Durys 2022 02 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 VASARIS / Nr. 2(98)

I.Reklaitis ir J.Baranauskas repetuoja D.Nowakowskio pjesę „Kai kurios erelių rūšys“.

Domo Rimeikos nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 vasaris / Nr. 2(98) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė

Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – Živilės Dementavičiūtės nuotr.

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (2)

I.Reklaitis: teatras ir bažnyčia turi daug bendro

Daugiau nei keturi dešimtmečiai Klaipėdos dramos teatre. Ruošiantis susitikti su aktoriumi Igoriu Reklaičiu neapleido mintis, kad neįmanoma imti ir į kelis puslapius sutalpinti tokio patirties tūrio, apimančio tiek teatre atsispindinčias skirtingas politines santvarkas, tiek poslinkius visuomenės gyvenime, žmonių vertybinėse skalėse. Saugiau imti tai, kas arčiausia, ir sekti iš to besivyniojančia pokalbio linija, kol galiausiai ji natūraliai nuveda iki dramos būrelio Vilniuje aštuntojo dešimtmečio viduryje. Būrelio vadovė Valerija Marcinkevičiūtė-Karalienė mokslo metų pabaigoje atsisuka į atokiau sėdintį 11-oką ir sako: „Reklaiti, ko tu ten atskirai sėdi? Tarp kitko, tu irgi galėtum aktorinį meną studijuoti.“ Visa kita – istorija. Aktorius vaidina beveik visuose svarbiausiuose pastarųjų metų teatro spektakliuose, o susitikti su I.Reklaičiu suplanavome artėjant jo režisuoto spektaklio pagal Domano Nowakowskio pjesę „Kai kurios erelių rūšys“ premjerai kovo viduryje.

Dviejų pjesių sąsajos

– Papasakokite apie „Kai kurias erelių rūšis“. Kaip susiklostė, kad jums į rankas pakliuvo ši pjesė ir kad ją režisuojate bei joje vaidinate?

– Viso šio įvykio savotiškas inspiratorius yra kitas lenkų dramaturgas Sławomiras Mrożekas, jis 1977 m. parašė pjesę „Emigrantai“. Pagal ją kartu su aktoriumi Gintaru Čajausku prieš septynerius metus sukūrėme spektaklį,

vaidinome jį trejus ar ketverius metus ir parodėme maždaug 90 kartų. Tas spektaklis nepriklausė jokiam teatrui, buvo visiškai savarankiškas darbas. Aplankėme beveik visas Klaipėdos ir Žemaitijos mokyklas, rodėme jį ir Oskaro Koršunovo teatre Vilniuje. Taip pat pavyko su juo plačiau pakeliauti – vykome gastrolių į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, galiausiai dar nuskridome į Čikagą, kur vaidinome lietuvių bendruomenei. Daugiausia spektaklių parodėme mokyklose 10–12 klasių mokiniams. Spektaklis nėra lengvas, veiksmas trunka daugiau nei valandą, bet jį žiūrintys mokiniai išbūdavo idealioje tyloje. Net mokytojai stebėjosi savo auklėtinių pavyzdingumu.

Apskritai priklausau tiems aktoriams, kurie linkę ieškoti naujų ir įdomių pjesių, su kuriomis kada nors ateityje galėtų dirbti. Stalčiuose guli bent penkios, kurios galėtų būti materializuotos. Taip ir D.Nowakowskio pjesę atradau prieš kelerius metus. Ji iki šiol nėra statyta Lietuvoje. Pats ją išverčiau. Ji parašyta 2003 m., bet jos atsiradimo kaltininkas, kaip jau minėjau, yra S.Mrożekas. D.Nowakowskis, tikriausiai sužavėtas S.Mrožeko pjesės, parašė savąją. Perimta pjesės struktūra, tik pakeista situacija ir aplinkybės. Pagal siužetą net paaiškėja, kad mano vaidmuo yra sūnus to personažo, kurį kažkada vaidinau „Emigrantuose“. Man labai patinka, kad yra tokia keista sąsaja, tęstinumas – lyg prieš daug metų pradėtas darbas vis dar tęsiasi. ►

Kristina KUČINSKAITĖ

Anot I.Reklaičio, aktoriaus profesijos laimė yra kūryba, pats jos procesas. Asmeninio archyvo nuotr.

Klausytis ir išgirsti

– Skaitant spektaklio aprašymą, nevalingai kyla mintis apie patirties ir jaunystės sankirtą – lyg būtų užprogramuota tai, kad jaunas žmogus būtinai eina klaidingu keliu. Kaip manote, ar įmanomas nekonfliktiškas skirtingų kartų susitikimas? Kokios turėtų būti jo sąlygos?

– Kažin, ar vyresnis žmogus yra visada teisus, moralizuodamas ir auklėdamas jaunesnį. O gal jaunimo maksimalizmas ir yra šio pasaulio varomoji jėga? Tai amžina žmonijos egzistavimo dilema. Atsakymo nėra. Laikas parodys, kas teisus.

Svarbiausia – nuolat turi vykti dialogas. Reikia mokėti ne tik sakyti, bet ir klausytis. Reikia išmokti analizuoti ir vertinti tai, kas vyksta. Sakoma, kad reikia mokytis ne iš savų, bet iš svetimų klaidų. Deja, dažnai užmirštame šį posakį.

Žmonės nesusišneka, nes negirdi vienas kito. Tai yra pagrindinė bėda. Pavyzdžiui, visiems rūpi laisva ir nepriklausoma Lietuva, bet visiems ji yra skirtinga. Niekas nežino, kas yra ta laisvė ir kokia ji turi būti. Užmirštama, kad laisvė yra ir pareiga, ir atsakomybė.

Vaidins dviese

◄ – Kaip apibūdintumėte „Kai kurias erelių rūšis“?

– Spektaklyje vaidinsiu kartu su kolega Jonu Baranausku. Daug su juo kalbėjomės apie šią pjesę. Ji nėra lengva, nors siužetas atrodo ir paprastas. Kai ją perskaičiau pirmą kartą, patiko, kažkam kitam daviau paskaityti – irgi patiko. Perskaičiau ją

J.Baranauskui, norėdamas pasitikrinti, – viskas gerai. Bet kai po kelių dienų skaitėme ją pasidaliję vaidmenimis, buvau kiek pasimetęs – viskas pasirodė šiek tiek lėkštoka, kol nepradėjome joje kapstytis, ieškoti, taip sakant, giluminių klodų.

Savarankiškų mano spektaklių kūrimo laikotarpis visada trunka maždaug vienerius metus, greičiau kažkaip niekada neišeina. Šito likimas – toks pat. Laikas koreguoja santykį su medžiaga gerąja tų žodžių prasme, kokybė laikui bėgant tik gerėja.

Pjesės siužetas gana paprastas: provincijos vaikinukas atvažiuoja pas buvusią televizijos žvaigždę, prašo pagalbos įsidarbinant naujame televizijos realybės šou projekte. Kalbant apie spektaklio prasminius dalykus, galėčiau išskirti dvi kryptis. Mūsų spektaklis – apie pražūtingą medijų įtaką jauno žmogaus psichikai ir apie pasiklydusius žmones, karštligiškai ieškančius gyvenimo prasmės. Realybės šou, projektai, konkursai... Kad gautų greitą pelną, televizija ieško vienadienių žvaigždžių. Bet šou pasibaigus tos žvaigždės iškart yra nurašomos ir užmirštamos. Apsukrių verslininkų rankose jaunimas tampa paprasčiausiu įrankiu, siekiant uždirbti daug pinigų. J.Baranausko vaidinamas jaunas žmogus yra savo gyvenimo kelio pradžioje, o aš, jau perėjęs visus svarbiausius gyvenimo etapus, bandau jį įtikinti, kad jo pasirinktas kelias – dalyvauti vienadieniuose realybės šou – veda į pražūtį.

Spektaklio scenografijos autorius – Artūras Šimonis. Su juo dirbu jau ne pirmą spektaklį.

Taigi mokėjimą klausytis ir išgirsti savo oponentą išskirčiau kaip esminį dalyką. Mes visi skirtingi. Reikia gerbti kitaip mąstantį – tai didelis menas. Gal nereikėtų iš karto eiti į konfliktą, bet čia jau kultūros, mentaliteto dalykas. Manau, kad teatras tam tikra prasme bando užpildyti šią komunikavimo spragą. Jis padeda žmonėms išmokti bendrauti. Televizijoje yra laidų, kur matai žmones, atėjusius į studiją išrėkti savo nuomonės. Taigi imk ir išklausyk pašnekovą, leisk jam išsakyti savo argumentus, ir, kai tau bus suteiktas žodis, išsakyk kontrargumentus. Žiūrovai patys pasirinks, kas yra teisus.

Vienas sunkiausių

– Koks jūsų paties santykis su jaunesne karta? Jūsų darbe tenka labai glaudžiai dirbti skirtingų kartų asmenybėms. – Kol nematai savo atspindžio veidrodyje, amžiaus nejauti. Sveikata gal jau ne tokia, kokia buvo jaunystėje, bėgant laikui daraisi lėtesnis ir atsargesnis. Beje, amžiaus

Pepe – I.Reklaitis ir Kuku – J.Baranauskas D.Nowakowskio pjesėje „Kai kurios erelių rūšys“, I.Reklaičio režisuojamo spektaklio premjera numatyta 2022 m. kovą. Domo Rimeikos nuotr.

skirtumas labai išryškėjo viename spektaklyje. Oskaro Koršunovo „Mūsų klasėje“ su jaunesniais aktoriais turėjau kartu vaidinti pirmą mokslo metų dieną sutinkančius bendraklasius. Toje situacijoje dėl mūsų amžiaus skirtumo jaučiau savotišką diskomfortą. Aš galiu suvaidinti vaiką, parodyti jį, kaip ir ką jis daro, kaip jis elgiasi. Bet kai šalia manęs stovi jaunas žmogus ir bando atlikti tą patį, išeina kažkoks nesusipratimas. Gali pasirodyti, kad I.Reklaitis elementariai šaiposi iš vaiko ar kad apskritai kažkas jam negerai. Šioje nelengvoje situacijoje mums labai pagelbėjo dailininkė Julija Skuratova, jos sukurtos lėlės-kuprinės. Jos išgelbėjo mus. Paslėpė mūsų amžiaus skirtumą. Vaikus vaidinome jau ne mes, o lėlytės, kurios kalbėjo mūsų lūpomis ir mūsų balsais. Buvo sunku ne tik dėl to. Spektaklyje kaip kokie sportininkai turėjome bėgioti ir laipioti dekoracijomis iš pirmo į trečią aukštą ir atgal, naršyti tarp jų ir po jomis, kad laiku pasirodytume žiūrovams. Tad fiziniu požiūriu man tai buvo vienas sunkiausių spektaklių, nors jų, režisuotų

O.Koršunovo, suvaidinau ne vieną. Pylos gaudavau turbūt daugiausiai iš visų, žagsėjau iki pat premjeros.

– Kad greičiau bėgtumėte?

– Ne tik dėlto. Pačios repeticijos buvo labai įtemptos ir ilgos, sakyčiau, alinančios. Likus savaitei iki premjeros, kartą per repeticiją pridėjau ranką prie veido, kreipdamasis į žmones, lyg kalbėčiau per garsiakalbį. Pasiūliau režisieriui panaudoti tikrą garsiakalbį, o jis atsakė, kad būtų geriau, jei pamėginčiau imituoti garsiakalbį savo balsu. Pamėginau. Jam taip patiko, kad paprašė tokiu balsu vaidinti visą vaidmenį. Man buvo šokas. Iki premjeros tik savaitė. Nežinojau, ką daryti. Juk nepakanka plonai kalbėti, tą balselį juk reikia užpildyti turiniu, tiesa. Tas balsas turi būti veiksme, tikras. Per tą savaitę nieko kito ir nedariau, tik mokiausi kalbėti plonu balseliu, o balsas nuo intensyvių ir ilgų repeticijų jau buvo nusėdęs ir pavargęs. Tai iš mano lūpų skambėjo kažkas nesuprantamo. Visi aktoriai aplink

kalbėjo normaliais balsais, o aš vis dar ieškojau savo plonojo balselio. Beje, dabar galiu tai daryti gana lengvai.

Varomoji jėga

– Gerai, kad užsiminėte apie „Mūsų klasę“. Joje vaidinate Zigmuntą – išdaviką ir prisitaikėlį. Žiūrint į jį, labai sunku jam rasti nors kiek užuojautos ir simpatijos. Kaip pats priėmėte tą vaidmenį – kokį santykį su jo tipažu jutote?

– Tadeuszas Słobodzianekas – genialus dramaturgas, puikiai išrašęs visus vaidmenis. Zigmuntas turi motyvaciją būti blogas. Jis nesugyveno su tėvais, buvo mušamas. Jautėsi nuskriaustas ir savyje laikė daug pykčio. Vėliau prisidėjo noras atkeršyti už nužudytą tėvą ir tai, kad jis, būdamas gabus žmogus, negali savęs realizuoti naujame laike, naujoje ir primestoje realybėje. Atsiradęs keršto momentas čia buvo labai ryškus, savotiška varomoji jo jėga. ►

Pulkininkas A.Strindbergo „Šmėklų sonatoje“ (rež. G.Varnas, 2011). KDT archyvo nuotr.

◄ Nenoriu suvesti visko į tautybes, bet esminga, kad kai kurie buvę klasės draugai tapo naujos valdžios kolaborantais. Tapo atėjusios valdžios ideologiniais įrankiais. Nors, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad visi jie buvo aukos, laikmečio aukos. Turbūt spektaklyje beveik nerasčiau nė vieno visiškai švaraus, nekalto personažo, kai kurie gal kiek šviesesni, bet visi su savo ydomis.

O Zigmuntas iš tiesų vienas gudriausių –jei pastebėjote, jis visą laiką vieną po kito rašo laiškus ir ne bet kam: Stalinui – dėl suimto tėvo; emigravusiam bendraklasiui Abraomui, – kad paaukotų pinigėlių naujam paminklui pastatyti; prezidentui, –

kad paleistų iš kalėjimo, kai tas neatrašo, –ministrui pirmininkui ir t. t. Zigmuntas yra kaip šliužas, kaip chameleonas. Tokie prisitaiko prie visų valdžių.

– Ar sunku vaidinti personažą, kuriam nejaučiate simpatijos?

– Sakoma, kad neigiamus personažus kurti lengviau. Teigiami herojai dažniausiai būna nupiešti gražiomis, pastelinėmis spalvomis, idealizuoti. Darbo pradžioje su tokiais net nežinai, ką daryti. Žiūrovai turi patikėti, kad tas teigiamas personažas yra ne išgalvotas, o tikras ir gyvas žmogus. Tada pradedi knaisiotis ir ieškoti jame žmogiškų silpny-

bių ir charakteringumo. Blogiukui reikia advokatauti, o geruoliui reikia būti šiek tiek prokuroru.

Ieškant naujos tiesos

– Minėjote tiesos imperatyvą. Gal galite išskirti, kas jums dar svarbu, kuriant savo personažus?

– Galima sakyti, kad užsivelki svetimą rūbą, bandai priderinti prie savęs svetimą fantomą. Tai sudėtinga. Vieniems

Darbo biržos lankytojas (antras iš dešinės) G.Grajausko pjesėje Patriarchas A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021). KDT archyvo nuotr.

aktoriams šis procesas užtrunka trumpiau, kitiems ilgiau. Kaip kada. Džiaugiuosi, kad su D.Nowakowskio pjese galėjome dirbti beveik metus – užteko laiko, kad įsijausčiau į savo personažą, kad jis taptų mano geriausiu draugu. Taptų tuo, ką turiu dabar. Lygiai taip pat ir su minėtu Zigmuntu – klijuoji po gabaliuką per repeticijas, o paskui pajunti personažo visumą, pajunti žmogų. Labai ryškiai pajunti, kada personažas jau apsigyvena tavyje. Keistas jausmas. Zigmunto iš manęs jau neišmuši – galiu persikūnyti per tris sekundes. Tai labai sunku paaiškinti.

– Ar galite įvardyti kokias nors nusistovėjusias kūrybos taisykles? Apskritai, ar aktoriaus darbe įmanoma rutina?

– Taisyklių nėra, esmė – kūryba. Gali juk ir nesulaukti, kol personažas ateis pas tave į svečius, gali likti jo taip ir neatradęs.

Kaskart susitikęs su nauju personažu nieko apie jį nežinai. Visada esi pradinukas, atsiverti elementorių ir pradedi nuo raidės „a“. Atrodo, kad net abėcėlės nemoki. Baisus tas nežinios momentas ir kartu labai įdomus – smalsu, nes dar neaišku, kas tavęs laukia – pergalė ar pralaimėjimas.

Nauja pjesė, naujas vaidmuo uždeda tau ant pečių didžiulę atsakomybę. Juk žinai,

kad privalai tai padaryti ir nori tai padaryti gerai. Gavai vaidmenį, ir iškart prasideda nežinia – kaip vaidinti, nuo kurio galo pradėti – viską pamiršti. Išeina tas aktorius su savo didele patirtimi į sceną ir nežino, ką su ja daryti. Vaikšto kaip dūšia be vietos, kalba kažkokį išmoktą tekstą be gyvybės, be tiesos jausmo. Paskui, pamažu kažkas lyg ir įsijungia, bet tai dar ne tai, dar daug kas girdėta, matyta... Reikia eiti toliau, ieškoti naujos ir dar neatrastos tiesos. Tik tada, kai ją randi, prasideda stebuklų pasaulis. Visada lauki to stebuklo. Nesvarbu, koks vaidmuo, net pats mažiausias gali atsiskleisti kaip deimančiukas. ►

sko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, 2016). Algirdo Kubaičio nuotr.

◄ – Skamba taip, kad jūsų darbe daug streso. Kur tuomet slypi aktoriaus profesijos laimė?

– Laimė – kūryba. Pats procesas. Paimi molio gabalą ir lipdai. Tu pats ir esi tas beformis molio gabalas. Bet tau patinka lipdyti. Kartu tai – kolektyvinis menas. Kūrybinio proceso pradžioje tu dar nežinai, kaip šioje naujoje šachmatų partijoje išsidėlios kitos figūros – tavo partnerių sukurti personažai. Tau aiškus tik tavo personažas, bet kaip elgsis kitos figūros, tau dar paslaptis ir mįslė. O kai visi šachmatų lentos langeliai užpildyti ir į visus klausimus atsakyta, tada ir prasideda tas intriguojantis žaidimas. Kuo jis pasibaigs, dar niekas nežino, o tai be galo įdomu. Tai ir yra – kūryba.

Abipusis ryšys

– Į teatrą žmonės eina ne tik smagiai praleisti laiką. Populiaru sakyti, kad teatre

ieškoma savęs, augama. Kaip jūs pats įvardytumėte, ką jums duoda teatras?

– Aš tikrai nieko neturiu prieš pramogas ar pramogų pasaulį. Bet man teatras nėra ta vieta, kur lengva, kur tik juokinama ir pramogaujama. Nors, žinoma, kartais reikia ir to. Svarbu teatro repertuare išlaikyti balansą, kad būtų patenkinti įvairūs skirtingų žiūrovų norai. Ne visi žiūrovai eina į teatrą kentėti ir mąstyti. Kiti ateina tiesiog pailsėti nuo gyvenimo rutinos, smagiai praleisti laiko.

Kartą buvome Tadžikijoje, gyvenome pas vieną kunigą ir jis mūsų paprašė po pamaldų susitikti su vaikais. Pakalbėti apie teatrą. Nežinojau, ką kalbėti vaikams, kurie dar nebuvo teatre. Kad jiems būtų suprantamiau, pradėjau teatrą lyginti su bažnyčia. Kai pagalvoji, teatras ir bažnyčia turi daug bendro. Teatras man – bažnyčia. Teatre –scena. Bažnyčioje – altorius. Yra ir žmonės, kalbantys iš tos šventos vietos. Gal kai kam tai šventvagiška, man – ne.

Stipriausia bažnyčios pusė, mano manymu, yra kunigo pamokslas, kunigo – iš

didžiosios raidės. Tiesa, asmenybių, galinčių paveikiai išdėlioti savo mintis, kad jos paliestų klausytojų širdis ir protus, ne tiek jau ir daug. Bet jų tikrai yra. Sąmoningai neminėsiu pavardžių. Kunigas ir aktorius turi daug sąlyčio taškų. Profesijos, jeigu jas galima taip pavadinti, turi daug bendro. Jos abi – iš pašaukimo. Vienas tarnauja Dievui, kitas – Teatro Menui. O abu kartu – Žmogui.

Žmonės į bažnyčią ateina pasimelsti, kažko prašyti, dėl kažko atgailauti. Ateidami į teatrą, žmonės taip pat, gal ir nesąmoningai, bet irgi ieško atsakymų į kai kuriuos gyvenimo klausimus. Taip mezgasi abipusis ryšys tarp žiūrovų ir aktorių. Tas ryšys labai svarbus. Taip gimsta teatras, nes be žiūrovų jo paprasčiausiai nebūtų. Aktorius negali užsidaryti ir vaidinti pats sau. Kai įvyksta tas sakralinis dialogas su publika, jauti, kaip iš salės į sceną, tarsi kokios radijo bangos, ateina žiūrovų jausmai. Jie ateina keistai, kaip spengianti tyla, net išsigąsti – kas ten tiems žmonėms nutiko, ko jie sustingo?

O jie tiesiog gaudo kiekvieną tavo žodį, intonaciją. Publika tampa bendraautoriumi ir kuria kartu su tavimi.

Ne kartą ir man kaip žiūrovui taip yra buvę – smegenys ir širdis visiškai atsidaro, viską priima, krenta visi barjerai – viskas: visa aktorių vaidyba, muzika, apšvietimas, net dekoracijos sueina į tave ir įvyksta stebuklas.

Turi būti pasiruošęs

– Į Klaipėdą atvykote 1976-aisiais, nuo 1980-ųjų dirbate Klaipėdos dramos teatre, pasidalinkite istorija – kaip jums ėjo tie metai?

– Kai atėjome į teatrą, jis buvo savo zenite su Povilo Gaidžio spektakliais „Mažvydas“, „Dramblys“. Teatre taip pat dirbo labai stipri aktorių trupė. Būtent tokiu metu į šią trupę įsiliejo dar 15 jaunų, nepatyrusių aktorių. Taip ir prasidėjo tie 40 metų, kuriuos dirbu šiame teatre. Per tą laiką buvo visko – ir pakilimų, ir nusileidimų, sunku viską suvesti į visumą. Kai ateini į teatrą, negali tikėtis, kad iškart būsi visiškai užimtas. Tenka ir palaukti. Tas laukimas man išsitempė į dešimtmetį. Bet kol lauki, ar tu dirbi daug, ar mažai, tavo gyvenimo laikas vis tiek eina. Žinoma, meluočiau, jei-

Zigmuntas T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr.

gu pasakyčiau, kad per tą laiką buvo mažai vaidmenų. Jų buvo, ir be darbo nesėdėjau. Būdamas 33-ejų apskritai norėjau išeiti iš teatro, patraukti į kino režisūrą. Taip neįvyko, bet gal ir gerai, kad neįvyko. Tada ateina režisierius, kuris atranda tave ir kurį atrandi tu. Taip, 40 metų teatre, bet tokio aktyvaus darbo – gal tik 15 metų. O kur visi kiti metai? Laukime?

Kad negauni vaidmenų – ne tik likimo, bet ir tavo paties problema.

Turbūt todėl per tuos laisvus nuo darbo metus, per tas pertraukas tarp repeticijų naujuose pastatymuose ir atsirado tie savarankiškai sukurti spektakliai. Atsirado ir pedagoginis darbas su studentais. Jis irgi davė labai daug. Jis privertė mobilizuotis ir susisteminti įgytą patirtį.

Kita vertus, kai sutinki savo režisierių, jo atėjimui turi būti pasiruošęs, turi būti puikios profesinės formos. Nei Eimuntas Nekrošius, nei Oskaras Koršunovas už tave tavo darbo niekada nepadarys. Pavyzdžiui, režisierius E.Nekrošius daug nesiūlė, nes tiksliai žinojo, ko jam reikia. Jis duodavo tau vaidmens piešinį, o užpildyti jį spalvomis privalėjai pats. O kokiomis ir kaip – tavo reikalas. Niekas už rankos tavęs nevedžiojo.

Lemtingi susitikimai

– Minite E.Nekrošių, O.Koršunovą – tai buvo jums lemtingi susitikimai teatre?

– Negaliu išskirti vien jų. Į Klaipėdą atvažiavau iš Vilniaus. Ten lankiau dramos būrelį profsąjungos rūmuose. Jį vedė Jaunimo teatro aktorė V.Marcinkevičiūtė-Karalienė.

Tą būrelį lankė ir Vytautas Kernagis, ir Nelė Savičenko, ir Saulius Balandis, ir Ingeborga Dapkūnaitė – toks žymus būrelis, kai pagalvoji. Tik būrelio vadovės dėka pradėjau studijuoti aktorystę. Baigdamas 11-ą klasę dar nežinojau, kur stosiu. Vieną kartą, repeticijos metu, ji atsisuko į mane ir pasakė: „Reklaiti, ko tu ten atskirai sėdi? Tarp kitko, tu irgi galėtum aktorinį meną studijuoti.“ Buvo likęs mėnuo iki mokslų pabaigos ir reikėjo kažkur stoti arba eiti į sovietų kariuomenę. Tą patį vakarą grįžęs namo mamai ir tėvukui pasakiau, kad stosiu studijuoti aktorystę. Jiems tai buvo staigmena.

V.Marcinkevičiūtė-Karalienė – mano teatro krikšto mama. Studijuoti atvažiavau į Klaipėdą, kur aktorių kursą rinko režisie-

rius P.Gaidys. Su juo dirbau daug metų. Jis man yra teatro krikšto tėvas. Buvo daug režisierių, visų nesuminėsiu.

Bet įdomiausi ir didžiausi darbai telpa į pastaruosius 15 metų. Galimybė dirbti su E.Nekrošiumi prieš jam išeinant mums visiems buvo didžiulė Dievo dovana. Mes suspėjome į paskutinį vagoną. Buvome laimės kūdikiai tikrąja tų žodžių prasme. Jei nebūtų buvę tos patirties, kažko trūktų gyvenime, profesijoje. Įdomu, kad jis buvo iš tų režisierių, kurie repetuoja ilgai, o mes „Kalės vaikus“ išleidome per labai trumpą laiką. Pradėjome repetuoti prieš Kūčias, o vasario pradžioje jau įvyko premjera.

Paradoksas, bet kuo didesnis žmogus, tuo mažiau prie tavęs kabinėjasi, tuo mažiau susireikšminęs. Su juo buvo lengva dirbti. Visiška ramybė. Jei kas nepavykdavo, jis plakdavo save, ne mus. Jau į pirmą repeticiją atėjo nešinas ranka prirašytu sąsiuvinuku, visiškai pasiruošęs. Įdomiai ir repetavome. ►

A.Lebeliūnas, 2011). Algirdo Kubaičio nuotr.

VIZITINĖ KORTELĖ

Igoris Reklaitis gimė 1958 m. Vilniuje. 1976–1980 m. studijavo tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete aktoriaus specialybę. Kurso vadovas – P. Gaidys.

Nuo 1980-ųjų – Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Naujausi vaidmenys: Pimenas, Patriarchas – A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021), kunigas Paulius – spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021), Nazaras – M.Gorkio pjesėje „Saulės vaikai“, (rež. L.Groza, 2020), Zigmuntas –T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019), daktaras Zaksas –S.Šaltenio pjesėje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018).

2004 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Vernerio vaidmenį M.von Mayenburgo pjesėje „Šaltas vaikas“ (rež. O.Koršunovas, 2003).

Su aktore Nele Savičenko N.Simono pjesėje „Saugokite Florą“ (rež

◄ Pakviečia visus ateiti ir susėsti scenoje prie stalo, vėliau po vieną prašo atsistoti. Ir taip kokią savaitę – nelabai supratome, kas vyksta. O jis taip kūrė mizanscenas, kūrė savo spektaklio piešinį, bandė įžvelgti, ką iš mūsų galima padaryti.

Vedami smalsumo

– Jei jau kalbamės apie režisierius, esate sakęs, kad režisuojantis ir tame pačiame spektaklyje vaidinantis aktorius yra avantiūra. Jūs ir vėl ėmėtės tos avantiūros. Kaip sekasi suderinti režisūrą ir aktorystę? – Yra aktoriaus profesija ir yra režisieriaus profesija. Šių dviejų profesijų prigimtis yra visiškai skirtinga – kiti uždaviniai, tikslai ir reikalavimai. Aktoriai iš režisierių neturėtų atiminėti duonos, kaip ir režisieriai – iš aktorių. Iš aktoriaus, kaip iš režisieriaus, negali reikalauti, kad jis pastatytų daugiafunkcį pastatų kom-

pleksą. Bet mano teorija paprasta. Kaip kiekvienas sodininkas gali pastatyti savo sodo namelį, taip ir kiekvienas aktorius, jei gaudosi savo profesijoje, jei yra įvaldęs šį amatą, gali pastatyti spektaklį. O koks tas sodo namelis ar spektaklis bus – niekas nežino. Viskas priklauso nuo talento, nuo pinigų ir skonio.

Grįžtant prie mūsų dabar kuriamo spektaklio – suderinti režisūrą ir aktorystę yra gana sudėtinga. Bet aš šiek tiek to išmokau dirbdamas su ,,Emigrantais“. Mintyse suvaidinu ne tik savo, bet ir partnerio vaidmenį. Būna taip, kad kartais mano pasiūlyti prisitaikymai nelimpa partneriui arba yra jam svetimi. Todėl darbo pradžioje su J.Baranausku susitarėme, kad jis visada man pasakytų, jei jam kas nors netinka ar nepriimtina. Tada kartu bandome atrasti tą aukso vidurį. Kalbėdamasis su juo dažnai pasitikrinu vieną ar kitą savo sprendimą. Net dėl spektaklio finalo nusprendėme kartu. Papasakojau jam kelis variantus, tada juos išbandėme, o paskui abu priėmėme galutinį sprendimą.

– Spektaklyje „Kai kurios erelių rūšys“ vaidinate dviese su J.Baranausku. Kaip atsirinkote, ką kviesite dirbti kartu? – Nebuvo didelės atrankos. Nebuvo romantikos. Susitikome teatro tarpduryje, pasakiau, kad turiu pjesę ir noriu kurti spektaklį. Paklausiau, ar jam įdomu, atsakė, kad taip. Sakau, kad neskubėtų atsakyti, pirma paskaitytų, o jis man: „Vis tiek noriu.“ J.Baranauskas visada nori dirbti. Manau, jis yra labai įdomus, smalsus ir ieškantis aktorius. Smalsumas, žinių troškimas yra dalis menininko talento. Tau turi būti įdomu ieškoti ir atrasti. Tai profesijos varomoji jėga. Be to, jis imlus naujovėms ir lankstus psichologiniu požiūriu.

Kad publika pasiilgtų

– Gal turite planų ir daugiau dėmesio skirti režisūrai? Minėjote, kad vienu metu net svarstėte gal studijuoti kino režisūrą.

Jeleckis I.Turgenevo „Įnamyje“ (rež A.Lebeliūnas, 2009). Algirdo Kubaičio nuotr.

– Didelio noro režisuoti nėra. Tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų. Galiu sakyti, kad turiu kelias mane dominančias pjeses. Juk nebūtina jas visas pastatyti. Svarbu, kad jas turiu.

Kalbant apie kino režisūrą, 1991 m. buvo renkami kino režisūros kursai, grupes rinko Arūnas Žebriūnas ir Vytautas Žalakevičius. Man didesnis autoritetas buvo V.Žalakevičius, bet kažkodėl savo stojimo dokumentus padaviau A.Žebriūnui. Iki šiol nesuprantu, kodėl taip pasielgiau. Deja, mano kandidatūra buvo atmesta. Bet gal ir gerai, kad taip nutiko, nes kaip tik tais metais baigėsi finansavimas kinui. Kino kūrimo procesas beveik sustojo, nes nebeliko tam pinigų.

O teatre kurti laisvu nuo darbo metu su bendraminčiais – didelis malonumas, nori repetuoji pusvalandį, o jei nori –tris valandas, žiūri pagal situaciją. Nesi pririštas prie darbo valandų. Laisvės momentas kūryboje man labai svarbus. Tavęs neslegia jokie įsipareigojimai, jokie finansai, esi visiškai laisvas priimdamas sprendimus ir nepriklausomas. Jei tau nepatinka tavo kūrybos rezultatas, kažkas neišeina, bet kada gali sustabdyti šį darbo procesą.

Kartais pagalvoju, kiek manęs turėtų būti teatro scenoje, kaip dažnai turėčiau pasirodyti žiūrovams naujuose spektakliuose ar vaidmenyse. Manau, kad save pateikti teatre reikia šiek tiek rezervuotai, reikia leisti publikai tavęs pasiilgti. Tie patys veidai nusibosta. Žiūrovai, kurie dažnai ateina į teatrą, nori matyti daugiau įvairesnių veidų ir aktorių. Be to, kai ateini į sceną su iškrautomis

baterijomis, sunku generuoti kažką naujo. Tu pradedi kartotis. O perprodukcija dažnai pavirsta elementaria rutina. Mūsų teatro trupėje daug žavaus ir gabaus jaunimo. Manau, kad jie jau subrendo rimtesniems darbams. To jiems ir linkiu.

Ir pabaigai. Manau, kad žiūrovai aktorių labiau myli, kai jo pasiilgsta. Tad iki pasimatymo teatre.

– Jūsų šiuo metu teatre daug, vaidinate beveik visuose per kelerius pastaruosius metus pastatytuose spektakliuose. Ar jaučiate, kad kažko dar trūktų?

– Manau, kad kai kuriuos spektaklius rodome per mažai. Pavyzdžiui norėtųsi, kad E.Nekrošiaus spektaklį „Kalės vaikai“ vaidintume dažniau. Jis svarbus ne tik teatrui ir mums, aktoriams. Jis svarbus ir žiūrovams, nors žinau, kad nėra lengvas, todėl ne visada paprasta juos sukviesti. Bet norisi, kad jo sceninis gyvenimas tęstųsi kuo ilgiau ir susitikimai su žiūrovais būtų dažnesni.

Daktaras Zaksas S.Šaltenio pjesėje „Kalės vaikai“ (rež. E.Nekrošius, 2018). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kai įvyksta tas sakralinis dialogas su publika, jauti kaip iš salės į sceną, tarsi kokios radijo bangos, ateina žiūrovų jausmai.

„Sebastijanas“: ta rp

Liūdna komedija arba komiška drama su beveik detektyvine

siužeto linija – taip galima apibūdinti Alvydo Vizgirdos režisuotą naują Klaipėdos pilies teatro spektaklį „Sebastijanas“

pagal amerikiečių prozininko ir dramaturgo, dukart Pulicerio premijos laureato Tennessee’o Williamso (1911–1983) pjesę „Netikėtai praėjusią vasarą“ („Suddenly Last Summer“).

Jūratė GRIGAITIENĖ

Antrąsyk į tą pačią upę

Žymaus amerikiečių dramaturgo T.Williamso pjesė „Netikėtai praėjusią vasarą“ nėra labai populiari ir dažnai statoma šalies teatruose. 1958 m. parašytas kūrinys iš karto įgijo kontroversiškos pjesės reputaciją. Kaip žmonių sielų ir protų drumstėja ji buvo užsitraukusi katalikų Bažnyčios nemalonę,

pasmerkta kaip maištinga, apgailėtina, moraliai atstumianti, įžeidžianti katalikiškus padorumo standartus.

Lietuvoje prieš daug metų pirmasis šią pjesę atrado, išvertė ir pastatė režisierius A.Vizgirda. Spektaklis sėkmingai dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje Lione (Prancūzija), tačiau namuose didesnio publikos dėmesio nesulaukė. Vėliau 1995 m. Akademiniame dramos teatre šią komišką dramą pastatė buvęs A.Vizgirdos teatro „Liepų gatvėje 68“ aktorius ir režisierius Olegas Kesminas. Spektaklis kitu pavadinimu „Sebastijanas“ uostamiesčio Pilies teatre buvo planuotas dar 2020-aisiais – kaip

vienas teatro 35-mečiui skirtų vaidinimų, bet dėl pandemijos apribojimų premjera rampos šviesą išvydo tik 2022-ųjų sausio 17-ąją.

Paini detektyvinė istorija

Pjesės siužetas nėra labai išsišakojęs ir sudėtingas, aprėpiantis daug siužetinių linijų ar įvykių. Tiesa, liūdnos komedijos arba komiškos dramos naratyvas talpina nemažai intriguojančių detektyvinės istorijos elementų.

Pagrindiniai įvykiai sukasi apie prieš metus vasarą netikėtomis aplinkybėmis mirusį talentingą jauną poetą, turtingos ponios Vinibl vienturtį sūnų. Jau spektaklio pradžioje gedinčios motinos pirmajame monologe išryškėja kai kurios šios painios detektyvinės istorijos detalės. Monologas persmelktas psichologinio gylio, klaidžiojant sujauktos ir nelaimės prislėgtos moters pasąmonės labirintais. Pirmą kartą vaidmenį Pilies teatre kuriančios aktorės Auksės Naujokienės misis Vinibl

Scenos iš Klaipėdos pilies teatro premjeros „Sebastijanas“ (rež. A.Vizgirda, 2022).

rp tiesos ir melo

monologas – tarsi apie viską ir kartu apie nieką, lyg tyla prieš artėjančią audrą. Nuo pirmų akimirkų galima justi, kad ponia Vinibl kai kada padrikų žodžių srautu išsako tik mažytę tiesos dalelę, o visa kita svarbiausia informacija lieka giliai paslėpta sužeistoje širdyje po septyniais užraktais. Siekiama sąmoningai užmerkti akis prieš skaudžią tiesą, ją pagražinti, sutaurinti, prisijaukinti, padaryti sau patogią ir patrauklią. Jei netyčia ir išsprūsta kai kurie faktai, jie iš karto blokuojami, paslepiami po kandžios ironijos ar saviaapgaulės šydu. Vertinga, kad režisierius tinkamai išdėsto jėgas nuo spektaklio pradžios iki pabaigos, todėl herojų likimai bei įvykiai įsilinguoja pamažu ir neišsisemia pirma laiko. Kiekvienas spektaklyje sukurtas vaidmuo – savaip įdomus ir netikėtas. ►

Algirdo Kubaičio nuotr.

Sukūrė įdomius vaidmenis

◄ Savitos, išraiškingos kūno plastikos personažą Misterį Foksą sukūręs aktorius Ramūnas Šeputis yra ištikimas ponios Vinibl tarnas, slaugytojas, namų prižiūrėtojas. Jo kreiva šypsenėlė nuo pašalinių akių slepia daug turtingosios šeimininkės paslapčių. Personažas dažnai paslaptingai atsiranda netikėtose vietose, nuolat kontroliuodamas situaciją palaiko kompaniją ligotai poniai Vinibl.

Ryžtingai nusiteikusi ponia Holė (akt. Vilija Šeputienė) grobuoniškai siekia neprarasti turtingos giminaitės globos ir užtarimo palikimo dalybose. Jai padeda sūnus Džoržas, kurio vaidmenį sukūrė jauniausias trupėje debiutuojantis aktorius Pijus Šiaulys.

Vėliausiai į painų intriguojančios istorijos verpetą įsilieja pusseserė Ketrina (akt. Vilma Ptašinskaitė). Psichiškai sužaloto jauno žmogaus atmintis, siekiant transformuoti žiaurią realybę, specialiai blokuojama vaistais ir kitomis naujausiomis medici-

nos priemonėmis. Tokiu būdu siekiama amžiams ištrinti tą vieną tragišką vasaros dieną ir visą įvykių seką iki jauno poeto mirties akimirkos. Ponios Vinibl ir Ketrinos susidūrimas – nelygiavertis, nes jėgos nelygios. Tačiau kartu su Ketrina tiesa pagaliau triumfuoja, nes mergina yra vienintelė šio baisaus įvykio liudytoja ir tiesos skelbėja. Šioje nelygioje dviejų moterų kovoje tarp tiesos ir melo vieninteliu arbitru ir jungiamąja grandimi tampa keistasis Gydytojas, kurio personažą įtaigiai sukūrė aktorius Aurimas Pintulis. Jo veiksmų ir emocijų amplitudė labai plati ir spalvinga, svyruojanti nuo subtilių, vos girdimų pustonių, įsiklausymo į partnerį iki temperamentingų proveržių ir galingo kulminacinio akordo spektaklio pabaigoje. Finalinėje scenoje apsinuoginęs aktorius, pasiekęs ekstazę, virsta tarsi kokiu mediumu, visa savo esybe įsikūnijusiu į sunkiai protu suvokiamą beprasmiškai mirštančio jauno žmogaus kančią. Vaidmens liniją aktorius A.Pintulis veda labai nuosekliai ir tikslingai iki galutinio atsivėrimo taško.

Alsuoja vienu ritmu

Kurti spektaklio atmosferą padeda ir estetiška, išgryninta scenografija. Įstrižai scenos sustatytos keturios šviesios spintelės-komodos su centre apšviestu gyvu žaliuojančiu augalu atrodo tarsi maži vilties daigeliai. O lengvų formų konstrukcija scenos centre primena ir medicinos laboratoriją, ir egzekucijos vietą, ir uždarą patalpą išpažinčiai atlikti, ir sustabarėjusio žmogaus mąstymo tam tikrus rėmus.

Įtampos prisodrintą detektyvinę istoriją puikiai papildo muzikinis garso takelis, kuriame skamba kompozitorių Eliaso Faingersho (Švedija) ir Edvino Vasiljevo muzika. Išraiškingi žymios dizainerės Ainos Zinčiukaitės sukurti kostiumai atliepia pjesės žanrą ir prikausto besigėrinčių žiūrovų akis. Norisi aktorių drabužius, aksesuarus, batus paliesti ir atidžiai apžiūrėti, tarsi kokius muziejaus eksponatus, iš arčiau.

Senokai teatre teko matyti tokį emociškai ir vizualiai stiprų spektaklio finalą, kaip naujausioje Pilies teatro premjeroje „Sebastijanas“, kurią režisavo A.Vizgirda. Spektaklio pabaiga buvo tokia iškalbinga ir išraiškinga, kad žiūrovams prireikė kelių akimirkų, kol atsitokėję sugrįžo į save ir pradėjo ploti. Tai rodo didelį aktorių ir, žinoma, režisieriaus profesionalumą bei teatro išmanymą. Iki šio stipraus kulminacinio taško šeši aktoriai ėjo labai tikslingai ir palaipsniui augino įtampą, kuri sprogo spektaklio finale. Visi „Sebastijano“ aktoriai, ypač A.Pintulis (Daktaras), nuo pradžios iki pabaigos alsavo vienu ritmu, padėdami vienas kitam sukurti laukimo įtampos prisodrintą amerikiečių dramaturgo T.Williamso pjesės „Netikėtai praėjusią vasarą“ pastatymo atmosferą. Pritarčiau režisieriaus A.Vizgirdos išsakytai minčiai, kad ši pjesė yra daugiaplanė ir turi labai daug komponentų. Todėl spektaklis turėtų sudominti ir pritraukti į Pilies teatrą daug įvairaus amžiaus žiūrovų.

Kaip jaučiasi šešėl is

Praėjusį pavasarį Klaipėdos lėlių teatras pakvietė į premjerą „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“. Jau praėjo beveik metai, bet norisi sugrįžti prie šio spektaklio ir pakalbinti jo kūrėjus. Su nauja jėga pakviesti į teatrą ne tik mažuosius žiūrovus, bet ir jaunimą, nes spektaklis skatina kasdienį „buitinį“ kūrybingumą, kuris gyvenime praverčia ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.

daiktus, esančius čia pat, po ranka. Fluxus visada yra kažkam nutikęs įvykis. Jo šerdis – istorija.

„Pasidaryk pats“

Fluxus – tai meninis mąstymas ir veikimas, paremtas žaismingu požiūriu į gyvenimą.

Tai gebėjimas sureikšminti kasdienybę, buitį, rutiną, panaudojant nereikšmingus

Klaipėdos mieste natūralų kasdienį fluxus’ą gamina performeris Benas Šarka, o kalbant Lėlių teatro spektaklio kontekste, svarbiausiu dalyku tampa Fluxus estetika –„pasidaryk pats“. Šis savidirbystės momentas, kuriant spektaklį, yra esminis istorijos pasakojimo elementas, pavyzdžiui, patefonas ir plokštelės žiūrovų akivaizdoje virsta

penkiaaukščiu daugiabučiu, dvi baltos nosinaitės, besisukančios vandenyje, – besimylinčiais kūnais, o žalios plastelininės masės rutuliukai – vėjo genamomis istorijomis, kurias rytais sugaudo gatvių šlavėjai. Ir, beje, spektaklis man sukėlė didelį meilės pliūpsnį savam miestui.

„Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ gimė pačiu tamsiausiu periodu, COVID-19 pandemijos griežčiausių ribojimų metu. Gal todėl spektaklyje išlaisvinta tiek daug galimybių fantazijai.

Jo turinį sudaro aštuonios trumpos istorijos, kurias apibūdinčiau taip: kaip daiktas atrado savo vietą, jei nuo vestuvių neišgelbėjo pavojinga kelionė dviese – pirmyn prie altoriaus, spindintis kiemo buivolas, siuvykloje, baisioji senės Katajamos ir Naro paslaptis, daugiabutis iš plokštelių, per greitas gyvenimas ir ką rytais veikia gatvių šlavėjai. O žodžiai, kurie spektaklio metu skamba daugiausia kartų, tai – keista istorija, keistas daiktas, keistas žmogus, keista vieta. ►

Sondra SIMANA

Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ (rež. G.Radvilavičiūtė, 2021) akimirkos.

is Fluxus dėžutėje

Donato Bielkausko nuotr.

◄ Paslaptingą šešėlį spektaklio istorijų dėžutei meta šešėlių meistrė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė. Gintarės fantazija mažus ir didesnius daikčiukus transformuoja iš nematomų į matomus: meškiuką aprengia iš sielos numegztu raudonu nertiniu, vandens buivolo šnopavimas kiemo gale augančioje

pievoje gali aplankyti net skrendant lėktuvu ar... Galėčiau vardyti daugybę keisčiausių personažų ir situacijų, kurias Gintarė šiame spektaklyje įkurdino mažose dėžutėse –degtukų, medinių kaladėlių, papuošalų, varžtų, sagų, o penktoji istorija su siaubo elementais vyksta vandens pripildytuose

stikliniuose induose – juk visa tai yra kažkieno namai, tarsi atsargiai mums primena režisierė.

Tarsi sapno realybėje

Gintarės spektakliuose visada nustebina subtilus ir labai atsargus kiekvieno objekto įnešimas į scenos teritoriją. Regis, kiekvienas niuansas, net tokie eteriniai kūnai kaip šešėlis ir šviesa pareikalauja iš režisierės maksimalaus atsiklausimo, kaip jie jaučiasi, būdami tokioje išskirtinėje vietoje kaip scena.

Lėlių teatras, kuris naudoja ready made objektus, regis, yra neišsenkantis, nes jį įkūnija ne lėlė, kaip klasikiniame lėlės teatre, o aktoriaus rankose (ir ne tik rankose, gali būti šalia) esančio daikto perkeitimas ir sugyvinimas kiekvieno vaizduotėje. Ready made objektus režisierė G.Radvilavičiūtė naudoja jau nuo pirmųjų spektaklių, juos įkurdindama mažoje, keliolikos centimetrų scenoje. Šis sugebėjimas dirbti su labai smulkiais objektais ir, padedant vaizduotei bei scenoje sufokusuojamiems šešėliams, juos transformuoti į stambius ir reikšmingus, sukelia žiūrovams bauginančio siurre-

Režisierę G.Radvilavičiūtę sukurti spektaklį „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ įkvėpė Fluxus kūrėjų idėjos, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku, kiekvienas daiktas gali būti menu. Modesto Ežerskio nuotr.

alistinio išgyvenimo jausmą. Stebėdamas tuos keistuosius scenos „aktorius“, gerai nesuvoki jų ribų, galimybių, todėl pasijunti tarsi sapno realybėje. Gintarės spektakliuose visada yra storas aimanuojantis šydas, kuris veržiasi į avansceną, bet visada taip ir negali pajudėti iš vietos. Tarsi egzistuotų paslaptinga vidinė spektaklio spyruoklė, kuri įsitempia, bet niekada nenutrūksta.

„Istorijose iš „Fluxus“ dėžutės“ vaidina aktoriai Monika Mikalauskaitė-Baužienė

(šiuo metu Monika motinystės atostogose), Kęstutis Bručkus ir Vytautas Kairys. Aktoriai kiekvieną istoriją atskleidžia su maksimalia nevaidinimo energija. Jie nevaidina. Jie būna toje situacijoje, apie kurią pasakoja. Aštuonių istorijų tekstus parašė scenaristė Virginija Rimkaitė pagal šiuolaikinių rašytojų – australo Shauno Tano, 2011 m. apdovanoto Astridos Lindgren premija, ir Olgos Tokarczuk, 2018 m. apdovanotos literatūrine Nobelio premija, – pasakas. Ir galbūt čia slypi pirmoji intriga.

Istorijų pasauliai

– Kaip žymieji rašytojai atkeliavo į spektaklio scenarijų? Kodėl neužteko vieno autoriaus?

V.Rimkaitė, spektaklio scenaristė: Dėl tam tikrų priežasčių prie proceso prisijungiau truputį vėliau – knygas nedrąsiai pasiūlė pati režisierė: Gintarė yra prasitarusi, kad knygų istorijas žinojo jau seniai, tačiau negalvojo, kad jas kada nors pavyks pastatyti scenoje.

Istorijos pasirodė labai įdomios, keistos, po savo neįprastomis situacijomis slepiančios gilius, atpažįstamus patyrimus, išgyvenimus. Sh.Tano „Atokaus priemiesčio istorijos“ labai tiko šiam spektakliui savo polifoniškumu, daugiabriauniškumu. Kalbėdamos apie magiškus, paslaptingus gyvūnus, daiktus ir santykius, leido patikėti, kad visi turi savo istoriją, ji slepiasi kiekvieno objekto esaty. Tačiau jei nori tą istoriją sužinoti, kas nors turi ją papasakoti: su smulkmenomis arba lakoniškai, įdomiai arba nuobodžiai, sukuždėti kaip paslaptį arba garsiai šaukdamas, o gal – subtiliai, su šypsniu. Ir mes patys esame kam nors istorija arba jos dalis, gal net daug nulėmęs elementas. Per istorijas atsiskleidžia, kaip stipriai iš tiesų esame vienas su kitu susiję. O.Tokarczuk „Pamesta siela“ man – vienas gražiausių pasakojimų apie niekaip paskui žmogų nespėjančią sielą. Visos istorijos sugrąžino prie to, kas tikra, svarbu: tai draugystė, tikėjimas, atlaidumas, pasiaukojimas, meilė ir pagarba savo sielai, sau, savo artimui, praeičiai. Man buvo reikšminga,

kad sendaikčių turguje atrasti daiktai, jau tiek visko matę ir patyrę, šiame spektaklyje tapo objektais, per kuriuos pasakojame spektaklio istorijas.

Pats „Fluxus“ formatas skatino ieškoti kitokių, dar neišbandytų, nepatirtų prieigų prie dramaturginės medžiagos – su režisiere priėmėme sprendimą prie teksto eiti ir jį skleisti per asociacijas, mintį, jausmą, jutimus, faktūras, skirtingas medžiagas. Taip pamažu, dalelė po dalelės, gimė istorijų pasauliai su savo formomis ir tūriais. O tada beliko prie tų pasaulių pridėti tekstus. Kai kuriose istorijose norėjosi palikti teksto kuo mažiau, kai kuriose – daugiau. Vienur užteko sakinio, kitur norėjosi ištisų pastraipų. Vienur jis atėjo iš knygų, kitur iš knygų atėjo tik mintis, motyvas. Kiekviena istorija, kiekvienas etiudas turėjo savo raktą, savo unikalią prieigą, savo lygmenį. Ir kartu jie – „Fluxus“.

Įkvėpė J.Mačiūno žaidimas

– Gintare, kas jus labiausiai žavi šiose istorijose? Kaip jūs suprantate Fluxus idėją? Ar istorinis kontekstas jums buvo svarbus ar tik parankus kaip estetinė forma, tinkanti jau pasirinktai ►

Dramaturgė V.Rimkaitė spektakliui „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ parašė aštuonių istorijų tekstus pagal šiuolaikinių rašytojų Sh.Tano ir O.Tokarczuk pasakas. Dmitry Finkovskiy nuotr.

Kuriant spektakliui muziką, kompozitorei I.Parnarauskaitei žodis „Fluxus“ buvo didžiausia atspirtis. Dainoros Aleksaitės nuotr.

◄ dramaturginei medžiagai? (Gal iš atsakymo suprasime ir kaip atsirado spektaklio pavadinimas.)

G.Radvilavičiūtė, režisierė: Mane žavi jų gylis. Niekada negalvojau perkelti jų į sceną, bet jos pačios sulipo į dėžutes. Buvo be galo įdomu jas narplioti, „atrakinti“, ieškoti prasmių.

Jurgis Mačiūnas Fluxus niekada nelaikė menu, jam tai buvo gyvenimo būdas, paremtas pokštais. Mane įkvėpė J.Mačiūno žaidimas, kuris peraugo į labai rimtą

judėjimą. Norėjosi ir į spektaklio kūrimą pažvelgti kaip į pokštą, kuris gali būti paprastas, juokingas, netikėtas, nesupančiotas rimtumo, žaidybinis, prieinamas visiems, bet kalbėti apie labai svarbius gyvenimo momentus, akimirkas. Kiekviena istorija išlenda iš dėžutės ir atgal į ją sugrįžta.

gimė pačiu tamsiausiu periodu, COVID-19 pandemijos griežčiausių ribojimų metu. Gal todėl spektaklyje išlaisvinta tiek daug galimybių fantazijai.

Atsispyrėme nuo Fluxus kūrėjų idėjos, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku, kiekvienas daiktas gali būti menu. Iš visą vasarą sendaikčiuose rinktų daiktų, dėžučių, smulkmenų, objektų kūrėme etiudus, istorijas, performansus, žaidėme asociacijų žaidimus, kvailiojome ir daug juokėmės. Man labai patiko šis žaidimas. Įdomu, kad surinkti daiktai jau savaime savyje turi istorijas: primirštas, kaip primiršti ir patys daiktai. Mes tarytum nuvalėme nuo jų dulkes ir atgaivinome naujam gyvenimui.

Šiame procese labiausiai pasimatė teatro žmonės – kas jiems patinka, kokie jie kūrybingi, kaip skirtingai mato pasaulį, o kartu yra kūrėjai. Gal per greitą gyvenimo tempą, projektų įgyvendinimą pamiršti, kad mes visi – kūrėjai.

Ir dar atėjo supratimas, kad kiekvienas spektaklis gali gimti kitaip, jį „atrakinti“ yra įvairių formų. Gal kartais galima prie to prieiti kitu kampu, iš kitos pusės. Per juoką, lengvumą, priemonių nesureikšminimą, žaidimą.

Fluxus reiškia tėkmę, kaitą. Gyvename galbūt tokiu laiku, kai turime drąsiai keistis ir tekėti, ieškoti to, kas šiandien tau ir kitiems teikia laimės. Drąsiai išeiti iš savo galvoje susikurtos dėžutės.

Mes kalbamės, ir viena istorija keičia kitą, pamirštame, nuo ko pradėjome pokalbį, ir nežinome, kuo jį pabaigsime, tačiau tokie nuogirdų, patirčių ir prisiminimų kupini pašnekesiai, tos istorijos, kuriomis dalijamės, įkvepia, pamoko, galbūt kartais sukrečia... Mes, ko gero, tiesiog tarp jų gyvename. Norėjosi, kad spektaklio metu vyksmas skleistųsi kiekvieną akimirką, kiekviename kampelyje, o paskui tiesiog išnyktų. Manau, kad čia sukrito kiekvieno patirtis ar bent jos dalelė.

Pasidavė tėkmei

– Papasakokite, prašau, trumpai apie scenografijos, kostiumų idėjas, muzikos sukūrimą ar parinkimą šiam spektakliui. Ar kostiumai kurti pagal J.Mačiūno stiliuką – juodas švarkas, liemenė, skrybėlė-katiliukas?

G.Radvilavičiūtė: J.Mačiūno visas gyvenimas buvo pokštas. Jis kasdien kūrė meną ir pabrėžė atsitiktinumo svarbą. Gal šį kar-

Labai džiaugiausi šiuo spektaklio kūrimo procesu su tokiais kūrybingais žmonėmis.

„Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“

tą pasidaviau tėkmei ir klausiau, gaudžiau, ką man teikė gyvenimas. Ačiū visiems kūrėjams, kurie sutekėjo draugėn. Dramaturgei V.Rimkaitei, kuri, perskaičiusi istorijas, pasiūlė spektaklio kūrimo-žaidimo taisykles ir davė impulsą man pačiai išeiti iš komforto zonos ir per daug nesikišant tapti besiskleidžiančio vyksmo stebėtoja. Visiems trims spektaklio aktoriams – už visišką pasinėrimą į kūrybinį „pokštą“, kompozitorei Ievai Parnarauskaitei, kad pati surado mūsų teatrą ir sukūrė tokią daugiasluoksnę muziką, Renatai Valčik, kad savo sukurtais kostiumais „pokštui“ suteikė rimtumo, elegancijos ir J.Mačiūno dvasios, Pauliui Vendeliui – už šviesą ir atsakomybę, Aušrai Juknevičienei, kad

patikėjo šia idėja ir suteikė jai gyvenimą, J.Mačiūnui – už įkvėpimą. Labai norisi, kad „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ tekėtų ir atrastų savo publiką.

– Ieva, ar ieškodama Fluxus garso bandėte eksperimentuoti?

I.Parnarauskaitė, kompozitorė: Žodis „Fluxus“ buvo didžiausia atspirtis. Spektaklis iš skirtingų dalelių, detalių leido kurti tarsi atskirus, vienas nuo kito nepriklausomus kūrinius. Pradžioje norėjosi naudoti daug nemuzikinių garsų ir iš jų komponuoti kompozicijas, bet vėliau reikėjo daug ką supaprastinti, sušvelninti, nes spektaklis skirtas vaikams nuo penkerių metų. Tai mano pirmasis darbas teatre, tad kūrybinis

procesas kėlė nemažai iššūkių, suvokiant, kad teatras turi labai specifinį santykį su muzika. Daug išmokau bendraudama ir kurdama su režisiere Gintare. Spektaklio premjera turėjo įvykti prasidėjus pirmajam karantinui. Bet staiga viskas sustojo. Užsidarymo laikas, praleistas Klaipėdos lėlių teatre, buvo ne tik mokantis, bet ir gydantis. Būnant su aktoriais gaminasi vitaminas C.

Lyg skrydis į mėnulį

– Monika, sveikinu su mažylio gimimu ir noriu paklausti apie vandens buivolą – ar jį pažįstate?

M.Mikalauskaitė-Baužienė, aktorė: Ačiū už sveikinimus. Iš tiesų vandens buivolas man labai paslaptingas. Kiekvieną kartą, susitikdama su juo ant geležinių vielučių pievos, nežinau, kaip pasibaigs istorija. Kad ir iš tikrųjų žinau. Jausmas būna toks, kad gali atsitikti bet kas. Dėl to jis toks paslaptingas net man pačiai.

Tokio šviesaus vandens buivolo nepažįstu. Tik įsivaizduoju, ko aš jo paklausčiau, kokioje gyvenimiškoje situacijoje būčiau, kad eičiau klausti jo patarimo.

Žinau, kad tai didelės šviesos, tyrumo ir išminties buivolas. Ir manau, kad tai vieno šanso buivolas. Patarimo gali klausti tik kartą. Pamatyti tą šviesą gali tik kartą. Ir ta pažintis su juo – tokia vienintelė ir neužmirštama. Tarsi skrydis į mėnulį. Tokio didelio jausmo buivolas.

– Kęstuti, ar mėgstate pasakoti istorijas, ar labiau jų klausytis? Kuri istorija iš spektaklio artimiausia?

K.Bručkus, aktorius: Istorijas pasakoti labai mėgstu, ypač geras. Jei randu gerą istoriją, nekantrauju ja pasidalyti. Manau, aktorius turi mokėti pasakoti istorijas, kartais net jas pagražinti, bet ne per daug. Kartais net jauti pagal publiką ir keiti istoriją čia ir dabar, kažką pridėdamas ar praleisdamas. Šiame spektaklyje istorija apie daugiabutį yra mano pati mėgstamiausia. Ji turi viską – ir humoro, ir dramos, dalis jos yra mano improvizacija, kita dalis – autoriaus tekstas. Mėgaujuosi ją pasakodamas ir labai liūdžiu, jei kartais ne viskas pavyksta šimtu procentų. ►

◄ O daugiabučio statybai panaudoti plokšteles – Gintarės idėja. Buvo ir kitokių variantų, kol vieną dieną atsirado plokštelės. Žinoma, per generalinę repeticiją su žiūrovais man tas daugiabutis sugriuvo, tai po tokio iššūkio statybos įgūdžius teko patobulinti.

Grįžimas į vaikystę

– Vytautai, kai jūs su Kęstučiu spektaklyje broliaujatės, ginčijatės ir žaidžiate su siūlais, siuvimo mašina ir kitomis siuvimo priemonėmis, regis, šie daiktai jūsų vaizduotėje juda kaip mašina, lėktuvas ar bet kuris kitas berniuko pasaulyje svarbus žaislas. Ar tikrai taip lengva sugrįžti į vaikiško patiklumo ir gerumo būseną? Ką pačiam davė šis spektaklis? Juk jau praėjo laiko ir galima sau tyliai paanalizuoti kristalines spektaklio struktūras savo kūrybinėje biografijoje.

V.Kairys, aktorius: Geriau pagalvojus, visi mano vaidmenys lėlių teatre yra savotiškas grįžimas į vaikystę. Žinoma, nėra lengva „žaisti“, kai esi stebimas, bet įsijautimas ateina iš repeticijų. Šio spektaklio procese mes viską rinkomės žaisdami. Mums pasakydavo temą arba žodį ir mes puldavome tai inscenizuoti. Tokiu būdu šiek tiek prisilietėme prie „mačiūniškos“ kūrybinės laisvės ir impulsyviai, ekstravagantiškai, „nurautai“ liejome save, o Gintarė ir Virginija mūsų žaidimus vis kreipdavo savo vizijos linkme. Procese jaučiausi kaip vaikas. Ne kaip lėlininkas, o kaip vaikas. Vaikystėje turėjau tokią didelę pintinę su savo žaislais, kuriuos kasdien iškraustydavau, kurdavau istorijas, nerealius pasaulius ir tai tam tikra prasme buvo mano „Fluxus dėžutė“, kurią atidarius liedavosi kūryba.

Man šis spektaklis dar kartą įrodė, kad kūrybinio proceso nuotaikos ir bendra energija lydi kūrinį ir po premjeros. Visas spektaklis atrodo persmelktas atsiminimų apie procesą ir kartais, net „žaisdamas“ prisimenu, kaip atėjome iki būtent tokios formos etiudo.

Norisi dar pridurti, kad esu labai dėkingas visiems kolegoms, su kuriais dirbau, kuriant šį spektaklį. Buvome super kūrybinis vienis. Viskas laiku ir vietoje.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklyje „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ su įkvėpimu vaidina aktoriai V.Kairys, K.Bručkus

V.Kairys, K.Bručkus ir M.Mikalauskaitė-Baužienė.

Henriko Ketvirčio, Virginijos Rimkaitės ir Modesto Ežerskio nuotr.

„Grammy“ nominantai uo stamiestyje Klaipėdos kamerinio orke stro

Vienas profesionaliausių ir dinamiškiausių Lietuvos meno kolektyvų

Klaipėdos kamerinis orkestras šiemet skaičiuoja 30-uosius veiklos metus.

Vasario pradžioje orkestras Klaipėdos koncertų

salėje įrašė kompaktinę

plokštelę, kurios išleidimas taps viena iš progų paminėti sukaktį.

Jolita BAIKAUSKAITĖ

Skambės trys kūriniai

Pasak Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotojos kultūrinei veiklai Loretos Narvilaitės, albume skambės pastarąjį dešimtmetį sukurta lietuvių kompozitorių muzika. Dauguma kūrinių parašyta specialiai Klaipėdos kameriniam orkestrui ir jo meno vadovui Mindaugui Bačkui.

Garso įrašuose užfiksuotas Mariaus Baranausko „Arrokoth“, kurio premjera įvyko 2021 m. šiuolaikinės muzikos festi-

valyje „Permainų muzika“. Opusas, kurio atsiradimą parėmė Lietuvos kompozitorių sąjunga, buvo specialiai užsakytas festivaliui.

Kompaktinėje plokštelėje taip pat skambės Vidmanto Bartulio „Bolero. Pavane lacrimae“ violončelei ir styginių orkestrui, kuris pirmą kartą atliktas taip pat festivalyje „Permainų muzika“ 2010 m.

Trečiuoju kūriniu pasirinktas Osvaldo Balakausko „Polimelika“ – koncertas elektrinei violončelei ir styginių orkestrui. Jis pirmą kartą suskambo 2009 m. nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ koncerte Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje, atliekamas violončelininko M.Bačkaus ir Klaipėdos kamerinio orkestro.

Įrašant kompaktinę plokštelę, Klaipėdos kameriniam orkestrui ir solistui M.Bačkui dirigavo latvių dirigentas N.Šnė.

stamiestyje įrašė

stro kompaktinę plokštelę

Pasirinkti neatsitiktinai

„Visi šie kūriniai pasirinkti neatsitiktinai. Prieš dešimtmetį sukurtas O.Balakausko koncertas elektrinei violončelei ir orkestrui „Polimelika“ iki šiol nebuvo įrašytas, o kūrinys dedikuotas asmeniškai man. Na, o V.Bartulio „Bolero. Pavane lacrimae“ gimė po mudviejų su kompozitoriumi diskusijų apie kūrinį violončelei ir orkestrui, kuriame galėtų atsiskleisti violončelės teatrališkoji pusė“, – pasakojo M.Bačkus. Pasak Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo, V.Bartulis mėgo teatrą, jo muzika dažnai buvo kupina „teatro dvasios“. Šio kūrinio premjerą M.Bačkus atliko su tuo metu Donato Katkaus vadovaujamu

Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, o dabar šį itin jausmingą ir sentimentalų opusą įrašė kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru. „Orkestrui, dirigentui iš Rygos Normundui Šnė, įrašų kompanijai „Baltic Mobile Recordings“ ir šios kompanijos sielai Viliui Kerui, mums visiems tai buvo kūrybinga ir prasminga savaitė, kupina naujų pojūčių ir mažai žinomos muzikos atradimo džiaugsmo“, – dalijosi mintimis M.Bačkus.

Su latvių dirigentu

Menininkas taip pat pastebėjo, kad visų trijų kompozitorių pavardės prasideda raidėmis „BA“: Balakauskas, Baranauskas,

Bartulis. Beje, paties M.Bačkaus – taip pat. Muzikas tvirtino, kad tai tik netikėtas, bet džiugus sutapimas.

Kompaktinę plokštelę įrašyti patikėta tris kartus „Grammy“ muzikos apdovanojimams nominuotų garso režisierių Viliaus ir Aleksandros Kerų vadovaujamai kompanijai „Baltic Mobile Recordings“.

Įrašų metu Klaipėdos kameriniam orkestrui ir solistui M.Bačkui dirigavo subtiliu muzikiniu skoniu pasižymintis latvių dirigentas N.Šnė. Puikus baroko, klasikinės ir šiuolaikinės muzikos žinovas yra ištikimas savo vadovaujamam kolektyvui „Sinfonietta Riga“ ir nedažnai bendradarbiauja kaip kviestinis dirigentas. Vis dėlto su Klaipėdos kameriniu orkestru jį sieja ne vienas bendras projektas.

KKS archyvo ir Vytauto Petriko nuotr.

V.Gaudiešiūtės „Minčių piešiniai“: sėkmingas debiutas

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius nuolat kviečia sąjungos narius dalyvauti parodose ir jas rengti. Jei vienų net raginti nereikia, kitų ir gerokas niuksas neišjudins. Ir priežastis dažniausiai glūdi ne kūrinių ar kūrybiškumo stokoje. Būtent taip įvykiai klostėsi su Vaidės Gaudiešiūtės pirmąja personaline paroda uostamiestyje „Minčių piešiniai“, kurią iki kovo 5-osios galima apžiūrėti Klaipėdos galerijoje. Tik nepamirškite atsinešti lupos.

V.Gaudiešiūtė. Klaipėda rūke. 2016–2019.

Plunksnele ant drobės

Apie didinamuosius stiklus ir jų rūšis pakalbėsime vėliau. Pradėti tenka kaip kokioje pasakoje: seniai seniai, apie 2000-uosius, tuomet dar Šiaulių universiteto Menų fakulteto guvi studentė Vaidė pradėjo kažką piešti. Kad niekas nematytų, tie piešiniai iš pat pradžių buvo labai nedideli, tiesą sakant, net visiškai maži, kaip kokios miniatiūros. O kad svetima akis iš pirmo žvilgsnio nesuprastų, kas piešiniuose užslaptinta, maži lapeliai buvo tankiai užpildomi figūrų ir įvairių motyvų karakuliais.

Metai bėgo, studentė tapo pedagoge, muziejininke, edukatore (šioje veikloje itin pasižymėjo, tai patvirtina Kultūros ministerijos apdovanojimai ir kiti įvertinimai), bet nepriklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių ir atliekamų visuomenėje vaidmenų, Vaidė piešė ir piešė, ir piešė mažuosius piešinius. Vietoj popieriaus atrado įvairaus atspalvio gruntu padengtą drobę. Kur tik nukeliaudavo, visur žvalgėsi visokių atspalvių ir kokybiško tušo buteliukų. Net pati bandė gaminti tušą, trinti ir skiesti, kaip įprasta Rytuose. Visur ieškojo plunksnų rašymui – pajūryje, pamaryje, aplink žąsų tvenkinį, priemonių dailininkams parduotuvėje. Džiaugėsi kiekvienu tinkamu radiniu kaip kumštiniu gintaro luitu.

Kuo daugiau kūrinių radosi, tuo labiau kilo jų įrėminimo, tai yra aprengimo tinkamu drabužiu klausimas (juk, pasak garbiojo

marinisto Edvardo Malinausko, paveikslas be rėmo – kaip dama be skrybėlaitės. O maestro žino, ką sako). Reikia pasakyti, kad mažieji piešiniai buvo gana kaprizingi visais atžvilgiais. Nors nereikalavo paauksuotų gipso rokailių, kurie taip tinka ant svetainės gėlėtų sienų, bet išdidžiai skelbėsi esą už lakonišką paprastumą. O nuo seno žinoma, kad paprasti dalykai nesimėto. Pagaliau ir „įpakavimo“ reikalai pajudėjo (parodoje radau labai gerų „pakuotės“ sprendimų). Tuomet iškilo problema.

Sau – dideli reikalavimai

Nors Vaidė taip ramiai piešė savo piešinius, beveik niekam jų nerodė, net sveikinimo atvirukų didžiųjų švenčių proga nepiešė ►

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Kasdienybė. 2015–2018.

Besparnių kasdienybė. 2021.

◄ ir draugams nesiuntinėjo, vis dėlto atsirado tokių, kurie nusprendė, kad gana jai sėdėti dramblio kaulo bokšte. Jau seniai laikas išeiti į pasaulį laimės ieškoti, kūrybos vaisius parodyti, sakė jie. Pradžiai reikia aplanką apie savo darbus paruošti. Šitas slenkstis buvo peržengtas ir 2015 m. grafikė tapo LDS nare.

Veltui Vaidė tikėjosi, kad dabar jau bus palikta ramybėje ir galės toliau piešinius ramiai piešti. Atsirado vėl tokių, kurie pradėjo kalbėti apie personalinę parodą. Lyg neužteko, kad ji dalyvaudavo bendrose parodose! Užsispyrė ir gana. Užtat kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad praėjusių

metų vasarą bastionas pasidavė. Iškalbingoji „Laiptų galerijos“ Šiauliuose vadovė Janina Ališauskienė prikalbėjo, prisuokė ir pasiekė tikslą. Pirmąją personalinę parodą Vaidė surengė savo dailės studijų mieste.

O tada jau pajūrio ambicijos suliepsnojo. Nors ilgokai teko liežuvius ploninti, drąsinti ir net gėdinti, pagaliau įvyko tai, kas turėjo įvykti – Klaipėdos galerijoje vasario 10 d. gausiai susirinkusiems svečiams pristatytas Vaidės debiutas uostamiestyje.

Sakysite, netipiška mūsų laikams istorija, iš piršto laužta? Pasirodo, būna ir taip. Tiesą pasakius, neretai susiduriama su iš pirmo žvilgsnio nesuprantamu kūrėjų santykiu su savaisiais darbais – nuo negalėjimo jų paleisti iš dirbtuvės iki visiško abejingumo, kur jie iškeliauja. Vaidės atvejis – nei viena, nei kita. Tiesiog ypatingų reikalavimų sau iškėlimo pasekmė. Tai tiek pasakų. ►

dailininkės unikalus savitumas ir branda.

Žaidimų aikštelė. Prieš mušant būgną. 2022.

Žaidimų aikštelė. Gaudynės. 2020.

Šioje netikėtų, beveik du dešimtmečius tik sau kurtų ir tik artimiems draugams rodytų darbų parodoje atsiskleidžia

Per vernisažą Klaipėdos galerijoje. Parodos „Minčių piešiniai“ autorė V.Gaudiešiūtė su parodos kuratore, dailėtyrininke K.Jokubavičiene. Vilmos Smilgienės nuotr.

Vilioja prieiti arčiau

◄ Tiesą sakant, pasakiškumo yra ir Vaidės piešiniuose. Ji kuria istorijas, sudėtingas, daugiasluoksnes ir daugiaprasmes, bet palieka galimybę interpretuoti. Fantazijai ir vaizduotei padedant, tos istorijos nukelia į

kitus laikus – gal į vaikystę, gal į dar senesnę praeitį ar visai žilą prosenovę. Paradoksaliai tapybiškai (nes priemonės – grafikos) lipdomi to kito, neįvardyto erdvėlaikio krašovaizdžiai. Vaidė vizualizuoja tai, kas girdėta, skaityta, matyta, išjausta. Perleidžia per savo emocijų, minčių, nuostatų sietą ir kuria lyg pabiras, bet iš esmės labai

konsoliduotas struktūras. Jų pagrindas yra linija, nors norėtųsi vartoti žodį „štrichas“, nes, žvelgiant į piešinius, vis iškyla meistriškumo viršūnes įvaldžiusio tradicinio vario raižytojo paveikslas. Tokia pat įvairove pasižymi dailininkės plunksnele brėžiamos linijos.

Todėl pats laikas imti didinamąjį stiklą ir įdėmiau pažvelgti į parodos eksponatus. Nes piešiniai – nedidelio formato, subtiliai spalvingi, nerėkiantys iš tolo. Bet tik prieik arčiau, tik pabandyk tuos karakuliškų linijų akivarus pajudinti, tuomet saugokis. Parodoje rodomi darbai sukurti maždaug dviejų dešimtmečių laikotarpiu, ankstyviausias – 2003 m., naujausias –šiųmetis. Tačiau Vaidės kūryboje nėra įprastos sąvokos „ankstyvesni ir (ar) vėlesni darbai“. Jei ne datavimas, sudėlioti piešinius chronologine seka būtų tikras galvosūkis. Antra vertus, prie kai kurių piešinių ji gali užtrukti net kelerius metus, kaip antai parodos fenomenu tapusi kompozicija „Smulkmenos“, pradėta 2003 m. ir užbaigta 2021-aisiais

(manau,

V.Gaudiešiūtės kūrinio „Kasdienybės siūlai“ (2017, popierius, tušas) fragmentas.

Kūrinio „Gyvata. Dešimt saulių“ (drobė, akvarelė, tušas) fragmentas.

V.Gaudiešiūtės parodą „Minčių piešiniai“ pristatė grafikas