Pratisų stebėji

Stebėjimas fotomenininko Remigijaus Treigio kūryboje – ne mažiau svarbi kūrybinio proceso dalis, nei vaizdo fiksavimas ar fotografijos lakšto atspaudimas. Ko gero, jis ilgiausiai užtrunka ir panašiausias į meditatyvų buvimą ne tik su regima tikrove, bet ir su savimi. Kitaip vargu ar būtų įmanoma. Juk stebėjimas – jutimais grįstas suvokimas, reikalaujantis laiko, o neretai ir koreguojantis ar iš esmės keičiantis akimis sekamo reiškinio prasmę. Būtent apie tai – stebėjimus ir suvokimus, vaizdų priklausomybę nuo reikšmių ir atvirkščiai – autorius svarstė naujausioje savo fotografijų parodoje „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“, Baroti galerijoje Klaipėdoje veikusioje kovo 18 – balandžio 20 dienomis.

Danguolė RUŠKIENĖ

Kūrinio vertė

Neskuba ir atsidėjimas lemia tai, kad Remigijus yra vienas iš neproduktyviausių menininkų. Paprastai per metus jis sukuria vos kelis darbus. Šiame nuolatinio bėgimo, skaitmenizuotame amžiuje tai jau išskirtinumas, lyg ir savaime suteikiantis kūriniui vertę, o Remigijaus atveju – dar ir žymintis kokybę. Jo fotografija kaip vynas – juo ilgiau brandinama, tuo sodresnio skonio ir, žinoma, brangesnė. Šiuo atveju kalbama ne apie materialią kūrinio vertę, bet apie kainą, kurią sumoka pats autorius. O ji – ilgų stebėjimų ir suvokimų virtinės, kurių tik nedidelė dalis nugula dvimatėje plokštumoje ir dar mažiau pakliūva pas suvokėjus.

Laiko netaupumo faktą liudija ir tas momentas, kad autorius į tą pačią vietą, prie to paties objekto prireikus sugrįžta ne vieną kartą. Tai gali nutikti kitą dieną, savaitę, mėnesį ar praėjus pusmečiui. Ir visa tai tik

Talpūs mintims

dėl to, kad ne visuomet iš karto aptinkama tai, kas kurį laiką nešiota mintyse, – vidinių jausenų, nusiteikimų ir emocijų vizualinė išraiška. Dėl to tekdavo išlaukti reikiamo paros meto, užslenkančio rūko, aštrius objektų kontūrus prigesinančios lijundros ar kitos aplinkybės, būtinos atitinkamam išsisakymui. Šis procesas gana imlus netikėtumams, nes kartais tiesiog iš pasąmonės išnerdavo ir į realybę integruodavosi kažkokie tolimi vaizdiniai, primenantys asmeninius potyrius ar tiesiog užmirštą mintį. Ir kai tai įvykdavo, belikdavo užfiksuoti. Šiais atvejais tikrovė netapdavo inspiracijų šaltiniu, ji tik atliepdavo autoriaus mintis. Realybės vaizdas Remigijaus fotografijoje ir tada būdavo stipriai koreguojamas – kartais tikrovę prigesinant ar priešingai – suaktyvinant jos pilkumą kitų spalvų tonais, įbrėžimais pažeidžiant paviršių, kai kur formuojant nugrimzdimo efektą – raibulius ir pan. Neretai užfiksuotas vaizdas būdavo taip stipriai paveikiamas, kad jį būdavo sunku identifikuoti, juo labiau – susieti su konkrečia vieta ir laiku. Tačiau tokioje fotografijoje itin išryškėdavo autoriaus formuojama atmosfera ir asmeniniai nusiteikimai.

Kita Remigijaus darbų kategorija priskirtina labiau įprastiems fotografijoje atvejams – kai realybė pažadina autorinę mintį ir inspiruoja tolesniems sprendimams. Pastaraisiais momentais idėjos išeities tašku tapdavo tikroviškas vaizdas. Nesvarbu, kad vėliau juo ir vėl būdavo manipuliuojama, siekiant jam suteikti meninę, nuo realybės nutolusią išraišką ir kartu – autoriaus emocinę iškrovą. Remigijaus kūriniai visuomet labai glaudžiai susiję su jo fizine erdve – artima aplinka ar vieta, kurioje jis atsidurdavo trumpam, bet abiem atvejais kontaktuodavo tiesiogiai. Bet kuriuo atveju fotografijų lakštai, kuriuos jis pateikdavo žiūrovams, būdavo išgryninti prasmės požiūriu, prisodrinti laiko, pojūčių ir emocijų. Talpūs mintims ir gana kuklūs formos bei turinio požiūriu. Gebėjimas ilgus apmąstymus pateikti kompaktiškais vizualiais apibendrinimais visuomet buvo skiriamasis Remigijaus kūrybos bruožas. Neskuba, savotiškas tikrovės prisijaukinimas ar objekto įsisąmoninimas, tarsi atspindys drumzliname vandenyje, išsiskleisdavo jo fotografijoje. Ir tapdavo savotiškomis individualių jausenų bei realybės samplaikomis. Būtent tai buvome įpratę matyti ankstesnėje Remigijaus kūryboje. Kiek kitaip viskas klostosi dabar, naujausiuose jo darbuose.

Kūrinių ciklas „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – atsitraukimas nuo įprastos fotografinės raiškos. Naujų įrankių pasirinkimas Remigijui ne naujiena. Jo asmeninės kūrybos kolekcijoje – ne vienas tapybos darbas. Tačiau dabartinis kūrinių ciklas – nei fotografija, nei tapyba ir kartu – ir viena, ir kita. Ir nors dabar autoriaus pasirenkamų raiškų rinkinys nėra jokia naujovė – jau kuris laikas naudojama ir kitų menininkų, jo kūrybos kontekste tai atrodo gana gaiviai. ►