CERBERIS. „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga

◄ Tik čia pasitelktas istorinis fonas – Antrasis pasaulinis karas ir sudėtingi, irstantys ar jau iširę to meto žmonių gyvenimai bei bandymai tą gyvenimą atkurti. Gražus peršokimas iš dabarties į praeitį ir atvirkščiai. Citata, kurią norisi išskirti ir atskleisti novelės gylį: „Aitriausia vienatvė, toks susitikimas su Amžinąja Varžove, ir nepasijuoksi jai į akis, nes jau maišosi prisiminimai, tikrovė lydosi it būtų palikta kaitriausioje krosnyje.“ Trečioji įsiminusi novelė – „Iš Šv. Jono bažnyčios analų. Susitikimas“. Vėlgi kelionė į praeitį – į 1858-ųjų Klaipėdą, kur po didžiojo gaisro atstatoma Šv. Jono bažnyčia. Šalia jos susitinka pirklys Julius Liudvikas Vyneris, Aukštesniosios miestiečių gimnazijos piešimo mokytojas, dailininkas Gustavas Valdhaueris ir Karališkosios architektūros akademijos Berlyne direktorius, architektas Frydrichas Augustas Štiuleris. Šioje trumpoje novelėje paminimos amžinosios temos, kurios niekada nepraranda aktualumo: laikas, gyvenimo trapumas ir mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais.

Konkursas „Novelės ruduo“ – puiki proga ne tik prisiminti ir pasitikrinti savo rašytojišką plunksną, bet ir tapti tradicinio renginio vertinga dalimi.

Pabaigai – Cerberio novelė nugalėtoja „Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga“ ir komisiją bei kitus skaitytojus sužavėjusi žaisminga Žemaitukės novelė „Failai“.

„Aštuntas“ važiuoja, Cerberis bėga

Važiuoja „aštuntas“ į stotį. Rudens lapas, užspaustas automatinių durų...

Stiprus bučinys. – Mūūūach, mano Medūzos ir skersvėjai lankstūs!

Senoj Klaipėdoj, kur į medines Danės krantines bumbsi belaukiantys žiemos miego ir šlapiais kailiais apmauroję laiveliai, ridinėjasi po praplikusiais medžiais – it nukąsti Afroditės speneliai – šiųmečiai sužvairėję kaštonai.

Cerberis bėga. Jis genasi vėją. Kantriai kręšta šermukšnis. Nematomas kanda į ranką. Jau šąla plaštakos be kiniškų pirštinių. Vaje, skėtis sulūžo. Vėl vėjas. Ruduo. Oi...

Ne, net ne kaštonų speneliai, veikiau iškritusios pusdievių akys, lyg žaidžiant „hesiškai“ stiklų karoliais po Mėmelio aslą, vis vaikšto, vis liečia, vis graibo. Štai virš Naujojo turgaus jau guli pailsus debesų Artemidė ir virš krūties galanda, slegia mus tarsi kirmėles ir voveraites. Jono kalnely – Hermio batas, jame vyno butelis sukas nugertas, kol neįšalo, neprigėrė ir nenusmego. Dzeusas prieplaukoj laukia. Savivaldybėj Arėjas vis kaukia. Eina iš gatvės į gatvę mūzos vis kiauros ir Apolonas nuo „Studlando“ jas tarsi varnas – pykšt! pykšt! – vis šaudo.

Baubia vaikas. „Aštuntas“ važiuoja į stotį. Apsimetusi vėtrunge pandeminė kaukė nuo Biržų tilto žibinto rodo vis kryptį. Ir niekas nejaučia, ir niekas negirdi, kaip loja, vaitoja, kolioja šis susenęs kasmetis žinduolis.

Čigonė vis buria iš rankos praeiviams. Už varį. Už eurą. Bet ne kaip užpernai, nes dabar jau per kaukę... Jos regėjimas vis menksta, vis slopsta, vis traukias. „Aštuntas“ nuo Mogiliovo vis velkas.

Lyg dramblį pilkai „muzikinį“ vis dažo ir čekišką laikrodį vėlei kabina. Našlaitės kiauruose vėl vazonuose dar juokias, bet neilgai, nes studentai, tie „fuksai“, jau traukia ir dėvi vilnonius rūbus, prisidengę „Dolce and Gabbana“. Bet net ir jie nieko nemato ir nieko negirdi. Net jie. – O mes? „Aštunto“ keleiviai? Kas esam?

Tik mozaikos dėlionės, tik dievų smėliadėžės Gorgonės nukramtytos kaladėlės. Vis dar girdisi: – Mama, ar jau lipsim? Ar jau lipsim stotelėj kitoj? – Ne, dar palauk, mielasis Hefaistai, dar mūsų paleistas Cerberis nepradraskė šiapus kelių...

„Novelės rudens 2021“ renginio I.Simonaitytės bibliotekoje akimirkos.