Andrius RAMANAUSKAS. Trys lmai apie jaunystę

Trys filmai apie jaunystę

Prestižiškiausia kino pasaulio šventė – „Oskarų“ teikimo ceremonija – šiemet Los Andžele (JAV) surengta 94-ąjį kartą, į istoriją pateko dar ir dėl fakto, kad pirmąkart statulėlė atiteko kurčiam aktoriui. Apdovanotųjų – daug, nominuotųjų buvo dar daugiau. Apdovanojimui pristatyti filmai gvildena įvairiausias temas. Štai trys kino juostos apie jaunystę iš šių metų „Oskarų“ apdovanojimų.

Andrius RAMANAUSKAS

CODA: kurčių tėvų vaikas

Režisierės Sian Heder filmas „Coda“ („Coda“, 2021 m. Prancūzija, Kanada, JAV) laimėjo „Oskarą“ geriausios metų juostos nominacijoje, o jame vaidmenį sukūręs Troy’us Kotsuras pelnė statulėlę kaip geriausias antrojo plano aktorius. Šis filmas taip pat gavo „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų.

Pats žodis „coda“ yra akronimas, reiškiantis vaiką iš kurčiųjų tėvų šeimos (Child Of Deaf Adult). Taip pat tai yra muzikinis terminas, kuris reiškia muzikos kūrinio pabaigą. Abi žodžio reikšmės atspindi pagrindines filmo temas – gyvenimą kurčiųjų šeimoje ir muziką.

Siužetas: mažame žvejų miestelyje paskutinius metus mokykloje besimokanti Rubė Rossi gyvena kartu su tėvais ir broliu. Ji yra vienintelis girdintis asmuo šeimoje, tad jai ne tik tenka kiekvieną rytą padėti tėvo žvejybiniame laive, o vėliau neišsimiegojus keliauti į mokyklą, Rubė savo šeimoje yra ir labai svarbus laidininkas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulio. Asmeniniam socialiniam gyvenimui jai nelieka laiko, jai nuolat tenka pildyti šeimos lūkesčius. Paauglei merginai tampa visko per daug, kai jos talentą dainuoti pastebi mokyklos choro vadovas. Dainavimas tampa Rubės aistra, ir ji norėtų savo gyvenimą sieti su muzika. Tik kaip ji paaiškins apie tai savo kurtiems tėvams? Netikėtai talentinga mergina atsiduria kryžkelėje: ar Rubė turėtų išskleisti sparnus ir siekti savo svajonės, ar pasilikti su tėvais ir toliau kovoti kasdienes kovas žvejų miestelyje?

Istorijų su panašiais pasirinkimais ir dilemomis kine buvo papasakota jau daug kartų ir anksčiau. „Coda“ yra prancūzų filmo „Belierų šeima“ („La famille Bélier“, 2014 m.) amerikietiškas perdirbinys. Filmas neišsiskiria nauju pasakojimo būdu ar personažų charakterių vystymu. O trečiajame filmo veiksme yra nemažai įvairių emocinių kabliukų ir iki skausmo žinomų ašarą išspausti bandančių manipuliacijų, kurias lengva nuspėti. Tai galima vertinti kaip trūkumą, bet, jei tai suveikia, nieko blogo taip pat.

O filmas suveikia dėl nuoširdžios ir šiltos dinamikos tarp šeimos narių. Kurčiuosius čia vaidina tikri kurtieji aktoriai. Čia daug ginčų, humoro, kartais net ir labai nešvankaus, bet tai tik padeda šiai dinamikai būti dar tikroviškesnei. Bet galiausiai tai istorija apie merginos subrendimą ir pirmus savarankiškus žingsnius suaugusiųjų pasaulyje. Juosta – su numatoma laiminga pabaiga ir patenka į „feels good“ filmų kategoriją.

Blogiausias žmogus pasaulyje

Norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ („Verdens verste menneske“, 2021 m. Norvegija) nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje ir rodytas šių metų „Kino pavasaryje“. Jau dabar „Blogiausias žmogus pasaulyje“ vadinamas būsima klasika ir romantinių komedijų žanro modernia reinkarnacija.

Siužetas: Julija susiduria su bauginančia egzistencine aklaviete. Jos gyvenimas pernelyg paprastas ir lengvabūdiškas. Perkopus trisdešimtmetį, viskas tampa tik sunkiau. Taigi, norėdama rasti gyvenimo tikslą, ji leidžiasi į ilgą, kupiną iššūkių, meilės ir nušvitimo kelionę, tikėdamasi atrasti save. Pamažu, panaudodama savo snaudžiančius talentus, Julija flirtuoja su vyrais, pasineria į naujus santykius, įgyja naujų įgūdžių ir patirties. Bet pasirinkimo našta tampa vis sunkesnė. Jauna moteris blaškosi tarp romantinių santykių, stengiasi rasti savo karjeros kelią ir realiai pažvelgti į tai, kas ji iš tikrųjų yra.

Tai šiuolaikinė dramedija apie meilės ir prasmės paieškas šių dienų Osle. Filmas apima ketverių metų Julijos gyvenimo laikotarpį, kuris kaip knyga suskirstytas į 12 skyrių su prologu ir epilogu.

Režisierius J.Trieras viename interviu apie savo juostą pasakojo: „Jau seniai norėjau sukurti filmą apie meilę. Tokį, kuris būtų šiek tiek gilesnis nei įprastos ekranizuotos meilės istorijos, kur viskas būtų paprasta ir aišku, o jausmai – tokie žaviai vienareikšmiai. Filmą, kuriame rimtai pažvelgsime į sunkumus, kylančius sutikus žmogų, kai tau sunku susigaudyti savo gyvenime; į tai, kokie neryžtingi ir neužtikrinti įsimylėję gali tapti net patys racionaliausi ir kiti savimi pasitikintys žmonės; ir kaip sudėtinga net romantikams, kai jie iš tikrųjų gauna tai, apie ką svajojo.“

Filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ išties nėra paslapčių ir dvilypių emocijų, viskas aišku ir lengvai įskaitoma kiekvieno aktoriaus veide ir jų dialoguose. Nepaisant to filmas vis vien atrodo naujai dėl savo nuoširdaus intymumo, o jo filme daug. Šią istoriją žiūrovai patirs per juoką ir ašaras, vaikiškumą ir brandą, netikrumą ir atradimus ir t. t. Šis filmas yra apie tai, kaip pažvelgti į veidrodį ir suvokti, kad per didelis dėmesys sau gali pakenkti žmonėms, kuriais tariamai rūpiniesi. Filmas dar vadinamas „romantine komedija žmonėms, kurie nekenčia romantinių komedijų“.

jaunystę

Saldymedžio pica

Naujausias režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Saldymedžio pica“ („Licorice Pizza“, 2021 m. JAV, Kanada) buvo nominuotas trims „Oskarams“. Filmo pavadinimą sudėtinga išversti į lietuvių kalbą. „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) yra amerikiečių gatvės slengo frazė, reiškianti vinilines plokšteles. Dėl to, kad saldymedis yra vinilo spalvos, o vinilinė plokštelė – picos formos. Tokiu pačiu pavadinimu prieš kelis dešimtmečius vadinosi muzikos įrašų parduotuvių tinklas JAV. Pavadinimas, turintis nostalgišką reikšmę vyresniems amerikiečiams ir nieko nereiškiantis lietuviams. Šis filmas pilnas nostalgijos 8-ajam dešimtmečiui Amerikoje ir to meto muzikai.

Siužetas: Los Andželo priemiestis, San Fernando slėnis, 1973 m. Su nuobodžiaujančia 25 metų fotografo asistente Alana pradeda flirtuoti pernelyg savimi pasitikintis 15 metų paauglys Garis. Ji nenoriai sutinka eiti į pasimatymą su savo netikėtu gerbėju. Vienas dalykas veda prie kito, ir jų draugystė virsta platoniška meile. Sielos draugai imasi ambicingų verslo sumanymų ir bando atrasti savo vietą beprotiškame, įžymybių pilname Los Andželo pasaulyje. Tačiau ar gyvenimo pakilimų ir nuosmukių fone ir dėl amžiaus skirtumo Garis ir Alana gali išlikti draugais ar būti net pora?

Tai ne tik nostalgiška romantinė komedija apie paauglį ir dešimt metų vyresnę moterį, su kuria jis nori užmegzti romaną 8-ojo dešimtmečio Kalifornijoje. Akivaizdu, kad filmą kūrė žmogus, pats savo kailiu patyręs, ką reiškia augti šalia Los Andželo pramogų industrijos. Šis filmas yra labiau atsitiktinių nutikimų serija nei vientisas linijinis pasakojimas. Čia sutinkame daug garsių žmonių, trumpam pasirodo nemažai antraeilių personažų, kurie dažnai paremti tikromis asmenybėmis. Kai kurie įvykiai atkurti pagal režisieriaus atsiminimus arba iš girdėtų draugų pasakojimų apie tą laikmetį. Platoniška meilės istorija filme yra daugiau lyg gidas po to laikmečio Kaliforniją.

Kadras iš filmo „Coda“ (rež. S.Heder, 2021).

Kadras iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. J.Trieras, 2021).

Kadras iš filmo „Saldymedžio pica“ (rež. P.Th.Andersonas, 2021).

Tai labai specifinės nuotaikos filmas, kuris arba patiks, arba ne. Priklauso nuo to, kiek patinka ta nuotaika. „Saldymedžio pica“ gali priminti kitus panašius – be konkretaus naratyvo, nostalgiją praėjusiam laikui keliančius ir jaunystę primenančius – filmus. Kad ir tokius kaip George’o Lucaso „Amerikietiškas grafitis“ („American Graffiti“, 1973 m.), Richardo Linklaterio „Išmuštieji iš vėžių“ („Dazed and Confused“, 1993 m.) ir Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... In Hollywood“, 2019 m.).