Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (4)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šį kartą pažvelkime į Immanuelio Kanto asmenybės ir jo idėjų įtaką Prūsijos reformatoriams, tarp kurių du buvo kilę iš Prūsų Lietuvos ir palikę čia itin ryškius savo veiklos pėdsakus. Tai šio krašto oberprezidentai, 1806–1814 m. vadinti prezidentais, – Friedrichas Leopoldas von Schrötteris (1743–1815) ir Heinrichas Theodoras von Schönas (1773–1856). Napoleonmečiu su karališkuoju dvaru jiedu atsidūrė Klaipėdoje ir čia ėmėsi didžiųjų Prūsijos reformų I.Kanto dvasia.

tikėjimo, taip pat mokyklų įstatymą, pagal kurį 5–13 metų vaikai turėjo lankyti mokyklą – mokytis skaityti, rašyti, skaičiuoti, tikybos pradmenų.

Filosofo įtaka

I.Kantas Švietimo epochą pavadino Frydricho II amžiumi. Jis sveikino šio Prūsijos karaliaus (valdė 1740–1786 m.) iniciatyva 1793 m. įsigaliojusį Prūsijos kodeksą, žymintį „Prūsijos tapsmą teisine valstybe“ (Michelis Kerautret), priimtą ediktą dėl

1784 m. itin aktyviai I.Kantas įsitraukė į diskusijas dėl Švietimo epochos pobūdžio, išreiškė savo nuomonę baudžiavos, švietimo, tikėjimo klausimais. Jo mintys buvo nukreiptos į žmogų, į jo žmoniškumo filosofiją.

I.Kantas amžininkams turėjo didžiulę įtaką. Jis išugdė savo mintims bei idėjoms pritariančią kartą. Žymiausi jo pasekėjai arba, kaip įprasta vadinti, Kanto mokiniai –J.G.Fichtė, Ch.J.Krausas, F.L.Schrötteris, H.Th. von Schönas. Neatsitiktinai po Tilžės įvykių 1807 m. Prūsijoje prasidėjus poli- tinėms ir socialinėms reformoms, kurias vykdė „didelių proto galių, stiprios asmenybės“ (M.Kerautret), tarp kitų valstybių veikėjų buvo ir abu Prūsų Lietuvos prezidentai – F.L. von Schrötteris ir H.Th. von Schönas, išugdyti Karaliaučiaus filosofijos ir ypač I.Kanto mokymo, persunkto Švietimo epochos idėjomis.

Didysis Vohnsdorfas

Schrötteriai – sena kilminga giminė, kurios protėviai su Teutonų ordinu į Prūsų Lietuvą atkilo iš Šveicarijos dar XIII a. Vėliau ne vienas jų dinastijos atstovas užėmė aukštas pareigas Lenkijos ir Lietuvos karalystėje. Nuo XVIII a. ryškūs Schrötterių veiklos pėdsakai ir Prūsijos karalystėje. Bene daugiausia nuopelnų istorijai turi Schrötteriai iš didžiojo Vohnsdorfo (dabar Kurortnojė), esančio tarp Karaliaučiaus ir Frydlando (dabar Pravdinsko). Dvarai ir jų kilmingieji savininkai atliko reikšmingą vaidmenį Prūsijos istorijos ir kultūros lauke. Vohnsdorfo dvaras – istorinis paminklas, prikeliantis iš užmaršties kilmingos Schrötterių giminės gyvenimus ir jų ryšius su I.Kantu. Dvaro istorija ir architektūra susijusi su Didžiajame Vohnsdorfe 1372 m. pastatyta Ordino pilimi, kuri privačia nuosavybe tapo 1468 m. Pilis ne kartą kentėjo

Svečiavosi pas bičiulį

nuo gaisrų ir buvo atstatinėjama priklausomai nuo savininkų užmačių. Per didžiulį 1830 m. ištikusį gaisrą iš pilies liko tik griuvėsiai. Išsaugoti buvo tik pilies vartai ir jos bokštas. Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai (architektas – berlynietis Friedrichas Gilly) pastatyti jau po 1869 m. gaisro. Tuo metu čia įveistas ir garsusis Trakėnų žirgų veislės žirgynas.

Schrötterių giminei didysis Vohnsdorfas priklausė 1702–1945 m. Pirmasis dvarą išgarsino Friedrichas Leopoldas Freiherras* von Schrötteris (1712–1790), išsilavinęs ir progresyvus žmogus, I.Kanto bičiulis, ne kartą dalyvavęs garsiuosiuose pašnekesiuose prie pietų stalo filosofo namuose. Jis su šeima buvo įsikūręs išlikusiame pilies vartų bokšte, jį pritaikius patogiam gyvenimui. 1763–1775 m. I.Kantas buvo pamėgęs lankytis didžiajame Vohnsdorfe ir kelias dienas pasisvečiuoti pas F.L.Freiherrą von Schrötterį. Dvaro šeimininkas svečiui suteikdavo visišką laisvę, sudarydavo sąlygas, kad jis jaustųsi kaip savo namuose ir galėtų mėgautis kaimo gyvenimu. Amžininkų tvirtinimu, priešais pilies bokštą buvusioje pavėsinėje prie kavos puodelio I.Kantas šnekučiuodavosi su F.L.Freiherru von Schrötteriu. Filosofo biografas Liudwikas Ernstas Borowskis rašė: „Rami kaimo viešnagė skatino jo darbštumą, ir gimė darbai apie žmogaus pažinimą, nors nenustatyta, kurie. Žinau tik vieną namą, kurį Kantas dažnai lankė ir jame jautėsi laimingas, – pas Schrötterį.“ Kitas filosofo biografas R.B.Jachmannas tvirtino, kad ir gilioje senatvėje I.Kantas ne kartą gyrė savo draugo F.L.Freiherro von Schrötterio žmoniškumą, svetingumą. Ir kai tik užeidavusi kalba apie didįjį Vohnsdorfą, jam pakildavusi nuotaika. ►

Reformų pradžia

Prūsijos didžiosios reformos prasidėjo gerokai anksčiau nei napoleonmečiu, dar Karaliaučiuje. Jų būtinybė iškilo po antrojo 1793 m. ir trečiojo 1795 m. Abiejų Tautų padalijimo. Prūsijos teritorija išsiplėtė. Reikėjo pokyčių valstybės valdyme. Tos pertvarkos idėjos pagal I.Kanto principus kilo iš Karaliaučiaus universiteto. Ir čia aktyviai reiškėsi F.L. von Schrötteris, pirmiausia siūlęs daug novatoriškų sprendimų Prūsų Lietuvai. Ypač svarbūs buvo jo siūlymai, susiję su valstiečių išlaisvinimu valstybiniuose dvaruose. Pasak M.Kerautreto, F.L.Schrötteris buvo pirmasis iš reformatorių, siekęs panaikinti baudžiavą, pasisakęs už laisvą ir žmogišką vertę.

Reformatorių karta

◄ Vohnsdorfo dvaras susijęs ir su Prūsijos iškiliaisiais reformatoriais. Čia gimė F.L. von Schrötteris ir jo brolis Carlas Wilhelmas von Schrötteris (1748–1819) – Prūsijos teisingumo ministras, kuriam buvo suteiktas Prūsijos kanclerio vardas, vėliau jis tapo Karaliaučiaus aukštojo apygardos teismo pirmininku. Tai buvo aktyvūs valstybės veikėjai, masonų ložės nariai, savo veikloje vadovavęsi Švietimo epochos propaguotomis žmonių lygybės, tolerancijos, teisingumo, sąžiningumo, darbštumo, tvarkos jausmo idėjomis, persunktomis I.Kanto idėjų dvasia. F.L. von Schrötteris anuomet buvo lyginamas su vadinamuoju „kareivių karaliumi“

I.KAnTO AfORIzmAI

Frydrichu Vilhelmu I, pasak M.Kerautreto, „paklojusiu galingus valstybės pamatus“, pavyzdingai valdžiusiu valstybę ir sukūrusiu absoliutinę monarchiją.

I.Kanto poveikį broliai Schrötteriai pajautė nuo pat jaunumės, kai jis svečiuodavosi Vohnsdorfo dvare. Vėliau jie klausėsi jo paskaitų Karaliaučiaus universitete. Ryšiai su filosofu nenutrūko ir laikui bėgant. Abu buvo kviečiami prie garsiųjų I.Kanto pietų stalo. Suprantama, abu jie buvo persiėmę savo mokytojo mokymu. Įtakos jų pažiūroms turėjo ir bendravimas su I.Kanto bendraminčiais – rašytoju Theodoru Gotliebu von Hippeliu (1741–1796), Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Johannu Georgu Scheffneriu (1736–1820).

1806 m. pabaigoje po nesėkmingų Jenos ir Austerlico mūšių į Klaipėdą pirmasis atvyko laikinasis teisingumo ministras C.W. von Schrötteris, kuriam buvo pavesta pasirūpinti karališkojo dvaro iš Berlyno perkėlimu į šį miestą. Deja, detalių apie šią jo veiklą neteko užtikti. Žinoma tik tiek, kad jis greitai įsitraukė į „Šv. Jono ložės Mempfis“ veiklą.

F.L. von Schrötteris į Klaipėdą atvyko 1807 m. sausio 8 d. kartu su karaliumi Frydrichu Vilhelmu III, kurį lydėjo pašto kelyje nuo Karaliaučiaus. Klaipėdoje jis tais pačiais metais parengė agrarinės reformos projektą, kuris lietė valstiečių išlaisvinimo, laisvos prekybos ir amatų, žydų emancipacijos ir kitus valstybės reformavimo klausimus. Atvykus kitiems žymiems Prūsijos visuomenės ir politikos veikėjams, buvo imtasi konkrečių veiksmų prikelti karo nuniokotą šalį Švietimo idėjų šviesoje.

Įdomi F.L. von Schrötterio ir jo aplinkos veikla jam išvykus iš Klaipėdos į Karaliaučių.

Istorija žmogui būtina, kad jis visiškai

„ išlavintų savo protą. Vienas žmogus per gyvenimą to negeba.

Dorovė, tiesą sakant, yra mokymas „ ne apie tai, kaip mes turime pasidaryti laimingi, bet apie tai, kaip turime tapti verti laimės.

Kai kalbame apie dorovinę vertybę, „ mums rūpi ne poelgiai, kuriuos matome, o vidiniai jų principai, kurių nematome.

Kai dingsta teisingumas, niekas nepada- „ rys žmonių gyvenimo vertingo.

Ypač F.L. von Schrötteris vertino draugystę su filosofu ir ekonomistu Christianu Jakobu Krausu (1753–1807), kurio idėjos, ypač laisvos konkurencijos ekonomikoje principas, vėliau buvo taikytos vykdant šalyje didžiąsias reformas. Ch.J.Krausas buvo I.Kanto studentas ir jo rekomenduotas universitete tapo filosofijos ir ekonomikos profesoriumi. 1792–1795 m. Karaliaučiaus universitete F.L. von Schrötteris dėstė ekonomiką. Amžininkai liudija, kad norintiems dirbti Rytų Prūsijos departamente jis siūlė klausytis Ch.J.Krauso paskaitų. Sprendimą pretendento naudai nulemdavęs iš Ch.J.Krauso per egzaminą gautas aukštas pažymys.

Tai buvo istorinis laikas, kai kiekvienas, kas tik galėjo, stengėsi pasitarnauti šaliai. Štai iš J.G.Scheffnerio susirašinėjimo su Prūsijos karaliene Luize švietimo klausimais (pasikeista 18 laiškų, iš kurių 5 – karalienės) paaiškėja, kad poezijos profesorius siekė pašalinti būsimojo

Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV mokytoją F.Delbrcueką iš pareigų, motyvuodamas, kad jis pernelyg romantikas ir netinkamai parengs šalies valdovą. Nuo valdovo priklausys ir žmonių gerovė.