mylimas jo Meškinijos žvaigždynas atsidūrė maždaug toje dangaus pusėje kaip namie – čia kitokia žemė ir kitoks oras, kitoks klimatas ir kitokios žvaigždės. Vladimiras Petrovičius truputį nusiramino. Prie žiburiais plūstančio lango jį apėmė mieguistumas. Nusižiovavo, patenkintas nušlepsėjo atgal į lovą, rūpestingai užklostė, susisuko į antklodę – kyšoti liko tik nosies galiukas – atsiduso ir užsimerkė. Vladimiro Petrovičiaus širdis keistai cvaktelėjo (po tos siaubingos nakties
