Durys 2022 03 2 dalis

pasakojama istorija apie tariamą aktorės Marlene Dietrich ir režisierės Leni Riefenstahl susitikimą senatvėje. R.Arbačiauskaitė, kurdama šį vaidmenį, prisilietė prie nepaprastai spalvingos ir garsios vokiečių kino aktorės, režisierės, operatorės ir fotomenininkės L.Riefenstahl gyvenimo ir kūrybos. Tiesa, iš pradžių įsijausti į vaidmenį abiem aktorėms trukdė užgriuvusi atsakomybės našta ir perskaitytos informacijos bei biografinių faktų gausa, apipinta įvairiausiais gandais ir mitais. R.Arbačiauskaitę visada viliojo galimybė prisiliesti prie garsių istorinių asmenybių. Gal iš to ilgesio ir gimė Barbora Radvilaitė ar karalienė Morta.

Šeimos užutėkyje pajūryje

Aktorė dėkinga likimui, kad gyvenimo kelyje sutiko savo vyrą – habilituotą ekonomikos mokslų daktarą, rašytoją Roką Flicką, su kuriuo, būdama jau susiformavusi ir brandi, kaip

pati sakė, dvidešimt aštuonerių metų mergina, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir dukters, darnoje pragyveno jau daugiau kaip 40 metų.

Meniškos prigimties vyras Rokas, matydamas žmonos nesusitaikymą su ilgomis pauzėmis darbe ir nuolatines profesinio potencialo realizavimo galimybių paieškas, parašė draminius monologus, skirtus Lietuvos istorinėms moterų asmenybėms. Aktorė prisiminė, kad mintis sukurti monologus kilo namuose diskutuojant su vyru apie Lietuvos praeitį, ypač apie mūsų tautos žymias moteris ir jų vaidmenį valstybės gyvenime. Taip diskutuojant R.Flickui ir gimė sumanymas parašyti istorinę tiesą apie karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną (Vytautienę) ir V.Kudirkos mylimąją Valeriją. Apie tris iškilias moteris, kurios stovėjo greta savo didžiavyrių sunkiausiais tautos istorijos periodais ir neabejotinai turėjo jiems vienokios ar kitokios įtakos. Spektaklis „Karalienė Morta“ (rež. Algimantas Armonas) buvo pastatytas ir gerai žiūrovų priimtas Kelmės mažajame teatre. Premjera įvyko 2010 m.

liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, drauge su Kelmės mažojo teatro aktoriais vaidinant netradicinėje aplinkoje, prie senojo dvaro ąžuolo.

Naujausias R.Arbačiauskaitės vaidmuo teatre – Močiutė režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklyje „Sniego karalienė“ pagal H.K.Anderseną. Aktorė juokėsi, kad jaunystėje buvo žavių merginų, stiprių moterų, žmonų, o dabar kartu su branda atėjo mamų ir močiučių gyvenimo ir sceninis laikas.

Taip ir teka žymios aktorės R.Arbačiauskaitės-Flick dienos ramiame šeimos užutėkyje, mieste prie jūros. Geriausiai ir saugiausiai šiandien ji jaučiasi šeimoje, apsupta vyro, vaikų ir anūkų dėmesio ir meilės. Kartais mintyse gyvena buvusių vaidmenų monologais ir ilgisi klasikinės dramaturgijos, kur gilinamasi į sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį. O šiuolaikiniame teatre pasigenda šviesos ir vilties, norėtų išvysti daugiau spektaklių, kuriuose dominuoja gili mintis ir turinys, o ne vien nuoga forma ar gatvės žargonas.

Jekaterina – spektaklyje „Iš miglos išniro angelas“ (rež. R.Rimeikis, 2009).Aktoriai R.Arbačiauskaitė (Ponia Didro) ir V.Anužis spektaklyje „Paleistuvis“ (rež. P.Gaidys, 2006). Asmeninio archyvo nuotr.

„Krašto kraštai“: kai

Šiandien ne tik kiekvienas iš mūsų, bet ir visa šalis netikėtai pajuto, ką reiškia stovėti ant krašto. Turiu omenyje tą atsidūrimą Europos krašte – kai supranti, kad už mūsų baigiasi įprastiniai dėsniai, taisyklės ir įstatymai, kai mes esame ten, kur baigiasi europietiškos vertybės. Kraštas... Jame nejauku ir nesaugu, stovint ant krašto labai lengva pasiduoti minčiai, kad dar žingsnis – ir viskas pasikeis, nukrisi, ir tavęs nebeliks. Tačiau būsena, kai stovi ant krašto, drauge yra ir ribinė būsena – tokia, kai įmanoma viskas. Kur išsitrina šalių kontūrai ir iš naujo perbraižomi vidiniai žemėlapiai.

Jurgita LUDAVIČIENĖ

Apie tokią būseną kalba Vokietijoje gyvenanti ir kurianti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, Miuncheno vaizduojamųjų menų

akademijoje baigusi skulptūros studijas ir kurianti tarpdisciplininio meno srityje. Jos piešinių, instaliacijų ir videoperformansų paroda „Krašto kraštai“ nuo kovo 10-osios ir liepos 31-osios veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

„Kraštinė“ būsena

Sudėtingos ir keistos P.Domšaičio galerijos erdvės ir komplikuota Klaipėdos krašto (vėl kraštas) istorija inspiravo menininkę naujai permąstyti savo kūrybą. Iš Vilniaus Vytauto

P.Gilytės kūrinių parodos „Krašto kraštai“ P.Domšaičio galerijoje fragmentas.

kai matyti toli

Kasiulio muziejaus atkeliavusi paroda (Vilniuje ji vadinosi „Žemės nėra“) naujose erdvėse įgavo naują pavidalą ir naujas prasmes.

P.Gilytės kūrybos metodas – „užvaldyti“ erdvę, kaskart prisitaikant prie vis naujų sąlygų ir įsigilinant į vietinį kontekstą. Taip ir šįkart – inspiracija tapo „kraštinė“ būsena, kurią tiek daug kartų esame patyrę ne tik kiekvienas mūsų, bet ir – geografiškai –Klaipėdos kraštas.

P.Domšaičio galerijoje ji savo kūriniais kalba apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Apie tai, kokiais būdais įveikiamos ribos. Imersinėje ekspozicijoje pristatomi ir ankstyvieji vaizdo darbai, ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija.

„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita. ►

P.Gilytė. Mūšiai po saule / spygliuočių ekspansija“. I–IX. 2021. Popierius, pigmentai, tušas, sausa spygliuočių adata.

Mūšiai po saule / spygliuočių ekspansija“ (fragmentas). 2021.

◄ Klaipėdos krašto kontekstas, jo geografinių, istorinių, literatūrinių, spalvinių klodų savastis, veikianti šio krašto dabartį, perteikiama ne tiesiogiai, o subtiliomis vizualinėmis aliuzijomis.

Būti ant krašto (ir krašte) reiškia nuolatinį balansavimą, tarpinę būseną, norą peržengti kraštus skiriančias ribas. P.Gilytė tušu piešia žemėlapius, kurie kelia begalinių, aiškių ribų neturinčių plotų pojūtį –kaip vėjas, oras ar gamta nepaiso valstybių ribų, taip jų neturi ir piešiniai.

Politiniai žemėlapiai

Vienas svarbiausių menininkės kūrybos įvaizdžių – eglė, kaip medis, kuris tiek daug reiškia lietuvių tautosakai. Parodoje galima matyti eglę, kuri, sukdamasi videoprojekcijoje, įkūnija viso pasaulio laiką; video-, kuriame prieš Kalėdas kadaise nenupirktos bavariškos eglutės šoka keistą valsą, valdomos Vokietijos lietuvių bendruomenės narių. Tačiau ne tik.

Autorė savo darbams naudoja eglių spyglius, kuriuos renka jau daugelį metų ir kurie tapo jos priemone – kaip teptukas ar pieštukas. Ant popieriaus ji užberia spyglius ir lieja tušą; išdžiūvus spygliai palieka pėdsakus, pie-

šiniai pasidengia faktūromis, primenančiomis debesis ir saulę, mūšių judėjimo schemas ar miškus iš aerofotografijos. Piešiniai, kuriuose kaip priemonė vietoje pieštuko ar teptuko naudojami eglių spygliai, virsta žemėlapiais. ►

Žalgirio laukas. 2021. Eglių spygliai, vaizdo animacija.

Žalgirio laukas (fragmentas). 2021.

Kraštai. 2021. Porolonas.

◄ Tačiau tai – ne geografiniai, o politiniai žemėlapiai, kuriuose galima įžiūrėti kovojančių pulkų judėjimo schemas, susirėmimus ir kraštų pasidalijimus. Teritoriniai nesutarimai, konfliktai dėl geografinių zonų – dažnai pagrindinė karų bei ginčų priežastis, istorijos bėgyje ne kartą sustabdžiusi natūralią žmogaus gyvenimo kaitą, nusinešusi daug gyvybių ir nuniokojusi

žemę. Tai momentai, kai šalių kraštai pakeičia savo konfigūracijas. Kraštai yra patirtys, ribos, kitos zonos, kitų dėsnių bei svetimų įtakų sferų pažinimas.

Pagauti akimirksnį

Labai svarbią funkciją autorės kūryboje užima vaizdo projekcijos ir porolonas. Tai –sapnus, realumą ir nematerialumą sujungiančios medijos, sukuriančios minkštą perėjimą tarp vidaus ir išorės, perteikiančios dėmesingumą aplinkai, jautrumą žemės ir žmogaus odos paviršiui. Ir popierius, ir porolonas yra jautrios šviesos poveikiui medžiagos. Stiklas, ekranas, paveikslo rėmai, vaizdo įrašas apsaugo, archyvuoja efemeriškas patirtis. Jomis autorė suteikia

prieigą žiūrovams, kurdama nuorodą, kad vertingiausi yra atmosferiniai, pagauto akimirksnio momentai.

Skulptūras iš porolono P.Gilytė kuria jau daugiau nei dešimt metų. Tai šilta, lanksti, paslanki medžiaga, pasiduodanti asociacijoms, panaši ir į žmogaus odą, apgaubianti

kūną, ir į jūros bangas ar keliaujančias kopas. Galintis virsti viskuo – nuo epitelio iki Žemės plutos (žemės krašto) – porolonas atspindi įvairiausius procesus, gamtos stichijas ir transformacijas, skatina mintis klajoti, kaip vėjas, priverčiantis kopas keliauti. P.Domšaičio galerijoje porolono

Už Dunojėlio. 2009. Vaizdo performansas, stabdyto kadro animacija. Orbis Clock. 2017. Stabdyto kadro animacija.

Jūs esate čia. 2021. Popierius, pigmentas, tušas, sausa spygliuočių adata, auksas.

„Krašto kraštuose“ kalbama apie buvimą pakraštyje, ribas ir paribius, apie Klaipėdą, kuri visuomet buvo krašte, kitokia ir savita.

lakštai virsta vėjo supustytomis kopomis ar ledo luitais, jie dinamiškai išsidėstė ant galerijos grindų, vesdami žiūrovų žvilgsnius instaliacijos „Žalgirio laukas“ link.

Spyglių kvapas

Menininkė jau daugelį metų gyvena Vokietijoje ir Lietuvoje. Natūralu, kad jos kūryboje apstu tiek lietuviams, tiek vokiečiams svarbių temų. Viena tokių – Žalgirio mūšis, kuris tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek Vokietijos istorikų traktuojamas kaip nepaprastai svarbus istorinis įvykis. Tačiau galerijoje menininkė pristato didžiulį Vokietijoje surinktais eglių spygliais padengtą plotą – tarsi lauką. Jo centre – Žalgirio mūšio lauko reljefo maketas, atspaustas remiantis realiais duomenimis. Spyglius ir maketą dengia to paties lauko videoprojekcija, perteikianti reljefo vaizdą iš apačios. Taip, Žalgirio mūšis – tai vienas svarbiausių istorinių įvykių trijų šalių istorijoje,

tačiau reali šio mūšio lauko teritorija yra kvestionuojama. Gali būti, kad tai, ką nuo vaikystės žinome apie mūšio lauko koordinates ir jo eigą, tėra yra tik dalis tiesos. Todėl videoprojekcija ant spyglių fiksuoja daugybę teritorijos suvokimo galimybių, kraštai nuolat keičiasi, tai sutapdami su realiais, tai vėl išsiskirdami. Mūšio laukas ieško savo kraštų, savo ruožtu nuolat primindamas, kad, nepaisant mūšio svarbos Lietuvai, šis laukas taip ir liko kitame, ne mūsų krašte.

Krašto būsena – tai ir būsena tarp sapno ir realybės, būsena, kuri neturi nei laiko, nei erdvės ribų. Tai pabrėžia ir viena su kita susipinančios parodos sferos. Tai būsena, kuri nėra nei jauki, nei saugi. Vis dėlto P.Gilytė savo kūriniais sugeba sukurti efemerišką terpę, kurioje galioja kiti dėsniai. Ten galima žvilgsniu atsiremti į auksinį eglės spyglį, įsmeigtą į žalią piešinį, ir pajusti, kur būtent esi. Kur galima įkvėpti spyglių kvapo ir žvilgsniu sekti savo vietos ieškančią projekciją. Nuo krašto žiūrint, kartais matyti labai toli.

P.Domšaičio galerijos archyvo nuotr.

Jūs esate čia (fragmentas). 2021.

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti

galerijoje nuo vasario

18-osios iki kovo vidurio

veikė grafiko Vaidoto Janulio personalinė paroda „Juodai tyli grafika“. Šiauliečio dailininko

kūryba uostamiestyje

pristatoma gana dažnai. 2015 m. toje pačioje galerijoje buvo eksponuoti

kūriniai, kuriuos menininkas sukonstravo iš

bičių korių, vaško, fotografijų, laikraščių iškarpų ir pan. Paroda „Vidinės atminties archyvas“

tąkart labiau orientavo

į asmenines autoriaus

teritorijas tiek fizine, tiek emocine tų žodžių prasme. 2017 m. čia pat eksponuota ir šilkografijos technika sukurtų

kūrinių paroda „Dvinsko tvirtovės dienoraštis“, kurioje buvo gilinamasi

į daugiasluoksnius istorinius bei kultūrinius aspektus. Šįkart į Klaipėdą atvežti kūriniai apima

dar plačiau – asmenine

patirtimi grįstus stebėjimus, istorinę tematiką, gilinamasi ir į universalias, bendražmogiškas pajautas.

Tyliai šnab

arba Juoda i

V.Janulis. Beveidė informacija. 2020.

Tylus archyvas. 2020.

ždanti juoda,

i prabilusi tyla

Danguolė RUŠKIENĖ Vokas – kaip orientyras

V.Janulis, kaip jam įprasta, ir toliau eksperimentuoja. Naujausioje parodoje pateikė ne tik šilkografijos technika sukurtus kūrinius, bet ir asambliažus, objektus. Visi jie sudaro dvi atskiras siužetines linijas, kurios sklandžiai susipina viename pasakojime. Kalbama apie tai, kas vienaip ar kitaip formuoja mūsų suvokimą – apie santykį, žinią, atkeliaujančią tiek iš dabarties, tiek iš praeities. Ir apie pasirinkimą – gaunamos informacijos priėmimo ar atmetimo momentus.

Juoda spalva, ko gero, pirmiausia asocijuojasi su tamsiuoju paros metu – naktimi, kai įprastai viskas nurimsta ir įsivyrauja tyla. Kiek ji gili, priklauso nuo akimirkos, buvimo taško, ne tik aplinkos, bet ir vidinio nuščiuvimo. Tačiau absoliuti tyla, kaip ir absoliuti juoda neįmanoma. Todėl patikėti, kad juoda kalba tyliai nėra sunku. Galbūt sunkiau įsivaizduoti, kaip klampioje juodoje randasi ir funkcionuoja aktyvūs komunikaciniai kanalai. V.Janulio paroda būtent apie tai – apie paslankią tiek vizualiai, tiek prasmės atžvilgiu juodą, kryptingai transliuojančią ryškias, bet ne visuomet aiškiai įžiūrimas žinutes.

Iš pradžių atrodo, kad autorius nesiima jokių gudrybių ir suvokėjams pasiūlo bendrauti jiems įprasta kalba. Taip atsiranda vokai. Nors jie V.Janulio kūryboje nėra naujiena, dabar pasitelkiami kur kas platesniame kontekste ir reiškia žymiai abstraktesnes sąvokas ►

Pasiklydęs kablelis. 2020.

Nematomi ryšiai. 2021.

VIZITINĖ KORTELĖ

Vaidotas Janulis gimė 1957 m. Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių universiteto Menų fakultetą.

1982–2022 m. Menų fakultete dirbo profesoriumi, dėstė grafiką, kaligrafiją, piešimą. Nuo 1982 m. dalyvauja šalies ir tarptautinėse parodose, pleneruose ir kūrybiniuose projektuose Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Anglijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje ir kt.

Kuria lakštinės grafikos, ekslibriso, knygų iliustracijos, kaligrafijos, akvarelės, objektų, tapybos ir instaliacijos srityse.

Surengė per 40 personalinių parodų. 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2010 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos „Salduvė“ narys.

Respublikiniuose konkursuose, trienalėse ir bienalėse pelnė pirmąsias, antrąsias, trečiąsias vietas, įvertintas diplomais ir kitais prizais.

2010 m. ir 2018 m. apdovanotas Šiaulių miesto kultūros ir meno premija.

Raudonieji pabėgių klavyrai III. 2021.

Rugpjūtis baigiasi. 2022.

◄ Vokas ir toliau, kaip jam dera, simbolizuoja žinios perdavimą, tačiau dabar jis –ne vienintelė ir net ne pagrindinė priemonė pranešimui formuluoti. Tai – tik sudedamoji kūrinio dalis, daugeliu atvejų – savotiškas orientyras, kreipiantis pagrindinės kūrinio idėjos link. O šioji toliau plėtojama kitomis reikšmėmis, pasitelkiant kitokius kūrybinius ir idėjinius komponentus, neretai įgyjančius svaresnį simbolinį krūvį. Kartais vokus kaip jaukias kišenėles V.Janulis tvarkingai sudėlioja ant juodo aksominio lakšto, papildyto dar intensyvesnės juodos blizgiu laikraščio atspaudu, iš kurio formuojami savotiški žiniasklaidos marškiniai. Toks juodos niuansavimas tęsiasi per visus parodos kūrinius. O kartais vokai tampa raudonomis vėliavėlėmis ir, nors iš pirmo žvilgsnio įgauna visiškai kitokias funkcijas, nuo to jų reikšmės nepakinta. Tokiu atveju kaip medžioklėje su varovais apribojama teritorija, užtveriama zona ir nurodoma konkreti kryptis. Kokia tai teritorija ir kokia kryptis, paliekama nuspręsti patiems žiūrovams. Tai nesiejama su jokiu įvykiu, faktu, bet vėlgi pateikiama kaip abstrakti sąvoka, simbolizuojanti žinios formavimo, perdavimo ir priėmimo būdus.

Svarbiau, ne kas, o kaip

Ir nors konkrečių aktualijų autorius atsisako, vis dėlto pavadinimuose palieka orientyrus, kreipiančius į tam tikras temas. Jeigu kalbama apie archyvus, tai tas kalbėjimas apima turbūt visas įmanomas archyvavimo formas – nuo istorinio iki asmeninio, nuo fizinio iki labai abstraktaus – minčių ar net jausenų. Čia svarbiau ne archyvo pobūdis, jo turinys, o pats archyvavimo faktas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad informacija kažkur dedama, kaupiama, kad ją iš ten kažkas gali pasiimti, perskaityti ir panaudoti jau kitame laike. Priklausomai nuo konteksto, ji gali įgyti skirtingas reikšmes, taip pat ir simbolines prasmes.

Vokai autoriaus darbuose nepaliekami tušti, į juos sudėliojami rašteliai. Bandyti susipažinti su tekstuose pateikiama informacija čia nėra jokio reikalo, o ir būtų sunkiai įmanoma. Tekstas autoriaus darbuose neteikia turinio ir reiškia tik tekstą – komunikacinį kanalą, informacijos perteikimo formą, gal net jos faktą, bet ne daugiau. Kas kita – raudonos linijos, taškeliai, paliktos

žymės, kiaurai skrodžiančios juodos spalvos lakštus ir akivaizdžiai trikdančios tamsią rimtį. Dar daugiau sumaišties įneša raudonais siūlais susiūtas informacinis debesis, pakibęs kažkur aukštai ir metantis žemyn švininį šešėlį. Ar tai tikra, ar verta juo tikėti? Kaip / ar prasmė pasikeistų, jeigu infodebesį susiuvę siūlai būtų balti? Būtent šios detalės V.Janulio kūriniuose neleidžia įsivyrauti ramybei ir užmaskuoti ne visuomet tylų pranešimo turinį. Ir nors menininkas neprisiima už tai atsakomybės, informaciją palieka neatskleistą, tai netrukdo jos atpažinti.

Visi ženklai, simboliais virtę užuominos kryptingai transliuoja vieną – svarbiausia net ne tai, kas parašyta; svarbiausia, kaip tai parašyta ir kaip suvokiama. Juk nuo to priklauso, kokias žymes palieka sąmonėje. Iš viso to galima spręsti, kad V.Janulis siūlo labiau kliautis intuicija nei akimis. Tokią poziciją išduoda ir užuominos apie akių vokus. Kaip teigė autorius, „laiškus ir žvilgsnius slepia vokai, taigi jie atlieka tą pačią komunikacijos funkciją. Užveri voką, užmerki akis, ir įsivyrauja gili tamsa, bet vaizdiniai pasilieka.“ ►

Taikinys raudoname I. 2021.

Taikinys raudoname II. 2021.

◄ Kita vertus, nuleidę vokus ir užsimerkę prarandame galimybę gauti naują informaciją rega. Todėl, norėdami suprasti, kas vyksta, turime pasikliauti ir kitais pojūčiais. Žinoma, tai – žaidimas, savotiškas flirtas su žiūrovais. Taip pat ir bandymas atkreipti dėmesį į kitus komunikavimo ir suvokimo kanalus, kurie galbūt reikalauja daugiau pastangų, bet gali būti patikimesni.

Žiūrėti nereiškia matyti

Įtampą augina ir padidinti aštrūs prietaisai. Įprastai naudojami buityje, pakliuvę į kūrinį ir papildyti autoriaus sukurtomis faktūromis, jie suvokiami jau visiškai kitaip. Raudoną griežtą šešėlį metantis skutimosi peiliukas tarsi skrodžia informaciją pusiau, pateikiant tiek gerąją, tiek išvirkščią jos pusę. Kaltas, mėsmalei skirtas peiliukas, net lygintuvai, iš kurių rankenų autorius išaugina sodinukus, siūlo jau kitokias interpretacijas, gerokai praplečiant pačią informacijos sąvoką. Ar visuomet matome tai, kas yra prieš mūsų akis? Kokias prasmes ir reikšmes esame linkę susikurti patys? Nors kontrastingos spalvos, skirtingos faktūros, juodose

plokštumose atvaizduoti aštrūs (visomis to žodžio prasmėmis) objektai gana stipriai dirgina pojūčius, autorius pernelyg nelinkęs dramatizuoti. Saikas tarp juodos, raudonos ir baltos išlaikomas visoje parodoje. Labiau koncentruojamasi net ne į šių spalvų tarpusavio santykį, o į niuansus, kartais vos įžiūrimas detales, meistriškai dėliojamas vientisoje kūrinio plokštumoje.

Net ir tokie objektai kaip bėgvinės (storos vinys bėgiams tvirtinti) čia suranda savo vietas. Autorius varijuoja jų masteliais, pasiūlydamas skirtingus kontekstus, drąsiai koreguoja jų prasmes. Ištraukęs bėgvines iš joms skirtų vietų, sukala į metalinio laikraščio plokštumą, iškilmingai supakuoja ir užmigdo dovanų (?) dėžutėje ar suteikia joms veido profilį. Įsidrąsinęs, tarsi patyręs chirurgas jis skrodžia bėgvines pusiau ir demaskuoja jų raudoną turinį. Gana painius

autoriaus minčių vingius ir čia padeda išnarplioti kūrinių pavadinimai – nuorodos į istoriškai nutolusias, bet emociškai vis dar labai artimas temas. Bėgvinei čia suteikiamas itin stiprus emocinis krūvis. Ji – ne tik fizinės naštos, bet ir laiko, įvykių deformuota tremties į Sibirą liudytoja. Intriguoja ir tai, kad bėgvinės po savimi meta piršto atspaudo formos šešėlį. Kieno jis – ištremto, ar to, kuris trėmė? Taigi matymas ne visada suteikia žinojimą.

Nepaisant aštrių detalių, tiek vizualiai, tiek prasmės požiūriu sunkių objektų, V.Janulio paroda į lankytojus kreipiasi tyliai. Gebėjimas apie informaciją, kuri paprastai mus pasiekia smūginiu efektu, kalbėtis pašnibždomis autoriui suteikia išskirtinumą. Harmonija ir disharmonija, kaip ir destrukcija, abejonės, net tiesa ir melas ar apgaulė čia pateikiami vienodu tonu, pernelyg neeskaluojant nė vienos prasmės. Tiesiog konstatuojant, kad kiekvienas faktas, kiekvienas komunikacinis kanalas turi daugybę sluoksnių ir tikrai ne vieną dugną. Autorius taip ir nepasiūlo sprendimo. Ko gero, ne toks buvo jo tikslas. Jis tik atkreipia dėmesį į tai, kas yra čia pat, bet ne visada matoma. Galbūt dėl to, kad vokai vis dar užverti. O gal dėl to, kad žiūrėti dar nereiškia matyti.

Kedro riešutų gliaudymas. 2022.

Gebėjimas apie informaciją, kuri paprastai mus pasiekia smūginiu efektu, kalbėtis pašnibždomis autoriui suteikia išskirtinumą.

Mieganti. 2022. Kedro riešutų gliaudymas (fragmentas). 2022.

Vienuolyno sodinukai. 2021.

G.Juškos „Ne(pa)steb imi“:

Klaipėdos apskrities Ievos

Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje kovo

17-ąją atidaryta debiutinė

klaipėdiečio fotografo Gedimino Juškos fotografijų paroda „Ne(pa)stebimi“, kurią galima apžiūrėti iki birželio

5-osios. Virtualią šios parodos versiją nuo balandžio

18-osios bus galima pamatyti virtualioje bibliotekos galerijoje: www.klavb.lt/-virtualiosparodos.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kasdienybės skonis

Niekas taip neišbalansuoja ramybės, neišblukina džiaugsmo ir neužgožia šviesos, kaip nerimas ir nežinia. Prieš porą metų prasidėjusi pandemija pakeitė pasaulį, paversdama jį ta vieta, kurioje tapo nejauku būti. Todėl visą šį laiką kiekvienas kiūtojome savo abejonėse, suvokimuose ir baimėse.

Nieko keisto, kad tai, ko niekada nesi patyręs, gąsdina ir slegia kasdien vis labiau. Apmaudžiausia, kad tokie užsisklendimai savyje nepastebimai numarina ne tik kruopščiai puoselėtus ateities planus, bet ir norą planuoti. Atrodė, kad vienatvės teritorija atsiskyrėliško buvimo karantinų metu nesustabdomai plečiasi ir grasina užtvindyti būtį ligi pat kraštų.

Negelbėjo net bandymai buvimą kartu pakeisti virtualiu bendravimu socialiniuose tinkluose. Spėliojimai, kad žmonės gyvą

kontaktą galėtų pamiršti, keistų savo įpročius, taip ir liko nepagrįsti. Vos tik durys šiek tiek prasivėrė, ėjome į gatves, ieškodami vieni kitų, pasiilgę ir švelnūs net tiems, kurių kažkada nenorėjome sutikti.

Tai – įprasto gyvenimo ilgesys, grąžinantis spalvas kiekvienai dienai. Panašu, kad

tik užsidarę supratome savo gyvenimo vertę ir tikrąjį kasdienybės skonį. Trūko kavos puodelio pamėgtoje kavinėje, atsitiktinio susidūrimo gatvėje su draugu, pamojavimo ranka prabėgančiam pažįstamam ar tiesiog žmonių veidų. Trūko buvusio gyvenimo. Likome laukime.

G.Juška. Dvejonė. 2021 m. vasaris, Klaipėda.

Alkani. 2020 m. liepa, Klaipėda.

imi“: iškalbinga tyla

Ši tyla – vizuali, apvalyta ne tik nuo įprastų garsų, bet ir nuo spalvų. Sustingdyti judesiai, rankomis pridengti veidai ir nusukti žvilgsniai formuoja slogią miesto atmosferą, kurią dar labiau sustiprina pilkšvai rusvų spalvų tonai.

Pandemijos laikas

G.Juškos fotografijose – pandemijos laikas. Puikiai autoriui pažįstamas miestas, kuriame jis gyvena daugelį metų, – užtvindytas tylos.

Žmonių veidus dengiančios kaukės atima galimybę ne tik juos pažinti, bet ir išgirsti. Todėl susidaro įspūdis, kad jie – šio nuščiuvusio miesto incognito, nesąmoningai slepiantys savo identitetą ir taip dar labiau sustiprinantys spengiančią tylą.

Autorius, siekdamas perteikti tvyrantį nerimą, susifokusuoja prie žmogaus figūros. Kartais seka jį žvilgsniu iš paskos, kartais pagauna ateinantį priešais ar stebi atokiai, nepažeisdamas jo buvimo erdvės. Visi šie žmonės neliko nepastebėti. Vienaip ar kitaip įsiliejo į formuojamą tuometį miesto atmosferos audinį, laikinai praradusį įprastą ritmą, laikinai įgijusį naujas taisykles, kasdien vis kitaip koreguojamas kryptis.

Tereikia išlaukti

Kita vertus, ant gatvės grindinio nusileidžiantys šviesos ruožai, žaismingi atspindžiai vandenyje, juo labiau – jaukūs ir pasiilgti apsikabinimai, kaip ir ištiestas lesalas balandžiui, išduoda, kad niekas nepasikeitė. Viskas taip pat, tereikia išlaukti. Viltis, kaip ir mes, lieka. Atrodo, kad ji tik stiprėja, stebint ir jaučiant vieniems kitus. Kasdien iš naujo pripildant savo būtį supratimo ir pasitikėjimo.

G.Juška (gim. 1974 m. Vilniuje) fotografija susidomėjo dar vaikystėje, o rimčiau fotografuoti pradėjo nuo 2012 m. Iš pradžių fotografijos mokėsi Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje, kurioje šiuo metu dirba fotografijos mokytoju. Dabar autorius fotografijos studijas tęsia Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, gyvena Klaipėdoje. Ši paroda – jo debiutas. Tylus ir iškalbingas.

Distancija. 2021 m. gegužė, Klaipėda.

Dviese. 2021 m. birželis, Klaipėda.

Ši tyla – vizuali, apvalyta ne tik nuo įprastų garsų, bet ir nuo spalvų.

Keturi filmai ap ie

Sudėtingi laikai verčia ieškoti kažko tikresnio ir prasmingesnio nei dalykai, kuriais paprastai mėgautumeisi taikos metu. Štai keturi nauji lietuvių arba su Lietuva susiję filmai apie laisvę, išskirtines asmenybes ir sudėtingas sąlygas bei aplinkybes, kuriomis jos gimsta.

dažnai asmeninių ir niekur nematytų kadrų, kuriuose legendinis artistas ir Lietuvos dainius pasakoja pats apie save. Istorija seka nuo jį išgarsinusio filmo „Maža išpažintis“ (1971), paliečia jo muzikinius projektus su „Dainos teatru“ ir „Kabaretu tarp girnų“ bei Sąjūdžio laikus ir solo karjerą laisvoje Lietuvoje iki televizijos projektų paskutiniais gyvenimo metais. Taip pat nemažą juostos dalį sudaro paties V.Kernagio filmuoti kadrai iš koncertų užkulisių, kelionių ir privačių šeimos susibūrimų.

Sugriauti blogio imperiją

Apie maestro V.Kernagį

Andriaus Lekavičiaus filmas „Kernagis“ (2022) – pirmasis dokumentinis pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį. Tai vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų išpažintis. Tai visos jo kartos dienoraštis. Ir liudijimas, kad nepakeičiamų vis dėlto yra. Dokumentinis filmas „Kernagis“ sudarytas vien iš archyvinių,

Režisieriaus A.Lekavičiaus teigimu, po premjeros filmas visuomenei leis susipažinti su mažiau žinoma V.Kernagio asmenybės puse. „Kūrybinis procesas užtruko, nes teko peržiūrėti ne mažiau nei tūkstantį valandų archyvinės medžiagos, valandomis kalbėtis su šeimos nariais. Tie pokalbiai man davė drąsos. Tai buvo itin atsakingas darbas, juk kalbame apie Lietuvos legendą. Filmas yra apie gyvenimą, jis apima šviesiąją ir pačią energingiausią maestro profesinio ir asmeninio gyvenimo dalį. Tą, dėl kurios visi jį pažinojome. Kartu, tikiuosi, Vytautą iš naujo atras ir jaunoji karta“, – kalbėjo režisierius.

Filmas pasakoja apie vieną artimiausių lietuviams asmenybių. Ji matė ir patyrė visus mūsų šaliai svarbius lūžius ir pasikeitimus. Paties V.Kernagio žodžiais tariant: „Aš esu gimęs prie Stalino, augęs prie Chruščiovo, brendęs prie Brežnevo ir sulaukiau Landsbergio.“

Ukrainiečių režisieriaus, istorijos metraštininko Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2022) – tai pasakojimas apie unikalų lietuvių tautos istorijos momentą, kai ji pirmoji iš buvusio sovietinio bloko pasiekė nepriklausomybę. Tai laisvės pamoka visam pasauliui. „Tai svarbu kaip priminimas, kad drąsa yra svarbiausias ginklas net mažos tautos rankose, pajėgus sugriauti blogio imperiją“, – sakė režisierius S.Loznica. 1990 m. profesorius, muzikos istorikas, filosofas ir charizmatiškas politinis lyderis Vytautas Landsbergis išvedė savo šalį iš Sovietų Sąjungos sudėties ir privertė Michailą Gorbačiovą pripažinti jos suverenumą. Prabėgus daugiau nei 30 metų po TSRS griūties, vienas iš nepriklausomybės judėjimo pradininkų grįžta mintimis į dramatiškus 1988–1991 m. įvykius ir žingsnis po žingsnio visam pasauliui primena apie drąsias lietuvių kovas už laisvę, apie nepaprastą žmonių pasiaukojimą, patriotines dainas, garsiai skambėjusias miestų aikštėse, ir tas beprotiškas bemieges naktis, kai, stovėdami petys į petį prieš karinę techniką, lietuviai gynė savo Lietuvą. Visa tai – gyva istorijos pamoka dabarties ir ateitiems kartoms, perduodama asmenybės, kuri tuo metu buvo karščiausių įvykių epicentre.

Lietuvos istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais padeda atskleisti ne tik

Andrius RAMANAUSKAS

Kadras iš dokumentinio filmo „Kernagis“ (rež. A.Lekavičius, 2022).Kadras iš dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. I.Cilyk, 2020).

laisvę

V.Landsbergio pasakojimas, bet ir iki šiol nematyti archyviniai kadrai, sutalpinti net į keturių valandų trukmės filmą.

„Labai įdomu stebėti, kaip skirtingos tautos tuo laikotarpiu skirtingai elgėsi. Ir lietuviai tuo metu buvo protestų prieš šį dirbtinį darinį, besilaikantį tik jėgos struktūromis, avangardas. Lietuvos tautos veiksmai ir elgesys buvo visiškai nepanašus į to laikotarpio baltarusių ar ukrainiečių elgesį. Lietuvių tauta čia atliko pagrindinį vaidmenį. Jie tiesiog kėlė neįmanomus kitiems uždavinius ir sulaukė nepriklausomybės“, – dalijosi mintimis ukrainietis režisierius S.Loznica.

Mėlyna kaip apelsinas žemė

Nepriklausomų filmų festivalyje „Sundance“ (JAV) už geriausią režisūrą apdovanotas ukrainietės Irynos Cilyk režisuotas ir lietuvės Giedrės Žickytės prodiusuotas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (2020) pasakoja apie fronto linijoje Donbase, Ukrainoje, gyvenančios šeimos kasdienybę. Kol išorinį pasaulį kausto bombų garsai ir chaosas, vieniša mama

Ana ir jos keturi vaikai karinių veiksmų zonoje 2014–2015 m. kone kiekvieną naktį miegodavo savo namo rūsyje. Tačiau Ana skurdžioje, karo nualintoje buityje savo vaikams sugebėjo kurti šviesos, saugumo ir kūrybingumo zoną. Visi vaikai moka groti įvairiais instrumentais, kartu kuria mėgėjiš-

ką filmą, vaizduojantį gyvenimą karo metu. Tai pasakojimas apie žmogiškumą katastrofos akivaizdoje ir meno galią. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia juos filmuoti save, montuoti ir pristatyti filmą, įkvėptą jų pačių gyvenimo karo metu. Anai ir vaikams karo traumos transformuojasi į kūrybą, kuri yra vienintelis būdas išlikti žmonėmis.

2020 m. filmo premjera dėl karantino taip ir neįvyko. Filmas kino teatruose pasirodė visai neseniai, įsiliepsnojus karui Ukrainoje, tačiau filmo veikėjai dėl sudėtingos situacijos vis dar negalėjo atvykti į premjerą Lietuvoje ir dabar dedamos visos pastangos, kad jie saugiai išvažiuotų iš šalies.

„Kai prieš dvi ar tris savaites pasirodė baisios lemties ženklai, Kijeve gyvenančiai filmo režisierei iškart parašiau: „Mano namai – jūsų namai.“ Ji turi rašytoją vyrą ir vienuolikmetį sūnų. Tačiau Iryna narsiai atsakė: „Ačiū, Giedre, mes nepaliksime Kijevo. Noriu gaminti vakarienę savo namuose tiek, kiek pajėgsiu tai daryti. Jei visi išvažiuosime, miestą užims“, – pasakojo filmo prodiuserė G.Žickytė.

Likimą pakeitęs šuolis

Filmas „Šuolis“ (2021), režisuotas G.Žickytės, – pasaulį pavergusi istorija apie lietuvio drąsą. 1970-aisiais Simas Kudirka peršoko iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos ka-

terį ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tačiau netrukus grąžintas atgal jis buvo pargabentas į Tarybų Sąjungą ir teismo sprendimu įkalintas dešimčiai metų sunkių darbų lageryje. Nepaisant žiauraus nuosprendžio, Simo istorija nesibaigė, sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio ir palaikymo. Dėl jo išlaisvinimo buvo rengiamos tūkstantinės demonstracijos Jungtinėse Valstijose. Lietuvaitis iš Griškabūdžio kaimo tapo tarptautiniu žmogaus laisvių pažeidimo simboliu, o jo likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas. Šie įvykiai šaltojo karo metais sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Tarybų Sąjungoje, bet Lietuvoje ši istorija mažai žinoma.

Dabar, jau praėjus penkiems dešimtmečiams, S.Kudirka vis dar gyvas ir gyvena Lietuvoje. Filme, lydimas dokumentinio kino režisierės G.Žickytės, jis sugrįžo į amerikiečių laivą „Vigilant“, kur ir prasidėjo tarptautinis skandalas. Sugrįžo, kad papasakotų šią istoriją ir dar kartą kartu su žiūrovais išgyventų jo likimą pakeitusį šuolį.

Filmas siužetu prilygsta geriausiems Holivudo politiniams trileriams ir šiemet yra Lietuvos pretendentas, siekiantis prestižinio „Oskaro“.

„Mes visi kino režisieriai ieškome įdomių ir jaudinančių istorijų. Taip pat laisvės tema man nepaprastai artima ir ją galima pajausti ne viename mano filme. Man ta maža Simo figūrėlė tarp dviejų laivų, tarp dviejų šalių, tarp dviejų supervalstybių ir tarp dviejų absoliučiai skirtingų pasaulių atrodė nepaprastai kinematografiška“, – pasakojo režisierė G.Žickytė.

Kadras iš dokumentinio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. S.Loznica, 2022).

Kadras iš dokumentinio filmo „Šuolis“ (rež. G.Žickytė, 2021).

Sondra SIMANA

Moterims iš praeities

Mano gyvenimui jau niekada nebus

Pakaks

Kalbėti apie moteriškumo manifestacijas

Išgyvenimo būdus ir kaip pranokti laiką

Praaugti miško liniją horizonto taikiklyje

Išskaičiuoti dienas – uosiui, ąžuolui, liepai ir, žinoma, Drebulei, po vidurnakčio užsikalbėjimo dozės

Kai virtuvėje šviesos takeliu renkasi skruzdės

Apkabint pėdų basakojės milžinės

Dar labiau sulėtėjus

Nelaukiu putų iš jūros dugno kalėjimo

Nelaukiu brolių durklo į skarelės trikampio kampą

Nugara regiu, atbulomis tolstu, savąjį veidą šalia kitų veidų

Išlaikau virš švytinčio ugnimi rytojaus

2022 02 28

Sniege gulintis raudonas vaisius

Vieną rytą ėjau į darbą

Pažliugęs sniegas stovėjo

Atkišęs nuogą skūrą vėjui

Kirtau gatvę ir žengiau

Į apleistą stadioną

Kurio pakrašty žinojau

Stovi būdelė su užrašu

Kačių šėrykla

Toks tvarkingas namelis

Apleisto stadiono pakrašty

Kur vasaromis iš kaklelio

Maukiamas vynas

Vėtra neseniai buvo nulaužusi

Didelę šaką

Žvilgsnį patraukė

Stambus granato vaisius

Baltame sniege

Jis nebuvo perskilęs, nei ištižęs

Tik keistai šypsojosi

Nuėjus kelis metrus

Norėjau apsisukti ir sugrįžti

Bet ėjau tolyn nuo

Gulinčio sniege

Kad tik nepakelčiau

Ir neįsisiurbčiau lūpomis

Į šaltą traškantį

Granato vaisiaus raudonumą

Kačių šėrykla buvo tuščia

Aplinkui nematyti nei žmogaus

Nei gyvūno

Tik bekraujis sniego takelis

XXX

Kai namai išeina iš mano akių

Kažkas pasilieka nusėda ant suknelių

Daugybės spalvotų kojinių

Ir knygų, kurias naudoju vietoj uostomojo tabako.

Ko nelieka manyje daugiau

Kai namai tarsi potvynis atslūgsta

Iš sukarpyto mano kraujo

O ji kalba ir kalba, kaip stovi ant galvos, bet tik smėlyje

Nežino kodėl, niekur kitur,

Tik prie jūros, ir tik ant smėlio

Kai namai išeina jūros paviršiais

Pamiršę raudančius akmenis

O aš pasilieku ir šaudau tuščiais šoviniais

Riedančiais ašarų kanalais

Ir visi galvoja, kad šiandien pati

Juokingiausia mano diena

Tegul taip ir būna, Ir galvojimas tegul būna jų galvose

Nors aš norėčiau pasakyti apie viską

Tik dar tikriau

Bet namai sugrįžta ir aš juose užsirakinu su suknelėmis, kojinėmis ir knygomis.

Apie langus

Pagal ukrainiečio filosofo prof. Andrii Baumeisterio pranešimus feisbuke

1.

Mano mama paguldo langą

Pati pasirenka saugesnę vietą nakčiai Kartais virtuvėje, ant minkštasuolio

Išteplioto maistu valgant šeimai

kartais dirbtuvėje prie molberto su nebaigtu peizažu

Jai sunku bėgti į slėptuvę – širdis per silpna

Todėl ir lieka miegoti ketvirtame aukšte

Kartu su Čarliu, savo šunimi

Reguliariai jai rašau ir skambinu

Bombų prieglaudoje visi pažįstami

Dalina maistą ir vaistus tiems, kam reikia

Gyvename kaip vienas kūnas

Signalizacijos, raketų smūgiai ir sprogimai

Ką gi, puiki invazinė rūšis.

Ryte patikrinu, ar prie visų dega žalias langas

Manasis dega

Diena pakeičia naktį

Stabiliai šlykštu, nors nepykina 2022 03 01

Devintąją karo dieną

Filosofas pirmą kartą pabando mąstyti

Apie tai, kas vyksta aplinkui jį, aplinkui visus juos.

Žmonės apsigyveno urvuose

Tai atsitiko šiek tiek seniau

Nes dabar tas gyvenimas jau duoda derlių

Visų jų realybė išsiskaidė skeveldromis

Nieko bendro tarpusavyje neturinčiomis ontologijomis

Jų daug, ne viena, ne dvi ir ne trys

Savo gerai apgyvendintuose pasauliuose

Žmonės įsirengė kvazi racionalius monolitinius pastatus

Pastatė iš medžiagų, sumaltų mitiniuose malūnuose

Teisinga duona kepama iš teisingų miltų

Tačiau šiandien mūsų burna ir liežuvis

Mūsų priešai.

Žodžiai nacija, humanizmas, pasaulis, Išlaisvinimas, vertybės, taika, laisvė, dievo įsakymai

Ką su šiais žodžiais daryti?

Sušluoti į šiukšlių krūvą?

Mums reikia naujų žodžių.

Bet jų nėra.

Tik susitarkime dėl vieno bazinio fakto –

Rusija užpuolė Ukrainą.

Tavo langą, filosofe, paguldė mama, Laukiu. Antra diena. Nepykina. Šlykštu stabiliai.

2022 03 04

Atšaukta kultūra. Baba Jaga ateina

Atšaukta Muratova

Atšauktas Pelevinas

Atšaukta Aš

Atšauktas Tu

Atšaukti Mes

Atšaukti Jie

Atšauktas orumas

Atšauktas pasitikėjimas

Atšauktas kaimynas

Atšauktas džiaugsmas

Atšaukta vakarienė

Atšaukta lova

Atšauktas sapnas

Atšauktas saulėlydis

Šaukta Europa

Šauktas pasaulis

Šauktas Tėvas

Šaukta Motina

Šauktas Brolis

Šaukta Sesė

Šauktas Jėzus

Šauktas Alachas

Šauktas Prezidentas

Šaukta Dievo Motina

Peršauta mergaitė

2.

Arvydo Stačioko nuotr.

Peršautas berniukas

Peršautas vyras

Peršauta moteris

Peršauta diena

Peršauta naktis

Peršautas šuo

Peršauta savaitė

Peršauta sąžinė

Peršauta galva

Peršauta širdis

Širdis

Širdis

Peršauta širdis

Tuk Tuk Tuk

Tuksi

Peršauta Ukraina

Tuk Tuk Tuk

Atšaukia

Atšaukia

Atšaukia

Save iš pragaro

Save iš vergijos

Save iš holodomoro

Peršauta Ukraina

Atšaukia mane

Atšaukia tave

Atšaukia mus

Peršautus gulaguose

Peršautus bunkeriuose

Peršautus

Atšauktus Šauktus

Užpustytus

Sudegintus

Visus

Juos

Mus

Arimus

Laukus

Atšaukia sėklą

Nesidaugins priešas

Baba Jaga

Molotovais

Spjaudalais

Stingeriais

Užkalbėjimais

Nesidaugins priešas

Nestovės jums

Vyrai, oi nestovės

Kultūra atšaukta

Klaupkitės

Maldaukite

Baba Jaga ateina

2022 03 02

Nijolė KLIUKAITĖ

Lai šviesa...

Laisvė užgimsta įsčiose kalbėjo sena čigonė su viena kryžiuku užadyta akim po voku kažkas vartėsi tarytum ketintų praplėšti siūlę arba odos raukšles tarytum už jų po jomis kaltųsi koks žvėrelis gėlė arba paukštis snapu draskantis voką iš vidaus nelyg lukštą miego kiaušinio reginčioji akis žiūrėjo į mane taip lyg gręžtų įsčias kurios išnešiojo ir išplukdė dukras o laisvė su jomis įkvėpti nespėdavo nerdavo vis gilyn į mėlynąsias svajonių pievas ir dar giliau dar giliau pro mirties akiduobes į gyvojo kraujo duburius kur sproginėjo troškimų petardos ir žiebėsi karštos ir šaltos ugnelės tarytum žiemos šermukšniai viliojantys nekaltus plunksnuočius tada supratau kad mano laisvė medinė apaugs ji žieve lapais ir sėklom esu žalia moteris toji pirmoji netyčia sunokinusi pažinimo obuolį ant lūžinėjančių nuo svorio šakų jau tada žinojau kad nemokėsiu jo ginti nuo plėšiančių rankų nemokėsiu jo ginti savimi nuo savęs esu moteris ir stengiuosi apsisiausti ūkais susisupti į vėją ledėjantį nuo svetimų prisilietimų bet užsiliepsnojanti ugnimi nuo bučinių esu moteris galiu užmušti meile tarsi įkaitintu adatos smaigaliu ir man gaila tų žalių žmogeliukų nemokančių sukirčiuot savo laisvės esu moteris ir viską sugeriu įsčiomis šviesą ir nakties spindesį pavasario paukštelius ir mirtį sproginėjančią už kalvos už sienos ir netgi stovinčią už nugaros galiu sulydyti savyje tuos tankus laivus lėktuvus metančius iš viršaus mirties lietų šūvius ir nuoskaudas esu moteris vasaros saulėgrįžą iškryžiuojanti tiesiaisiais ir įstrižiniais kryželiais išaudžianti šviesos medį ir pražydinanti aštuonkampėm žvaigždutėm nokinančiom aušrą ir saulės stulpus globiančius beigi saugančius esu moteris kantriai nokinanti javą ir braukianti rasą nuo žilų žemės plaukų esu moteris burianti save nuo vieno ryto lig kito o čigonė žiūrėk ir vėl čia dabar sako man išrauk savo patį ilgiausiąjį plauką ir patį juodžiausią būt gerai nedažytą bet jei tokio neturi rauk ir žiūrėk ar skrenda jeigu skrenda tai viskas gerai suras jis patį didžiausią pasaulio skriaudiką ir apsivynios aplink kaklą o kitą rytą saulė pakils ir nudžiovins visas nesąmones kaip rasą nuo žolės žalios ligi pasiutimo

Arvydo Stačioko nuotr.

Krintančio lapo medžioklė

RIEBŽDAITĖ

Misisipė stovi po medžiu ir bando nufotografuoti krintantį lapą, ji ieško šviesos ir šešėlių žaismo, kompozicijos perspektyvoje. Jai, aišku, nepavyksta, bet ji turi svajonę. Ji yra apskaičiavusi, kaip viskas turi būti: turi ilgai stovėti po medžiu, lapas turi kristi labai lėtai ir ilgai suptis ore. Turi sulaukti momento, kai jis atitrūks nuo medžio ir pradės savo kelionę. Turi pagauti tą momentą, kai lapas bus pasisukęs tam tikru kampu, kad gražiai estetiškai atrodytų ir suprastum, jog tai – krintantis lapas. O laiko nepaprastai mažai. Lapo kotelis turi būti grakščiai išsirietęs. Turi žaisti šviesa ir šešėliai. Turi turėti gerą techniką. Turi būti ruduo. Diena be vėjo. Greičiausiai paskutinės spalio ar lapkričio pradžios dienos. Galų gale tu turi būti laisvas ir turėti daug laiko, kad diena po dienos eitum ir medžiotum krintantį lapą. Turi labai mėgti beprasmybę. Gali paaukoti visą mėnesį, taip ir nepagavęs krintančio lapo, ir paskui beviltiškai laukti kito rudens. Štai ir viskas, ko reikia medžioklei.

Kas galėtų savo gyvenimo tikslu pasirinkti krintančio lapo medžioklę? Tik Misisipė. Ir, žinote, kaip būna, medžiotojai renka trofėjus. Taip ir Misisipė, čia būtų lapas Nr. 1, seno ąžuolo, lapas Nr. 2, raudono klevo, lapas Nr. 3, senos liepos, apvalutis, nutviekstas besileidžiančios saulės šviesos. Lapas Nr. 4... Misisipė kol kas neturi jokio trofėjaus. Kaip baisu gyventi, kai neturi nė vieno trokštamo trofėjaus ir greičiausiai niekada neturėsi, nes tai – svajonė, neįgyvendinama. Ak, o jei pagautum tą momentą, kaip lapas atitrūksta, kai lapas ir jį su medžiu jungusi šaka išsiskiria amžiams, bet tu pagauni tą

mažytį tarpelį, tą jų atsiskyrimo momentą. Tai jaudina tik Misisipę, nes ji yra labai keistas žmogus, į jos galvą nuolat įsisunkia kažkokios beprotiškos idėjos. Kas per patogumas – fotografuoti prie šakos prikibusį, tarp krūmo šakelių užstrigusį ar nukritusį lapą – net ir elegantiškai nukritusį ant suoliuko. Nepadoriai patogu. Žinoma, jungiančią šakelę galima retušuoti ir sukurti krintančio lapo įspūdį, bet tai ne Misisipės stilius. Misisipė prisėda. Ir staiga išgirsta, kad savo galvoje kalbasi su kažkuo kitu, nei visada kalbėdavosi iki šiol. Žmonės gal ir nepastebi, bet savo galvose jie nuolat su kažkuo kalbasi. Ir kartais tie balsai galvoje būna labai nemalonūs, pikti, kritiški, smerkiantys ar net besityčiojantys, grasinantys ir pan., savo galvoje kartais gali labai konfliktuoti. Žmonės yra taip įpratę prie savo galvos, kad tokių dalykų paprastai nepastebi ir galvoja, kad čia tiesiog jie. Tai gali atrodyti absoliučiai beprotiška idėja, bet nieko panašaus. Kartais ten būna net visas būrys, ir kai kurie labai rėkia, nori perklykti vienas kitą. Kartais žmogaus galvoje gyvena košmariška realybė, ir žmogus gyvena košmariškoje galvos realybėje.

Ji sėdėjo ant suoliuko, o lapai krito, visiškai abejingi Misisipės svajonei, suposi sau laimingi aplink Misisipę, vienas net nusileido jai ant peties, ir ji suprato, kad savo gyvenime neteko kažko labai svarbaus. Ne, ne, tai ne dar viena praleista galimybė sumedžioti krintantį lapą. Tai skaudu sakyti ir girdėti, bet galvoje dingo nuolat tarpusavyje besipjaunantys tėvo ir motinos balsai, besipjaunantys tikrąja ta žodžio prasme – jie visą gyvenimą pjovė vienas kitą, norėjo užpjauti vienas kitą negyvai ir amžinai mylėti, bet jiems taip ir nepavyko to suderinti. Ji neteko tėvo

ir motinos, amžiams. Ji bando ieškoti jų balsų savo galvoje, bet neberanda, nebegirdi. Nėra visai tikslu taip sakyti. Ji lyg našlaitė po ilgų klajonių po pasaulį jautėsi atradusi savo biologinius tėvus, jos su jais jau niekas neberišo, nes jie dingo iš jos galvos.

Tėveliai, būkite geri, nebūkite tokie žiaurūs, kad jūsų vaikai, nuėję pas psichoterapeutą, neprarastų jūsų amžiams. Misisipė jautėsi atradusi savo biologinius tėvus. Prieš pat jos nosį grakščiai linguodamas praplaukė dar vienas lapas. Misisipė šypsosi: na, nors pasiusk. Visada taip: kaip tyčia. Kai seki, tykai, nieko nebūna, bet užtenka tik atsisėsti ir nieko nebedaryti ir lapai ima suktis apie tave, tavo nosį, pečius, plaukti pro šalį kaip laivai, tarsi amžinai su tavimi gyvybės alsavimu flirtuojanti būtis, kurios niekada nepagausi.

Savo galvoje ji kalbėjosi su psichoterapeutu. Na, dažniausiai ginčijasi, bet taip nepiktai, ir kartais net jam savo galvoje sako „eik tu nachui“, bet psichoterapeutas nepyksta. Tėvams ji taip niekada nėra pasakiusi, o jei ir pasakytų, jie vis tiek niekaip nesiliautų pjautis ir gali būti, kad visiškai į tave nežiūrėdami paleistų kokį sunkų daiktą, pavyzdžiui, kietos duonos kepalą į akį. Ne, jei tu jiems būtum pasakęs „eik tu nachui“, jie tikrai jau būtų tave nužudę, ir dabar tu tikrai nerašytum šitų eilučių. O psichoterapeutas nieko, kažkaip susitaiko ir net nekreipia dėmesio, net atrodo, kad jis negirdi tavo „nachui“, nes yra įsitikinęs kažkokios idėjos absoliučiu teisingumu ir seka paskui ją: tai vadinasi saugus prieraišumas. Einana. Kartais, atrodo, jis tavęs visiškai negirdi, kad net pradedi kalbėtis su savimi ir gali turėti savo nuomonę ir elgtis kaip tinkamas. ►

Alma

GINTARO LAŠAI

◄ Staiga ji pajunta, kaip eteryje išsisklaido „eik tu nachui“, iš pradžių suplyšta į bereikšmes raides, o ir pačios raidės ima irti, birti, kol galų gale iš šitos skambios frazės lieka tik gražus, ramus ir žvilgantis niekas, švelnus realybės kailis, kurį gali glostyti.

Na, jei niekada nestebėjote balsų savo galvoje, gali atrodyti, kad tu girdi juos, tėvą ar motiną, psichoterapeutą, ne, visiškai negirdėti jų fizinių balsų niuansų, galvoje fizinės balso ypatybės yra išnykusios, gal ir dėl to taip sunku suprasti, kad girdi ne savo, o kitų žmonių balsus. Dėl išnykusių fizinių savybių žmonės ir galvoja, kad tie balsai yra jų. Didelė tikimybė, kad nuėję pas psichoterapeutą neteksite savo dvasinių tėvų, pasverkite tai. Kelio atgal nebus: tėvų balsai išsitrins amžiams. Niekada jų nebesugrąžinsite. Kitų gerų, jums reikšmingų žmonių balsai liks.

Kartais man atrodo, kad šita istorija yra visai ne apie Misisipę. Kuo toliau, tuo labiau man pradeda atrodyti, kad šita istorija yra apie Žanetą, apie jo kovą. Jei tu paskutinių konsultacijų metu būtum matęs Žanetą, kaip jis dusdamas renka po vieną žodžius ir kalba, ir kaip dreba, virpa visas jo kūnas, tikrai taip pagalvotum. Ačiū Dievui, kad viskas vyko per nuotolį ir nereikėjo šito drebulio girdėti iš arti: tai būtų buvę nepakeliama. Ir kas tie pinigai, sumokami psichoterapeutui, jei jis savo rankomis maišo po tavo kraujus ir kartu su tavimi plaukia per kraujo jūrą. Ko verti tie pinigai. Jis plaukia kartu su tavimi per tavo kraujo jūrą. Tai yra nuostabiausia: kažkas ryžosi kartu su tavimi perplaukti tavo kraujo jūrą. Jis plaukė kartu, nors kartais ir ne viską suprato, ar laikėsi įsikibęs aklai savo idėjos ar net atrodė

tau, kad tavęs neišgirdo, buvo neteisus, buvo kitoks, Kitas, kitaip suprantantis buvo savimi, su savo principais ir įsitikinimais, savo vertybėmis, bet jis plaukė kartu su tavimi per tavo kraujo jūrą ir niekada tavęs nepaliko, neapleido. Net vijosi tave, kai tu norėdavai jam dingti iš akių ar nunirdavai per giliai ir pradėdavai springti savo krauju, jis buvo šalia, kai tu jį visaip skaudinai, nusišnekėjai, buvai be galo bjauri.

Ką tu gali pasakyti blogo apie šį gyvenimą, kai kažkas su tavimi perplaukia tavo kraujo jūras? Tu tiesiog pamilsti tą žmogų. Tu vėl pradedi tikėti žmonėmis, nes tau nieko kito nebelieka, tu tiesiog nebegali netikėti žmonėmis. O kur kiti žmonės, kurie buvo šalia tavęs ir palaikė tave kaip galėjo ir mokėjo, pavyzdžiui, gerasis intelektualusis Redaktorius, kuris yra didis poetas ir rašytojas, dramatur-

Alma Riebždaitė. Miškas naktį po lietaus.

gas. Jis taip pat buvo kartu su tavimi, ir kai kurie jau labai seniai seniai išgirsti palaikantys žodžiai iki šiol tebeskamba tavo galvoje. Tai buvo tiesiog gera linkintys, paprasti, palaikantys žodžiai. Visada skambės. O Filosofas, kuris klajūnei surašė dešimtukus ir norėjo padėti. O dar kiti, kurie tave palaikė, mylėjo tave, tikėjo tavimi. Dažnai pagalvoju apie Filosofą, ką jis pasakytų apie šituos baime ir nerimu pertvinkusius laikus, apie žmogaus būtį, bet jo nebėra, ir Misisipė kartais galvoja, kad pasakyti reikės jai, nes ji gali, juk Filosofas jai ne šiaip sau surašė dešimtukus už tai, kad ji per egzaminus tylėjo. Ji tik ateidavo, pasėdėdavo per egzaminą, patylėdavo kvailai vartaliodama akis, ir dešimtukas. Tai tikrai juokinga.

Ji turi pakeisti savo gyvenimo kryptį ir tai padarys iš lėto, nes yra labai didelė lėtapėdė. Pabaigusi istoriją Misisipė suplanavo išleisti šitą istoriją kaip knygą ir pradėjo metodiškai veikti. Iš pradžių pavadinimas. Misisipė susirašė variantus ir išsiuntė trims artimiausiems žmonėms, dviem draugėms ir Didžiajam Vincui, sūnui.

1. Užpiešti Misisipę švelnių žmonių mieste;

2. Krintančio lapo medžioklė;

3. Ištrūkti iš psichopatų;

4. Pavojinga knyga.

Pirmoji draugė atsakė „3“, suprantama, psichopatai visiems patinka ir yra įdomūs. Antroji draugė atsakė, kad ją patrauktų knyga Nr. 4. Sūnus parašė „2“. Misisipė visiškai pasimetė knygos pavadinimo rinkimuose. Ji skambina sūnui, norėdama sužinoti jo argumentus.

Sūnus su geriausiu draugu, kuris yra jo pusbrolis, sėdi garaže, nes dabar karantinas ir jie niekur kitur negali eiti, bet rado garažą.

– Kaip gerai, kad tu radai tą garažą, –sako Misisipė. – Per tą karantiną nuo vienatvės ir mirti, išprotėti galima.

– Aha, mama.

– O kodėl tu manai, kad tas pavadinimas geriausias? – Misisipė klausia, nes jai labai įdomi sūnaus, kuriam greitai bus šešiolika, nuomonė, kadangi labai jį gerbia ir vertina, ir papasakoja apie draugių variantus.

– Nu, mama, pati pagalvok, „Ištrūkti iš psichopatų“ – ar tavo knyga koks detektyvas ar trileris, nu ne. „Pavojinga knyga“,

nu, juk tu man dovanojai knygą „Pavojinga knyga berniukams“. Nu, mama, knygą pavadinti pavojinga knyga yra labai vaikiška.

Sūnaus argumentai yra tokie paprasti, bet tokie autoritetingi, kad Misisipė netenka žado.

– O pirmas?

Apie pirmą Didysis Vincas nieko net nekalba.

– Na, jis kažkoks ilgas ir sunkiai suprantamas, – neaiškiai sumurma Vincas.

Dabar Misisipė knygą, pavadinimu „Krintančio lapo medžioklė“, siųs į leidyklas ir, jei reikės, ieškos finansavimo. Ar reikia sakyti, kad šitą veiksmą ji gali atlikti tik dėl to, kad ji nebeturi būti gera ir žmonių, kurie ja tiki, dėka? Redaktoriaus, Filosofo, Žaneto, dėstytojų, draugų ir draugių, pažįstamų, sutiktųjų, savo vaikų dėka. „Rašyk!“, „Tu parašysi dar daug knygų ir nutapysi daug paveikslų.“

Didysis Vincas jaučia savo mamą, ir mažasis Gerdas, kuris nuolat mokina mamą, kaip jai reikia gyventi, yra puikus virtuvės šefas ir mažas didysis verslininkas, kuris sako, kad mama savo paveikslus turi parduoti labai brangiai, ir labai pyksta, kad ji taip pigiai parduoda savo paveikslus.

Vaikai negyvena nuolat su Misisipe, bet ji niekada neprarado ryšio su savo vaikais, ir, laikui bėgant, tas ryšys tik stiprėja. Jų meilė yra didelė kaip Mėnulis, kaip Visata ir dar eina truputį toliau už viso to, kas yra, ribų.

Sunkiausia yra atsisveikinti, taip. Atsisveikinti su tais, kuriuos labai myli, nes jie išeina. Jūsų keliai išsiskiria arba žmogus iškeliauja į Amžinybę. Artėja laikas, kai Misisipei iš tikrųjų reikės atsisveikinti su Žanetu. Iš pradžių tai atrodo taip baisu, neįmanoma, kol supranti, jog Žanetas yra tavyje, jo balsas yra tavyje, ir tas balsas skambės visada, kol tu iškeliausi į Amžinybę. Žmonės sako, kad tas žmogus gyvena širdyje, prisiminimuose, ne, jis lieka amžinai tavyje kaip metafizinis Kito žmogaus balsas, tu girdėsi tą Kito balsą iki paskutinio savo atodūsio. Girdi, nes mylėjai, nes to tave žudančio ir naikinančio garso takelio nereikėjo ištrinti. Tie žmonės, kurie tave supo, supa, yra tavo dienų ir naktų grojaraštis, jie kalba savo ir tūkstančiais kitų žmonių balsų į tave.

Tai galėtų būti istorija apie mamą ir tėtį, bet nėra. Džiaukitės, kurie turite ar turėjote gerus tėvus, dažnai jie nėra tobuli ar tokie, kokių mums norėtųsi, mylėkime juos ir vertinkime. Misisipė nepraranda vilties, kad kažkas jos ir tėvų santykiuose dar gali pasikeisti, megzti ryšį su žmogumi niekada nėra per vėlu, galų gale juk ji surado savo tėvus, bet dabar tai yra istorija apie Žanetą, kuris niekada tavęs nepaliko.

Iš pradžių Žaneto vardas man atrodė juokingas, bet dabar man jis asocijuojasi su Žanos D’Ark, didžios kovotojos, vardu. Žmogaus gebėjimas su kitu žmogumi perplaukti jo kraujo jūrą leidžia man iš naujo patikėti žmogumi, nepaisant karų, koncentracijos stovyklų ir terorizmo aktų.

– Ar tu gali patikėti, Misisipe, kad parašei šitą istoriją?

– Ne.

– Ar galėtum patikėti, kad gali ir vėl tai pakartoti ar sukurti ką nors nauja?

– Ne.

– Taip ir piešiant paveikslus. Tu niekada netiki, kad tau išeis, pavyks, bet tau išeina ir pavyksta, tiesiog taip yra. Aš sakau, kaip yra, o žmonės sugalvos, kaip protingai tai paaiškinti.

Misisipei gimsta mintis apie Šventą Erdvę, tai yra teritorija tarp dviejų žmonių, teritorija, kuri priklauso tik tiems žmonėms, ir niekas, absoliučiai niekas, negali į tą teritoriją įžengti ar įsibrauti, niekas negali jos pakartoti, nukopijuoti irgi. Gali tik bandyti įminti Šventos Erdvės mįslę, kurti švelnias užuominas apie Šventą Erdvę. Laimingi yra tik tie santykiai, kurie šią Šventą Erdvę turi, kuria, puoselėja ir kultivuoja švelnumą, atlaidumą, kantrybę, išmintį, charakterio tvirtumą. Visa kita yra pasmerkta žlugti.

Misisipė mato, kaip klevo lapas atsiskiria nuo medžio šakos ir pradeda savo kelionę, pradeda skristi. Tikrovė yra sulėtėjusi tūkstantį kartų, ir ji gali daryti, ką nori ir kaip nori, bet jai nekyla ranka fotografuoti, nes tai pernelyg intymu. Yra dalykų, kurių negali įrašyti, negali sustabdyti, negali pasiglemžti, dalykų, kurių negali turėti, nes jie tik yra.

Tai – ne mirtis, tai – kelionė, kurioje kiekvienas iš mūsų kaip individualus asmuo ir kaip Visata, kurią simbolizuoja Medis, pasitinkame savo baigtinumą.

Sąžinė mene

O.HENRY

– Aš niekaip negaliu priversti savo kompaniono Endžio Takerio laikytis teisėtų padoraus sukčiavimo normų, – kartą pasakė man Džefas Pytersas.

– Endžio per daug turtinga vaizduotė, kad galėtų būti padorus. Jis išrasdavo tokius pilnus apgaulės, tokius superfinansinius pinigų „pasidarymo“ būdus, kad juos uždraustų net geležinkelių kompanijos nuolaidų nuostatai.

Aš pats iš principo niekad neimu nė vieno dolerio iš artimo savo, nedavęs jam ko nors mainais – medalikėlio iš falsifikuoto aukso ar darželio gėlių sėklų, ar tepalo nuo strėnų gėlos, ar biržos popierių, ar viryklių šveitimo miltelių, ar pagaliau nors kokio pliaukšt per viršugalvį, kad užvesčiau ant kelio prie pinigų. Spėju, kad kokie nors mano protėviai yra kilę iš Naujosios Anglijos1; jie ir perdavė man tokią tvirtą ir nepalaužiamą policijos baimę.

Bet Endžio šeimos kilmės medis – kitokios prigimties. Jis, ko gero, galėtų atsekti savo genealogiją tik iki kokios nors finansinės korporacijos.

*

Vieną vasarą, kai mes lankėmės vidurio Vakaruose ir šelpėme visą pramonę Ohajo lygumoje, siūlydami šeiminius albumus, miltelius nuo galvos skausmo ir tarakonų naikinimo skystį, į Endžio galvą pasibeldė nauja finansinė kombinacija, labai pelninga ir ypač „mėgstama“ visų teisinių valdžių.

Džefai, – sako jis, – mano nuomone, laikas mums palikti tuos griežčių mėgėjus ir apdovanoti dėmesiu kokį nors geriau maitinantį bei vaisingesnį darbelį. Jeigu mes ir toliau grybščiosim iš tų vargo bičių jų menkus pinigėlius, tai mus priskirs prakišinėtojams. Kaip tau idėja – šokt į pačią dangoraižių šalies tankmę ir pakasyti kokius stambius elnius?

Ką gi, – pratariu aš, – mano stiliaus išskirtiniai bruožai tau žinomi. Aš teikiu pirmenybę sąžiningam legaliam bizniui,

tokiam, kokiu mes dabar užsiimam. Kai aš paimu pinigus, mėgstu palikti mano pirkėjo rankose kokį nors užvaldantį dėmesį daiktą, kad jis gėrėtųsi juo ir nelabai atidžiai stebėtų, į kurią pusę aš nusiplaunu, net jeigu tas daiktas būtų Juokų Verta Trijų Pirštų Kombinacija, Skirta Jo Akims Apdumti2. Bet jeigu tu sugalvojai kokį naujutėlaitį dalyką, Endi, – sakau aš, – dėstyk, paklausysim. Ne taip aš jau prisirišęs prie smulkios apgaulės, kad atsisakyčiau, jeigu mainais man pateikia ką nors geresnio.

– Aš vis pagalvodavau, – pradėjo Endis, –kaip čia suorganizavus nedidelę apsiaustį –tokią paprastą, be šunų, be varovų ir be ypatingo triukšmo – ir pamedžioti tokioj amerikietiškų Midų3 bandoj, kuri šnekant vadinama pitsburginiais milijonieriais.

– Niujorke? – tikslinuosi.

– Ne, mieliausias, – atsako Endis. –Pitsburge. Ten jie spiečiasi. Niujorko jie nemėgsta. Būna ten retai ir tik todėl, kad iš jų to laukiama.

Pitsburgo milijonierius, patekęs į Niujorką, – tas pats, kas musė, įkritusi į puodelį karštos kavos: žmonės žiūri į jį, kalba apie jį, o jam iš to jokios naudos. Niujorkas tyčiojasi iš jo, kad jis prašvaisto krūvas pinigų tame veidmainių, snobų ir pašaipų mieste. O iš tikrųjų jis ten beveik nieko neišleidžia. Kartą aš mačiau išlaidų sąrašą, kurį sudarė vienas Pitsburgo gyventojas – turtas penkiolika milijonų – po to, kai pragyveno dešimt dienų tame niekatauškių mieste. Štai koks buvo sąrašas:

Kelionė gelež. ten ir atgal – 21 $

Važ. kebu į viešb. ir atgal – 2 $

Viešb. sąsk. (po 5 $ per dieną) – 50 $

Arbatpinigiai – 5 750 $

Iš viso – 5 823$ – Štai jis, Niujorko balsas, – tęsia Endis. –Šis miestas – grynas padavėjas. Jeigu jam duosi per daug, jis atsistos prie durų ir apie jūsų sąskaitą pradės laidyti sąmojus su drabužinės berniuku. Kai Pitsburgo gyventojas nori išleisti savo pinigus ir gėrėtis gyvenimu, jis sėdi namuose. Ten mes jį ir pagausime.

Na, trumpai tariant, pasidėjome mes su Endžiu savo Paryžiaus žalumą ir antipirini-

nius miltelius, ir albumus pas vieną draugą rūsyje ir išvykome į Pitsburgą. Endis neturėjo iš anksto sudaryto priekabių ir prievartinių veiksmų plano, bet jis kaip visuomet labai pasitikėjo savo nedorovinga prigimtimi, kuri, prasidėjus „reikalui“, iškart mokės pasinaudoti mažiausia proga.

Pritardamas manosioms savisaugos ir dorovingumo idėjoms, Endis prižadėjo, kad, jeigu aš aktyviai ir apeidamas įstatymus įsijungsiu į bet kurį verslą, kokį tik jis sugalvos „pažadinti“, auka už savo pinigus gaus kokį nors dabar esantį ir konkretų dalyką, kurį galima suvokti regėjimu, lytėjimu, uosle ar skoniu, – taigi mano sąžinė galinti būti rami. Šitaip susitarus, aš pasijutau doresnis ir daug linksmiau įsitraukiau į tą negarbingą darbą.

– Endi, – kalbu tapnodamas greta jo per dūmus šlako keliuku, kurį jie ten vadina Smitfyldo gatve, – ar tu „apmodeliavai“, kaip mes susipažinsime su tais kokso karaliais ir luitinio ketaus spaudėjais? Žinoma, aš nenoriu sumenkinti savo vertės ir sugebėjimo deramai laikytis svetainės manierų bei elgesio su visokiomis ten alyvų šakutėmis ar pyragų peiliais, – išsiplečiu aš, – bet ar nepasirodys, kad patekti į tų pigių cigarų mėgėjų salonus yra daug sunkiau, nei tau atrodo?

– Jeigu ir yra koks kliuvinys, – skelbia sprendimą Endis, – tai tik mūsų pačių mandagumas ir kultūringumas. Pitsburgo milijonieriai – paprasti žmonės, atviraširdžiai, nepretenzingi, demokratiški vyrai.

Jų elgesys prastas, net būna netašytas, ir nors jie mėgsta pasirodyti esą smarkūs, nesivaržantys, po tomis manieromis slypi šiurkštumas ir neišsiauklėjimas. Vos ne kiekvienas kilo iš tamsumos, – aiškina Endis, – jie ir gyvens beveik patamsyje, kol miestas įsitaisys dūmų valytuvų. Jeigu mes elgsimės natūraliai, nereikšime jokių pastabų, nevengsime jų saliūnų, bet ir sugebėsime nuolat skelbti apie save taip garsiai, kaip tie importiniai griozdai ant plieno bėgių, tai nebus jokių sunkumų su jais susipažinti viešumoje.

Taigi, taip vaikštinėjome mudu su Endžiu po šį miestą tris ar keturias dienas, vis „prisimatuodami“ vieną ar kitą. Kai kuriuos milijonierius jau pažinojome iš matymo. Vienas jų kiekvieną dieną, pravažiuodamas pro mūsų viešbutį, sustodavo prie durų ir užsisakydavo kvortą šampano. Padavėjas atneša jam butelį, atkemša, o jis – capt! Užsiverčia tiesiai į gerklę ir iki dugno. Iškart matyti, kad prieš susikraudamas turtus dirbo fabrike stiklo pūtiku.

*

Vieną vakarą Endis nepasirodė pietų metu, grįžo tik apie vienuoliktą ir – tiesiai pas mane į numerį.

– Vienas užkibo, Džefai, – iškart pasakė. –Dvylika milijonų. Nafta, valcavimo gamyklos, nekilnojamasis turtas, gamtinės dujos. Geras vyras – jokių keistenybių. Visus savo turtus uždirbo per pastaruosius penkerius metus. Dabar samdo krūvą profesorių, kad dėstytų jam apie meną, literatūrą, vyriškus drabužius ir visokius tokius niekelius.

Pirmąkart pamačiau jį, kai ką tik buvo laimėjęs lažybas su Plieno tresto atstovu, kad šiandien Alegenio4 plieno valcavimo fabrike

įvyks keturios savižudybės. Kirto iš dešimties tūkstančių dolerių. Ta proga kiekvienas norintysis galėjo ateiti ir sveikinti jį, ir kiekvieną jis pavaišindavo stiklu viskio. Kažkodėl aš jam patikau, ir jis pasiūlė man kartu papietauti. Mes nuėjome į restoraną Daimond alėjoje, atsisėdome prie stalelio, gėrėme kibirkščiuojantį mozelį, valgėme austres su padažu, desertas – kepti tešloje obuoliai.

Paskui jis panoro parodyti man savo viengungišką butuką Liberti gatvėje. Plotelis – dešimt kambarių, tiesiai virš stalų su jūros gėrybėmis, ypatingas priedas – vonia viršutiniame aukšte. Sakė, kad jam kainavo aštuoniolika tūkstančių dolerių apstatyti tą rezidenciją, ir aš juo tikiu.

Viename kambaryje – paveikslai už keturiasdešimt tūkstančių, kitame – visokios retenybės ir senienos už dvidešimt tūkstančių. Jo pavardė Skaderis, keturiasdešimt penkerių metų, jis mokosi skambinti pianinu, jo naftos fontanas kiekvieną dieną duoda po penkiolika tūkstančių barelių naftos.

– Gerai, – sakau aš. – Pirminis projektas – patenkinamas. Bet kei vūli vū?5 Kam mums tas meninis šlamštas? Ir ta nafta?

– Na, to žmogaus, – susimąstęs tvirtina Endis, sėdėdamas ant lovos, – nepavadinsi paprastu vertelga. Kai rodė savo retenybių spintą, jo veidas tviskėjo kaip kokso krosnies durelės. Jis sako, kad jeigu jam pavyks atlikti dar kelias stambias operacijas, tai, palyginti su jo rinkiniu, Dž.P.Morgano gobelenų ir Ogestos, Merilande, karolių kolekcijos atrodys kaip stručio gurklio turinys magiškojo žibinto ekrane.

– O paskui jis parodė nedidelį drožinėlį, –tęsia Endis, – tokį, kad iškart matyti – puikus daiktelis. Maždaug dviejų tūkstančių metų senumo, sako jis. Matau – lotoso žiedas ir jame moters veidas, – viskas išdrožta iš vieno gabalo dramblio kaulo.

Skaderis pažiūri kataloge ir man apibūdina. Vienas Egipto drožėjas vardu Kafra išdrožė karaliui Ramziui II du tokius daiktelius kažkuriais metais dar prieš Kristų. Antrasis dingo ir iki šiol nerastas. Senienų prekeiviai ir antikvarinių daiktų entuziastai išmaišė visą Europą – nė ženklo, niekas neregėjo. Skaderis sumokėjo du tūkstančius dolerių už tą, kurį turi. ►

Ričardo Šileikos nuotr.

GINTARO LAŠAI

◄ – Oho, gerai, – pertraukiu jį. – Varai kaip užsuktas. Aš maniau, kad mes atvažiavome čia pamokyt milijonierių, kaip daryti biznį, užuot iš jų mokęsi meno...

– Turėk kantrybės, – maloniai sako Endis. – Gali būti, dūmai netrukus prasiskleis, ir mes išvysime, ko ieškom.

Visą kitą rytą Endis buvo kažkur išėjęs. Iki pusiaudienio jo nemačiau. Jis grįžo ir per visą koridorių pašaukė mane, kad ateičiau pas jį į numerį.

Išsitraukė iš kišenės apvaloką ryšulėlį sulig žąsies kiaušiniu didumo ir atvyniojo popierių. Ten buvo lygiai toks pat dramblio kaulo drožinys, kokį jis pasakojo matęs pas milijonierių.

– Prieš valandėlę, – pradėjo pasakoti, –užeinu aš į senienų krautuvėlę – ten kartu ir lombardas – ir dairausi. Žiūriu – beveik visai užkrautas senais durklais ir kitokiu šlamštu – šitas! Krautuvininkas sako gavęs kaip užstatą prieš kelerius metus, manąs, kad jį čia atsivežę arabai, o gal turkai ar kiti perėjūnai, kurie tada gyveno ten, apačioje, palei upę.

Aš pasiūliau jam du dolerius, bet, matyt, iš mano akių jis nuspėjo, kad man jis baisiai reikalingas, nes pasakė, jog atimtų iš savo vaikų paskutinį kąsnį, jeigu leistųsi į kalbas apie kainą, mažesnę nei trys šimtai trisdešimt penki doleriai. Galų gale aš gavau jį už dvidešimt penkis dolerius.

– Džefai, – toliau kalba Endis, – pažiūrėk! Tai yra tikslus Skaderio drožinio dublikatas. Absoliuti anojo kopija. Neabejoju – jis sumokės du tūkstančius dolerių taip vikriai, kaip pasikiša po kaklu servetėlę prie stalo. Ir, šiaip ar taip, kodėl jis negalėtų būti kitas tikras, to paties seno čigono tada išdrožtas?

– Kodėl ne, tikrai? – palaikau jį. – Bet kaip mes įkalbėsime mūsų milijonierių geranoriškai nusipirkti tą dalykėlį?

Dėl šito reikalo Endis jau turėjo sugalvojęs planą, ir aš papasakosiu, kaip jį įvykdėme.

*

Aš įsigijau mėlynus akinius, apsivilkau savo juodą surdutą, pasitaršiau plaukus ir pasidariau profesoriumi Piklmenu. Nuėjau į kitą viešbutį, užsiregistravau ir pasiunčiau telegramą Skaderiui, siūlydamas tuoj pat atvykti pas mane svarbiu meno reikalu. Nepraėjo nė valanda – atsibeldžia liftu!

Toks neaiškus tipas, skardaus trimito balsu, aplinkui – debesis kvapų, Konektikuto įvynioklių6 ir naftos.

– Sveiks, profess! – aidi koridoriuj. – Koks veikimas?

Aš dar pasitaršau plaukus ir įdėmiai žiūriu į jį pro mėlynus stiklus.

– Sere, – rimtai tariu. – Ar jūs esate Kornelijus T.Skaderis? Iš Pitsburgo, Pensilvanijos?

– Tas pats! – šūkteli jis. – Einam, išmesim po drinką

– Aš neturiu nei laiko, nei noro, – atkertu, – užsiimti tokiais žalingais ir kenksmingais atrakcionais. Atvažiavau čia iš Niujorko vienu biz... meno reikalu.

Sužinojau, kad jūs turite vieną egiptietišką Ramzio II laikų dramblio kaulo drožinį, vaizduojantį karalienės Izidės galvą lotoso žiede. Buvo sukurti tik du tokie drožiniai. Vienas dingo prieš daugelį metų. Neseniai aš vienoje sen... nežymioje Vienos galerijoje suradau ir įsigijau tą antrąjį. Dabar noriu dar nupirkti iš jūsų. Sakykite kainą.

– Tai fain, po šimts, profess! – trimituoja Skaderis. – Jūs radote antrąjį? Parduot jums savo? Ne. Manau, Kornelijui Skaderiui nebūtina parduoti to daikto, kurį jis turi savo kolekcijoje. Ar turite tą drožinį čia, profess?

Aš rodau drožinį Skaderiui. Jis atidžiai tiria jį iš visų pusių.

– Tai – tas dirbinys, – sutinka. – Manojo dublikatas. Kiekviena įbrėža ar linkis – tokie pat. Klausykit, ką aš padarysiu, – skelbia jis. –

1„Naujosios Anglijos“ – orig. New England; Naujoji Anglija – istorinis geografinis JAV šiaurės rytų regionas, kur gyveno puritonai, pasižymintys kraštutiniu religingumu; čia prasidėjo anglų kolonizacija: pirmieji kolonistai išlipo į krantą prie Plimuto uolos 1620 m.

2„Juokų Verta... Akims Apdumti“ – orig. Komical Kuss Trick Finger Ring for Squirting Perfume in a Friend’s Eye; „veiklioji“ pabaiga pažodžiui: „...Įpurkšti kvepalų į draugo akį“.

3„amerikietiškų Midų“ – orig. Midus Americanus; Midas – graikų mitologijoje Frigijos karalius, labai pasitikintis savimi ir didelis nemokša; už bausmę Apolono apdovanotas asilo ausimis, kurias slėpė po specialiais kaušeliais; dievas Dionizas buvo suteikęs jam galią paversti auksu visa, ką tik palies.

Aš neparduosiu – aš nupirksiu! Duodu už jūsų du tūkstančius penkis šimtus dolerių.

– Kadangi jūs neparduodate, parduosiu aš, – sakau. – Prašom, stambiais. Keli žodžiai – sutarta, toks esu. Šįvakar turiu grįžti į Niujorką. Ryt akvariume – mano paskaita.

Skaderis siunčia čekį žemyn, viešbutis jį išgrynina, aš gaunu pinigus. Jis išeina nešinas senovės kūriniu, o aš skubu atgal pas Endį, kaip ir buvome susitarę.

*

Endis žingsniuoja pirmyn ir atgal po kambarį, žvilgčiodamas į savo laikrodį.

– Nagi? – sutinka mane.

– Dvidešimt penkios šimtinės, – atsakau. – Grynais.

– Mums liko vienuolika minučių, –fiksuoja, – kad pagautume tą, einantį į vakarus. Čiupk savo bagažą.

– Kam taip skubėti? – bandau jį nuraminti. – Biznis – švarus. O jeigu net pasirodys, kad mūsų dalykėlis – tik originalaus drožinio imitacija, vis tiek reikia laiko, kad susigaudytų. Ir Skaderis, atrodo, buvo įsitikinęs, kad jis – originalas.

– Taip ir yra, – sutinka Endis. – Jis – jo paties. Vakar, kai žiūrinėjau jo retenybes, jis minutėlei išėjo iš kambario, ir aš įsikišau į kišenę. Dabar... gal pakelsi lagaminėlį ir pasijudinsi?

– Tai kam tada reikėjo... – dar spėju ištarti kambaryje, – išgalvoti pasakėlę apie antrą, surastą toj krau...

– Ai, – mosteli man Endis, – iš pagarbos tavo sąžinei... Lekiam!

Versta iš O.Henry. Conscience in Art. The Complete Works of O.Henry. N.Y., Garden City: Doubleday&Company, 1953.

Iš anglų kalbos išvertė ir komentarus paruošė Jeronimas BRAZAITIS

4„Alegenio“ – Pitsburgo priemiesčio Allegheny.

5„kei vūli vū?“ – orig. kay vooli voo? – Pytersas iškraipo prancūzišką frazę „que voulez vous?“ – „ko [jūs] norite?“

6„įvynioklių“ – orig. wrappers; paniek. prastų cigarų liet. atitikmuo (kitos wrapper reikšmės: knygos aplankas; banderolė; vyniojamasis popierius; chalatas) pateikiamas skaitytojams todėl, kad šis kartas – jau antras, kai autorius kritikuoja amer. cigarų kokybę; pirmą kartą, kai liet. juos įvardijau „pigiais cigarais“ (2-ajame šio aps. penktadalyje), O.Henry smogė tikrai kietai: žodžiu stogie –sunkus (aulinis) batas, o visa frazė orig. buvo tokia: „the salons of the stogie smokers going“. Dabar jausimės bent trumpai pabendravę su Nepakartojamos išmonės MEISTRU.

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (3)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Iškili asmenybė kiekvienam yra tam tikra žinia. Ką skleidžia Immanuelio Kanto vardas? Atsakymas – ne iš lengvųjų. Nežinoma, ar populiari ši asmenybė buvo senojoje Klaipėdoje. Tai netyrinėta. Šio mąstytojo vardas Klaipėdoje garsiai buvo prisimintas tik XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais. Tad ir pasižvalgykime po I.Kanto vardu pažymėtas vietas.

Vardas – tai nuoroda į žmogų ir kartu jam parinktas linkėjimas. Prasmingas, malonus ausiai ir bene daugiausia kasdien ištariamas ar girdimas šis žodis – kiekvieno žmogaus gyvenimo kodas. Tik mokėkime iššifruoti, kas mūsų varduose įprasminta. Šį uždavinį padės išspręsti ir antroponimikos mokslas, nagrinėjantis vardų kilmę ir reikšmes. ►

I.Kantas. 1920. Dailininkas – Heinrichas Wolffas (1875–1940). Iš Aleksandro Popovo paveikslų kolekcijos.

Jovita SAULĖNIENĖ Vardo magija

I.Kantas ir jo bičiuliai. 1892. Dailininko Emilio Doerstlingo (1859–1940) paveikslo centre –namų šeimininkas, skaitantis laišką, prie stalo sėdintys J.C.Jacoby, Ch.J.Krausas, E.T.Hofmanas ir kitos Karaliaučiaus įžymybės, temperamentingai reaguojančios į laiško turinį. Prie lango stovi tarnas Lampė.

◄ Kultūrinėje terpėje vardai įgauna specifinių spalvų ir atspalvių. Prof. Christiano Grafo von Krockowo žodžiais tariant, vardai – „tarsi indai, kurie kažką saugo“. Mitologiniame mąstyme vardas apima reiškinio esmę, sielą ir teikia valdymo galią. Vardas ne tik

kiekvienam asmeniui įpareigoja siekti vykdyti juo suteiktą misiją. Vardas turi ir magiškos galios. Neatsitiktinai valstybės ar miestai pasirenka savo globėjus. Pvz., Lenkijos globėja yra šv. Bronislava, Prūsijos – šv. Darata, Klaipėdos miesto – šv. Jonas evangelistas ir pan.

I.Kanto vardas

I.Kantas gimė Karaliaučiuje per šv. Immanuelio vardo dieną. Mama naujos gyvybės atėjimą į gyvenimą užfiksavo savo užrašuose: „1724 m. balandžio 22 d., sekmadienį, rytą 5 valandą mano sūnus Emmanuelis gimė šiam pasauliui ir 23 dieną šventuoju krikštu apsaugotas šių krikštatėvių pastangomis (...) Dievas tepriima savo malonės sandoron iki palaimintos pabaigos Jėzaus Kristaus valiai. Amen.“ Krikštytas jis buvo biblinio personažo vardu Emmanueliu, reiškiančiu „Dievas su mumis“. I.Kantas didžiavosi savo vardu ir laikė sau tinkamu. Suaugęs jis pakeitė pirmąją raidę „E“ į „I“. I.Kanto vardas arba tas „Dievas su mumis“ – tai pirminė nuoroda į šios asmenybės teiginius apie žmogiškumą, valingą savosios asmenybės ugdymą, jo mintis, sulaukusias gausaus būrio pasekėjų. Žinoma, neatmetami ir kiti variantai, priklausomi nuo kiekvieno supratimo.

I.Kanto taisyklės

I.Kantas nugyveno ilgą kūrybingą gyvenimą, laikydamasis savo paties susikurtos taisyklių sistemos, kuri buvo įdomi ne tik

Biržos tiltas ir Dangės pakrantė 1934 m.

amžininkams. Ji savaip patraukli net praėjus beveik trims amžiams.

Pirmiausia krenta į akis I.Kanto dienotvarkė, reglamentuota taisyklėmis. Jis tvirtino, kad žmogui reikia mažiau miegoti, nes „patalas – ligų lizdas“. Jis pats atsikeldavo 5 val. ryto ir, išgėręs du puodelius silpnos arbatos bei surūkęs pypkę, rengdavosi paskaitoms, kurios prasidėdavo 7 val. Po jų sėsdavo prie darbo stalo.

Valgė vieną kartą. Pietaudavo 13 val. su protingais ir guviais pašnekovais. Jo įsitikinimu, valgyti vienam neleistina, nes taip ne tik neatstatysi jėgų, bet net jas išsekinsi, likęs su savo mintimis. Žvalumą grąžina stalo kaimynai ir laisvas pokalbis. O pokalbis prie stalo – didis menas. Kad jis toks taptų, privalu kalbėtis su visais, o ne tik su kaimynu, neleisti stoti ilgai trunkančiai, visus slegiančiai tylai, neperšokti nuo vieno dalyko prie kito... Pokalbyje svarbu išvengti ginčų, o įsiliepsnojus jų aistroms, neprarasti orumo. Debatus reikėtų užbaigti pokštu, nes juokas pagerina virškinimą. Sakoma, kad I.Kantas mėgdavęs užbaigti pokalbį sentencija: „Brangūs draugai, draugų nėra.“

I.Kanto manymu, žmogui būtina vaikščioti bet kokiu oru ir būtinai vienam. Po pietų jis žingsniuodavo pamėgtu vienu ir tuo pačiu maršrutu. Grįžęs iš pasivaikščiojimų, skaitydavo. 22 val. eidavo miegoti. I.Kantas ragino domėtis filosofija, nes tai dvasinė priemonė įveikti visokius negalavimus.

Tai tik keli fragmentai iš I.Kanto gyvenimo būdo ir įpročių, kuriuos jis grindė protu, valios galia ir kurių jis šventai laikėsi. Ne vienam I.Kanto gyvenimas priminė „mašinos darbą“. Iš tikrųjų I.Kanto gyvenimas – kryptingas tikslo siekimas („Aš jau nusibrėžiau sau kelią, kurio ketinu laikytis. Aš įžengiau į jį, ir niekas neturi man trukdyti eiti šiuo keliu“. „Aš stengiausi daiktus pajungti sau, o ne save daiktams“. „Nepasiduok bėdai, drąsiai ją pasitik“). Jam tai pavyko. Ne veltui sakoma, kad „I.Kantas pats save sukūrė. Ir šiuo atžvilgiu jis unikalus“ (Arsenijus Gulyga).

I.Kanto gatvė

1926 m. Klaipėdoje nutiesta nauja gatvė, sujungusi buvusio Krūmamiesčio rajoną su Bomelsvite, Melnarage, Giruliais, buvo pavadinta filosofo garbei jo vardu. Klaipėdiečiai nors ir su pertraukomis išsaugojo

šį pavadinimą. „I.Kanto vardo parinkimas reiškė ne ką nors kita, o bandymą parodyti simbolinę sąsają tarp Klaipėdos ir Rytų Prūsijos“ (Vasilijus Safronovas). Iš tiesų gatvės pavadinimą lėmė daugiau ir svarbesnių priežasčių. Negalima pamiršti, kad I.Kanto protėviai gyveno šiame mieste. Be to, jame buvo istorinis laikotarpis, kai I.Kanto idėjų dvasia čia buvo pradėtos Prūsijos didžiosios ekonominės, socialinės, kultūrinės reformos. Tokį sprendimą galėjo paskatinti ir 1924 m. Lietuvoje paskelbtas konkursas dėl mąstytojo ryšių su lietuvybe tyrinėjimų.

Akmenimis grįstą gatvę ir blokuotus Kanto bei Pievų tako namus suprojektavo žinomas architektas Paulis Giesingas (1891–1961), gimęs Štutgarte. Į Klaipėdą jis atvyko 1916 m. ir vyriausiuoju miesto architektu buvo paskirtas 1926 m. Architektas vadovavo daugelio iškilių pastatų statyboms, siekdamas įtvirtinti bauhauzo stilių, kuriuo buvo norima atitrūkti nuo istorizmo, dekoratyvumo, atsiskirti nuo tradicijos ir įtvirtinti modernumą bei funkcionalumą. P.Giesingo projektuoti pastatai išlikę iki šių dienų. Miestą puošia buvęs taupomosios kasos ►

Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešoji biblioteka. I.Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

Įžanginį žodį 2019 m. surengtoje I.Kantui skirtoje mokslinėje konferencijoje tarė I.Kanto bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė.

◄ pastatas Liepų ir Herkaus Manto gatvių sankryžoje, Vaikų ligoninė ir kiti statiniai. Pagal jo projektus buvo išplėsta S.Dacho mokykla, rekonstruotas Klaipėdos dramos teatro interjeras (pertvarkyta scena, pakeista sienų apdaila ir pan.).

I.Kanto mokykla

1934 m. I.Kanto gatvėje iškilo architekto P.Giesingo projektuotas bauhauzo stiliaus mokyklos pastatas, kurio statybą rėmė miesto magistratas. Mokykloje buvo įrengtos 22 klasės, mokslų laboratorija, piešimo kambarys, parketu išklota sporto salė. Pusrūsyje – sargo butas. Prie mokymo patalpų galo priglaustos gyvenamosios patalpos.

Moderni mokykla, kuriai vadovavo pedagogas Fritzas Wallgahnas, tapo miesto puošmena ir pasididžiavimu.

1937 m. jai buvo suteiktas I.Kanto vardas. Čia buvo mokoma vokiečių ir lietuvių kalbomis. Mokykla veikė iki

1944 m.

1944–1945 m. pastatas perduotas kariškiams. Čia vyko povandenininkų, kitų šaltinių teigimu, ir lakūnų mokymai.

1948 m. balandžio 8 d. šios buvusios mokyklos pastate įsikūrė ir iki šiol gyvuoja Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.

I.Kanto aikštė

Klaipėdos mieste nerasime kitos aikštės, kuri būtų tiek kartų kitaip vadinta, kaip dabartinė Lietuvininkų aikštė. Skirtingos epochos ir jų savi tikslai keitė jos pavadinimus.

1935–1940 m. aikštė vadinosi I.Kanto vardu. Tačiau ji lygiagrečiai dar buvo vadinama ir Hindenburgo vardu. Paulius von Hindenburgas (1847–1934) buvo Vokietijos valstybės ir karo veikėjas, feldmaršalas, 1925–1934 m. Vokietijos, dar vadinamos Veimaro Respublika, prezidentas, 1933 m. kancleriu paskyręs Hitlerį. 1915 m. jis lankėsi Klaipėdoje. Miesto knygoje yra šio vizito metu jo paliktas įrašas. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona slaptu dekretu yra apdovanojęs jį Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu.

I.Kanto biblioteka

2019 m. Klaipėdos miesto savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas I.Kanto vardas davė naujų impulsų jos veiklai. Biblioteka siekia pateisinti šį garbingą vardą ir artina I.Kantą prie klaipėdiečių gyvenimo.

Valdyk savo prigimtį, kitaip ji valdys tave. Naktis – didinga, diena – graži. Didingumas jaudina, grožis traukia. Žmogaus protas taip linkęs kurti, kad jau daug kartų pastatęs bokštą vėl jį griovė, norėdamas pažiūrėti, kokie jo pamatai.

Per neilgą laiką jau surengtos I.Kanto asmenybei ir jo filosofijos tiesoms skirtos trys mokslinės konferencijos, kuriose aptartas filosofinis, istorinis, kultūrinis Švietimo epochos kontekstas, nagrinėta kantiškoji moralės samprata, skaityti pranešimai apie I.Kanto lietuviškų šaknų paieškas. Nemažo susidomėjimo sulaukė literatūrinė muzikinė kompozicija „I.Kanto pėdomis“, kurią atliko skaitovas Domininkas Malajavas ir pianistas Milo Longo, taip pat projektas „I.Kanto protėvių istorija“, ieškant šios iškilios asmenybės istorinių bei kultūrinių sąsajų su Klaipėdos miestu.

Rengiantis artėjančioms I.Kanto 300-osioms gimimo metinėms, bibliotekoje įvyko įdomi diskusija, dalyvaujant Pagėgių, Šilutės ir Klaipėdos kultūros veikėjams.

I.Kanto aikštė.

Asmeninio archyvo nuotr.

I.Kanto mokykla.

I.Simonaitytės biobliotekos archyvo nuotr.

I.KANTO AFORIZMAI

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.