GINTARO LAŠAI
◄ Tikiu psichikos galia kaip ir negalia.
Tikiu prigimties lemtimi. Tikiu paukščio skrydžio tikslingumu. Tikiu, kad faktas, jog lašas nikotino užmuša arklį, tėra mitas, nors jau trisdešimt penkeri metai, kai mečiau rūkyti. Tikiu, kad mokslas ne visagalis, o žmogus ne gamtos valdovas, kaip buvo teigiama visai neseniai. Tikiu, kad nesulauksime, kai kompiuteriai visur pakeis žmogų. Tikiu, kad popierinių knygų niekas ir niekada nepakeis. Tikiu, kad šansų išlikti, užklupus pasauliniam tvanui, turi ne fanatikai. Tikiu ne tuo, ką mato akys viešojoje erdvėje, o tuo, ką šnabžda sveikas protas ar jo likučiai. Tikiu skiepais nuo COVID-19, kad ir kokias įmantrias sąmokslo teorijas skleistų skeptikai. Tikiu praeities reikšme ateičiai, tik nežinau, kur glūdi svarstyklės ją teisingai pasverti. Tikiu, kad visos stebuklingos dietos kartu su už pinigus ar iš kvailumo jas reklamuojančiais yra tik akių dūmimas, verčiantis prisimerkti. Tikiu, kad sveikata glūdi ne vaistinių piliulėse, ne netikrų pranašų sveiko gyvenimo receptuose, o mūsų pačių rankose. Tikiu, kad tikėjimas visada nugalės netikėjimą.
Nekenčiu Nekenčiu melo, nors nekaltai kartais ir pats sumeluoju. Nekenčiu apsimetėlių, kurie saldžiu suokimu užmigdo budrumą ir priverčia patikėti nebūtais dalykais. Nekenčiu blogo oro ir kaimynystėje skalijančio šuns. Nekenčiu nieko neveikimo arba būsenos, kai ką benutvertum dirbti, viskas krenta iš rankų. Nekenčiu iš aukšto beriamų pamokymų, nesvarbu, kas tuo užsiima – žmona, mokslų daktaras ar Šventasis Tėvas. Nekenčiu pažadų – svetimų ir savų. Nekenčiu prastų knygų, ypač kai jas rašo kultiniai rašytojai. Nekenčiu kultinių rašytojų, nes nėra aišku, kas ant kokių pagrindų pastatė jiems kultus. Nekenčiu pavydo, ypač savyje. 50
Nuolanku m
Alma RIEBŽDAITĖ
Misisipė sugalvojo sau naują vardą, kuriuo pasirašinės laiškus: pagarbiai Misisipė, psichopatų tarnaitė. Ta žodžių prasme, kad ji aptarnauja ir jei žmogus – ne psichopatas, nes yra pripratusi tik prie tokio elgesio modelio. Ji įpratusi tarnauti. Stipriau už Reksą, kuris suranda narkotikus. Psichopatus ji aptarnauja ne tik fiziškai, bet suvaldo ir visus emocinius procesus, tobulai užkemša visas skyles, pro kurias švilpia tuštumos ir vienatvės vėjai, už kitus išreiškia visus jausmus, mėgstamiausia jos poza yra „pasiilgau tavęs“, ir jau jie dievai, kuriems nieko nebereikia daryti. Misisipė yra tobula tarnaitė, kuri nieko nereikalauja sau mainais. Ji viską padaro, dar padėkoja ir atsiprašo. Laiku, likusiu nuo narkotikų ieškojimo, dirba terapiniu šunimi. Jai viskas puikiai sekasi. Ji yra pats geriausias Reksas su išvystytomis žmogaus smegenimis ir emociniu pasauliu. Tai – tobulas Reksas. Ir dar ji dirba neregio lazdele, vedžioja psichopatus po socialinį pasaulį, dirba kaip navigacija ir veikia kaip kompasas, atlėpausiai klausinėja jos visokių dalykų, o ji sako „reikia daryti taip ir taip“, ir viskas būna gerai. Aš irgi noooriu tokios Misisipės, geriau už guminę sekso lėlę. Gyva! Alsuoja ir visada kalbės dalykus, kuriuos jūs norite girdėti vis kitais žodžiais, ir tikrai atrodys, kad kalba ne robotas. Jūs irgi galite taip pabandyti. Mažu patiks. Visi dvasiniai mokymai maždaug to ir reikalauja: visiško savęs atsisakymo. Ir, įsivaizduok, kas atsitinka, jei netarnauji, atsisakai tarnauti. Tau yra paleidžiamos žarnos, kurias tu susikiši atgal, susisiuvi ir vėl tarnauji. Misisipei yra taip šlykštu nuo savęs, kad ji sustoja. Ir nieko nedaro. Ir nieko nesako. Jei prabyla, tai maždaug taip: „Aš noriu iš tavęs tavo jausmų sau, t. y. man, ta prasme.“ Iš lėto ji pradėjo eksperimentuoti. Labiausiai nuo jos eksperimentų kenčia avatarai. Štai daug kam ji yra visiškai nereikalinga, ir nieko, sėkmingai gyvena. Ir staiga ji suvo-
kia, ateina iš pačių pačių atminties gelmių, gal iškyla Čiurlionio paveikslo vizija „rex“, t. y. karalius. Štai ką reiškia išsilavinimas! Rex’as, tai skamba taip išdidžiai. Štai iš kur tos Misisipės mėlynojo kraujo aspiracijos. Jūs dar ne visiškai atsisakėte savęs? Nesutraiškėte savo ego? Pagaliu per galvą. Misisipės tėvai yra didieji guru, kuriems pavyko išugdyti žemiškoje mirtingoje būtybėje Reks’ą! Jie turėjo kelis mokinius, bet uoliausioji iš jų buvo Misisipė. Ji taip troško dangiškų gėrybių, degė tikėjimo ugnimi ir pasižymėjo kitomis dorybėmis. Nuo šiol Misisipė savo gimdytojus vadins dvasiniais mokytojais. Ir dar vienas guru. „Ir dar vienas guru“ yra Žanetas, nors jis yra du viename. Tantristas, kuris kabina Misisipę, irgi turi didelių ambicijų tapti guru. Sako: – Kokie gražūs tavo batai. Gyvatės odos imitacijos avalynė pradžiunga, išgirdusi komplimentą savo adresu, ir ištaria lakonišką „ačiū“. – Gal tave pavežti mašina? – Ne, turiu savo, ir dar turiu šį savaitgalį susirinkti vaikus. Ačiū, bet gal jau viskas, mūsų konsultacija, kurios metu tu žiovavai, baigėsi. Žinai, pirmiausia turi atrasti save ir paskui galvoti apie santykius. Savo vidinių skylių niekaip neužkimši nauja meile. Misisipė tikrai nesiruošė būti dvasinio guru Vidinės Skylės kamšalu. Ir tikrai nesiruošia draugauti su vaikinu, užsiimančiu tantros praktika, ir laukti, kai jis kiekvieną dieną ją kala prie kryžiaus, nes ji yra nepakankamai išsilaisvinusi ir nepatiria orgazmo, susikabinusi už rankų. Orgazmas susikibus už rankų tikrai nėra jos gyvenimo tikslų sąraše. Kai pasižiūri aplinkui įdėmiau, tai aplinkui vieni guru: moko kaip kvėpuoti, kaip šokti, kaip santykius megzti, kaip su Dievu bendrauti, kaip tarnauti, kai geriau parduoti, kaip kalbėti, kokius žodžius vartoti, ką valgyti. Toks jausmas, kad žmonės visiškai yra praradę realybės jausmą, gimsta, gyvena ir visiškai nebemoka gyventi, kvėpuoti nemoka ir dantų valytis nemoka. Būtinai turi atsirasti mokytojai, ugdantys tinkamus maisto vedimo iki skrandžio
