Durys 2022 03 1 dalis

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 KOVAS / Nr. 3(99)

Klaipėdietis menininkas Rodionas Petrovas 7-ajam Klaipėdos šviesų festivaliui, vykusiam vasario 24–26 dienomis, sukūrė net kelis projektus, tarp jų – instaliaciją „Šildomos grindys“. Mindaugo Gudelio nuotr.

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 kovas / Nr. 3(99) www.durys.diena.lt

REDAKTORĖ

Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS

Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ

Alma Pušinskaitė

KALBOS REDAKTORĖS

Jurga Dambrauskaitė

Vilija Nastopkienė

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda

REKLAMOS SKYRIUS

Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711

PLATINIMO TARNYBA

Tel. (8 46) 397 713

LEIDĖJAS © 2022 UAB „Ilada“

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

TIRAŽAS 7 500

Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

ISSN 2351-5848

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

VIRŠELYJE

1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligra jos kūrinys. 2022.

4 psl. – Jolantos Sušinskienės nuotr. ŽURNALĄ

REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“

2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų nansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

„Undinė“: pasa ka, virtusi giliapra sme

Antrąją Rusijos karinės invazijos Ukrainoje dieną (2022 m. vasario 25 d.) tarsi priešprieša agresijai, nežmoniškumui, žmogaus gyvybės nuvertinimui tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – muzikinės dramaturgijos požiūriu sudėtinga, giliaprasmė, meilę teigianti Antoníno Dvořáko opera „Undinė“.

Susiliejo į vientisą tėkmę

Šio veikalo pastatymas dar kartą parodė teatro nusiteikimą eiti solidaus operos teatro linkme, orientuojantis į aukščiausios prabos veikalus, nepasiduodant populia-

Daiva KŠANIENĖ

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatytos A.Dvořáko operos „Undinė“ (muzikos vad. ir dirig. T.Ambrozaitis, rež. G.Padegimas).

ka,

sme opera

rumo vilionėms. Čekų meninės kultūros šedevro – XIX–XX a. sandūroje (1900 m.) gimusios romantiškai modernios stilistikos, vagneriškai simfonizuotos pasakinės operos „Undinė“ (libretas čekų dramaturgo Jaroslavo Kvapilo) pasirinkimas be jokių išlygų reikalauja visos trupės ypatingo susitelkimo ir didelio meistriškumo.

A.Dvořákas operoje, sukurtoje plačiai slavų tautose paplitusios pasakos motyvais, išryškino ne tik legendinę, bet ir psichologinę

jos mintį. Undinė savo gimtajame, ramybe ir taika dvelkiančiame povandeniniame pasaulyje jaučiasi svetima, jai ten ankšta, ji trokšta mylėti žmogų, gyventi žmonių apsupta. Dėl savo meilės Undinė pasiryžusi pačiai didžiausiai aukai. Pasitelkusi burtus ir tapusi nebylia moterimi, ji kenčia, kankinama prieštaringiausių jausmų, myli, patiria išdavystę, galų gale pasiaukoja, prarasdama save ir savo meilę: „Nei aš undinė, nei aš žmogus, nei man gyventi, nei man pražūt!“ (II veiksmas).

Spektaklyje į vientisą tėkmę susiliejo išaukštinta meilės, ištikimybės, beribio pasiaukojimo idėja, užburianti A.Dvořáko muzika ir savita, išradinga sceninė raiška. Pastarąją, be abejo, diktavo ir lėmė šios lyrinės – dramatinės operos muzikinė dramaturgija, prisodrinta savitų formų, faktūrų, romantiškai nuostabių melodijų, išraiškingų harmoninių sąskambių, įvairiausių ritmų bei tembrinių spalvų. ►

Olesios Kasabovos nuotr.

◄ Prieš žiūrovų akis skleidėsi dvi kontrastingos, operos esmę įkūnijančios sferos –romantinio, pasakinio fantastinio pasaulio tyras grožis (jį įkūnija Undinė, Vandenis, miško fėjos, Ragana) ir skaudžiai neteisinga, pikta realybė (Svetimšalė princesė, Girininkas, Medžioklis, dvariškiai), atvedusi prie tragiškos baigties – Undinės ir jos mylimojo mirties.

Atlikti – nelengva užduotis

Labai gerą įspūdį paliko viso spektaklio centrinė ašis – labai išaugęs, meniškai sustiprėjęs teatro simfoninis orkestras. „Undinėje“ orkestro vaidmuo yra itin svarbus, momentais tampantis pagrindiniu. Puikiai pasirodė dirigentas Tomas Ambrozaitis,

įtikinamai interpretavęs visais požiūriais nelengvą partitūrą, dramaturgiškai jungiančią romantinę lyriką, slavų tautinės muzikos intonacijas, šokinius ritmus su užburiančiu ištisiniu vagneriškos muzikinės dramos simfonizmu. Išraiškingai orkestre skambėjo ir švelnios lyrinės, kartais skausmingos melodijos, ir iliustratyvia mistika (ežero bangų pliuškenimas, miško šlamesys, nakties garsai, fėjų plazdenimas ir kt.) dvelkiančios temos bei aistringi, aktyvūs, dramatiški epizodai. Nepaisant vieno kito ritminio nesklandumo, retkarčiais pasitaikiusio netolygaus garsinio balanso tarp orkestro ir scenos, reikia pasakyti: „Bravo orkestrui!“

Simfonizuotoje, beveik neturinčioje užbaigtų vokalinių numerių (tik kelios arijos), ištisinio leitmotyvinio vystymo operoje, dominuojant ilgoms solinėms (kelioms duetinėms) scenoms, kantilenos ir deklamaciškumo susipynimui, nelengvos užduotys teko ir solistams.

Premjeroje dauguma jų, puikiai įvaldę išties sudėtingas, plataus diapazono, psichologiškai įtemptas vokalines partijas, žavėjo nuostabiais, gražių tembrų balsais. Puikiu vokalu ir profesionaliu dainavimu nustebino seniai girdėta ir dar nedaug patirties operos scenoje turinti Undinės vaidmens atlikėja Ona Kolobovaitė (sopranas). Dažnas, publikos labai mėgstamas Klaipėdos teatro svečias, tenoras Tomas Pavilionis (Princas) ir šį kartą neapvylė, pademonstruodamas puikią vokalinę formą, sceninį žavesį, artistiškumą. Ryškus ir įspūdingas buvo Kšištofas Bondarenka (bosas) – Vandenis, sužavėjęs sodriu balsu, palyginti sklandžia dikcija. Spalvingai Raganos personažą perteikė Dalia Kužmarskytė (mecosopranas). Virėjuko (sopranas Vita Merkelytė) ir Girininko (tenoras Farshadas Abbasabadi’s) duetinės scenelės įnešė linksmesnės, buitiškesnės nuotaikos niuansų. Įtikinamą Svetimšalės princesės paveikslą sukūrė gražaus tembro sopranas Gabrielė Bukinė. Rosana Štemanetian, Vitalija Trinkė, Ernesta Stankutė tapo visapusiškai (vokalas, judesys, vaidyba) žaviomis, grakščiomis Laumėmis.

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

V.Merkelytė (Virėjukas) ir F.Abbasabadi’s (Girininkas).

Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje.

Labai gaila, bet įspūdį gerokai menkino beveik visų solistų (su retomis išimtimis) prasta dikcija. Aišku, muzika nemažai „pasako“, „išaiškina“, paliečia jausmus, tačiau žiūrovams reikia ir verbalinio aiškumo. Labai norėjosi titrų.

Pačių geriausių vertinimų nusipelno sceniškai judrus, choreografiškai paslankus choras (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), labai sėkmingai, sklandžiai ir originaliai įsiliejęs į operos vyksmą.

Per filosofinę prizmę

Režisūrinių operos „Undinė“ sprendinių gali būti ir yra ne vienas. Daugelio operos teatrų pastatymuose dominuoja grynai pasakinė jos interpretacija. O režisierius Gytis Padegimas, vadovaudamasis savo menine intuicija, jautriu muzikos suvokimu, klaipėdietiškoje šios legendinės, liūdnos baigties pasakos sceninėje versijoje akcentavo operoje užkoduotas amžinąsias būties, meilės, kančios prasmes, žvelgdamas į jas per filosofinę prizmę, kartu aktualizuodamas gamtos ir žmogaus santykį, pragaištingus beatodairiško gamtos niokojimo padarinius. Ne veltui režisierius prieš premjerą sakė: „Viena jautriausių temų operoje yra pagarba gyvybei.“

Įkūnyti režisūrinę koncepciją padėjo vienminčių operos statytojų komanda,

„atradusi“ pagavią ir taiklią scenografiją, fantastiškų sceninių kostiumų įvairovę (Birutė Ukrinaitė), užburiančią choreografiją (Aušra Krasauskaitė), įprasmintą artistų (solistų, choro) sceninį judesį ir kt. Subtili meninė išmonė buvo juntama kiekvienoje mizanscenoje: koks išdailintas Undinės sceninis paveikslas – jos iškalbinga laikysena, eisena, judesiai, rankų gestai, perteikiantys virsmą iš

undinės į žmogų (ypač Undinės – nebylės scenose); vykusiai „nutapytas“ Princo dvilypumas, išraiškinga Raganos kūno kalba, įspūdingas laumių plastiškumas bei efemeriškumas...

Statytojams pavyko rasti darnią muzikos, sceninio veiksmo ir išradingai naudojamų šiuolaikinių technologijų (vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis) sąveiką. ►

D.Kužmarskytė (Ragana) ir O.Kolobovaitė (Undinė).

◄ Scenoje nusidriekę mediniai takeliai, sudarantys simbolinio apskritimo formą, skraidino mintis į kiekvieno klaipėdiečio pamėgtus kopomis vingiuojančius pasivaikščiojimo maršrutus.

Platus vizualinis spektras

Vaizdo projekcijos, šviesų žaismė, panardinusi žiūrovus į vandenų stichiją, ošiančios, putojančios Baltijos bangas, harmoningai koreliavo su personažų jausmų gradacijomis, kintančiomis nuotaikomis ir siužetiniais vingiais. Juose skleidėsi pačių įvairiausių, kontrastingiausių nuotaikų vizualinis spektras. Vešlų pirmapradės gyvos gamtos grožį, įkūnytą pirmajame veiksme, – povandeninio pasaulio ramybę, skaidrumą, begalinę Undinės meilę Princui, grakščius šokius, žaismę – keičia niūrus, tamsus nualintos, žuvusios gamtos koloritas antrajame veiksme – nejauki Princo pilies menė, priešiškas Undinei pasaulis, jos nesuprantantys dvaro žmonės, rūškani veidai, išdavystė, murzinų spalvų rūbai, šaltos techninių mechanizmų konstrukcijos, sukaustytas polonezas... Šių dviejų gamtos pavidalų nesuderinamumo, gyvenimo ir mirties priešpriešos centre – tarsi jungiamoji grandis – trapus, šviesus, pažeidžiamas Undinės paveikslas.

Spalvingi, savo fantazija stebinantys, pradžioje kiek šokiravę menininkės B.Ukrinaitės sukurti sceniniai kostiumai spektaklio metu „suaugo“ su bendru meniniu vyksmu ir savo pasakiniu vaizdingumu praturtino, praplėtė kūrinio idėjos reikšmes.

Ne iliustracija ar puošmena, o lygiaverčiu spektaklio dėmeniu tapo muzikalūs A.Krasauskaitės sukurti šokiai, atliepiantys siužeto ir muzikos diktuojamus kontrastus.

Naujoji premjera, A.Dvořáko „Undinė“, Klaipėdos muzikiniame teatre žengė pirmuosius žingsnius. Be abejo, spektaklis tobulės, bus gludinamas, tikėtina, išnyks nesklandumai ir „Undinė“ taps mėgstama repertuarine opera.

Tą vakarą po premjeros, manau, daugelis skirstėsi susimąstę, paskendę neramiose mintyse. Graži, prasminga, pamokanti opera – pasaka, jos nuostabi muzika praskaidrino ir kėlė dvasią. Tačiau, kita vertus, ryškiai statytojų perteikta grėsminga artėjančios gamtos žūties tema nerimastingai susišaukė su baisaus karo nuojauta.

G.Bukinė (Svetimšalė princesė) ir T.Pavilionis (Princas).

O.Kolobovaitė (Undinė) ir K.Bondarenka (Vandenis).

O.Kolobovaitė (Undinė) ir T.Pavilionis (Princas).

R.Štemanetian, V.Trinkė, E.Stankutė (Laumės). Olesios Kasabovos nuotr.

V.Trakys: solisto karjerai turi įtakos ir ned ideli vaidmenys

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas, bosas Vilius Trakys kelią į didžiąją sceną skinasi savo žemaitišku užsispyrimu, darbštumu ir optimizmu. Norint kopti į muzikos Parnasą ir neiškristi pusiaukelėje, reikia ne vien nuolat tobulinti savo profesinius įgūdžius, bet ir skirti laiko savo kūnui ir sielai –sportui, šaltam dušui bei meditacijoms. „Svarbiausia – neapkrauti savo galvos netinkamomis mintimis. Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Ne turtai ar materialios gėrybės mus padaro laimingus, o žmonės, kurie mus palaiko“, – savo pozityvumo receptą išdavė solistas.

Brangiausias instrumentas

– Esate labai pozityvus, besišypsantis. Iš kur semiatės optimizmo?

– Na, negalėčiau savęs laikyti pozityvumo bomba, aplinkui matau daug pozityvesnių žmonių.

– Kaip save motyvuojate?

– Mano motyvacija yra disciplina. Išsikeliu aiškius tikslus, išsigryninu, ko man reikia, kad juos pasiekčiau. Kiekvienas rytas

prasideda nuo ledinio dušo, kvėpavimo pratimų, stuburo mankštos ir meditacijos. Kiekvienos dienos pabaigoje apibendrinu praėjusią dieną savo, pavadinkime, žurnale; įsivertinu, ką padariau naudingo dėl savęs šiandien, kokias klaidas padariau ir kaip galiu jas ištaisyti kitą dieną, už ką esu dėkingas. Na, ir, žinoma, aiškiai susidėlioju kitos dienos planą, jį užsirašau ir laikausi (juokiasi).

– Saugote, treniruojate savo balsą?

– Pradėjęs solisto karjerą, apie tai nesusimąstydavau. Atrodė, kad balso aparatas yra nenuilstantis ir jis visada atliks savo darbą. Tačiau dabar vis geriau suprantu, koks brangus instrumentas yra mano balsas ir kaip svarbu juo rūpintis. ►

Žaneta SKERSYTĖ

„Mano motyvacija – disciplina“, – tvirtino solistas V.Trakys.

karjerai d ideli

Julijos

Docenko nuotr.

Operoje „Pulko duktė“ – V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir R.Petrauskaitė (Mari).

V.Trakys (seržantas Sulpicijus), D.Kužmarskytė (Markizė

V.Trakys – Krivis G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Rūtos Andre nuotr.

◄ Kasdieniai prasidainavimai, įvairūs kvėpavimo pratimai yra neatsiejama balso formos palaikymo dalis. Balsas pastaruoju metu gauna vis didesnį krūvį. Ir tuo džiaugiuosi. Svarbiausia įsiklausyti į savo organizmo poreikius, paisyti balso savijautos ir elgtis su balsu kaip su geriausiu draugu. Jei reikalauja poilsio, reikia jam leisti pailsėti.

– Sakoma, kad bosai dainuoja tik žemai, tačiau jūs nuo apatinės „re“ pakylate iki antros oktavos „sol“?

– Norint būti tikrai geru bosu, tai kone privaloma. Kartais suskamba ir apatinė „do“, ir „si“ natos. Priklausomai nuo savijautos. Apie viršutines natas sunku kalbėti užtikrintai: jas reikia nuolat tobulinti. Jaučiu, kad antros oktavos „sol“ dar išties neskamba taip kokybiškai, kaip turėtų.

Būti tuo, kuo nori

– Daug dėmesio skiriate sportui, savęs tobulinimui. Išvaizda jūsų profesijos žmogui svarbi?

– Išlikti energingam, pasitikinčiam savimi labai padeda sporto salė, kuri jau tapo neatsiejama nuo mano gyvenimo, sveikesnė mityba ir tiesiog judėjimas. Svarbiausia – neapkrauti savo galvos netinkamomis

mintimis. Žmones, kuriems viskas atrodo blogai, reikia tiesiog aplenkti. Todėl visiškai nežiūriu televizijos.

– Bet karjeros pradžioje juk dalyvavote televizijos projektuose.

– Televizija turi savito žavesio. Televizijoje ne visada pasirinksi, kaip pasirodyti žiūrovams. Rengiami siužetai kartais būna iškreipti pagal prodiuserių norus, ir projekto dalyviui sunku atlaikyti tą spaudimą. Tačiau tai labai gera patirtis. Išbandyti save televizijoje išties reikia didelės drąsos. Man teko dalyvauti teleprojektuose „Chorų karai“, „X faktorius“, „Lietuvos balsas“. Pastarasis turbūt vienas iš sėkmingesnių, tačiau televizijoje ne visada gali būti tuo, kuo nori būti.

– Esate aukštas, užsispyręs žemaitis, mėgęs krepšinį, bet pasirinkęs muziką. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

– Muzika buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo 3–4 metų. Aktyvumas, sportas, judėjimas – taip pat. Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą Salantuose, galvojau tik apie krepšinį. Tai buvo didžiulė aistra, kuriai muzikos mokykla išties trukdė. Buvo noras mesti muzikos mokyklą ir pradėti mokytis krepšinio sporto mokykloje Kretingoje. Tėvai, žinoma, neleido ir liepė tęsti mokslus muzikos mokykloje. Ją sėkmingai baigiau. Po dešimtos klasės išvažiavau mokytis į Kretingos Jurgio Pabrėžos

VIZITINĖ KORTELĖ

Vilius Trakys kilęs iš Kūlupėnų kaimo Kretingos rajone.

2015 m. baigė muzikos pedagogikos ir klasikinio dainavimo studijas Klaipėdos universitete.

2019 m. įgijo magistro kvalifikacinį laipsnį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete.

Kaip solistas ir choro artistas koncertavo su chorais „Polifonija“, „Aukuras”, „Dangė“, „Dagilėlis”, „Gintarėlis“, „Ąžuoliukas“.

Nuo 2015 m. dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) choro artistu, atlieka boso solo partijas šio teatro spektakliuose.

Svarbiausi vaidmenys KVMT: seržantas Sulpicijus (G.Donizetti „Pulko duktė“), Ponas (E.Balsio „Kelionė į Tilžę”), Krivis (G.Kuprevičiaus „Prūsai“), Bertranas (P.Čaikovskio „Jolanta”), Don Bazilijus (G.Rossini „Sevilijos kirpėjas”), Komando- ras (W.A.Mozarto „Don Žuanas”), Kareivis (G.Puccini „Bohema”), Vyras (R.Leoncavallo „Pajacai”), Ubertas (G.B.Pergolesi „Tarnaitė ponia“), Vyras (Z.Liepinio „Paryžiaus katedra”), Maiklas Džeksonas (A.Kučinsko „Žvaigždžių opera“), Perčikas (J.Bocko „Smuikininkas ant stogo”), solistas teatralizuotame E.Balsio dainų koncerte „Aš – senas jūrininkas”.

2019 m. V.Trakys užėmė pirmąją vietą XX Elzbietos Kardelienės dainininkų konkurse.

gimnaziją, kur mokslus pavyko derinti su sporto mokykla. Baigus muzikos mokyklą, gimnazijoje atsirado daugiau laisvo laiko, kurį skyriau krepšiniui. ►

V.Trakys (seržantas Sulpicijus). Martyno Aleksos nuotr.

D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) ir V.Bytautas (Hortenzijus).

◄ Po kurio laiko su bendraklasiais sukūrėme muzikos grupę „Gama“. Nuo tada muzika ir krepšinis tapo mano pagrindiniais užsiėmimais. Gimnazijoje muzikos mokytoja Rima Ramoškienė greitai pastebėjo mano gabumus, pradėjau dainuoti ir moksleivių chore. Turbūt svarbiausią postūmį profesijai gavau būtent iš R.Ramoškienės, kuri žūtbūt liepė rinktis muzikos kryptį, kad galėčiau atskleisti savo gabumus. Taip krepšinis liko tik hobis.

Veda pirmyn

– Jūs dėkingas pedagogei, kuri tiksliai numatė ateitį?

– Taip, ir ne tik jai vienai. Tarp jų – visi Salantų muzikos mokyklos mokytojai, su kuriais turėjau laimės susidurti, ir Kūlupėnų pagrindinės mokyklos mokytojas Antanas Žvinklys. O tai, ką gavau iš jų, sustiprino ir apibendrino Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos muzikos mokytoja R.Ramoškienė.

– Didžiuojatės, kad esate žemaitis?

– Būti žemaičiu – didžiulis džiaugsmas. O tai, kad esu kilęs iš nedidelio Kūlupėnų miestelio, visiškai netrukdė keliauti muzikos keliu. Manau, tai tik prideda savotiško žavesio. Vis dėlto žemaičiai – užsispyrę žmonės. Žemaičių vyrai ne veltui yra laikomi vienais stipriausių vyrų (juokiasi). Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir tampa paspirtimi gyvenime. O žemaičių tarmė visada skamba šeimoje, ja bendrauju su giminaičiais ir vaikystės draugais. Tokie operos žemaičiai kaip Mindaugas Rojus ir Liudas Mikalauskas mane žavi ir skatina į juos lygiuotis.

– Prieš septynerius metus tuometėje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje sėkmingai įgijote išsyk dvi specialybes –muzikos pedagogikos ir operinio dainavimo. Negalėjote apsispręsti ar tiesiog taupėte laiką?

– Viskas susiklostė netikėtai. Baigęs gimnaziją Kretingoje, įstojau studijuoti muzikos pedagogiką. Apie klasikinį dainavimą tada neturėjau jokio supratimo. Dauguma mano grupės kolegų baigė konservatorijas, o aš net muzikos mokykloje išmoktus dalykus buvau gerokai primiršęs. Prasidėjus studijoms, netrukus mane pastebėjo vokalo dėstytojai, kurie pasiūlė

V.Trakys – Perčikas J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo”. Asmeninio archyvo nuotr.

V.Trakys dainavo koncerte „Vasaros atspindžiai“. Olesios Kasabovos nuotr.

pereiti iš muzikos pedagogikos į operinį dainavimą. Būdamas užsispyręs žemaitis, muzikos pedagogikos nemečiau ir pasirinkau gretutines dainavimo studijas. Nušoviau du zuikius vienu šūviu. Žinoma, buvo nelengva ir teko paplušėti, tačiau viskas pavyko, ir esu dėl to labai laimingas. Atsiėmęs du bakalauro diplomus, padariau dvejų metų pertrauką, o vėliau įstojau į operinio dainavimo magistro studijas pas profesorių Eduardą Kaniavą.

– Kas tie daugiausia postūmių jūsų tobulėjimui davę profesionalai? Su kuriais lengviau: su griežtesniais ar su žaismingesniais?

– Neišskirčiau nei vienų, nei kitų. Kiekvienas profesionalas, pedagogas turi tiek griežtumo, tiek žaismingumo. Žinoma, iš kiekvieno pasiimi dalelę profesinių žinių ir įsidedi į savo bagažą. Daugiausia prisidėję prie mano kūrybinio kelio pedagogai

buvo Mindaugas Gylys, E.Kaniava, Asta Krikščiūnaitė, Valerija Balsytė. Didžiuojuosi, kad turėjau galimybę nors ir trumpai mokytis iš Lietuvos bosų boso Vladimiro Prudnikovo, pas kurį, tikiuosi, ateityje pavyks ir toliau tobulintis. Sunku išvardyti visus, kurie man padėjo tobulėti. Kartais užtenka vieno pokalbio ar labai geros pastabos iš klausytojo, kolegos ar tiesiog sutiktojo. Visi geri patarimai puikiai veikia. Džiugu, kad sutinku daug žmonių, kurie mane veda pirmyn.

Galimybės tobulėti

– Kaip pradėjote dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

– Vos baigęs bakalauro studijas, gavau Vytauto Valio pasiūlymą dainuoti teatro chore. Su V.Valiu jau buvau susidūręs universitete, kur jis vadovavo operos studijai. Studijuojant klasikinis dainavimas mane vis labiau įtraukė, atsirado motyvacija tobulėti, dirbti toliau ir nutariau, kad darbas teatre bus puiki vieta siekti savo tikslų.

– Kokia buvo pirmoji jūsų solo partija?

– Pirmoji ir viena iš sudėtingiausių mano atliekamų partijų – Don Bazilijus Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Ji sustiprino supratimą, kad esu ten, kur turiu būti. Susižavėjau ir spektaklio kūrimo

procesu, personažo spalvų paieškomis. Net atrodė, kad kartu su savo personažu pradedu gyventi kiekvieną dieną.

– Kuo jums ypatingas naujausias Medžioklio vaidmuo Antoníno Dvořáko operoje „Undinė“?

– Nedidelis, bet, manyčiau, reikšmingas personažas. Medžioklis – tarsi Princo sargas – stengiasi jį apsaugoti nuo blogų pasirinkimų, tačiau jam ne visada tai pavyksta. Ką norėjau pasakyti, žiūrovai supras tik pamatę operą „Undinė“. Tad visų labai laukiame spektakliuose.

– Kitas neseniai jūsų parengtas vaidmuo –seržantas Sulpicijus Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“ – itin spalvingas personažas, įtaigus ne tik vokaline išraiška, bet ir vaidyba. Ši opera ir jums, kaip dažnam solistui, tampa muzikiniu Everestu?

– Man šis vaidmuo buvo atradimas ir kartu sunkiausia užduotis, kurią kada nors teko įveikti. O dar dainuoti prancūzų kalba (juokiasi)... Tik pagalvojus apie visą nueitą pasiruošimo kelią iki premjeros, iškart norisi šypsotis, nes buvau kone pradėjęs gyventi šiuo vaidmeniu, susitapatinęs su Sulpicijumi. ►

V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld). Martyno Aleksos nuotr.

R.Petrauskaitė (Mari), V.Trakys (seržantas Sulpicijus) ir D.Kužmarskytė (Markizė de Berkenfyld) operoje „Pulko duktė“.

◄ Šis personažas komiškas, kartais šiek tiek atsilikęs ir pavardės nesugebantis ištarti, bet labai mylintis ir nuoširdus kareivis. Pradžioje tai išties atrodė neaprėpiama ir neįkopiama, lyg Everestas, bet, nuoširdžiai dirbant kiekvieną dieną, pavyko. Kasdien vis labiau laukiau premjeros ir galimybės išeiti į sceną. Savęs pavadinti solistu arba pagrindiniu dainininku dar nedrįsčiau, bet šis pastatymas man suteikė galimybę dirbti kartu su tokiais lietuvių operos teatro grandais kaip Rita Petrauskaitė, Lina Dambrauskaitė, Tomas Pavilionis, Mindaugas Jankauskas ir, žinoma, Liudas Mikalauskas. Puiki patirtis su daugybe galimybių tobulėti.

Iššūkių netrūksta

– Papasakokite daugiau apie kitus savo vaidmenis. Štai Ponas Eduardo Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“...

– Tai nedidelis vaidmuo, bet dažnai juokauju, kad atliekant mažus vaidmenis galima labai greitai „susikirsti“. Kiekvienas

vaidmuo yra vertingas, negalima nieko nuvertinti. Tai yra dalis spektaklio. Ir jeigu savo pareigos neatliksi tinkamai ir nežiūrėsi į gautą vaidmenį rimtai, tai gali turėti skaudžių pasekmių solinei karjerai.

Žuanas“. Regis, jūsų balsui dažnai tenka stiprūs ir grėsmingi personažai?

– Grėsmingumo jiems netrūksta, bet ten mažai scenos judesio, o to išties norėtųsi daugiau. Antra vertus, Komandoro partija reikalauja gerai išlavinto balso: turbūt aš jai dar truputėlį per jaunas, bet laikui bėgant, manau, galėsiu tikrai puikiai ją atlikti. Juk partijos, keliančios iššūkius, veda į tobulumą.

– Vaidinate ir miuzikle „Smuikininkas ant stogo“...

– Kuo ypatingas Krivis iš Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsų“?

– Krivis – vienas iš jautriausių ir, drįstu manyti, stipriausių mano vaidmenų. Jis – tarsi fantastinė būtybė, į kurią gentis kreipiasi įkvėpimo ir stiprybės. Dainuodamas jaučiu didžiulę atsakomybę būti genties pamatu ir įkvėpti patį Herkų Mantą nepalūžti, kovoti toliau. „Prūsai“ – įkvepiantis kūrinys, kurį turėtų pamatyti kiekvienas lietuvis. Privalome didžiuotis, turėdami tokią operą.

– Dar buvo įsimintinas Komandoras Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Don

– Perčikas legendiniame Jerry’o Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ –visai kas kita nei Krivis ar Komandoras. Šio personažo aktyvumas, noras įrodyti savo tiesas, vidinis užsidegimas tampa nelengva, bet kartu ir smagia vaidybine užduotimi.

– Antano Kučinsko „Žvaigždžių operoje“

atliekate labai neįprastą vaidmenį. Patinka dainuoti vaikams?

– Iki pirmojo pasirodymo operoje vaikams – beje, tai buvo A.Kučinsko „Bulvinė pasaka“ – net neįtariau, kad tai gali būti toks įdomus, linksmas ir kartu sudėtingas

V.Trakys pasirodė teatralizuotame E.Balsio dainų koncerte „Aš – senas jūrininkas“. Olesios Kasabovos nuotr.

Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam.

žanras. Vaikų emocijos nesuvaidintos, ir spektaklio metu tai skatina dar labiau stengtis, kad mažiesiems žiūrovams būtų kuo linksmiau ir smagiau. Maiklas Džeksonas –vienas išskirtiniausių vaidmenų, kuriuos esu turėjęs. Tai dviejų žmonių vaidinamas personažas, kurio rankas judina baleto šokėjas, o kojų judesius aš atlieku savo rankomis. Ir tuo pačiu metu reikia efektingai dainuoti kaip Michaelui Jacksonui. Tai išties sudėtinga.

Jaučiant pašaukimą

– Teatre tenka šokti, žygiuoti, dainuoti įvairiomis kalbomis. Kurios užduotys sunkiausiai įveikiamos?

– Sunkiausia užduotis – sujungti viską į visumą, vienu metu atlikti kelias užduotis ir kartu galvoti apie tolesnius veiksmus (juokiasi). Scenos judesiui, partijų rengimui, dainuojamų kalbų mokymuisi, ypač tarčiai, skiriame daug laiko ir įdedame darbo. Tai tarytum įdiegta ir vyksta natūraliai, bet norėti ir stengtis reikia pačiam. Vis dėlto užsienio kalbos yra viena didžiausių problemų, nes vien puikiai išmokti tarimą neužtenka, turi suprasti, apie ką dainuoji. Kad galėtum puikiai atlikti vaidmenį, turi išsigryninti kiekvieną žodelį.

– Būti solistu – nepaprasta profesija?

– Kartais mūsų kasdienybė – lyg visiems įprastos darbo dienos, kai tiesiog atlieki, kas priklauso: mokaisi naują muzikinę medžiagą, lavini balsą, vaidini ir t. t. Ir galbūt save sutapatini su dauguma žmonių, kurie dirba labiau įprastus darbus. Tačiau neslėpsiu, kad kartais pagalvoju, jog profesionaliu dainininku tikrai gali tapti ne kiekvienas. Tam reikia gebėjimų, duomenų, gautų iš motinos gamtos, ir specifinių įgūdžių. Šiuos gebėjimus gamta man suteikė, tad esu labai laimingas. Tai suprasti ir to neeksploatuoti jaučiant pašaukimą būtų tikrai didelė klaida.

– Lieka laiko laisvalaikiui?

– Sportuoju. Teatre, kad ir kaip būtų gaila, neturime daug laisvo laiko, ypač kai spektakliai ir darbas dažnai vyksta savaitgaliais –tuo metu, kai draugai susitinka ir leidžia laiką pramogaudami. Dėl to dažnai nuken-

čia draugystė, bet tikri draugai tai supranta, todėl jie ir tampa tikrais draugais. Neseniai netekau tėčio, todėl kiek įmanoma daugiau laisvo laiko stengiuosi praleisti gimtinėje, kartu su šeima, mama, kuo daugiau padėti jai ūkio darbuose.

– Sakoma, kad norint dainuoti apie gilius jausmus reikia pačiam juos patirti, išgyventi...

– Žodis „meilė“ man turi didžiulę reikšmę, tad juo nesišvaistau. Tačiau vaidinti spekta-

klyje, kuriame mano personažas turi pamilti kitą žmogų, kartais būna sudėtinga...

– Jau sutikote savo meilę?

– Taip, turiu artimą žmogų, kurį labai gerbiu ir kuris mane labai palaiko.

– Kas jums gyvenime svarbiausia?

– Apsupti save tinkamais žmonėmis. Ne turtai ar materialios gėrybės padaro tave laimingą, o žmonės, kurie palaiko, padeda tobulėti ir švyti pozityvumu.

V.Trakys ir jo širdies draugė Ieva Šerpytytė. Julijos Docenko nuotr.

Klaipėdos dra mos nauji spektakl iai

Klaipėdos dramos teatro repertuaras šį sezoną pasipildė net dviem naujais spektakliais, skirtais vaikams ir jaunimui, tiksliau – paauglių auditorijai. Gruodį prieš pat Kalėdas parodyta „Sniego karalienė“ pagal Hansą Christianą Anderseną, o vasarį – „Robotų pasakų“ pagal lenkų rašytojo Stanisławo Lemo fantastines pasakas premjera. Abu pastatymai tikslingai orientuoti į jaunąją publiką.

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Robotų pasakos“ (rež. K.Dworkowskis).

ra mos teatre –kl iai vaikams

Prasminga investicija

Spektakliai vaikams ir jaunimui nuo sovietmečio laikų yra gana problemiškas teatro žanras. Paaugliams žiūrovams dramos ar muzikinių teatrų dėmesio vis dar trūksta. Atsižvelgiant į tai, kad būtent šiandieniniai vaikai ir jaunuoliai ateityje papildys teatro žiūrovų gretas, pasistengti tikrai verta. Todėl sveikintina teatro pozicija, nes tai prasminga investicija į ateitį.

„Sniego karalienė“ pasirodė prieš pat Kalėdas, tikėtina, siekiant šiek tiek pasipelnyti ir užpildyti šventinių renginių bei vaidinimų vaikams spragą. O „Robotų pasakų“ atsiradimą inicijavo šio projekto koorganizatorius A.Mickevičiaus institutas Lenkijoje, partneris – Lenkijos institutas Vilniuje, minint žymaus lenkų rašytojo fantasto S.Lemo 100-ąsias gimimo metines.

Abu spektaklius režisavo kviestiniai režisieriai: „Robotų pasakas“ – pirmą kartą Klaipėdos dramos teatre kūręs lenkų režisierius Konradas Dworkowskis, „Sniego karalienę“ – Paulius Tamolė, jau pažįstamas uostamiesčio žiūrovams, prieš kelerius metus pastatęs novatorišką interaktyvų spektaklį vaikams „Pūkuotuko pasaulis“ pagal A.Milne’ą. Todėl, manyčiau, verta aptarti šiuos du labai skirtingus kviestinių režisierių sukurtus darbus uostamiesčio teatre.

H.K.Anderseno „Sniego karalienė“ –viena gražiausių kada nors parašytų pasakų, nuo pat vaikystės kiekvienam žinoma, šimtus kartų inscenizuota ►

Jūratė GRIGAITIENĖ

Scena iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Sniego karalienė“ (rež. P.Tamolė). Domo Rimeikos nuotr.

◄ įvairiuose pasaulio teatruose ir ekranizuota kine. Todėl kūrėjai, imdami statyti šį veikalą, visada susiduria su tam tikra rizika ir pasipriešinimu. Kas šį kartą nugalės – nuostabi pasaka sceninį pastatymą ar atvirkščiai? Neretai žiūrovai patys turi susikūrę savąjį šios gražios pasakos vaizdinį, bando lyginti vieną matytą pastatymą su kitu arba su pačia H.K.Anderseno pasaka. Spektaklio „Robotų pasakos“ medžiaga, atvirkščiai, daugeliui žiūrovų yra nauja ir nežinoma. Nors žydų tautybės lenkų rašytojas fantastas S.Lemas yra garsi figūra Lenkijoje ir pasaulyje, šis autorius yra įtrauktas į mokyklų programas, pagal jo kūrinį sukurtas garsus A.Tarkovskio filmas „Soliaris“ su aktoriumi Donatu Banioniu pagrindiniame vaidmenyje, tačiau Lietuvoje šio rašytojo kūriniai dar nėra labai žinomi ir plačiai paplitę. Neatsitiktinai lenkų institutai inicijavo ir iš dalies finansavo šio spektaklio pastatymą Klaipėdoje, siekdami paminėti šio rašytojo 100-ąsias gimimo metines ir išpopuliarinti jo kūrybą kaimyninėje šalyje.

Režisūroje – spragos

Pasak spektaklio „Sniego karalienė“ kūrėjų, šiai inscenizacijai parašyti buvo naudota originali iš danų kalbos išversta versija, kurią sudaro septynios pasakos. Šios septynios originalios pasakos ir sudarė spektaklio struktūrinį pagrindą (scenarijaus autorė –dramaturgė Virginija Rimkaitė).

Spektaklis „Sniego karalienė“ sukurtas pabrėžtinai tradicine maniera, su nuosekliai besivystančia siužetine linija ir pagrindiniais įvykiais. Nuo pat pradžios iki pabaigos viskas labai aišku ir suprantama. Todėl atskirų epizodų specialus išskyrimas, kaskart didelėmis raidėmis ekrane parodant, kas vyks scenoje, atrodė kiek perteklinis, iškrentantis iš bendro konteksto. Žiūrint spektaklį susidarė įspūdis, kad nuolat šokinėjama nuo tradicinio psichofizinio aktorių persikūnijimo į personažus prie savotiškų brechtiško atsiribojimo momentų. Apskritai šio spektaklio stilistika atrodo gana pažeidžiama, išlindo nemažai eklektikos ir netolygumų. Ypač tai buvo akivaizdu vizualiniame, scenografijos ir kostiumų (dail. Kristina Voytsekhovskaya) bei videomedijų sprendimuose. Pasigedau daugiau konceptualumo, stilistinio ir žanrinio vieningumo. ► Scenos iš

Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Sniego karalienė“ (rež. P.Tamolė).

Domo Rimeikos nuotr.

◄ Vis trypčiojama vietoje, neapsisprendžiant, kuria kryptimi – tradicine ar kiek modernesne – tikslingiau eiti. Kai kurių epizodų scenografija ir videovaizdai buvo pernelyg realistiški, išdailinti, perkrauti įvairių daiktų, rekvizito ir detalių (dvarai, tikros rogės ir pan.). O tie dažni nemažų gabaritų dekoracijų stumdymai ir perstumdymai tarsi sugrąžino į teatrą keliais dešimtmečiais atgalios. Kartais bandoma spektaklį sumoderninti banaliomis priemonėmis: šiuolaikiniai išmanūs telefonai, žargonas, slengas ir pan.

Vaidina įsijautę

Bendros koncepcijos nebuvimas, tam tikras chaotiškumas, režisūrinis neapsisprendimas yra silpnoji spektaklio pusė. Stiprioji, be jokios abejonės, – tai aktorių sukurti vaidmenys. Vaikams, paaugliams adresuotame spektaklyje seniai teko matyti, kad aktoriai dirbtų taip įsijautę į savo kuriamus vaidmenis, su tokiu azartu, užsidegimu ir noru vaidinti. Daugelis aktorių, žaisdami scenoje, tiesiog mėgaujasi ir savo improvizacijomis džiugina ne tik žiūrovus vaikus. Suaugusiuosius gal net labiau. Kokie įdomūs ir ryškūs charakteriniai – Vaido Jočio sukurtas Varnas, Renatos Idzelytės Plėšikė ir Višta, Karolinos Kontenytės Princesė ir kt. Visi šie charakteriniai vaidmenys – labai spalvingi, maksimaliai išgryninti, nestereotipiški. Tiesiog buvo malonu į visus aktorius žiūrėti ir gėrėtis jų improvizaciniu meistriškumu.

Ne paslaptis, kad neretai vaikams skirtuose spektakliuose aktoriai save patausoja, vaidina atsainiau, kaip sakoma liaudyje, dirba ne „pilna koja“. Tik ne šiame spektaklyje. Tiesa, visada daugiau galimybių atsiskleisti, parodyti sukauptą aktorinę patirtį turi neigiamus personažus kuriantys aktoriai. Teigiami herojai, deja, turi gerokai mažiau galimybių pasireikšti. Šilta močiutė (akt. Regina Arbačiauskaitė), savo keptais gardžiais pyragėliais ir saldžia arbata su uogiene vaišinanti mylimą anūkėlę ir jos draugą, maištauti bandantis, bręstantis jaunuolis Kajus (akt. Jonas Baranauskas), įsimylėjusi, bet savo jausmus slepianti Gerda (akt. Samanta Pinaitytė-Maiskienė) – visų vaidmenys labai mieli, teisingi ir tvarkingai sukurti, bet ne daugiau.

Užkliuvo gal tik tie tarsi pasakotojai ar spektaklio vedliai kipšiukai su keistais ragais. Nesupratau, kas jie tokie ir koks idėjinis meninis krūvis jiems tenka spektaklyje.

Ką reiškia tie ragai – aliuzija į paauglystėje kylantį nepasitenkinimą ar paslėpta kokia nors kita gilesnė mintis?

Pačios Sniego karalienės traktuotė taip pat nebuvo iki galo aiški ir išbaigta. Galbūt šiuo personažu režisierius ir dailininkė siekė pakeisti tradicinę, nuo seno nusistovėjusią versiją. Pasakoje Sniego karalienė –tiesiog akinamai graži, tačiau šalta, pikta ir bejausmė burtininkė, savo kerais sukausčiusi meilės sklidiną Kajaus širdį į ledo gabalą. Spektaklyje Sniego karalienė (akt. Eglė Jackaitė) atrodė visai miela dama. Tą pirmą įspūdį dar labiau sustiprino švelnus, minkštas ir šiltas šiam personažui sukurtas kostiumas, kuris ne atstūmė, o, atvirkščiai, sukūrė jausmą, kai norisi prisiglausti ir sunkią gyvenimo akimirką rasti užuovėją toje švelnių megztų klosčių gausoje. Gal tai ir turėjo būti novatoriškas režisieriaus spektaklio sprendimo raktas? Tačiau Sniego karalienės erdvė, jos ledo rūmai sukurti labai jau stereotipiškai, laikantis tradicinės pasakos traktuotės. Taigi vėl išlindo režisūrinės, o ne aktorinės spragos. Kaip viena originaliausių, režisūriškai iki galo ištobulinta įsiminė

Suomių senės, kiek panašios į šamanę (akt. Jolanta Puodėnaitė), scena. Šnabždėdama keistus užkeikimus, ji dideliame ekrane dėlioja raides-runas, žodžius-ženklus ar pranašystes.

Tobula vienovė

Spektaklis „Robotų pasakos“, taip pat kaip ir „Sniego karalienė“, sukurtas ne pjesės, o pasakų pagrindu. Neseniai lietuvių kalba išleistoje knygoje „Robotų pasakos“ mokslinė fantastika susipina su folkloro elementais ir socialine satyra. Joje S.Lemas nagrinėjo totalitarinius režimus, socialinius stereotipus ir toliaregiškai nuspėjo ateities technologijas. Teigiama, kad ši knyga ne vieną kartą jaunuolių išmokė drąsiai svajoti ir savarankiškai mąstyti. Pasiteisino prieš premjerą antrojo aukšto fojė surengtos edukacinės dirbtuvės ir įdomi interaktyvi paroda, inspiruota rašytojo S.Lemo pasakų apie keistą robotų pasaulį. Spektaklyje „Robotų pasakos“ gal ir neišskirčiau kokio nors vieno ypatingo vaidmens ar epizodo, tačiau sužavėjo darnus aktorių ansamblis, bendra visuma ir atmosfera. Tik įžengus į Mažąją teatro salę, atmosferą pradeda kurti virš žiūrovų galvų grėsmingai ka-

bantys pilki akmenys, o gal kokie kosminiai objektai, asteroidai ar po atominio sprogimo katastrofos atskilusios civilizacijos liekanų skeveldros. Skirtingai nei jau aptartoje „Sniego karalienėje“, šiame spektaklyje sužavėjo ypatinga estetinė švara, stilistinis vieningumas, iki smulkmenų apgalvotas ir išgrynintas žanras. Fantastiška literatūros, scenografijos (scenogr. Marika Wojciechowska), kostiumų (dail. Polina Nimreja) ir vaidybos dermė. Tiesą sakant, „Robotų pasakose“, net ir labai pasistengus, nėra prie ko prikibti vizualumo ir minties sąryšio požiūriu. Scenoje nuo pradžios iki pabaigos karaliavo tiesiog tobula stilistinė ir žanrinė vienovė, tarsi paimta iš kokio teatro vadovėlio.

Tiesa, šiame spektaklyje irgi būta gal kiek per ilgų dialogų, ištęstumo, pauzių, neišbaigtų siužetinių linijų, bet visus šiuos nesklandumus su kaupu atperka griežta ir labai gerai apgalvota režisūrinė koncepcija. S.Lemo fantastinė literatūra sudėtinga, daugiasluoksnė ir daugiaprasmė, todėl kyla abejonių, ar šiuolaikiniai paaugliai pajėgūs suprasti kūrinyje keliamas idėjas. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip spektaklį vertina jaunimas, nes premjeros dieną susirinko solidesnė publika, o jaunų veidų tarp žiūrovų buvo matyti ne tiek daug. Tačiau bet kokiu atveju kūrėjai savo tikslą pasiekė. Po spektaklio daugelis paims knygą į rankas ir paskaitys neįtikėtinai įdomias S.Lemo fantastines istorijas. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad teatras, supažindindamas šiuolaikinį jaunimą su sudėtinga ir brandžia literatūra, drąsiai žengia priekyje, o ne aklai pataikaudamas žiūrovams, siekia jų dėmesio ir pripažinimo.

Norisi išskirti visų aktorių plastinę raišką. Ypač išraiškingos ir plastiškos atrodė trys aktorės, sukūrusios Mašinų 01, 02, 03 personažus (akt. Toma Gailiutė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė / Kamilė Andriuškaitė). Jos juda scenoje sinchroniškai, tarsi kokios Siamo trynės, asistuodamos ir papildydamos viena kitą. Judesys šiame spektaklyje labai svarbus komponentas, perteikiantis daug informacijos.

Kaip pranašystė

Šio spektaklio ditirambai neapsiriboja vien puikia režisūra ir scenografiniu sprendimu. Fantasto S.Lemo kūrinių keliamos idėjos šiandien tampa ypač aktualios ir savalaikės. Technokratinis robotų pasaulis prieš

beveik šešis dešimtmečius, kai pasakas sukūrė žymus lenkų rašytojas, atrodė visiška fantasmagorija, o dabar daugelis dalykų jau tampa mūsų gyvenimo realybe. Ar neskamba kaip baisi pranašystė tariami žodžiai, jog „Nebūties Kūrimo Mašina pašalino žmogiškumą, empatiją, artumą, aistrą, poeziją ir daugelį kitų nereikalingų sąvokų. Dviprasmybės buvo pašalintos, kad pasaulis taptų paprastesnis“? Ir robotų pasaulis tapo toks „paprastas“ ir sterilus, kad visi seniai užmiršo, iš kur atsiranda sūri ašara ar kraujas, kas yra skausmas, meilė, jausmai, atjauta ir kitos žmogiškos emocijos. Jaunasis Fericis (akt. Karolis Maiskis), nepaisant Karaliaus (akt. J.Baranauskas) atvirai išsakomo priešiškumo, bando pelnyti mylimosios širdį klasta ir apgaule. Žmogiškų jausmų paslaptį robotui atskleidžia Polifazas (akt. Donatas Švirėnas) ir tai tampa išsigelbėjimu, nes Fericis išdrįsta pasielgti ne pagal iš anksto pateiktus nurodymus iš aukščiau ar griežtas instrukcijas, o vedamas savo širdies balso. Kaip atsvara robotų pasauliui iškyla ir Blyškiaus arba, kitaip tariant, žmogaus figūra. Žmogus niekinamas ir persekiojamas, nes yra pavojingas elementas, kuris tarsi virusas užkrečia robotų valdomas „tobulas“ programas-sistemas. Bejėgis, apsinuoginęs Homosas Antropas (akt. Mykolas Urbonas) savo gležnu buvimu scenoje atrodo labai pažeidžiamas ir artikuliuoja mintį apie liūdną visos žmonijos – kaip nykstančios rūšies – situaciją beribio kosmoso platybėse. Ir tas sudužęs kosminis laivas, visą spektaklį kaip koks gyvas priekaištas žmonijai riogsantis scenos viduryje, pasako žiūrovams labai daug. O iš to laivo spektaklio pabaigoje išsiropštęs leisgyvis, purvinas žmogus suteikia mažą spindulėlį vilties, kad viskas bus gerai. Kai spektaklio pabaigoje iš palubių netikėtai nusileidžia fortepijonas ir žmogus nedrąsiai pradeda groti juodais ir baltais klavišais, tai skamba kaip triumfo odė Žmogui ir Žmogiškumui apskritai. Tai labai jautru ir iki ašarų jaudina.

Spektaklis „Robotų pasakos“ tampa ypač aktualus šiandien grėsmingo karo akivaizdoje, kai visas pasaulis yra atsidūręs ant branduolinės katastrofos slenksčio. Duok Dieve, kad praėjusio amžiaus viduryje kūrusio garsaus lenkų mokslinės fantastikos rašytojo S.Lemo pranašystės neišsipildytų ir Žemėje išliktų bent vienas išmintingas, sąžinės nepraradęs žmogus, galintis nuostabiais muzikos garsais išgelbėti susinaikinimo link judantį pasaulį. Taip ir norisi naiviai tikėti, kad grožis ir gėris išgelbės pasaulį. ►

Scenos iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Robotų pasakos" (rež. K.Dworkowskis).

Domo Rimeikos nuotr.

Teatro ir kino aktorė R.Arbačiauskaitė Klaipėdoje gyvena ir kuria jau ketvirtį amžiaus.

Domo Rimeikos nuotr.

R.Arbačiauskaitė: nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra

Turbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų matęs žymios teatro ir kino aktorės Reginos Arbačiauskaitės. Populiarumo viršūnę ji pasiekė labai jauna. Vos 25 metų aktorės pavardė ir nuotrauka net dvejus metus iš eilės puikavosi žurnalo „Jaunimo gretos“ populiariausių žmonių dešimtuko viršuje greta tokių garsių asmenybių, kaip Justinas Marcinkevičius, Jonas Avyžius, Stasys Povilaitis, Juozas Baltušis ir kt. Labiausiai aktorę išgarsino ne teatras, o kinas. Daugelis žiūrovų ją įsiminė iš kine ir televizijoje sukurtų vaidmenų: Barboros Radvilaitės, Marcės TV filme „Petras Kurmelis“, Kaminskienės iš „Riešutų duonos“, Mildos iš kino juostos „Sodybų tuštėjimo metas“ ir, žinoma, Janinos legendiniame teleseriale „Giminės“. Žiūrovai neretai dar ir dabar sutikę gatvėje ją sutapatina su Janina, užkalbina ne tikruoju, o filmo herojės vardu.

Sėdime jaukioje Klaipėdos dramos teatro kavinukėje prieš pat Kalėdas ir, gurkšnodamos gardžią kavą, ramiai šnekučiuojamės apie gyvenimą ir kūrybą. Atsigręžti ir prisiminti nueitą kelią paskatino ir graži sukaktis. Neseniai aktorė atšventė 70-ąjį gimtadienį. R.Arbačiauskaitė kukliai, be

didelių iškilmių ir fanfarų teatre pasitiko savo brandų jubiliejų ir šiuo metu gyvena, kaip sakė, labai ramų ir gana uždarą šeiminį gyvenimą uostamiestyje. Prisipažino, kad viskas, ką ji padarė kine ar teatre, yra labai nutolę ir padėta kažkur toli. Todėl nesinori nei prisiminti, nei juolab analizuoti savo vaidmenų. Dabar aktorei atrodo, kad tuomet buvo visai kitu žmogumi. Tačiau žodis po žodžio ir Regina mintimis panyra į prisiminimų verpetą, praverdama duris į prabėgusios vaikystės ir jaunystės laikus.

Stengėsi visur suspėti

Aktorė gimė Šiauliuose, kelerius metus gyveno Pakruojyje, o vidurinę mokyklą baigė Akmenėje. Vaikystėje nesijautė apsupta šilumos ir meilės, nes tėvas šeimą paliko, kai jai tebuvo metai. Mama dantų technikė kitos šeimos nesukūrė, daug dirbo, todėl teko dažnai kraustytis iš vienos vietos į kitą. Gyvenimas nuo mažų dienų mokė suklusti ir eiti į save. ►

Jūratė GRIGAITIENĖ

◄ Nuo šeštos klasės iki kol baigė vidurinę mokyklą Akmenėje praleisti metai buvo vieni gražiausių Reginos gyvenime. Kadangi neturėjo nei brolio nei sesers, mokykloje bendravimo trūkumą siekė kompensuoti aktyvia menine veikla. Stengėsi visur suspėti, visur pabūti. Didelį įspaudą paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Adolfina Montvydaitė, kuri bene pirmoji įžvelgė Reginos talentą, ugdė kaip skaitovę, padėjo suvokti ir pasirinkti meniškai brandžius kūrinius.

Iki dabar aktorei viena gražiausių yra ištrauka iš alegorinės A. de Saint-Exupéry pasakos „Mažasis princas“. Iki šiol ją jaudina

Lapės ir Mažojo princo dialogo pagrindinė mintis – „prisijaukinti ir būti atsakingam“. Aktorius taip pat turi prisijaukinti dramaturginę medžiagą, temą, kuriamus personažus ar scenos partnerius. Pašnekovė ne kartą pokalbio metu prisipažino, kad nėra labai komunikabili, daugiau intravertė nei ekstravertė, todėl žmonių „prisijaukinimo“ etapas gyvenime jai labai svarbus. Su šia ištrauka respublikiniame skaitovų konkurse Regina laimėjo ir parvežė mokyklai trečiosios vietos diplomą.

Vokiečių kalbos mokytoja Aleksandra Černienė vadovavo dramos būreliui. Jos statytame mokykliniame spektaklyje „Žmogus

po tiltu“ R.Arbačiauskaitė atliko pirmąjį savo vaidmenį. Įsiminė ir griežtas, orus bei labai principingas matematikos mokytojas Vladas Rimkevičius. Šiauliuose Regina lankė baleto mokyklą, šoko poroje su dabar garsiu baleto artistu primarijumi Voldemaru Chlebinsku. Vadovė rimtai planavo juos abu siųsti į Vilnių, į M.K.Čiurlionio menų mokyklą toliau mokytis baleto. Bet jaunoji balerina griežtai pareiškė, kad šokti nebenori, nes puantai ir taip kojas nutrynė, o ir namai labai traukė. Tačiau atvykusi iš Šiaulių į provincijos mokyklą Akmenėje, norėdama išsiskirti ir (ar) pasipuikuoti prieš draugus, karnavalo metu pasipuošė drugelio kostiumu ir skraidyte skraidė po aktų salę. Matematikos mokytojas, matyt, gerai įsidėmėjo šį epizodą, nes mergaitei neišmokus geometrijos nevengdavo priminti: „Čia tau, mergužėle, ne drugeliu skraidyti.“

Vienas skaudžiausių potyrių pradinėse klasėse buvo tragiška bendraklasio mirtis. Kadangi nebuvo susidūrusi su netektimi, šis tragiškas įvykis labai stipriai emociškai Reginą sukrėtė ir paveikė. Buvo ruduo, žydėjo daug jurginų, visas miestelis dalyvavo iškilmingoje laidotuvių procesijoje, o ant suolo kitą dieną degė atminimo žvakelė... Patirtas šokas buvo toks stiprus, kad po šio įvykio dar ilgai naktimis mirties baimės siaubo pažadinta pašokdavo iš miegų, o margaspalvių jurginų kvapo aktorė negali pakęsti iki šiol. Tokie dalykai giliai įsirėžia į atmintį, bet kartu padeda kuriant vaidmenis. Ir jeigu spektaklyje gvildenama mirties tema, tai aktorei labai artima, jautru ir atpažįstama.

Studijų metai sostinėje

Kodėl vidurinėje mokykloje planuotą istorikės ar filologės karjerą išmainė į aktorės profesiją, Regina šiandien nebegali tiksliai įvardyti. Greičiausiai kokiame nors laikraštyje suviliojo žinutė, kad Vilniuje renkamas aktorių kursas. Be to, Panevėžyje jau kuris laikas plačiai skambėjo ir didelį įspūdį jaunai merginai darė Juozo Miltinio legenda.

Stodama į tuometę Valstybinę konservatoriją, R.Arbačiauskaitė buvo mačiusi vos kelis spektaklius. Tačiau stojamiesiems egzaminams labai stropiai ruošėsi, perskaitė daug privalomos teatro literatūros. Ypač abiturientę sužavėjo K.Stanislavskio „Etika“. Teatro institucija buvo sudievinta, o akto-

Barbora Radvilaitė LTV spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ (rež.V.Bačiulis, 1982).

riaus profesija iškelta į neregėtas dvasines aukštumas. Tada šventai tikėjo, kad būtent į tokią švarią terpę ir teks baigus studijas ateiti. Vėliau teko skaudžiai nusivilti ir prireikė stiprybės tą nusivylimo teatru jausmą atlaikyti. Beje, ir dabar aktorė savo darbe stengiasi vadovautis beveik prieš šimtmetį parašytu K.Stanislavskio teatro kodeksu.

Teatras – akimirkos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi.

Nors buvo didžiulis konkursas, stodama į konservatoriją Regina jautėsi labai užtikrintai, padėjo didelis pasitikėjimas savo jėgomis, greičiausiai kylantis iš nežinojimo, gyvenimo nepažinimo. Pokalbio metu apgailestavo, kad dabar to pasitikėjimo jai labai trūksta. Ir paantrino, jog vieni vaikystėje būna uždari ir tik brandžiame amžiuje išsilaisvina, o jai atsitiko viskas atvirkščiai. Jaunystėje jautėsi labai tvirta, atspari ydoms, gyvenimo ir profesiniams išbandymams. Vėliau už šį pasitikėjimą teko susimokėti ilgomis kūrybinėmis pauzėmis, duobėmis.

Kursą rinko tuomečio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius Henrikas Vancevičius. Kursas buvo stiprus ir draugiškas. Kartu su R.Arbačiauskaite studijavo Vytautas Rumšas, Sigitas Račkys, Vytautas Grigolis, Vytautas Kernagis ir kiti. Jų kursas buvo ruošiamas tikslingai, siekiant atjauninti tuometį Akademinį dramos teatrą. Ir iš tiesų didžioji dalis, net 12 žmonių, baigę studijas nuėjo ten dirbti. Jaunutei, ką tik studijas Maskvoje baigusiai režisierei Algei Savickaitei jų kursas buvo pirmasis. Išbandymų ir iššūkių netrūko, nes režisierius H.Vancevičius dėl didelio krūvio teatre paskaitose pasirodydavo retai.

Savęs ir vaidmens link

Regina studijų metais labiausiai nemėgo etiudų. Nors vėliau suvokė, kad tai teatro pagrindas. Galbūt pedagogai neįtikino, kokia etiudų nauda, nes dauguma būsimų aktorių nuo pirmo kurso iš dėstytojų laukė rimtos dramaturgijos ištraukų. Tik daug

vėliau suprato, kad pirmiausia turi pažinti save, pajungus vaizduotę, pažadinti ėjimą savęs link. O tik paskui, atsispiriant nuo savo asmeninės patirties, pradėti kurti personažą. Juk daugelis režisierių pradeda kurti spektaklius būtent nuo etiudų. Atvykusi į Klaipėdą žavėjosi aktorės Valentinos Leonavičiūtės talentu ir drąsa kurti vaidmenį čia ir dabar, galima sakyti, iš nieko. Kolegė

sakydavo: „O tu nieko negalvok, tiesiog eik į sceną ir kažką daryk.“ Reginai tos laisvės ir drąsos scenoje trūko, buvo nesuprantama, kaip galima kurti vaidmenį iš nieko. Trečiame kurse jai teko pirmas didelis, pagrindinis Luizės vaidmuo klasikinėje F.Schillerio dramoje „Klasta ir meilė“. Tuo metu pasipylė pasiūlymai kaip iš gausybės rago. ►

R.Arbačiauskaitė (Moteris) su aktoriais A.Sabaliu, J.Kavaliausku, V.Radvilavičium ir T.Vaisieta spektaklyje „Viduržiemis” (rež. R.Tuminas, 1978).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Jolanta) ir G.Ūzas spektaklyje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. I.Bučienė, 1972).

◄ Nors buvo didžiulis krūvis ir teatre, ir kine, aktorė visur suspėdavo. Į klausimą, ar turi kokią ypatingą vaidmens kūrimo paslaptį, ji atsakė, kad kuria vaidmenį pasitikėdama savo intuicija. Pirmoji Reginos vaidybos meno dėstytoja A.Savickaitė viename straipsnyje savo buvusią studentę pavadino „intuicijos ir įkvėpimo aktore“. O aktorė visada prisimena savo dėstytojos žodžius: „Gali nesuvaidinti labai gerai, bet suvaidinti teisingai – privalai.“ Aktorės teigimu, dažniausiai nuojauta pakužda, kokia turėtų būti jausminė vaidmens partitūra. Tada skaito daug literatūros apie autorių, epochą, kūrinį ir pan. Kartais ši informacija net ima trukdyti, bet tokia jau mokykla buvo. Dabar visai kiti tempai. Perskaito pjesę ir iš karto – į sceną, nelabai į tą medžiagą įsigilinę. Aktorei svarbiausia, kad vaidmuo „užkabintų“. Pjesėje ieško bent vienos vietelės, nuo kurios galėtų judėti toliau kuriamo vaidmens link. Jeigu neranda, kas paliečia vidų, toliau žengti sunku, visas kūnas lieka sukaustytas: „Reikia pastangų save įtikinti, bandant kurti per jėgą. Teatras – akimir-

kos menas, todėl kiekvieną kartą išėjus į sceną tarsi vis naują žmogų tame pačiame vaidmenyje atrandi. Kita diena, kitos tavo emocijos, kiti gyvenimo niuansai. Jeigu tavo kita energija, tai ir vaidmens kita energija. Dažnai daug imi ir daug gauni iš partnerio.“ Prisipažino, kad nėra ilgų distancijų ar maratono bėgikė, gal greičiau trumpų. Todėl kino meno kalba, išgarsinusi aktorę, jai labai artima ir suprantama. Kine režisieriai paprastai visą dieną koncentruojasi į vieną nedidelį epizodą ir jį šlifuoja. Aktorei patinka įsijausti į tokį nedidelį gabaliuką ir jį maksimaliai atskleisti.

Įvertino teatro kritikai

Išlikusiose negausiose teatro kritikų recenzijose aktorės vaidyba apibūdinta dažniausiai teigiamais epitetais. Apie vieną pirmųjų vaidmenų, tik pradėjus dirbti Akademiniame dramos teatre, M.Sluckio pjesėje „Ar tavo šuo nepasiutęs?“ (rež. Irena Bučienė)

teatrologė Audronė Girdzijauskaitė rašė: „Bene labiausiai spektaklyje pavyko Bružio dukters Jolantos (akt. R.Arbačiauskaitė) paveikslas. (...) Aktorė, vaidinanti Jolantą, nuo vaikiško betarpiškumo laipsniškai veda savo heroję prie dramatiškų išgyvenimų“ (Teatras, 1973). Apie vaidmenį W.Shakespeare’o komedijoje „Vindzoro šmaikštuolės“ (rež. H.Vancevičius) rašoma: „Šauniosios suokalbininkės misis Pedž (akt. I.Leonavičiūtė) ir misis Ford (akt. R.Arbačiauskaitė) sugebėjo atskleisti gyvų „šmaikštuolių“ protą, pašėlusį linksmumą ir tikrai renesansišką temperamentą“ (A.Marcinkevičius. Atgiję klasikos puslapiai. Švyturys, 1978, Nr. 13, p. 27). Recenzentui antrina Saulius Macaitis, teigdamas, kad aktorių duetas „ne tik prikausto žiūrovų dėmesį, bet ir sukelia simpatijas savo gaivališkumu, vidiniu atsipalaidavimu, būdingu renesanso laikų moterims“. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje Y.Mishimos „Markizė de Sad“

R.Arbačiauskaitė, pasak teatro kritiko Egmonto Jansono, suvaidino kartu su partnerėmis (E.Mikulionyte, A.Janušauskaite,

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Antigonė) ir H.Kurauskas spektaklyje „Antigonė” (rež. I.Bučienė, 1978).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Didžiavyžė) ir R.Ramanauskas spektaklyje „Ančiuko kryžius“ (rež. I.Bučienė, 1984).

D.Michelevičiūte, J.Viliūnaite) personažą simbolį-funkciją, įvardijamą vienu žodžiu „religija“. Kritikas recenzijoje rašė: „Aktorės, žinoma, labai stropiai vykdo režisieriaus nurodymus, užduotis, juda ir kalba jo nurodytu ritmu, tempu, intonacijomis (dažnai taip mechaniškai, kad praranda savo monologų minties siūlą, ima šokinėti per žodžių srautą, tarsi akmenukais per sraunų upelį)“ (E.Jansonas. (Auto)biografija: vaidinimas. Respublika, 1992 m. kovo 19 d.).

Aktorė su meile ir dėkingumu prisimena kūrybinį bendradarbiavimą su jaunu režisieriumi Olegu Kesminu. Akademinio teatro mažojoje scenoje jis pirmasis Lietuvoje pastatė T.Williamso pjesę „Kartą praėjusią vasarą“. Šiame spektaklyje R.Arbačiauskaitė vaidino Misis Vineibl, pasak recenzento G.Butkaus, vieną geriausių charakterinių vaidmenų: „Artistė saikingai ir įtaigiai modeliuoja savo personažą ir, stebėdamas jos išgyvenimus, tikrai regi sužeistos sielos gyvenimą. Tai profesinis aktorės meistriškumas, kuris panaikina konkretaus laiko, vietos ir aplinkybių ribas. Lieka meninė sugestija, kuri ne paprasčiausiu būdu išnaudojama, o yra sąmoningai sukurta“ (G.Butkus. Istorija iš stiklinės dėžės. Diena, 1995 m. sausio 3 d., Nr. 1(130).

Stiprių moterų laikas

Aktorė prisipažino, kad iš televizijoje sukurtų vaidmenų vienas brangiausių yra

Marcė pagal Žemaitės apysaką sukurtame TV spektaklyje „Petras Kurmelis“. Kai šio spektaklio režisierius ir kurso draugas Juozas Sabolius pasiūlė šį vaidmenį Reginai, ji labai nustebo: „Kodėl, aš?“ Tačiau po premjeros kai kas kalbėjo, kad šis spektaklis ne apie Petrą Kurmelį, bet apie Marcę. R.Arbačiauskaitė pokalbio metu prisiminė, kad sutiko su kurso draugo pasiūlymu, nes vaidmuo užkabino. Norėjosi Marcę atskleisti netradiciškai. Turbūt tuo metu susidėjo ir daugiau aplinkybių, o gal ir realiame gyvenime buvo kažkoks panašus periodas. Užvaldė jausmas, kad reikia į šį vaidmenį pažiūrėti kitu kampu, ieškoti ne tik tamsių, bet ir šviesių personažo spalvų bei priežasčių, kodėl Marcė tokia. Jaudino nesusiklostęs moters likimas, galbūt dėl to, kad pati neturėjo darnios šeimos pavyzdžio. Ir po daug metų žiūrint šį TV spektaklį, aktorei ne gėda, užvaldo pasitenkinimo gerai atliktu darbu jausmas.

Prisimena ir ilgametę kūrybinę partnerystę su aktoriumi Antanu Šurna. Teko kartu vaidinti kino juostose „Riešutų duona“, „Mažos mūsų nuodėmės“, A.Strindbergo dramoje „Tėvas“, taip pat „Giminėse“. Kone visuose filmuose jų duetas pažymėtas antagonistinių santykių tarp vyro ir moters, o ši tema aktorę visada traukė ir jaudino. Pavyzdžiui, filme „Riešutų duona“ R.Arbačiauskaitė ir A.Šurna sukūrė aistringų skandalistų Kaminskų šeimą. Aktoriai nepagailėjo

savo personažams sutirštintų spalvų, grotesko, ir tai suteikė filmui daug komizmo. O spektaklyje „Tėvas“ aktoriai taip pat kartu su pjesės herojais analizavo sudėtingus vyro ir moters tarpusavio ryšius ir prieštaravimus, įtaigiai narpliojo giliausių jausmų gamą. Regina neturėjo savo svajonių vaidmens, bet ją visada traukė fatališkos, nevaržomų aistrų ir gilių emocijų turinčios moterys. Tačiau, anot aktorės, antigonių, medėjų ir kitų stiprių moterų laikas jau negrįžtamai praėjo. ►

Karalienė Morta spektaklyje „Karalienė Morta“ (rež. A.Armonas, 2010).

Spektaklyje „Laisvoji pora“ (rež. K.Macikauskas, 2008) su aktoriumi K.Macijausku.

◄ Teatre R.Arbačiauskaitė dirbo su daugeliu režisierių: H.Vancevičiumi, I.Bučiene, J.Vaitkumi, Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Alvydu Vizgirda ir kitais. Apgailestavo, kad su Eimuntu Nekrošiumi keliai prasilenkė. Todėl pasigirti, kad turėjo savo režisierių, aktorė negali, nes su visais dirbo gana epizodiškai. Net ir kurso vadovas H.Vancevičius, vertinęs ir mylėjęs savo gabią studentę, ne itin lepino vaidmenimis. Galvoja, kad gal ir pati kažkiek kalta, nes niekada nemokėjo kovoti, savęs pasiūlyti, deramai pristatyti.

Šiltai prisiminė kūrybinį bendradarbiavimą su režisieriumi Rimu Tuminu, kai jis tik

pradėjo dirbti Akademiniame dramos teatre. Jaunas režisierius į repeticijas įnešė tikros bendrystės, žmogaus dvasios ieškojimų, ansambliškumo atmosferą. Būtent tokios šiltos ir jaukios darbo atmosferos R.Arbačiauskaitė vėliau teatre labai pasigesdavo.

Iš Vilniaus – į Klaipėdą

Daugelis nustebo, kai R.Arbačiauskaitės šeima daugiau nei prieš 25 metus pasiryžo kardinaliems pokyčiams ir po daugelio metų, praleistų Vilniuje, persikėlė gyven-

ti į Klaipėdą. Regina išvyko paskui savo vyrą, nes puikiai suvokė, kad viskas, ką darė Akademiniame dramos teatre, jau buvo išsemta, atsibodo nieko neveikti, o ir pats teatras merdėjo, tad ji neturėjo ko prarasti. Tuometis Klaipėdos dramos teatro direktorius Romas Pletkauskas pakvietė ir laukė aktorės išskėstomis rankomis, tačiau vyriausiasis režisierius P.Gaidys iš pradžių į atvykėlę iš sostinės žiūrėjo atsargiai. Prireikė laiko, kol Regina įsiliejo į uostamiesčio teatro kolektyvą. Aktorė svarstė, kad greičiausiai „koją pakišo“ jos žinomumas. Klaipėdos dramos teatro žmonės daug metų gyveno artimai vienas su kitu susiję, tarsi viena darni šeima, o ir pačią trupę sudarė daugiausia režisieriaus P.Gaidžio parengti mokiniai. Tuomet režisierius teisinosi, kad nėra vaidmens, verto R.Arbačiauskaitės talento. Tik gerokai vėliau Regina susitaikė su situacija ir suprato, kad iš tiesų į teatrą reikia ateiti su vaidmeniu, o ne užimti etatą, kaip kokiame fabrike.

Pirmasis vaidmuo Klaipėdoje jai teko režisierės iš Šiaulių Reginos Steponavičiūtės spektaklyje – E.Albee’o „Tos aukštosios moterys“. Vėliau sėkmingai kūrė vaidmenis ir P.Gaidžio, G.Padegimo, G.Varno, kitų režisierių spektakliuose: tai ponia Didro (E-E.Schmitto „Paleistuvis“), Ponia Pomerė (E-E.Schmitto „Jausmų tektonika“), Lizu (B.Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“), Pamišėlė (T.Wilderio „Naktinio traukinio vagonas „Hajavata“) ir kiti. Vienas įsimintiniausių ir brangiausių vaidmenų –Jekaterina P.Gladilino pjesėje „Iš miglos išniro angelas“, kurią režisavo Ramutis Rimeikis. Pasak aktorės, jai labai artimos šeimos, artimųjų žmonių rato temos ir problemos.

Klaipėdoje aktorė neišvengė kūrybinių duobių ir ilgų prastovų. Deginantį kūrybinį alkį malšino stačia galva pasinerdama į įvairias veiklas. Dirbo pedagoginį darbą su studentais, mokė jaunimą vaidybos vaikų ir jaunimo teatre „Aušra“, sukūrė kelis įdomius vaidmenis nevalstybiniuose kameriniuose teatruose. Po ilgokos kūrybinės pauzės kartu su aktoriumi Kęstučiu Macijausku savarankiškai pastatė D.Fo ir F.Rame komediją „Laisvoji pora“ ir sėkmingai gastroliavo po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius. Noras kurti ir save realizuoti kaip aktorę R.Arbačiauskaitę atvedė pas režisierių A.Vizgirdą ir į uostamiesčio Pilies teatrą. Šiame teatre aktorė kartu su kolege Nijole Sabulyte vaidino A.Vizgirdos pastatytame spektaklyje „MarLenė“, kuriame

Gina – spektaklyje „Laukinė antis“ (rež. R.Rimeikis, 2015).

Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Pelėda) ir A.Lepiochinas spektaklyje „Mikės Pūkuotuko pasaulis” (rež. P.Tamolė, 2018).