Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (5

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (5)

Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šįsyk susipažinkime su Prūsijos reformatoriumi, Prūsijos provincijos prezidentu Heinrichu Theodoru von Schönu (1773–1856), kuris Immanuelį Kantą laikė savo didžiuoju mokytoju, o be kantiškosios filosofijos neįsivaizdavo savo gyvenimo. Tai imliausias šio filosofo mokinys, siekęs sukurti realų politinį pasaulį pagal I.Kantą.

Šiame istoriniame Klaipėdos pastate buvo diskutuojama didžiųjų Prūsijos reformų klausimais, o 1807 m. spalio 9 d. buvo paskelbtas „Spalio ediktas dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje“.

Prūsijos provincijos prezidentas H.Th.von Schönas (1773–1856).

Jovita SAULĖNIENĖ

Ištakos – gimtinėje

H.Th.Schönas gimė Šereiklaukio dvare, buvusiame dabartinio regioninio Rambyno parko teritorijoje. Tai vienas iš bene labiausiai ištyrinėtų Prūsų Lietuvos dvarų – atlikti dvaro sodybos tyrimai (M.Purvinas), aptarti parko želdiniai (S.A.Davenis, D.Lobeckis), apžvelgta jo istorija (K.Demereckas, R.Meškauskienė). Minimas ir su Prūsijos karališkąja šeima susijęs faktas: 1817 m. iš Berlyno lydint Prūsijos karalienės Luizės dukterį princesę Scharlottę į Sankt Peterburgą tuoktuvėms su būsimu Rusijos imperatoriumi Nikolajumi I, buvo stabtelėta Šereiklaukio dvare pakeisti žirgų. Už tai dvarui buvo atsilyginta dovanojant miško. Pagarbos nusipelno kraštietės dailininkės ir poetės Kristinos Blankaitės veikla, prikeliant iš užmaršties šiame dvare gimusio didžiojo Prūsijos reformatoriaus H.Th.Schöno nuopelnus.

Su Šereiklaukio dvaru labiausiai susijusios dvi Schönų giminės kartos. Pirmasis dvarą išsinuomojo karališkasis Prūsijos karo patarėjas ir domeno nuomininkas Gottfriedas Teodoras von Schönas (1704–1770), valdęs dvarą 30 metų. Po jo mirties dvaro generalinę nuomą perėmė jo sūnus Johannas Theodoras von Schönas (1744–1796), paveldėjęs ir Blokinių dvarą Įsruties apskrityje (dabar Černiachovskas, Karaliaučiaus sr.). Jis buvo masonas ir aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. J.Th.Schönas gerai pažinojo I.Kantą, lankė jo parengtą studijų programą Karaliaučiaus universitete, palaikė su juo draugiškus santykius, buvo persiėmęs kantiškąja filosofija. J.Th.Schöno sutuoktinė – Johanna Dorothea, gim. Dallmer, kilusi iš Plikių, netoli Klaipėdos. Jiedu susilaukė šešių vaikų, tarp jų – ir būsimo Prūsų Lietuvos prezidento Heinricho Theodoro, kuris Šereiklaukio dvare praleido tik 16 metų iki savo studijų Karaliaučiaus universitete, tačiau į gyvenimą išėjo veikiamas didžiojo filosofo I.Kanto asmenybės.

Filosofo įtaka

H.Th.Schönas į Karaliaučius universiteto Teisės fakultetą įžengė su I.Kanto vardu. Tėvo prašymu pirmąjį semestrą mokėsi pagal I.Kanto sudarytą studijų planą. I.Kanto asmenybė ir visų studijų metu klausytos jo paskaitos būsimajam valstybininkui paliko didžiausią įspūdį. Valterio T.Rikso pastebėjimu, „H.Th.Schöno dvasinė ir asmeninė pozicija I.Kanto filosofijos atžvilgiu buvo nulemta stipraus jų dvasinio ryšio, kuris H.Th.Schöną lydėjo nuo studijų laikų iki mirties“.

Iš universiteto H.Th.Schönas išėjo užsidegęs praktiškai įgyvendinti savo didžiojo mokytojo tiesas. Svarbiausia jo gyvenimo taisykle tapo I.Kanto sentencija „Tu turi tai padaryti, nes tu privalai“. Kad tai pasiektų, H.Th.Schönas studijavo politikos mokslus ir dėl egzaminų kreipėsi į Karaliaučiaus vyresnįjį prezidentą Friedrichą Leopoldą von Schrötterį, pas kurį 1793–1796 m. stažavosi. I.Kanto paveiktas jis užsibrėžė „panaudoti savo žinias ir išmokti susipažinti su šalimis dideliu mastu“. Lankėsi Anglijoje, Škotijoje, kur įgijo didelę valstybinio darbo patirtį. Vokietijoje susitiko su poetu Friedrichu Schilleriu, kuris jam kalbėjęs: „Dar niekas apie mirtingą žmogų nepasakė prakilnesnių žodžių už I.Kantą – tai ir sudaro visos jo filosofijos turinį: „pats determinuok save“. Ši didi savęs determinavimo idėja šviečia mums, atsispindėdama tuose gamtos reiškiniuose, kuriuos mes vadiname grožiu.“ Tai H.Th.Schöną paakino atkakliau siekti savo užsibrėžto tikslo – reformuoti šalies valdymą I.Kanto dvasia. Jo vykdytos reformos ir įvardijamos „kaip I.Kanto filosofijos, ypač jo kategorinio imperatyvo ir Adamo Smitho bei Christiano Jakobo Krauso mokymo išdava“ (Kotryna Rekašiūtė). Prof. Ch.J.Krausas buvo filosofas, ekonomistas, I.Kanto mokinys, o A.Smithas – klasikinės politinės ekonomikos pradininkas. ►

H.Th.Schönas – I.Kanto mokinys. Dailininkė – K.Blankaitė.

Valstybės vyras

◄ H.Th.Schönas buvo vadinamas Borusijos tėvu (Pater Borussiae). Tai buvo vienas ryžtingųjų Prūsijos reformatorių, savo gyvenimą paskyręs valstybės gerovės idėjai. Tarnystę valstybei jis suvokė kaip aukščiausią moralinę pareigą ir aktyviai prisidėjo prie šalies politinių, socialinių, kultūrinių procesų naujinimų. H.Th.Schönas užėmė aukštas pareigas – buvo Berlyno Generalinės direktorijos slaptasis finansų patarėjas, vėliau – Karaliaučiaus karo ir domenų rūmų referentas. 1806 m. H.Th.Schönas apsigyveno Karaliaučiuje ir kartu su I.Kantui giminingų sielų asmenybėmis – ekonomistu L.H.von Jakobu, filosofu K.Rozenkrancu, G.von Scharnhorstu, F.L.von Schröteriu ir kitais bendraminčiais – pradėjo mąstyti apie būtinas valstybėje esmines pertvarkas. Tačiau didžiosios Prūsijos reformos buvo vykdomos 1807–1820 m. Jų procesas prasidėjo Klaipėdoje, kai napoleonmečiu čia rezidavo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė.

Reformų kūrėjas

1807 m. sausį H.Th.Schönas kartu su karališkąja šeima atsidūrė Klaipėdoje, tapusioje laikinąja Prūsijos sostine. Pravertė reformų projektai, gimę dar Karaliaučiuje. Prioritetą jis skyrė baudžiavos panaikinimui Prūsijoje. Tai atitiko I.Kanto požiūrį. Filosofas H.Th. Schönui buvo sakęs, kad jam „susisuka visi vidaus organai, kai jis galvoja apie baudžiavą pas mus“. H.Th.Schöno išvados dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje įėjo į barono Friedricho Karlo vom ir zum Steino (1757–1831) parengtą ir 1807 m. spalio 9 d. Klaipėdoje paskelbtą baudžiavos panaikinimo „Spalio ediktą“. Deja, daugiau duomenų apie H.Th.Schöną tuo laiku Klaipėdoje užtikti nepavyko.

Vėliau H.Th.Schönas susirašinėjo su kancleriu Karlu Augustu von Hardenbergu (1750–1822) dėl valstybės valdymo reformų. Jis prisidėjo prie kariuomenės reorganizavimo, žemės reformos įgyvendinimo. 1813 m. kartu su A.Dohna, F.K.Steinu, L.Jorku sukūrė Rytprūsių landverą kovai su prancūzais. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III H.Th.Schöną vertino kaip

Kraštietė dailininkė K.Blankaitė savo kūriniais prikelia iš užmaršties I.Kanto idėjų įkvėpto didžiojo Prūsijos reformatoriaus H.Th.Schöno atminimą.

Taip atrodo buvęs H.Th.Schöno Arnavos dvaras Karaliaučiaus srityje.

talentingą vadovą ir skyrė į atsakingas pareigas. 1809–1816 m. jis tapo Gumbinės vyriausybės prezidentu. Ten 1812 m. jis susitiko su Napoleonu, su kuriuo svarstydamas tiekimo prancūzų kariuomenei klausimus, pasiginčijo ir apie istoriją. Jis paprieštaravo Napoleono tvirtinimui, kad prūsai buvo slavai. 1816 m. H.Th.Schönas buvo paskirtas Vakarų Prūsijos vyriausiuoju prezidentu, o sujungus ją su Rytų Prūsija, 1824 m. jis jau ėjo visos Prūsijos provincijos prezidento pareigas.

H.Th.Schöno nuopelnai valstybei buvo įvertinti. Prie Klaipėdoje 1907 m. iškilusio nacionalinio „Borusijos“ paminklo, sukurto skulptoriaus Peterio Breuerio (1856–1930), tarp šalia stovėjusių hermų su karvedžių ir valstybės veikėjų bronziniais biustais, buvo ir H.Th.Schöno skulptūrinis portretas. Tačiau iš klaipėdiečių šis valstybės vyras susilaukė ir aštrokos kritikos. Johannas Zembrickis kritikavo jį už neigiamą požiūrį į Klaipėdos ūkines problemas. Savo straipsnyje „Vyresnysis prezidentas H.Th. von Schönas ir Klaipėdos miestas“ istorikas citavo H.Th.Schöno atsakymą Klaipėdos magistratui dėl padidėjusių mokesčių: „Visi Klaipėdos miestą palietę sunkumai, įžengiant kariuomenės daliniams, mane iki sielos gelmių jaudina, ir mielai suteikčiau pageidautiną palengvėjimą, tačiau nieko kol kas daugiau negaliu padaryti, kad ir kaip aš to norėčiau, kad šie nepaprasti įvykiai būtų jau pasibaigę.“ J.Zembrickio nuomone, 1842 m. H.Th.Schöno atleidimas iš Prūsijos provincijos prezidento pareigų Klaipėdai išėjo tik į naudą.

Mielajai Lietuvai

Viename savo laiške H.Th.Schönas Lietuvą pavadino mieląja. Kaip Prūsijos provincijos prezidentas jis daug dėmesio skyrė šio regiono politiniams, socialiniams, kultūriniams procesams, kuriuos siekė įgyvendinti kantiškąja dvasia. Ir nemažai nuveikė.

Prioritetinė jo veiklos sritis – švietimas. Sekdamas I.Kantu, H.Th.Schönas teigė, kad mokyklos tikslas – auklėti laisvą žmogų.

Mokykloje mokoma galvoti, ugdoma vaikų moralinė kultūra. Kad būtų pasiekti tikslai, nuo 1806 m. mokyklose Prūsijoje buvo pradėtas taikyti šveicaro Johanno Hainricho Pestallozzi mokymo metodas. Artimai bendraudamas su Prūsijos švietimo ministru ir reformatoriumi Wilhelmu von Humboltdu, H.Th.Schönas atliko didžiulį darbą, Prūsų Lietuvoje įsteigdamas daugiau kaip 400 liaudies mokyklų, naujų pradinių mokyklų visame krašte. Jo pastangomis įkurta Kara-

H.Th.Schönas nusipelno pagarbos už lietuvybės stiprinimą Prūsų Lietuvoje.

Atminimo akmuo žymi H.Th.Schöno gimtųjų namų vietą. Pagėgių krašto turizmo ir verslo informacijos centro archyvo nuotr. lienės mokytojų seminarija, kurioje iki 1882 m. buvo dėstoma lietuvių kalba.

H.Th.Schönas nusipelno pagarbos už lietuvybės stiprinimą Prūsų Lietuvoje. Jo prezidentavimo laikais buvo išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, įsteigta pirmoji regiono viešoji biblioteka, įkurtas „Lietuvos informacinis laikraštis“, palaikęs lietuvių kalbos išsaugojimą. Jo mokytojas I.Kantas tvirtino, jog Prūsijos lietuvis yra vertas, kad būtų išlaikytas tauraus jo charakterio savitumas, saugant gryną, svetimų kalbų įtakos nepažeistą lietuvių kalbą. 1788 m. Karaliaučiuje kilo polemika dėl Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą. I.Kantas parašė prakalbą „Draugo prierašas“ 1800 m. išleistam K.G.Milkaus „Lietuvių–vokiečių – vokiečių–lietuvių kalbų žodynui“. Tai buvo paskutinis I.Kanto spausdintas pusantro puslapio tekstas. Tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad su augančia filosofo pasauline šlove teksto reikšmė tik didėjo. H.Th.Schönas bendravo su prof. Peteriu von Bohlemu (1796–1841), kuris rašė apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumą, rinko tautosaką. Jis buvo pažįstamas su Gizevijumi. Jam buvo žinoma M.L.G.Rėzos lituanistinė veikla. H.Th.Schönas parėmė vokiečių kalbininko, tyrusio lietuvių ir prūsų kalbas, rinkusio lietuvių dainas, K.Donelaičio raštų vertėjo į vokiečių kalbą, veiklą. Jis paskatino Friedrichą Kuršaitį gilintis į lietuvių kalbą, prisidėjo prie Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno (1811–1881) „Lietuvių kalbos žodyno“ atsiradimo. Neatsitiktinai autorius šį žodyną dedikavo „ponui, kilniam šio veikalo rėmėjui“. H.Th.Schönas laikėsi nuomonės, kad kiekvienas turi teisę į gimtąją kalbą. Jis pritarė Karaliaučiaus universitete 1718–1944 m. veikusio Lietuvių kalbos seminaro reorganizavimui.

Arnavos dvare

1842 m. H.Th.Schönas pasitraukė iš tarnybos, kai nesutapo jo ir Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV pažiūros. Apsigyveno jis 1827 m. įsigytame Arnavos (dabar Marjino, Karaliaučiaus sr.) dvare. Nors iš aktyvios veiklos pasitraukė, tačiau savo nuomonės apie valstybės valdymą nepakeitė. Jis paskelbė savo politinį testamentą „Iš kur ir į kur“ ir išsakė savo požiūrį į Prūsijos valstybės vystymąsi. ►