Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Jokios apgaulės, tik vanduo ir pigmentai

Jokios apgaulės, tik vanduo ir pigmentai...

S.Lysyy. Kavinė „Lavena“. Venecija. Italija. Popierius, akvarelė, 55 X 75 cm.

Rytas. Leonas. Prancūzija. Popierius, akvarelė, 37 X 55 cm. Naujojoje Klaipėdos galerijoje iki vasario 9-osios veikia Sergiy Lysyy akvarelių paroda „Akimirkos“, kurioje vyrauja urbanistiniai peizažai, nukeliantys žiūrovus į turistų pamėgtų Vakarų Europos miestų kampelius, atskleidžiantys Klaipėdos ir jau vizija tapusio Mėmelio patrauklumą bei didžiausią uostamiesčio vertybę – upės, marių ir jūros draugystę. Neabejoju, kad paroda sudomino lankytojus ir jų smalsumas neišseks iki pabaigos: ir specialios reklamos kampanijos nereikia, ir autoriaus pristatinėti ilgai nereikia, užtenka vieną akvarelės reprodukciją feisbuke pamatyti. O pamatyti dar daugiau ir gyvai – tikrai verta.

Jokios apgaulės, tik vanduo

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kaprizinga technika

S.Lysyy gimė Odesoje, baigė grafikos studijas Odesos valstybiniame pedagoginiame institute. Klaipėdoje ukrainietis dailininkas gyvena jau gerą dešimtmetį. Maždaug 2014 m., kiek apšilęs kojas naujoje aplinkoje, dailininkas pradėjo aktyvią parodinę ir pedagoginę veiklą, susijusią išimtinai tik su akvarele. Jis dalyvauja apžvalginėse ir reprezentacinėse akvarelės parodose, konkursuose, pleneruose, vykstančiuose visame pasaulyje, pradedant nuo Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos valstybių ir baigiant Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Azijos žemynais. Nevardysiu smulkiau, nes kūrybos sklaidos geografija kasdien plečiasi, antra vertus, autoriaus feisbuke skelbiama išsami faktinė informacija, gausu kūrinių nuotraukų. Reikia tik nepatingėti ir pasižvalgyti prieš keliaujant į parodą. Gal tik paminėsiu, kad praėjusius metus S.Lysyy užbaigė LR Seime surengta paroda.

Dar vienas momentas – maždaug 2015 m., dalydamasis akvarelininko sukaupta patirtimi, pasiektu meistriškumu ir pasitelkdamas pedagoginius gebėjimus, dailininkas pradėjo rengti personalinius mokymus kontaktiniu bei nuotoliniu būdu. Tikriausiai nereikia sakyti, kad mokymai, kūrybinės dirbtuvės yra labai populiaru.

O ar galima teigti, kad akvarelė šiandien yra populiari? Reikėtų patikslinti, apie ką kalbame. Technikos požiūriu ji gana sudėtinga, nesvarbu, kad jau dvimetis vaikas, tėvų džiaugsmui, gali makaluoti teptuku virš popieriaus lapo ar ant ką tik nudažytų sienų. Smagu mokytojams, kai visi pradinukai rimtai „piešia“ akvarele geltoną saulę žydro dangaus kampe. Tačiau bet kuris rimtas menininkas pasakys, kad tai sunki ir kaprizinga technika, nes, naudojant net patį šlapiausią ant šlapio metodą, labai svarbu išlaikyti tonų ir persiliejimų skaidrumą. Žiūrovus akvarelė paperka būtent lengvumu, skaidrių spalvų plotais ir švariai ►

Kalėdos. Vilnius. Popierius, akvarelė, 48 X 63 cm.

Auksinis tiltas. Florencija. Italija. Popierius, akvarelė, 54 X 75 cm.

„Ambersail“. Regata. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

Universiteto miestelis. Klaipėda. Popierius, akvarelė, 48 X 63 cm.

◄ sluoksniuotomis jų dermėmis. O prisiekę kolekcininkai žvelgia rezervuotai – tai šviesai jautrūs pigmentai ant trapaus popieriaus, tad akvarelėms nei drėgmė, nei ryškus tiesioginis apšvietimas nebus į sveikatą. Ne paskutinėje vietoje lieka kaina, nes akvarelės visada buvo ir yra pigesnės už aliejinę tapybą.

Urbanistiniai peizažai

Visiškai suprantama, kodėl akvarelinės raiškos komponentai patraukė XIX a. romantizmo krypties dailininkų dėmesį, nors jos ištakos siekia viduramžius ir mena rankraštinių manuskriptų iliuminavimo tradiciją. Tuomet pigmentai buvo maišomi su rišikliais, tarkime, kiaušiniu ar akacijų sakais. Nedengiantys augaliniai pigmentai buvo pradėti maišyti su nepermatomu švino baltalu, itin išryškindavusiu spalvų intensyvumą. Iki XVIII a. pab. akvareliniai dažai buvo naudojami praktiniams topografijos ir architektūros poreikiams. Ir šiandien kokybiškoje akvarelėje smulkiai smulkiai sutrinti mineraliniai pigmentai yra surišami organinių medžiagų – augalinės kilmės klijų, medaus, vaško, dervos ir kt.

Trumpai aptarti akvarelės techniką ir jos, kaip tapybos rūšies, raidą paskatino urbanistiniai S.Lysyy peizažai, kurie priminė anglų romantizmo peizažo dailininko Richardo Parkeso Boningtono (1802–1828) kūrybą. Dailininkas kurį laiką gyveno Prancūzijoje, jo akvarelės turėjo įtakos šalies romantizmo tapybai. R.Boningtonas vertinamas tiesiogiai perkėlęs anglų akvarelinės tapybos tradicijas iš miglotojo Albiono į žemyną. Jo kūrinius amžininkai gyrė dėl meistriškos atlikimo technikos ir išskirtinės spalvinės harmonijos. Dar daugiau, R.Boningtonas yra pripažintas vadinamojo kelionių žanro kūrėju, to paties žanro, kurio puikių atgarsių ir pavyzdžių matome parodoje „Akimirkos“.

Mūsų dienomis daug kam arčiau kitas anglų akvarelės genijus, laikomas garsiausiu visų laikų akvarelininku Williamas Turneris, atskleidęs savo kūriniuose Anglijos kaimo peizažo grožį. Skaičiuojama, kad W.Turneris sukūrė maždaug 2 000 akvarelių. Kelionėse dailininkas mėgo visada po ranka turėti eskizų sąsiuvinį. Pieštukas ir akvarelė leisdavo greitai užfiksuoti detales ir spalvas. Vėliau, jau įprastoje dirbtuvės aplinkoje, tie fragmentai galėjo būti panaudojami studijinių aliejinių kompozicijų kūrimui. W.Turnerio akvarele atlikti atmosferiniai peizažai buvo tikros ekspresionistinės šviesos ir spalvos studijos.

Įspūdžio efektas

Nėra pagrindo ieškoti S.Lysyy kūryboje sąsajų su XX a. lietuvių akvarelės raida (nors galima rasti sąsajų su Česlovo Janušo, kuris mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, tapo jūrų skautu, pamilo jūrą ir marinos žanrą, kūryba). Tačiau negalima nepaminėti Klaipėdos akvarelininkų judėjimo ir tarptautinių akvarelės plenerų, rengiamų nuo 1974-ųjų. Šio judėjimo varomoji jėga ir plenerų iniciatorė buvo akvarelininkė, dailės pedagogė Renatė Lūšis (1942–2014), surengusi net 39 plenerus. Pagerbiant dailininkės atminimą ir nuopelnus akvarelės menui, plenerai buvo pavadinti R.Lūšis vardu, jų rengimą perėmė kolegės Regina Taurinskienė (1952–2020), Jolanta Vitkutė, Irina Novokreščionova. S.Lysyy taip pat buvo plenerų

ir parodų dalyvis. Taigi Klaipėdą pagrįstai galima vadinti ir akvarelės miestu.

S.Lysyy urbanistiniai peizažai primena ir akvarelininko Romano Borisovo indėlį, detaliai fiksuojant Lietuvos ir kaimyninių regionų architektūros paveldo objektus. Senoji architektūra R.Borisovo akvarelėse, ypač Rytprūsių paveldas Kaliningrado srityje, vaizduojama tarsi bešališkai, tačiau toks racionalus objekto ir problemos preparavimas turi ne mažesnį paveikumą. Kūriniais dokumentuojama, užtvirtinama ir tokiu būdu sukuriama savotiška apsauga nykstantiems praeities liudininkams.

Apgaulingas akvarelės paprastumas neretai lyg ir nustelbia dailininko įgūdžius ir meistriškumą komponuojant, liejant, derinant spalvas. Nesvarbu, kokiai akvarelės technikai pirmenybę teikia kūrėjas, kokį motyvą – įmantrų ar visiškai paprastą – renkasi (tarkime, Šv. Morkaus aikštė su legendine kavine „Lavena“ (Venecija, Italija) pirmame plane ar vargana medinė trobelė akvarelėje „Senas namas Nr. 8. Vilnius“). S.Lysyy akvarelės visų pirma orientuojamos į emocinį pirmo įspūdžio efektą. Įspūdžio efektas apima bent kelis komponentus: tai bus ir greita, energinga liejimo maniera, lyg atsitiktinai, per skubėjimą spalviniame sluoksnyje likusios ir (ar) atsirandančios baltos prošvaistės, įvairiausi pieštuko pėdsakai. Tai ir sudėtinga, gausi šviesos ir spalvos atspindžių nuo įvairių objektų visuma, impresionistiškai melsvų šešėlių mirguliavimas ir atvirkščiai, grafiškai kietos laivo keteros, lyg peiliu riekiančios vandens paviršių, formos.

Kitoks žvilgsnis

Motyvų ir objektų skalė labai plati, kitaip sakant, visos akimirkos šioje parodoje tikrai skirtingos. Bet žmogus jose labai retas, ir jei kur nors iškyla vienišos figūrėlės, tai jos labiau atlieka klasikinio stafažo vaidmenį, kaip prancūzų barokinio klasicizmo tapytojo Claude’o Lorraino elegiškuose peizažuose-vizijose su antikinių šventyklų griuvėsiais.

Vienoje akvarelėje dvi jaunos merginos nuo krantinės žvalgosi į upę, kitoje jauna mergina stovi gatvėje su lietsargiu ir laukia, kol nušvis saulė, dar kitur vieniša moters figūrėlė tuoj panirs į siauros gatvelės šešėlius ir išnyks, o kelneris vis dar tingiai vaikšto tarp tuščių kavinės aikštėje staliukų. Visos tos figūros yra tik tapybiniai akcentai, kurie gal ir norėtų patraukti dėmesį. Bet naratyvas slypi kitur. Jis yra dailininko vaizduojamų miestų fragmentuose, pastatų sienose, gatvių grindinyje. Po lietaus dar šlapios, akmens plokštėmis grįstos pietų šalių miestų gatvės atspindi debesis, dangų, nuo upės kylantis rūkas tampa apčiuopiamas. Viktoro Emanuelio II prekybos galerijos Milane be žmonių

Mėmelis II. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

Baltijos šviesa. Popierius, akvarelė, 54 X 74 cm.

atrodo pamėkliškai, baugina reprezentacine tuštuma. Būtent kiek kitoks žvilgsnis į įvairius objektus – turistų pamėgtus, labai garsius, mažiau žinomus, tiesiog gražius, nelabai patrauklius, pramoninius – S.Lysyy akvarelėms suteikia naujas konotacijas, gilumą, atskleidžia kūrėjo subtilų savitumą ir stiprybes.

Žinoma, grožėtis nėra privaloma, bet niekas ir neuždraudė, juolab kiekvienas dar gali rinktis savo žiūrėjimo kryptį.