T.Daukša: šis gyvenimas yra tai, ką verta ginti

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM)

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio pabaigos veikia jaunosios kartos menininko Tomo

Daukšos paroda „Laimės švieselės“. Instaliacija sudaryta iš miške rastų bebrų apgraužtų pagalių, jie surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis, o viršuje įtaisytos sunkiai perdirbamos LED disko lemputės. Parodos metu besisukančios disko švieselės nusispalvino mėlyna ir geltona – Ukrainos vėliavos – spalvomis. T.Daukša pasidalijo mintimis apie naujausią savo kūrinį, jo atsiradimo aplinkybes, asmeninį santykį su gamta ir menininko vaidmenį visuomenėje kritiniu laikotarpiu.

Skaistė MARČIENĖ

Žiūros taškas

– Tomai, pirmą kartą jūsų kūrinys „Laimės švieselės“ pristatytas 2020-aisiais Rygos miesto Avoti rajone Šiuolaikinio meno centro Vilniuje, „Kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje ir Talino kunsthalės organizuotame šiuolaikinio meno projekte „Džiaugsmo istorija, 4-oji dalis“. 2022-ųjų pradžioje instaliacija įkurdinta LNDM

P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje. Kaip pasikeitė kūrinys nuo, sakykime, pradinio varianto?

– Kūrinys pildosi, auga ir keičiasi.

P.Domšaičio galerijoje visi elementai susijungė į vieną vietą. Mažesnės apimties instaliacijoje dažniausiai akis įsižiūri į pavienį objektą, didesnės apimties kūrinyje žiūros taškas paveikus masyvumui, mažiau svarbus atskiras objektas, veikia visa grupė.

Žiūros taškas priklauso ir nuo konteksto. Rygoje kūrinys eksponuotas uždarame angare, ten žmonės perkeldavo vakarėlius. Ir taip tarsi įgavo prasmės disko lemputės.

P.Domšaičio galerijoje jos vakarėlio pojūčio negeneravo, kūrė kitokias reikšmes – žvaigždėtą dangų, vandenyną, šviesų tapybą. Daug lėmė ir pro langus matomi žali kiemeliai bei ekspozicinės erdvės parketas.

Ekologinis diskursas

– „Laimės švieselėse“ persvarstote ekologijos temą, tvarumą ir perteklių. Jūsų pastangos sukurti tvarų kūrinį tarsi bergždžios. Bebrų nugraužti pagaliai surišti augalinio pluošto suyrančiomis virvelėmis. Erdvėje daug išsiraičiusių elektros laidų, ilgintuvą, o LED lemputės, kažkada buvusios nepasiekiama inovacija, šiandien tapo kone pagrindiniu šviesos šaltiniu, visiškai panaikina nuorodą į ekologiją. Taigi iš pirmo žvilgsnio projektas atrodo neįpareigojantis, linksmas ir žaismingas, tačiau jis vis dėlto kelia svarbius ir aktualius klausimus, ar vaisingos ir realios yra mūsų gamtos apsaugos ir tvaraus gyvenimo pastangos. Kiek pačiam svarbi ekologija?

– Šioje parodoje ekologija yra viena iš temų, nebuvo pagrindinė, bet tapo dominuojanti. Pagrindinė tema – sunkiau artikuliuojama, kilo iš ieškojimo ir tyrinėjimo džiaugsmo. Viskas prasidėjo nuo to, kad atradome didelę bebrų buveinę su nugraužtomis vinkšnomis ir iškastais kanalais. Atrodo, atsiduri žmogui neįžengiamoje stebuklinėje erdvėje. Prasibrauni pro krūmynus ir pamatai kitokio gyvenimo oazę. Ta vieta tampa gana mistiška, gali pradėti aiškintis pasaulio raidos etapus, susikūrimo mitus.

Pradėjau galvoti apie medžiagas, apie pačią prieigą kaip naujo darbo sukūrimą. Tada atsirado augalinio pluošto virvės, antrą ar ►

Iuolaikinis Menas

◄ trečią kartą naudoti elektros instaliacijos elementai. Ekologijos tema išniro ir tarsi pradėjo prieštarauti įsuktai disko lemputei, kuri yra antiekologiška. Atsirado priešprieša ir ekologinis diskursas, kuris viešajame kalbėjime apie darbą pradėjo dominuoti. Labai įdomu. Tai patvirtina, kurios temos šiandien yra visuomenei aktualesnės arba plėtojamos, dažniau gvildenamos. Gali būti, kad dabar vėl viskas pasikeis, nes ekologija tarsi užmirštama. Dėl karo Ukrainoje atleidžiami kai kurie ekologiniai suvaržymai žemės ūkyje, kad daugiau dirbamos žemės galėtų būti užsėjama, kad būtų kompensuojamas grūdų trūkumas. Gali būti, kad vėl tas diskursas keisis, galbūt ekologija nueis į antrą ar trečią planą.

Karo prieangis

– Po parodos atidarymo praėjus mėnesiui – Rusijai užpuolus Ukrainą, instaliacija transformavosi, t. y. disko lemputes pakeitė mėlyna ir geltona šviesos. Gegužę paroda persikels į LNDM Radvilų rūmų dailės muziejų. Kodėl

VIzItINė KOrtELė

Tomas Daukša (gim. 1988 m. Palangoje) – jaunosios kartos menininkas.

2014 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA).

2019 m. VDA įgijo daktaro laipsnį. Nuo 2009 m. aktyviai dalyvauja parodose.

Kūryboje domisi įvairių sistemų ir jų elementų ryšiais. Menininkas arba pats kuria, arba stebi jau esamas sistemas – elektronines, biologines ir bendruomenines. Su mokslininko atsidavimu jis dokumentuoja jose vykstančius reiškinius, kuria modelius ir maketus, eksperimentuoja su fizikiniais reiškiniais – garsu ir šviesa.

Pradėjęs nuo tapybos studijų, t.Daukša praplėtė savo kuriamų darbų spektrą ir savo tyrimus pateikia įvairiomis formomis: meniniais artefaktais – skulptūromis, tapybos darbais, instaliacijomis, fotografine dokumentacija, schemomis. Nepaisant moksline logika paremtų tyrimo metodų, menininkas daug dėmesio skiria darbų vizualumui – tūriams ir formoms, proporcijoms, medžiagiškumui, erdvės organizacijai. Jo kūriniuose dera estetiška, įtaigi, patraukli forma ir konceptualus turinys.

nusprendėte solidarizuotis su Ukraina ir kiek šį aktą tęsite?

– Jaučiau, kad kažką reikia daryti. Kartu suvokiau, kad nieko daug padaryti negaliu. Tad pakeičiau instaliacijos švieseles į mėlynas ir geltonas. Tai tik simbolinis veiksmas, bet simbolinis veiksmas geriau nei jokio veiksmo. Galbūt ir simboliniai veiksmai gali nuvesti kažko konkretaus ir apčiuopiamo link. Bent jau parodai poziciją. Jei daugiau žmonių parodo poziciją, galbūt tai pradeda kažką reikšti. Iš kitos pusės, kaip menininkas aš nemėgstu politizuoto meno. Politikos apraiškos mene, net jei yra tos, kurias aš pats palaikyčiau, pačiam būna neskanios, kokčios. Kognityvinis disonansas. Į įvykius, šiuo metu vykstančius Ukrainoje, reagavau ne kaip menininkas, o tiesiog kaip žmogus.

Į Radvilų rūmų dailės muziejų grįš disko lemputės. Pozicija išsakyta, veiksmas atliktas, man nesinori rinkti asmeninius kreditus tragedijos sąskaita. Kol pas mus nėra aktyvaus karo ir, tikiuosi, jo ir nebus, mūsų gyvenimas turi vykti kiek tai įmanoma. Nes būtent šis gyvenimas ir yra tai, ką verta ginti.

Bebrai – gamtos atkūrėjai

– Pasikalbėkime apie bebrus. Kaip atsirado bebrai jūsų kūryboje?

– Bebrai – puikūs gyvūnai. Tekdavo su jais susidurti nuo vaikystės. Pirmą kartą bebrų namelį pamačiau prie molduobės. Tai vieta prie Palangos, kur anksčiau kasdavo molį. Iš iškasto molio Palangoje pastatė bažnyčią ir kitus pastatus. Šalia esančiuose tvenkiniuose gyveno bebrai, buvo didelis jų namelis. Su tėčiu tuose tvenkiniuose žvejodavome. Žiemą po ledu būdavo matyti bebrų paliktos šakos, nuo bebrų plaukiojimo sklisdavo burbulai. Buvo labai įdomu, bebrai –mistiniai gyvūnai, bet tada neteko gyvai jų sutikti. Tik rasdavau jų buvimo žymes –takus, namelį, nugraužtus pagalius.

Vėliau bebrus gyvai pamačiau Šventosios upėje. Žvejodamas dažnai matydavau. Sėdi, ramiai lauki, kol užkibs, bebras ant nugaros nuplaukia į lėtesnę srovę, žaidžia, matai, kaip nardo. Priplaukia iš nugaros ir, uodega pliaukštelėdamas į vandenį, gąsdina.

Menininkė Aurelija Maknytė apie bebrus yra sakiusi, kad jie yra tarsi partizanai, kurie grąžina gamtai tam tikras zonas, pavyzdžiui, atgaivina melioruotas vietas. Ši mintis padarė didelį įspūdį.

...Kenkėjai ir personažai

– Instaliaciją „Laimės švieselės“ praplečia literatūrinis kūrinys – gamtininko Selemono Paltanavičiaus vaikams skirta knyga „Bebriukų metai“ (2019). Joje pasakojama apie bebrų šeimą, jų trobelę ir gyvenamąją aplinką, kaimynus. Taip įvedėte vaikiškumo, žaismės elementų?

Pozicija išsakyta, veiksmas atliktas, man nesinori rinkti asmeninius kreditus tragedijos sąskaita.

– Mano kūryboje žaidimas ir tyrinėjimas – labai svarbios grandys. Gana rimtas žaidimas, parodų ašis. Kadangi pagaliai apdoroti bebrų, ne mano, todėl norėjosi, kad ir tekstas būtų ne mano ir net ne specialiai man rašytas, o būtų pritaikytas.

Per tekstą galima pažinti gamtininko poziciją. Vis susiduriu su faktu, kad žmonės visiškai nieko nežino apie bebrus. Esu ne kartą įsivėlęs į ginčą su tais, kurie teigė, kad bebrai minta žuvimi, o pagalius graužia šiaip sau, nameliams arba užtvankoms statyti. Tai yra netiesa. Bebrai žuvies neėda, jie yra graužikai. Bet aš kaip menininkas niekam negaliu to įrodyti. Manau, žmonėms sužinoti apie bebrus naudinga, galų gale gal baigtųsi nesusipratimai, išaiškėtų, ką tas bebras gamtoje veikia. Kol kas supratimas apie bebrą svyruoja tarp kenkėjo, piktybiškai graužiančio medžius, ir kenkėjo, mintančio žuvimi. Abi versijos neteisingos.

– Jūsų kūryba išsiskiria gamtiniu aspektu. – Taip, mano kūrybinėje praktikoje daug spekuliatyvių sąsajų su gyvąja gamta. Gamta ir gyvūnai įdomiau už žmonių kasdienybę, socialinius santykius. Pastarieji atsitinka ar įvyksta. O apie gamtą galvoji. Kaip mažiausiai mėgstamus gyvūnus galėčiau įvardyti šimpanzes ir delfinus, mat jie panašiausi į žmones.