Violeta MILVYDIENĖ. „Dėmesio! Baletas 2022“: per pojūčių prizmę

„Dėmesio! Baletas 2022“: per pojūčių prizmę

Pasibaigus ekstremaliai karantino situacijai Lietuvoje, šiemet pagaliau „atsivėrė“ proga Tarptautinę šokio dieną Klaipėdoje paminėti kiek laisviau – bent jau be kaukių, tik, deja, dar ne teatre... Balandžio 29-osios vakarą Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) Žvejų rūmuose pateikė naujausią projektą „Dėmesio! Baletas 2022“. Apgailestauti būtų galima vos dviem aspektais: dėl nepilnos žiūrovų salės – ne itin gausiai susirinkusios publikos ir kad tokio pobūdžio projektai yra vienkartiniai, be išliekamosios vertės. Gal šis vis dėlto taps repertuariniu teatro renginiu? Nes jis tikrai buvo vertas dėmesio, o baleto trupės tendencija tobulėti – akivaizdi.

Violeta MILVYDIENĖ

Išdėstant statistiškai

Šiame jau trečiajame pamečiui KVMT baleto trupės spektaklyje-koncerte „Dėmesio! Baletas“ pristatyta 13 šokio miniatiūrų. Palyginti su praėjusiais metais (2020 m. – 15, 2021 m. – 14), kiek mažiau. Kaip ir pačių kūrybinio proceso dalyvių (atitinkamai – 10, 9), šiemet – septynių kūrėjų: Aušros Krasauskaitės, Viktorijos Galvanauskienės, Taurūno Baužo, Darios Verovkos, Airisės

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas 2022“.

mesio! Baletas 2022“: ojūčių prizmę

Gudonytės, Yano Malaki, Gajaus Žmavco.

Solinių, duetinių, grupinių kompozicijų skaičiai ir programos struktūra – labai panašūs. Trys masinės (12–13–17 atlikėjų) kompozicijos išdėstytos tapačiai / identiškai: pradžioje (prologas), viduryje ir pabaigoje (epilogas). Šįkart galbūt daugiau duetų (4), trys solo, du ketvertukai, vienas trio.

Tokia būtų sausa rodiklių statistika.

Nagrinėjant giliau

Nagrinėjant giliau, nejučia peršasi palyginimai ir kitų parametrų atžvilgiu.

Tarsi tapo įprasta, kad KVMT baleto trupės atlikėjai (ypač pastaraisiais metais) demonstruoja puikias fizines galimybes ir emocines savybes. Regis, šiame projekte labiau išryškinamos jų vaidybinės subtilybės, dvasinės ypatybės, kūrybiniuose darbuose grindžiami asmeniniai išgyvenimai ir jausmai. Be to (šį faktą vertinu kaip teigiamą reiškinį), atkreiptas dėmesys į lietuvių menininkų – rašytojų, kompozitorių – kūrinius.

Tiesa, vienų kūrėjų branda, reali praktika ir gyvenimiška patirtis pateisina rezultatą, kitur akivaizdūs tik bandymai kurti, o iššūkiai neatitinka lūkesčių. Natūralu – juk savo „kūdikį“ būtina ne tik sumąstyti, bet ir išjausti, ir tinkamai perteikti. Gi provokuojantys ir (ar) intriguojantys kai kurių kompozicijų tekstiniai pristatymai socialiniuose tinkluose bei spaudoje realiai neatrodo tobulai įgyvendinti, t. y. neišrutulioti konceptualiai, tad vizijos lieka nepagrįstos.

Kita vertus, šįsyk nepastebėjau perdėm ištęstų epizodų, betikslių pauzių, nepagrįsto, beprasmio bėgiojimo iš scenos ir atgalios, dirbtinai sujungtų fragmentų, kurie dar išlikę atmintyje (ir šio žurnalo puslapiuose: https://issuu.com/diena/docs/ durys_2020_11, https://issuu.com/diena/ docs/durys_2021_05). Neišsitrynė prisiminimai ir apie regėtų pasirodymų režisūrą, scenografiją, apšvietimą, aprangą... ►

Olesios Kasabovos nuotr.

Apžvelgiant komponentus

◄ Toliau maga apžvelgti pagrindinius naujojo produkto komponentus, panagrinėti jų pritaikymo metodus pačiam svarbiausiam – projekto stuburui – choreografijai.

Visa programa struktūrizuota prognozuojamai, o scenos erdvė, joje sukurta atmosfera, miniatiūrų jungimo principas kiek nustebino.

Istorijos pasakojamos visiškai „apnuogintoje“ scenoje – be užkulisių, be jokių technologinių efektų (be vaizdo projekcijų, kitų vizualizacijos triukų). Kiekvienos miniatiūros siužetas rutuliojasi vien padedant apšvietimui (šviesų dailininkas Andrejus Lavrinovičius) ir vos kelioms scenografijos detalėms ar būtiniems rekvizitams (fortepijonas, lova, kėdė, knyga, indas citrinoms).

Gana drąsi, tačiau aiški teatro trupės vadovų (vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko, projekto organizatorės Jelenos Lebedevos, koordinatorės V.Galvanauskienės ir kitų) pozicija, strategija ir taktika, galbūt atsižvelgiant į pernykščiame projekte naudotą kritikuotiną kūrybos metodą, kai pažengusios videotechnologijos neretai užgožė šokio momentus arba balansavo ant plonytės ribos.

Intarpai ir (ar) jungtys – taip pat neįprasti. Jie ne tokie intensyvūs, kaip anksčiau matytuose dviejuose projektuose, tarsi specialiai, sąmoningai pristabdyti, plaukė lyg sulėtinti filmo kadrai. KVMT operos solisčių ir pianistės promenados – lėtos, orios, didingos, net scenos darbuotojai, kažkiek įvaldę tiesią laikyseną, atlikti savo pareigą ateidavo ir išeidavo neįtikėtinai ramiai ir tyliai.

Minimalistinis stilius dominavo ir kostiumų spalvose bei aksesuaruose.

Visa tai vertinčiau kaip intelektualius pokyčius – pokyčius dėl šokio.

Analizuojant miniatiūras

Prologu tapusi masinė (13 atlikėjų) kompozicija „Alsuoti alsavimu“ sukurta pagal Johanno Sebastiano Bacho „Ariją“ (ant G stygos), aranžuotą Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės. Choreografė A.Krasauskaitė, sumąsčiusi pakviesti Ritą Petrauskaitę (sopranas), tikrai išlošė – elegantiškas minėtos KVMT solistės vaikščiojimas, giliai ir sodriai dainuojant ariją, vykusiai papildė prasidėjusį choreografinį vyksmą.

Ar čia gvildenamas gastronominis motyvas? Matyt, kad ne – baigtinė scenelė, šokėjams sustojus avanscenoje ir valgant citrinas, veikiau skirta emocijos raiškai. Vien matant šį veiksmą, darėsi rūgštu burnoje, nors „alsuojančiųjų“ veidų mimika išliko beveik nepakitusi. Bet tik pradžioje. Netrukus apgaulinga išraiška nukrito tarsi kaukė – įvairiomis grimasomis buvo vaizduojami skonio pojūčiai. Sutikčiau su Šokio katedros pirmojo kurso studento Germano Urbonavičiaus nuomone (citata iš recenzijos, pateiktos Šokio meno istorijos disciplinai): „Choreografė pasirodė sėkmingai išlaikiusi savitą braižą, kuriam būdingi netikėti sprendimai, padriki brėžiniai ir lengvumu dvelkiantis chaosas (...). Tačiau eliminavus galingą pabaigą, miniatiūra nebūtų tokia įspūdinga ir įtaigi, o ir aktyvesnis judėjimas jai būtų suteikęs daugiau vientisumo.“

Kitame grupiniame baleto trupės artistės V.Galvanauskienės suformuotame kūrybiniame darbe „Šią akimirką – laimingi“ (muz. Shaun Taylor McManus „My Last Memory“) dalyvavo šešios poros. Jos ypač šokliai ir sinchroniškai demonstravo duetinio šokio techniką, leksikoje „balančininę“ neoklasiką derino su sudėtingais klasikinio baleto elementais, lengvu moderniu „neumejerišku“ allegro. Kulminacijoje – merginų tours fouettée hipnotizavo lyg besisukančių dervišų šokis. Taip, šie jauni gražūs žmonės įrodė esą laimingi šokdami. Bent tą akimirką.

Solinė pačios V.Galvanauskienės (ji – ir grimo, ir šukuosenos dailininkė) atlikta kompozicija „Vilty“ (muz. pagal ištrauką iš Olafur Arnalds „1953“) neatrodė kupina šviesos ar pozityvo, tačiau dvelkė subtilia nuotaika ir ramybe. Tos kelios susikaupimo minutės, sėdint lovoje priešais poetų mėgėjų eiles skaitančią Beatą Ignatavičiūtę, buvo savotiška plastiško ir harmoningo šokio etiudo uvertiūra.

Priminė V.Nižinskį

Iš keturių – dviejų mišrių ir dviejų vyriškų – duetų stipresni buvo pastarieji. Tiek analizuojamais originaliais naratyvais, tiek idėjų transformavimo ir generavimo pavyzdžiais. „Fauns“ („Faunai“), sukurti Y.Malaki’o (muz. Claude Debussy – simfoninis preliudas „Fauno popietė“, L 86) ir atlikti kartu su Mykhailo Mordasovu, nuo pirmosios sekundės priminė bronzinę Vaclovo Nižinskio, rusų baleto primarijaus ir choreografo, minimo kaip geriausio XX a. pradžios šokėjo-vyro, figūrą.

Baleto istorijos žinovams šis atvaizdas lengvai atpažįstamas. Plėtodamas savo įgimtą talentą ir nuolat eksperimentuodamas, V.Nižinskis garsėjo virtuoziškumu, charakterių gilumu ir intensyvumu, sugebėjimu transformuotis iš vieno vaidmens į kitą. Kai kurių amžininkų, meno istorikų teigimu, jis net mokėjo šokti ant puantų – tais laikais retas įgūdis tarp šokėjų-vyrų, o ypač buvo žavimasi gravitacijai nepaklūstančiais jo šuoliais. Išgarsėjęs tarptautiniu mastu, suteikęs naujų krypčių ir galimybių šokėjams-vyrams, 1912 m. jaunasis baletmeisteris pastatė „L‘après-midi d‘un faune“ („Fauno popietė“)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės tendencija tobulėti – akivaizdi.

pagal C.Debussy muziką, laikomą vienu pirmųjų modernių baletų, beje, sukėlusiu daug ginčų dėl seksualiai įtaigios paskutinės scenos. Būtent premjeroje dalyvavęs Auguste’as Rodinas gyrė „sąmoningai nepatogų“ ir „trūkčiojantį“ judėjimą. Po kelių dienų šokėjas jau pozavo žymiajam skulptoriui.

Tiesa, scenoje išvystoje duetinėje kompozicijoje minėtoji narciziška asmenybė – tarsi susidvejinusi, personažai / Nižinskio antrininkai nuolat kartoja vienodas, simetriškas ar asimetriškas pozas, naudodami veidrodinį principą, arba abu juda darniai tarytum dvyniai. Šią miniatiūrą sau įvardijau kaip istoriografišką, informaciją skleidžiančią, iliustratyviai skulptūrišką.

Antrosios naujojo baleto trupės nario, atvykusio praėjusių metų gruodį iš Kyjivo (ten studijavo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje), Y.Malaki’o kompozicijos „Devoid of feelings, not devoid of love“ („Be jausmų, bet ne be meilės“) pagal Ezio Bosso muzikinį kūrinį „Missing a Part“ („The Waiting Room G“), atvirai prisipažinsiu, gerai neįsidėmėjau... Matyt, ji nepaliko didesnio įspūdžio. O gal tiesiog... užbūrė jaunojo, lig šiol nematyto atlikėjo charizma, regis, neišsenkantis emocinis potencialas, itin plastiška ir organiška jo kūno kalba? ►

◄ „Starfall“ („Žvaigždžių lietus“), sukomponuotas kviestinio choreografo iš Slovėnijos G.Žmavco (jis, beje, ir kostiumų dailininkas, ir muzikos autorius – tiesiog universalus kūrėjas!) atrodė pernelyg ištęstas. Nors solistė Ksenija Jermakova kartu su muzikiniais akcentais stengėsi kaitalioti emocijas, vis dėlto choreografija išliko vienodoka, nuobodoka, be ypatingai išsiskiriančių niuansų.

Baleto parodija?

T.Baužo trečiajam projektui sukurtos net trys miniatiūros – skirtingos tiek choreografiniais ir techniniais sprendimais, tiek muzikinio akompanimento pasirinkimu, tiek atlikėjų skaičiumi.

Pirmasis kūrybinis darbas „Antano Garšvos portretas“ pagal Daniel Avery & Alessando Cortini muzikinį kūrinį „Enter Exit“ inspiruotas Antano Škėmos psichologinio grožinės literatūros kūrinio „Baltoji drobulė“. Gana originaliai kompoziciškai įgyvendintą, idėjiškai ištobulintą vyrišką duetą, anot paties autoriaus, traktuojamą kaip autoironišką egzistencializmą, įkūnijo baleto trupės solistai M.Mordasovas ir Y.Malaki’s. Pasak studento Germano, „puikiai panaudotas rekvizitas (ligoninės lova), praturtinęs pačią choreografiją, chaotiškas ir nepastovus apšvietimas, skirtinga atlikėjų apranga sukūrė ryškų kontrastą tarp dviejų pagrindinių A.Garšvos būsenų, kurios tarpusavyje audringai kovoja ir siekia pranašumo (...). Atmintyje dar išliko psichinį ligonį vaizduojanti šokio leksika, atliepianti su savo vidiniais demonais kovojantį vyrą, kuris tenori būti normalus.“

Nenuostabu, kad keturių vyrukų pasirodymo metu salėje tarsi nušvito – pusnuogiams gulbinams buvo lemta perskrosti tuomet scenoje vyravusią desperacinę tamsą ir sukelti šurmulingą publikos reakciją. Betgi... Stebint šią T.Baužo miniatiūrą, pavadintą „The one“ („Vienintelis“), pagal Piotro Čaikovskio muziką (siuita iš baleto „Gulbių ežeras“, op. 20, I scena), susiklostė déjà vu įspūdis.

Turiu omenyje garsaus šio laikmečio anglų baletmeisterio sero Matthew Bourne’o „Gulbių ežerą“, kuriame – netradiciškai – moteriškus gulbių vaidmenis atlieka vyrai. Tai šiuolaikinis baletas, įgyvendintas Sadler’s Wells teatre Londone (premjera įvyko 1995 m.), vėliau rodytas JK, Los Andžele, Europos šalyse, Pietų Australijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Izraelyje ir Singapūre, pelnęs daugiau nei 30 įvairių apdovanojimų, įamžintas 3D filme, pasirodžiusiame 2012 m. Taigi itin populiarus ir jau plačiai žinomas choreografinis kūrinys. Nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad ši T.Baužo kompozicija – plagiatas (veikiau – trumputė komiška baleto kopija ar parodija), tačiau sąsajos su „mažųjų gulbių šokiu“ aiškios, o ir atitikmenys tiek įvaizdžio, tiek muzikos akompanimento pasirinkimo aspektais – akivaizdūs.

Atpažinimo kodai

Pagal Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“ (žodžiai – Leono Stepanausko, 1944 m.) sukurta trečioji T.Baužo miniatiūra – nestandartinis choreografinis fragmentas, įkūnytas stipraus trupės solisto M.Mordasovo. Dvasingai skambant žaviosios B.Ignatavičiūtės (sopranas) balsui, fortepijonu jautriai akompanuojant Loretai Piaseckienei, šokėjo judėjimas, mano nuomone, pernelyg aktyvus. Intensyvūs „lūžtantys“ judesiai, apsisukimai, gana energingi šuoliai – tokia šokio leksika atrodė ryškiai disonuojanti su žodiniu tekstu („Esi graži ir nuostabi, žvaigždute / Aukštai aukštai ant mėlyno dangaus...“) ir melodinga dainos traktuote. Ar šio kontrasto specialiai siekta?

A.Gudonytės pateiktoje šokio miniatiūroje „Naïve Dream“ („Naivus sapnas“, muz. Jevgenijaus Grinko – „Dusty room“) du jauni žmonės – šokėjai K.Jermakova ir Roman Budko – nagrinėja vienas kito atpažinimo kodus (kvapą, rankų surezgimą, kūnų prisilietimą ir kt.). Nors koncepcijoje autorė kelia klausimus apie (ne)pasitikėjimą, savęs praradimą etc., poroje, remiantis postmodernia duetine ir „parterine“ šokio technika, vis dėlto jaučiamas glaudus ryšys, gana artimas santykis, pasitikėjimas vienas kitu. Galbūt tai vyksta tik naiviame sapne?

Antrąją šios baleto artistės ir choreografės kompoziciją „Invictus“ („Nenugalimas“) įkvėpė J.S.Bacho muzika (Preliudas Nr. 2 c-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ I t., BWV & 47, aranž. Luo Ni) ir Williamo Ernesto Henley’o eilės. Jame keturi atlikėjai (V.Galvanauskienė, Anna Chekmarova, Maksymas Sidenka, Kristina Anna Zahradnick), šokio raiškai pasitelkę simbolius, rodo savito kelio paieškas. Detaliau jų nešifruojant, į potekstę „tai kasdieniai žmonės ar šokėjai / artistai?“, atsakyčiau: ir tie, ir anie – juk abu lemiantys faktoriai gyvenimiškose peripetijose tarpusavyje suderinami.

Pavyko pajausti

Vieninteliame trio (A.Chekmarova, K.Jermakova, K.A.Zahradnick), sumanytame ryškiosios trupės solistės D.Verovkos, akcentuojamos vidinės merginų fobijos: gėdos jausmas, šviesos baimė, abejonės dėl atviro bendravimo ir pan. Tik gavusios vandens dušą ir visiškai permirkusios jos „išeina iš savęs“. Nesustojantis vienos bėgimas ratu – natūralus, įprasmintas, kitų emocijos irgi reiškiamos laisvai, nerezervuotai. „Shame“ („Gėda“) – taip trumpai įvardyta kompozicija, sukurta pagal Luke’o Howardo muzikos kūrinį „Spare“ – atrodė labiau dramatiška nei sakralinė. Išties gyvenimas kupinas staigmenų, įvairių iššūkių, netikėtų posūkių ir negatyvių dalykų. Juolab dabar, Rusijos karinės invazijos Ukrainoje kontekste (baleto trupės daugumą sudaro ukrainiečiai), giliai suprantamas ukrainiečių artistų nuolatinis nerimas ir baimė dėl tėvynėje likusių artimųjų, draugų, giminaičių likimo.

Paskutinė, 13-oji miniatiūra – antrasis D.Verovkos kūrybinis darbas „Find each other“ („Rasti vienam kitą“) pagal Angelo Badalamenti muzikinį kūrinį „Sycamore Tree“ su dainuojamuoju Davido Lyncho tekstu – pati masiškiausia kompozicija, suvienijusi 17 atlikėjų.

Trečiąkart pasiremsiu anksčiau minėto studento mintimis, juolab kad jos sutampa su manosiomis: „Nesinorėjo sulaukti pabaigos. Pilna scena šokėjų nepasirodė jiems esanti per ankšta, per slidi, per šlapia... Choreografija buvo puikiai atlikta iki galo, muzika jos neužgožė (...). Baleto trupė ryžtingai ieško savo kūrybinio braižo ir savitumo, o jį radusi maksimaliai panaudoja. Esu linkęs manyti, kad projektas „Dėmesio! Baletas“ augs kasmet ir žiūrovus kvies iš arčiau susipažinti su šiuo unikaliu sceniniu menu.“

Belieka konstatuoti: jei pirmajame projekte artistams pavyko „pasakyti“, antrajame – žiūrovams pamatyti, tai trečiajame – pajausti. Tikiuosi, kad visiems kartu.