Alma RIEBŽDAITĖ. Nuolankumo mokykla

◄ Tikiu psichikos galia kaip ir negalia.

Tikiu prigimties lemtimi.

Tikiu paukščio skrydžio tikslingumu.

Tikiu, kad faktas, jog lašas nikotino užmuša arklį, tėra mitas, nors jau trisdešimt penkeri metai, kai mečiau rūkyti.

Tikiu, kad mokslas ne visagalis, o žmogus ne gamtos valdovas, kaip buvo teigiama visai neseniai.

Tikiu, kad nesulauksime, kai kompiuteriai visur pakeis žmogų.

Tikiu, kad popierinių knygų niekas ir niekada nepakeis.

Tikiu, kad šansų išlikti, užklupus pasauliniam tvanui, turi ne fanatikai.

Tikiu ne tuo, ką mato akys viešojoje erdvėje, o tuo, ką šnabžda sveikas protas ar jo likučiai.

Tikiu skiepais nuo COVID-19, kad ir kokias įmantrias sąmokslo teorijas skleistų skeptikai.

Tikiu praeities reikšme ateičiai, tik nežinau, kur glūdi svarstyklės ją teisingai pasverti.

Tikiu, kad visos stebuklingos dietos kartu su už pinigus ar iš kvailumo jas reklamuojančiais yra tik akių dūmimas, verčiantis prisimerkti.

Tikiu, kad sveikata glūdi ne vaistinių piliulėse, ne netikrų pranašų sveiko gyvenimo receptuose, o mūsų pačių rankose.

Tikiu, kad tikėjimas visada nugalės netikėjimą.

Nekenčiu

Nekenčiu melo, nors nekaltai kartais ir pats sumeluoju.

Nekenčiu apsimetėlių, kurie saldžiu suokimu užmigdo budrumą ir priverčia patikėti nebūtais dalykais.

Nekenčiu blogo oro ir kaimynystėje skalijančio šuns.

Nekenčiu nieko neveikimo arba būsenos, kai ką benutvertum dirbti, viskas krenta iš rankų.

Nekenčiu iš aukšto beriamų pamokymų, nesvarbu, kas tuo užsiima – žmona, mokslų daktaras ar Šventasis Tėvas.

Nekenčiu pažadų – svetimų ir savų.

Nekenčiu prastų knygų, ypač kai jas rašo kultiniai rašytojai.

Nekenčiu kultinių rašytojų, nes nėra aišku, kas ant kokių pagrindų pastatė jiems kultus.

Nekenčiu pavydo, ypač savyje.

Nuolankumo mokykla

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė sugalvojo sau naują vardą, kuriuo pasirašinės laiškus: pagarbiai Misisipė, psichopatų tarnaitė. Ta žodžių prasme, kad ji aptarnauja ir jei žmogus – ne psichopatas, nes yra pripratusi tik prie tokio elgesio modelio. Ji įpratusi tarnauti. Stipriau už Reksą, kuris suranda narkotikus. Psichopatus ji aptarnauja ne tik fiziškai, bet suvaldo ir visus emocinius procesus, tobulai užkemša visas skyles, pro kurias švilpia tuštumos ir vienatvės vėjai, už kitus išreiškia visus jausmus, mėgstamiausia jos poza yra „pasiilgau tavęs“, ir jau jie dievai, kuriems nieko nebereikia daryti. Misisipė yra tobula tarnaitė, kuri nieko nereikalauja sau mainais. Ji viską padaro, dar padėkoja ir atsiprašo. Laiku, likusiu nuo narkotikų ieškojimo, dirba terapiniu šunimi. Jai viskas puikiai sekasi. Ji yra pats geriausias Reksas su išvystytomis žmogaus smegenimis ir emociniu pasauliu. Tai – tobulas Reksas. Ir dar ji dirba neregio lazdele, vedžioja psichopatus po socialinį pasaulį, dirba kaip navigacija ir veikia kaip kompasas, atlėpausiai klausinėja jos visokių dalykų, o ji sako „reikia daryti taip ir taip“, ir viskas būna gerai. Aš irgi noooriu tokios Misisipės, geriau už guminę sekso lėlę. Gyva! Alsuoja ir visada kalbės dalykus, kuriuos jūs norite girdėti vis kitais žodžiais, ir tikrai atrodys, kad kalba ne robotas.

Jūs irgi galite taip pabandyti. Mažu patiks. Visi dvasiniai mokymai maždaug to ir reikalauja: visiško savęs atsisakymo. Ir, įsivaizduok, kas atsitinka, jei netarnauji, atsisakai tarnauti. Tau yra paleidžiamos žarnos, kurias tu susikiši atgal, susisiuvi ir vėl tarnauji.

Misisipei yra taip šlykštu nuo savęs, kad ji sustoja. Ir nieko nedaro. Ir nieko nesako. Jei prabyla, tai maždaug taip: „Aš noriu iš tavęs tavo jausmų sau, t. y. man, ta prasme.“

Iš lėto ji pradėjo eksperimentuoti. Labiausiai nuo jos eksperimentų kenčia avatarai. Štai daug kam ji yra visiškai nereikalinga, ir nieko, sėkmingai gyvena. Ir staiga ji suvokia, ateina iš pačių pačių atminties gelmių, gal iškyla Čiurlionio paveikslo vizija „rex“, t. y. karalius. Štai ką reiškia išsilavinimas! Rex’as, tai skamba taip išdidžiai. Štai iš kur tos Misisipės mėlynojo kraujo aspiracijos.

Jūs dar ne visiškai atsisakėte savęs? Nesutraiškėte savo ego? Pagaliu per galvą. Misisipės tėvai yra didieji guru, kuriems pavyko išugdyti žemiškoje mirtingoje būtybėje Reks’ą! Jie turėjo kelis mokinius, bet uoliausioji iš jų buvo Misisipė. Ji taip troško dangiškų gėrybių, degė tikėjimo ugnimi ir pasižymėjo kitomis dorybėmis. Nuo šiol Misisipė savo gimdytojus vadins dvasiniais mokytojais. Ir dar vienas guru. „Ir dar vienas guru “ yra Žanetas, nors jis yra du viename.

Tantristas, kuris kabina Misisipę, irgi turi didelių ambicijų tapti guru.

Sako: – Kokie gražūs tavo batai.

Gyvatės odos imitacijos avalynė pradžiunga, išgirdusi komplimentą savo adresu, ir ištaria lakonišką „ačiū“. – Gal tave pavežti mašina? – Ne, turiu savo, ir dar turiu šį savaitgalį susirinkti vaikus. Ačiū, bet gal jau viskas, mūsų konsultacija, kurios metu tu žiovavai, baigėsi. Žinai, pirmiausia turi atrasti save ir paskui galvoti apie santykius. Savo vidinių skylių niekaip neužkimši nauja meile.

Misisipė tikrai nesiruošė būti dvasinio guru Vidinės Skylės kamšalu. Ir tikrai nesiruošia draugauti su vaikinu, užsiimančiu tantros praktika, ir laukti, kai jis kiekvieną dieną ją kala prie kryžiaus, nes ji yra nepakankamai išsilaisvinusi ir nepatiria orgazmo, susikabinusi už rankų. Orgazmas susikibus už rankų tikrai nėra jos gyvenimo tikslų sąraše. Kai pasižiūri aplinkui įdėmiau, tai aplinkui vieni guru: moko kaip kvėpuoti, kaip šokti, kaip santykius megzti, kaip su Dievu bendrauti, kaip tarnauti, kai geriau parduoti, kaip kalbėti, kokius žodžius vartoti, ką valgyti. Toks jausmas, kad žmonės visiškai yra praradę realybės jausmą, gimsta, gyvena ir visiškai nebemoka gyventi, kvėpuoti nemoka ir dantų valytis nemoka. Būtinai turi atsirasti mokytojai, ugdantys tinkamus maisto vedimo iki skrandžio

Nuolankumo mokykla

įgūdžius, nes išties rydamas karštą maistą gali išsideginti stemplę ir ji taps korėta. Ar jie šitaip siekia nemirtingumo? Šito mes nežinome, bet akivaizdu, kad žmonių civilizacija visiškai nieko nebemoka. Ne, jūs pasakykit man, ką žmonės moka? Seksu užsiimti? Apsirengti irgi nemokam. – Aš nemoku žaisti stalo teniso, nemoku kirsti ir smūgiuoti, bet aš visiškai nemoku žaisti stalo teniso...

Misisipė klausosi ir negali patikėti, pirmą kartą per visą savo daugybės žaidimų istoriją girdėdama porininką, kuris kalbėtų Misisipės žodžiais. Ji žvelgia į tą vaikinuką ir tyli, nes jai atimtas žadas. Žinote, kaip būna, kai išgirsti savo tekstą. Štai dar vienas, kuris rėkia: aš guliu, nemuškite manęs, aš nubaudžiu save iš anksto, tik prašau, aplenkite mane pusės kilometro spinduliu. Ir šitaip bando sukontroliuoti aplinką.

Tai yra pirmas žmogus Misisipės gyvenimo istorijoje, prabilęs kaip Misisipė, ir tas berniukas yra Saškos sūnus.

Atgavusi žadą, Misisipė griežtai pasako:

– Kodėl tu kalbi taip, kaip aš dar visai neseniai kalbėjau? Kodėl kalbi žemindamas save? Kad daugiau negirdėčiau šitaip tavęs kalbančio. Tu gerai žaidi stalo tenisą, ir taškas. Tu žaidi.

Misisipė yra tikra motyvacijos mašina, kuri niekada nepavargsta ir nepasiduoda, variklis su 2 000 arklio galių. Kaip gaila, kad ji neturi ambicijų tapti dvasiniu mokytoju. O galėtų. Man kilo kažkokia keista absoliučiai nelogiška mintis: jos geriausias draugas yra popierius, tuščias lapas, kur ji ►

Alma Riebždaitė. Žmogus keliauja namo. 2020. Aliejus, drobė.

◄ kažką nuolat prikeverzoja, tai verbalinių ženklų, tai neverbalinių. Geriausia Misisipės draugė yra Tuštuma. Na, ir Stalo teniso kamuoliukas, kaip matysime. Su Žanetu susipyko.

Bet žiūrėkit, ką ji daro. Ji stiprina to berniuko ego. Ne, Misisipė tikrai netinka į dvasinius mokytojus. Tikras dvasinis mokytojas – triūkšt – ir padarytų lemiamą smūgį į ego kaklo trapiausiąjį slankstelį, ir pasistengtų galutinai sutraiškyti to berniuko ego struktūrą, kad jis ateityje patirtų nušvitimą. O gal net čia ir dabar. Dabar aišku, kodėl žmonėms, dalyvavusiems įvairių sektų ir bjaurių judėjimų veiklose, prireikia psichoterapinių reabilitacijų.

Ir Saškos sūnus apsiramino. Žaidė ir nebegiedojo ditirambų savo nemokėjimui žaisti stalo teniso.

Aš žaidžiu, Dieve, bet kaip aš nemoku žaisti stalo teniso! Jums teko girdėti, ką nors juokingesnio? Man ne.

Iš verbalinių konstrukcijų mes toliau dėliojame istorijos detales. Misisipė, jos tėtis, broliai ir seserys – visi gyveno Misisipės mamos istorijoje, sukosi jos traumos orbitoje. Istorijoje, kurios detalės vis labiau išryškėja ir kuri sklaidosi kaip dūmas. Tiesa, dar keli istorijos štrichai ir mes per verbalines konstrukcijas atseksime tikruosius įvykius. Na, Misisipė nuo mamos pasaulio pasislėpė alternatyvioje realybėje, kurią ji vadina Kvantine Kišene, ir tai yra kūryba. Ji niekada nesirinktų psichoterapeutės moters. Aplinkui ją sukasi vyrukai, ir tai jai patinka. Daugiausia, ko iš jų gali tikėtis, tai šachmato į galvą, kai laimi, arba Visko atėmimo, kai nori Jį palikti. Na, tai nėra taip baisu, kaip Netekti Savęs Juodojoje skylėje, kuri vadinasi mamos traumos istorija. Baisiausia, kad tu net neturi savo istorijos. Tavo istorija – tai istorija, kaip tu ištrūkai iš kitos istorijos.

Misisipė pradėjo skaityti straipsnius apie vyrų ir moterų tarpusavio santykius. Čia kažkokia naujiena. Ji nesupranta, kodėl jai tai yra įdomu. Nėra abejonių, dabar ji taip gilinsis į šią sritį, kad taps geriausia vyrų ir moterų santykių specialiste, tikra eksperte. Į ką pasineria Misisipė, nuvelka visus užvalkalus ir paskleidžia plunksnas. Visas!

Ji skaito tuos straipsnius, žiūri video ir jaučiasi sutrikusi. Kažkaip tai prasilenkia su tiesa, kuri byloja, kad vyras gali į automatinę skalbimo mašiną sumesti nešvarius rūbus, o į orkaitę – prieskoniais ištrintą vištą, sekant toliau – kūdikiui pakeisti pampersus ir išbūti su juo tris valandas. O pats Žanetas pasakė, kad Misisipė yra už jį protingesnė. Na, gerai, mąsto ji, moteris už vyrą geriau žaidžia šachmatais ar išvis yra meistrė – ir turi apsimesti, kad žaidžia prasčiau, nes tai žeidžia vyro ego. Ji turi sugebėjimų vienoje ar kitoje srityje, gali būti sportininkė, vadovė ir t. t., nes turi sugebėjimų, bet būtinai turi apsimesti idiote, nes tai pamalonina vyro ego ir leidžia jam jaustis vyru. Gerai, tai pagal dvasingųjų vyrų mokymus susirasti Misisipei ne silpną vyrą yra be šansų. O tai kodėl ji negali susirasti vyro, stipresnio už save? Juk ji tikrai ne atominė bomba, šluojanti viską aplinkui. Negi nėra stipresnių vyrų už Misisipę? Nesąmonė. Be to, vienas stiprus vienur, kitas – kitur. Tai kažkaip jau su moters stiprybėmis vienoje ar kitoje vietoje vyras susitaikyti negali, nes jo ego bus sulaužytas ir jis nebesijaus vyru. Chmmm... Tai kas draudžia tiems vyrukams lavinti save? Ir jei moteris yra gera šachmatininkė, kas jam draudžia siekti aukštumų lengvojoje atletikoje, išsilaikyti furisto teises, daug uždirbti, mylėti savo moterį, kuri gerai žaidžia šachmatais, ir išlaikyti šeimą? Tai būtinai, saugant trapų vyro ego, reikia abiem tapti mažiukais, kad labai vidutiniškas vyras, greičiausiai lochas, galėtų jausti pasitenkinimą savimi ir nuolat būti pamalonintas save į kvailę verčiančios moters? Kas čia per gyvenimas, ir paklauskim taip negražiai, koks šios sąjungos socialinis efektyvumas?

Na, gerai, Misisipė eina per asmeninę patirtį. Kas atsitiko, kai Žanetas jai pasakė, kad ji yra protingesnė. Ar dėl to Žanetui nukrito karūna ir jis tapo menkesnis tiek savo, tiek Misisipės, o gal ir visuomenės akyse, nes jis, vyras, pasakė moteriai, kad ji yra protingesnė už jį? Ar dėl to Žaneto ego negrįžtamai subliuško? Išduosiu paslaptį. Tą mirksnį, kai Žanetas taip pasakė, Misisipės akyse jis tapo tūkstantį kartų didesnis, ji pradėjo į jį žiūrėti su dar didesne pagarba ir net pajuto užplūstančią meilės bangą. Protinga būtybė supranta, kad Misisipės protas gali operuoti mito, ontologinėmis ir filosofinėmis struktūromis, kad ji yra apsiskaičiusi ir kūrybiškai tarpusavyje gali sujungti pačius beprotiškiausius dalykus, bet Žanetas dėl to nenustoja būti geru psichoterapeutu, jis niekaip nepraranda savęs ir nenustoja savo vyriškos jėgos anei žmogiškųjų galių. Klausantis tų mokymų atrodo, kad vienintelė moters gyvenimo prasmė yra susirasti vyrą, visaip jį popinti, įtikti jam ir vis tiek susitaikyti, kad jis su ja bus šiurkštus nevidonas. Prisiklausius tokių mokymų, gali suprasti, kad geresnio gyvenimo ir didesnės laimės, nei būti vienai, moteriai gyvenime nėra. Nu, nebent moteris irgi žiūri į save per praktinę prizmę, tokią lyg ji būtų aprengta, apipilta auksiniais papuošalais ir t. t. Taip taip, dabar Misisipė suprato, ten viskas eina per praktinę prizmę, nu, kad išgyventum ir kažkaip gerai gyventum. Tai gyvenimas, kur žmonės dėl elementarios gerovės, materialinio užtikrintumo paaukoja savo svajones. Ak, kaip sunku tai suprasti Misisipei, kuri yra svajotoja. Štai. Tai tarsi socialinis kontraktas. Štai apie ką yra tie mokymai. Apie gyvenimą. Apie gyvenimą, kuris Misisipei yra svetimas, nes ji nori piešti, rašyti, sportuoti, keliauti, gyventi pilnakraujį gyvenimą ir kartais būti šiek tiek apsvaigusi nuo pasiektų aukštumų, pajustos savo meistrystės. Be to ji uždustų, numirtų. Kai Misisipė mokosi ir gali jausti didesnį ar mažesnį savo meistriškumą, kai ji jaučia, kaip jos rankos vis tobuliau ir tobuliau išsuka teniso kamuoliuką, ji jaučiasi gyva, jaučia pasitenkinimą, jaučia, kad ji juda, jaučia, kaip vėjas Everesto viršūnėje jai plaiksto plaukus ir yra šiek tiek iš džiaugsmo apsvaigusi. Ne, tam visiškai nebūtina tapti pasaulio čempione, tam užtenka mėgautis tuo, ką darai, ir jausti, kaip judi, augi, keitiesi.

Ir viso to atsisakyti, kad šalia turėtum vyrą, apsimesti idiote, kad išpūstum locho ego iki begalybes, ir jis jaustų esąs savimi patenkintas avinas? Ir, žinote, šitas avinas, kad ir kiek jūs stengtumėtės, su jumis sau leis elgtis bet kaip ir būti šiurkščiu nevidonu, nes jūs jam tai leidžiate ir kuriate tokio elgesio modelį. Ko vertas tada moters gyvenimas? Tačiau ir ko vertas tada avino gyvenimas? Avinas kažkiek laimi, bet abu apsimeta, nieko nėra tikro. Tai – dviejų vargšų pora. Bet kokia būtų pergalė, jei vyras ir moteris sugebėtų draugauti kaip visaverčiai asmenys. Kas vyrui ir moteriai trukdo susidraugauti, visaip save ugdant ir augant?

Labai dažnai vyras, jausdamasis esąs centru ir patriarchalinės sistemos palaikoma puse, visai nenori augti, lavinti savęs, ir jis užsigula moterį, pradeda ją engti ir uiti, ieškoti joje visų savo bėdų kaltininkės, esą ji nemoteriška ir jo neįkvepianti didiems darbams. Visada galima pasakyti: šita moteris manęs neįkvėpė žygdarbiams, dėl to kažkaip taip ir yra. Argi tai ne lengvesnė išeitis nei diena iš dienos treniruoti savo kūną, dvasią ir kitus įgūdžius? Juk labiau norisi diena iš dienos sėdėti prie alaus bokalo, žiūrėti