Juozas ŠIKŠNELIS. Sninga

Sninga

Juozas ŠIKŠNELIS

Byra ir krenta smulkios snaigės ir kąsniai, ramiai bei gausiai tarsi iš neišsenkamų gausybės ragų, dangaus valdovai nešykštūs, todėl žemė netrunka pasidengti storu uždangalu, slepiančiu kelius, takus, akmenis, paminklus, augalus, namus, gyvenimus ir paslaptis. Sniegas nepripažįsta kompromisų: arba neši naštą, arba pasiduodi ir tai čia, tai ten treška medžiai, stogai, neatlaikę naštos. Žmonės lyg kurmiai kasasi urvus, apnuogindami savo gyvenimus ir net paslaptis. Beje, balta sniego spalva pabalina nešvarius mundurus, o juodus darbus verčia jei ne baltais, tai bent pilkais. Sniego danga ir saugo, ir slepia. Dangus mums gailestingas, kad tik kaimynai tokie būtų. Nors ten, aukštybėse, apie niekingus žemiškus reikalus niekas negalvoja – visi tik žiūri savo reikalų, sniegas beriamas žemėn, kai jo susirenka per daug ir grasina įlaužti dangaus skliautą, nes nuodėminga žmonija, išvydusi nepavyzdingą tvarką danguje, visai pašėltų, susivokusi, kad jei danguje taip, tai kas mums draudžia žemėje? Dangus, saugodamas savo viešumą, atsikrato sniego pertekliumi. Svarbiausia, kad nuo to niekam blogiau nebūna. Dangus lieka paslaptingas, o žemė irgi bent laikinai tampa švari ir balta. Kol neužteršia gyvūnai, daugiausia naminiai, tie išpuoselėti, sužmoginti, tik dar neįrašyti į Stambulo konvenciją atskira lytimi.

Sniegas tarsi žmogaus išrasta medžiaga yra patikima garso izoliacija. Visi gamtos garsai, iki prisningant supę žmogų, sniege gęsta, tyla, slopsta. Mes sakome „myliu“, o artimas žmogus išgirsta „liu“ ir gali klaidingai pagalvoti, kad jam sakoma „tyliu“, „kvailiu“ ar dar kokį panašų garsą / žodį. Sniegas konservuoja sklindančius garsus, kad užplūdus šilumai jie išlįstų iš po sniego lyg gyvūnų ekskrementai, žibutės ar negiliai paslėptos paslaptys. Po sniegu dar vegetuoja

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

nauja gyvybė, kai vėlyvą rudenį žemdirbys į dirvą įbėrė grūdą, šis atrado savyje gyvybės syvų, pradėjo stiebtis į saulę, bet iškritęs sniegas užmigdė jį žiemos miegu. Pavasarį pabudęs tęs gyvybės stebuklą. Paslapčių reikalai sudėtingesni, nes turintys jų lengviau atsikvepia, išvydę jas po storu, baltu sniego patalu, ir ilgainiui užmiršta, bet savo laiku ar netikėtai užklupęs pavasaris jas negailestingai apnuogina, tada belieka beviltiškai ir juokingai teisintis arba karštligiškai slėpti galus.

Sniegas ne tik keičia kasdienybės spalvas, rutiną, gyvenimo ritmą, bet ir priverčia kitomis akimis pažvelgti aplink save, nes kasdienybės apyvoka įgauna kitokias formas, kontūrus, spalvas bei skonius.

Sniegas nėra vien objektyvi tikrovė, tegul iškrenta vienu ir tuo pačiu metu, kada yra jo tikimasi, jis džiaugsmingai laukiamas vaikų ir baimingai vienišų senelių bei miško gyvūnų. Sniegas reikalingas ir mūsų sieloms, kurios valosi nuo kasdienybės dulkių, nešvarumų, apnašų.