Aušra KAVALIAUSKIENĖ. Rašytojos atminimui – jos būties ženklų paieškos

Rašytojos atminimui – jos būties ženklų paieškos

2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais, šiemet sausio 23-iąją paminėtos rašytojos 125-osios gimimo metinės. Ta proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejus sukūrė filmą „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“, kurio pristatymas įvyko balandžio 23-iąją.

Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Atvedė į gimtąjį kaimą

I.Simonaitytės kūriniuose išreiškiamas susirūpinimas dėl skaudaus Mažosios Lietuvos likimo, įamžinti lietuvininkų papročiai, tradicijos, užfiksuoti saviti šišioniškių tarmės žodžiai. Dėl to jos kūryba yra vertinama kaip Mažosios Lietuvos metraštis. Abejingų nepalieka ir ypač jautriai I.Simonaitytės pavaizduoti moterų personažai: kas galėtų pamiršti Urtę ar Grėtę, kurių vidiniai monologai neretai išauga į egzistencinius apmąstymus, kas yra meilė, jausmai, žmogaus orumas... Autobiografinės trilogijos pirmojoje knygoje „...o buvo taip“ lyg dienoraštyje išdėstyti I.Simonaitytės vaikystės prisiminimai: gyvenimo tikrovės pažinimas, opios patirtys augant su fizine negalia, be tėvo. Čia atgyja ir artimųjų portretai, gimtųjų vietų vaizdai. O ar šiandien rašytojos taip mylėti gimtieji Vanagai, anuomet vadinti Aukštujais, dar mena

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1909 m. Vanagų parapijos archyvo nuotr. Vanagų parapijos pirmininkas M.Sprogys skambina bažnyčios varpais. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

tminimui – aieškos

I.Simonaitytę? Ką apie žymiąją vanagiškę gali papasakoti jos gimtojo kaimo ar gretimų parapijų evangelikai liuteronai?

Šie ir kiti klausimai atvedė į pušų pažymėtą „smilčių kalnelį“, kur stovi Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. Susitikimų su parapijiečiais akimirkos, užfiksuotos ir sumontuotos Valdo Ramanausko, sugulė valandos trukmės filme „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“, kuris balandžio 23-iąją pirmą kartą buvo pristatytas Klaipėdoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus lankytojams.

Vanagų bažnyčios varpai

Šiuo filmu siekta įamžinti rašytojos autobiografinėje knygoje „...o buvo taip“ ir romane „Aukštujų Šimonių likimas“ išaukštintą Aukštujų-Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčią ir kunigus, su kuriais I.Simonaitytei teko bendrauti. Helmutas Lotužis įgarsino romano „Aukštujų Šimonių likimas“ ištrauką I.Simonaitytės gimtąja tarme. Vargonininkės Irenos Šemeklienės dėka iškilmingai sugaudė senieji vargonai, kurių remontui rašytoja dosniai aukojo. Po bažnyčios skliautais nuskambėjo ir giesmė „Tyloj tu švenčiamasis“, kuri buvo rašytojos viena mėgstamiausių, suskambo tradiciniu būdu traukiami bažnyčios varpai...

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1909 m. Projektavo ir statybų darbams vadovavo architektas iš Ragainės Tamošaitis. Bažnyčia – dvinavė raudonplytė, priskiriama neogotikos stiliui. 1905–1913 m. bažnyčioje kunigavo I.Simonaitytės globėjas Emilis Bleiweissas, vėliau – Kristupas Lokys, Jurgis Sprogys, Ernstas Roga ir kiti.

Bažnyčia buvo pašventinta 1909 m. žiemą, tačiau būsimoji rašytoja negalėjusi ten nuvykti ir dalyvauti, nes turėjo negalią. ►

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios vargonai. Vargonuoja I.Šemeklienė. Filmuoja V.Ramanauskas. 2022 m.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas kun. R.Šemeklis. Filmuoja V.Ramanauskas. 2021 m.

M.Sprogys prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios vargonų. Filmuoja V.Ramanauskas. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

E.Bleiweisso fotoportretas Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. 2022 m. Valdo Ramanausko nuotr. Prie altoriaus degamos žvakės. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

Rašytoja su evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu Jonu Viktoru Kalvanu, sakytojais Kurtu Moru ir Ernstu Roga (Rogge), pagalbininke Domicele Rimaitiene prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios. Antrame plane – parapijos patarnautoja Skystimienė. Maždaug 1960 m. Vanagų parapijos archyvo nuotr.

◄ Savo autobiografiniuose prisiminimuose ji rašė, kaip pirmą kartą pamačiusi bažnyčią ir pajutusi šiam didingam statiniui artumą: „Bet vieną vakarą, jau po bažnyčios pašventinimo, aš išėjau už vartų, kad pamatyčiau Vanagų bažnyčios bokštą. Mačiau jį, ir man pasidarė malonu, tarsi kažką atradau, tarsi mane aplankė kas nors iš namiškių.“

Susidomėjimas I.Simonaitytės gyvenimu ir kūryba tebėra gyvas ir stiprus.

Iš I.Simonaitytės autobiografinės trilogijos pirmosios knygos sužinome ir kaip būsimąją rašytoją sužavėjo bažnyčios varpai: „Išgirdau ir sudrebėjau. Išgirdau Vanagų bažnyčios varpus skambant. Varpus... Varpai!“

Varpai nei karo metais, nei pokariu nenukentėjo. Parapijiečiai pamena, kad anksčiau jais skambino netoliese gyvenęs Naujokas, kuris galėjęs būti rašytojos I.Simonaitytės amžininkas. Manoma, kad varpininko pareigos jam buvo patikėtos nuo pat bažnyčios įšventinimo. Varpus Naujokas traukdavo kojomis. Kaip tai darydavo, nėra žinoma. Vėliau šiose pareigose jį pakeitė Skystimienė. Dabar bažnyčios varpais skambina evangelikų liuteronų kunigo J.Sprogio (1902–1967) vaikaitis Manfrydas Sprogys, kuris šio meno išmoko iš savo dėdės Helmuto Sprogio. Dėdės pamokytas, Manfrydas varpus ir dabar tebetraukia tokiu ritmu: „Į baž-ny-čią, į baž-ny-čią.“ Į laidotuvių pamaldas žmonės kviečiami retesniais dūžiais. Varpų skambesys žiemą ir vasarą skiriasi.

Kelionėje po Dievo namus

1911 m. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigas E.Bleiweissas (1875–1915) įžegnojo būsimąją rašytoją. I.Simonaitytė visą gyvenimą išsaugojo pagarbą šiam dvasininkui, kuris ne tik įžvelgė jos išskirtinius gabumus, užstojo nuo bendraamžių patyčių, bet ir rūpinosi luošos mergaitės gydymu. 1912 m. E.Bleiweissas lydėjo I.Simonaitytę į Unguros luošų vaikų prieglaudą, pasirūpino globėju, važiavo jos aplankyti. ►

Rašytoja I.Simonaitytė prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios. Dešinėje – Klaipėdos vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas V.Kaltenis, 1966 m. Bernardo Aleknavičiaus / MLIM archyvo nuotr.

Vanagų „Eglės“ jaunimo draugija. Pirmoje eilėje iš kairės antra – sekretorė I.Simonaitytė, antroje eilėje šeštas – steigimo iniciatorius Ansas Baltris, septintas – kunigas K.Lokys, aštuntas – pirmininkas Martynas Skėrys. 1919 07 06. Vanagų parapijos archyvo nuotr.

Filmo „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“ pristatymo akimirkos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje. 2022 m. Valdo Ramanausko nuotr.

◄ Jis džiaugėsi, kad mergaitei operuos koją, laikė tai Dievo malone. Geradario nuotrauka garbingai kaba Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje šalia kitų čia tarnavusių kunigų atvaizdų.

Simboliška, kad atvykus į Vanagus kelionėje po Dievo namus, kuriuose buvo konfirmuota I.Simonaitytė, mus lydėjo bažnyčios klebonas kun. Remigijus Šemeklis, šiemet minintis savo tarnystės šioje vietoje 20-metį. Susitikime taip pat dalyvavo parapijos pirmininkas M.Sprogys ir šišioniškis H.Lotužis, kuris Vanagų bažnyčioje pirmąkart apsilankė būdamas septynerių, neskaitant krikšto, nes anksčiau mažų vaikų čia niekas nesivesdavo. Helmutui ne kartą buvo tekę traukti ir bažnyčios varpus. To jį išmokė Skystimienė. Kai jam nepasisekdavo, senoji moteris sakydavo: „Nelodyk Pėžaičių šunų!“ 1973-iaisiais, mirus Helmuto močiutei – omamai Urtei Dotaitei, Skystimienė jam liepusi taip traukti, kad visi išgirstų: „Mūsų tiek mažai bėra, visi išeina... Traukim, lai visi žino!“ Kiek laiko tada varpai skambėjo, negalėjo pasakyti. Tik pabaigęs skambinti jis pastebėjo, kad rankos, laikančios virves, yra kruvinos...

Su meile ir pagarba

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje, pasirodo, buvusi ypatinga vieta, kur sėdėdavusi pamaldose apsilankiusi rašytoja. Kėdė jai būdavo garbingai pastatoma tarp altoriaus ir sakyklos.

I.Simonaitytė savo autobiografiniuose atsiminimuose mini ir specialią patalpą evangelikų liuteronų bažnyčioje – zakristiją, kur kunigas pasiruošia pamaldoms ir priima parapijiečius įvairiomis progomis. Kadangi Vanagų bažnytėlė buvusi maža, čia susėsta ir didesnių švenčių progomis. Tebėra išlikęs senasis suolas ir šimtametis raktas, kuris rakina ne tik zakristijos, bet ir visas kitas bažnyčios duris.

Tiems, kuriems rašytojos I.Simonaitytės vardas nėra gerai žinomas, pažintinį įvadą į

Vaizdo juostoje sugulusios rašytojos būties ženklų paieškos – prisilietimas prie praeities dvelksmu pažymėtos šiandienos.

Filmo pristatyme. Centre – rašytojos I.Simonaitytės pusseserė Jūratė Stubraitė. M.Sprogys.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas kun. R.Šemeklis. Valdo Ramanausko nuotr.

jos gyvenimą ir kūrybą filme „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“ pristatė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos ir Klaipėdos universiteto bibliotekos darbuotojai, dirbantys su archyviniais dokumentais ir retais spaudiniais. Pasisakė ir garbūs šišioniškiai, „savo kauluose“ nešiojantys krašto istorijos atgarsius. Jie rašytojos atminimą saugo su ypatinga meile ir pagarba.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje į filmo peržiūrą susirinkusių žiūrovų gausa liudijo, kad susidomėjimas I.Simonaitytės gyvenimu ir kūryba tebėra gyvas ir stiprus. Vaizdo juostoje sugulusios rašytojos būties ženklų paieškos – prisilietimas prie praeities dvelksmu pažymėtos šiandienos. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia sovietmečiu turėjo savo globėją, todėl išliko ir nebuvo paversta sandėliu. Džiugu, kad čia dar gyvi I.Simonaitytės būties pėdsakai. O maldos namų durys ir šiandien tebėra plačiai atvertos...