esu prisirišęs vos ir jos žmonių

◄ savo darbais išgarsino Lietuvos pamario kraštą, – lietuvininkų gyvenimą. Šie du Šilokarčemoje gyvenę bičiuliai, vokiečių tautybės vyrai paliko mieste ir visoje Prūsų Lietuvoje neišdildomą palikimą, kuris ir reikalavo ypatingo šių asmenų literatūrinio įamžinimo. Pavyko ar nepavyko tai įgyvendinti, pirmiausia nuspręs šilutiškiai.

Šilutė ir man labai svarbi vieta, su kuria sieja nepaprasti ryšiai, vidiniai jausmai ir prisiminimai. Nuo 1945-ųjų rudens čia gyvenau. Čia baigiau pradžios ir 1-ąją vidurinę mokyklas. Iš čia išvykau į Vilnių studijuoti. Šilutės kapinėse amžinam poilsiui atgulė mano tėvai, tėvo motina, motinos tėvas.

– Puikiai pažįstate Mažąją Lietuvą, skaitytojų mėgstamos jūsų knygos su didele meile pasakoja apie šį kraštą ir jo žmones. Kaip šįkart nusprendėte pasakoti apie išskirtines šio krašto asmenybes – H.Šojų ir H.Zudermaną?

– Deja, ilgai šios asmenybės ir jų veikla mūsų krašte buvo gerokai primiršta, tikriau, visai netoleruojama. Kai kam ir dabar kyla klausimas, ar vokietis rašytojas H.Zudermanas apskritai reikalingas ir reikšmingas. Neva jo laikas ir darbų reikšmė seniai nugrimzdo į praeitį. Tuo labiau, jeigu kalbėtume apie dvarininką H.Šojų. Bet dabartinės Lietuvos teritorijos paribyje, Klaipėdos krašte, XIX a. viduryje – XX a. pradžioje sužibusios nuostabios asmenybės garsino ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą Lietuvą.

Gyveno jie vos per kelias mylias vienas nuo kito prie vingiuojančios Šyšos. Nuo Macikų dvaro alaus bravoro iki Šilokarčemos senojo turgaus didžiojo upės vingio. H.Zudermanas čia gimė, o H.Šojus atvykęs įsikūrė visam gyvenimui. Pagal socialinę kilmę, gyvenimo būdą ir charakterio savybes jie buvo labai skirtingi. Vienas neįprastai ramus, iš pažiūros santūrus, visą gyvenimą aukojantis vaikams tėvas, daug metų našlavęs vienišius. Kitas – aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas, ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir jas mylintis. Tačiau abu juos vienijo atsidavimas ir darbai Šilokarčemos kraštui. Tai du vienas kito verti Dvasios Riteriai.

Apie dvi ryškias asmenybes

– Kodėl nusprendėte apie šias dvi svarbias ir ryškias asmenybes papasakoti viena- me romane? Pats pripažįstate, kad tai nelengva užduotis. Ar todėl, kad jų keliai lemtingai susikirto Šilokarčemoje?

– Be abejo, šie asmenys nusipelnė, kad apie juos būtų parašyti atskiri romanai, tačiau aš pasirinkau nelabai įprastą biografinio romano rašymo formą ir viename romane pasakoju apie juos abu. Tai lėmė daug priežasčių: tas pats istorinis laikas, ta pati gyvenamoji vieta, ne toks didelis amžiaus skirtumas, artima judviejų pažintis ir bičiulystė.

H.Zudermanas buvo 12 metų jaunesnis už H.Šojų. Jiedu galėjo susipažinti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Tuo metu H.Zudermanas jau buvo žinomas rašytojas. H.Šojaus namuose juos tikriausiai suvedė pastarojo brolis, Šilokarčemoje dirbęs juristu. H.Zudermano ir H.Šojaus draugystė sustiprėjo XX a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje, kai, viešėdamas pas mamą Šilokarčemoje, H.Zudermanas rašė romaną „Giesmių giesmė“, išleistą 1908-aisiais.

Šių vyrų draugystė itin sutvirtėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai H.Zudermanas sumanė parašyti kelių apysakų ciklą apie gimtojo Pamario žmones. 1916–1917 m. rašytojas įtemptai dirbo, rinko medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę“. Pagrindiniu pa- galbininku tapo H.Šojus, kuris leido naudotis sukaupta medžiaga, vežiojo rašytoją pas Bismarko kolonijos pelkių ūkininkus būrus. H.Šojus padėjo H.Zudermanui užmegzti ryšį ir susikalbėti su vietiniais lietuvininkais. Už tai atsidėkodamas rašytojas šį žymų kūrinį dedikavo H.Šojui. Ir H.Zudermano motina Dorotėja labai artimai bendravo su H.Šojaus dukterimi Ellen. Dorotėja mergaitei atstojo mirusią motiną. Visa tai ir lėmė, kad ryžausi viename biografiniame romane pasakoti apie šias dvi ryškias asmenybes.

– Vis dėlto, kaip pavyko daugiau nei prieš šimtmetį gyvenusias asmenybes prikelti ir sukurti jas tokias gyvas knygos puslapiuose?

– Tai gyvenimiška mano patirtis ir sugebėjimas. Mano romanų temos, vaizduojamas istorinis laikas man labai artimi. Teko nepaprastai daug skaityti, domėtis Prūsų Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto praeitimi, gyventojų kasdienybe, kalbiniais bendravimo ypatumais, dažnų karų aplinkybėmis ir jų pasekmėmis Esu prisirišęs prie šio krašto ir jo žmonių. Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau, persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje. Kiekvieną kartą, kai rašau naują romaną, stengiuosi pateikti įvykius, veikėjus, jų elgseną kuo artimiau šio krašto gyventojų istorinei ir etninei tikrovei.

Laikantis istorinės tiesos

– Tiek H.Šojų, tiek H.Zudermaną vaizduojate iš šviesios pusės, išryškinate tik teigiamas šių asmenybių savybes. Turbūt skaitytojams kils klausimų, tad prašyčiau pakomentuoti tokį pasirinkimą – kodėl knygos personažus vaizduojate išimtinai teigiamus?

– Mane labiausiai domino šių veiklių, darbščių ir talentingų asmenybių teigiamos savybės. Jos ir yra šio biografinio romano punctum saliens (svarbi aplinkybė). Tačiau neslepiu ir neigiamų jų charakterio savybių. Tarkime, H.Šojus, sakyčiau, net liguistai siekė aplinkinių pripažinimo ir garbės, visada norėjo būti dėmesio centre. Neretai aukštus valstybinius ar visuomeninius postus jis stengėsi užimti pasitelkdamas įtakingas pažintis.

H.Zudermanas – dar kontroversiškesnė asmenybė. Mergišius, knaipių padauža, nervingas ir užgaulus garbėtroška, siekiantis kumščiais atsiteisti už padarytus įžeidimus. Nepaisant, kad ilgai, ypač ankstyvoje jaunystėje, gyveno paskendęs skolose, jis mėgo švaistytis pinigais ir sudaryti turtingo, aristokratiško asmens įspūdį.

– Jūsų romanuose gausu įdomiausių faktų apie istorines asmenybes, kasdienybę, svarbius Mažosios Lietuvos įvykius. Kaip derinate literatūrinę išmonę ir istorinius faktus? Iš kur semiatės tiek istorinių žinių, kad visos tos detalės – dvaro šventės, maistas, papročiai, buitis – jūsų knygose tokios gyvos?

– Visi septyni mano romanai subrandinti konkrečių istorinių epochų. Prieš pradėdamas rašyti ypač daug dėmesio skiriu istoriniam laikui, taip pat gyvenusioms asmenybėms, buičiai, kalbos ypatumams. Taip pajuntu epochos dvasią ir suprantu vietinių žmonių gyvenimą. Tada nėra sunku sukurti gyvus ir patrauklius personažus. Stengiuosi, kad skaitytojai pajustų artimus ir savitus veikėjus, jų aplinką. Visada tvirtai laikausi taisyklės: istorinės epochos įvykiai interpretuojami griežtai laikantis istorinės tiesos, o romano veikėjams, ypač išgalvotiems, leidžiu savarankiškai pafantazuoti, labai nenukrypstant nuo bendro epochos vaizdo. Gal dėl to nemažai skaitytojų mėgsta mano romanus.

Terra incognita

– Būtent jūsų dėka didelė dalis skaitytojų pažįsta Mažąją Lietuvą, prūsų istoriją. O yra dalykų, kurie, tyrinėjant krašto istoriją, nustebino jus patį?

– Kaip minėjau, jaučiu šiam kraštui didelę simpatiją, dėl to susitikdamas su skaitytojais visada stengiuosi parodyti, kokia Mažoji Lietuva svarbi Didžiajai Lietuvai, jos kultūrai ir kalbai. Tai – K.Donelaitis ir „Metai“, A.Kulvietis, S.Rapalionis, H.Šojus ir H.Zudermanas... O kur dar knygnešiai, per Prūsų Lietuvos sieną į Didžiąją Lietuvą vilkę uždraustą lietuvišką spaudą.

Rinkdamas informaciją, skaitau vokiečių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, tad žinoma, kad atrandu stebinančių dalykų. Pasitaiko įvairių kuriozų, datų, pavardžių netikslumų, tad reikia didelio atidumo. Kai rinkau medžiagą romanui „Kur upė Šyša teka...“, labai nustebino vokiškai išleisti H.Zudermano laiškai žmonai Klarai. Perskaitęs daugiau nei du tūkstančius laiškų, buvau labai nustebintas, kaip sudėtingai klostėsi Hermano ir Klaros Zudermanų santykiai, jų meilė, pavyzdžiui, kiek pavydo priepuolių jie išgyveno.

– Abu jūsų veikėjai – H.Šojus ir H.Zudermanas – pabrėžia gyvenimo grožį ir estetikos svarbą. Nepaisant karo negandų, neramumų, sunkumų, gyvenimo grožis prasiveržia romane. Tikite, kad jis gali prasiveržti nepaisant visko?

– Abu romano veikėjai buvo nepaprasti estetai ir bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis protegavo gyvenimo grožį, smerkė tarp žmonių pasireiškiančią neapykantą ir karo kurstymą. Tai labai svarbi gyvenimo filosofija, pagrindas žmonijai nenužmogėti ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Man tai buvo ir yra labai svarbu. Visada savo veikėjų lūpomis stengiuosi išreikšti estetikos, tolerancijos ir gyvenimiško džiaugsmo idėjas, nebūti abejingas žmonių patiriamoms kančioms. Grožis ir gėris – tai tos žmonijai Dievo duotos savybės, kurios privalo nugalėti ir nugalės bet kokias pikto užmačias. Jeigu būtų kitaip, tai mes neverti homo sapiens vardo ir jam skirtos prasmės.

– Jūs – Mažosios Lietuvos pasakotojas. Kaip manote, ar šiandien pakankamai gerai žinome šio krašto istoriją? Kokią vietą ji užima bendroje mūsų istorijoje?

– Kai susitinku su skaitytojais už Klaipėdos krašto ribų, dažnai pastebiu, kad dauguma jų apie šį Lietuvos kraštą žino mažai. O ką jau kalbėti apie giluminės Prūsų Lietuvos pažinimą. Gaila, kad ši buvusi Lietuvos kaimyninė žemė dabar yra terra incognita. Ši žemė lemtingais Lietuvos istorijos momentais yra suvaidinusi reikšmingą vaidmenį, prisidėjusi prie valstybės suklestėjimo. Net atkūrus nepriklausomybę vis atsirasdavo žmonių, kurie siekdavo sugroti gedulo maršą Klaipėdos krašto savitumui ir paskelbti jį didžiosios Žemaitijos sudėtine dalimi. Tačiau tai istorinė netiesa, tad tai ir stengiausi atskleisti romane „Kur upė Šyša teka...“.