Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

Nijolė DRUNGILAITĖ

Baltų alyvų baltos vėlės Iš sapno balzgano iš lėto kėlės. Ir laikas iš vaikystės buvo daug tikresnis, Nušvitęs, sakralesnis

Nei dabartis, kuri erškėčiais pynės Ir blaškė tarsi amžinos sūpynės: Žvaigždėtos naktys – dienos nykios, Kai tolsta artimas, bet lieka knygos.

Alyvų kekės prie atverto lango Apsunkusios, rasotos lenkės. Ieškojau penkialapio žiedo iš anapus –Jis neštų laimę ten ir šiapus.

Baltų alyvų baltos šakos, Bet pirštai nebejautrūs, akys aklos.

Mama šukuoja mažylei ilgus iki juosmens plaukus –Ankstų rytą misija beveik neįmanoma. Šukos kliūna už suvelto kuokšto, Už likusio sapno apie karuselę Su arkliukais iš porceliano, drambliais ir žuvytėmis. Sklastymas – baltas odos ruoželis – atskiria sruogas: Tris perkelt į vieną pusę, Tris permest į kitą, Pirštais mikliai supinti pynę, Papuošti melsvais kaspinėliais, Įsegti drugelį, kurio sparnai išmarginti įmantriais ornamentais. Mažylė veidrodyje mato savo atvaizdą. Melsvais kaspinėliais, drugelio sparnais sumojuos, Pakils ligi pat debesų, sėdės visą dieną, Makaruodama kojomis, siųs oro bučinius, šypsenas. Kai pabos, šokinės nuo pūkų kamuoliukų ant ištiesto patalo. ... Manekenei nudažo raudonai plaukus –Garsaus dizainerio sumanymas. Kirpčiukai jai nelabai tinka, bet ką darysi... Eina podiumu, suknelės skeltukas ligi šlaunies, Kulniukai kaip adata. Tiesioginė transliacija – akina blykstės. Ji nebemoka šypsotis – tik ištempia lūpas putlias. Fotografai džiūgauja, gerbėjai įsivaizduoja, Kad jiems siunčiamas ženklas mylėti. ... Sena moteris neleidžia nukirpti Pelytės uodegėle virtusių kasyčių. Ją nenoriai šukuoja slaugė, Bambėdama, kad be reikalo turi vargti. Šukos kliūna už žilo kuokšto, Už sapno, kuris dabar yra vienintelė šviesa Šioje karalystėje.

Toks trumpas leitmotyvas vasaros nakties, Net miegas sparno malonaus neties. Sietynas danguje spindės Ir plunksnų debesį akimirką lydės. Ką ištylėsim, ką kalbėsime, suprast nespės. Dar paukštis įkandin be perstojo gražiai čiulbės. Be sapno netgi Froidas nieko neištirs, Nors atkakliai su padėjėjais dirbs. Poetas ditirambais baltą naktį girs, Nuo tų eilių kažkas apgirs, Slapta žymėtom kortom kirs Ir dainą a capella mums paskirs.

Per naktį žiūrėti į dangų Ir krintančią žvaigždę pagauti. Vinilo plokštelėje pirštais išgauti Iš kosmoso ūžesį – garsą netrankų.

Įkalintas laikas dėžutėj kvadrato, Kur telpa gyvenimas knygų, ekrano. Tikrovės – nei sprindžio, nei gramo. Tik amžinas bėgsmas iš rato.

O man tu kalbėjai, kad patys Mes esam planetos ir toliai, Ir dykumos, dykros ir guoliai Vienatvei, kad ji nenumirtų iš bado,

Kad plakančios, mylinčios širdys Už šviesmečių girdis.

Ruduo, o ji vaidina baltą fėją. Žingsneliais balerinos per purvyną ką tik ėjo.

Sparnai nenupešiotų plunksnų, Ir batai nuo vandens nekliunksi.

Jai vėjas, darganos nė motais – šypsos. Miestelio meras ir meriukai vypso.

Ir gulas debesys lietaus ant žemės. Sumaišo, kas per aukšta ir per žema. ►

◄ Tvarkos norėtų geriantis poetas –Be ritmo griūna jam sonetas.

Baltais sparnais mojuoja fėja, šoka Ir rudeniui įvaro lengvą šoką.

Ji moka laikytis už žvaigždžių kraštelio, Glaudžias prie vėjo, Kai visi atstumia, Kalba su šiurenančiais žolynais, Glosto smilgas tarsi vaikų galvas, Apkabina medžius lyg savo brolius ir seseris. Vienatvėje ji niekada nepajus vienatvės. Kvaišelei, Kuri neišmoko gyventi, Yra dangaus karalystė. Bet su tuo nesutinka Vienadieniai dievai, Sėdintys prezidiumuose. Jų kalbas užrašo aukso plunksnomis, Bet paskui ištrina, Nes būti tribūnoje Jau kitam eilė.

Toks lėtas ritmas – įkyrus barbenimas lietaus Į langus ir duris. Galėjo būti svečias, tas, kurio nelauki. Galėjo būti ir lauktasis, neparašęs nieko tau, Net nežinojęs, kad su juo kalbi, net neišklausęs,

Kada bandei atverti širdį svetimam, – pasaulis banalus. Nesi ir išimtis. Į gelmę neneria plaukikas, Statistas suskaičiuoja reitingus, balus. Ant sienos kabo nemadingas kykas.

Ir viskas tik ratu, tačiau lig šiol tiki –Efektas plazdančio sparnais drugelio. Erškėtrožė ir dieviška, ir žeidžianti, dygi. Ir gyveni – o juk jau pusė kelio.

Toks lėtas ritmas – neapčiuopsi, neišduodantis tavęs. Lietus pašmirinėja ir nuklysta į kitas gatves.

Upelis, kuriame nuskendo Ofelija, Vis dar saugo jos atspindį. Lūgnės, baltos lelijos skleidžia žiedus, Vejasi ilgais pailgais lapais žolynai. Aš buvau įbridusi į tą vandenį, Kai mokiausi plaukti. Mano Hamletas buvo vietinis, Jis nepaveldėjo karalystės, Bet ją man žadėjo, Ir tuo įtikėjau. Vieną vasarą sendaikčių parduotuvėje Nusipirko kaukolę, sakė – Joriko. Slapta pasroviui nuplukdžiau Ką tik pasiūtą vestuvinę suknią. Jo motina su manimi daugiau nebesisveikino, Išsikraustė gyventi pas mirusio vyro brolį. Hamletas neprieštaravo. Mane greitai pamiršo, Nes visos laimingos pabaigos Išsitrina iš atminties.

Skleidžias rožė šerkšnotam lange. Tavo veidas jau ten neboluoja. Alavinis kareivis bekraščiam lauke, Netgi šuo jį aptikęs neloja.

Balerinos bateliai kažkur numesti, O šokėja seniai nebešoka. Tie vaikystės namai amžinai prarasti. Ir birželį lakštingalos mums nebesuokia.

O dar lauki stebuklo – gręžiesi atgal. Šerkšnas tirpsta nuo lūpų ant stiklo. Gal suklydai – neprarastas laikas, o gal? Sapnas, mirksnis gyvenimo tikro?

Nesuprasi, tik grimsi ir grimsi gilyn. Baltas takas nemintas, viliojantis eiti. Vaikas ima už rankos ir veda tolyn. Girgžda sniegas, ir žingsniai lyg žodžiai nuaidi.

Yra poetų ir poečių, kurių eiles atsimeni tyloj, Kai kelyje sustingsta žvilgsnis atpažinęs Tą patį lauką, debesis ir žalią girią. Kai verias horizonto linija, kuždi, Kaip išsisupusi plačiai banguoja jūra nuo Birutės kalno. Būtis ir nebūtis – Alyvos žiedas – amžinas ir nykstantis su smėlio sauja. Yra poetų ir poečių, kurių eilėraščiai užgauna širdį

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

Ir perveria gėla ir nuojauta, Kad čia esi tik svečias, piligrimas, Kad lapkritis tuoj išnešios lapus, Palikęs rūdis ir skardinį garsą, vėjo ūksmą. Gal nemokėjai taip gražiai Kažką įvardinti, parodyti kitiems, Kad juos mylėjai, Tad užrašei citatą – Ji be kalbėjimo visus apnuogina, išduoda. Yra poetų ir poečių, Kurių eiles ne vien tik sau padeklamuoji. Poezija, išskleidusi sparnus, Ir kaip viltis minioj plasnoja.

Štai ir bus praėjusi diena. Sudėlioti kreipiniai, intarpai, žodžiai –Tarsi kokios nors rūpestingos šeimininkės stiklainiai sandėliuke, Kur gali rasti saldžios uogienės, Pagal specialų receptą raugintų agurkų indą, Žiemos obuolių pintose dėžėse. Nors turbūt meluoju. Atminties lentynose daugiau chaoso. Sandėliukas užrakintas, Diena irgi tuoj bus užrakinta. Raktas – data, nuotraukos, žinutės feisbuke, Širdies virpesiai, atodūsiai, nutylėjimai, kodai. Smėlis iš apversto laikrodžio Tarsi vanduo sunkiasi pro pirštus, Kruopelytėmis byra nuo stalo, Skverbiasi pro grindis, pro lentų plyšelius, Įgaudamas pirmykštį pavidalą. Štai ir bus praėjusi diena. Ir aš vėl prašysiu, Kad papasakotum man apie feniksą, pakilusį iš pelenų.