Durys 2022 05 by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2022 GEGUŽĖ / Nr. 5(101)

FESTIVALYJE P R I S T A T O

UNESCO

NEMATERIALAUS KULTŪROS PAVELDO SĄR AŠŲ TR ADICIJOS IŠ ČEKIJOS

t r a dicijos v eida s

GR AIKIJOS SAK ARTVELO LIETUVOS PORTUGALIJOS SLOVAKIJOS UKR AINOS ZIMBABVĖS

2022 m. Birželio 23–26 d. Klaipėda www.lauksnos.lt FESTIVALIO RENGĖJAS

GLOBĖJAS

RĖMĖJAS

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2022 gegužė / Nr. 5 (101) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė

Birutė SKAISGIRIENĖ. Knygos ir žmonės

KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

MUZIKA IR TEATRAS

Žaneta SKERSYTĖ. Solistas T.Jakas: darbas teatre – geriausias mokytojas

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Dėmesio! Baletas 2022“: per pojūčių prizmę

SUKAKTIS

Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Vydūno gimnazija šventė 30-metį

SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

DAILĖ

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Aurelija MALINAUSKAITĖ. Į gimtąjį Klaipėdos kraštą iš Vokietijos atkeliavo K.Eulensteino ir H.Skodlerrako

ISSN 2351-5848

KINAS

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Andrius RAMANAUSKAS. Trys filmai apie jaunystę

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2022. 4 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas 2022“ akimirka. Olesios Kasabovos nuotr. ŽURNALĄ REMIA

paveikslai

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI Aušra KAVALIAUSKIENĖ. Rašytojos atminimui – jos būties ženklų paieškos

GINTARO LAŠAI

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2022 m.“ SRTRF skyrė 46 tūkst. eurų finansinę paramą

KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Juozas ŠIKŠNELIS. Trumpai, bet aiškiai

Alma RIEBŽDAITĖ. Nuolankumo mokykla

Nida TIMINSKAITĖ. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA Viktorija KARALIENĖ. Bibliotekai perduotas V.Gaigalaičio archyvas

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (5)

Renata RUDIENĖ. Knygos apie I.Kantą leidybos konkursas

62 3

Knygos ir ž m IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

16-asis Klaipėdos metų knygos konkursas „Klaipėdos knyga 2021“ balandžio 26-ąją baigėsi iškilminga apdovanojimų ceremonija. Išsakyti visi gražūs žodžiai ir palinkėjimai dalyviams – pajūrio knygų leidėjams ir autoriams, dizaineriams ir iliustratoriams.

Birutė SKAISGIRIENĖ

Svarbu miestui Nuo šiol konkurso renginiai vyksta naujajame Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos „Kauno atžalyno“ padalinyje. Šiemet konkurso staigmena – architekto Vlado Balsio sukurta meninė instaliacija, kurioje buvo pristatytos visos konkurse dalyvaujančios knygos, ir Adomo Zubės įrašytas audiogidas, vedžiojantis skaitytojus po menamą knygų jūrą.

Konkurso „Klaipėdos knyga 2021“ finalinio renginio akimirkos.

O visa kita vyko taip, kaip įprasta. Skaitytojai išrinko populiariausią 2021 metų knygą, o profesionalių dizainerių komisija – gražiausią. Bibliotekos įsteigtus apdovanojimus sukūrė menininkė Neringa Poškutė-Jukumienė. Nugalėtojams buvo įteikti subtilūs metalo plastikos kūriniai, reprezentuojantys knygos meną ir artėjančią garbingą Klaipėdos miesto 770 metų sukaktį. Šiemet konkursą vainikavo klaipėdietiškų knygų pergalė: populiariausia metų knyga skaitytojai išrinko leidyklos „Libra Memelensis“ knygą „Klaipėdos parko istorija“, kurią sudarė Jolanta Norkienė-Kokkalis, o gražiausios knygos vardas atiteko Lietuvos jūrų muziejaus leidiniui – katalogui „Laivų

ž monės modeliai. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“, sudarytam Romualdo Adomavičiaus ir dr. Edvino Ubio, fotografas – Alfonsas Mažūnas. Knygos meninį pavidalą sukūrė grafikos dizaineris Tadas Karpavičius. Klaipėdiečiai myli savo miestą ir domisi jo istorija, todėl konkursuose dažniausiai balsuoja už šios tematikos knygas. Leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas Kęstutis Demereckas, atsiimdamas apdovanojimą, pajuokavo, kad jo leidykla, leidžianti knygas apie uostamiestį, už populiariausią knygą buvo apdovanota 2006, 2007, 2010, 2013 metų Klaipėdos knygos konkursuose, o paskui buvo ilga septynerių metų pauzė. Šių metų apdovanojimas už „Klaipėdos parko

istoriją“ – populiariausią 2021 metų knygą, buvo netikėtas ir malonus. Šioje knygoje atgimė klaipėdiečių pamėgtas poilsio parkas ir jų prisiminimai apie šią svarbią miesto kultūrinę vietą. Populiariausios knygos rinkimai priklauso nuo skaitytojų valios – jie balsuodami išrenka skaitomiausią. O kuri knyga yra gražiausia, nusprendžia specialiai sudaryta komisija. Šiemet gražiausios knygos rinkimų komisijai vadovavo Vilniaus dailės akademijos profesorius, Klaipėdos fakulteto dekanas, dizaineris Alvydas Klimas. Jam talkino komisijos nariai: dizaineriai Ernestas Šimkūnas, Jūratė Bizauskienė, Žana Vilks, Agnė Kanaverskytė, Raimondas

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Žičkus ir Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja B.Skaisgirienė.

Nelengva išrinkti Konkursui „Klaipėdos knyga 2021“ buvo pateiktos 35 knygos, tačiau ne visos galėjo pretenduoti į gražiausios knygos vardą – ši privilegija buvo palikta tik Klaipėdoje išleistoms knygoms. Labai nelengva išrinkti gražiausią knygą. Norisi visus pagerbti ir padėkoti, bet žaidimas yra žaidimas, ir pagal konkurso ►

Vytauto Liaudanskio nuotr.

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ nuostatus galima išrinkti tik vieną knygą, nepriklausomai nuo to, kokiai kategorijai ji priklauso. Kasmet svarstoma, ar galima vienodai vertinti mokslines monografijas, grožinės literatūros kūrinius, vaikiškas knygas ar albumus; egzistuoja nuomonė, kad vertinti reikėtų diferencijuotai, suskirstant knygas į atskiras kategorijas. Šiame konkurse buvo ne vienas eksperimentinis leidinys: dvi knygos-dėžutės, knyga atvirukų rinkinys ir jauki suvenyrinė knyga, panaši į užrašų knygutę. Kaip vertinti tokius skirtingus leidinius? Kas dabar yra knyga? Po diskusijų komisija nusprendė vadovautis standartiniu knygos apibrėžimu. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje knyga formaliąja to žodžio prasme apibrėžiama kaip įrištas, iš trijų ar daugiau spaudos lankų (arba 48 ir daugiau puslapių) sudarytas neperiodinis spaudos leidinys, turintis visus tradicinės knygos bruožus – viršelį, tam tikrą puslapių skaičių, knygos formą atitinkantį maketą. Prisiminkime 2018 metų konkursą: gražiausios knygos titulas tuomet atiteko asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ leidiniui – Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio fotografijų albumui-dėželei „Vidurnakt ir giliau“. Pamenu, kiek daug gražių žodžių šiam leidiniui išsakė tų metų gražiausios knygos rinkimo komisijos pirmininkė, knygų dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Sutikime, kad knygos samprata dabar iš esmės keičiasi. Juo labiau kad yra daiktų, labai panašių į knygas, turinčių formalius knygos požymius, bet jie nėra knygos. Tai patvirtino ir knygos meno eksperimentų platformos „NoRoutine Books“ iniciatorius, dizaineris Gytis Skudžinskas: „Leidinio formos apibrėžtis turėtų būti numatyta knygos konkurso nuostatuose, ir tada būtų viskas aišku. Paprasčiausias knygos apibrėžimas galėtų būti toks: leidinys, turintis ISBN kodą, yra knyga. Eksperimentiniai leidiniai irgi gali būti vadinami knyga. Pavyzdžiui, leporelo knygos (knygos-armonikos, gaminamos iš storo kartono) pas mus būtų vadinamos eksperimentinėmis, o Japonijoje ar Kinijoje tokie leidiniai tęsia tūkstantmetę tradiciją. Atvirukų rinkinys irgi gali būti knyga, jei pasakojimas ir naratyvas dėliojamas kaip knyga. Autorius sprendžia, kas yra knyga.“ Neabejotina, kad būsimuose konkursuose bus vis daugiau novatoriškų ir eksperimentinių leidinių, o mes turime būti pasiruošę juos vertinti. ► 6

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Dabar plačiau – apie komisijos dėmesio sulaukusias knygas.

Novatoriška, žaisminga „Pop-up“ žanro knyga „Iškylanti Klaipėdos istorija“ (teksto autorė – Rita Maksimavičė, iliustratorė – Raminta Jogminaitė, dizainerė ir konstruktorė – Justina Plienaitienė, leidėja – „Druka“) yra pirmasis toks leidinys Klaipėdos metų knygos konkurso istorijoje. Pirmą kartą konkurse dalyvavo toks novatoriškas leidinys, pareikalavęs ne tik meninių, bet ir inžinerinių kompeten8

cijų. „Kuriant tokią knygą, reikia iš anksto numatyti, kaip joje skleisis ar nesiskleis iliustracijos, kaip versime jos puslapius, ar ilgai knyga tarnaus“, – sakė komisijos pirmininkas A.Klimas, nepagailėjęs gražių žodžių šiai knygai. „Pop-up“ žanro knygą sumaketavusios, jos inžinerinį sprendimą sukūrusios dizainerės, VDA magistrantės J.Plienaitienės pastangos ir kūrybinis sumanymas buvo įvertinti paskatinamuoju prizu. Leidinys-dėželė „Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“ (sudarė ir knygos maketą sukūrė Vladas Balsys, fotografavo Remigijus Treigys, Benas Šarka, Vaida Varnagienė ir Gintaras Varnagys, teksto autorė – Danguolė Ruškienė, išleido asociacija „Kūrėjų sąjunga“) irgi sulau-

kė komisijos dėmesio. Tai smagus, žaismingas, gerai apgalvotas leidinys, įdomi jo komplektacija: dėželėje sukaupti keturių fotomenininkų nuotraukų atspaudai. Kiekvienoje dėželėje yra ir kažkokių keistų daiktų: vienoje – didinamasis stiklas, kitoje – stiklo rutuliukas, baltos pirštinės ar manikiūrinės žirklutės. Kiekvienos dėželės komplektacija skirtinga. Kaip perskaityti šią kūrėjų žinutę? Tai priminimas žiūrovams, kad su meno kūriniu reikia elgtis pagarbiai: atidžiai įsižiūrėti, nesutepti ir nesubraižyti fotografijų, gal net prieš skaitant nusikarpyti nagus ar apsimauti baltas pirštinaites. Žinoma, kad knygos koncepcija gali būti dar kitokia, kas čia supaisys tuos meno kūrėjus – jie visada šmaikštūs ir nenuspėjami. ►

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Tačiau komisija šiam leidiniui prizo neskyrė, motyvuodama, kad panašios dėželės jau buvo 2018 ir 2019 metais. Nepaisant to, kad kinta leidinio konceptas ir turinys, knygos forma išliko ta pati.

◄

Tilptų kišenėje Klaipėdiečio tapytojo Ernesto Žvaigždino sudaryta knyga „Kas ten žino...“ (dizainerė – A.Kanaverskytė, išleido „Druka“) yra knyga dedikacija jo brolio Romo Žvaigždino atminimui. Tai knyga, kurioje susijungia dviejų brolių – tapytojo Ernesto ir bitlomano, filosofo Romo – kūryba. Poetinės Romo miniatiūros kaip inkliuzai jaukiai prisišlieja prie Ernesto paveikslų ir juose ištirpsta. Ši knyga yra tikras meno kūrinys. Akį džiugina jaukus knygos viršelis, primenantis natūralią odą, ir patogus formatas – knygelė lengvai tilptų kišenėje. Graži detalė – knygos užraktas iš jūros nugludinto medžio pagaliuko, perveriančio kilpą knygos viršelyje. Knyga iliustruota nuotraukomis iš Ernesto ir Romo bičiulių archyvų. Kodėl ši knyga nebuvo pripažinta gražiausia? Jos kūrybinis sprendimas tikrai išskirtinis, tačiau komisija surado mažų klaidelių: gal galima buvo paieškoti minkštesnio, jaukesnio popieriaus, viršelį sukurti iš tikros odos... Šį leidinį tapytojas E.Žvaigždinas išleido savo lėšomis, ir tai yra jo dėmesio ir meilės ženklas broliui. Knygelė „Sankirta“ (išleido „Druka“) yra atvirukų rinkinys – graži dedikacija jaunystei. Po daugelio metų Marijonos Šulskienės, tuomet dar Marytės Kuzmaitės, jaunystės eilėraščiai netikėtai atgimė grakščiame leidinyje, kurį sukūrė ir iliustravo dailininkas Romas Klimavičius. Idėja, kad knyga gali būti pateikta kaip atvirukų kolekcija, lyg iliustruoja mūsų gyvenimą – dienos gula viena po kitos tarsi atvirukai. Kiekvienai dienai – vis kitas atvirukas. Kiek tų atvirukų mūsų gyvenime? Kokie jie? Tarp iliustracijų leidinyje R.Klimavičius įterpė M.Šulskienės rankraščių faksimiles – į rinkinį nepatekusius eilėraščius, atspausdintus senoviniu šriftu, Marijonos užrašų knygelių ir dienoraščių fragmentus. R.Klimavičius, sukūręs šį aukštos meninės vertės kūrinį, džiaugėsi, kad autorė jam patikėjo savo dienoraštį su visais įrašais ir mergaitiškomis paslaptimis. Tokį literatūrinį archyvą galima buvo sugadinti, subana10

linti, nusaldinti, tačiau dailininkui pavyko rasti tinkamiausią tokios poezijos iliustravimo formą – nespalvotą grafiką, kuri sutaurino jaunatviškus egzaltuotus eilėraščius. Puikus leidinys. Ir šiuo atveju komisija abejojo dėl leidinio formos, klausdama, ar atvirukų rinkinys yra knyga.

Poezija dėžutėje „Būti šalia“ (sudarytoja – D.Ruškienė, išleido Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka) – daugiau nei tris dešimtmečius JAV gyvenančio Edžio Jurčio fotografijų albumas. Jo autorius gimė ir augo Klaipėdoje, čia baigė mokyklą ir pradėjo savo kūrybinę veiklą. E.Jurčio albume pristatyti svarbiausi autoriaus fotografijų ciklai ir pavieniai darbai, kurie apima laikotarpį nuo kūrybos pradžios 1973-iaisiais iki 2020 metų. Leidinį papildo menotyrininkės D.Ruškienės tekstas, informacija apie E.Jurčio kūrybinę veiklą, panaudotos fotografijos iš Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje saugomo autoriaus archyvo.

Yra daiktų, labai panašių į knygas, turinčių formalius knygos požymius, bet jie nėra knygos. Šis albumas pasižymi nepriekaištingu, profesionaliu maketu. Leidinys, be jokios abejonės, galėjo pretenduoti į gražiausios knygos titulą, tačiau tam pritrūko kelių komisijos narių balsų. Albumas ir jo leidėja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka buvo įvertinti paskatinamuoju prizu. Aktorės ir dainininkės Ingos Jankauskaitės eilėraščių knyga „Ir tai praeis“ (fotografijų autorė – Viktorija Vaišvilaitė, išleido S.Jokužio leidykla-spaustuvė) buvo labai arti gražiausios knygos nominacijos laurų. Šioje poezijos knygoje viskas yra gražu: atviri, jausmingi aktorės eilėraščiai, nespalvotos elegantiškos ir kartu subtiliai erotiškos fotomenininkės V.Vaišvilaitės fotografijos – ištisa aktorės I.Jankauskaitės portretų galerija.

Įdomus, apgalvotas knygos dizainas. Kiekviena eilėraščių knyga yra suvyniota į juodą, minkštą kalkinį popierių ir uždaryta kartoninėje dėželėje. Knygos puslapiai ne suklijuoti, o susiūti rankomis. Knygos atvarte – autorės parašas. Dar viena dėželė šiame konkurse. Paslaptinga ir viliojanti. Tikrai nepaprastai gražus, subtilus leidinys. Vienintelis menkutis trūkumas – nežymios tipografijos klaidos. Už šią knygą S.Jokužio leidykla-spaustuvė buvo apdovanota paskatinamuoju prizu.

Apie gražiausią Pabaigai – dar apie gražiausią 2021 metų Klaipėdos knygą. Po ilgų diskusijų ir svarstymų, susumavus komisijos narių balsus, gražiausios knygos titulas atiteko leidiniui „Laivų modeliai. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“. „Laivų modelių rinkinys atkartoja Lietuvos jūrų muziejaus istoriją. Į katalogą sugulė teminiai pasakojimai apie laivų tipus ir istorinius laikotarpius. Iš viso pristatyti 123 iš maždaug 160 muziejuje saugomų šio rinkinio eksponatų. Pasakojimų tekstus padėjo paruošti dr. E.Ubis. Vieningu stiliumi nufotografuoti ir paruošti pristatymui 123 laivų modelius buvo nemenkas iššūkis ir muziejaus fotografui A.Mažūnui, ir dizaineriui T.Karpavičiui. Kiekvienam, keliamam iš vitrinų ar traukiamam iš saugyklų spintų laivui, prieš fotosesiją reikėjo atlikti „grožio procedūras“. Kai kurie eksponatai, juos pajudinus, pabirdavo detalėmis. Teko studijuoti denio įrangą, stiebų ir laivų konstrukcijas. Laivų modelių restauravimas yra šiek tiek partizaninis užsiėmimas, reikalaujantis ypatingos precizikos“, – apie katalogo kūrimą papasakojo Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vyriausiasis fondų saugotojas R.Adomavičius. Komisija konstatavo, kad tai nepaprastai svarbus ir naudingas leidinys mūsų miestui, reprezentuojantis Lietuvos jūrinę kultūrą. Mažų klaidelių ir jame nebuvo išvengta. Dizainerė A.Kanaverskytė kritikavo leidinio tipografiją. Jos nuomone, jam pasirinktas per didelis, sunkiai perskaitomas ir per ryškus šriftas. Tačiau komisijos pirmininkas A.Klimas atrėmė Agnės kritiką, teigdamas, kad tai nėra esminė klaida. Šiuolaikinėje leidyboje nebūtina naudoti standartinius, preciziškus, „iškrapštytus“ šriftus. Knyga „Laivų modeliai. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“ pavergia

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

tematika. Klaipėdiečiai, jūra ir laivai yra neatsiejama miesto identiteto dalis. Katalogas atitiko visus gražiausio leidinio reikalavimus: puikus viršelis, tinkamai parinktas popierius, tvarkingas maketas, ideali nuotraukų kokybė, apgalvotas teksto ir vaizdo santykis. Knygos maketą sukūrė vilnietis dizaineris T.Karpavičius. Gaila, žinoma, kad laurai šį kartą atiteko ne klaipėdiečiui. Būtų nuostabu, jei gražiausia Klaipėdos knyga būtų sukurta klaipėdiečių menininkų, tačiau dabartinėmis globalizacijos sąlygomis geografija tampa nebesvarbi. Leidėjai laisvai gali rinktis, kam patikėti dizaino sprendimus. Globalizacija sukuria konkurenciją, tenka prie to prisitaikyti, o knygos menininkus ji skatina pasistengti, augti ir tobulėti. Klaipėdos metų knygos rinkimus inicijavo ir rengia Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešoji biblioteka, siekdama palaikyti ir skatinti knygų leidybą uostamiestyje. Konkurso finansinis rėmėjas – bendrovė „Mūsų laikas“, informacinis rėmėjas – dienraštis „Klaipėda“.

MUZIKA IR TEATRAS

Solistas T.Jakas: darbas teatre – geriausias mokytojas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Tadas Jakas yra gyva posakio „gimęs dainuoti“ iliustracija. Skambiomis „arijomis“ kadaise sudrebinęs gimdymo namus, iki šiol su dideliu džiaugsmu ir atsidavimu dainuoja ir sako, kad tai jam suteikia daug laimės. „Geriausia spektaklio dalis – nusilenkimai. Jei spektaklis pavyko gerai ir jautiesi padaręs viską tinkamai, nusilenki ir jautiesi labai laimingas“, – šypsodamasis kalbėjo T.Jakas, pasakodamas apie savo gyvenimo kelio ir profesijos pasirinkimus.

Žaneta SKERSYTĖ

Šeimoje muzikuoja visi – Kada pradėjote dainuoti? – Pirmąsias aukštas natas bandžiau išgauti vos gimęs. Gimdymo namų personalas juokavo, kad aš „dainuodavau“ net tada, kai visi kūdikėliai miegodavo, tuo priversdamas savo mamą raudonuoti. Jau tada man žadėta šlovinga solisto ateitis (juokiasi). Netyčia šie žodžiai tapo pranašingi...

Muzika mūsų šeimoje – įprastas dalykas. Mano tėvai jaunystėje grodavo privačiose šventėse, o mano seneliai, gyvenantys Lomių kaime, abu vis dar groja bandonijomis ir aktyviai koncertuoja. Būdamas mažas, sykį taip „švariai“ sudainavau per televiziją išgirstą dainą, kad visi stebėjosi, o mama įrašė mano dainavimą į magnetofono juostelę ir dar ilgai saugojo tą įrašą. Nelankiau vaikų darželio, tai man suteikė galimybę pasimėgauti visais gyvenimo kaime malonumais: karjeras, smėlis, gamta ir nesibaigiantys žaidimai lauke su kitais vaikais. Esu kilęs iš kaimo netoli Skaudvilės (Tauragės rajone), o nuo septynerių persikėliau gyventi į Gargždus. Ten kartu su sese pra-

dėjome lankyti Gargždų muzikos mokyklą: sesuo mokėsi groti smuiku, o aš ėmiausi chorinio dainavimo. – O kiti dalykai, nesusiję su muzika, neviliojo? – Visada žinojau, kad noriu dainuoti ir man tai iki šiol labai patinka. O kaip man tai pavyksta, spręsti ne man... Mokydamasis mokykloje planavau, kad, jei gyvenimo nesusiesiu su muzika, rinksiuosi mokslus, susijusius su biologija, chemija, nes man sekėsi ir šie dalykai. Matematikos ir kitų mokslų „neįkirtau“ visai. Būčiau rinkęsis veterinariją ar mediciną, tačiau net sau pačiam netikėtai įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.

Mokėsi dirigavimo – Kodėl S.Šimkaus konservatorijoje pasirinkote studijuoti dirigavimą, o ne dainavimą? – Dainavimo link ėjau „tiesiai, per aplinkui“, kaip juokauja žmonės. Nesidomėjau galimybe studijuoti Klaipėdoje. Buvau baigęs dešimt klasių, o vasarą paskutinį kartą su mokyklos choru buvau išvykęs dainuoti į užsienį. ► 13

MUZIKA IR TEATRAS

mokėmės, nes kartu su brandos atestatu ten gauni ir specialybės diplomą. Šią ugdymo įstaigą prisimenu kaip kažką nuostabaus. Tai vienas geriausių etapų mano gyvenime. – Ši mokykla turi ypatingą dvasią? – Būtent. Ten dirba ypatingi pedagogai. Man labai daug davė dirigavimo specialybės mokytoja Virginija Manšienė, balso lavinimo mokytoja Rima Ramonienė ir fortepijono mokytoja Zita Žilinskienė. Ten studijuoja nepaprastos asmenybės. Bendrabučio gyvenimas, pokalbiai... Likome draugai visam gyvenimui. Ten tokia aura: atsisėdi prie pianino ir groji, net nepastebėdavai, kaip prabėgdavo 3–4 valandos.

Tiesūs keliai – ne jam T.Jakas – Plutonas operetėje „Orfėjas pragare“. ◄ Tvarkydama senus laikraščius, mama aptiko skelbimą, kviečiantį tapti šios konservatorijos studentu, tačiau stojamieji egzaminai jau buvo pasibaigę. Mano mama atkakli: paskambino konservatorijos vadovei ir paprašė priimti sūnų į dainavimą, o dukrą – į smuiko specialybę. Grįžtu po kelionės, o mama ir sako: turime šansą 14

KVMT archyvo nuotr.

bandyti patekti į konservatoriją. Išvažiavome su metais jaunesne sese bandyti. Buvau visiškai nepasiruošęs, bet įstojau. Deja, dainavimo specialybės klasė buvo pilna, tad man pasiūlė mokytis dirigavimo, o atsiradus galimybei pereiti į dainavimą. Dirigavimas man labai patiko. Taip ir baigiau šią specialybę. Nepasigailėjau. Daug

– Vėliau pratęsėte solinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete? – Tiesūs keliai – ne man (juokiasi). Ruošiausi stoti į solinio dainavimo specialybę Klaipėdos fakultete, tačiau, pasitaręs su pedagoge, nusprendžiau, kad man bus pernelyg sudėtinga, nes mokiausi dirigavimo.

MUZIKA IR TEATRAS

Ir pasirinkau dirigavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Įstojau ir pajutau, kad tai ne man. Po pusmečio mokslų mane sėkmingai pervedė, ir ėmiau studijuoti dainavimą Klaipėdoje. Tapau LMTA Klaipėdos fakulteto dėstytojo Mindaugo Gylio studentu, jo klasėje baigiau ir bakalauro, ir magistro studijas. Kai kam atrodo nerimta ir sudėtinga ta mano profesija – solinis dainavimas. Bet aš tai mėgstu!

Ir žiūrovu būti gerai, tačiau man įdomiau būti kitoje barikadų pusėje. Čia besimokydamas kartu su kitais studentais savanoriaudavau prieš KVMT spektaklius ir koncertus. Ši savanorystė sudarė galimybę nemokamai pamatyti visus spektaklius po kelis kartus. J.Strausso operetę „Šikšnosparnis“ mačiau penkis kartus iš eilės. Man buvo juokinga, links-

ma, o svarbiausia, kad pamatydavau, kaip dirba skirtingos spektaklio solistų sudėtys. Tai buvo puiki patirtis būsimam solistui, artistui – stebėti ir semtis patirties. 2014 m. baigiantis mano studijoms tuometis KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys man pasiūlė padainuoti J.Strausso operetės „Vienos kraujas“ atnaujinto spektaklio premjeroje. Teatro rengiamo Jaunųjų talentų festivalio metu tąkart į sceną žengė daug jaunimo. Sutikau išbandyti savo jėgas ir tapau Jozefu iš J.Strausso operetės „Vienos kraujas“. Pamenu, iš pradžių mane viskas gąsdino, balsas drebėjo. Kai tik pertrauka, atrodė, kad gaunu daugiausiai pastabų ir man taip nesiseka. Klausiau savęs, kodėl aš sugalvojau, kad turiu čia būti... Bet galiausiai tik sukąsdavau dantis ir stengiausi dar labiau. Raminau save, kad toks darbas, visi stengiasi, o pastabos tik padeda tobulėti. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą kartą turėjau išbėgti į sceną ir atlikti trumpą solo numerį. ►

Rita Petrauskaitė ir T.Jakas – W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas“.

Pelė – A.Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“.

L.Bernsteino operetėje „Kandidas“.

KVMT archyvo nuotr.

MUZIKA IR TEATRAS

Girdžiu, kad jau grojami paskutiniai taktai, turiu bėgti į sceną, o jaučiuosi taip, lyg alpčiau iš baimės, kojos dreba... Išėjau. Pajutau adrenalino pliūpsnį ir viską atlikau teisingai. Yra toje operetėje viena vieta, kai aš iš grafino turiu įsipilti gėrimo ir išgerti. Man taip drebėjo rankos, kad stikliukas barškėjo į grafiną ir negalėjau įsipilti. Apsimečiau, kad įsipyliau ir neva išgėriau.

◄

Būti veiksmo dalimi – Patiko tiek, kad nusprendėte, jog norėtumėte čia likti? – Taip sutapo, kad, pasibaigus mano studijoms, buvo paskelbta KVMT solistų atranka. Dalyvavau ir pavyko. O kaip bijojau: tekstas strigo, nemaniau, kad pasiseks. Atėjęs į teatrą supratau, kad studijuoti – viena, o tikrasis mokslas – darbas teatre, ir čia tu išmoksti dar daugiau. Būti scenoje – viena, tačiau kaip įdomu pamatyti teatro užkulisius ir būti ten vykstančio veiksmo dalimi!.. Kažkas kartoja tekstą ir dreba, kitas juokina kolegas, ketvirtas bėga jų tildyti, primindamas, kad scenoje irgi vyksta veiksmas... Virti teatro virtuvėje įdomiau, nei sėdėti salėje ir tik žiūrėti spektaklį. Ir žiūrovu būti gerai, tačiau man įdomiau būti kitoje barikadų pusėje.

T.Jakas dainuoja G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. 16

KVMT archyvo nuotr.

MUZIKA IR TEATRAS

VIZITINĖ KORTELĖ

Vienas mėgstamiausių T.Jako vaidmenų – Motelis miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Senoje – kartu su Oksana Auškalnyte. KVMT archyvo nuotr.

Scenos menas žavus ir įdomiais kolegomis. Jie visada pasiruošę tau padėti: kai savimi abejoji, atsiras, kas pagirs, kai nesiseka, kažkas paguos ir patars visais darbo klausimais. – Teatras įtraukė ir nepaleido? – Įtraukė. Tiesiog beprotiškai. Negaliu išeiti iš teatro. Atrodo, širdis neatlaikytų išsiskyrimo. Muzikinis teatras jungia labai norinčius vaidinti ir dainuoti. Meilės iš išskaičiavimo čia nerasite. Tik tikrus nuoširdžius jausmus. – Solinis dainavimas – sudėtinga profesija: daug atsakomybės, rampos šviesoje tampa pastebima net menkiausia klaidelė. O kur dar nuolatinis mokymasis. Kuo ši profesija žavi? – Geriausia spektaklio dalis – nusilenkimai. Jei spektaklis praeina gerai ir jautiesi padaręs viską tinkamai, nusilenki ir būni labai laimingas (juokiasi). – Jūsų kaip solisto dosjė pildosi vis solidesniais vaidmenimis. Kylate karjeros laiptais?

– Pakilimų nesureikšminu. Niekas teatre nevyksta pamojus stebuklinga lazdele: daug dirbdamas su vokalo pedagogais, dainuodamas teatro repertuariniuose spektakliuose, įgauni vis naujos patirties, augi.

Tarsi smagus žaidimas – Bet visi siekia reikšmingų, didelių partijų? – Visi pradeda nuo mažų vaidmenų. Yra buvę spektaklių, kuriuose turėjau sudainuoti vos vieną frazę, bet dėl jos taip jaudindavausi... Net nespėji kojų apšilti scenoje, o jau turi išeiti... Tada į tą trumpą laiką turi spėti sudėti visus savo talentus, visas įgytas žinias. Buvo ir nebylių vaidmenų, kai neturėjau progos sudainuoti nė vienos natos. Man jie vieni sudėtingiausių, bet sykiu ir vieni mėgstamiausių. Tada tenka maksimaliai pasitelkti aktorinius gebėjimus, nors aktorystės mus mažai ir mokė. Situacija

Tadas Jakas 2010 m. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – LMTA Klaipėdos fakultetas) 2014 m. baigė solinio dainavimo bakalauro, o 2016 m. – magistro studijas. Nuo 2015 m. yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. Šiame teatre sukūrė keliolika vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose. Tarp jų svarbiausi: Remendadas (G.Bizet operoje „Karmen“), Fačendas (G.B.Pergolesi operoje „Livjeta ir Trakolas“), Vesponė (G.B.Pergolesi operoje „Tarnaitė ponia“), Parpinjolis (G.Puccini operoje „Bohema“), Almerikas (P.Čaikovskio operoje „Jolanta“), Jozefas (J.Strausso operetėje „Vienos kraujas“), Tedas Hintonas (F.Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Tekaberis (F.Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Anicokas (G.Kuprevičiaus miuzikle „Veronika“), Motelis (J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Mažylis (N.Sinkevičiūtės muzikinėje pasakoje vaikams „Pasaka be pavadinimo“), Ridikėlis (A.Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“), Roberto Vermičeloni (A.Kučinsko operoje vaikams „Makaronų opera“), Pelė I (A.Kučinsko operoje vaikams „Žvaigždžių opera“), Grafas Almaviva (G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“), Amosas Hartas (J.Kanderio miuzikle „Čikaga“), Kandidas, Kapitonas, Gubernatorius, Vanderdenduras, Čarlzas Edvardas (L.Bernsteino operetėje „Kandidas“), Ragūnas (G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai“), Don Otavijus (W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas“), Sielininkas (E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“), Plutonas / Aristėjas (J.Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“). Dalyvavo teatralizuotose koncertinėse programose „Brodvėjus LT“, „Naujametinis varjetė“, „Ispaniškoji sarsuela“, „Teisingos dainos“, „Išvirkščios dainos“, „Vasaros atspindžiai“, „Aš – senas jūrininkas“. 2020 m. pelnė KVMT apdovanojimą „Pagauk bangą“ kaip Metų operos ir operetės atlikėjas, o 2022 m. – kaip Metų debiutantas operos, operetės, miuziklo srityse.

tarsi tave apnuogina, negali prisidengti dainavimu, esą dabar stoviu ir dainuoju, klausykitės... Aišku, kiekvienas solistas siekia didelių vaidmenų. Dėl jų ir tobuliname savo vokalinę techniką. Vis dėlto iki kiekvieno vaidmens reikia „užaugti“. Kol kas jaučiuosi gerai, būdamas charakterinių, komiškų vaidmenų atlikėju. Ir svajoju kada nors užaugti tiek, kad pajėgčiau sudainuoti Lenskio partiją Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Tai graži ir sudėtinga partija, opera užburia nuostabia muzika. ► 17

MUZIKA IR TEATRAS

Šokių mokytojos A.Umnovos dėka T.Jakas gilinosi į stepo šokio atlikimo technikas.

„Vivat kava!“ solistai Rosana Štemanetian, Mindaugas Rojus ir T.Jakas Jūros šventėje atliko J.S.Bacho „Kavos kantatos“ ištraukas. Algirdo Kubaičio nuotr.

◄ – Kaip pavyksta prisijaukinti vieną partiją ir paskui staiga nerti į kitą? Ar sudėtingos tos transformacijos, kai kiekvieną spektaklį esi vis kitas žmogus? – Esu jaunas. Į bet kurį vaidmenį „įnerti“ sudėtinga. Man lengva susigyventi su komiškais, linksmais vaidmenimis. Man tai tarsi smagus žaidimas. Jaučiuosi lyg vaikas, pakliuvęs į vis kitą smėlio dėžę: kokie kolegos, tokių taisyklių ir laikausi. Taisyklės įpareigoja, negali išklysti iš scenos, bet turi daug laisvės improvizuoti. Atlikdamas charakterinius vaidmenis, neprivalau savęs spausti į rėmus, tai man lengva. Dramatiniai vaidmenys įpareigoja, o man norėtųsi valiūkiškai pastrikinėti. Tačiau stengiuosi įveikti ir kuo dramatiškesnes partijas.

– Plutonas buvo kupinas ne tik vokalinių iššūkių. Kai pamačiau scenografės ir kostiumų dailininkės Renatos Valčik specialiai Plutonui sukurtus batus, primenančius mini kojūkus, sušukau: „O, ne!“ Tai 15 cm aukščio platformos, kurios dengia tik pusę pėdos, o kulnai kybo ore. Spyriojausi tik akimirką. Priėmiau šį iššūkį ir ilgai mokiausi, tačiau jais vaikščioti išmokau. Tiesa, mano mokslus batai sunkiai atlaikė: suplėšiau kelis kartus, tad batsiuviams teko juos taisyti. Buvau ir pargriuvęs. Sunkiausia buvo išmokti su šiais batais vaikščioti laiptais, šokti, priklaupti ant vieno kelio. Prieš ką nors darydamas turėjau gerai apgalvoti, kaip tai darysiu.

– Kaip, pavyzdžiui, Don Otavijus iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“? – Taip, stengiuosi būti toks pat nuolankus ir susikaupęs. Dramatiškas. Svarbiausia, kad netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje iš manęs neprasiveržtų Pinčiukas (juokiasi).

Ne tik vokaliniai iššūkiai – Esate jau patyręs „velnias“, „kasas pasileidžiantis“ ne tik dainuodamas Plutoną Jacqueso Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“, bet ir Pinčiuką Viačeslavo Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“... 18

– Dabar atjauti damas, kai jos avi aukštakulnius? – Reiškiu didžiausią užuojautą. Gerai jas suprantu. – Ar, palyginti su Plutonu, Pinčiuko vaidmuo atrodo paprastesnis? – Tai mano mėgstamas personažas. „Velnio nuotaka“ KVMT gyvuoja nebe pirmus metus. Prieš imdamasis Pinčiuko vaidmens, galėjau stebėti anksčiau jį atlikusius kolegas, pasinaudoti jų patirtimi ir pridėti kažką savo. Labai smagus vaidmuo, nereali miuziklo muzika, kuri mane tiesiog užvaldo. Prisipažinsiu, esu miuziklų gerbėjas. Tarp mėgstamiausių partijų, kuriose geriausiai atsiskleidžia ne tik mano balsas, bet ir pašėlusi prigimtis, yra Tedas Hin-

tonas (F.Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“), Tekaberis (F.Loesserio miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“), Motelis (J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“), Amosas Hartas (J.Kanderio miuzikle „Čikaga“). O kaip man patinka vaidinti KVMT spektakliuose vaikams, dainuojant Mažylio (N.Sinkevičiūtės „Pasakoje be pavadinimo“), Ridikėlio (A.Kučinsko „Bulvinėje pasakoje“), Roberto Vermičeloni (A.Kučinsko „Makaronų operoje“), Pelės (A.Kučinsko „Žvaigždžių operoje“) partijas! Šiuose vaidmenyse tarsi sugrįžtu į vaikystę, prisimenu, kaip buvo smagu krėsti eibes. Mėgstu ir operas, operetes, dainuoju Grafą Almavivą G.Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“. Sunkiau būna koncertuose. Tiesiog dainuoti stovint scenoje man yra sudėtingiausia misija: atrodo, kojos įauga į sceną, suakmenėji. O kai spektakliuose pilna režisūrinių sprendimų, nėra kada nė galvoti. Bet, pavyzdžiui, rengiant teatralizuotą koncertą „Brodvėjus LT“, turėjau išmokti šokti stepą. Nors iki tol maniau, kad esu tam negabus – kaip sakoma, gimęs su dviem kairėm kojom (juokiasi). Teko pasistengti, pasilikdavau po repeticijų ir vienas kelias valandas kaldavau į grindis stepo žingsniukus. Ir man pavyko! Scenos iššūkiai mane „veža“. Sunkiausias darbas ruošiant bet kurią partiją – išmokti ją teisingai dainuoti, atsiminti žodžius, tad esu labai dėkingas kantriesiems teatro koncertmeisteriams.

MUZIKA IR TEATRAS

Dainuojančiam pirmokui T.Jakui akordeonu pritardavo mama.

T.Jakas su mama Sniežana.

Laiko transformacijos. T.Jakas su sesėmis Lina ir Gintare 1993 ir 2018 m.

Neįkainojama patirtis – KVMT jungia daugybę profesionalų, čia dirbančių ne vieną dešimtmetį... – Su jais labai smagu dirbti, bendrauti ir iš jų mokytis. Norėtųsi kartu dirbti dar ilgus dešimtmečius, nes ta patirtis neįkainojama. Man teko laimė dirbti su Stasiu Rezgevičiumi, Jadvyga Grikšiene, kurie jau teatre nebedirba. Žiūrėjau, žavėjausi ir tikiuosi, kad man pavyko kažką perimti. Tai ne tik savos srities profesionalai, bet ir eruditai, galėję

visada padėti, patarti, kaip teisingai save nuteikti, kaip psichologiškai pasiruošti išėjimui į sceną, labiau pasitikėti savo instrumentu – balsu. – Ar saugote savo brangiausią „instrumentą“? – Ne, savaime gerai veikia. Net peršalimu sergu labai retai. Šaliko nenešioju, nebent dideli šalčiai. Svarbiausia dirbant nepersitempti ir balso pernelyg nenuvarginti. Repeticijose kartais save patausoju. Nors, jei koks kūrinys labai patinka, pamirštu save tausoti, net repetuoju „visa koja“.

Asmeninio albumo nuotr.

– Pabaigai gal prisimintumėte kokią nors linksmą istoriją iš užkulisių? – Neseniai rodėme miuziklą „Velnio nuotaka“. Aš kaip Pinčiukas turiu Raupį išsitempti į sceną ir prikulti virve. Atsitupiu paimti virvės ir girdžiu, kaip traškėdama plyšta kelnių siūlė. Laimė, plyšį uždengė mano velniška uodega. Išėjau iš scenos stengdamasis žiūrovams neatsukti nugaros. O dainuodami operetėje „Vienos kraujas“, su viena soliste netyčia nudribome ant grindų, nors tokio režisūrinio sprendimo nebuvo. Mėgstu ir pats pasiklausyti smagių istorijų iš užkulisių, ne vienam yra jų nutikę. 19

ŠOKIS

„Dėmesio! Bale t per pojūčių priz m Pasibaigus ekstremaliai karantino situacijai Lietuvoje, šiemet Violeta MILVYDIENĖ pagaliau „atsivėrė“ proga Tarptautinę šokio dieną Klaipėdoje paminėti kiek laisviau – bent jau be kaukių, tik, deja, dar ne teatre... Balandžio 29-osios vakarą Klaipėdos valstybinis Išdėstant statistiškai muzikinis teatras (KVMT) Žvejų rūmuose pateikė naujausią Šiame jau trečiajame pamečiui KVMT baprojektą „Dėmesio! Baletas 2022“. Apgailestauti būtų galima trupės spektaklyje-koncerte „Dėmesio! vos dviem aspektais: dėl nepilnos žiūrovų salės – ne itin gau- leto Baletas“ pristatyta 13 šokio miniatiūrų. Pasiai susirinkusios publikos ir kad tokio pobūdžio projektai yra lyginti su praėjusiais metais (2020 m. – 15, 2021 m. – 14), kiek mažiau. Kaip ir pačių vienkartiniai, be išliekamosios vertės. Gal šis vis dėlto taps kūrybinio proceso dalyvių (atitinkamai – repertuariniu teatro renginiu? Nes jis tikrai buvo vertas dė10, 9), šiemet – septynių kūrėjų: Aušros Krasauskaitės, Viktorijos Galvanauskienės, mesio, o baleto trupės tendencija tobulėti – akivaizdi. Taurūno Baužo, Darios Verovkos, Airisės

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro projekto „Dėmesio! Baletas 2022“.

e tas 2022“: z mę Gudonytės, Yano Malaki, Gajaus Žmavco. Solinių, duetinių, grupinių kompozicijų skaičiai ir programos struktūra – labai panašūs. Trys masinės (12–13–17 atlikėjų) kompozicijos išdėstytos tapačiai / identiškai: pradžioje (prologas), viduryje ir pabaigoje (epilogas). Šįkart galbūt daugiau duetų (4), trys solo, du ketvertukai, vienas trio. Tokia būtų sausa rodiklių statistika.

Nagrinėjant giliau Nagrinėjant giliau, nejučia peršasi palyginimai ir kitų parametrų atžvilgiu.

Tarsi tapo įprasta, kad KVMT baleto trupės atlikėjai (ypač pastaraisiais metais) demonstruoja puikias fizines galimybes ir emocines savybes. Regis, šiame projekte labiau išryškinamos jų vaidybinės subtilybės, dvasinės ypatybės, kūrybiniuose darbuose grindžiami asmeniniai išgyvenimai ir jausmai. Be to (šį faktą vertinu kaip teigiamą reiškinį), atkreiptas dėmesys į lietuvių menininkų – rašytojų, kompozitorių – kūrinius. Tiesa, vienų kūrėjų branda, reali praktika ir gyvenimiška patirtis pateisina rezultatą, kitur akivaizdūs tik bandymai kurti, o iššūkiai neatitinka lūkesčių. Natūralu – juk savo „kūdikį“ būtina ne tik sumąstyti, bet ir

ŠOKIS

išjausti, ir tinkamai perteikti. Gi provokuojantys ir (ar) intriguojantys kai kurių kompozicijų tekstiniai pristatymai socialiniuose tinkluose bei spaudoje realiai neatrodo tobulai įgyvendinti, t. y. neišrutulioti konceptualiai, tad vizijos lieka nepagrįstos. Kita vertus, šįsyk nepastebėjau perdėm ištęstų epizodų, betikslių pauzių, nepagrįsto, beprasmio bėgiojimo iš scenos ir atgalios, dirbtinai sujungtų fragmentų, kurie dar išlikę atmintyje (ir šio žurnalo puslapiuose: https://issuu.com/diena/docs/ durys_2020_11, https://issuu.com/diena/ docs/durys_2021_05). Neišsitrynė prisiminimai ir apie regėtų pasirodymų režisūrą, scenografiją, apšvietimą, aprangą... ►

Olesios Kasabovos nuotr.

ŠOKIS

Apžvelgiant komponentus ◄ Toliau maga apžvelgti pagrindinius nau-

jojo produkto komponentus, panagrinėti jų pritaikymo metodus pačiam svarbiausiam – projekto stuburui – choreografijai. Visa programa struktūrizuota prognozuojamai, o scenos erdvė, joje sukurta atmosfera, miniatiūrų jungimo principas kiek nustebino. Istorijos pasakojamos visiškai „apnuogintoje“ scenoje – be užkulisių, be jokių technologinių efektų (be vaizdo projekcijų, kitų vizualizacijos triukų). Kiekvienos miniatiūros siužetas rutuliojasi vien padedant apšvietimui (šviesų dailininkas Andrejus Lavrinovičius) ir vos kelioms scenografijos detalėms ar būtiniems rekvizitams (fortepijonas, lova, kėdė, knyga, indas citrinoms). Gana drąsi, tačiau aiški teatro trupės vadovų (vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko, projekto organizatorės Jelenos Lebedevos, koordinatorės V.Galvanauskienės ir kitų) pozicija, strategija ir taktika, galbūt atsižvelgiant į pernykščiame projekte naudotą kritikuotiną kūrybos metodą, kai pažengusios videotechnologijos neretai užgožė šokio momentus arba balansavo ant plonytės ribos. Intarpai ir (ar) jungtys – taip pat neįprasti. Jie ne tokie intensyvūs, kaip anksčiau matytuose dviejuose projektuose, tarsi specialiai, sąmoningai pristabdyti, plaukė lyg sulėtinti filmo kadrai. KVMT operos solisčių ir pianistės promenados – lėtos, orios, didingos, net scenos darbuotojai, kažkiek įvaldę tiesią laikyseną, atlikti savo pareigą ateidavo ir išeidavo neįtikėtinai ramiai ir tyliai. Minimalistinis stilius dominavo ir kostiumų spalvose bei aksesuaruose. Visa tai vertinčiau kaip intelektualius pokyčius – pokyčius dėl šokio.

Analizuojant miniatiūras Prologu tapusi masinė (13 atlikėjų) kompozicija „Alsuoti alsavimu“ sukurta pagal Johanno Sebastiano Bacho „Ariją“ (ant G stygos), aranžuotą Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės. Choreografė A.Krasauskaitė, sumąsčiusi pakviesti Ritą Petrauskaitę (sopranas), tikrai išlošė – elegantiškas minėtos KVMT solistės vaikščiojimas, giliai 24

ir sodriai dainuojant ariją, vykusiai papildė prasidėjusį choreografinį vyksmą. Ar čia gvildenamas gastronominis motyvas? Matyt, kad ne – baigtinė scenelė, šokėjams sustojus avanscenoje ir valgant citrinas, veikiau skirta emocijos raiškai. Vien matant šį veiksmą, darėsi rūgštu burnoje, nors „alsuojančiųjų“ veidų mimika išliko beveik nepakitusi. Bet tik pradžioje. Netrukus apgaulinga išraiška nukrito tarsi kaukė – įvairiomis grimasomis buvo vaizduojami skonio pojūčiai. Sutikčiau su Šokio katedros pirmojo kurso studento Germano Urbonavičiaus nuomone (citata iš recenzijos, pateiktos Šokio meno istorijos disciplinai): „Choreografė pasirodė sėkmingai išlaikiusi savitą braižą, kuriam būdingi netikėti sprendimai, padriki brėžiniai ir lengvumu dvelkiantis chaosas (...). Tačiau eliminavus galingą pabaigą, miniatiūra nebūtų tokia įspūdinga ir įtaigi, o ir aktyvesnis judėjimas jai būtų suteikęs daugiau vientisumo.“ Kitame grupiniame baleto trupės artistės V.Galvanauskienės suformuotame kūrybiniame darbe „Šią akimirką – laimingi“ (muz. Shaun Taylor McManus „My Last Memory“) dalyvavo šešios poros. Jos ypač šokliai ir sinchroniškai demonstravo duetinio šokio techniką, leksikoje „balančininę“ neoklasiką derino su sudėtingais klasikinio baleto elementais, lengvu moderniu „neumejerišku“ allegro. Kulminacijoje – merginų tours fouettée hipnotizavo lyg besisukančių dervišų šokis. Taip, šie jauni gražūs žmonės įrodė esą laimingi šokdami. Bent tą akimirką. Solinė pačios V.Galvanauskienės (ji – ir grimo, ir šukuosenos dailininkė) atlikta kompozicija „Vilty“ (muz. pagal ištrauką iš Olafur Arnalds „1953“) neatrodė kupina šviesos ar pozityvo, tačiau dvelkė subtilia nuotaika ir ramybe. Tos kelios susikaupimo minutės, sėdint lovoje priešais poetų mėgėjų eiles skaitančią Beatą Ignatavičiūtę, buvo savotiška plastiško ir harmoningo šokio etiudo uvertiūra.

Priminė V.Nižinskį Iš keturių – dviejų mišrių ir dviejų vyriškų – duetų stipresni buvo pastarieji. Tiek analizuojamais originaliais naratyvais, tiek idėjų transformavimo ir generavimo pavyzdžiais. „Fauns“ („Faunai“), sukurti Y.Malaki’o (muz. Claude Debussy – simfoninis preliudas „Fauno popietė“, L 86) ir atlikti kartu

su Mykhailo Mordasovu, nuo pirmosios sekundės priminė bronzinę Vaclovo Nižinskio, rusų baleto primarijaus ir choreografo, minimo kaip geriausio XX a. pradžios šokėjo-vyro, figūrą. Baleto istorijos žinovams šis atvaizdas lengvai atpažįstamas. Plėtodamas savo įgimtą talentą ir nuolat eksperimentuodamas, V.Nižinskis garsėjo virtuoziškumu, charakterių gilumu ir intensyvumu, sugebėjimu transformuotis iš vieno vaidmens į kitą. Kai kurių amžininkų, meno istorikų teigimu, jis net mokėjo šokti ant puantų – tais laikais retas įgūdis tarp šokėjų-vyrų, o ypač buvo žavimasi gravitacijai nepaklūstančiais jo šuoliais. Išgarsėjęs tarptautiniu mastu, suteikęs naujų krypčių ir galimybių šokėjams-vyrams, 1912 m. jaunasis baletmeisteris pastatė „L‘après-midi d‘un faune“ („Fauno popietė“)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės tendencija tobulėti – akivaizdi. pagal C.Debussy muziką, laikomą vienu pirmųjų modernių baletų, beje, sukėlusiu daug ginčų dėl seksualiai įtaigios paskutinės scenos. Būtent premjeroje dalyvavęs Auguste’as Rodinas gyrė „sąmoningai nepatogų“ ir „trūkčiojantį“ judėjimą. Po kelių dienų šokėjas jau pozavo žymiajam skulptoriui. Tiesa, scenoje išvystoje duetinėje kompozicijoje minėtoji narciziška asmenybė – tarsi susidvejinusi, personažai / Nižinskio antrininkai nuolat kartoja vienodas, simetriškas ar asimetriškas pozas, naudodami veidrodinį principą, arba abu juda darniai tarytum dvyniai. Šią miniatiūrą sau įvardijau kaip istoriografišką, informaciją skleidžiančią, iliustratyviai skulptūrišką. Antrosios naujojo baleto trupės nario, atvykusio praėjusių metų gruodį iš Kyjivo (ten studijavo Serge’o Lifario municipalinėje šokio akademijoje), Y.Malaki’o kompozicijos „Devoid of feelings, not devoid of love“ („Be jausmų, bet ne be meilės“) pagal Ezio Bosso muzikinį kūrinį „Missing a Part“ („The Waiting Room G“), atvirai prisipažinsiu, gerai neįsidėmėjau... Matyt, ji nepaliko didesnio įspūdžio. O gal tiesiog... užbūrė jaunojo, lig šiol nematyto atlikėjo charizma, regis, neišsenkantis emocinis potencialas, itin plastiška ir organiška jo kūno kalba? ►

ŠOKIS

◄ „Starfall“ („Žvaigždžių lietus“), sukomponuotas kviestinio choreografo iš Slovėnijos G.Žmavco (jis, beje, ir kostiumų dailininkas, ir muzikos autorius – tiesiog universalus kūrėjas!) atrodė pernelyg ištęstas. Nors solistė Ksenija Jermakova kartu su muzikiniais akcentais stengėsi kaitalioti emocijas, vis dėlto choreografija išliko vienodoka, nuobodoka, be ypatingai išsiskiriančių niuansų.

Baleto parodija? T.Baužo trečiajam projektui sukurtos net trys miniatiūros – skirtingos tiek choreografiniais ir techniniais sprendimais, tiek muzikinio akompanimento pasirinkimu, tiek atlikėjų skaičiumi. Pirmasis kūrybinis darbas „Antano Garšvos portretas“ pagal Daniel Avery & Alessando Cortini muzikinį kūrinį „Enter Exit“ inspiruotas Antano Škėmos psichologinio grožinės literatūros kūrinio „Baltoji drobulė“. Gana originaliai kompoziciškai įgyvendintą, idėjiškai ištobulintą vyrišką duetą, anot paties autoriaus, traktuojamą kaip autoironišką egzistencializmą, įkūnijo baleto trupės solistai M.Mordasovas ir Y.Malaki’s. Pasak studento Germano, „puikiai panaudotas rekvizitas (ligoninės lova), praturtinęs pačią choreografiją, chaotiškas ir nepastovus apšvietimas, skirtinga atlikėjų apranga sukūrė ryškų kontrastą tarp dviejų pagrindinių A.Garšvos būsenų, kurios tarpusavyje audringai kovoja ir siekia pranašumo (...). Atmintyje dar išliko psichinį ligonį vaizduojanti šokio leksika, atliepianti su savo vidiniais demonais kovojantį vyrą, kuris tenori būti normalus.“ Nenuostabu, kad keturių vyrukų pasirodymo metu salėje tarsi nušvito – pusnuogiams gulbinams buvo lemta perskrosti tuomet scenoje vyravusią desperacinę tamsą ir sukelti šurmulingą publikos reakciją. Betgi... Stebint šią T.Baužo miniatiūrą, pavadintą „The one“ („Vienintelis“), pagal Piotro Čaikovskio muziką (siuita iš baleto „Gulbių ežeras“, op. 20, I scena), susiklostė déjà vu įspūdis. Turiu omenyje garsaus šio laikmečio anglų baletmeisterio sero Matthew Bourne’o „Gulbių ežerą“, kuriame – netradiciškai – moteriškus gulbių vaidmenis atlieka vyrai. Tai šiuolaikinis baletas, įgyvendintas Sadler’s Wells teatre Londone (premjera įvy-

ko 1995 m.), vėliau rodytas JK, Los Andžele, Europos šalyse, Pietų Australijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Izraelyje ir Singapūre, pelnęs daugiau nei 30 įvairių apdovanojimų, įamžintas 3D filme, pasirodžiusiame 2012 m. Taigi itin populiarus ir jau plačiai žinomas choreografinis kūrinys. Nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad ši T.Baužo kompozicija – plagiatas (veikiau – trumputė komiška baleto kopija ar parodija), tačiau sąsajos su „mažųjų gulbių šokiu“ aiškios, o ir atitikmenys tiek įvaizdžio, tiek muzikos akompanimento pasirinkimo aspektais – akivaizdūs.

Atpažinimo kodai Pagal Balio Dvariono dainą „Žvaigždutė“ (žodžiai – Leono Stepanausko, 1944 m.) sukurta trečioji T.Baužo miniatiūra – nestandartinis choreografinis fragmentas, įkūnytas stipraus trupės solisto M.Mordasovo. Dvasingai skambant žaviosios B.Ignatavičiūtės (sopranas) balsui, fortepijonu jautriai akompanuojant Loretai Piaseckienei, šokėjo judėjimas, mano nuomone, pernelyg aktyvus. Intensyvūs „lūžtantys“ judesiai, apsisukimai, gana energingi šuoliai – tokia šokio leksika atrodė ryškiai disonuojanti su žodiniu tekstu („Esi graži ir nuostabi, žvaigždute / Aukštai aukštai ant mėlyno dangaus...“) ir melodinga dainos traktuote. Ar šio kontrasto specialiai siekta? A.Gudonytės pateiktoje šokio miniatiūroje „Naïve Dream“ („Naivus sapnas“, muz. Jevgenijaus Grinko – „Dusty room“) du jauni žmonės – šokėjai K.Jermakova ir Roman Budko – nagrinėja vienas kito atpažinimo kodus (kvapą, rankų surezgimą, kūnų prisilietimą ir kt.). Nors koncepcijoje autorė kelia klausimus apie (ne)pasitikėjimą, savęs praradimą etc., poroje, remiantis postmodernia duetine ir „parterine“ šokio technika, vis dėlto jaučiamas glaudus ryšys, gana artimas santykis, pasitikėjimas vienas kitu. Galbūt tai vyksta tik naiviame sapne? Antrąją šios baleto artistės ir choreografės kompoziciją „Invictus“ („Nenugalimas“) įkvėpė J.S.Bacho muzika (Preliudas Nr. 2 c-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ I t., BWV & 47, aranž. Luo Ni) ir Williamo Ernesto Henley’o eilės. Jame keturi atlikėjai (V.Galvanauskienė, Anna Chekmarova, Maksymas Sidenka, Kristina Anna Zahra-

dnick), šokio raiškai pasitelkę simbolius, rodo savito kelio paieškas. Detaliau jų nešifruojant, į potekstę „tai kasdieniai žmonės ar šokėjai / artistai?“, atsakyčiau: ir tie, ir anie – juk abu lemiantys faktoriai gyvenimiškose peripetijose tarpusavyje suderinami.

Pavyko pajausti Vieninteliame trio (A.Chekmarova, K.Jermakova, K.A.Zahradnick), sumanytame ryškiosios trupės solistės D.Verovkos, akcentuojamos vidinės merginų fobijos: gėdos jausmas, šviesos baimė, abejonės dėl atviro bendravimo ir pan. Tik gavusios vandens dušą ir visiškai permirkusios jos „išeina iš savęs“. Nesustojantis vienos bėgimas ratu – natūralus, įprasmintas, kitų emocijos irgi reiškiamos laisvai, nerezervuotai. „Shame“ („Gėda“) – taip trumpai įvardyta kompozicija, sukurta pagal Luke’o Howardo muzikos kūrinį „Spare“ – atrodė labiau dramatiška nei sakralinė. Išties gyvenimas kupinas staigmenų, įvairių iššūkių, netikėtų posūkių ir negatyvių dalykų. Juolab dabar, Rusijos karinės invazijos Ukrainoje kontekste (baleto trupės daugumą sudaro ukrainiečiai), giliai suprantamas ukrainiečių artistų nuolatinis nerimas ir baimė dėl tėvynėje likusių artimųjų, draugų, giminaičių likimo. Paskutinė, 13-oji miniatiūra – antrasis D.Verovkos kūrybinis darbas „Find each other“ („Rasti vienam kitą“) pagal Angelo Badalamenti muzikinį kūrinį „Sycamore Tree“ su dainuojamuoju Davido Lyncho tekstu – pati masiškiausia kompozicija, suvienijusi 17 atlikėjų. Trečiąkart pasiremsiu anksčiau minėto studento mintimis, juolab kad jos sutampa su manosiomis: „Nesinorėjo sulaukti pabaigos. Pilna scena šokėjų nepasirodė jiems esanti per ankšta, per slidi, per šlapia... Choreografija buvo puikiai atlikta iki galo, muzika jos neužgožė (...). Baleto trupė ryžtingai ieško savo kūrybinio braižo ir savitumo, o jį radusi maksimaliai panaudoja. Esu linkęs manyti, kad projektas „Dėmesio! Baletas“ augs kasmet ir žiūrovus kvies iš arčiau susipažinti su šiuo unikaliu sceniniu menu.“ Belieka konstatuoti: jei pirmajame projekte artistams pavyko „pasakyti“, antrajame – žiūrovams pamatyti, tai trečiajame – pajausti. Tikiuosi, kad visiems kartu. 27

SUKAKTIS

Vydūno gimnazija Šiemet Klaipėdos Vydūno gimnazija švenčia savo gyvavimo 30-metį. Ta proga mieste įvyko du dideli renginiai. Balandžio 13-ąją Klaipėdos koncertų salėje koncertavo Vydūno gimnazijos muzikiniai kolektyvai – chorai ir ansambliai. Gegužės 4-ąją Žvejų rūmuose buvo parodytos įvairios gimnazijoje vystomos meninės veiklos su spektakliu – šventine pasaka „Po vandeniu. 2052 metai“. Šie vieši mokyklos auklėtinių pasirodymai leido pamatyti daugiabriaunį šios įstaigos darbų pobūdį ir gražų mokytojų bei jaunuomenės užsidegimą, kuriant ir įgyvendinant įvairius meninius sumanymus.

Klaipėdos Vydūno gimnazijos 30-mečio koncerte Klaipėdos koncertų salėje gimnazijos vaikų choras ir instrumentinis ansamblis atliko A.Martinaičio kantatą „Karvelis, skrendantis vakarop“. Dirigavo A.Girdzijauskas.

Rūta VILDŽIŪNIENĖ

Aktyvūs Lietuvos chorinio sąjūdžio dalyviai 1992 m. iki tol vadintai Humanitarinei mokyklai buvo suteiktas Vydūno vardas ir gimnazijos statusas. Nuo pat jos įkūrimo ėmė veikti vaikų choras, kuris per tris dešimtmečius nuėjo įdomų ir kūrybingą kelią. 28

Vaikų chorui nuo pat pradžių vadovauja mokyklos direktorius Arvydas Girdzijauskas. Chore dainavo ir dainuoja 5–8 muzikinių klasių mokiniai. Šis choras yra daugelio apskrities ir šalies dainų švenčių dalyvis. Koncertavo Anglijoje, Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur. Dalyvavo įvairiuose festivaliuose ir konkursuose. 2019 m. laimėjo didįjį prizą Lietuvos vaikų ir jaunimo konkurse „Mes Lietuvos vaikai“. Tai byloja apie įdėtą didelį darbą, rengiant įvairiausias programas, sutelkiant jaunus žmones jas atlikti, išjausti, gebėti jausmingai perteikti.

Vydūno gimnazijoje per tris dešimtmečius susiformavo trys choro grupės: 3–4, 5–8 ir 9–12 klasių kolektyvai. Jauniausiųjų 3–4 klasių mokinukams vadovauja muzikos mokytoja ekspertė Rūta Girdzijauskienė. Šis choras daugiausia koncertuoja gimnazijoje Muzikos dienos, šv. Kalėdų, Motinos dienos proga. Taip pat nuolatos dalyvauja Klaipėdos krašto, šalies dainų šventėse. Chorui jautriai akompanuoja Onutė Malinauskienė. Jubiliejinio koncerto antroje dalyje choras atliko Kathy Bowen „Jubiliate Deo“, V.A.R.Trijonių „Ašarėlę“ ir Reginos Vindžigalskienės dainą „Manekenai“. ►

SUKAKTIS

ja šventė 30-metį

Gimnazijos mišrus choras, vadovaujamas I.Bertulienės, atliko buvusių mokinių kūrinius.

Scenoje – 9–12 klasių gimnazistų ansamblis, vadovaujamas I.Bertulienės.

Augustės Kusaitės / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

SUKAKTIS

Dainuoti ruošiasi gimnazijos 3–4 klasių choras, vadovaujamas R.Girdzijauskienės.

Dainavo 7–8 klasių merginų ansamblis, vadovaujamas J.Girdzijauskaitės. ◄ Nuotaikingai, muziką palydėdami minimaliais judesiais, mažieji choro artistai nepaliko abejingų klausytojų. Pirmoje koncerto dalyje 3–4 klasių vokalinis ansamblis smagiai padainavo Jonės Girdzijauskaitės dainą „Šešėlis“ (žodžiai – liaudies) ir Laimio Vilkončiaus „Vasara“ (žodžiai – R.Girdzijauskienės). 30

Augustės Kusaitės / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

Specialiai jubiliejui – A.Martinaičio kantata Prasmingas meninis akcentas nuskambėjo koncerto pradžioje. Vaikų choras kartu su Klaipėdos koncertų salės kamerinio orkestro ansambliu ir soliste Rosana Štemanetian atliko įspūdingą Algirdo Martinaičio

kantatą „Karvelis, skrendantis vakarop“ (žodžiai – Sigito Gedos). Šios kantatos atsiradimą 1979 m. inspiravo A.Girdzijauskas, užsakydamas kompozitoriui sukurti kūrinį, skirtą tuomečiam Radijo ir televizijos vaikų chorui. Šio choro vadovu A.Girdzijauskas tapo baigęs konservatoriją (dabar LMTA). Paruošus kantatos partitūrą, buvo susizgribta, kad poetinis

SUKAKTIS

S.Gedos tekstas kai kuriomis meninėmis metaforomis ir potekstėmis yra per daug dviprasmiškas ir įtartinas... Pvz., ištrauka „...O vaike mano, vaike, kur iškeliaut žadi? Žiūrėk, dvigalvis paukštis, tarnas amžinos tamsos, palenkė gėlę baugščią, sesę šviesios dienos...“ Todėl kūrinys 1981 m. buvo atliktas vienintelį kartą. Partitūra atgulė į archyvą, kantata liko užmiršta. Artėjant Vydūno gimnazijos jubiliejui, A.Girdzijauskui kilo mintis kantatą prikelti ir iškilmėse atlikti. Trijų dalių kantatos partitūra nėra lengva. Jos muzikos kalba gana moderni. Jubiliejiniame vakare kompozicija skambėjo įtaigiai ir jautriai, kartu paliudydama aukštą choro meninį lygį. Be kantatos, vaikų choras atliko dar tris populiariosios muzikos kompozicijas. Akompanavo Romas Kalvėnas. Dirigavo A.Girdzijauskas. Šio choro chormeisterės – mokytojos Ingrida Bertulienė ir J.Girdzijauskaitė.

Vokaliniai ansambliai – geriausiai derantys balsai Vokalinių ansamblių muzikavimo specifika reiškia ypatingą susiklausymą, intonacijos švarumą, ritmo pajautimą ir preciziškumą, puikią harmoninę klausą. Čia už choro draugo nugaros niekaip nepasislėpsi, kiekvienas atlikėjas – kaip ant delno. Būtina

ypač derintis ir suderėti. Būdamos vaikų choro chormeisterėmis, I.Bertulienė ir J.Girdzijauskaitė žino choristų galimybes ir ugdo meistriškumą. Todėl, vadovaudamos vokaliniams ansambliams, suburia geriausiai derančius balsus. 7–8 klasių vokalinis ansamblis, kuriam vadovauja J.Girdzijauskaitė, nuotaikingai atliko dvi dainas: Gedimino Kalino „Šią naktelę per naktelę“ ir Karlo Jenkinso „Kayama“. 9–12 klasių ansamblis, vadovaujamas I.Bertulienės, padainavo Kirby Chaw kompoziciją „Keltų šokis“.

Gražus sumanymas – absolventų kompozicijos Baigiamoji koncerto dalis buvo skirta kada nors Vydūno gimnazijoje besimokiusių gimnazistų sukurtoms kompozicijoms atlikti. Scenoje pasirodė 9–12 klasių mišrus choras, kuriam vadovauja mokytoja ekspertė I.Bertulienė. Jo chormeisterė – mokytoja Vaiva Šaulienė, koncertmeisteris – R.Kalvėnas. Choras atliko J.Girdzijauskaitės lietuvių liaudies dainos aranžuotę „Aisim laukan“, Adomo Zubės „De profundis“, Gintarės Valionytės „Negalvojant nematant nesuprantant“ (žodžiai – Marcelijaus Martinaičio), Ievos Budriūnaitės „Body of Queen“ ir Gyčio Šimelionio kompoziciją „Vaikų žemė“ (žodžiai – Justino Marcinke-

vičiaus). Skambėję kūriniai buvo skirtingos stilistikos. Įdomūs, sudėtingi, leidžiantys teigti, kad autoriai siekia individualumo, išskirtinumo. Mišraus vyriausiųjų klasių choro artistų indėlis, atliekant minėtas nelengvas partitūras, labai svarus. Pastarasis choras yra išaugęs, išsirutuliojęs iš 3–4 ir 5–8 klasių mokinukų chorų, todėl įgavęs nemenkos chorinio dainavimo patirties ir išlaikantis aukštą muzikavimo lygį. Mišrus choras taip pat yra Klaipėdos krašto ir šalies dainų švenčių dalyvis. 2012 m. jis yra laimėjęs konkurso „Mes Lietuvos vaikai“ didįjį prizą ir pripažintas geriausiu Lietuvoje tarp vaikų ir jaunimo chorų. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Vydūno gimnazija – meninės pakraipos mokymo įstaiga. Be bendrojo lavinimo dalykų, mokiniams siūlomos meninio-estetinio lavinimo programos. Ypač svarbus muzikinio ugdymo vaidmuo. Vienas iš pačių demokratiškiausių ir populiariausių žanrų, atliepiančių kiekvienos asmenybės muzikavimo poreikį ir dvasią, yra chorinis menas. Jis glaudžiai susijęs su lietuviško muzikavimo tradicijomis ir paveldu – gyvenimą lydėti daina. Jubiliejiniame koncerte pasiklausyti chorų ir ansamblių buvo galimybė ne tik dainininkų tėveliams ir artimiesiems, bet ir kitai Klaipėdos publikai, kuri visus pasirodymus lydėjo aplodismentais. Labai šiltai ir maloniai šventinį koncertą vedė J.Girdzijauskaitė. ►

Vydūno gimnazijos spektaklio – šventinės pasakos „Po vandeniu. 2052 metai“ akimirka Žvejų rūmuose. Šokis „Maištas“, kurį pastatė mokytoja Inesa Aleksienė. Modesto Endriuškos / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

SUKAKTIS

Sukūrė spektaklį „Po vandeniu. 2052 metai“ ◄ Baigiamajam jubiliejiniam renginiui Žvejų rūmuose buvo ruoštasi visus metus. Užduotis sukurti originalų šventės scenarijų buvo gavę visi mokiniai ir mokytojai praėjusių mokslo metų pradžioje. Iš gausybės pasiūlymų, įvairiausių idėjų, fantastiškų sumanymų išsirutuliojo pasaka „Po vandeniu. 2052 metai“. Visą gausią medžiagą surikiavo renginio režisierė Agnija Šeiko, scenarijaus autorė Sondra Simana, pasakas sukūrė 1–12 gimnazijos klasių mokiniai. Veikėjai-vaidintojai: Daktaras Stasys – G.Šimelionis, Laikūnė – Evelina Šimelionė, Veidmainė – Viltė Kuprytė, Koldūniukas – Danielius Rusys. Muzikinį takelį kūrė Naglis Bertulis, videoprojekcijas – Modestas Andriuška, dekoracijas (žuvis) – Kastytis Bartusevičius ir Marius Lukošius.

Spektaklis – šventinė pasaka „Po vandeniu. 2052 metai“. Gimnazijos vaikų choras, diriguojamas A.Girdzijausko, atliko lietuvių liaudies dainą „Augo kieme uoselis“.

Tai byloja apie įdėtą didelį darbą, rengiant įvairiausias programas, sutelkiant jaunus žmones jas atlikti, išjausti, gebėti jausmingai perteikti. Spektaklyje buvo ne tik vaidinama. Jame epizoduose dainavo visi trys gimnazijos chorai. Vienų klasių gimnazistai pasirodė kaip šokėjai, kitų – kaip artistai. Žvilgsnis iš tolimos ateities į dabartį buvo pažymėtas palinkėjimu dabartinei Vydūno bendruomenei būti ryškiu meniniu šviesuliu. Gražu ir prasminga, kad žodžius finalinei dainai „Būk žiburys“ kūrė aštuoni gimnazijos mokytojai ir mokiniai, o nuotaikingą muziką parašė J.Girdzijauskaitė. Taip pat Žvejų rūmų pirmojo aukšto hole buvo galima pasigrožėti vaizdo projekcija „Skaitmeninis miškas“ ir išsirinkti patikusį atvirlaiškį. Pastaruosius, skirtus jubiliejui, piešė gimnazijos mokiniai. Antrojo aukšto hole buvo galima pamatyti skaidrėse užfiksuotą pasakos „Po vandeniu. 2052 metai“ gimimą ir visą kūrybinį procesą. Ak, tiek ten visko buvo, kad visko ir neišpasakosi. Bet, kaip toj pasakoj, „ir aš ten buvau, alų, midų gėriau...“ Bravo Vydūno bendruomenei už rimtus ir išmoningus koncertinius pasirodymus, pareikalavusius nemažų ne tik dvasinių, bet ir fizinių pastangų. Gražių būsimų jubiliejų, prasmingų darbų iki pat 2052-jų! 32

Vydūno gimnazijos vaikų choras ir jo vadovas A.Girdzijauskas.

Veidmainės vaidmenyje – V.Kuprytė.

Šokio „Maištas“ akimirka.

SUKAKTIS

„Vandens lašiukų“ kompoziciją su vaikais sukūrė A.Šeiko.

Koldūniuko vaidmenį atliko D.Rusys.

Teatrinė kompozicija „Aš esu“ gimė vadovaujant mokytojai Laimai Galkauskienei. Fėjos Magės vaidmenyje – Silvija Lileikytė.

Finalinę dainą „Būk žiburys“ atliko visi šventės dalyviai.

Modesto Endriuškos / Vydūno gimnazijos archyvo nuotr.

DAILĖ

Į gimtąjį Klaipėdos krašt ą K.Eulensteino ir H.Skod l Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje gegužės 19-ąją muziejui buvo perduota dovana iš Vokietijos – iš Klaipėdos kilusio dailininko ekspresionisto Karlo Eulensteino (1892–1981) 15 paveikslų ir atidaryta paroda „Horstas Skodlerrakas (1920–2001). Didelis mažame“ iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių, tęsianti ilgametį dviejų muziejų bendradarbiavimą.

Aurelija MALINAUSKAITĖ

Lauktas sugrįžimas LNDM Prano Domšaičio galeriją Klaipėdoje 2020-ųjų rudenį pasiekė netikėta ir maloni žinia: Vokietijoje gyvenantis Ekkehardas Hildebrandtas dovanoja iš Klaipėdos kilusio dailininko ekspresionisto K.Eulensteino paveikslus. Šią gerąją naujieną pranešė ilgametis galerijos draugas, bendrų parodų kuratorius, Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) direktoriaus pavaduotojas dr. Jörnas Barfodas. Deja, pandemija sutrukdė iškilmingą ceremoniją. Vėliau, 2021 m. spalio 25-ąją, turėjusi įvykti ceremonija vėl buvo atidėta. Pagaliau šiemet gegužės 19-ąją Prano Domšaičio galerijoje, dalyvaujant svečiams iš Vokietijos – E.Hildebrandtui, Rytprūsių 34

K.Eulensteinas. Moteris su gėlėmis. 1960.

krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojui dr. J.Barfodui ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui dr. Arūnui Gelūnui, dovana buvo iškilmingai įteikta. K.Eulensteinas – vienas žymiausių iš Klaipėdos kilusių dailininkų. Jis gimė 1892 m. rugpjūčio 25 d. gausioje garlaivio kapitono šeimoje. Tėvas buvo vokietis, motina – lietuvė. Šeima gyveno Didžiosios Vitės priemiestyje. Dailininkas vėliau prisiminė: „Mes gyvenome Klaipėdoje, ant marių kranto, taip arti vandens, kad įspūdžiai ir šiandien

yra gyvi ir jautrūs, niekada nepamiršiu.“ Klaipėdoje jis dirbo pirklio kontoroje. 1919 m. įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją, po studijų gyveno Karaliaučiuje, vėliau persikėlė į Berlyną. Ryšys su gimtine nenutrūko. Kaip laisvai kuriantis dailininkas iki pat 1944 m. vasaros jis lankėsi Klaipėdos krašte. 1925, 1932 ir 1933 m. surengė parodas tradicinėje Klaipėdos dailės renginių vietoje – Roberto Schmidto knygyne miesto centre. Lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Artimai bendravo

DAILĖ

t ą iš Vokietijos atkeliavo d lerrako paveikslai

K.Eulensteinas. Vyras pelkėje II.

su ekspresionistu Ernstu Mollenhaueriu, dailininkų kolonijos Nidoje globėju. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Berlyno bombardavimo metu sudegė jo dirbtuvė ir ten buvę kūriniai. Šiame mieste dailininkas gyveno ir kūrė iki pat mirties 1981 m.

Eksponuos kitąmet K.Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos motyvai, kasdieniškas

K.Eulensteinas. Kumelė su kumeliuku. 1960.

žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas ir tyrinėtojas dr. J.Barfodas rašė: „Sodrios, švytinčios spalvos K.Eulensteino paveiksluose svarbesnės nei formos. Pasak dailininko, viskas atsiranda tarsi savaime, formomis laisvai interpretuojama natūra. K.Eulensteino tapybos stilius ir vaizdavimo būdas – išskirtiniai. Jis nuoširdžiai jautė Kuršių marių kraštovaizdį, sodriomis spalvomis ir sunkiomis formomis perteikė ten gyvenančius žmones ir jų aplinką.“ E.Hildebrandto, vieno iš geriausių K.Eulensteino draugų sūnaus, dovanoti

darbai yra XX a. 5–6 dešimtmečių. Pokario metais gimtojo krašto dailininkas daugiau nebepamatė, tapė tai, kas įstrigo jo atmintyje. Darbai nutapyti tempera sodriomis, ryškiomis spalvomis. To meto kūrybai būdingi vėlyvojo ekspresionizmo bruožai. Yra keletas XX a. 3–4 dešimtmečio kūrybos laikotarpio akvarelių. Prano Domšaičio galerijoje dailininko darbai buvo pristatyti 2013 m. spalį–gruodį parodoje „Karlas Eulensteinas, ekspresionistas iš Klaipėdos“ (kuratorius dr. J.Barfodas, koordinatorė buvusi galerijos vadovė, dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė). ► 35

DAILĖ

◄ Tai gražus galerijos ir Rytprūsių krašto muziejaus bendradarbiavimo pavyzdys, o miesto visuomenė turėjo puikią galimybę atrasti iš Klaipėdos kilusio dailininko kūrybą. E.Hildebrandto LNDM padovanotus K.Eulensteino paveikslus plačioji visuomenė Klaipėdoje pamatys kitąmet – Prano Domšaičio galerija planuoja surengti parodą, ekspoziciją papildyti šio dailininko darbais, pasiskolintais iš solidžią jų kolekciją turinčio Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge.

Tęsia parodų ciklą

Dailininkas H.Skodlerrakas. 1972.

H.Skodlerrakas. Prie Nemuno. 1986. Akvarelė, popierius.

H.Skodlerrako kūrinių paroda iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių tęsia prasmingą dviejų muziejų bendradarbiavimą. Jo rezultatas – Prano Domšaičio galerijoje atidaryta

DAILĖ

jau devintoji paroda, kurioje pristatomas Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto dailės paveldas. Parodų ciklo tradicija formavosi ne vienerius metus: 2006 m. eksponuota Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūryba, 2009 m. – Alexandderio Kolde’s grafika, 2011 m. – Klaipėdoje gimusių seserų tapytojų Annos Natali ir Margarethes Sinnhuber paveiklai, 2013 m. – K.Eulensteino tapyba, 2015 m. – Nidos tapytojo Carlo Knaufo, 2017 m. – ekspresionisto Ernsto Mollenhauerio darbai, o 2019 m. – teminė paroda „Briedis kopose“. Tapytojas ir grafikas H.Skodlerrakas gimė 1920 m. Juknaičiuose, Šilutės apskrityje, mokyklų tarėjo šeimoje. Tėvai Normannas Skodlerrakas ir Grete Kissuth po ketverių metų persikraustė į Šilutę, kurioje Horstas mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau – gimnazijoje. Po studijų Karaliaučiaus meno akademijoje dailininkas mokytojavo Kintų, Šilutės liaudies mokyklose, lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. 1939 m. Tilžėje eksponuota jo pirmoji asmeninė paroda. 1940 m. jis buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Savo gimtojo krašto daugiau nebeaplankė. Liko tik prisiminimų vaizdai paveiksluose. H.Skodlerrakas išgyveno Dresdeno bombardavimą. 1945 m. gruodį buvo paleistas iš amerikiečių nelaisvės, įsikūrė Šiaurės Vokietijoje.

H.Skodlerrakas. Miesto vaizdas. Maždaug 1953. Aliejus, drobė.

H.Skodlerrakas piešė „objektyviai, bet ne tikroviškai“. Tačiau visų pirma visada piešė „savo“ peizažą. 1948 m. H.Skodlerrakas savo kūrybą pristatė asmeninėje parodoje Hamburge. Pamažu tapo žinomas. 1954 m. laimėjo Šlėzvigo-Holšteino žemės jaunųjų dailininkų konkursą. Savo kūrinius eksponavo Vakarų Vokietijos miestuose. H.Skodlerrako darbus pirko įvairių Vokietijos miestų muziejai. 1964 m. jis gavo docento vietą tuometėje Mutezijaus amatų mokykloje Kylyje, 1968 m. tapo garbės profesoriumi. Dailininkas daug keliavo, kelionių tikslai buvo kūrybiniai. Ne kartą pabuvojo menininkų namuose Florencijoje, Romoje. Jo darbai buvo palankiai verti-

H.Skodlerrakas. Dviratininkas šalia lauko. 1957. Aliejus, drobė.

nami ne tik meno kritikų, bet ir žiūrovų, pelnė ne vieną premiją. 1975 m. jam įteikta Loviso Korinto premija. Ji buvo skiriama dailininkams, kurių

kūryba susijusi su Rytų Prūsijos kultūra. Sunkiai susirgęs, H.Skodlerrakas atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Mirė 2001 m. Liubeke. ► 37

DAILĖ

Išbandė daug stilių ◄ Gyvenime daug keliavęs ir ma-

H.Skodlerrakas. Jenseno daržinė. 1956. Tušas, plunksna, popierius.

H.Skodlerrakas. Prisiminimai apie Nemuną. 1976. Ofortas.

tęs daug peizažų, savo įspūdžius H.Skodlerrakas perteikė teptuku, pieštuku arba raižymo adata labai individualiu meninės raiškos būdu. Parodoje eksponuojami 49 aliejiniai paveikslai, akvarelės, guašo, grafikos kūriniai, daugiausia – peizažų. Juose vyrauja Klaipėdos krašto vaizdai, Šiaurės Vokietijos miestai, miesteliai, jų apylinkės, kelionių Toskanoje, Amsterdame, Aleksandrijoje, Ispanijoje motyvai. Darbai nedidelio formato. H.Skodlerrakas, pasirinkęs tokį formatą, daugiausia liedavo akvareles. Jo kūryba buvo veikiama naujojo daiktiškumo, abstrakcionizmo, siurrealizmo krypčių. Anot parodos kuratoriaus dr. J.Barfodo, taupiai pavaizduotos peizažo tolumos H.Skodlerrako darbuose primena jo mokslus pas peizažistą Alfredą Partikelį (1888–1945) Karaliaučiaus dailės akademijoje 1937– 1939 m. Po 1945 m. dailininkas atvyko į Holšteino žemę ir pradžioje su šeima gyveno Bad Švartau, po to Brodtene prie Liubeko įlankos, vėliau Travemiundėje. Tai buvo sunkus laikas laisviems menininkams, tačiau jis surado savo stilių, padariusį jį nepakartojamą ir padėjusį jo meninės raiškos pagrindus. H.Skodlerrakas savo peizažus kūrė remdamasis naujo objektyvumo stiliumi, kurį A.Partikelis, kaip dėstytojas, naudojo Karaliaučiuje. Dominuoja spalva, objektai nupiešti smailia plunksna (pavyzdžiui, akvarelėje) arba nutapyti smulkiu teptuku. Jo darbai buvo lyginami su Paulo Klee darbais. Šiuolaikinis menas ir įvairių stilių išbandymas H.Skodlerrakui, kaip ir daugeliui vokiečių menininkų, buvo įmanomas tik pasibaigus karui, nes iki tol nebuvo galima užmegzti kontaktų su užsieniu. Dailininkas ryžosi beveik grynai abstrakcijai, išbandė kubizmą. Kelionė į Ispaniją šeštojo dešimtmečio viduryje suartino H.Skodlerraką su Pablo Picasso, Joano Miro ir Salvadoro Dali menu, tačiau jis vis grįždavo ir tobulindavo savo naujojo objektyvumo kryptį. Dailininko peizažuose vis labiau skleidėsi didžiulė tyla.

DAILĖ

H.Skodlerrakas. Peizažas su traukiniu. 1955. Guašas, popierius.

H.Skodlerrakas. Figūra ir balionai. Maždaug 1955. Guašas, popierius.

H.Skodlerrakas. Laukai ankstyvą pavasarį. 1955. Guašas, popierius.

Piešė „savo“ peizažą Kiekvienas jo darbas visada prasidėdavo nuo smulkaus piešinio, spalva dažniausiai būdavo panaudojama jau antrajame tapybos etape. Toks buvo jo kelias oforto link, atliekant tiesioginį ėsdinimą sausa adata. Nedideliais kiekiais jis kūrė net mažus medžio raižinius. Už graviūras, kurias H.Skodlerrakas sukūrė 1950-ųjų viduryje, pradėjo gauti pajamų.

Peizažai su namais, medžiais, žmonėmis, kelio ženklais ir kitais panašiais objektais dažniausiai būna kuklios išvaizdos ir primena gerai sukomponuotus natiurmortus. H.Skodlerrako natiurmortuose pavieniai objektai yra didesni ir dažnai derinami su kraštovaizdžiu. Peizažuose ir natiurmortuose krenta į akis iškabos su užrašais, jų sutrumpinimais arba ir visais žodžiais. Klaipėdos krašto peizažuose dažnai vartojami ir lietuviški žodžiai. Kompozicijose galima įžvelgti

biografinių bruožų, taip pat jo pomėgį žvejoti ir rūkyti žuvį. 1962–1963 m. „Villa Romana“ premija H.Skodlerrakui leido ilgą laiką praleisti Toskanoje, tačiau net pažintis su klasikiniu antikos menu ir Italija neturėjo įtakos jo kūrybos stiliui. H.Skodlerrakas sugebėjo transformuoti Italijos kraštovaizdį. 1964 m. jis tapo Kylio meno mokyklos docentu. Po sunkios ligos 1991 m. turėjo visai atsisakyti kūrybos, tačiau tapė, nors ir rečiau, jo peizažai „tuštėjo“. Kaip pastebėjo dr. J.Barfodas, tai tarsi bandymas sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Įvertinta, kad jis piešė „objektyviai, bet ne tikroviškai“. Tačiau visų pirma visada piešė „savo“ peizažą. H.Skodlerrako kūrinių paroda Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veiks iki rugsėjo 11-osios. 39

KINAS

Trys filmai apie jau n Prestižiškiausia kino pasaulio šventė – „Oskarų“ teikimo ceremonija – šiemet Los Andžele (JAV) surengta 94-ąjį kartą, į istoriją pateko dar ir dėl fakto, kad pirmąkart statulėlė atiteko kurčiam aktoriui. Apdovanotųjų – daug, nominuotųjų buvo dar daugiau. Apdovanojimui pristatyti filmai gvildena įvairiausias temas. Štai trys kino juostos apie jaunystę iš šių metų „Oskarų“ apdovanojimų. Andrius RAMANAUSKAS

CODA: kurčių tėvų vaikas Režisierės Sian Heder filmas „Coda“ („Coda“, 2021 m. Prancūzija, Kanada, JAV) laimėjo „Oskarą“ geriausios metų juostos nominacijoje, o jame vaidmenį sukūręs Troy’us Kotsuras pelnė statulėlę kaip geriausias antrojo plano aktorius. Šis filmas taip pat gavo „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų. Pats žodis „coda“ yra akronimas, reiškiantis vaiką iš kurčiųjų tėvų šeimos (Child Of Deaf Adult). Taip pat tai yra muzikinis terminas, kuris reiškia muzikos kūrinio pabaigą. Abi žodžio reikšmės atspindi pagrindines filmo temas – gyvenimą kurčiųjų šeimoje ir muziką. Siužetas: mažame žvejų miestelyje paskutinius metus mokykloje besimokanti Rubė Rossi gyvena kartu su tėvais ir broliu. Ji yra vienintelis girdintis asmuo šeimoje, tad jai ne tik tenka kiekvieną rytą padėti tėvo žvejybiniame laive, o vėliau neišsimiegojus keliauti į mokyklą, Rubė savo šeimoje yra ir labai svarbus laidininkas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulio. Asmeniniam socialiniam gyvenimui jai nelieka laiko, jai nuolat tenka pildyti šeimos lūkesčius. Paauglei merginai tampa visko per daug, kai jos talentą dainuoti pastebi mokyklos choro vadovas. Dainavimas tampa Rubės aistra, ir ji norėtų savo gyvenimą sieti su muzika. Tik kaip ji paaiškins apie tai savo kurtiems 40

tėvams? Netikėtai talentinga mergina atsiduria kryžkelėje: ar Rubė turėtų išskleisti sparnus ir siekti savo svajonės, ar pasilikti su tėvais ir toliau kovoti kasdienes kovas žvejų miestelyje? Istorijų su panašiais pasirinkimais ir dilemomis kine buvo papasakota jau daug kartų ir anksčiau. „Coda“ yra prancūzų filmo „Belierų šeima“ („La famille Bélier“, 2014 m.) amerikietiškas perdirbinys. Filmas neišsiskiria nauju pasakojimo būdu ar personažų charakterių vystymu. O trečiajame filmo veiksme yra nemažai įvairių emocinių kabliukų ir iki skausmo žinomų ašarą išspausti bandančių manipuliacijų, kurias lengva nuspėti. Tai galima vertinti kaip trūkumą, bet, jei tai suveikia, nieko blogo taip pat. O filmas suveikia dėl nuoširdžios ir šiltos dinamikos tarp šeimos narių. Kurčiuosius čia vaidina tikri kurtieji aktoriai. Čia daug ginčų, humoro, kartais net ir labai nešvankaus, bet tai tik padeda šiai dinamikai būti dar tikroviškesnei. Bet galiausiai tai istorija apie merginos subrendimą ir pirmus savarankiškus žingsnius suaugusiųjų pasaulyje. Juosta – su numatoma laiminga pabaiga ir patenka į „feels good“ filmų kategoriją.

Blogiausias žmogus pasaulyje Norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ („Verdens verste menneske“, 2021 m. Norvegija) nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje ir rodytas šių metų „Kino pavasaryje“. Jau dabar „Blogiausias žmo-

gus pasaulyje“ vadinamas būsima klasika ir romantinių komedijų žanro modernia reinkarnacija. Siužetas: Julija susiduria su bauginančia egzistencine aklaviete. Jos gyvenimas pernelyg paprastas ir lengvabūdiškas. Perkopus trisdešimtmetį, viskas tampa tik sunkiau. Taigi, norėdama rasti gyvenimo tikslą, ji leidžiasi į ilgą, kupiną iššūkių, meilės ir nušvitimo kelionę, tikėdamasi atrasti save. Pamažu, panaudodama savo snaudžiančius talentus, Julija flirtuoja su vyrais, pasineria į naujus santykius, įgyja naujų įgūdžių ir patirties. Bet pasirinkimo našta tampa vis sunkesnė. Jauna moteris blaškosi tarp romantinių santykių, stengiasi rasti savo karjeros kelią ir realiai pažvelgti į tai, kas ji iš tikrųjų yra. Tai šiuolaikinė dramedija apie meilės ir prasmės paieškas šių dienų Osle. Filmas apima ketverių metų Julijos gyvenimo laikotarpį, kuris kaip knyga suskirstytas į 12 skyrių su prologu ir epilogu. Režisierius J.Trieras viename interviu apie savo juostą pasakojo: „Jau seniai norėjau sukurti filmą apie meilę. Tokį, kuris būtų šiek tiek gilesnis nei įprastos ekranizuotos meilės istorijos, kur viskas būtų paprasta ir aišku, o jausmai – tokie žaviai vienareikšmiai. Filmą, kuriame rimtai pažvelgsime į sunkumus, kylančius sutikus žmogų, kai tau sunku susigaudyti savo gyvenime; į tai, kokie neryžtingi ir neužtikrinti įsimylėję gali tapti net patys racionaliausi ir kiti savimi pasitikintys žmonės; ir kaip sudėtinga net romantikams, kai jie iš tikrųjų gauna tai, apie ką svajojo.“ Filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ išties nėra paslapčių ir dvilypių emocijų, viskas aišku ir lengvai įskaitoma kiekvieno aktoriaus veide ir jų dialoguose. Nepaisant to filmas vis vien atrodo naujai dėl savo nuoširdaus intymumo, o jo filme daug. Šią istoriją žiūrovai patirs per juoką ir ašaras, vaikiškumą ir brandą, netikrumą ir atradimus ir t. t. Šis filmas yra apie tai, kaip pažvelgti į veidrodį ir suvokti, kad per didelis dėmesys sau gali pakenkti žmonėms, kuriais tariamai rūpiniesi. Filmas dar vadinamas „romantine komedija žmonėms, kurie nekenčia romantinių komedijų“.

KINAS

u nystę Saldymedžio pica Naujausias režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Saldymedžio pica“ („Licorice Pizza“, 2021 m. JAV, Kanada) buvo nominuotas trims „Oskarams“. Filmo pavadinimą sudėtinga išversti į lietuvių kalbą. „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) yra amerikiečių gatvės slengo frazė, reiškianti vinilines plokšteles. Dėl to, kad saldymedis yra vinilo spalvos, o vinilinė plokštelė – picos formos. Tokiu pačiu pavadinimu prieš kelis dešimtmečius vadinosi muzikos įrašų parduotuvių tinklas JAV. Pavadinimas, turintis nostalgišką reikšmę vyresniems amerikiečiams ir nieko nereiškiantis lietuviams. Šis filmas pilnas nostalgijos 8-ajam dešimtmečiui Amerikoje ir to meto muzikai. Siužetas: Los Andželo priemiestis, San Fernando slėnis, 1973 m. Su nuobodžiaujančia 25 metų fotografo asistente Alana pradeda flirtuoti pernelyg savimi pasitikintis 15 metų paauglys Garis. Ji nenoriai sutinka eiti į pasimatymą su savo netikėtu gerbėju. Vienas dalykas veda prie kito, ir jų draugystė virsta platoniška meile. Sielos draugai imasi ambicingų verslo sumanymų ir bando atrasti savo vietą beprotiškame, įžymybių pilname Los Andželo pasaulyje. Tačiau ar gyvenimo pakilimų ir nuosmukių fone ir dėl amžiaus skirtumo Garis ir Alana gali išlikti draugais ar būti net pora? Tai ne tik nostalgiška romantinė komedija apie paauglį ir dešimt metų vyresnę moterį, su kuria jis nori užmegzti romaną 8-ojo dešimtmečio Kalifornijoje. Akivaizdu, kad filmą kūrė žmogus, pats savo kailiu patyręs, ką reiškia augti šalia Los Andželo pramogų industrijos. Šis filmas yra labiau atsitiktinių nutikimų serija nei vientisas linijinis pasakojimas. Čia sutinkame daug garsių žmonių, trumpam pasirodo nemažai antraeilių personažų, kurie dažnai paremti tikromis asmenybėmis. Kai kurie įvykiai atkurti pagal režisieriaus atsiminimus arba iš girdėtų draugų pasakojimų apie tą laikmetį. Platoniška meilės istorija filme yra daugiau lyg gidas po to laikmečio Kaliforniją.

Kadras iš filmo „Coda“ (rež. S.Heder, 2021).

Kadras iš filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. J.Trieras, 2021).

Kadras iš filmo „Saldymedžio pica“ (rež. P.Th.Andersonas, 2021).

Tai labai specifinės nuotaikos filmas, kuris arba patiks, arba ne. Priklauso nuo to, kiek patinka ta nuotaika. „Saldymedžio pica“ gali priminti kitus panašius – be konkretaus naratyvo, nostalgiją praėjusiam laikui keliančius ir jaunystę primenančius – filmus. Kad

ir tokius kaip George’o Lucaso „Amerikietiškas grafitis“ („American Graffiti“, 1973 m.), Richardo Linklaterio „Išmuštieji iš vėžių“ („Dazed and Confused“, 1993 m.) ir Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... In Hollywood“, 2019 m.). 41

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Rašytojos atminim u jos būties ženklų pa i 2022-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais, šiemet sausio 23-iąją paminėtos rašytojos 125-osios gimimo metinės. Ta proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejus sukūrė filmą „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“, kurio pristatymas įvyko balandžio 23-iąją.

Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Atvedė į gimtąjį kaimą I.Simonaitytės kūriniuose išreiškiamas susirūpinimas dėl skaudaus Mažosios Lietuvos likimo, įamžinti lietuvininkų papročiai, tradicijos, užfiksuoti saviti šišioniškių tarmės žodžiai. Dėl to jos kūryba yra vertinama kaip Mažosios Lietuvos metraštis. Abejingų nepa-

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1909 m. Vanagų parapijos archyvo nuotr.

lieka ir ypač jautriai I.Simonaitytės pavaizduoti moterų personažai: kas galėtų pamiršti Urtę ar Grėtę, kurių vidiniai monologai neretai išauga į egzistencinius apmąstymus, kas yra meilė, jausmai, žmogaus orumas... Autobiografinės trilogijos pirmojoje knygoje „...o buvo taip“ lyg dienoraštyje išdėstyti I.Simonaitytės vaikystės prisiminimai: gyvenimo tikrovės pažinimas, opios patirtys augant su fizine negalia, be tėvo. Čia atgyja ir artimųjų portretai, gimtųjų vietų vaizdai. O ar šiandien rašytojos taip mylėti gimtieji Vanagai, anuomet vadinti Aukštujais, dar mena

Vanagų parapijos pirmininkas M.Sprogys skambina bažnyčios varpais. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

m ui – a ieškos I.Simonaitytę? Ką apie žymiąją vanagiškę gali papasakoti jos gimtojo kaimo ar gretimų parapijų evangelikai liuteronai? Šie ir kiti klausimai atvedė į pušų pažymėtą „smilčių kalnelį“, kur stovi Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. Susitikimų su parapijiečiais akimirkos, užfiksuotos ir sumontuotos Valdo Ramanausko, sugulė valandos trukmės filme „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“, kuris balandžio 23-iąją pirmą kartą buvo pristatytas Klaipėdoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus lankytojams.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios vargonai. Vargonuoja I.Šemeklienė. Filmuoja V.Ramanauskas. 2022 m.

Vanagų bažnyčios varpai Šiuo filmu siekta įamžinti rašytojos autobiografinėje knygoje „...o buvo taip“ ir romane „Aukštujų Šimonių likimas“ išaukštintą Aukštujų-Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčią ir kunigus, su kuriais I.Simonaitytei teko bendrauti. Helmutas Lotužis įgarsino romano „Aukštujų Šimonių likimas“ ištrauką I.Simonaitytės gimtąja tarme. Vargonininkės Irenos Šemeklienės dėka iškilmingai sugaudė senieji vargonai, kurių remontui rašytoja dosniai aukojo. Po bažnyčios skliautais nuskambėjo ir giesmė „Tyloj tu švenčiamasis“, kuri buvo rašytojos viena mėgstamiausių, suskambo tradiciniu būdu traukiami bažnyčios varpai... Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1909 m. Projektavo ir statybų darbams vadovavo architektas iš Ragainės Tamošaitis. Bažnyčia – dvinavė raudonplytė, priskiriama neogotikos stiliui. 1905–1913 m. bažnyčioje kunigavo I.Simonaitytės globėjas Emilis Bleiweissas, vėliau – Kristupas Lokys, Jurgis Sprogys, Ernstas Roga ir kiti. Bažnyčia buvo pašventinta 1909 m. žiemą, tačiau būsimoji rašytoja negalėjusi ten nuvykti ir dalyvauti, nes turėjo negalią. ►

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas kun. R.Šemeklis. Filmuoja V.Ramanauskas. 2021 m.

M.Sprogys prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios vargonų. Filmuoja V.Ramanauskas. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

E.Bleiweisso fotoportretas Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje. 2022 m. Valdo Ramanausko nuotr.

Prie altoriaus degamos žvakės. 2022 m. Aušros Kavaliauskienės nuotr.

Rašytoja su evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupu Jonu Viktoru Kalvanu, sakytojais Kurtu Moru ir Ernstu Roga (Rogge), pagalbininke Domicele Rimaitiene prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios. Antrame plane – parapijos patarnautoja Skystimienė. Maždaug 1960 m. Vanagų parapijos archyvo nuotr.

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

◄ Savo autobiografiniuose prisiminimuose ji rašė, kaip pirmą kartą pamačiusi bažnyčią ir pajutusi šiam didingam statiniui artumą: „Bet vieną vakarą, jau po bažnyčios pašventinimo, aš išėjau už vartų, kad pamatyčiau Vanagų bažnyčios bokštą. Mačiau jį, ir man pasidarė malonu, tarsi kažką atradau, tarsi mane aplankė kas nors iš namiškių.“

Susidomėjimas I.Simonaitytės gyvenimu ir kūryba tebėra gyvas ir stiprus. Iš I.Simonaitytės autobiografinės trilogijos pirmosios knygos sužinome ir kaip būsimąją rašytoją sužavėjo bažnyčios varpai: „Išgirdau ir sudrebėjau. Išgirdau Vanagų bažnyčios varpus skambant. Varpus... Varpai!“ Varpai nei karo metais, nei pokariu nenukentėjo. Parapijiečiai pamena, kad anksčiau jais skambino netoliese gyvenęs Naujokas, kuris galėjęs būti rašytojos I.Simonaitytės amžininkas. Manoma, kad varpininko pareigos jam buvo patikėtos nuo pat bažnyčios įšventinimo. Varpus Naujokas traukdavo kojomis. Kaip tai darydavo, nėra žinoma. Vėliau šiose pareigose jį pakeitė Skystimienė. Dabar bažnyčios varpais skambina evangelikų liuteronų kunigo J.Sprogio (1902–1967) vaikaitis Manfrydas Sprogys, kuris šio meno išmoko iš savo dėdės Helmuto Sprogio. Dėdės pamokytas, Manfrydas varpus ir dabar tebetraukia tokiu ritmu: „Į baž-ny-čią, į baž-ny-čią.“ Į laidotuvių pamaldas žmonės kviečiami retesniais dūžiais. Varpų skambesys žiemą ir vasarą skiriasi.

Rašytoja I.Simonaitytė prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios. Dešinėje – Klaipėdos vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas V.Kaltenis, 1966 m. Bernardo Aleknavičiaus / MLIM archyvo nuotr.

Kelionėje po Dievo namus 1911 m. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigas E.Bleiweissas (1875–1915) įžegnojo būsimąją rašytoją. I.Simonaitytė visą gyvenimą išsaugojo pagarbą šiam dvasininkui, kuris ne tik įžvelgė jos išskirtinius gabumus, užstojo nuo bendraamžių patyčių, bet ir rūpinosi luošos mergaitės gydymu. 1912 m. E.Bleiweissas lydėjo I.Simonaitytę į Unguros luošų vaikų prieglaudą, pasirūpino globėju, važiavo jos aplankyti. ►

Vanagų „Eglės“ jaunimo draugija. Pirmoje eilėje iš kairės antra – sekretorė I.Simonaitytė, antroje eilėje šeštas – steigimo iniciatorius Ansas Baltris, septintas – kunigas K.Lokys, aštuntas – pirmininkas Martynas Skėrys. 1919 07 06. Vanagų parapijos archyvo nuotr. 45

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Filmo „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“ pristatymo akimirkos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje. 2022 m. Valdo Ramanausko nuotr. ◄ Jis džiaugėsi, kad mergaitei operuos koją, laikė tai Dievo malone. Geradario nuotrauka garbingai kaba Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje šalia kitų čia tarnavusių kunigų atvaizdų. Simboliška, kad atvykus į Vanagus kelionėje po Dievo namus, kuriuose buvo konfirmuota I.Simonaitytė, mus lydėjo bažnyčios klebonas kun. Remigijus Šemeklis, šiemet minintis savo tarnystės šioje vietoje 20-metį. Susitikime taip pat dalyvavo parapijos pirmininkas M.Sprogys ir šišioniškis H.Lotužis, kuris Vanagų bažnyčioje pirmąkart apsilankė būdamas septynerių, neskaitant krikšto, nes anksčiau mažų vaikų čia niekas nesivesdavo. Helmutui ne kartą buvo tekę traukti ir bažnyčios varpus. To jį išmokė Skystimienė. Kai jam nepasisekdavo, senoji moteris sakydavo: „Nelodyk Pėžaičių šunų!“ 1973-iaisiais, mi46

rus Helmuto močiutei – omamai Urtei Dotaitei, Skystimienė jam liepusi taip traukti, kad visi išgirstų: „Mūsų tiek mažai bėra, visi išeina... Traukim, lai visi žino!“ Kiek laiko tada varpai skambėjo, negalėjo pasakyti. Tik pabaigęs skambinti jis pastebėjo, kad rankos, laikančios virves, yra kruvinos...

Su meile ir pagarba Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje, pasirodo, buvusi ypatinga vieta, kur sėdėdavusi pamaldose apsilankiusi rašytoja. Kėdė jai būdavo garbingai pastatoma tarp altoriaus ir sakyklos. I.Simonaitytė savo autobiografiniuose atsiminimuose mini ir specialią patalpą

Vaizdo juostoje sugulusios rašytojos būties ženklų paieškos – prisilietimas prie praeities dvelksmu pažymėtos šiandienos. evangelikų liuteronų bažnyčioje – zakristiją, kur kunigas pasiruošia pamaldoms ir priima parapijiečius įvairiomis progomis. Kadangi Vanagų bažnytėlė buvusi maža, čia susėsta ir didesnių švenčių progomis. Tebėra išlikęs senasis suolas ir šimtametis raktas, kuris rakina ne tik zakristijos, bet ir visas kitas bažnyčios duris. Tiems, kuriems rašytojos I.Simonaitytės vardas nėra gerai žinomas, pažintinį įvadą į

IEVOS SIMONAITYTĖS METAI

Filmo pristatyme. Centre – rašytojos I.Simonaitytės pusseserė Jūratė Stubraitė.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas kun. R.Šemeklis.

jos gyvenimą ir kūrybą filme „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“ pristatė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos ir Klaipėdos universiteto bibliotekos darbuotojai, dirbantys su archyviniais dokumentais ir retais spaudiniais. Pasisakė ir garbūs šišioniškiai,

„savo kauluose“ nešiojantys krašto istorijos atgarsius. Jie rašytojos atminimą saugo su ypatinga meile ir pagarba. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje į filmo peržiūrą susirinkusių žiūrovų gausa liudijo, kad susidomėjimas I.Simonaitytės gyvenimu ir kūryba tebėra gyvas ir stiprus. Vaizdo juostoje sugulusios rašytojos būties

M.Sprogys.

Valdo Ramanausko nuotr.

ženklų paieškos – prisilietimas prie praeities dvelksmu pažymėtos šiandienos. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia sovietmečiu turėjo savo globėją, todėl išliko ir nebuvo paversta sandėliu. Džiugu, kad čia dar gyvi I.Simonaitytės būties pėdsakai. O maldos namų durys ir šiandien tebėra plačiai atvertos... 47

GINTARO LAŠAI

Trumpai, bet ai š Juozas ŠIKŠNELIS

Džiaugiuos Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje ir esu lietuvis, nors taikosi, kad kartais dėl to ir nuliūstu. Džiaugiuosi savo vardu, nors jis nėra originalus, nes siekia biblinius laikus ir dabar pasaulyje keli milijonai žmonių jį turi, bet tokia buvo tėvų valia, kurios reikia paisyti. Džiaugiuosi kiekviena nauja išauštančia diena, nes puikiai suprantu, kad ji dar ne paskutinė, juk viskas taip trapu. Džiaugiuosi vis dar kartais pasitaikančiu žmonių gerumu vienas kitam.

Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje šimtui gyventojų tenka daug mažiau kvailių nei kitose šalyse. Džiaugiuosi, kad kelių policija nė karto nesulaikė neblaivaus prie vairo, nes nei vairuoju, nei geriu. Džiaugiuosi išvydęs simpatiškos praeivės veide draugišką šypseną. Džiaugiuosi radęs geležėlę. Džiaugiuosi, kad priešiškų valstybių žvalgybos nebando manęs užverbuoti. Džiaugiuosi, kad niekas nekaltina manęs imant kyšius, tikriausiai numano, kad jų niekas man nesiūlo. Džiaugiuosi atradęs pusiausvyrą tarp norėjimo ir galėjimo. Džiaugiuosi galintis kramtyti dar nuosavais dantimis ir girgždinti ne metalinius, bet savo sąnarius.

Džiaugiuosi, kad ant stalo nepritrūksta duonos riekės. Džiaugiuosi, kad dar sugebu atskirti meną nuo nevykusio bandymo jį interpretuoti, grožį – nuo kičo. Džiaugiuosi, kad dar moku džiaugtis. Džiaugiuosi, kad gyvenimo kelyje džiuginančių širdį dalykų taikosi daug dažniau nei skaudinančių. Džiaugiuosi, kad dar nepraradau gebėjimo turėti savo nuomonę, todėl į nuomonės formuotojų pastangas žiūriu pro pirštus. Džiaugiuosi, kad nors ir retai, bet sulaukiu valdžios sprendimų, atitinkančių mano lūkesčius. Džiaugiuosi dievišku surėdymu, kai saulė teka rytuose ir leidžiasi vakaruose. Džiaugiuosi, kad savo pastangomis pavyksta susitvarkyti su nerimu, depresija,

Ričardo Šileikos nuotr.

i škiai

GINTARO LAŠAI

kitais dvasiniais negalavimais ir išvengti psichiatrų pagalbos. Džiaugiuosi, kad dar turiu pasirinkimo galimybę. Džiaugiuosi, kad gyvenimas neverčia niekam ir niekada meluoti, nebent retais, išskirtiniais atvejais ir tai nekaltu melu. Džiaugiuosi, kad pavyksta be pataikavimų viršesniam įrodyti savo tiesą. Džiaugiuosi, kad be pastangų ir apsimetinėjimo dar moku džiaugtis ne tik savo, bet ir kitų pasiekimais. Džiaugiuosi, jei eidamas miegoti, žinau, ką veiksiu pabudęs. Džiaugiuosi, kai nelieka dėl ko liūdėti.

Trokštu patirti kažką neįprasto, tik nepasirenku ką. Trokštu būti apsvaigęs, bet ne nuo svaiginamųjų, o nuo gyvenimo geismo. Trokštu prie išminties šaltinio, nes kartais jo versmė per giliai. Trokštu nematydamas šviesos tunelio gale. Trokštu meilės, bet ne visuotinės ir ne visą laiką. Trokštu vienatvės, pavargęs nuo dėmesio ir šurmulio. Trokštu tikrumo iškreiptų veidrodžių karalijoje. Trokštu žiemą sniego, o vasarą žalumos, bet ne atvirkščiai. Trokštu saldumo, kai viskas apkarsta. Trokštu laimės, kad turėčiau kuo pasidalyti su trokštančiais jos. Trokštu netrokšti, kas man pagal likimo linijas nepriklauso. Trokštu numalšinti alkį, bet nebūtinai austrėmis, užsigeriant išlaikytu, rūšiniu vynu.

Trokštu

Gerbiu

Trokštu atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Trokštu niekam ir niekada neužstoti saulės, bet ir man jos niekas niekada neturi užstoti. Trokštu sulaukti pelnyto pripažinimo ir kuo greičiau iš atminties ištrinti užmarštį. Trokštu gerti vien iš išminties šaltinio. Trokštu šilumos nebūtinai žiemą Maldyvuose. Trokštu aiškumo, pirmiausia gyvenimo prasmės paieškose. Trokštu teisingumo ne vien teismo nuosprendžiuose. Trokštu turtų, bet ne eurais ar bitkoinais, kad niekas nepavydėtų. Trokštu sveikatos, bet ne amžinojo gyvenimo. Trokštu savo kailiu pajusti begalybę. Trokštu palaiminimo, bet nenoriu tapti palaimintuoju. Trokštu ramybės, bet ne amžiams ilsėtis joje. Trokštu grįžti atgalios, bet nieko nekeisti. Trokštu tiesos, tik ne svetimose lūpose, nes gali būti pelynų kartumo. Trokštu šviesos nemigo nakties tamsybėse, o proto tamsybėje – nuolatos.

Gerbiu svetimą nuomonę, kol ji neprieštarauja maniškei. Gerbiu tuos, kurie mane gerbia. Gerbiu stipresnį, nors ir sukąstais dantimis. Gerbiu kaimynus, jei nelipa ant galvos ir nespjaudo ant kilimėlio prie durų. Gerbiu naminius gyvūnus, jei jie mane pamatę nešiepia dantų ir neurzgia. Gerbiu savo kūną, todėl stengiuosi nepersivalgyti, nepersigerti. Gerbiu talentingesnius už save, ypač tuos, kurie iš tikrųjų yra talentingi, o ne dedasi tokiais. Gerbiu įstatymus, ypač tuos, kurie netrukdo man laisvai gyventi. Gerbiu valdžią, jei ji nevaržo mano gyvenimo. Gerbiu moteris, ypač tas, kurioms pats nesu tuščia vieta. Gerbiu tikslą, jei jis stovi prieš akis, o ne tūno giliai smegenų vingiuose. Gerbiu spalvas už tai, kad turi savo charakterį ir... spalvą. Gerbiu priešininką, ypač tą, kuris nevirto iš draugo. Gerbiu gamtą, nors ji ir įnoringa ir ne visada atliepia mano lūkesčius.

Gerbiu žmogaus teises, nors tada, kai jos buvo kuriamos, manęs dar nebuvo. Gerbiu visas mažumas – tautines, seksualines, jei jos netrukdo mano prigimtinei priklausomybei daugumai. Gerbiu gebėjimą regėti tai, kas akiai malonu, ir užsimerkti prieš šokiruojančius vaizdus. Gerbiu gebėjimą protauti ir atskirti tikrą nuo netikro, tiesą nuo melo. Gerbiu religiją ir jos tarnus, nors man santykyje su Dievu tarpininkų nereikia. Gerbiu prietarus, ypač kai juoda katė perbėga kelią. Gerbiu kelininkus, kai žiemą jie kelią nuvalo prieš išeinant man iš namų. Gerbiu politikus, mokančius išsižioti, kai turi žodžių ir, retais atvejais, net minčių, ir užsičiaupti, kai pritrūksta vieno ir kito. Gerbiu įvairių instancijų teismuose neginančius savo garbės ir orumo, kai niekas net nebando iš jų atimti viena ir kita. Gerbiu rašytojus, kurie negrūda per prievartą, tiesmukai savo tiesų, o pateikia jas lyg masalą žuviai, tik nurijęs supranti, kad esi pagautas. Gerbiu žmones, daugelį šimtmečių nesėkmingai bandančius atrasti vietą žmogaus kūne, kur slypi siela.

Tikiu / pasitikiu Tikiu tiesa, kuri nedrasko akių, neperšama per jėgą, nėra absoliuti, bet leidžiasi abejojama ir suteikia galimybę vertinti. Tikiu pranašais, kurie savo tikrumo negrindžia spec. tarnybų pažymomis. Tikiu draugais, savo ištikimybę įrodančiais ne priesaikomis. Tikiu moterimi, nekartojančia tūkstantį kartų per dieną „myliu“. Tikiu partija, kuri ne bruka šimto puslapių programą, bet vienu sakiniu deklaruoja svarbiausią tikslą. Tikiu į Dievą tėvą, sūnų ir šventąją dvasią ir taškas. Tikėčiau gyvenimu po mirties, jei taip būtų. Tikiu priesaika, kurią ištaria ne lūpomis, o širdimi, ne garsiai, kartojant žodžius, bet tyliai arba be žodžių, tik mintimis. Tikiu politikų pažadais, jei jų negirdžiu. Tikiu, kad pramogų pasaulio žvaigždžių gyrimasis socialiniuose tinkluose yra sąmoningas akių dūmimas. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ Tikiu psichikos galia kaip ir negalia.

Tikiu prigimties lemtimi. Tikiu paukščio skrydžio tikslingumu. Tikiu, kad faktas, jog lašas nikotino užmuša arklį, tėra mitas, nors jau trisdešimt penkeri metai, kai mečiau rūkyti. Tikiu, kad mokslas ne visagalis, o žmogus ne gamtos valdovas, kaip buvo teigiama visai neseniai. Tikiu, kad nesulauksime, kai kompiuteriai visur pakeis žmogų. Tikiu, kad popierinių knygų niekas ir niekada nepakeis. Tikiu, kad šansų išlikti, užklupus pasauliniam tvanui, turi ne fanatikai. Tikiu ne tuo, ką mato akys viešojoje erdvėje, o tuo, ką šnabžda sveikas protas ar jo likučiai. Tikiu skiepais nuo COVID-19, kad ir kokias įmantrias sąmokslo teorijas skleistų skeptikai. Tikiu praeities reikšme ateičiai, tik nežinau, kur glūdi svarstyklės ją teisingai pasverti. Tikiu, kad visos stebuklingos dietos kartu su už pinigus ar iš kvailumo jas reklamuojančiais yra tik akių dūmimas, verčiantis prisimerkti. Tikiu, kad sveikata glūdi ne vaistinių piliulėse, ne netikrų pranašų sveiko gyvenimo receptuose, o mūsų pačių rankose. Tikiu, kad tikėjimas visada nugalės netikėjimą.

Nekenčiu Nekenčiu melo, nors nekaltai kartais ir pats sumeluoju. Nekenčiu apsimetėlių, kurie saldžiu suokimu užmigdo budrumą ir priverčia patikėti nebūtais dalykais. Nekenčiu blogo oro ir kaimynystėje skalijančio šuns. Nekenčiu nieko neveikimo arba būsenos, kai ką benutvertum dirbti, viskas krenta iš rankų. Nekenčiu iš aukšto beriamų pamokymų, nesvarbu, kas tuo užsiima – žmona, mokslų daktaras ar Šventasis Tėvas. Nekenčiu pažadų – svetimų ir savų. Nekenčiu prastų knygų, ypač kai jas rašo kultiniai rašytojai. Nekenčiu kultinių rašytojų, nes nėra aišku, kas ant kokių pagrindų pastatė jiems kultus. Nekenčiu pavydo, ypač savyje. 50

Nuolanku m

Alma RIEBŽDAITĖ

Misisipė sugalvojo sau naują vardą, kuriuo pasirašinės laiškus: pagarbiai Misisipė, psichopatų tarnaitė. Ta žodžių prasme, kad ji aptarnauja ir jei žmogus – ne psichopatas, nes yra pripratusi tik prie tokio elgesio modelio. Ji įpratusi tarnauti. Stipriau už Reksą, kuris suranda narkotikus. Psichopatus ji aptarnauja ne tik fiziškai, bet suvaldo ir visus emocinius procesus, tobulai užkemša visas skyles, pro kurias švilpia tuštumos ir vienatvės vėjai, už kitus išreiškia visus jausmus, mėgstamiausia jos poza yra „pasiilgau tavęs“, ir jau jie dievai, kuriems nieko nebereikia daryti. Misisipė yra tobula tarnaitė, kuri nieko nereikalauja sau mainais. Ji viską padaro, dar padėkoja ir atsiprašo. Laiku, likusiu nuo narkotikų ieškojimo, dirba terapiniu šunimi. Jai viskas puikiai sekasi. Ji yra pats geriausias Reksas su išvystytomis žmogaus smegenimis ir emociniu pasauliu. Tai – tobulas Reksas. Ir dar ji dirba neregio lazdele, vedžioja psichopatus po socialinį pasaulį, dirba kaip navigacija ir veikia kaip kompasas, atlėpausiai klausinėja jos visokių dalykų, o ji sako „reikia daryti taip ir taip“, ir viskas būna gerai. Aš irgi noooriu tokios Misisipės, geriau už guminę sekso lėlę. Gyva! Alsuoja ir visada kalbės dalykus, kuriuos jūs norite girdėti vis kitais žodžiais, ir tikrai atrodys, kad kalba ne robotas. Jūs irgi galite taip pabandyti. Mažu patiks. Visi dvasiniai mokymai maždaug to ir reikalauja: visiško savęs atsisakymo. Ir, įsivaizduok, kas atsitinka, jei netarnauji, atsisakai tarnauti. Tau yra paleidžiamos žarnos, kurias tu susikiši atgal, susisiuvi ir vėl tarnauji. Misisipei yra taip šlykštu nuo savęs, kad ji sustoja. Ir nieko nedaro. Ir nieko nesako. Jei prabyla, tai maždaug taip: „Aš noriu iš tavęs tavo jausmų sau, t. y. man, ta prasme.“ Iš lėto ji pradėjo eksperimentuoti. Labiausiai nuo jos eksperimentų kenčia avatarai. Štai daug kam ji yra visiškai nereikalinga, ir nieko, sėkmingai gyvena. Ir staiga ji suvo-

kia, ateina iš pačių pačių atminties gelmių, gal iškyla Čiurlionio paveikslo vizija „rex“, t. y. karalius. Štai ką reiškia išsilavinimas! Rex’as, tai skamba taip išdidžiai. Štai iš kur tos Misisipės mėlynojo kraujo aspiracijos. Jūs dar ne visiškai atsisakėte savęs? Nesutraiškėte savo ego? Pagaliu per galvą. Misisipės tėvai yra didieji guru, kuriems pavyko išugdyti žemiškoje mirtingoje būtybėje Reks’ą! Jie turėjo kelis mokinius, bet uoliausioji iš jų buvo Misisipė. Ji taip troško dangiškų gėrybių, degė tikėjimo ugnimi ir pasižymėjo kitomis dorybėmis. Nuo šiol Misisipė savo gimdytojus vadins dvasiniais mokytojais. Ir dar vienas guru. „Ir dar vienas guru“ yra Žanetas, nors jis yra du viename. Tantristas, kuris kabina Misisipę, irgi turi didelių ambicijų tapti guru. Sako: – Kokie gražūs tavo batai. Gyvatės odos imitacijos avalynė pradžiunga, išgirdusi komplimentą savo adresu, ir ištaria lakonišką „ačiū“. – Gal tave pavežti mašina? – Ne, turiu savo, ir dar turiu šį savaitgalį susirinkti vaikus. Ačiū, bet gal jau viskas, mūsų konsultacija, kurios metu tu žiovavai, baigėsi. Žinai, pirmiausia turi atrasti save ir paskui galvoti apie santykius. Savo vidinių skylių niekaip neužkimši nauja meile. Misisipė tikrai nesiruošė būti dvasinio guru Vidinės Skylės kamšalu. Ir tikrai nesiruošia draugauti su vaikinu, užsiimančiu tantros praktika, ir laukti, kai jis kiekvieną dieną ją kala prie kryžiaus, nes ji yra nepakankamai išsilaisvinusi ir nepatiria orgazmo, susikabinusi už rankų. Orgazmas susikibus už rankų tikrai nėra jos gyvenimo tikslų sąraše. Kai pasižiūri aplinkui įdėmiau, tai aplinkui vieni guru: moko kaip kvėpuoti, kaip šokti, kaip santykius megzti, kaip su Dievu bendrauti, kaip tarnauti, kai geriau parduoti, kaip kalbėti, kokius žodžius vartoti, ką valgyti. Toks jausmas, kad žmonės visiškai yra praradę realybės jausmą, gimsta, gyvena ir visiškai nebemoka gyventi, kvėpuoti nemoka ir dantų valytis nemoka. Būtinai turi atsirasti mokytojai, ugdantys tinkamus maisto vedimo iki skrandžio

GINTARO LAŠAI

u mo mokykla įgūdžius, nes išties rydamas karštą maistą gali išsideginti stemplę ir ji taps korėta. Ar jie šitaip siekia nemirtingumo? Šito mes nežinome, bet akivaizdu, kad žmonių civilizacija visiškai nieko nebemoka. Ne, jūs pasakykit man, ką žmonės moka? Seksu užsiimti? Apsirengti irgi nemokam. – Aš nemoku žaisti stalo teniso, nemoku kirsti ir smūgiuoti, bet aš visiškai nemoku žaisti stalo teniso... Misisipė klausosi ir negali patikėti, pirmą kartą per visą savo daugybės žaidimų

istoriją girdėdama porininką, kuris kalbėtų Misisipės žodžiais. Ji žvelgia į tą vaikinuką ir tyli, nes jai atimtas žadas. Žinote, kaip būna, kai išgirsti savo tekstą. Štai dar vienas, kuris rėkia: aš guliu, nemuškite manęs, aš nubaudžiu save iš anksto, tik prašau, aplenkite mane pusės kilometro spinduliu. Ir šitaip bando sukontroliuoti aplinką. Tai yra pirmas žmogus Misisipės gyvenimo istorijoje, prabilęs kaip Misisipė, ir tas berniukas yra Saškos sūnus. Atgavusi žadą, Misisipė griežtai pasako:

– Kodėl tu kalbi taip, kaip aš dar visai neseniai kalbėjau? Kodėl kalbi žemindamas save? Kad daugiau negirdėčiau šitaip tavęs kalbančio. Tu gerai žaidi stalo tenisą, ir taškas. Tu žaidi. Misisipė yra tikra motyvacijos mašina, kuri niekada nepavargsta ir nepasiduoda, variklis su 2 000 arklio galių. Kaip gaila, kad ji neturi ambicijų tapti dvasiniu mokytoju. O galėtų. Man kilo kažkokia keista absoliučiai nelogiška mintis: jos geriausias draugas yra popierius, tuščias lapas, kur ji ►

Alma Riebždaitė. Žmogus keliauja namo. 2020. Aliejus, drobė.

GINTARO LAŠAI

◄ kažką nuolat prikeverzoja, tai verbalinių ženklų, tai neverbalinių. Geriausia Misisipės draugė yra Tuštuma. Na, ir Stalo teniso kamuoliukas, kaip matysime. Su Žanetu susipyko. Bet žiūrėkit, ką ji daro. Ji stiprina to berniuko ego. Ne, Misisipė tikrai netinka į dvasinius mokytojus. Tikras dvasinis mokytojas – triūkšt – ir padarytų lemiamą smūgį į ego kaklo trapiausiąjį slankstelį, ir pasistengtų galutinai sutraiškyti to berniuko ego struktūrą, kad jis ateityje patirtų nušvitimą. O gal net čia ir dabar. Dabar aišku, kodėl žmonėms, dalyvavusiems įvairių sektų ir bjaurių judėjimų veiklose, prireikia psichoterapinių reabilitacijų. Ir Saškos sūnus apsiramino. Žaidė ir nebegiedojo ditirambų savo nemokėjimui žaisti stalo teniso. Aš žaidžiu, Dieve, bet kaip aš nemoku žaisti stalo teniso! Jums teko girdėti, ką nors juokingesnio? Man ne. Iš verbalinių konstrukcijų mes toliau dėliojame istorijos detales. Misisipė, jos tėtis, broliai ir seserys – visi gyveno Misisipės mamos istorijoje, sukosi jos traumos orbitoje. Istorijoje, kurios detalės vis labiau išryškėja ir kuri sklaidosi kaip dūmas. Tiesa, dar keli istorijos štrichai ir mes per verbalines konstrukcijas atseksime tikruosius įvykius. Na, Misisipė nuo mamos pasaulio pasislėpė alternatyvioje realybėje, kurią ji vadina Kvantine Kišene, ir tai yra kūryba. Ji niekada nesirinktų psichoterapeutės moters. Aplinkui ją sukasi vyrukai, ir tai jai patinka. Daugiausia, ko iš jų gali tikėtis, tai šachmato į galvą, kai laimi, arba Visko atėmimo, kai nori Jį palikti. Na, tai nėra taip baisu, kaip Netekti Savęs Juodojoje skylėje, kuri vadinasi mamos traumos istorija. Baisiausia, kad tu net neturi savo istorijos. Tavo istorija – tai istorija, kaip tu ištrūkai iš kitos istorijos. Misisipė pradėjo skaityti straipsnius apie vyrų ir moterų tarpusavio santykius. Čia kažkokia naujiena. Ji nesupranta, kodėl jai tai yra įdomu. Nėra abejonių, dabar ji taip gilinsis į šią sritį, kad taps geriausia vyrų ir moterų santykių specialiste, tikra eksperte. Į ką pasineria Misisipė, nuvelka visus užvalkalus ir paskleidžia plunksnas. Visas! Ji skaito tuos straipsnius, žiūri video ir jaučiasi sutrikusi. Kažkaip tai prasilenkia su tiesa, kuri byloja, kad vyras gali į automatinę skalbimo mašiną sumesti nešvarius rūbus, o į orkaitę – prieskoniais ištrintą vištą, sekant toliau – kūdikiui pakeisti pampersus ir išbūti su juo tris valandas. O 52

pats Žanetas pasakė, kad Misisipė yra už jį protingesnė. Na, gerai, mąsto ji, moteris už vyrą geriau žaidžia šachmatais ar išvis yra meistrė – ir turi apsimesti, kad žaidžia prasčiau, nes tai žeidžia vyro ego. Ji turi sugebėjimų vienoje ar kitoje srityje, gali būti sportininkė, vadovė ir t. t., nes turi sugebėjimų, bet būtinai turi apsimesti idiote, nes tai pamalonina vyro ego ir leidžia jam jaustis vyru. Gerai, tai pagal dvasingųjų vyrų mokymus susirasti Misisipei ne silpną vyrą yra be šansų. O tai kodėl ji negali susirasti vyro, stipresnio už save? Juk ji tikrai ne atominė bomba, šluojanti viską aplinkui. Negi nėra stipresnių vyrų už Misisipę? Nesąmonė. Be to, vienas stiprus vienur, kitas – kitur. Tai kažkaip jau su moters stiprybėmis vienoje ar kitoje vietoje vyras susitaikyti negali, nes jo ego bus sulaužytas ir jis nebesijaus vyru. Chmmm... Tai kas draudžia tiems vyrukams lavinti save? Ir jei moteris yra gera šachmatininkė, kas jam draudžia siekti aukštumų lengvojoje atletikoje, išsilaikyti furisto teises, daug uždirbti, mylėti savo moterį, kuri gerai žaidžia šachmatais, ir išlaikyti šeimą? Tai būtinai, saugant trapų vyro ego, reikia abiem tapti mažiukais, kad labai vidutiniškas vyras, greičiausiai lochas, galėtų jausti pasitenkinimą savimi ir nuolat būti pamalonintas save į kvailę verčiančios moters? Kas čia per gyvenimas, ir paklauskim taip negražiai, koks šios sąjungos socialinis efektyvumas? Na, gerai, Misisipė eina per asmeninę patirtį. Kas atsitiko, kai Žanetas jai pasakė, kad ji yra protingesnė. Ar dėl to Žanetui nukrito karūna ir jis tapo menkesnis tiek savo, tiek Misisipės, o gal ir visuomenės akyse, nes jis, vyras, pasakė moteriai, kad ji yra protingesnė už jį? Ar dėl to Žaneto ego negrįžtamai subliuško? Išduosiu paslaptį. Tą mirksnį, kai Žanetas taip pasakė, Misisipės akyse jis tapo tūkstantį kartų didesnis, ji pradėjo į jį žiūrėti su dar didesne pagarba ir net pajuto užplūstančią meilės bangą. Protinga būtybė supranta, kad Misisipės protas gali operuoti mito, ontologinėmis ir filosofinėmis struktūromis, kad ji yra apsiskaičiusi ir kūrybiškai tarpusavyje gali sujungti pačius beprotiškiausius dalykus, bet Žanetas dėl to nenustoja būti geru psichoterapeutu, jis niekaip nepraranda savęs ir nenustoja savo vyriškos jėgos anei žmogiškųjų galių. Klausantis tų mokymų atrodo, kad vienintelė moters gyvenimo prasmė yra susirasti vyrą, visaip jį popinti, įtikti jam ir vis tiek susitaikyti, kad jis su ja bus šiurkštus

nevidonas. Prisiklausius tokių mokymų, gali suprasti, kad geresnio gyvenimo ir didesnės laimės, nei būti vienai, moteriai gyvenime nėra. Nu, nebent moteris irgi žiūri į save per praktinę prizmę, tokią lyg ji būtų aprengta, apipilta auksiniais papuošalais ir t. t. Taip taip, dabar Misisipė suprato, ten viskas eina per praktinę prizmę, nu, kad išgyventum ir kažkaip gerai gyventum. Tai gyvenimas, kur žmonės dėl elementarios gerovės, materialinio užtikrintumo paaukoja savo svajones. Ak, kaip sunku tai suprasti Misisipei, kuri yra svajotoja. Štai. Tai tarsi socialinis kontraktas. Štai apie ką yra tie mokymai. Apie gyvenimą. Apie gyvenimą, kuris Misisipei yra svetimas, nes ji nori piešti, rašyti, sportuoti, keliauti, gyventi pilnakraujį gyvenimą ir kartais būti šiek tiek apsvaigusi nuo pasiektų aukštumų, pajustos savo meistrystės. Be to ji uždustų, numirtų. Kai Misisipė mokosi ir gali jausti didesnį ar mažesnį savo meistriškumą, kai ji jaučia, kaip jos rankos vis tobuliau ir tobuliau išsuka teniso kamuoliuką, ji jaučiasi gyva, jaučia pasitenkinimą, jaučia, kad ji juda, jaučia, kaip vėjas Everesto viršūnėje jai plaiksto plaukus ir yra šiek tiek iš džiaugsmo apsvaigusi. Ne, tam visiškai nebūtina tapti pasaulio čempione, tam užtenka mėgautis tuo, ką darai, ir jausti, kaip judi, augi, keitiesi. Ir viso to atsisakyti, kad šalia turėtum vyrą, apsimesti idiote, kad išpūstum locho ego iki begalybes, ir jis jaustų esąs savimi patenkintas avinas? Ir, žinote, šitas avinas, kad ir kiek jūs stengtumėtės, su jumis sau leis elgtis bet kaip ir būti šiurkščiu nevidonu, nes jūs jam tai leidžiate ir kuriate tokio elgesio modelį. Ko vertas tada moters gyvenimas? Tačiau ir ko vertas tada avino gyvenimas? Avinas kažkiek laimi, bet abu apsimeta, nieko nėra tikro. Tai – dviejų vargšų pora. Bet kokia būtų pergalė, jei vyras ir moteris sugebėtų draugauti kaip visaverčiai asmenys. Kas vyrui ir moteriai trukdo susidraugauti, visaip save ugdant ir augant? Labai dažnai vyras, jausdamasis esąs centru ir patriarchalinės sistemos palaikoma puse, visai nenori augti, lavinti savęs, ir jis užsigula moterį, pradeda ją engti ir uiti, ieškoti joje visų savo bėdų kaltininkės, esą ji nemoteriška ir jo neįkvepianti didiems darbams. Visada galima pasakyti: šita moteris manęs neįkvėpė žygdarbiams, dėl to kažkaip taip ir yra. Argi tai ne lengvesnė išeitis nei diena iš dienos treniruoti savo kūną, dvasią ir kitus įgūdžius? Juk labiau norisi diena iš dienos sėdėti prie alaus bokalo, žiūrėti

GINTARO LAŠAI

kavinėje krepšinio varžybas ir jaustis didžiu vyru, dar daugiau – suvokti vyriškumo esmę kaip dainoj: „Jė, jė, jė, jė... Vyra vyra, būkėt tėkri vyra, leiskit monėj dėdle skane alaus atsigerti...“ Moterys irgi, jos nori vartyti blakstienas ir sėdėti papūtusios hialurono rūgšties pripūstas lūpas ir sakyti, kad jos yra princesės, kurias kažkaip laimingas turi padaryti vyrai, o nepadaro. Niekas nėra pajėgus laimingą padaryti kitą, net Dievas. Laimė, yra žmonių, kurie ugdo ir augina save. Ne, jie nuo nieko nėra apsaugoti, net ir nuo nelaimingos meilės. Tačiau didžioji dalis žmonių yra vidutinybės, kurie nieko nenori veikti, jie nori tik mėgautis jau sukurtais resursais ir skinti vaisius, kurie yra užauginti kitų rūpesčiu, sugebėjimais ir resursais. Štai Didiulios koncerto įrašas arba tie patys humoristai, kurie šiame pasaulyje gali pasakyti daugiau tiesos už filosofus. Misisipė žiūri jį ir kažką supranta. Salė pilna, o pagrindinis muzikantas apsvaigęs groja melodiją „Kelias namo“. Jis atiduoda visus savo resursus, greičiausiai piktnaudžiauja savo gyvybinėmis galiomis. Moterys su šukuosenom, ryškiai padažytom lūpom ir vyrai su frakais, gardžiai kvepiantys. Menininkas pavargęs ir spuoguotas. Grįžęs griūva į lovą negyvas su visais drabužiais. Aj, tantros praktikantas. Misisipė išėjo ir vėl įėjo. Dvelkė tikrai ne dvasingumu, ji suklydo. Kabinetas buvo pilnas malonių vyriškų kvepalų aromato. Kaip jau minėta, yra žmonių, kuriems reikia daryti dirbtinį kvėpavimą. Tai va, tie, kurie moka įkvėpti save patys, ir užmaitina visus kitus. Ir jei tu tikiesi šiame pasaulyje būti labai įdomus, tai labai klysti. Pasauliui yra žymiai įdomiau visaip akis vartantys padarai, juokingi strakaliotojai, katinai ir panašiai. Tik jau nesitikėk būti įdomus. Filosofas yra įdomus trijų žmonių rateliui ir kultūrai plačiąja to žodžio prasme. Žymiai įdomiau yra judančių kiaušų ekspozicija, tinkanti visoms didžiausioms metų šventėms. Amžinai įdomios yra ir pūtės ekspozicijos. Štai ir viskas, bet kultūra ant to nesilaiko. Dieve mano, bet kai kažkas tą kultūrą sukuria, tai yra kažkaip labai gerai. Kai jūs einate į kultūrinius renginius, skaitote knygas, žiūrite paveikslus ir panašiai, jūs jaučiatės kaip normalūs žmonės. Todėl, kad žmogui reikalinga kultūra. Tačiau kultūros sukūrimo kaina yra labai didelė: kartais ji pareikalauja visų žmogaus gyvybinių galių. Kai tu tik ėdi ir pisiesi, žaidi telefonu, tai yra

Alma Riebždaitė. Viltis.

gerai, bet, darydamas vien tik tai, jautiesi nykiai. Reikia bent jau sportuoti, ugdyti savyje Spartietiškas vertybes. Nėra tokio dalyko kaip mūza. Žinokit, tikrai nėra. Tu arba kuri, arba ne. Tai yra tavo vidinė jėga, ir viskas. Misisipė jau seniai žino, kaip pavadins savo draugą, kai jį suras ir kai draugas atras ją. Misisipė savo būsimą draugą mintyse jau dabar vadina Pasaulio Valdovu. Ir tegu kas nors man nukerta abi rankas, bet yra erdvė, kur Misisipė gali daryti viską, ką nori: ir tenisą žaisti, ir rašyti, ir piešti, ir gulėti, ir nieko nedaryti, nebūti dvasine mokytoja ir net nebūti motyvacijos mašina gali. Jei nenori, gali net seksu neužsiimti, tik žiūrėti į dangų ir juoktis, ji gali laimėti, ir pralošti gali, ir tai nieko, absoliučiai nieko nekeičia. Galbūt gudraakė ir nesuspės patekti į šitą erdvę, bet aš tiksliai žinau, kad tokia erdvė yra, tai yra meilės erdvė, ir mentaliniame lygmenyje aš, Mylinti Persona Misisipės viduje, nukeliu Misisipę į tą erdvę, ten, kur ji gali būti visiškai nenaudinga Misisipė. Saljeris nenužudė Mocarto. – Mama, tavo duktė yra chuliganė, kuri sapnuoja labai blogus sapnus apie dingusį kokoso riešutą.

Nida TIMINSKAITĖ

*** tiek ir tėra gyvenimo sartras smėlio dykynė paukščio pėdutės smėly vienuma. balandis vėjas prabėga lengvai pušų viršūnėm sartras prieš vėją dykuma sartras žiūri į jūrą mąsto giliai glosto sartro skulptūrą baltas smėlio švelnumas. *** tupiu kaip prancūziška varna smėlio platybėse marių spindintis švinas ► 53

GINTARO LAŠAI

◄

horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas ilgesingas pūkuotas žydėjimas akompanuoja vėjui kopų tolimas artumas braižo būties žemėlapį debesys kažkur virš kionigsbergo svajoja apie grynąjį protą. *** Vytautui Kernagiui atplaukei, benai, į nidą prisėdai marių pakrantėj ar galima... šalia? akiniukas akiniukui akies nekerta – sakei... užmerkęs akis nuo ryškios saulės klausaisi pavasarinių paukščių trelių klausaisi... pakalbėjom tai tiek...

*** pamiršta tiesa atsiskleidžia įveikus laiptų pakopas užburto kalno paslaptis saugo kuršių raudonumo sfinksas vėjas kužda kažką į ausį krikštams ir vėlių suoleliui nehrung – vėtrung... nesuprantama vėtrungių kalba gal prūsiškai?

viskas praeina praeina jūra kvėpuoja nesibaigiančią dainą savo gilaus vienišumo alsavimu. *** kreivos vienišos pušys jų daug šitam miške palinkusios nuo vėjo nusigręžusios nuo jūros žengtų lemiamą žingsnį jei tik pajėgtų...

***

2021 m. balandis, Nida

kažkaip reikėtų perskaityt tą raštą dievo sudėliotą pakrantėj dar nemoku šitos kalbos vėjo ir jūros dantiraščių iš akmens, medžio, smėlio ir plunksnų

baletas

toks gilus jūros vienišumas paukščio pėdos – runos plunksna rašyti prisiminimams pustomam pakrantės smėly

nuo alsios kaitros alpsta pinavijų žiedai jų baletiniai žiedų sijonėliai turėtų priminti jums žirgo galvą dažniausiai ir primena

GINTARO LAŠAI

iš tiesų pinavijų kordebaletas suka piruetus gūsingame vėjyje sukasi, sukasi, sukasi tyliai kordebaletas piruetais kol užmiega nuskambėjus paskutiniam čaikovskio akordui.

būtų galima surinkti į plastiko maišelį kaip šuns ekskrementus?

***

vargšas buržua vis bėgantis, einantis, šliaužiantis ropojantis link horizonto bagažą buržua sunkiai neša iliuziniais deformuotais kvadratais sunkiai atgaudamas kvapą tempia besotį pilvą tempia jį iliuzijų mugėn išsvajotosios arkos link už kurios tingiai leidžiasi saulė o jeigu tas horizontas tik nupieštas? iškirptas iš kartono? o besileidžianti saulė tik optinė apgaulė?

dangaus kopėčiom užlipti nežinomybėn kur daug erdvės atsikvėpti giliai nuo kasdienės beprasmybės pojūčio *** gal visą kvailumą, nemokšiškumą nepadorumą

tik kodėl jį vėl reikia mauti ant galvos? ***

*** guli ežys nutrenktas elektros srovės o gal pravažiuojančio paspirtuko guli ežys po aukštos įtampos bokštu keistai aukštyn užverstu pilvu į kumščius sugniaužtom letenėlėm ko jam čia reikėjo? niekad nesužinosi... gal gaudė peles? gal norėjo pažvelgti musmirei po sijonu į jos nėriniuotas kelnaites? kvaila ežio mirtis po aukštos įtampos bokštu kaip kvaila yra laukti autobuso visuotinio maratono dieną jono kazlausko stotelėj 2021 m.

Algirdo Darongausko nuotr.

KULTŪROS ISTORIJA

Bibliotekai perduotas V. G Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką iš Vokietijos pasiekė siunta, kurioje – Viliaus Gaigalaičio (Wilhelm Gaigalat) ir jo žmonos Marijos Gaigalaitienės (Marie Gaigalat) asmeninio archyvo dalis. Archyvą perdavė jų giminaitė dr. Astrid Gronau Adams. Nuo šiol ši išskirtinė medžiaga bus saugoma bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje veikiančiame draugijos Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V. (AdM) archyve. Viktorija KARALIENĖ

Kraštui svarbi asmenybė

Viliaus ir Marijos Gaigalaičių 1911 m. vestuvių proga gautas Šventasis Raštas bei sveikinimo telegramos.

Gaigalaičių archyvo rankraščiai.

V.Gaigalaitis – žymus visuomenės ir kultūros veikėjas, profesorius, teologijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas. Gimė 1870 m. Naujienos kaime (dab. Naujininkai, Pagėgių sav.), studijavo Karaliaučiuje ir Berlyne, vėliau kunigavo Klaipėdos krašte. Uostamiestyje gyveno daugiau nei 20 metų (1918–1939). Nuo 1903 m. iki 1918 m. V.Gaigalaitis buvo Prūsijos landtago Žemųjų rūmų deputatas. 1912 m. vadovavo draugijai „Sandora“, kurios patalpose buvo įsteigta lietuviškų knygų biblioteka. Jo iniciatyva 1922 m. Klaipėdoje įkurta pirmoji lietuviška mokykla, vėliau išaugusi į Vytauto Didžiojo gimnaziją. V.Gaigalaitis yra ir vienas iš Vytauto Didžiojo universitete 1925 m. pradėjusio veikti Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų, 1927–1928 m. buvo jo dekanas. 1933 m. jis tapo Latvijos universiteto garbės daktaru. V.Gaigalaitis steigė įvairias labdaros organizacijas, buvo vienas iš 1934 m. atidaryto Laugalių pensionato įkūrėjų, asmeniškai rūpinosi jo statyba. 1939 m. kovą V.Gaigalaitis iš Klaipėdos pasitraukė į Lietuvą, o 1941 m. – į Vokietiją. Mirė 1945 m. Bretene (Vokietija). 1994 m. V.Gaigalaičio ir jo žmonos Marijos palaikai perlaidoti Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse (Klaipėdos raj.).

KULTŪROS ISTORIJA

V. Gaigalaičio archyvas Nedidelis, bet vertingas 1997 m. dalis V.Gaigalaičio archyvo kartu su draugijos „Sandora“ bibliotekos archyvo dalimi iš Berlyno valstybinės bibliotekos buvo perduota Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Nors dabar Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką pasiekęs V.Gaigalaičio archyvas nėra didelis, bet itin vertingas savo turiniu. Bibliotekai perduota keliolika V.Gaigalaičio asmeninės bibliotekos knygų, jo prisiminimų mašinraštis, įvairūs dokumentai, oficiali ir privati sutuoktinių korespondencija, rankraščiai, užrašų knygelės bei dienoraščiai, keliasdešimt fotografijų. Jose atsispindi Gaigalaičių asmeninio gyvenimo fragmentai, „Sandoros“ draugijos veikla, su V.Gaigalaičio pastoracine veikla susiję momentai bei žymesni Klaipėdos tarpukario įvykiai – Klaipėdos dainų šventė, Sausio 15-osios minėjimas miesto kapinėse, Prezidento Smetonos alėjos (dab. Liepų g.) atidarymas, valstybės veikėjo Jono Žiliaus-Jonilos laidotuvės ir kt. Tarp šių nuotraukų – ir su Gaigalaičių perlaidojimu Lietuvoje susijusi dokumentinė medžiaga.

Archyvinės V.Gaigalaičio fotografijos.

Atviras tyrinėtojams Archyve taip pat galima rasti su Gaigalaičių vestuvėmis susijusių spaudinių. Tai 1911-aisiais sutuoktuvių proga gautas Šventasis Raštas su dedikacija, įvairūs dokumentai, sveikinimo telegramos, M.Gaigalaitienės rašytas povestuvinės kelionės dienoraštis. Kartu su dokumentine medžiaga į biblioteką atkeliavo ir keli Gaigalaičių asmeniniai daiktai – odinis V.Gaigalaičio portfelis, Heidelbergo universiteto lietuvių studentų atminimo juosta ir V.Gaigalaičiui įteiktas LDK Gedimino ordinas. Nuo šiol bibliotekoje saugomas V.Gaigalaičio archyvas atviras istorikams ir kitiems tyrinėtojams. Ateityje tikimasi atlikti išsamesnę šio archyvo analizę ir

V.Gaigalaičio asmeniniai daiktai.

pateikti visuomenei daugiau duomenų apie Klaipėdos kraštui svarbios asmenybės visuomeninę, politinę ir kultūrinę veiklą.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

2011 m. pradėjusiame veikti AdM archyve kaupiama su Klaipėdos miestu ir kraštu bei Rytų Prūsija susijusi informacija – įvairaus pobūdžio medžiaga ir originalūs eksponatai. 57

KULTŪROS ISTORIJA

Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (5) Artėjančiam Klaipėdos 770 metų jubiliejui Šįsyk susipažinkime su Prūsijos reformatoriumi, Prūsijos provincijos prezidentu Heinrichu Theodoru von Schönu (1773–1856), kuris Immanuelį Kantą laikė savo didžiuoju mokytoju, o be kantiškosios filosofijos neįsivaizdavo savo gyvenimo. Tai imliausias šio filosofo mokinys, siekęs sukurti realų politinį pasaulį pagal I.Kantą.

Šiame istoriniame Klaipėdos pastate buvo diskutuojama didžiųjų Prūsijos reformų klausimais, o 1807 m. spalio 9 d. buvo paskelbtas „Spalio ediktas dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje“.

KULTŪROS ISTORIJA

Prūsijos provincijos prezidentas H.Th.von Schönas (1773–1856).

Jovita SAULĖNIENĖ

Ištakos – gimtinėje H.Th.Schönas gimė Šereiklaukio dvare, buvusiame dabartinio regioninio Rambyno parko teritorijoje. Tai vienas iš bene labiausiai ištyrinėtų Prūsų Lietuvos dvarų – atlikti dvaro sodybos tyrimai (M.Purvinas), aptarti parko želdiniai (S.A.Davenis, D.Lobeckis), apžvelgta jo istorija (K.Demereckas, R.Meškauskienė). Minimas ir su Prūsijos karališkąja šeima susijęs faktas: 1817 m. iš Berlyno lydint Prūsijos karalienės Luizės dukterį princesę Scharlottę į Sankt Peterburgą tuoktuvėms su būsimu Rusijos imperatoriumi Nikolajumi I, buvo stabtelėta Šereiklaukio dvare pakeisti žirgų. Už tai dvarui buvo atsilyginta dovanojant miško. Pagarbos nusipelno kraštietės dailininkės ir poetės Kristinos Blankaitės veikla, prikeliant iš užmaršties šiame dvare gimusio didžiojo Prūsijos reformatoriaus H.Th.Schöno nuopelnus. Su Šereiklaukio dvaru labiausiai susijusios dvi Schönų giminės kartos. Pirmasis dvarą išsinuomojo karališkasis Prūsijos karo patarėjas ir domeno nuomininkas Gottfriedas Teodoras von Schönas (1704–1770), valdęs dvarą 30 metų. Po jo

mirties dvaro generalinę nuomą perėmė jo sūnus Johannas Theodoras von Schönas (1744–1796), paveldėjęs ir Blokinių dvarą Įsruties apskrityje (dabar Černiachovskas, Karaliaučiaus sr.). Jis buvo masonas ir aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. J.Th.Schönas gerai pažinojo I.Kantą, lankė jo parengtą studijų programą Karaliaučiaus universitete, palaikė su juo draugiškus santykius, buvo persiėmęs kantiškąja filosofija. J.Th.Schöno sutuoktinė – Johanna Dorothea, gim. Dallmer, kilusi iš Plikių, netoli Klaipėdos. Jiedu susilaukė šešių vaikų, tarp jų – ir būsimo Prūsų Lietuvos prezidento Heinricho Theodoro, kuris Šereiklaukio dvare praleido tik 16 metų iki savo studijų Karaliaučiaus universitete, tačiau į gyvenimą išėjo veikiamas didžiojo filosofo I.Kanto asmenybės.

Filosofo įtaka H.Th.Schönas į Karaliaučius universiteto Teisės fakultetą įžengė su I.Kanto vardu. Tėvo prašymu pirmąjį semestrą mokėsi pagal I.Kanto sudarytą studijų planą. I.Kanto asmenybė ir visų studijų metu klausytos jo paskaitos būsimajam valstybininkui paliko didžiausią įspūdį. Valterio T.Rikso pastebėjimu, „H.Th.Schöno dvasinė ir asmeninė pozicija I.Kanto filosofijos atžvilgiu buvo nulemta stipraus jų dvasinio ryšio, kuris

H.Th.Schöną lydėjo nuo studijų laikų iki mirties“. Iš universiteto H.Th.Schönas išėjo užsidegęs praktiškai įgyvendinti savo didžiojo mokytojo tiesas. Svarbiausia jo gyvenimo taisykle tapo I.Kanto sentencija „Tu turi tai padaryti, nes tu privalai“. Kad tai pasiektų, H.Th.Schönas studijavo politikos mokslus ir dėl egzaminų kreipėsi į Karaliaučiaus vyresnįjį prezidentą Friedrichą Leopoldą von Schrötterį, pas kurį 1793–1796 m. stažavosi. I.Kanto paveiktas jis užsibrėžė „panaudoti savo žinias ir išmokti susipažinti su šalimis dideliu mastu“. Lankėsi Anglijoje, Škotijoje, kur įgijo didelę valstybinio darbo patirtį. Vokietijoje susitiko su poetu Friedrichu Schilleriu, kuris jam kalbėjęs: „Dar niekas apie mirtingą žmogų nepasakė prakilnesnių žodžių už I.Kantą – tai ir sudaro visos jo filosofijos turinį: „pats determinuok save“. Ši didi savęs determinavimo idėja šviečia mums, atsispindėdama tuose gamtos reiškiniuose, kuriuos mes vadiname grožiu.“ Tai H.Th.Schöną paakino atkakliau siekti savo užsibrėžto tikslo – reformuoti šalies valdymą I.Kanto dvasia. Jo vykdytos reformos ir įvardijamos „kaip I.Kanto filosofijos, ypač jo kategorinio imperatyvo ir Adamo Smitho bei Christiano Jakobo Krauso mokymo išdava“ (Kotryna Rekašiūtė). Prof. Ch.J.Krausas buvo filosofas, ekonomistas, I.Kanto mokinys, o A.Smithas – klasikinės politinės ekonomikos pradininkas. ►

H.Th.Schönas – I.Kanto mokinys. Dailininkė – K.Blankaitė. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Valstybės vyras ◄ H.Th.Schönas buvo vadinamas Borusijos tėvu (Pater Borussiae). Tai buvo vienas ryžtingųjų Prūsijos reformatorių, savo gyvenimą paskyręs valstybės gerovės idėjai. Tarnystę valstybei jis suvokė kaip aukščiausią moralinę pareigą ir aktyviai prisidėjo prie šalies politinių, socialinių, kultūrinių procesų naujinimų. H.Th.Schönas užėmė aukštas pareigas – buvo Berlyno Generalinės direktorijos slaptasis finansų patarėjas, vėliau – Karaliaučiaus karo ir domenų rūmų referentas. 1806 m. H.Th.Schönas apsigyveno Karaliaučiuje ir kartu su I.Kantui giminingų sielų asmenybėmis – ekonomistu L.H.von Jakobu, filosofu K.Rozenkrancu, G.von Scharnhorstu, F.L.von Schröteriu ir kitais bendraminčiais – pradėjo mąstyti apie būtinas valstybėje esmines pertvarkas. Tačiau didžiosios Prūsijos reformos buvo vykdomos 1807–1820 m. Jų procesas prasidėjo Klaipėdoje, kai napoleonmečiu čia rezidavo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė.

Reformų kūrėjas 1807 m. sausį H.Th.Schönas kartu su karališkąja šeima atsidūrė Klaipėdoje, tapusioje laikinąja Prūsijos sostine. Pravertė reformų

Kraštietė dailininkė K.Blankaitė savo kūriniais prikelia iš užmaršties I.Kanto idėjų įkvėpto didžiojo Prūsijos reformatoriaus H.Th.Schöno atminimą.

projektai, gimę dar Karaliaučiuje. Prioritetą jis skyrė baudžiavos panaikinimui Prūsijoje. Tai atitiko I.Kanto požiūrį. Filosofas H.Th. Schönui buvo sakęs, kad jam „susisuka visi vidaus organai, kai jis galvoja apie baudžiavą pas mus“. H.Th.Schöno išvados dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje įėjo į barono Friedricho Karlo vom ir zum Steino (1757–1831) parengtą ir 1807 m. spalio 9 d. Klaipėdoje paskelbtą baudžiavos panaikinimo „Spalio ediktą“. Deja, daugiau duomenų

Taip atrodo buvęs H.Th.Schöno Arnavos dvaras Karaliaučiaus srityje.

apie H.Th.Schöną tuo laiku Klaipėdoje užtikti nepavyko. Vėliau H.Th.Schönas susirašinėjo su kancleriu Karlu Augustu von Hardenbergu (1750–1822) dėl valstybės valdymo reformų. Jis prisidėjo prie kariuomenės reorganizavimo, žemės reformos įgyvendinimo. 1813 m. kartu su A.Dohna, F.K.Steinu, L.Jorku sukūrė Rytprūsių landverą kovai su prancūzais. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III H.Th.Schöną vertino kaip

KULTŪROS ISTORIJA

talentingą vadovą ir skyrė į atsakingas pareigas. 1809–1816 m. jis tapo Gumbinės vyriausybės prezidentu. Ten 1812 m. jis susitiko su Napoleonu, su kuriuo svarstydamas tiekimo prancūzų kariuomenei klausimus, pasiginčijo ir apie istoriją. Jis paprieštaravo Napoleono tvirtinimui, kad prūsai buvo slavai. 1816 m. H.Th.Schönas buvo paskirtas Vakarų Prūsijos vyriausiuoju prezidentu, o sujungus ją su Rytų Prūsija, 1824 m. jis jau ėjo visos Prūsijos provincijos prezidento pareigas. H.Th.Schöno nuopelnai valstybei buvo įvertinti. Prie Klaipėdoje 1907 m. iškilusio nacionalinio „Borusijos“ paminklo, sukurto skulptoriaus Peterio Breuerio (1856–1930), tarp šalia stovėjusių hermų su karvedžių ir valstybės veikėjų bronziniais biustais, buvo ir H.Th.Schöno skulptūrinis portretas. Tačiau iš klaipėdiečių šis valstybės vyras susilaukė ir aštrokos kritikos. Johannas Zembrickis kritikavo jį už neigiamą požiūrį į Klaipėdos ūkines problemas. Savo straipsnyje „Vyresnysis prezidentas H.Th. von Schönas ir Klaipėdos miestas“ istorikas citavo H.Th.Schöno atsakymą Klaipėdos magistratui dėl padidėjusių mokesčių: „Visi Klaipėdos miestą palietę sunkumai, įžengiant kariuomenės daliniams, mane iki sielos gelmių jaudina, ir mielai suteikčiau pageidautiną palengvėjimą, tačiau nieko kol kas daugiau negaliu padaryti, kad ir kaip aš to norėčiau, kad šie nepaprasti įvykiai būtų jau pasibaigę.“ J.Zembrickio nuomone, 1842 m. H.Th.Schöno atleidimas iš Prūsijos

provincijos prezidento pareigų Klaipėdai išėjo tik į naudą.

Mielajai Lietuvai Viename savo laiške H.Th.Schönas Lietuvą pavadino mieląja. Kaip Prūsijos provincijos prezidentas jis daug dėmesio skyrė šio regiono politiniams, socialiniams, kultūriniams procesams, kuriuos siekė įgyvendinti kantiškąja dvasia. Ir nemažai nuveikė. Prioritetinė jo veiklos sritis – švietimas. Sekdamas I.Kantu, H.Th.Schönas teigė, kad mokyklos tikslas – auklėti laisvą žmogų.

H.Th.Schönas nusipelno pagarbos už lietuvybės stiprinimą Prūsų Lietuvoje. Mokykloje mokoma galvoti, ugdoma vaikų moralinė kultūra. Kad būtų pasiekti tikslai, nuo 1806 m. mokyklose Prūsijoje buvo pradėtas taikyti šveicaro Johanno Hainricho Pestallozzi mokymo metodas. Artimai bendraudamas su Prūsijos švietimo ministru ir reformatoriumi Wilhelmu von Humboltdu, H.Th.Schönas atliko didžiulį darbą, Prūsų Lietuvoje įsteigdamas daugiau kaip 400 liaudies mokyklų, naujų pradinių mokyklų visame krašte. Jo pastangomis įkurta Kara-

lienės mokytojų seminarija, kurioje iki 1882 m. buvo dėstoma lietuvių kalba. H.Th.Schönas nusipelno pagarbos už lietuvybės stiprinimą Prūsų Lietuvoje. Jo prezidentavimo laikais buvo išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, įsteigta pirmoji regiono viešoji biblioteka, įkurtas „Lietuvos informacinis laikraštis“, palaikęs lietuvių kalbos išsaugojimą. Jo mokytojas I.Kantas tvirtino, jog Prūsijos lietuvis yra vertas, kad būtų išlaikytas tauraus jo charakterio savitumas, saugant gryną, svetimų kalbų įtakos nepažeistą lietuvių kalbą. 1788 m. Karaliaučiuje kilo polemika dėl Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą. I.Kantas parašė prakalbą „Draugo prierašas“ 1800 m. išleistam K.G.Milkaus „Lietuvių– vokiečių – vokiečių–lietuvių kalbų žodynui“. Tai buvo paskutinis I.Kanto spausdintas pusantro puslapio tekstas. Tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad su augančia filosofo pasauline šlove teksto reikšmė tik didėjo. H.Th.Schönas bendravo su prof. Peteriu von Bohlemu (1796–1841), kuris rašė apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumą, rinko tautosaką. Jis buvo pažįstamas su Gizevijumi. Jam buvo žinoma M.L.G.Rėzos lituanistinė veikla. H.Th.Schönas parėmė vokiečių kalbininko, tyrusio lietuvių ir prūsų kalbas, rinkusio lietuvių dainas, K.Donelaičio raštų vertėjo į vokiečių kalbą, veiklą. Jis paskatino Friedrichą Kuršaitį gilintis į lietuvių kalbą, prisidėjo prie Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno (1811–1881) „Lietuvių kalbos žodyno“ atsiradimo. Neatsitiktinai autorius šį žodyną dedikavo „ponui, kilniam šio veikalo rėmėjui“. H.Th.Schönas laikėsi nuomonės, kad kiekvienas turi teisę į gimtąją kalbą. Jis pritarė Karaliaučiaus universitete 1718– 1944 m. veikusio Lietuvių kalbos seminaro reorganizavimui.

Arnavos dvare

Atminimo akmuo žymi H.Th.Schöno gimtųjų namų vietą. Pagėgių krašto turizmo ir verslo informacijos centro archyvo nuotr.

1842 m. H.Th.Schönas pasitraukė iš tarnybos, kai nesutapo jo ir Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV pažiūros. Apsigyveno jis 1827 m. įsigytame Arnavos (dabar Marjino, Karaliaučiaus sr.) dvare. Nors iš aktyvios veiklos pasitraukė, tačiau savo nuomonės apie valstybės valdymą nepakeitė. Jis paskelbė savo politinį testamentą „Iš kur ir į kur“ ir išsakė savo požiūrį į Prūsijos valstybės vystymąsi. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Nors oficialus šio politinio testamento vertinimas buvo itin kritiškas, tačiau žinomas daugelio amžininkų palankumas autoriaus nuomonei. Šio Prūsijos valstybininko veiklos tyrinėtojai dažnai cituoja jo pasisakymą apie paskutiniuosius savo gyvenimo metus Arnavos dvare, charakterizuojantį šiai asmenybei būdingą humoro jausmą: „Man 81 m. ir man liko nedaug laiko gyventi, nors stengiuosi prailginti gyvenimą kantiškąja filosofija vadovaudamasis ir stiprindamasis fiziškai raugintais kopūstais.“ Sakoma, kad kiekviename pajuokavime yra tiesos. Taip ir šioje citatoje H.Th.Schönas I.Kantui liko ištikimas. Pasak V.T.Rikso, jis „atvėrė I.Kanto filosofijai kelią į realių politinių įvykių pasaulį ir paliko gilų pėdsaką savo laikmetyje“. „Savo salėje pakabinau keturis Prūsijos didvyrių portretus: Koperniko („Saule, nejudėk, ir ji nejuda“), Kanto („Tu turi tai padaryti, nes tu privalai“), Herderio („Likimo teismas yra amžinas teisingumas“) ir Simono Dacho („ O taip, Dieve! Aš esu Tavo galioje“). Visi jie kūrė remdamiesi ne tautos išmintimi, o šviesa, atėjusia iš aukštybių, kur yra ir idėjų gimimo vieta. Jų veikla davė impulsą lūžiui, kuris vėliau ir įvyko Prūsijoje. To nebūtų įvykę, jei nebūtų buvę šių didvyrių“ (iš V.T.Rikso „Hainrichas Teodoras fon Šionas Immanuelio Kanto mokinys“). H.Th.Schönas mirė ir palaidotas Arnavos dvare. 1945 m. jį menantis paminklas buvo sunaikintas. 2002 m. paminklinis akmuo buvo atstatytas su užrašu: „Theodor von Schon (1773–1856). Progresyviam visuomenės ir politikos veikėjui, I.Kanto mokiniui, Rytprūsių prezidentui XIX a. pirmosios pusės“. Vokietijoje veikia Arnavos draugija, kurios nariai rūpinasi, kad būtų prikelti iš užmaršties šio kilnaus, kantiškąja dvasia persiėmusio Prūsijos veikėjo darbai ir žygiai. 2023 m., minint H.Th.Schöno 250-ąsias gimimo metines, tikėtina, kad sulauksime gražaus jo darbų vertinimo. „Prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu – ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje. (...) Nereikia menkinti ir viso to, ką gali duoti mokslams (...) ta labai senos, dar mažame plote suspaustos ir tarytum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu“, – teigė I.Kantas. 62

Knygos apie I.Kantą leidybos konkursas Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kviečia teikti paraiškas knygos apie filosofą I.Kantą leidybos konkursui.

Renata RUDIENĖ

Konkurso tikslas – išleisti pasakojamojo biografinio žanro knygą apie visame pasaulyje žinomą XVIII a. mąstytoją, vokiečių klasikinės filosofijos pradininką I.Kantą (1724–1804). 2024 m. bus minimos 300-osios lietuviškų šaknų turinčio filosofo gimimo metinės, tad knygos leidyba taps svarbiu akcentu, pasitinkant Lietuvai ir pasauliui reikšmingą jubiliejų. Paraiškos priimamos iki 2022 m. spalio 31 d. Artėjančiam I.Kanto jubiliejui intensyviai ruošiamasi jau nuo tada, kai bibliotekai buvo suteiktas žymiojo filosofo vardas: organizuojamos mokslinės konferencijos, paskaitos, ekskursijos, vykdoma kultūros paso edukacija „Interaktyvus kultūros paveldo maršrutas-ekskursija „Imanuelio Kanto protėvių istorija“. Siekiama glaudžios partnerystės – suformuota I.Kanto 300-ųjų gimimo metinių minėjimo iniciatyvinė grupė, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė, poetė, dailininkė, visuomenininkė Kristina Blankaitė, Pagėgių savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, verslininkas, visuomenės veikėjas Rimantas Cibauskas ir šios grupės pirmininkas rašytojas, filosofas dr. Arvydas Juozaitis. Leidybos konkursui reikia užpildyti patvirtintos formos paraišką, kurioje turi būti pateikta: autoriaus prisistatymas; patirtis

2024-aisiais bus minimos 300-osios visame pasaulyje garsaus, lietuviškų šaknų turinčio filosofo I.Kanto gimimo metinės.

kūrybos ir leidybos srityje; motyvai, kodėl pasirinkta rašyti apie I.Kantą; teksto ištrauka (0,5 aut. l. – 20 000 spaudos ženklų) arba viso rankraščio kopija; anotacija ir detalus turinys su atskirų jo dalių aprašymu. Paraiškas gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys. Konkursui pateikti paraišką galima šiais būdais: siųsti paštu – Turgaus g. 8, LT-91247, Klaipėda; siųsti elektroniniu paštu – bibliogr@biblioteka.lt arba pristatyti į I.Kanto bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyrių (Turgaus g. 8, Klaipėda). Paraiškas vertins I.Kanto viešosios bibliotekos vadovo įsakymu patvirtinta komisija, o nugalėtojo lauks 3 000 eurų premija. Premijos steigėjas – kultūros mecenatas R.Cibauskas. Knygą išleisti numatyta iki 2023 m. gruodžio 31 d. Visi su konkursu susiję dokumentai ir informacija skelbiama I.Kanto viešosios bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt. Papildoma informacija teikiama tel. (8 46) 448 336 arba e. p. bibliogr@biblioteka.lt.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2022 05

Articles inside

Viktorija KARALIENĖ. Bibliotekai perduotas V.Gaigalaičio archyvas

Renata RUDIENĖ. Knygos apie I.Kantą leidybos konkursas

Jovita SAULĖNIENĖ. Didžiojo mąstytojo I.Kanto istorinės ir kultūrinės sąsajos su Klaipėda (5

Nida TIMINSKAITĖ. Eilėraščiai

Alma RIEBŽDAITĖ. Nuolankumo mokykla

Rūta VILDŽIŪNIENĖ. Vydūno gimnazija šventė 30-metį

Andrius RAMANAUSKAS. Trys lmai apie jaunystę

Aušra KAVALIAUSKIENĖ. Rašytojos atminimui – jos būties ženklų paieškos

Birutė SKAISGIRIENĖ. Knygos ir žmonės

Žaneta SKERSYTĖ. Solistas T.Jakas: darbas teatre – geriausias mokytojas

Violeta MILVYDIENĖ. „Dėmesio! Baletas 2022“: per pojūčių prizmę

Aurelija MALINAUSKAITĖ. Į gimtąjį Klaipėdos kraštą iš Vokietijos atkeliavo K.Eulensteino ir H.Skodlerrako paveikslai