mų suvokimai

Vedžioja ranka

◄ Šiandieninio kūrinio idėjos išeities taškas Remigijui jau įprastas – pirmiausia vaizdas užgimsta autoriaus mintyse. Tačiau, skirtingai nei anksčiau, dabar jau neieškoma jo atitikmens realybėje, juolab tikrovėje nesižvalgoma naujų inspiracijų. Dabartiniai Remigijaus kūriniai neturi jokio ryšio su realiu gyvenimu. Vienintelis sąlyčio taškas su aplinka – iš jos gaunama šviesa, kurios veikiama fotochemija sukuria vaizdą fotopopieriuje. Bet ir šviesa čia ne vienoda. Kartais – tiesioginė, lauko sąlygomis, o kartais –studijinis apšvietimas. Nuo jos pasirinkimo kinta juodos tankis, kartu ir minties svoris, taip pat ir atsirandančių sąvokų prasmės. Tai, ką anksčiau atlikdavo optika, dabar autorius vedžioja ranka. Procesas šiek tiek primena akvarelės liejimą, tik čia „liejamas“ ryškalas, kuris šviesoje iš karto tamsėja. Priklausomai nuo to, natūrali tai šviesa ar dirbtinė, išgaunami skirtingi efektai. Čia nėra nei akivaizdžių potėpių, nei faktūrų, visi gyliai ir iškilimai išgaunami tik padedant šviesai. Kartais autorius kūrinio paviršių itin gausiai ištapo akriliniais dažais ir tada fotopopierius aptinkamas tik vietomis, užuominą į fotografiją paliekant giluminiuose kūrinio sluoksniuose. Kur kas dažniau kuriamas vaizdas koreguojamas grafitiniu pieštuku, o kartais formuojami itin aktyvūs subraižymai fotoemulsijoje – savotiškas glotnaus paviršiaus struktūros naikinimas.

Pasirinkus tokį sprendimą, vaizdo sukūrimo kelias gerokai sutrumpėja – realybė aplenkiama, o pirmavaizdis randasi tiesiai iš apmąstymų. Panašu, kad dabar jokios atramos į tikrovę nebereikia. Viskas dėliojama vadovaujantis vien intuicija. Kad iš(si) reikštų, autoriui nebereikalingas atitikmuo tikrame gyvenime, savo vidinio pasaulio vaizdinius jis konstruoja pats. Ir nors įdėmiau stebimi ne išoriniai, o vidiniai procesai, ryšys su aplinka atrodo kaip niekad stiprus. Turbūt tai ir lemia, kad kiekvienas Remigijaus darbas – be galo talpus. Jame gali atpažinti save, surasti kitą, regėti praeitį, kaip ir matyti nūdieną. Kiek savų gyvenimo versijų atpažinsime autoriaus konstruojamuose peizažuose, priklausys tik nuo to, kokio lankstumo jungtis gebėsime nutiesti. Pavykus bus galima nusavinti bet kurią autoriaus pasakojimo dalį ir atrasti net tai, apie ką jis pats vargu ar bus pagalvojęs.

Sėja užuominas

Ištikimybė ryškiai horizonto linijai išlieka net ir pakeitus įprastą horizontalų formatą į kvadratą. Ilgi stebėjimai dar palankesni laiko ir vietos užmaskavimui. Ir dabar jie neapibrėžiami, tačiau paliekamos papildo- mos verbalinės nuorodos pačiame kūrinyje. Šie užrašai pieštuku, iš toliau atrodantys kaip ornamentai, sėja užuominas. Tačiau jos toli nenuveda. Jeigu nesi tam pasirengęs, čia ir pasiliksi: „Taškas“, „Peizažo fragmentas ir nieko daugiau nėra“, „Pasikartojantis vaizdas pro mažo autobuso langą lyjant“,

„Čia turėjo būti fotografija arba vaizdas pro langą“. Visa tai – vėl apie tuštumas, laukymes, kurios dabar jau atkeliauja iš vidinių autoriaus teritorijų. Dangus – iš prisiminimų, horizontas – iš nuojautos, tekstas – iš emocijos. Toks peizažas nėra baigtinis. Jis procese – stebėjime, todėl kinta net ir perkeltas į dvimatę plokštumą ir kaskart pasiūlo vis kitas sąveikavimo kategorijas.

Tai – ne mistika, veikiau tikrovės reziumavimas. Remigijus kalba apie paprastus dalykus, bet turbūt tai ir paaiškina jo kūrybos nerealumą. Autoriaus žinutė gana ryški: nieko apibrėžto ir kartu viskas labai konkretu – kad ir kaip toli nueitum, vis tiek liksi prie savų dalykų. Jeigu geriausiai jautiesi plynose erdvėse, čia tave ir ras. Parengta pagal Artnews.lt