GINTARO LAŠAI

◄ Dega eilėraščiai, dega ir nesudega žarijų duobės atmintis. Laiko upė plukdo tolyn iš pelenų pakilusią antelę. Jau mano žodžiai kiti, jau seniai nusimečiau anties plunksnas, tik kodėl tie sudegę eilėraščiai vėl plaikstosi gaisuose?

Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Virš galvos klykteli paukštis. Širdies kamputyje suvirpa ilgesys ir nuteka per širdį, įsilieja į akis. Didžiulė laimė būti neįsirėminusiai profesijos rėmuose, ne už uždarų kambario durų, būti čia, kur vakaras kaip pašto dėžutė laukia atskriejančios žinios.

Visą laiką ieškau rytdienos, kaip balto žiedlapio ar plunksnos įspaudo juoduose, bangų skalaujamuose titnago gabalėliuose, mažuose, įvairių formų ir spalvų akmenukuose, mėginu juose perskaityti, su kuo kelyje susitiksiu.

Kartais pilkame akmenuke įžvelgiu atletišką juokdarį, besisupantį ant balansinės lentos: plati šypsena, raudonas kalpokas ant galvos. Tokį žaislą turėjau vaikystėje. Man rodos, kad ir dabar tebegirdžiu jo erzinantį juoką. Kuo man sunkiau, tuo labiau jis įsisupa į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn – supasi be pabaigos ir juokiasi, juokiasi. Visada pajacą varau iš savo va- landos, bet jis įpratęs neklausyti. Vaiposi, vaiposi savimi susižavėjęs. Galop ir aš pradedu juoktis.

Pajaco supimasis, kilimas į viršų, leidimasis žemyn tarp žodžių tikra – netikra, skauda – neskauda, tiesa – netiesa, jo kvatojimasis suteikia jėgų man, pastumtai ir pargriuvusiai, atsikelti, eiti iki pavasariniais „kačiukais“ apsisagsčiusio karklo, iki išplaukiančios geltonos lelijos ar nuo sniego linkstančių pušies šakų, eiti į sielą atnaujinantį ir nuskaidrinantį susitikimą, o po jo gyventi paprastą kasdienį gyvenimą.

Žaislinio pajaco juokas yra mano gyvenimo variklis, bet jei baramas vaikas juokiasi, kažkas yra ne taip. Galbūt jam skauda sužeistą sparną, tik jis stengiasi tiesą uždengti užuolaida, o ji vis plyšta ir plyšta. Netiesa, kad vaikai nenori skraidyti.

Dažniausiai iš pajūrio akmenukų į mane žvelgia veidai, o kartais – teatro kaukė. Gal tai ženklas, kad turiu kažką pasakyti išėjusi į sceną, gal įsakas pamiršti save ir stengtis kuo daugiau aprėpti akimis, gal viena ir kita?

Ateitis visada yra nežinomybė ir visada jos ieškome ten, kur debesis praskiria saulė, kur kreidos baltumo žiedas įsispaudęs į juodą titnagą, kur kunkuliuoja šimto šaltinių akys.

Vieni žmonės eina lėtai, ramiai ir oriai, o kitiems paukštis numeta plunksną kaip šauksmą eiti į tolimas, nepažinias erdves. Aš pakėliau plunksną, pajutau įpareigojimą perduoti protėvių žinią šių dienų kartai, būti paukšteliu, giedančiu ant Pasaulio Medžio šakos.

Ne taip jau lengva čiulbėti kasdienybėje, kurioje daugelį vaidmenų atliekame ne kūrybiškai, o mechaniškai, kurioje didžiąją laiko dalį esame robotai, atskirti nuo savo širdies ir saulėlydžio mariose degančių nendrių. Nėra nieko sunkesnio, kaip būti atskirtai nuo savęs pačios.

Virš galvos skrenda paukščiai, pažymėti aukso žiedais. Klykteli kiras – tai anapusybių žinutė, įsakas trupinti slogiąją tylą virš tamsos ir mirties.

Gęsta nendrynai, kyla mėnuo ir žiūri Vakarė: oi, ne laikas dabar suptis ant žinojimo svarstyklių: moku – nemoku, galiu – negaliu. Ne konkursų, ne apdovanojimų laikas. Reikia tik vieno: išbūti iki aušros. Paukščiai gyvenimą gieda nakty. Jų chore – mano ir tavo balsai.

Ukrainietė poetė Tanya Rodionova – literatūrinio festivalio „Translatorium“ direktorė. Gyvena Ukrainoje, Ivano Frakivske. Vakarų Ukrainoje gyvenimas ramesnis, bet emociškai sunku, širdyje – draugai iš Charkivo, Kyjivo, Mariupolyje žūstantys žmonės. Liudyti žmonių kančias ir nusikaltimus yra poeto ir piliečio pareiga.

Tanya RODIONOVA

Sausio 24-oji, likus mėnesiui iki karo

Neskaitau kasdieninių žinių, sąmoningai neskaitau žinių, ir kai tik kažkas naujo, tuoj smūgis į galvą, vis vien neskaitau žinių.

Dirbu kasdien, net savaitgaliais, dirbu kasdien, kad tik nieko negalvočiau, vėl dirbu daugiau negu reikia, kad tiktai ne ... aš dirbu kasdien.

Rengiu projektus Charkivui, Lvovui, juokauju, kad laiku atvykau į Galiciją, galvoju apie draugus Kyjive, apie draugus Charkive, planuoju svarstydama riziką.

Mano nerimas su manimi vietoj lagamino, vietoj kuprinės, visada už nugaros, kol einu, nieko nejuntu, sustojus skauda pečius. šiandien šeštadienis? nežinau ar šiandien sekmadienis ar pirmadienis ar trečiadienis? šiandien keturioliktoji diena tai yra viskas ką aš žinau how is it today? rašo draugas prancūzas. nežinau, nebesuvokiu, ką išgyvenu. how is it today? bombarduoja Charkivą, Kyjivą, Chersoną, griauna mūsų namus, mokyklas, ligonines, du tūkstančiai žuvusių... how is it today?

(sunkių žinių naštą nešu, kad tiktai Prancūzijoje teisingai suprastų, ir dingteli berašant trečią žinutę, kad taip ir nepasakiau how I actually am today), mano drauge iš Prancūzijos.

I don’t know... nei kaip jaučiuosi, nei kokia šiandien diena, viskas telpa į vieną today man gerai, OK, lyg ir saugo mane, tik sukaukiant sirenoms bėgu į slėptuves, kuprinė visada paruošta. šiandien savaitė nuo karo pradžios, kai ankstyvas rytas prasideda nuo žinių, nuo telefonų sąšaukos, nuo klausimų: kaip tu? Today aš jau nugrimzdusi į patį pragarą mėginu prisijaukinti rutiną ir bijau, kad jau priprantu.

I don’t know but these people are incredible and I do believe we shall win*.

*Kokia ši diena?

Kaip šiandien iš tiesų jaučiuosi Aš nežinau šiandien

Bet mūsų žmonės yra neįtikėtinai stiprūs Ir aš tikiu: mes laimėsime

Kovo 9-oji, 14-oji karo diena

Kokia šiandien diena?

aš nežinau vakar buvo tryliktoji buvo ir pirmoji diena atrodo tai buvo prieš mano gyvenimą kažkuri diena bus paskutinė aš tikrai žinau bus paskutinė tik nežinau kuri dvidešimtoji trisdešimtoji ar septyniasdešimtoji aš nežinau šiandien yra keturioliktoji dabar aš skaičiuoju dienas lyg įrėžimus į sieną šiandien yra keturioliktoji kažkuri bus paskutinė.

21 Dien

Sako, kad per 21 dieną įprantama, gaila, bet tai tiesa, tai, prie ko nenorėjau priprasti, yra kasdienybė.

Įpratau nuo sirenų pabusti, per dvi sekundes atsikelti, išjungti dujas, uždaryti langus ir duris, išeiti į koridorių, neįsiklausyti į lėktuvų gausmą, negalvoti, kad kažkurį kartą tai gali būti ne virš mūsų, įpratau nebeišeiti į gatvę be kuprinės pasivaikštinėti, įsidėtas į galvą slėptuvių žemėlapis. 21 kartą pasiklydau laike, nebeatsirenku, kuri dabar valanda, diena.

21 dieną įpratau, kaip tik šiandien tai atsitiko Mariupolyje, bet aš nežinau, kaip priprasti prie šios tuštumos.

Iš ukrainiečių kalbos išvertė Jūratė SUČYLAITĖ