Alma RIEBŽDAITĖ. Vishwatma

Vishwatma

Alma RIEBŽDAITĖ

Praėjus svaigiam saugaus prisirišimo etapui, Misisipei pradėjo kilti pyktis.

Ji atidarė stalčių: jis buvo pilnas vaistų širdžiai ir nervams. Šešių rūšių širdies lašai, dviejų rūšių aspirinas, vienas įpakuotas kaip kontraceptiniai vaistai, homeopatiniai nervinį neramumą mažinantys, daugybė vitaminų stiprinti širdžiai, žoliniai raminamieji preparatai, septynių rūšių nervus raminančios arbatos, žoliniai miegui su melatoninu, kuriuos sučiulpi ir pradedi baugiai slysti į miego karalystę vis dar besikaluotuojant širdžiai, validolis, aj, preparatai trišakio nervo uždegimui gydyti, nes dūrė, aišku Šv. Kalis ir Mr. Bio. Magnis. Šitiek jai kainavo saugaus prisirišimo aktas. Jos mirtį.

Ir nieko nebėra. Nė vieno požymio, nė vieno simptomo! Niekas niekur neduria, nedegina, dingo panikos priepuoliai, širdis rami kaip obuolys. Jau pirmą vakarą pagerėjus ji išgėrė alkoholinio alaus, o paskui, žinoma, perėjo prie įprastinių, nealkoholinių gėrimų, riebių maisto produktų ir saldumynų.

Ji iškratė tuos vaistus ant grindų, susidarė gera krūva. Ką su jais daryti? Ir prisiminė, kad turi gana gerai išugdytą daiktų išmetimo įgūdį. Susidėjo į maišą ir kaip Kalėdų Senelis nuėjo prie konteinerio.

Grįžo. Jai buvo labai įdomu, kas dabar bus prisirišus. Ją ėmė įsiūtis, klaikus baisus įsiūtis dėl švelnių jausmų, kuriuos teko patirti psichoterapeuto atžvilgiu.

Vyksta konsultacija. Psichoterapeutas idiotiška veido išraiška klausia, kaip praėjo jos savaitė. – Jūs mane žiauriai, blet, užpisote. – Misisipe, gal galite šitaip nesikeikti? – mandagiai paprašė psichoterapeutas. – Aš daugiau tau nebebūsiu, blet, gera, – nei iš šio, nei iš to siaubingai į kompiuterio ekraną pradėjo rėkti geroji Misisipė.

Ji atrodė baisiai, nesišukavusi, persiviepusi, žliumbianti ir dėl to dar baisesnė. – Prašau nusiraminti, – psichoterapeutui

Alma Riebždaitė. Vitražas.

irgi pradėjo kilti nervai, nes jis nesivaldo, garbės žodis, nesivaldo. – Jeigu nepatinka, nesiklausykite.

Ir staiga Misisisipė supranta, kad galia yra jos rankose, jai ateina nušvitimas. Ji gali išjungti psichoterapeutą kada panorėjusi – vienu vieninteliu mygtuko paspaudimu! Ko niekaip nepadarysi esant gyvai konsultacijai. Kartą Žanetas ją buvo net užrakinęs per konsultaciją savo kabinete. Ji pasijuto siaubingai nesaugiai. Jai vos neprasidėjo panikos priepuolis, kurio niekada nebuvo patyrusi, nes ji tiesiog atsiskirdavo nuo kūno, depersonalizacija, derealizacija ir panašiai. O dabar ji žino, kas yra panikos priepuolis. Taip sakant, praturtėjo patirtimi. Panašu, jog panikos priepuoliai yra didelis pasiekimas: tai vadinasi susijungimas su kūnu.

– Aš kalbėsiu taip, kaip norėsiu! Jūs minėjote, kad aš turiu problemų. Mes turime nebedaug laiko, prašau man jas išvardyti, aš jas užsirašysiu, išsirinksiu aktualiausią ir ją spręsime. Ar čia mes tik pezėsim, kurva? Taip, turiu su kuo užsirašyti. Gerai, norėčiau žinoti, kokius metodus taikysime minėtai problemai spręsti? – tokia konsultacija, žinoma, vyksta jos galvoje.

Staiga jai kyla dar geresnė mintis, ji pasiims kitą įrenginį ir įrašys jų pokalbį. Paskui tą pokalbį išanalizuos. Kai bendrauji per ekraną, atsiveria didesnės galimybės.

Misisipė klausosi įrašo:

Misisipė klausia: – Kiek ilgai mes čia dar tampysimės? – Aš tau, Misisipe, siūlau draugauti, – sako psichoterapeutas.

– Kur? Realybėje ar terapiniame procese? – Realybėje, – atsako psichoterapeutas. „Fuck off!“ – mintyse bjauriai nusikeikia Misisipė. To įraše nėra. – Gerai, – sako Misisipė, – galime pabandyti, bet aš abejoju, ar kas mums išeis. Jei jūs toks pats esate įkyrus realybėje kaip terapiniame procese, aš neištversiu. – Gerai, – sako Žanetas, – mes neturime ko prarasti.

Žinoma, kad įrašo Misisipė klausosi savo vaizduotėje.

Fuck off. Nutrauki tą psichoterapiją ir užmiršti psichoterapeutą amžiams! Na, po prisirišimo jis turi pradėti paleidimo procesą. Jai jau neberūpi jos motyvacijos lygis gyvenimui, meilė sau, tikslų siekimas ir panašiai. Jai rūpi tik kaip greičiau atsiplėšti nuo psichoterapeuto. Visai nebėra ramybės gyvenime. Kad ir kur eitum, visur psichoterapeutas. Staiga ji pajunta, kad psichoterapeuto yra per daug, ir ji pradeda intoksikuotis. Ar būtų galima pamažinti psichoterapeuto dozę? Net ir prisirišus jai niekur nedingsta mintys apie didįjį pabėgimo planą.

Į Indiją Misisipė išvyko antrą kartą. Ji jau buvo aplankiusi pietinę Indiją, Keralos valstiją. Šį kartą ji pasirinko patį piečiausią Indijos miestą Kanjakumarį. Tiksliau, ją pakvietė vienas ponas, ponas Ravi, su kuriuo ji susipažino pirmosios savo kelionės į Indiją metu.

Misisipė Kanjakumarį pavadino vieta, kur pasibaigia žemė. Pasaulio krašte ji išbuvo apie tris mėnesius, viskas būtų buvę gerai, bet ji ir vėl susidraugavo su žmogumi. Jis buvo jos vairuotojas ir gidas. Žinote, kaip būna, iš pradžių į žmogų net nekreipi dėmesio, žiūri pro langą, paklausi techninių detalių, o paskui tas žmogus pradeda darytis vis artimesnis ir artimesnis, pavyzdžiui, jis pradeda tave suprasti be žodžių arba tu kalbi savo kalba, o jis vis tiek žino, ką tu sakai, netiesa, kad žodžių reikšmė yra pagrindinis supratimo šaltinis, žmonės kaip paukščiai, kaip delfinai, yra balso moduliacijos, intonacijos ir visas emocijų spektras atsispindi žmogaus balse, ne kalbos reikšmėse. Žinoma, pradeda vienas kitą suprasti iš akių, žvilgsnių, judesių. Na, tai yra siaubas. O paskui suartėti norisi vis labiau ir labiau ir ypač skausminga yra, kai supranti, jog jums liko trys dienos ir jūs daugiau vienas kito daugiau niekada nepamatysite.

Jo vardas yra Vishwatma. Aš nežinau, kodėl jie guli nuogi Ravi namuose po apklotu, gal vėsoka, niekas to nesureikšmina. Jie guli ir nieko nedaro, tik Višvatma kalbėdamas bando prisiglausti ar paliesti Misisipę, o kai rodo, kas vyksta jo telefone, prisispaudžia arti jos kūno, kad truputį net, atrodo, užgula, bet tik truputį, taip vos vos, lyg daugiau pasisuktų šonu.

Paskutinį vakarą jie praleidžia Vishwatmos namuose. Jis padaro kvepiančios arbatos su pienu, lauke už lango ošia vandenynas, saulei leidžiantis skamba šventos hinduistinės giesmės. Akimirką Misisipė pasijunta kaip Bolivudo filme. Jis ištiesia ranką ir pakviečia ją šokti. Jie susiglaudžia taip stipriai, kad ji pajunta sukietėjusį Vishwatmos daiktą, jis ją laiko stipriai prispaudęs, tai taip jaudina, kad Misisipė visiškai apsvaigsta. Ir tada Vishwatma pradeda dainuoti. Jie šoka, o Vishwatma dainuoja ir dainuoja sanskritiškai, kartais uždainuoja gryna švaria lietuvių kalba, ir Misisipė stebisi, iš kur taip gerai jis moka lietuviškai. Jis dainuoja, jie šoka, ir taip gera yra jausti savo ir jo lytiškumą. Misisipė yra tokia apsvaigusi, kad beveik išnykusi.

Paskui ji žiūri į jo veidą ir galvoja, kaip reikės jį mylėti amžinai, kai jie gyvai matysis geriausiu atveju kartą per metus.

Suskamba žadintuvas, kuo šiurkščiausiai ją iš Kanjakumario sugrąžindamas į šiurkštų lietuvišką koronavirusinį lapkritį, o iš Vishwatmos glėbio – į specialisto liūdniausiomis spalvomis nudažytą vienatvę.

Tai košmaras! Grįžta, bet supranta, kad yra girta ir tik plakasi tarp saldžių sapno nuolaužų. Tegu greičiau jis pradeda paleidimo procesą!

Misisipė važiuos į Indiją trečią kartą, ji nori pamatyti Varanasį, Gangą ir Himalajų kalnus. „Kokia keista psichoterapinė metodika, – tyliai mintyse nusistebėjo Misisipė. – Daro viską, kad žmogų išvestų iš proto.“ Įdomu, kokia čia kryptis: geštalto, egzistencinė ar kognityvinė elgesio terapija?

Aišku, kad ji saugiai prisirišo, bet to negana. Jis vėl ten klausinės apie problemas, bet labiausiai Misisipė bijo, kad jis pradės klausinėti apie jos erotinius jausmus. Ne, tai tikrai negali būti terapijos dalimi. Reikės jam paaiškinti, kad ji yra jau siaubingai saugiai prie jo prisirišusi. – O tu gali papasakoti tuos sapnus? – klausia psichoterapeutas. – Tai aišku, kad ne. – Ta prasme visiems gali, o man ne?

Misisipė kažkodėl nuščiūva. Jos skruostai pradeda degti. – Ta prasme aš tau esu tolimiausias už bet kokį skaitytoją?

Misisipė žiopčioja: – Na, mes dabar labai artimai kalbamės.

Misisipė kažkodėl liepsnoja. Tai nėra gėda, tai nėra ištuštėjimo jausmas, kai nuo bendravimo jautiesi tarsi iškabintas, tai kažkoks svetimas, Misisipei nepažįstamas jausmas. – Kodėl tu manęs neprisileidi? – toliau šakėm Misisipę bado psichoterapeutas. – Kad... kad aš labai keista, mano savitas požiūris, man net žmonės tai sako, mano elgesys peržengia normalumo ribas, aš... aš galiu gulėti ant žemės ir fotografuoti... Ilgai į kažką žiūrėti, stebėti, tai... tai prasikerta su žmonėms įprastu laiko suvokimu... Jie eina greitai, pavyzdžiui, poros, o aš per ilgai stoviu... Kitiems tai gali labai nepatikti... Ir, na, žinote, toks elgesys kitą gali pradėti erzinti... Na, kam to reikia, juk aš su niekuo nesiruošiu draugauti, o terapija greitai baigsis. Na, mes čia dar truputį pasikalbėsime, juk ir viskas... Aš niekam netrukdau gyventi ir nekišu savo pasaulio. – Ne, nu, aš nieko nesakau, tik nesuprantu, kodėl tu man vėl su kirviu kerti į galvą, – toliau byloja psichoterapeutas, lyg viską žinotų. – Aš kviečiu tyrinėti, kaip tu laikaisi distancijos tarp manęs ir savęs.

Misisipė įkaista iki baltumo: eik tu šikt, čia yra kažkokia reta akivaizdi teisybė. – Na, tame sapne buvo erotinių motyvų, – pagaliau ištaria Misisipė – Ir kodėl tu negali apie tai kalbėti? – Mūsų konsultacijos laikas baigiasi, – žvilgtelėjusi į laikrodį ant kompiuterio ekrano, džiaugsmingai praneša beveik sudegusi Misisipė.

Misisipei labai patinka jos pasaulis, jai patinka jame gyventi. Pasaulyje, kurį per daugybę metų pasislėpusi nuo žmonių sukūrė, kruopščiai saugojo, išpuoselėjo ir išaugino. Labai baugu, kad kažkas įžengs į tavo pasaulį ir jį sugriaus, sutryps, praeis su savo kerziniais batais per jausmų, potyrių, įspūdžių, minčių, fantazijų ir vaizduotės sodą, kuriame taip gera gyventi, o... o artimasis skaitytojas to negali, nes jis yra toli.

Ar artumas ir gyvenimas savo pasaulyje yra suderinama? Ar galima tuo kažkaip dozuotai pasidalyti? Ar įmanoma likti nesutryptam? Ar gali būti, kad neišsityčios?

Tokį šį vakuojantį tekstą ir palikime.