Laima SUGINTIENĖ. Sveika, muzika

Sveika, muzika!

Į tradicinį šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ 17-ąjį kartą pakvietė Klaipėdos koncertų salė (KKS). Tiesa, prieš metus dėl karantino koncertai vyko be klausytojų, virtualiose platformose. Turint mintyje ne ką geresnę pandeminę situaciją pernai, tai, kad festivalis įvyko gyvai, tikras Kalėdų stebuklas ir džiaugsmas tiems, kuriems gruodžio ritualai susiję ne tik su eglutės puošimu, desperatiškomis dovanų paieškomis ar šventinio meniu planavimu, bet ir su kokybiška, kokybiškai atlikta muzika.

Laima SUGINTIENĖ

17-asis „Salve Musica“ festivalis truko, kaip įprasta (kaip smagu tai rašyti!), visą mėnesį. Be tradicinių kalėdinio ir naujametinio Klaipėdos kariliono koncertų ir koncerto Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje (šįkart ten Klaipėdos brass kvintetas kartu su Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ atliko Nijolės Sinkevičiūtės kūrinį „Magnificat“), klausytojai išgirdo ir nuolatinius dalyvius: saviškį Klaipėdos kamerinį orkestrą (KKO), kaip įprasta, ir vėl parengusį dvi programas, ir nuolatinį svečią – Lietuvos kamerinį orkestrą (LKO, meno vadovas ir solistas Sergejus Krylovas, smuikas, Italija). Šventiniame festivalyje stabilią poziciją užima ir simfoninės muzikos koncertai. Šiemet koncertavo net du simfoniniai orkestrai: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius).

Po pustrečių metų į Klaipėdą grįžo ir klaipėdiečių itin mėgstamas, čia jau antrą dešimtį pasirodymų baigiantis suskaičiuoti Niujorke, Paryžiuje ir Vilniuje reziduojantis pianistas virtuozas Alexanderis Paley. Grįžo ne tik į KKS, bet ir į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Kaip smagu šią statistiką rašyti, ypač žodžius nuolatinis, tradicinis, grįžo. Chaotiškai besikeičiančiame nūdienos pasaulyje tradiciniu laiku įvykę susitikimai su tradiciniais kolektyvais ir pamėgtais atlikėjais – tai tarsi šv. Mišios ar „Puaro“ sekmadieniais. Ramybė. Stabilumas. Tad iš tiesų: sveika, muzika! Sveika, sugrįžusi!

Netikėta ir įtikinama

Klaipėdos klausytojams A.Paley pažįstamas jau 15 metų, čia jis turi savo ištikimų klausytojų ir gausų bičiulių būrį. Regis, jau taip seniai pažįstamas, lyg ir žinai, ko tikėtis. Pavyzdžiui, ir vieniems, ir kitiems žinomas menininko polinkis į konceptualias, ambicingas, labai apgalvotas, išsamias ir dideles, dažnai monografines koncertų programas: jei F.Chopino valsai, tai visi, sąrašą tęsia J.S.Bacho, visi P.Čaikovskio, S.Rachmaninovo koncertai. Būtent Klaipėdoje jis realizavo bene didžiausią meninį projektą – su KKO atliko visus W.A.Mozarto koncertus fortepijonui. Šis ciklas truko net trejus metus. Būta net trijų dalių (su dviem pertraukomis) koncerto. ►

Pianistas A.Paley Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje „inauguravo“ naująjį koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Su pianistu A.Paley S.Šimkaus konservatorijoje grojo jos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas E.Miknio.

Po pustrečių metų į Klaipėdos koncertų salę su rečitaliu sugrįžo pianistas virtuozas A.Paley. Vytauto Petriko / KKS archyvo nuotr.

S.Šimkaus konservatorijoje grojo jos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas E.Miknio. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius į Klaipėdą atvežė švietėjišką programą, kurios puošmena tapo sopranas L.Bendžiūnaitė.

◄ „Temperamentinguoju“, „ugninguoju“, net „apsėstuoju“ vadinamas pianistas visada stebino ir tebestebina savo užmojais. Nepaisant to, prieš kelerius metus jam pavyko dar kartą nustebinti – šįkart kvietimu į kamerinės muzikos maratoną „Klasikos viražai“, kur atlikėjas scenoje su skirtingais partneriais išbuvo – ką ten išbuvo, skambino kaip pašėlęs! – aštuonias valandas. Tą kartą regėjome jį kitu amplua – kaip įvairių sudėčių kamerinių ansamblių narį. Po to buvo Kintų festivalio 10-ies valandų maratonas, pernai – jau dviejų dienų maratonas Paliesiaus dvare. Panašu, kad pamažu į taip mylimą Lietuvą jis perkelia dalelę Prancūzijos. Toje šalyje jis jau beveik tris dešimtmečius organizuoja savo festivalį. „Tik ten mes tai darome šešias dienas iš eilės“, – paaiškino fortepijono virtuozas.

Interpretacijos. Štai kas dar visada intriguoja ir kas galbūt vėl ir vėl traukia ateiti į jo koncertus. Jokių klišių, jokių stereotipų. Iki šiol pamenu, kai netyčia „YouTube“ platybėse radau chrestomatinę, „nugrotą“ S.Rachmaninovo Preliudiją cis-moll op. 3 Nr. 2. Tai štai: jei sakyčiau – itin savita, originali, tai nieko nepasakyčiau. Tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu: viskas tarsi aukštyn kojomis! Tačiau kaip įtikinama! Tuo jis, tas „apsėstasis“, ir pasižymi – netikėtomis, tačiau įtikinančiomis interpretacijomis.

Tarsi pirmą kartą

Tie, kas gruodžio 8-ąją buvo koncerte „Ugningasis fortepijono virtuozas“, turėjo jaustis panašiai. Priblokšti. Pirmojoje, rusiškoje, vakaro dalyje atlikėjas skambino Modesto Musorgskio fortepijoninį ciklą „Parodos paveikslėliai“. Kai perskaičiau anonsą, dar pagalvojau: koks keistas pasirinkimas. Jau muzikos mokyklose (gal dabar ir nebe?) tie viščiukų baletai, senos pilys ir raganos pabodę... Štai čia ir ištiko šokas. Tai buvo t i k r i p a v e i k s l ė l i a i. Jau pati „Pasivaikščiojimo“ tema, nuskambėjusi ciklo pradžioje, paskambinta neatleidžiant pedalo, o po to dar ne kartą viso kūrinio metu, gaudė kaip cerkvės varpai. Ir tų varpų buvo taip daug, kad net kilo asociacijos su „Boriso Godunovo“ karūnavimo scena. Iš kur tie varpai? Ir visus paveikslėlius ma- čiau – taip, taip, mačiau! – tarsi pirmą kartą, tarsi iš kito žiūros taško.

Be abejo, ištobulintas atlikėjo pianizmas leidžia jam realizuoti bet kokią idėją. Bet, pirmiausia, jų, tų idėjų, reikia turėti. Kai išpūtusi akis savo nuostabą dėl tokios kitokios interpretacijos išsakiau atlikėjui, teišgirdau: „Aš paprasčiausiai sugrojau tai, kas parašyta natose.“ „Prancūziškąją“ programos dalį pianistas pradėjo „Valpurgijos naktimi“ iš Charlesio Gounod operos „Faustas“. Joje – ir vėl – atsiskleidė dar viena A.Paley daugiabriaunio talento pusė. Tai buvo paties pianisto aranžuotė fortepijonui solo. Tie, kas klausėsi jo atliekamo visų W.A.Mozarto koncertų ciklo, žino, kad juose virtuozas skambino savo paties kadencijas. Įdomu ir tai, jog per pasirodymus žymiausiose salėse atlikėjas groja ne tik savo sukurtas kadencijas, bet ir laisvas parafrazes kitų autorių kūrybos temomis. Štai prieš porą metų Kongresų rūmuose Vilniuje maestro G.Rinkevičiaus jubiliejui skirtame koncerte jis skambino savo para- frazes Jacqueso Offenbacho operų „Orfėjus leidžiasi į rojų“ ir „Hofmano pasakos“ temomis. Paklaustas, kokiomis temomis

jis dar kuria, solistas paminėjo André Grétry operą „Ričardas Liūtaširdis“. Tai, regis, anokia čia ir naujiena. Ogi visa tai, ką girdėjome (o tai buvo 7 šokiai, apie 17

Pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena.

po sopranas L.Bendžiūnaitė. Vytauto Petriko ir K.T.Dumphy / KKS archyvo nuotr.

min. muzikos), kaip jis sakė, „dar neužrašyta“. Ši baleto scena savo „šokiškumu“ ir elegancija koncertui suteikė intymaus salono atmosferą ir puikiai tiko prieššventiniam laikotarpiui.

Rečitalį atlikėjas baigė Camille’io Saint-Saënso Šešiais etiudais op. 52. Šį kūrinį girdėjau pirmą kartą, nustebino jo netolygumas: vieni etiudai tarsi mokyklinei praktikai skirti, kiti reikalaujantys išskirtinės technikos. Ja dar kartą ir pasimėgavome.

Skambino jis „Steinway & Sons“.

Nėra blogų instrumentų...

A.Paley Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje po savaitės, gruodžio 16 d., „inauguravo“ naująjį B-211 klasės koncertinį fortepijoną „Steinway & Sons“. Tai tiesiog dar vienas kalėdinis stebuklas, kad atlikėjas savo įtemptame darbo grafike (ką tik sugrojęs minėtą rečitalį KKS, nuskrido į Paryžių, kur po dviejų dienų Château de Compegne grojo kitą programą) rado laiko, kaip jis pats sakė, savo seniems draugams. Ir dažną sykį, viešėdamas uostamiestyje, konservatorijoje jis vesdavo meistriškumo kursus. Tad, įsigijus naująjį fortepijoną, nė akimirkos nebuvo sudvejota, kas pirmasis prisilies prie jo klaviatūros.

Nuo idėjos apie „Steinway & Sons“ firmos instrumentą, dar 2013 m. kilusios tuometei konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei, iki pirmojo koncerto nueitas ilgas, komplikuotas, kelių etapų kelias: atkaklios rėmėjų paieškos (jie paaukojo 9 tūkst. eurų; instrumentas kainavo 118 tūkst. eurų), ES struktūrinių fondų projekto administravimas, o vėliau jau paties instrumento paiešką apsunkino prasidėjusi pandemija. Lėktuvo bilietai į Hamburgą buvo nupirkti, kai, likus savaitei iki skrydžio, buvo paskelbta pandemija. Spaudė ES projekto terminai, ir, laimė, instrumentas buvo rastas Rygoje. Peršasi paralelė: beveik po šimto metų istorija kartojasi. Kai 1923 m. S.Šimkus įkūrė konservatoriją, jai visko trūko. Labiausiai – instrumentų. 1924 m. gegužę specialiai į Klaipėdą atvykęs švietimo ministras nutarė S.Šimkaus sumanymą paremti ir, gavus vyriausybės pritarimą, pavyko išsireikalauti papildomą 70 000 litų dotaciją instrumentams įsigyti. Didžioji dalis buvo skirta „Blüthner“ ir „Grotrian Steinweg“ (nepainiokite su „Steinway“, nors bendros istorijos esama) firmų fortepijonams. Po metų S.Šimkaus vadovaujama konservatorija jau turėjo penkis fortepijonus. Palyginimui: dabar konservatorija jų turi 17.

Po inauguracinio koncerto buvo puiki proga pasikalbėti, ką A.Paley, aukščiausio lygio atlikėjui, turinčiam išskirtinai platų repertuarą ir akinančią techniką, reiškia, kokios firmos instrumentu groti. Anot jo, „nėra blogų instrumentų, yra blogi atlikėjai“. „Reikia groti visais instrumentais“, – įsitikinęs pianistas.

Žinojau, kad A.Paley yra ir „Blüthner“ firmos instrumentų gerbėjas. Prisiminiau, kad jo dovanotame vaizdo diske „Blüthner soirée with Alexander Paley“, kuriame įrašytos F.Liszto – F.Schuberto dainų transkripcijos, jis ne tik skambina „Blüthner “, bet ši firma ir išleido minimą įrašą. Paklaustas, koks jo statusas šioje firmoje, atsakė: „Joks. Aš tiesiog daug groju šiais instrumentais. Štai gastroliuodamas Kinijoje ir Japonijoje skambinu tik „Blüthner“ . Tačiau panaršiusi „Blüthner“ svetainėje, randu skyrelį „Blüthner“ menininkai ir draugai”, o jame – solidų žymių pianistų sąrašą. Jame – ir A.Paley pavardę. Maža to: iš 22 šios firmos išleistų diskų net trečdalis įgroti A.Paley. Taip bendradarbiaujant įrašyta daug rusų kompozitorių muzikos, Bachas, Beethovenas, Mozartas. Atlikėjas neslepia: jam labai imponuoja, kad tai vienintelė sena kompanija, tebepriklausanti šeimai. Tad neatsitiktinai kiti du prieš kelerius metus S.Šimkaus konservatorijos įsigyti fortepijonai yra būtent „Blüthner“ firmos. Ir būtent garsusis pianistas tarpininkavo juos įsigyjant su nuolaida, net kainą nuderėjo... ►

Tradicija ir stabilumas, aukščiausia atlikimo kokybė ir reputacija, pelnyta per pusę amžiaus, – toks yra Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas smuikininko S.Krylovo. Dmitrijaus Matvejevo / KKS archyvo nuotr.

Derintojo vaidmuo

◄ Muzikos istorijoje randame daugybę pavyzdžių, kaip atlikėjai susisaisto su viena ar kita firma, ir tai, kad jie ima skambinti konkurentų firmos instrumentais, neretai laikoma išdavyste, net žlunga jų karjeros. Visiems plačiai žinomas faktas, kad, pvz., Vladimiras Horowitzas į visas gastroles veždavosi savo instrumentą. Pasak jo derintojo F.Mohro, pianistas keldavo labai didelius reikalavimus. Tačiau, teigiama, kad nė vienas iš penkių per visą pianisto karjerą naudotų instrumentų nebuvo kuo nors ypatingas, tiesiog instrumentai būdavo gerai prižiūrimi ir sureguliuojami pagal atlikėjo pageidavimus.

Anot A.Paley, derintojo vaidmuo tikrai yra labai svarbus, tam pianistas skiria iki 30 proc. koncerto sėkmės. Čia pat labai šiltai atsiliepė apie Adolfą Kundrotą, Klaipėdoje instrumentus derinantį jau pusę amžiaus. Kaip tik rašant šias eilutes, į auditoriją, nešdamasis vandens kibirą, ir įėjo „šimkiečių“ Adoliu vadinamas derintojas. Pritariu A.Paley – jis myli instrumentus.

Apie fortepijonus taip pat dažnai kalbama tarsi apie žmones, kartais jie net turi vardus. Antai minėtas KKS „Steinway & Sons“ instrumentas meiliai vadinamas Petriuku, mat jį išrinko Petras Geniušas. Būna ir... operuotų: ilgus metus LMTA Menų fakultete stovintys balti „Steinway“, pasirodo, turi „Estonijos“ „vidurius“. Iš 12 000 fortepijoną sudarančių detalių, be abejo, klaviatūra yra viena svarbiausių. Klaviatūros – tarsi imtynininkų ar boksininkų svorio kategorijos – apibūdinamos kaip lengvos arba sunkios. Dar sakoma „minkštos“ arba „kietos“, o tembras nusakomas nuo šaižaus ar prikimusio iki minkšto, aksominio. Tokį „balsą“, kaip paaiškėjo, turi ir „šimkietis“.

Panašiai kaip ir „Blüthner“, rinkos lyderis „Steinway & Sons“, užimantis 95–98 proc. koncertinių salių rinkos, savo vardą garsina ne tik į savo menininkų sąrašą įtraukdamas garsiausius pasaulio pianistus (jame – per 1 700 pavardžių), tokius kaip Danielis Barenboimas ar Lang Lang (beje, sąraše yra ir lietuvis Edvinas Minkštimas), bet ir statydamas koncertų sales, organizuodamas įspūdingus turnė.

Pakrikštytas Liszto muzika

A.Paley, paprašytas palyginti „Steinway“ ir „Blüthner“, ilgokai pagalvojęs, pastarojo toną charakterizavo kaip labai kilnų, aristokratišką, o „Steinway“, jo nuomone, pasižymi ypač galingu skambesiu. Ir čia pat akcentavo, kad renkantis repertuarą būtina atsižvelgti, kokios firmos instrumentu teks groti. Tai, matyt, ir turėdamas omenyje, pradiniam koncertui virtuozas pasirinko tris Ferenco Liszto (Nr. 10 E-dur („Preludio“), Nr. 11 a-moll, Nr. 12 cis-moll) rapsodijas. Kaip visada savo koncertuose, pademonstravęs nepriekaištingą pianizmą, leidžiantį realizuoti visus idėjinius sumanymas, pianistas vėl stulbino sprogstančia energija ir uraganiniu temperamentu, didžiule dinamine

amplitude, faktūrų kaleidoskopais ir neįtikėtinai subtilia kantilena. Visus šiuos niuansus jautriai atliepė bene jauniausias „Steinway“ Lietuvoje.

Toliau koncerte skambėjusį Jozepho Haydno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 11 D – dur su svečiu atliko konservatorijos, J.Karoso ir J.Kačinsko muzikos mokyklų mokinių orkestras, diriguojamas Egidijaus Miknio. Rimtas iššūkis laukė jaunųjų muzikų: ne kartą solistas grojo koncertus be dirigento (kad ir minėtas W.A.Mozarto fortepijoninių koncertų ciklas), tad jis ir šįsyk ėmėsi aiškaus lyderio vaidmens. Jaunimas garbingai atsilaikė, paklusdamas pianisto diktuojamai interpretacijai, tempams. A.Paley gyrė vaikus: „Jie šaunuoliai, aš gi daug ką per repeticiją pakeičiau.“ Ir čia pat prisipažino, kad pats šį J.Haydno koncertą išmoko būdamas... ketvirtokas, o F.Liszto dešimtąją rapsodiją – dešimtoje klasėje. Net ir žinantiems apie fenomenalią atlikėjo atmintį frazė „išmokau visiems laikams“ daugeliui įvarys neviltį. Ir čia pat, kaip ir kaskart, neužmiršo padėkoti: „Gerus turėjau pedagogus. “ Beje, skaitant Moldavijoje išleistą Liudmilos Riabošapkos knygą apie atlikėją „Аleksandr Paley. Romantika tvorčestva“ (http://alexanderpaley.net/site/book/) iš septynių skyrių net du skirti muziko pedagogams. Nuo pernai jis pats yra VDU Muzikos akademijos profesorius, turintis keturis studentus: du kinus, meksikietį ir lietuvaitę, beje, „šimkiukę“. Apgailestavo, kad dėl dažnų gastrolių negali turėti daugiau studentų.

Niujorke, Paryžiuje, dabar ir Vilniuje gyvenantis atlikėjas namais (vis dar?) vadina Niujorką. Ten jis turi du – kabinetinį ir koncertinį – instrumentus, abu yra „Mason & Hamlin“ firmos. Tai taip pat senas, praėjus metams po firmos „Steinway & Sons“ įsteigimo, 1854 m. įkurtas fortepijonų gamintojas. Jis įsikūręs Haverhilyje, Masačusetso valstijoje. Ypač įdomi ir simboliška antrojo – koncertinio – fortepijono atsiradimo A.Paley namuose istorija. Jį, vieną iš penkių, po minėto legendinio V.Horowitzo mirties atlikėjui padovanojo rėmėjai. Simboliška... Be rėmėjų pagalbos nebūtų ir „Steinway“ konservatorijoje.

Juostelę perkirpo dvi direktorės: idėjos autorė L.Jonavičienė ir idėjos realizuotoja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė. Prasidėjo instrumento gyvenimas greitai šimtmetį švęsiančioje konservatorijoje.

Iš Dievo malonės

Šiandien, kai visi delfiai pilni, esą, charizmatiškų asmenybių, kaip apibūdinti dainininkę, kuri iš tiesų charizmatiška? Kuri vos įžengia į sceną, ir jau yra charizmatiška, t.y. patraukli ir žavinga (lot., gr. charisma – užburiantis patrauklumas ar žavesys). Juk jau senovės Graikijoje taip vadinta galia patraukti kitų dėmesį.

O kai jau išsižioja – supranti: ji turi ypatingą Dievo malonę, dovaną (antroji charisma reikšmė). Ir nesvarbu, kiek ši Dievo dovana buvo puoselėta, kiek darbo įdėta. Ji tiesiog yra. Taip patrauklu ir žavinga, taigi charizmatiška, kad tas darbas, tos pastangos visai nejuntamos. Dainininkė nuoga (ne, ne, ji buvo su labai skoninga suknele!) prieš klausytojus: jokių dekoracijų, instaliacijų, jokių scenos partnerių ar kontekstų. Ji viską sukuria pati, čia ir dabar: žvilgsniu, mimika, laikysena, na, ir, žinoma, iš tiesų krištoliniu savo balsu. Kaip čia neprisiminsi vieno Asmik Grigorjan interviu. Paklausta, ar sutiktų dainuoti nuoga (o čia tai jau tikrai be suknelės), ši atsakė mananti, kad daug ką galinti pasakyti ir balsu... Visai kaip tą advento penktadienį darė solistė.

Kalbu apie iš pajūrio kilusią, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje besimokiusią Lauryną Bendžiūnaitę. Ji gruodžio 10 d. KKS kartu su LVSO atliko programą „Krištolinis balsas“. Šis koncertas iš viso festivalio išsiskyrė ir programa. Ją įvardyčiau kaip „subalansuotą“ pažengusiems, išprususiems klausytojams, tačiau tinkamą ir smalsiems, linkusiems šventes sutikti ne vien tik su J.Strausso valsais, muzikos mėgėjams. Iš artipilnės salės (net balkone buvo publikos) „teisingų“ aplodismentų peršasi išvada, kad didžioji dalis buvo pirmųjų.

Pirmojoje koncerto dalyje solistė su orkestru atliko du retai skambančius vokalinius ciklus: dar 14-mečio Benjamino Britteno parašytas „Keturias prancūziškas dainas“ ir Witoldo Lutosławskio „Silezijos triptiką“. Regis, kuklios, lyg ir paprastos, tegu ir modernia kalba parašytos (abu kompozitoriai gimę 1913 m.) miniatiūros iš tiesų reikalavo itin aukštos vokalo meistrystės. Kiekviena daina suskambo kaip itin jautriai, subtiliai niuansuotas vis kitas menamo spektaklio vaidmuo. To subtilumo gal kiek ir pritrūko orkestrui.

Tačiau jo buvo pakankamai atliekant populiarųjį Claude’o Debussy simfoninį preliudą „Fauno popietė“, žymintį reikšmingą posūkį muzikos istorijoje modernizmo link. Tikrai jautrus ir subtilus buvo fleitų grupės koncertmeisterio Mindaugo Juozapavičiaus solo.

Be išankstinių nuostatų

Antrojoje koncerto dalyje tiek atlikėjų, tiek klausytojų laukė rimtas išbandymas – austrų kompozitoriaus Antono Brucknerio Simfonija Nr. 6 A-dur. Tai monumentalaus, unikalaus, jau dvejus metus trunkančio ciklo „Visos A.Brucknerio ir D.Šostakovičiaus simfonijos“ tąsa. Pasak ciklo sumanytojo dirigento G.Rinkevičiaus, atlikdamas šį ciklą, jis tikisi atliksiąs pažintinę, švietėjišką misiją. O Šeštoji iš devynių – mažiausiai populiari, rečiausiai atliekama, pats autorius šią simfoniją laikė drąsiausia. Štai čia norėčiau pritarti L.Bendžiūnaitei, nusistebėjusiai, kad Klaipėdoje koncertas, skirtingai nei Kaune ar Vilniuje, vyko be koncerto vedėjo. Juolab sumanymo intencija – švietėjiška. Be to, tai autorius, kurio muziką net atsisakydavo diriguoti dirigentai, esą, nuobodi, per ilga (Šeštoji trunka apie valandą), todėl A.Bruckneriui yra tekę pačiam į rankas imti batutą.

Čia labai tinka pacituoti muzikologą serą Donaldą Francį Tovey, kuris rašė: „Jeigu žmogus išvalys savo mintis ne tik nuo išankstinių nusistatymų, bet ir nuo klaidingų požiūrių, o A. Šeštąją simfoniją traktuos kaip muziką, kokios mes niekada anksčiau negirdėjome, nėra jokių abejonių, kad jos aukšta kokybė smogs mums kiekvieną akimirką.“ Smogė. Su išankstinėmis nuostatomis ar be jų, tačiau, garbė publikai, – klausėsi įdėmiai, plojo „teisingose “ vietose.

Koncerto staigmena, tikra vyšnia ant torto tapo publikos prašymu atliktas bisas – aranžuota lietuvių liaudies daina „Bijūnėlis žalias“.

Jaunimas ir tradicija

Dvi sąvokos – jaunimas ir tradicija – tarsi disonuoja, tačiau gruodžio 28 d. koncerte „Klasicizmo muzikos šedevrai“, kuriame griežė LKO, įsitikinome, kad tarp jų yra įmanoma darni harmonija. ►