Kristina KUČINSKAITĖ. V.Jočys: galiu būti kuo tik noriu

Aktorius V.Jočys mėgsta improvizuoti ir parodijuoti, darbo turi per akis ir jaučiasi laimingas. Domo Rimeikos nuotr.

V.Jočys: galiu būti kuo tik noriu

Aktorius Vaidas Jočys neturi laiko. Neturi laiko laisvalaikiui, ligoms, sakinių pabaigoms. Neturi laiko ir klausimams. Neduoda nė išsižioti ir aistringai neria į monologą apie grožį ir aktorystę. Telieka pasiduoti, trumpam į šalį patraukti klausimyną ir grožėtis improvizuotu monospektakliu kitoje stalo pusėje. Jis įdomiai koreliuoja su vėliau aktoriaus išsakomu teiginiu, kad jam svarbu būti autentiškam, kaip autentiški yra kaime sode pabirę obuoliai.

Kristina KUČINSKAITĖ

V.Jočys Klaipėdos dramos teatre dirba jau daugiau nei du dešimtmečius ir pastaruoju metu scenoje jo labai daug – jis vaidina visuose naujausiuose teatro spektakliuose ir dar randa laiko dalyvauti įvairiuose kituose projektuose. Pavyzdžiui, tariantis dėl susitikimo, jį teko nukelti, nes buvo savaitei išvykęs filmuotis filme „Mažas didelis stebuklas“ (rež. Justinas Krisiūnas).

Su V.Jočiu kalbėtis smagu, niekaip nesusilaiko nepajuokavęs, jis kitaip negali, ne veltui vadina save improvizacijos chuliganu. Bet juokiantis reikia nepamesti galvos – iš aplink mus krentančios prieblandos šviesiomis akimis gręžiantis aktorius kartais, gal pats to nepastebėdamas, kalba rimtai. Išgirdai – gerai. Neišgirdai – irgi nieko tokio. Atgal dairytis ir dvejoti nėra laiko, nes „buvo buvo, bet lapai supuvo“, kaip ūkiškai Heraklitą perfrazuoja V.Jočys.

Apie grožį

– Vaidai...

– Visi nori būti gražūs ir visi žmonės yra gražūs. Kaip aktorius galiu būti kuo tik noriu – ryte Bradas Pittas, per pietus Tomas Cruise’as, vakare Antonio Banderas. Būsiu kuo tik noriu ir būsiu gražus, nesvarbu, kad grimuotoja sako, jog man reikia chirurginiu būdu keisti kaukolę. Va taip. Žinai, žmogus ne vizualiai turi būti gražus, bet sieloje. Pavyzdžiui, jei tobulai suvaidinsi Kvazimodą, tai žiūrovai tikrai pamatys tavo grožį.

Dar aktoriai yra parsidavėliai. Mes parduodame savo kūną, protą, sielą. Teatro aktorius seniau buvo labai pakylėtoje pozicijoje, sukūręs vaidmenį, jo šleifą aktorius nešdavo dar kokį dešimtmetį. Dabar viskas pasikeitę. Dėl didžiulio lėkimo teatro aktorius tampa pusfabrikačiu, viskas vyksta konvejeriu, spektakliai eina vienas po kito, tad nebėra laiko pasidžiaugti šlove. Ir kino aktoriams tas pats, nors Lietuvoje kinas vis dar formuojasi. Man labai džiugu, kad kartais atstovauju Klaipėdos dramos teatrui ir vaidinu kino filmuose, pavyzdžiui, Šarūno Barto „Sutemose“ ar dabar „Mažame dideliame stebukle“. Mane kviečia filmuotis, nes esu gražus savo išverstomis akimis ir buku žvilgsniu. Mano grožis toks, kad jo nereikia nešti – jis vidinis, charizmatiškas.

Žinai, sunku kalbėti organiškai ir gyvai. Kai repetuoji spektaklį, gali varyti gilų, ilgą monologą. Gyvai – kas kita. Koks kitas klausimas?

– Iš tiesų dar nespėjau nieko paklausti. Bet labai įdomu, kad užsiminėte apie įvaizdį. Gyvename mažos šalies mažame mieste. Čia net paprasti žmonės, kelis kartus prasukę pro tą patį barą, tampa atpažįstami, tad aktoriams totalus anonimiškumas turbūt išvis neįmanomas. Koks norėtumėte, kad būtų jūsų viešas veidas?

– Kiekvienas nori būti tobulas. Mus to noro pripumpuoja medijos – ten visi gražūs, grimuoti, tarsi kitokių žmonių nebūtų, visi tokie gražūs, kaip angelai. Man patinka pamatyti žmogų nugrimuotą ir paskui be grimo – tada galvoju: „cha – aš gražesnis“. Na, už tą be grimo. Kiekvieną galima nugrimuoti iki tobulybės. Bet ar reikia? Kaip ir obuoliai – kaime nusiskinsi ar nuo žemės pakelsi obuolį – jis nebus tobulai gražus. Obuoliai prekybos centre blizga ir gražūs, bet pripumpuoti chemijos. Atskirkime tai, kas tikra ir kas ne. Taip pat yra su žmonėmis. Kai kurie kamuojasi dėl to, kaip atrodo. Man pačiam tam gaila laiko. Žinomas aš ar nelabai, kai reikia save pateikti pasauliui, išeiti į gatvę – atsikėlęs išsimaudau, išsivalau dantis ir einu. Man svarbiausia pasimėgauti kava ir cigarete – tai rytinis žadintuvas. Kai ateisiu į teatrą, jei to reikės spektakliui, mane pagrimuos, suteiks prekinę išvaizdą. To nesureikšminu. Na, nebent reikia kokių ūsų ar randų. O jaunimas, pastebiu, grimuojasi reikia to ar nereikia, slepia raukšles, kurių neturi.

Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, o charakterį ir mintį, justi kontaktą su žiūrovais. Per grožį kontakto nepajusi. Tai ateina iš giliai – aktoriumi gali išmokti būti, bet geras aktorius kažką savyje atsineša nuo gimimo, tai Dievo dovana, gauta galbūt jau įsčiose. Grožis tik vizualus priedas prie meniu. ►

Kryptis buvo aiški

◄ – Manote, kad pats taip pat šią dovaną

gavote jau įsčiose?

– Motinos įsčiose pradėjau kovoti, nes gimiau ne vienas. Esu dvynys, turiu sesę Liaudą. Ir mes kovojome, kuris pirmas išvys pasaulį. Panašiai ir scenoje. Jei to reikia, kartais būna kova su partneriu.

Realiame gyvenime nesu konfliktiškas, daugiau toks flegmatikas. Gal dėl to, kad mano grafikas yra labai įtemptas – varau nuo ryto iki vakaro: teatras, filmavimai, įvairios papildomos veiklos. Per dieną pavargstu ir vakare būnu išsunkta mazgotė. Tada reikia ramybės, poilsio, susidėlioti smegenyse stalčiukus rytdienai. Beje, nemoku gyventi taip, kaip kiti, kurie susidėlioja planus metams. Mano grafikas – daugiausia savaitei. Tai nereiškia, kad neturiu tikslų. Tikiu, kad reikia užsibrėžti galingas gaires. Pavyzdžiui, kai po studijų pradėjome parodijuoti, atsirado nemažai pinigų, galvojau, kad reikia tikslo. Gal nesąmonė, bet toptelėjo, kad reikia dirbti dėl buto. Dirbau, dirbau ir pasiekiau tą tikslą. Paskui galvojau, kad reikia stabilumo, žmonos, vaikų.

Negali gyventi be tikslo. Nors ne, gyventi be tikslo gali, kai sulauki pensijos. Ateis laikas, kai sakysiu sau, kad „užtenka draskytis, Vaiduti, jau nurimk, esi amžiuje“.

Dabar jau esu pasiekęs, ko norėjau, esu laimingas. Va, tai svarbiausia – esu laimingas. Bet dar ne laikas sustoti, reikia eiti į priekį ir nėra kada dairytis atgalios, galvoti, kas buvo ar ko nebuvo – velniop. Kaip ten sakoma – buvo, buvo, bet lapai supuvo. Kol sveikata leidžia – reikia eiti pirmyn.

– Ar visada norėjote būti aktoriumi? Koks buvo gyvenimo planas vaikystėje?

– Jau penktoje ar šeštoje klasėje lankiau dailės mokyklą ir dramos būrelius dviejose mokyklose – baigiu vieną ir iškart varau į kitą. Kryptis buvo kaip ir aiški. Pirmas mano vaidmuo gimė Šilutės teatre – vaidinau mėlyną sportbatį.

Kai mūsų, vaikų, klausdavo, kuo norime būti, turėjau tris svajones – norėjau dirbti garsiu klounu didžiuosiuose cirkuose, būti kaskadininku ir dirbti filmuose arba tapti aktoriumi ir dirbti profesionalioje scenoje. Visos tos svajonės – susijusios, dukterinės, tad sujungiau jas į vieną ir tapau profesionaliu dramos teatro aktoriumi. O būnant juo reikia visko – ir klounados žinių, ir kaskadinių triukų. Jei esi profesionalus aktorius, negali turėti kažkokių sceninių fobijų.

Dirba mėgstamą darbą

– Ar visada pasitikite savimi scenoje, ruošdamasis išeiti į ją?

– Būna įvairių režisierių, kartais jie labiau rūpinasi scenografija, įvairiais režisūriniais sprendimais, o aktorius palieka nuošalyje – žino, kad jie profesionalai, gauna algą, tad turi ir dirbti mokėti.

Tokiais atvejais būna, kad nežinau, kaip vienoje ar kitoje scenoje vaidinti savo personažą, nes režisierius nebuvo konkretus, pasakė, kad dirbk, kaip jauti. Tai taip ir dirbu – vieną kartą taip, kitą kartą kitaip ir nesuprantu, kas gerai, o kas ne. Išeina toks savęs ieškojimas – išbandau daug variantų ir pasilieku prie limpančio labiausiai.

Šuiskis A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021). Domo Rimeikos nuotr. Menachemas T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr.

Bet dažniausiai režisieriai rimtai dirba su aktoriais, ir 100 procentų žinau, kaip turiu daryti, einu režisieriaus nurodytu keliu į tikslą. Aišku, kartais nelimpa tai, ką siūlo režisierius, nepritampu, meluoju, prakaituoju, žylu. Režisierius turi padėti pasiekti jo norimą tikslą. Jei aktoriui to neišeina padaryti einant siūlomu keliu, jis turi padėti aktoriui rasti aplinkkelius į tą tikslą.

– Sakote, kad esate laimingas žmogus. Aktorystė neša laimę? Kuo ji jums patinka?

– Šios profesijos žavesys tai, kad mes, aktoriai, galime labai dažnai pabėgti nuo realybės.

– Ar tikrai nuo jos reikia bėgti?

– Reikia. Realybė nėra rožėmis klotas kelias. Gyvenimas yra sudėtingiausias egzaminas, kurį reikia laikyti žmogui. Kartais jo išlaikyti nepasiseka. Alkoholis, narkotikai – nėra išeitis, tai – liga. Prisipažinsiu, ir gali tai užrašyti: rūkau, geriu kavą, valgau keptus produktus, po premjerų, jei tam yra laiko, nevengiu stikliuko – taip sukalibruoju smegenis ir vėl atgal į darbus.

Kurdamas vaidmenį pabėgu nuo savęs. Kuriu kitą žmogų, charakterį. Vaidas tuomet paliekamas ant rezervo suolelio – „pažiūrėk iš šalies, grįšiu vėliau“. Vaidmenį kuriu kelis mėnesius – mintimis, jausmais, kūno plastika , analize – visu kuo einu personažo link ir tolstu nuo savęs. Bet gerąja tų žodžių prasme. Vėliau grįžtu. Žinai, paprastas žmogus, jei bando bėgti, bėga su savimi. Jis gali pabėgti iš namų, nuo šeimos, aplinkos, bet nuo savęs juk nepabėgsi.

Dar vienas dalykas apie laimę teatre – skaičiau, kad statistiškai pasaulyje tik kokie du procentai žmonių dirba mėgstamą darbą. Laimė, kad tapdamas aktoriumi to norėjau ir to siekiau. Dirbu mėgstamą darbą. Tai tikrai didžiulė šventė. Visko pasitaiko, bet dažniausiai į darbą einu kaip į šventę ir noriu lipti į sceną. Teatras man yra draugai ir šeima. Kartais sakau, kad teatre, scenoje, aktorius būna geresnis vyras, draugas, meilužis, nei grįžęs namo.

Kaip antroji šeima

– Aktoriai dažnai teatrą įvardija kaip antrus namus. Jūs taip pat visiškai save apibrėžiate per teatrą?

Mokytojas S.Šaltenio dramoje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Kartais aktorius daugiau laiko praleidžia teatre nei namuose. Kalbu apie užimtus, iš spektaklio į spektaklį einančios aktorius – jie daugiau būna teatre su kolegomis nei namie su namiškiais. Teatre daugiau nei namuose išsikalba ir pabendrauja.

– Ar nenutinka taip, kad tokių ryškių antrų namų turėjimas susikerta su tikru gyvenimu?

– Taip. Viena iš mano skyrybų priežasčių buvo teatras. Šeimoje būdavau kaip mėnuliukas – kiek pašviečiu namuose ir išeinu. Bet teatras ir jo kolegos taip pat padėjo išgyventi skyrybų skausmą. Jei nebūčiau turėjęs savo antrosios šeimos, teatro žmonių, būtų buvę blogai. Žmonės tokiose situacijose nusigeria, griebiasi narkotikų. Man to nereikėjo, nes padėjo teatras, užimtumas, kolegos, repeticijos. Aišku, kad reikia išsilaižyti žaizdas, pabėgi teatre nuo skausmo, bet grįžti namo paverkti, klausi savęs, kodėl ir kas atsitiko...

– Minite, kad teatras padeda įveikti skaudžius išgyvenimus. Ar gyvenimas ir jo patirtys jums svarbūs kuriant vaidmenis? Kokia jūsų pozicija, kas svarbiau – didelis patirties bagažas ar gera vaizduotė?

– Kažkas sakė, kad pasaulis yra teatras, o visi žmonės aktoriai. Per tris ar dvi valandas galime parodyti šimtmečio istoriją ir ją dažniausiai rodome kaip realų gyvenimą. Teatras yra veidrodinė siena. Žiūrovai žiūri į veidrodį, į save, sutrumpintą realų gyvenimą. Spektaklio sėkmė – scenoje būti kuo realesniems, atpažįstamiems. Kuo daugiau semiesi iš tikro gyvenimo, tuo labiau tai atpažįstama. Patirtis yra labai svarbu. Ir kuo esi brandesnis, tuo daugiau patirties turi, įvairių gyvenimo smūgių esi patyręs. Štai pjesėje veikėjas yra išsiskyręs vyras – aš žinau, kas yra išsiskyręs vyras, man tereikia prisiminti, paspausti prisiminimų kempinę. Jei jaunas žmogus vaidins senuką, galbūt jį suvaidins plastiškai, kažką pagaus, bet žiūrėsi ir vis tiek matysi, kad tai jaunas žmogus, kad jis neturi žinojimo. Tada juo netikėsi, nesvarbu, koks geras grimas ir gera priklijuojama barzda – pro plyšius lįs jaunystė. ►

ViziTinė koRTElė

Vaidas Jočys gimė 1978 m. Šilutėje. 2001 m. baigė studijas klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje. nuo 2001 m. – klaipėdos dramos teatro aktorius, režisieriaus asistentas. Šiame teatre sukūrė daugiau nei 30 vaidmenų. naujausi iš jų: Varnas spektaklyje vaikams „Sniego karalienė“ (rež. P.Tamolė), Tadas spektaklyje „Varovai“ (rež. E.Senkovas), Šuiskis spektaklyje „Borisas Godunovas“ (rež. J.klata). Taip pat sukūrė vaidmenų kine ir televizijoje.

Kapelionas spektaklyje „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą (rež. E.Senkovas, 2018). Algirdo Kubaičio nuotr.

Tadas spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021).

◄ – Ruošdamasis naujam spektakliui

aktorius gauna žodinį personažo skeletą, režisieriaus gaires, bet kiekvienas turi ir savą prieigą. Nuo ko pradedate konstruoti vaidmenis? Kaip apibūdintumėte savo prieigą?

– Tai labai baisu. Kai gavus naują pjesę reikia žengti pirmus žingsnius – jaučiuosi nuogas. Atrodo, kad visi žiūri ir nužiūrinėja, apninka gėda, nežinau, ką daryti – gal prisidengti, gal nusisukti, bet jei nusisuksiu, matysis plikas užpakalis. Jaučiuosi labai kvailai, nes dar nieko nežinau – kaip ir ką darysiu. Būna tikrai baisu.

Bet ateina antra repeticija ir jos metu jau užsimaunu kelnaites. Trečioje – užsivelku marškinėlius. Ir taip einant premjeros link po truputėlį apsirengiu, jei reikia, užsidedu aksesuarus. Į akistatą su žiūrovais išeinu visiškai aprengęs tą žodinį skeletą.

Improvizacijos chuliganas

– Koks jūsų santykis su pjesių tekstais? Pasitikite jais, gilinatės ar tiesiog priimate kaip atspirties tašką?

– Man tekstai tikrai ne visada limpa. Būna, kad režisieriai labai vertina tekstą ir reikalauja pasakyti kiekvieną, net menkiausią žodelytį, tad aišku, bandau tai padaryti. Tie sakiniai pačiam sau atrodo eina laužytai, bet jei taip reikia – tebūnie.

Aš esu improvizacijos chuliganas ir būna, kad režisieriai leidžia tekstą sakyti savaip. trauksi – supyks ar įsižeis. Net jei tas sakinys ar pastraipa neneša prasmės – neva kuo daugiau scenoje pasakai, tuo esi didesnis aktorius. Man tikrai negaila trumpinti tekstą ir laiką scenoje. Spektaklyje esu dėl bendro rezultato.

Tekstas nėra pagrindinis spektaklio raktas. Svarbu, kas po juo slypi. Tad, jei yra galimybė, neatsisakau paimprovizuoti tekstu.

Jei pasakau tą pačią mintį, jos koncentratą ir gylį – tinka.

Kaskart vis kitaip. Pavyzdžiui, Sauliaus Šaltenio tekstas „Kalės vaikams“ parašytas kaip sunkiųjų baldų transformacijos iš vieno į kitą instrukcija – sunkiai dedu tuos žodžius, bet nuo jų niekur nepabėgsi. Kitaip negalima. O štai dabar spektaklyje „Sniego karalienė“ vaidinu Varną. Gavau ilgą tekstą, bet jaučiu, kad mano personažui tiek nereikia – dalį išmečiau ir palikau prasmės gniūžtę, kuri turi tikrai pataikyti. Pateikiau savo variantą ir jis režisieriui tiko.

– Tai sakote labai lengvai – jums negaila prarasti, nukirpti laiką scenoje?

– Ne. Nenoriu nieko įžeisti tokiu požiūriu. Žinau, kad yra senosios kartos aktorių, kurie būtinai turi pasakyti visą sakinį, ir jei juos nu-

– Jūs nuolat juokaujate, o besijuokiantį žmogų lengva nurašyti, pražiūrėti. Ar komiška persona netampa spąstais?

– Žinai, sukurti komišką vaidmenį kartais sunkiau nei herojišką, dramatinį. Vaikišką turbūt sunkiausia. Bet gal man tai įgimta. Man patinka šypsnys, patinka komizmas, patinka juokingos gyvenimo situacijos, ir jei tai darai rimtai – dar juokingiau. Manau, kad mes, lietuviai, esame per daug niūrūs, visi nepatenkinti, surūgę – tai užkrečiama liga, vedanti į susinaikinimą. O jei dar toks oras kaip dabar, jei apsiniaukę – aplink ir tegirdi, kaip visi bamba, kad viskas blogai, blogai, blogai. Tai mane erzina. Negi negalima pažiūrėti į viską iš kitos pusės, paieškoti pozityvumo, įnešti į gyvenimą kažkokios šviesos?

Va, pasakau kokį juokelį – ir žmogus juokiasi. Gal visišką nesąmonę, bet juokiasi. Ir gal jo besijuokiančio nemačiau kelis mėnesius.

Čia buvo atėjusi tokių spektaklių mada – vien grūzas – scenoje būtinai reikia parodyti visą realaus gyvenimo purvą ir kuo niūriau. Na, kam to reikia? Juk tuo purvu galima ir kažkaip kitaip taškytis.

– Kaip juo taškėtės E.Senkovo „Varovuose“, kur vaidinate mokytoją seksualiniu priekabiavimu apkaltinusios mokinės tėtį?

– Tai va, „Varovuose“ Tado vaidmuo negali būti komiškas. Kalbama apie baisią žmogaus tragediją, jo viduje vyksta siaubingi dalykai. „Varovuose“ personažo tragediją laikau jo viduje, kiek išnešu – kaltinu kitus. Savo bėdas permetu ki- tiems – kankinkitės ir jūs, galbūt tai bumerangu grįš atgal. Tai labai lietuviška – bėgu nuo savo atsakomybės ir kaltinu dėl savo negandų kitus.

Mažiau teatro

– Kai tarėmės susitikti, ruošėtės išvykti filmuotis kine. Papasakokite apie patirtį filmuojantis. Kuo ji jums įdomi?

– Džiaugiuosi, kad tenka tai patirti. Man patinka kinas, nes taip pabėgu nuo savo antrosios šeimos. Juk pavargsti žmogus kasdien į tuos teatralus žiūrėti, reikia pakeisti aplinką, išvažiuoti iš Klaipėdos. Viskas kitaip – susitikau su kita šeima, bet, žinai, ir ta iš teatro, nes kine visi – iš teatro.

Teatras yra gyvas produktas, kaip suvaidinai, taip suvaidinai. Kine yra dubliai – išrinks montuodami geriausią. Tai visai kita virtuvė, kiti niuansai. Kine viskas labai arti.

– Ar jaučiate, kaip kine nedaryti teatro?

– Išties labai dažna pastaba kine – nedaryti teatro. Teatre žiūrovai toli ir stengiesi juos per atstumą pasiekti, o kamerai tų pastangų nereikia. Dėl to pagrindinė pastaba teatralams – mažiau teatro. Ir tai nėra lengva. Atrodo, kad pasakai paprastai tą tekstą, bet sako, kad jį reikia dar ramiau pasakyti. Net nustembi, negi dar blogai? Bet pasižiūri ir matai, kad vis dar teatras.

A.Dudos-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

– Režisierė Agata Duda-Gracz pasakojo, kad skirstydama vaidmenis spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ buvo prašiusi aprašyti savo svajonių vaidmenį, o jūs atsiuntėte videoįrašą, kuriame pasakėte, kad norite būti mėnulis. Kas tas jūsų mėnulis?

– Ten buvo taip, kad ji paprašė ir visi rašė, tarėsi, dirbo rimtai. Galvoju, „Jėzau, kam čia taip“. Paprašiau, kad mane nufilmuotų, aišku, tai vyko po vakarėlio, pasakiau, kad Tomas Cruise’as dabar filmuojasi kažkelintoje „Neįmanomoje misijoje“ ir veiksmas vyks kosmose, tad norėčiau tame filme pabūti kokia nors planeta ar mėnuliu. Tokį

Nuo scenos aktorius turi transliuoti ne grožį, o charakterį ir mintį, justi kontaktą su žiūrovais.

įrašą ir nusiunčiau. Agata, aišku, pasakė, kad „Vaiduti, nepradėk. Sakyk, ko nori arba aš pati sugalvosiu“. Ji mane jau pažinojo, buvau jai aiškus. Galėjau už tokį akibrokštą sulaukti neigiamos reakcijos, bet taip nenutiko. Džiaugiuosi, kad jau kalbėjome ir apie naują vaidmenį jos kitame spektaklyje. Sakė, ten tikrai matysiu mėnulį.

– Ar turite laisvo laiko?

– Per pandemiją taip, bet šiaip ne. Neturiu laisvalaikio. Be teatro, yra kitų veiklų. Užtenka vakaro ar poros dienų poilsiui ir vėl privalau grįžti į darbus.

Kai turiu laisvą vakarą, pasiimu savo mažametį sūnų Jonuką, kol galiu, būnu su juo, džiaugiuosi, vėliau virs iš berniuko bernu ir tėčio tiek nebereikės. Dukra Lėja jau panelė – jai tėtis gerai, myli, bet laiko kartu tiek nebereikia. Mažiui dar reikia. Kai nebereikės, atsiras daugiau laisvo laiko. Tada reikės susirasti moterį. Beje, vienišos moterys, mano mobilaus telefono numeris 86...

– Jei jau prakalbote apie ateities projekcijas, ką apibūdintumėte kaip savo didžiausią siekiamybę?

– Manau, kad svarbiausia gerbti vieniems kitus, gerbti kiekvieną asmenį, nesvarbu, kas jis yra ir koks. Turi būti atsakingas.

– Apsukome visą ratą – jūsų siekiamybė būti gražiu žmogumi?

– Nesakiau taip. Sakiau, kad visi nori būti gražūs.

Kemel photography nuotr.

– Sakėte – vidumi gražiu.

– Taip. Taip. Tiesa.