Trys rekomendacijos iš

Po dvejų metų susitikimų virtualiai 27-asis tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ kovo 24 – balandžio 3 dienomis pakvietė susitikti šalies kino teatrų ekranuose ir ieškoti bendrumo, sakydamas, „kad būtum, reikia kito“. Kruopščiai atrinkta festivalio filmų programa, sudaryta iš 90 ilgametražių ir 51 trumpametražio filmo iš 56 šalių, kvietė suprasti ir pajusti savo integralumą visuomenėje ir smalsiai, be išankstinių nuostatų priimti kitą žmogų, gyvybę, požiūrį ar kiną. Ir nors balandžio 3-iąją festivalis pasibaigė, patys populiariausi „Kino pavasario“ filmai dar kažkuriam laikui pasiliko kino teatrų ir internetinių kino platformų repertuaruose. Atkreipiu dėmesį į tris festivalio filmus.

Problemos dauginasi kubu, o žiūrovams nebėra laiko atsikvėpti. Istorija perkelia į konfrontuojantį ir įtemptą aukštosios virtuvės pasaulį.

Ties virimo riba

Tie, kuriems teko dirbti aptarnavimo srityje ar restorano virtuvėje, žino, kokia kartais gali būti nervinga darbo aplinka. Piko metu darbas primena chaosą ir jį atlikti gerai įmanoma tik tada, kai visi komandos nariai dirba išvien. Tereikia, kad kiekvienas kolega žinotų, ką daro, ir suprastų, kokios jo ir kitų atsakomybės. Viena klaida piko metu gali sukelti domino efektą, ir mažytė liepsna pavirs sunkiai užgesinamu gaisru. Dažniausiai apie tai filmai nekuriami, tačiau „Ties virimo riba“ („Boiling Point“, 2021 m.) pavyko iš, sakytum, įprastos kasdienybės scenarijaus nulipdyti įtraukiantį buitinį trilerį.

Virėjas Endis (akt. Stephenas Grahamas) atvyksta į savo restoraną vadovauti penktadienio virtuvės pamainai. Slegiamas visų pasaulio problemų, jis visai pamiršo mažam sūnui duotą pažadą. Jis beveik nemiegojo ir jam reikia išgerti kažko papildomo, kas jį atgaivintų. Maža to, tik atėjus į darbą jį pasitinka įkyrus higienos tikrintojas, pora darbuotojų vėluoja, o pro duris jau užeina pirmieji klientai, tarp kurių – garsi maisto kritikė. Visa tai atrodo kaip stiprus pamatas garantuotai suknisčiausiai darbo dienai.

„Ties virimo riba“ yra debiutinis režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Phillipo Barantini filmas. Jo veiksmas hipnotizuojamai įtraukiantis, jame nėra vietos nuoboduliui ir jis niekada neleidžia atsipalaiduoti. Visas filmas nufilmuotas vienu ypu, nepertraukiamo filmavimo principu, be jokių apgaulingų iškarpymų ar redagavimų. Kamera išradingai seka restorano gyvenimą tiek virtuvėje, tiek bare, valgymo salėje ir niekada nesustoja. Tai techniškai virtuoziškas darbas su ne tik gera vaidyba, bet ir sudėtinga operatorių bei aktorių judėjimo erdvėje choreografija. Filmas savo atmosfera išduoda, kad geros pabaigos nebus, bet vis tiek sunku nustoti žiūrėti, laukiant nervingo kulminacinio momento. Tai nebus geriausias filmas, kurį kada nors teko matyti, bet savo ambicijomis jis yra tikras grynuolis.

10 000 Nakt D Iungl Se

1944 m. japonų leitenantas Hiroo Onoda išsiunčiamas į Lubango salą Filipinuose pasipriešinti sąjungininkams. Čia Onodai tenka sunki užduotis vadovauti japonų demoralizuotam būriui. Jo misija – bet kokia kaina išlikti gyvam ir, net jei liktų vienui vienas, vis tiek tęsti partizaninį karą prieš amerikiečius ir laukti Japonų imperijos pastiprinimo. Tačiau po atominių bombų atakų prieš Hirošimą ir Nagasakį Japonija kapituliavo. Onoda, vis dar klajojantis po Lubango salos džiungles, dėl kalbos barjero su vietiniais atsisako patikėti, kad karas baigėsi. Jo vyrų mažėja, o psichinė būklė tik blogėja. Nepaisant visko, jis atkakliai tęsia kovą. Nors saloje jau nebėra amerikiečių karių, jis vis terorizuoja vietinius salos gyventojus, kurie jau seniausiai gyvena taikoje. Japonijoje jis buvo paskelbtas mirusiu. Ir nors karas baigėsi 1945 m., Onoda džiunglėse jį kariavo iki pat 1973iųjų. Jo kovos džiunglėse labiau priminė izoliuotą Robinzono Kruzo išgyvenimą nei