GINTARO LAŠAI
Nijolė DRUNGILAITĖ
*** Baltų alyvų baltos vėlės Iš sapno balzgano iš lėto kėlės. Ir laikas iš vaikystės buvo daug tikresnis, Nušvitęs, sakralesnis
... Sena moteris neleidžia nukirpti Pelytės uodegėle virtusių kasyčių. Ją nenoriai šukuoja slaugė, Bambėdama, kad be reikalo turi vargti. Šukos kliūna už žilo kuokšto, Už sapno, kuris dabar yra vienintelė šviesa Šioje karalystėje. ***
Baltų alyvų baltos šakos, Bet pirštai nebejautrūs, akys aklos.
Toks trumpas leitmotyvas vasaros nakties, Net miegas sparno malonaus neties. Sietynas danguje spindės Ir plunksnų debesį akimirką lydės. Ką ištylėsim, ką kalbėsime, suprast nespės. Dar paukštis įkandin be perstojo gražiai čiulbės. Be sapno netgi Froidas nieko neištirs, Nors atkakliai su padėjėjais dirbs. Poetas ditirambais baltą naktį girs, Nuo tų eilių kažkas apgirs, Slapta žymėtom kortom kirs Ir dainą a capella mums paskirs.
***
***
Mama šukuoja mažylei ilgus iki juosmens plaukus – Ankstų rytą misija beveik neįmanoma. Šukos kliūna už suvelto kuokšto, Už likusio sapno apie karuselę Su arkliukais iš porceliano, drambliais ir žuvytėmis. Sklastymas – baltas odos ruoželis – atskiria sruogas: Tris perkelt į vieną pusę, Tris permest į kitą, Pirštais mikliai supinti pynę, Papuošti melsvais kaspinėliais, Įsegti drugelį, kurio sparnai išmarginti įmantriais ornamentais. Mažylė veidrodyje mato savo atvaizdą. Melsvais kaspinėliais, drugelio sparnais sumojuos, Pakils ligi pat debesų, sėdės visą dieną, Makaruodama kojomis, siųs oro bučinius, šypsenas. Kai pabos, šokinės nuo pūkų kamuoliukų ant ištiesto patalo. ... Manekenei nudažo raudonai plaukus – Garsaus dizainerio sumanymas. Kirpčiukai jai nelabai tinka, bet ką darysi... Eina podiumu, suknelės skeltukas ligi šlaunies, Kulniukai kaip adata. Tiesioginė transliacija – akina blykstės. Ji nebemoka šypsotis – tik ištempia lūpas putlias. Fotografai džiūgauja, gerbėjai įsivaizduoja, Kad jiems siunčiamas ženklas mylėti.
Per naktį žiūrėti į dangų Ir krintančią žvaigždę pagauti. Vinilo plokštelėje pirštais išgauti Iš kosmoso ūžesį – garsą netrankų.
Nei dabartis, kuri erškėčiais pynės Ir blaškė tarsi amžinos sūpynės: Žvaigždėtos naktys – dienos nykios, Kai tolsta artimas, bet lieka knygos. Alyvų kekės prie atverto lango Apsunkusios, rasotos lenkės. Ieškojau penkialapio žiedo iš anapus – Jis neštų laimę ten ir šiapus.
Įkalintas laikas dėžutėj kvadrato, Kur telpa gyvenimas knygų, ekrano. Tikrovės – nei sprindžio, nei gramo. Tik amžinas bėgsmas iš rato. O man tu kalbėjai, kad patys Mes esam planetos ir toliai, Ir dykumos, dykros ir guoliai Vienatvei, kad ji nenumirtų iš bado, Kad plakančios, mylinčios širdys Už šviesmečių girdis. *** Ruduo, o ji vaidina baltą fėją. Žingsneliais balerinos per purvyną ką tik ėjo. Sparnai nenupešiotų plunksnų, Ir batai nuo vandens nekliunksi. Jai vėjas, darganos nė motais – šypsos. Miestelio meras ir meriukai vypso. Ir gulas debesys lietaus ant žemės. Sumaišo, kas per aukšta ir per žema. ► 51
