Nida TIMINSKAITĖ. Eilėraščiai

kavinėje krepšinio varžybas ir jaustis didžiu vyru, dar daugiau – suvokti vyriškumo esmę kaip dainoj: „Jė, jė, jė, jė... Vyra vyra, būkėt tėkri vyra, leiskit monėj dėdle skane alaus atsigerti...“

Moterys irgi, jos nori vartyti blakstienas ir sėdėti papūtusios hialurono rūgšties pripūstas lūpas ir sakyti, kad jos yra princesės, kurias kažkaip laimingas turi padaryti vyrai, o nepadaro. Niekas nėra pajėgus laimingą padaryti kitą, net Dievas.

Laimė, yra žmonių, kurie ugdo ir augina save. Ne, jie nuo nieko nėra apsaugoti, net ir nuo nelaimingos meilės. Tačiau didžioji dalis žmonių yra vidutinybės, kurie nieko nenori veikti, jie nori tik mėgautis jau sukurtais resursais ir skinti vaisius, kurie yra užauginti kitų rūpesčiu, sugebėjimais ir resursais. Štai Didiulios koncerto įrašas arba tie patys humoristai, kurie šiame pasaulyje gali pasakyti daugiau tiesos už filosofus. Misisipė žiūri jį ir kažką supranta. Salė pilna, o pagrindinis muzikantas apsvaigęs groja melodiją „Kelias namo“. Jis atiduoda visus savo resursus, greičiausiai piktnaudžiauja savo gyvybinėmis galiomis. Moterys su šukuosenom, ryškiai padažytom lūpom ir vyrai su frakais, gardžiai kvepiantys. Menininkas pavargęs ir spuoguotas. Grįžęs griūva į lovą negyvas su visais drabužiais.

Aj, tantros praktikantas. Misisipė išėjo ir vėl įėjo. Dvelkė tikrai ne dvasingumu, ji suklydo. Kabinetas buvo pilnas malonių vyriškų kvepalų aromato.

Kaip jau minėta, yra žmonių, kuriems reikia daryti dirbtinį kvėpavimą. Tai va, tie, kurie moka įkvėpti save patys, ir užmaitina visus kitus. Ir jei tu tikiesi šiame pasaulyje būti labai įdomus, tai labai klysti. Pasauliui yra žymiai įdomiau visaip akis vartantys padarai, juokingi strakaliotojai, katinai ir panašiai. Tik jau nesitikėk būti įdomus. Filosofas yra įdomus trijų žmonių rateliui ir kultūrai plačiąja to žodžio prasme. Žymiai įdomiau yra judančių kiaušų ekspozicija, tinkanti visoms didžiausioms metų šventėms. Amžinai įdomios yra ir pūtės ekspozicijos. Štai ir viskas, bet kultūra ant to nesilaiko. Dieve mano, bet kai kažkas tą kultūrą sukuria, tai yra kažkaip labai gerai. Kai jūs einate į kultūrinius renginius, skaitote knygas, žiūrite paveikslus ir panašiai, jūs jaučiatės kaip normalūs žmonės. Todėl, kad žmogui reikalinga kultūra. Tačiau kultūros sukūrimo kaina yra labai didelė: kartais ji pareikalauja visų žmogaus gyvybinių galių. Kai tu tik ėdi ir pisiesi, žaidi telefonu, tai yra gerai, bet, darydamas vien tik tai, jautiesi nykiai. Reikia bent jau sportuoti, ugdyti savyje Spartietiškas vertybes.

Nėra tokio dalyko kaip mūza. Žinokit, tikrai nėra. Tu arba kuri, arba ne. Tai yra tavo vidinė jėga, ir viskas.

Misisipė jau seniai žino, kaip pavadins savo draugą, kai jį suras ir kai draugas atras ją.

Misisipė savo būsimą draugą mintyse jau dabar vadina Pasaulio Valdovu.

Ir tegu kas nors man nukerta abi rankas, bet yra erdvė, kur Misisipė gali daryti viską, ką nori: ir tenisą žaisti, ir rašyti, ir piešti, ir gulėti, ir nieko nedaryti, nebūti dvasine mokytoja ir net nebūti motyvacijos mašina gali. Jei nenori, gali net seksu neužsiimti, tik žiūrėti į dangų ir juoktis, ji gali laimėti, ir pralošti gali, ir tai nieko, absoliučiai nieko nekeičia. Galbūt gudraakė ir nesuspės patekti į šitą erdvę, bet aš tiksliai žinau, kad tokia erdvė yra, tai yra meilės erdvė, ir mentaliniame lygmenyje aš, Mylinti Persona Misisipės viduje, nukeliu Misisipę į tą erdvę, ten, kur ji gali būti visiškai nenaudinga Misisipė.

Saljeris nenužudė Mocarto. – Mama, tavo duktė yra chuliganė, kuri sapnuoja labai blogus sapnus apie dingusį kokoso riešutą.

Alma Riebždaitė. Viltis.

Nida TIMINSKAITĖ

tiek ir tėra gyvenimo sartras smėlio dykynė paukščio pėdutės smėly vienuma. balandis vėjas prabėga lengvai pušų viršūnėm sartras prieš vėją dykuma sartras žiūri į jūrą mąsto giliai glosto sartro skulptūrą baltas smėlio švelnumas.

tupiu kaip prancūziška varna smėlio platybėse marių spindintis švinas

◄ horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas ilgesingas pūkuotas žydėjimas akompanuoja vėjui kopų tolimas artumas braižo būties žemėlapį debesys kažkur virš kionigsbergo svajoja apie grynąjį protą.

Vytautui Kernagiui

atplaukei, benai, į nidą prisėdai marių pakrantėj ar galima... šalia? akiniukas akiniukui akies nekerta – sakei... užmerkęs akis nuo ryškios saulės klausaisi pavasarinių paukščių trelių klausaisi... pakalbėjom tai tiek... pamiršta tiesa atsiskleidžia įveikus laiptų pakopas užburto kalno paslaptis saugo kuršių raudonumo sfinksas vėjas kužda kažką į ausį krikštams ir vėlių suoleliui nehrung – vėtrung... nesuprantama vėtrungių kalba gal prūsiškai?

kažkaip reikėtų perskaityt tą raštą dievo sudėliotą pakrantėj dar nemoku šitos kalbos vėjo ir jūros dantiraščių iš akmens, medžio, smėlio ir plunksnų

toks gilus jūros vienišumas paukščio pėdos – runos plunksna rašyti prisiminimams pustomam pakrantės smėly viskas praeina praeina jūra kvėpuoja nesibaigiančią dainą savo gilaus vienišumo alsavimu.

kreivos vienišos pušys jų daug šitam miške palinkusios nuo vėjo nusigręžusios nuo jūros žengtų lemiamą žingsnį jei tik pajėgtų... 2021 m. balandis, Nida

baletas

nuo alsios kaitros alpsta pinavijų žiedai jų baletiniai žiedų sijonėliai turėtų priminti jums žirgo galvą dažniausiai ir primena

iš tiesų pinavijų kordebaletas suka piruetus gūsingame vėjyje sukasi, sukasi, sukasi tyliai kordebaletas piruetais kol užmiega nuskambėjus paskutiniam čaikovskio akordui.

dangaus kopėčiom užlipti nežinomybėn kur daug erdvės atsikvėpti giliai nuo kasdienės beprasmybės pojūčio

gal visą kvailumą, nemokšiškumą nepadorumą būtų galima surinkti į plastiko maišelį kaip šuns ekskrementus?

tik kodėl jį vėl reikia mauti ant galvos?

vargšas buržua vis bėgantis, einantis, šliaužiantis ropojantis link horizonto bagažą buržua sunkiai neša iliuziniais deformuotais kvadratais sunkiai atgaudamas kvapą tempia besotį pilvą tempia jį iliuzijų mugėn išsvajotosios arkos link už kurios tingiai leidžiasi saulė o jeigu tas horizontas tik nupieštas? iškirptas iš kartono? o besileidžianti saulė tik optinė apgaulė? guli ežys nutrenktas elektros srovės o gal pravažiuojančio paspirtuko guli ežys po aukštos įtampos bokštu keistai aukštyn užverstu pilvu į kumščius sugniaužtom letenėlėm ko jam čia reikėjo? niekad nesužinosi... gal gaudė peles? gal norėjo pažvelgti musmirei po sijonu į jos nėriniuotas kelnaites? kvaila ežio mirtis po aukštos įtampos bokštu kaip kvaila yra laukti autobuso visuotinio maratono dieną jono kazlausko stotelėj 2021 m.

Algirdo Darongausko nuotr.