Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Prano
Domšaičio galerijoje Klaipėdoje gegužės 19-ąją muziejui buvo perduota dovana iš Vokietijos – iš Klaipėdos kilusio dailininko ekspresionisto Karlo Eulensteino (1892–1981) 15 paveikslų ir atidaryta paroda „Horstas Skodlerrakas (1920–2001). Didelis mažame“ iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių, tęsianti ilgametį dviejų muziejų bendradarbiavimą.
LNDM Prano Domšaičio galeriją Klaipėdoje 2020-ųjų rudenį pasiekė netikėta ir maloni žinia: Vokietijoje gyvenantis Ekkehardas Hildebrandtas dovanoja iš Klaipėdos kilusio dailininko ekspresionisto K.Eulensteino paveikslus. Šią gerąją naujieną pranešė ilgametis galerijos draugas, bendrų parodų kuratorius, Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) direktoriaus pavaduotojas dr. Jörnas Barfodas. Deja, pandemija sutrukdė iškilmingą ceremoniją. Vėliau, 2021 m. spalio 25-ąją, turėjusi įvykti ceremonija vėl buvo atidėta.
Pagaliau šiemet gegužės 19-ąją Prano Domšaičio galerijoje, dalyvaujant svečiams iš Vokietijos – E.Hildebrandtui, Rytprūsių
krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojui dr. J.Barfodui ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriui dr. Arūnui Gelūnui, dovana buvo iškilmingai įteikta.
K.Eulensteinas – vienas žymiausių iš Klaipėdos kilusių dailininkų. Jis gimė 1892 m. rugpjūčio 25 d. gausioje garlaivio kapitono šeimoje. Tėvas buvo vokietis, motina –lietuvė. Šeima gyveno Didžiosios Vitės priemiestyje. Dailininkas vėliau prisiminė: „Mes gyvenome Klaipėdoje, ant marių kranto, taip arti vandens, kad įspūdžiai ir šiandien
yra gyvi ir jautrūs, niekada nepamiršiu.“ Klaipėdoje jis dirbo pirklio kontoroje. 1919 m. įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją, po studijų gyveno Karaliaučiuje, vėliau persikėlė į Berlyną. Ryšys su gimtine nenutrūko. Kaip laisvai kuriantis dailininkas iki pat 1944 m. vasaros jis lankėsi Klaipėdos krašte. 1925, 1932 ir 1933 m. surengė parodas tradicinėje Klaipėdos dailės renginių vietoje – Roberto Schmidto knygyne miesto centre. Lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. Artimai bendravo
su ekspresionistu Ernstu Mollenhaueriu, dailininkų kolonijos Nidoje globėju. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Berlyno bombardavimo metu sudegė jo dirbtuvė ir ten buvę kūriniai. Šiame mieste dailininkas gyveno ir kūrė iki pat mirties
1981 m.
K.Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos motyvai, kasdieniškas
žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas ir tyrinėtojas dr. J.Barfodas rašė: „Sodrios, švytinčios spalvos K.Eulensteino paveiksluose svarbesnės nei formos. Pasak dailininko, viskas atsiranda tarsi savaime, formomis laisvai interpretuojama natūra. K.Eulensteino tapybos stilius ir vaizdavimo būdas – išskirtiniai. Jis nuoširdžiai jautė Kuršių marių kraštovaizdį, sodriomis spalvomis ir sunkiomis formomis perteikė ten gyvenančius žmones ir jų aplinką.“
E.Hildebrandto, vieno iš geriausių K.Eulensteino draugų sūnaus, dovanoti
darbai yra XX a. 5–6 dešimtmečių. Pokario metais gimtojo krašto dailininkas daugiau nebepamatė, tapė tai, kas įstrigo jo atmintyje. Darbai nutapyti tempera sodriomis, ryškiomis spalvomis. To meto kūrybai būdingi vėlyvojo ekspresionizmo bruožai. Yra keletas XX a. 3–4 dešimtmečio kūrybos laikotarpio akvarelių.
Prano Domšaičio galerijoje dailininko darbai buvo pristatyti 2013 m. spalį–gruodį parodoje „Karlas Eulensteinas, ekspresionistas iš Klaipėdos“ (kuratorius dr. J.Barfodas, koordinatorė buvusi galerijos vadovė, dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė). ►
◄ Tai gražus galerijos ir Rytprūsių krašto muziejaus bendradarbiavimo pavyzdys, o miesto visuomenė turėjo puikią galimybę atrasti iš Klaipėdos kilusio dailininko kūrybą.
E.Hildebrandto LNDM padovanotus K.Eulensteino paveikslus plačioji visuomenė Klaipėdoje pamatys kitąmet – Prano Domšaičio galerija planuoja surengti parodą, ekspoziciją papildyti šio dailininko darbais, pasiskolintais iš solidžią jų kolekciją turinčio Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge.
H.Skodlerrako kūrinių paroda iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių tęsia prasmingą dviejų muziejų bendradarbiavimą. Jo rezultatas – Prano Domšaičio galerijoje atidaryta
jau devintoji paroda, kurioje pristatomas Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto dailės paveldas.
Parodų ciklo tradicija formavosi ne vienerius metus: 2006 m. eksponuota Nidos dailininkų kolonijos dalyvių kūryba, 2009 m. –Alexandderio Kolde’s grafika, 2011 m. –Klaipėdoje gimusių seserų tapytojų Annos Natali ir Margarethes Sinnhuber paveiklai, 2013 m. – K.Eulensteino tapyba, 2015 m. – Nidos tapytojo Carlo Knaufo, 2017 m. – ekspresionisto Ernsto Mollenhauerio darbai, o 2019 m. – teminė paroda „Briedis kopose“.
Tapytojas ir grafikas H.Skodlerrakas gimė 1920 m. Juknaičiuose, Šilutės apskrityje, mokyklų tarėjo šeimoje. Tėvai Normannas Skodlerrakas ir Grete Kissuth po ketverių metų persikraustė į Šilutę, kurioje Horstas mokėsi pradinėje mokykloje, vėliau – gimnazijoje.
Po studijų Karaliaučiaus meno akademijoje dailininkas mokytojavo Kintų, Šilutės liaudies mokyklose, lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje. 1939 m. Tilžėje eksponuota jo pirmoji asmeninė paroda. 1940 m. jis buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę. Savo gimtojo krašto daugiau nebeaplankė. Liko tik prisiminimų vaizdai paveiksluose. H.Skodlerrakas išgyveno Dresdeno bombardavimą. 1945 m. gruodį buvo paleistas iš amerikiečių nelaisvės, įsikūrė Šiaurės Vokietijoje.
1948 m. H.Skodlerrakas savo kūrybą pristatė asmeninėje parodoje Hamburge. Pamažu tapo žinomas. 1954 m. laimėjo Šlėzvigo-Holšteino žemės jaunųjų dailininkų konkursą. Savo kūrinius eksponavo Vakarų Vokietijos miestuose. H.Skodlerrako darbus pirko įvairių Vokietijos miestų muziejai. 1964 m. jis gavo docento vietą tuometėje Mutezijaus amatų mokykloje Kylyje, 1968 m. tapo garbės profesoriumi.
Dailininkas daug keliavo, kelionių tikslai buvo kūrybiniai. Ne kartą pabuvojo menininkų namuose Florencijoje, Romoje. Jo darbai buvo palankiai verti-
nami ne tik meno kritikų, bet ir žiūrovų, pelnė ne vieną premiją. 1975 m. jam įteikta Loviso Korinto premija. Ji buvo skiriama dailininkams, kurių
H.Skodlerrakas piešė „objektyviai, bet ne tikroviškai“. Tačiau visų pirma visada piešė „savo“ peizažą.kūryba susijusi su Rytų Prūsijos kultūra. Sunkiai susirgęs, H.Skodlerrakas atsidėjo tik kūrybiniam darbui. Mirė 2001 m. Liubeke. ►
◄ Gyvenime daug keliavęs ir matęs daug peizažų, savo įspūdžius H.Skodlerrakas perteikė teptuku, pieštuku arba raižymo adata labai individualiu meninės raiškos būdu.
Parodoje eksponuojami 49 aliejiniai paveikslai, akvarelės, guašo, grafikos kūriniai, daugiausia – peizažų. Juose vyrauja Klaipėdos krašto vaizdai, Šiaurės Vokietijos miestai, miesteliai, jų apylinkės, kelionių Toskanoje, Amsterdame, Aleksandrijoje, Ispanijoje motyvai. Darbai nedidelio formato. H.Skodlerrakas, pasirinkęs tokį formatą, daugiausia liedavo akvareles. Jo kūryba buvo veikiama naujojo daiktiškumo, abstrakcionizmo, siurrealizmo krypčių.
Anot parodos kuratoriaus dr. J.Barfodo, taupiai pavaizduotos peizažo tolumos H.Skodlerrako darbuose primena jo mokslus pas peizažistą Alfredą Partikelį (1888–1945) Karaliaučiaus dailės akademijoje 1937–1939 m.
Po 1945 m. dailininkas atvyko į Holšteino žemę ir pradžioje su šeima gyveno Bad Švartau, po to Brodtene prie Liubeko įlankos, vėliau Travemiundėje. Tai buvo sunkus laikas laisviems menininkams, tačiau jis surado savo stilių, padariusį jį nepakartojamą ir padėjusį jo meninės raiškos pagrindus. H.Skodlerrakas savo peizažus kūrė remdamasis naujo objektyvumo stiliumi, kurį A.Partikelis, kaip dėstytojas, naudojo Karaliaučiuje. Dominuoja spalva, objektai nupiešti smailia plunksna (pavyzdžiui, akvarelėje) arba nutapyti smulkiu teptuku. Jo darbai buvo lyginami su Paulo Klee darbais.
Šiuolaikinis menas ir įvairių stilių išbandymas H.Skodlerrakui, kaip ir daugeliui vokiečių menininkų, buvo įmanomas tik pasibaigus karui, nes iki tol nebuvo galima užmegzti kontaktų su užsieniu. Dailininkas ryžosi beveik grynai abstrakcijai, išbandė kubizmą. Kelionė į Ispaniją šeštojo dešimtmečio viduryje suartino H.Skodlerraką su Pablo Picasso, Joano Miro ir Salvadoro Dali menu, tačiau jis vis grįždavo ir tobulindavo savo naujojo objektyvumo kryptį. Dailininko peizažuose vis labiau skleidėsi didžiulė tyla.
Kiekvienas jo darbas visada prasidėdavo nuo smulkaus piešinio, spalva dažniausiai būdavo panaudojama jau antrajame tapybos etape. Toks buvo jo kelias oforto link, atliekant tiesioginį ėsdinimą sausa adata. Nedideliais kiekiais jis kūrė net mažus medžio raižinius. Už graviūras, kurias H.Skodlerrakas sukūrė 1950-ųjų viduryje, pradėjo gauti pajamų.
Peizažai su namais, medžiais, žmonėmis, kelio ženklais ir kitais panašiais objektais dažniausiai būna kuklios išvaizdos ir primena gerai sukomponuotus natiurmortus. H.Skodlerrako natiurmortuose pavieniai objektai yra didesni ir dažnai derinami su kraštovaizdžiu. Peizažuose ir natiurmortuose krenta į akis iškabos su užrašais, jų sutrumpinimais arba ir visais žodžiais. Klaipėdos krašto peizažuose dažnai vartojami ir lietuviški žodžiai. Kompozicijose galima įžvelgti
biografinių bruožų, taip pat jo pomėgį žvejoti ir rūkyti žuvį.
1962–1963 m. „Villa Romana“ premija H.Skodlerrakui leido ilgą laiką praleisti Toskanoje, tačiau net pažintis su klasikiniu antikos menu ir Italija neturėjo įtakos jo kūrybos stiliui. H.Skodlerrakas sugebėjo transformuoti Italijos kraštovaizdį. 1964 m. jis tapo Kylio meno mokyklos docentu. Po sunkios ligos 1991 m. turėjo visai atsisakyti kūrybos, tačiau tapė, nors ir rečiau, jo peizažai „tuštėjo“. Kaip pastebėjo dr. J.Barfodas, tai tarsi bandymas sutelkti dėmesį į esminius dalykus.
Įvertinta, kad jis piešė „objektyviai, bet ne tikroviškai“. Tačiau visų pirma visada piešė „savo“ peizažą.
H.Skodlerrako kūrinių paroda Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veiks iki rugsėjo 11-osios.
Prestižiškiausia kino pasaulio šventė – „Oskarų“ teikimo ceremonija – šiemet Los Andžele (JAV) surengta 94-ąjį kartą, į istoriją pateko dar ir dėl fakto, kad pirmąkart statulėlė atiteko kurčiam aktoriui. Apdovanotųjų – daug, nominuotųjų buvo dar daugiau. Apdovanojimui pristatyti filmai gvildena įvairiausias temas. Štai trys kino juostos apie jaunystę iš šių metų „Oskarų“
gus pasaulyje“ vadinamas būsima klasika ir romantinių komedijų žanro modernia reinkarnacija.
Režisierės Sian Heder filmas „Coda“ („Coda“, 2021 m. Prancūzija, Kanada, JAV) laimėjo „Oskarą“ geriausios metų juostos nominacijoje, o jame vaidmenį sukūręs Troy’us Kotsuras pelnė statulėlę kaip geriausias antrojo plano aktorius. Šis filmas taip pat gavo „Oskarą“ už geriausią adaptuotą scenarijų.
Pats žodis „coda“ yra akronimas, reiškiantis vaiką iš kurčiųjų tėvų šeimos (Child Of Deaf Adult). Taip pat tai yra muzikinis terminas, kuris reiškia muzikos kūrinio pabaigą. Abi žodžio reikšmės atspindi pagrindines filmo temas – gyvenimą kurčiųjų šeimoje ir muziką.
Siužetas: mažame žvejų miestelyje paskutinius metus mokykloje besimokanti Rubė Rossi gyvena kartu su tėvais ir broliu. Ji yra vienintelis girdintis asmuo šeimoje, tad jai ne tik tenka kiekvieną rytą padėti tėvo žvejybiniame laive, o vėliau neišsimiegojus keliauti į mokyklą, Rubė savo šeimoje yra ir labai svarbus laidininkas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulio. Asmeniniam socialiniam gyvenimui jai nelieka laiko, jai nuolat tenka pildyti šeimos lūkesčius. Paauglei merginai tampa visko per daug, kai jos talentą dainuoti pastebi mokyklos choro vadovas. Dainavimas tampa Rubės aistra, ir ji norėtų savo gyvenimą sieti su muzika. Tik kaip ji paaiškins apie tai savo kurtiems
tėvams? Netikėtai talentinga mergina atsiduria kryžkelėje: ar Rubė turėtų išskleisti sparnus ir siekti savo svajonės, ar pasilikti su tėvais ir toliau kovoti kasdienes kovas žvejų miestelyje?
Istorijų su panašiais pasirinkimais ir dilemomis kine buvo papasakota jau daug kartų ir anksčiau. „Coda“ yra prancūzų filmo „Belierų šeima“ („La famille Bélier“, 2014 m.) amerikietiškas perdirbinys. Filmas neišsiskiria nauju pasakojimo būdu ar personažų charakterių vystymu. O trečiajame filmo veiksme yra nemažai įvairių emocinių kabliukų ir iki skausmo žinomų ašarą išspausti bandančių manipuliacijų, kurias lengva nuspėti. Tai galima vertinti kaip trūkumą, bet, jei tai suveikia, nieko blogo taip pat.
O filmas suveikia dėl nuoširdžios ir šiltos dinamikos tarp šeimos narių. Kurčiuosius čia vaidina tikri kurtieji aktoriai. Čia daug ginčų, humoro, kartais net ir labai nešvankaus, bet tai tik padeda šiai dinamikai būti dar tikroviškesnei. Bet galiausiai tai istorija apie merginos subrendimą ir pirmus savarankiškus žingsnius suaugusiųjų pasaulyje. Juosta – su numatoma laiminga pabaiga ir patenka į „feels good“ filmų kategoriją.
Norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ („Verdens verste menneske“, 2021 m. Norvegija) nominuotas „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje ir rodytas šių metų „Kino pavasaryje“. Jau dabar „Blogiausias žmo-
Siužetas: Julija susiduria su bauginančia egzistencine aklaviete. Jos gyvenimas pernelyg paprastas ir lengvabūdiškas. Perkopus trisdešimtmetį, viskas tampa tik sunkiau. Taigi, norėdama rasti gyvenimo tikslą, ji leidžiasi į ilgą, kupiną iššūkių, meilės ir nušvitimo kelionę, tikėdamasi atrasti save. Pamažu, panaudodama savo snaudžiančius talentus, Julija flirtuoja su vyrais, pasineria į naujus santykius, įgyja naujų įgūdžių ir patirties. Bet pasirinkimo našta tampa vis sunkesnė. Jauna moteris blaškosi tarp romantinių santykių, stengiasi rasti savo karjeros kelią ir realiai pažvelgti į tai, kas ji iš tikrųjų yra.
Tai šiuolaikinė dramedija apie meilės ir prasmės paieškas šių dienų Osle. Filmas apima ketverių metų Julijos gyvenimo laikotarpį, kuris kaip knyga suskirstytas į 12 skyrių su prologu ir epilogu.
Režisierius J.Trieras viename interviu apie savo juostą pasakojo: „Jau seniai norėjau sukurti filmą apie meilę. Tokį, kuris būtų šiek tiek gilesnis nei įprastos ekranizuotos meilės istorijos, kur viskas būtų paprasta ir aišku, o jausmai – tokie žaviai vienareikšmiai. Filmą, kuriame rimtai pažvelgsime į sunkumus, kylančius sutikus žmogų, kai tau sunku susigaudyti savo gyvenime; į tai, kokie neryžtingi ir neužtikrinti įsimylėję gali tapti net patys racionaliausi ir kiti savimi pasitikintys žmonės; ir kaip sudėtinga net romantikams, kai jie iš tikrųjų gauna tai, apie ką svajojo.“
Filme „Blogiausias žmogus pasaulyje“ išties nėra paslapčių ir dvilypių emocijų, viskas aišku ir lengvai įskaitoma kiekvieno aktoriaus veide ir jų dialoguose. Nepaisant to filmas vis vien atrodo naujai dėl savo nuoširdaus intymumo, o jo filme daug.
Šią istoriją žiūrovai patirs per juoką ir ašaras, vaikiškumą ir brandą, netikrumą ir atradimus ir t. t. Šis filmas yra apie tai, kaip pažvelgti į veidrodį ir suvokti, kad per didelis dėmesys sau gali pakenkti žmonėms, kuriais tariamai rūpiniesi. Filmas dar vadinamas „romantine komedija žmonėms, kurie nekenčia romantinių komedijų“.
apdovanojimų.
Naujausias režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Saldymedžio pica“ („Licorice Pizza“, 2021 m. JAV, Kanada) buvo nominuotas trims „Oskarams“. Filmo pavadinimą sudėtinga išversti į lietuvių kalbą. „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) yra amerikiečių gatvės slengo frazė, reiškianti vinilines plokšteles. Dėl to, kad saldymedis yra vinilo spalvos, o vinilinė plokštelė –picos formos. Tokiu pačiu pavadinimu prieš kelis dešimtmečius vadinosi muzikos įrašų parduotuvių tinklas JAV. Pavadinimas, turintis nostalgišką reikšmę vyresniems amerikiečiams ir nieko nereiškiantis lietuviams. Šis filmas pilnas nostalgijos 8-ajam dešimtmečiui Amerikoje ir to meto muzikai.
Siužetas: Los Andželo priemiestis, San Fernando slėnis, 1973 m. Su nuobodžiaujančia 25 metų fotografo asistente Alana pradeda flirtuoti pernelyg savimi pasitikintis 15 metų paauglys Garis. Ji nenoriai sutinka eiti į pasimatymą su savo netikėtu gerbėju. Vienas dalykas veda prie kito, ir jų draugystė virsta platoniška meile. Sielos draugai imasi ambicingų verslo sumanymų ir bando atrasti savo vietą beprotiškame, įžymybių pilname Los Andželo pasaulyje. Tačiau ar gyvenimo pakilimų ir nuosmukių fone ir dėl amžiaus skirtumo Garis ir Alana gali išlikti draugais ar būti net pora?
Tai ne tik nostalgiška romantinė komedija apie paauglį ir dešimt metų vyresnę moterį, su kuria jis nori užmegzti romaną 8-ojo dešimtmečio Kalifornijoje. Akivaizdu, kad filmą kūrė žmogus, pats savo kailiu patyręs, ką reiškia augti šalia Los Andželo pramogų industrijos. Šis filmas yra labiau atsitiktinių nutikimų serija nei vientisas linijinis pasakojimas. Čia sutinkame daug garsių žmonių, trumpam pasirodo nemažai antraeilių personažų, kurie dažnai paremti tikromis asmenybėmis. Kai kurie įvykiai atkurti pagal režisieriaus atsiminimus arba iš girdėtų draugų pasakojimų apie tą laikmetį. Platoniška meilės istorija filme yra daugiau lyg gidas po to laikmečio Kaliforniją.
Tai labai specifinės nuotaikos filmas, kuris arba patiks, arba ne. Priklauso nuo to, kiek patinka ta nuotaika. „Saldymedžio pica“ gali priminti kitus panašius – be konkretaus naratyvo, nostalgiją praėjusiam laikui keliančius ir jaunystę primenančius – filmus. Kad
ir tokius kaip George’o Lucaso „Amerikietiškas grafitis“ („American Graffiti“, 1973 m.), Richardo Linklaterio „Išmuštieji iš vėžių“ („Dazed and Confused“, 1993 m.) ir Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... In Hollywood“, 2019 m.).
2022-ieji paskelbti Ievos
Simonaitytės metais, šiemet sausio 23-iąją paminėtos
rašytojos 125-osios gimimo metinės. Ta proga Mažosios Lietuvos istorijos muziejus sukūrė filmą „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“, kurio pristatymas įvyko balandžio 23-iąją.
I.Simonaitytės kūriniuose išreiškiamas susirūpinimas dėl skaudaus Mažosios Lietuvos likimo, įamžinti lietuvininkų papročiai, tradicijos, užfiksuoti saviti šišioniškių tarmės žodžiai. Dėl to jos kūryba yra vertinama kaip Mažosios Lietuvos metraštis. Abejingų nepa-
lieka ir ypač jautriai I.Simonaitytės pavaizduoti moterų personažai: kas galėtų pamiršti Urtę ar Grėtę, kurių vidiniai monologai neretai išauga į egzistencinius apmąstymus, kas yra meilė, jausmai, žmogaus orumas... Autobiografinės trilogijos pirmojoje knygoje „...o buvo taip“ lyg dienoraštyje išdėstyti I.Simonaitytės vaikystės prisiminimai: gyvenimo tikrovės pažinimas, opios patirtys augant su fizine negalia, be tėvo. Čia atgyja ir artimųjų portretai, gimtųjų vietų vaizdai. O ar šiandien rašytojos taip mylėti gimtieji Vanagai, anuomet vadinti Aukštujais, dar mena
I.Simonaitytę? Ką apie žymiąją vanagiškę gali papasakoti jos gimtojo kaimo ar gretimų parapijų evangelikai liuteronai?
Šie ir kiti klausimai atvedė į pušų pažymėtą „smilčių kalnelį“, kur stovi Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia. Susitikimų su parapijiečiais akimirkos, užfiksuotos ir sumontuotos Valdo Ramanausko, sugulė valandos trukmės filme „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“, kuris balandžio 23-iąją pirmą kartą buvo pristatytas Klaipėdoje Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus lankytojams.
Šiuo filmu siekta įamžinti rašytojos autobiografinėje knygoje „...o buvo taip“ ir romane „Aukštujų Šimonių likimas“ išaukštintą Aukštujų-Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčią ir kunigus, su kuriais I.Simonaitytei teko bendrauti. Helmutas Lotužis įgarsino romano „Aukštujų Šimonių likimas“ ištrauką I.Simonaitytės gimtąja tarme. Vargonininkės Irenos Šemeklienės dėka iškilmingai sugaudė senieji vargonai, kurių remontui rašytoja dosniai aukojo. Po bažnyčios skliautais nuskambėjo ir giesmė „Tyloj tu švenčiamasis“, kuri buvo rašytojos viena mėgstamiausių, suskambo tradiciniu būdu traukiami bažnyčios varpai...
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1909 m. Projektavo ir statybų
darbams vadovavo architektas iš Ragainės
Tamošaitis. Bažnyčia – dvinavė raudonplytė, priskiriama neogotikos stiliui. 1905–1913 m. bažnyčioje kunigavo I.Simonaitytės globėjas Emilis Bleiweissas, vėliau – Kristupas Lokys, Jurgis Sprogys, Ernstas Roga ir kiti.
Bažnyčia buvo pašventinta 1909 m. žiemą, tačiau būsimoji rašytoja negalėjusi ten nuvykti ir dalyvauti, nes turėjo negalią. ►
◄ Savo autobiografiniuose prisiminimuose ji rašė, kaip pirmą kartą pamačiusi bažnyčią ir pajutusi šiam didingam statiniui artumą: „Bet vieną vakarą, jau po bažnyčios pašventinimo, aš išėjau už vartų, kad pamatyčiau Vanagų bažnyčios bokštą. Mačiau jį, ir man pasidarė malonu, tarsi kažką atradau, tarsi mane aplankė kas nors iš namiškių.“
Iš I.Simonaitytės autobiografinės trilogijos pirmosios knygos sužinome ir kaip būsimąją rašytoją sužavėjo bažnyčios varpai: „Išgirdau ir sudrebėjau. Išgirdau Vanagų bažnyčios varpus skambant. Varpus... Varpai!“
Varpai nei karo metais, nei pokariu nenukentėjo. Parapijiečiai pamena, kad anksčiau jais skambino netoliese gyvenęs Naujokas, kuris galėjęs būti rašytojos I.Simonaitytės amžininkas. Manoma, kad varpininko pareigos jam buvo patikėtos nuo pat bažnyčios įšventinimo. Varpus Naujokas traukdavo kojomis. Kaip tai darydavo, nėra žinoma. Vėliau šiose pareigose jį pakeitė Skystimienė. Dabar bažnyčios varpais skambina evangelikų liuteronų kunigo
J.Sprogio (1902–1967) vaikaitis Manfrydas Sprogys, kuris šio meno išmoko iš savo dėdės Helmuto Sprogio. Dėdės pamokytas, Manfrydas varpus ir dabar tebetraukia tokiu ritmu: „Į baž-ny-čią, į baž-ny-čią.“ Į laidotuvių pamaldas žmonės kviečiami retesniais dūžiais. Varpų skambesys žiemą ir vasarą skiriasi.
1911 m. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje kunigas E.Bleiweissas (1875–1915) įžegnojo būsimąją rašytoją. I.Simonaitytė visą gyvenimą išsaugojo pagarbą šiam dvasininkui, kuris ne tik įžvelgė jos išskirtinius gabumus, užstojo nuo bendraamžių patyčių, bet ir rūpinosi luošos mergaitės gydymu.
1912 m. E.Bleiweissas lydėjo I.Simonaitytę į Unguros luošų vaikų prieglaudą, pasirūpino globėju, važiavo jos aplankyti. ►
◄ Jis džiaugėsi, kad mergaitei operuos koją, laikė tai Dievo malone. Geradario nuotrauka garbingai kaba Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje šalia kitų čia tarnavusių kunigų atvaizdų.
Simboliška, kad atvykus į Vanagus kelionėje po Dievo namus, kuriuose buvo konfirmuota I.Simonaitytė, mus lydėjo bažnyčios klebonas kun. Remigijus Šemeklis, šiemet minintis savo tarnystės šioje vietoje 20-metį. Susitikime taip pat dalyvavo parapijos pirmininkas M.Sprogys ir šišioniškis H.Lotužis, kuris Vanagų bažnyčioje pirmąkart apsilankė būdamas septynerių, neskaitant krikšto, nes anksčiau mažų vaikų čia niekas nesivesdavo. Helmutui ne kartą buvo tekę traukti ir bažnyčios varpus. To jį išmokė Skystimienė. Kai jam nepasisekdavo, senoji moteris sakydavo: „Nelodyk Pėžaičių šunų!“ 1973-iaisiais, mi-
rus Helmuto močiutei – omamai Urtei Dotaitei, Skystimienė jam liepusi taip traukti, kad visi išgirstų: „Mūsų tiek mažai bėra, visi išeina... Traukim, lai visi žino!“ Kiek laiko tada varpai skambėjo, negalėjo pasakyti. Tik pabaigęs skambinti jis pastebėjo, kad rankos, laikančios virves, yra kruvinos...
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje, pasirodo, buvusi ypatinga vieta, kur sėdėdavusi pamaldose apsilankiusi rašytoja.
Kėdė jai būdavo garbingai pastatoma tarp altoriaus ir sakyklos.
I.Simonaitytė savo autobiografiniuose atsiminimuose mini ir specialią patalpą
Vaizdo juostoje sugulusios rašytojos būties
ženklų paieškos – prisilietimas prie praeities dvelksmu pažymėtos šiandienos.
evangelikų liuteronų bažnyčioje – zakristiją, kur kunigas pasiruošia pamaldoms ir priima parapijiečius įvairiomis progomis. Kadangi Vanagų bažnytėlė buvusi maža, čia susėsta ir didesnių švenčių progomis. Tebėra išlikęs senasis suolas ir šimtametis raktas, kuris rakina ne tik zakristijos, bet ir visas kitas bažnyčios duris.
Tiems, kuriems rašytojos I.Simonaitytės vardas nėra gerai žinomas, pažintinį įvadą į
gyvenimą ir kūrybą filme „Ievos Simonaitytės būties ženklai Vanaguose“ pristatė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos ir Klaipėdos universiteto bibliotekos darbuotojai, dirbantys su archyviniais dokumentais ir retais spaudiniais. Pasisakė ir garbūs šišioniškiai,
„savo kauluose“ nešiojantys krašto istorijos atgarsius. Jie rašytojos atminimą saugo su ypatinga meile ir pagarba.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje į filmo peržiūrą susirinkusių žiūrovų gausa liudijo, kad susidomėjimas I.Simonaitytės gyvenimu ir kūryba tebėra gyvas ir stiprus. Vaizdo juostoje sugulusios rašytojos būties
ženklų paieškos – prisilietimas prie praeities dvelksmu pažymėtos šiandienos. Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia sovietmečiu turėjo savo globėją, todėl išliko ir nebuvo paversta sandėliu. Džiugu, kad čia dar gyvi I.Simonaitytės būties pėdsakai. O maldos namų durys ir šiandien tebėra plačiai atvertos...
Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje ir esu lietuvis, nors taikosi, kad kartais dėl to ir nuliūstu.
Džiaugiuosi savo vardu, nors jis nėra originalus, nes siekia biblinius laikus ir dabar pasaulyje keli milijonai žmonių jį turi, bet tokia buvo tėvų valia, kurios reikia paisyti.
Džiaugiuosi kiekviena nauja išauštančia diena, nes puikiai suprantu, kad ji dar ne paskutinė, juk viskas taip trapu.
Džiaugiuosi vis dar kartais pasitaikančiu žmonių gerumu vienas kitam.
Džiaugiuosi, kad mūsų šalyje šimtui gyventojų tenka daug mažiau kvailių nei kitose šalyse.
Džiaugiuosi, kad kelių policija nė karto nesulaikė neblaivaus prie vairo, nes nei vairuoju, nei geriu.
Džiaugiuosi išvydęs simpatiškos praeivės veide draugišką šypseną.
Džiaugiuosi radęs geležėlę.
Džiaugiuosi, kad priešiškų valstybių žvalgybos nebando manęs užverbuoti.
Džiaugiuosi, kad niekas nekaltina manęs imant kyšius, tikriausiai numano, kad jų niekas man nesiūlo.
Džiaugiuosi atradęs pusiausvyrą tarp norėjimo ir galėjimo.
Džiaugiuosi galintis kramtyti dar nuosavais dantimis ir girgždinti ne metalinius, bet savo sąnarius.
Džiaugiuosi, kad ant stalo nepritrūksta duonos riekės.
Džiaugiuosi, kad dar sugebu atskirti meną nuo nevykusio bandymo jį interpretuoti, grožį – nuo kičo.
Džiaugiuosi, kad dar moku džiaugtis.
Džiaugiuosi, kad gyvenimo kelyje džiuginančių širdį dalykų taikosi daug dažniau nei skaudinančių.
Džiaugiuosi, kad dar nepraradau gebėjimo turėti savo nuomonę, todėl į nuomonės formuotojų pastangas žiūriu pro pirštus.
Džiaugiuosi, kad nors ir retai, bet sulaukiu valdžios sprendimų, atitinkančių mano lūkesčius.
Džiaugiuosi dievišku surėdymu, kai saulė teka rytuose ir leidžiasi vakaruose.
Džiaugiuosi, kad savo pastangomis pavyksta susitvarkyti su nerimu, depresija,
kitais dvasiniais negalavimais ir išvengti psichiatrų pagalbos.
Džiaugiuosi, kad dar turiu pasirinkimo galimybę.
Džiaugiuosi, kad gyvenimas neverčia niekam ir niekada meluoti, nebent retais, išskirtiniais atvejais ir tai nekaltu melu.
Džiaugiuosi, kad pavyksta be pataikavimų viršesniam įrodyti savo tiesą.
Džiaugiuosi, kad be pastangų ir apsimetinėjimo dar moku džiaugtis ne tik savo, bet ir kitų pasiekimais.
Džiaugiuosi, jei eidamas miegoti, žinau, ką veiksiu pabudęs.
Džiaugiuosi, kai nelieka dėl ko liūdėti.
Trokštu atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Trokštu niekam ir niekada neužstoti saulės, bet ir man jos niekas niekada neturi užstoti.
Trokštu sulaukti pelnyto pripažinimo ir kuo greičiau iš atminties ištrinti užmarštį.
Trokštu gerti vien iš išminties šaltinio.
Trokštu šilumos nebūtinai žiemą Maldyvuose.
Trokštu aiškumo, pirmiausia gyvenimo prasmės paieškose.
Trokštu teisingumo ne vien teismo nuosprendžiuose.
Trokštu turtų, bet ne eurais ar bitkoinais, kad niekas nepavydėtų.
Trokštu sveikatos, bet ne amžinojo gyvenimo.
Trokštu savo kailiu pajusti begalybę.
Trokštu palaiminimo, bet nenoriu tapti palaimintuoju.
Trokštu ramybės, bet ne amžiams ilsėtis joje.
Trokštu grįžti atgalios, bet nieko nekeisti.
Trokštu tiesos, tik ne svetimose lūpose, nes gali būti pelynų kartumo.
Trokštu šviesos nemigo nakties tamsybėse, o proto tamsybėje – nuolatos.
Trokštu patirti kažką neįprasto, tik nepasirenku ką.
Trokštu būti apsvaigęs, bet ne nuo svaiginamųjų, o nuo gyvenimo geismo.
Trokštu prie išminties šaltinio, nes kartais jo versmė per giliai.
Trokštu nematydamas šviesos tunelio gale.
Trokštu meilės, bet ne visuotinės ir ne visą laiką.
Trokštu vienatvės, pavargęs nuo dėmesio ir šurmulio.
Trokštu tikrumo iškreiptų veidrodžių karalijoje.
Trokštu žiemą sniego, o vasarą žalumos, bet ne atvirkščiai.
Trokštu saldumo, kai viskas apkarsta.
Trokštu laimės, kad turėčiau kuo pasidalyti su trokštančiais jos.
Trokštu netrokšti, kas man pagal likimo linijas nepriklauso.
Trokštu numalšinti alkį, bet nebūtinai austrėmis, užsigeriant išlaikytu, rūšiniu vynu.
Gerbiu svetimą nuomonę, kol ji neprieštarauja maniškei.
Gerbiu tuos, kurie mane gerbia.
Gerbiu stipresnį, nors ir sukąstais dantimis.
Gerbiu kaimynus, jei nelipa ant galvos ir nespjaudo ant kilimėlio prie durų.
Gerbiu naminius gyvūnus, jei jie mane pamatę nešiepia dantų ir neurzgia.
Gerbiu savo kūną, todėl stengiuosi nepersivalgyti, nepersigerti.
Gerbiu talentingesnius už save, ypač tuos, kurie iš tikrųjų yra talentingi, o ne dedasi tokiais.
Gerbiu įstatymus, ypač tuos, kurie netrukdo man laisvai gyventi.
Gerbiu valdžią, jei ji nevaržo mano gyvenimo.
Gerbiu moteris, ypač tas, kurioms pats nesu tuščia vieta.
Gerbiu tikslą, jei jis stovi prieš akis, o ne tūno giliai smegenų vingiuose.
Gerbiu spalvas už tai, kad turi savo charakterį ir... spalvą.
Gerbiu priešininką, ypač tą, kuris nevirto iš draugo.
Gerbiu gamtą, nors ji ir įnoringa ir ne visada atliepia mano lūkesčius.
Gerbiu žmogaus teises, nors tada, kai jos buvo kuriamos, manęs dar nebuvo.
Gerbiu visas mažumas – tautines, seksualines, jei jos netrukdo mano prigimtinei priklausomybei daugumai.
Gerbiu gebėjimą regėti tai, kas akiai malonu, ir užsimerkti prieš šokiruojančius vaizdus.
Gerbiu gebėjimą protauti ir atskirti tikrą nuo netikro, tiesą nuo melo.
Gerbiu religiją ir jos tarnus, nors man santykyje su Dievu tarpininkų nereikia.
Gerbiu prietarus, ypač kai juoda katė perbėga kelią.
Gerbiu kelininkus, kai žiemą jie kelią nuvalo prieš išeinant man iš namų.
Gerbiu politikus, mokančius išsižioti, kai turi žodžių ir, retais atvejais, net minčių, ir užsičiaupti, kai pritrūksta vieno ir kito.
Gerbiu įvairių instancijų teismuose neginančius savo garbės ir orumo, kai niekas net nebando iš jų atimti viena ir kita.
Gerbiu rašytojus, kurie negrūda per prievartą, tiesmukai savo tiesų, o pateikia jas lyg masalą žuviai, tik nurijęs supranti, kad esi pagautas.
Gerbiu žmones, daugelį šimtmečių nesėkmingai bandančius atrasti vietą žmogaus kūne, kur slypi siela.
Tikiu tiesa, kuri nedrasko akių, neperšama per jėgą, nėra absoliuti, bet leidžiasi abejojama ir suteikia galimybę vertinti.
Tikiu pranašais, kurie savo tikrumo negrindžia spec. tarnybų pažymomis.
Tikiu draugais, savo ištikimybę įrodančiais ne priesaikomis.
Tikiu moterimi, nekartojančia tūkstantį kartų per dieną „myliu“.
Tikiu partija, kuri ne bruka šimto puslapių programą, bet vienu sakiniu deklaruoja svarbiausią tikslą.
Tikiu į Dievą tėvą, sūnų ir šventąją dvasią ir taškas.
Tikėčiau gyvenimu po mirties, jei taip būtų.
Tikiu priesaika, kurią ištaria ne lūpomis, o širdimi, ne garsiai, kartojant žodžius, bet tyliai arba be žodžių, tik mintimis.
Tikiu politikų pažadais, jei jų negirdžiu.
Tikiu, kad pramogų pasaulio žvaigždžių gyrimasis socialiniuose tinkluose yra sąmoningas akių dūmimas. ►
◄ Tikiu psichikos galia kaip ir negalia. Tikiu prigimties lemtimi.
Tikiu paukščio skrydžio tikslingumu.
Tikiu, kad faktas, jog lašas nikotino užmuša arklį, tėra mitas, nors jau trisdešimt penkeri metai, kai mečiau rūkyti.
Tikiu, kad mokslas ne visagalis, o žmogus ne gamtos valdovas, kaip buvo teigiama visai neseniai.
Tikiu, kad nesulauksime, kai kompiuteriai visur pakeis žmogų.
Tikiu, kad popierinių knygų niekas ir niekada nepakeis.
Tikiu, kad šansų išlikti, užklupus pasauliniam tvanui, turi ne fanatikai.
Tikiu ne tuo, ką mato akys viešojoje erdvėje, o tuo, ką šnabžda sveikas protas ar jo likučiai.
Tikiu skiepais nuo COVID-19, kad ir kokias įmantrias sąmokslo teorijas skleistų skeptikai.
Tikiu praeities reikšme ateičiai, tik nežinau, kur glūdi svarstyklės ją teisingai pasverti.
Tikiu, kad visos stebuklingos dietos kartu su už pinigus ar iš kvailumo jas reklamuojančiais yra tik akių dūmimas, verčiantis prisimerkti.
Tikiu, kad sveikata glūdi ne vaistinių piliulėse, ne netikrų pranašų sveiko gyvenimo receptuose, o mūsų pačių rankose.
Tikiu, kad tikėjimas visada nugalės netikėjimą.
Nekenčiu melo, nors nekaltai kartais ir pats sumeluoju.
Nekenčiu apsimetėlių, kurie saldžiu suokimu užmigdo budrumą ir priverčia patikėti nebūtais dalykais.
Nekenčiu blogo oro ir kaimynystėje skalijančio šuns.
Nekenčiu nieko neveikimo arba būsenos, kai ką benutvertum dirbti, viskas krenta iš rankų.
Nekenčiu iš aukšto beriamų pamokymų, nesvarbu, kas tuo užsiima – žmona, mokslų daktaras ar Šventasis Tėvas.
Nekenčiu pažadų – svetimų ir savų.
Nekenčiu prastų knygų, ypač kai jas rašo kultiniai rašytojai.
Nekenčiu kultinių rašytojų, nes nėra aišku, kas ant kokių pagrindų pastatė jiems kultus.
Nekenčiu pavydo, ypač savyje.
Misisipė sugalvojo sau naują vardą, kuriuo pasirašinės laiškus: pagarbiai Misisipė, psichopatų tarnaitė. Ta žodžių prasme, kad ji aptarnauja ir jei žmogus – ne psichopatas, nes yra pripratusi tik prie tokio elgesio modelio. Ji įpratusi tarnauti. Stipriau už Reksą, kuris suranda narkotikus. Psichopatus ji aptarnauja ne tik fiziškai, bet suvaldo ir visus emocinius procesus, tobulai užkemša visas skyles, pro kurias švilpia tuštumos ir vienatvės vėjai, už kitus išreiškia visus jausmus, mėgstamiausia jos poza yra „pasiilgau tavęs“, ir jau jie dievai, kuriems nieko nebereikia daryti. Misisipė yra tobula tarnaitė, kuri nieko nereikalauja sau mainais. Ji viską padaro, dar padėkoja ir atsiprašo. Laiku, likusiu nuo narkotikų ieškojimo, dirba terapiniu šunimi. Jai viskas puikiai sekasi. Ji yra pats geriausias Reksas su išvystytomis žmogaus smegenimis ir emociniu pasauliu. Tai – tobulas Reksas. Ir dar ji dirba neregio lazdele, vedžioja psichopatus po socialinį pasaulį, dirba kaip navigacija ir veikia kaip kompasas, atlėpausiai klausinėja jos visokių dalykų, o ji sako „reikia daryti taip ir taip“, ir viskas būna gerai. Aš irgi noooriu tokios Misisipės, geriau už guminę sekso lėlę. Gyva! Alsuoja ir visada kalbės dalykus, kuriuos jūs norite girdėti vis kitais žodžiais, ir tikrai atrodys, kad kalba ne robotas.
Jūs irgi galite taip pabandyti. Mažu patiks. Visi dvasiniai mokymai maždaug to ir reikalauja: visiško savęs atsisakymo. Ir, įsivaizduok, kas atsitinka, jei netarnauji, atsisakai tarnauti. Tau yra paleidžiamos žarnos, kurias tu susikiši atgal, susisiuvi ir vėl tarnauji.
Misisipei yra taip šlykštu nuo savęs, kad ji sustoja. Ir nieko nedaro. Ir nieko nesako. Jei prabyla, tai maždaug taip: „Aš noriu iš tavęs tavo jausmų sau, t. y. man, ta prasme.“
Iš lėto ji pradėjo eksperimentuoti. Labiausiai nuo jos eksperimentų kenčia avatarai. Štai daug kam ji yra visiškai nereikalinga, ir nieko, sėkmingai gyvena. Ir staiga ji suvo-
kia, ateina iš pačių pačių atminties gelmių, gal iškyla Čiurlionio paveikslo vizija „rex“, t. y. karalius. Štai ką reiškia išsilavinimas! Rex’as, tai skamba taip išdidžiai. Štai iš kur tos Misisipės mėlynojo kraujo aspiracijos. Jūs dar ne visiškai atsisakėte savęs? Nesutraiškėte savo ego? Pagaliu per galvą. Misisipės tėvai yra didieji guru, kuriems pavyko išugdyti žemiškoje mirtingoje būtybėje Reks’ą! Jie turėjo kelis mokinius, bet uoliausioji iš jų buvo Misisipė. Ji taip troško dangiškų gėrybių, degė tikėjimo ugnimi ir pasižymėjo kitomis dorybėmis. Nuo šiol Misisipė savo gimdytojus vadins dvasiniais mokytojais. Ir dar vienas guru. „Ir dar vienas guru “ yra Žanetas, nors jis yra du viename.
Tantristas, kuris kabina Misisipę, irgi turi didelių ambicijų tapti guru.
Sako:
– Kokie gražūs tavo batai.
Gyvatės odos imitacijos avalynė pradžiunga, išgirdusi komplimentą savo adresu, ir ištaria lakonišką „ačiū“.
– Gal tave pavežti mašina?
– Ne, turiu savo, ir dar turiu šį savaitgalį susirinkti vaikus. Ačiū, bet gal jau viskas, mūsų konsultacija, kurios metu tu žiovavai, baigėsi. Žinai, pirmiausia turi atrasti save ir paskui galvoti apie santykius. Savo vidinių skylių niekaip neužkimši nauja meile. Misisipė tikrai nesiruošė būti dvasinio guru Vidinės Skylės kamšalu. Ir tikrai nesiruošia draugauti su vaikinu, užsiimančiu tantros praktika, ir laukti, kai jis kiekvieną dieną ją kala prie kryžiaus, nes ji yra nepakankamai išsilaisvinusi ir nepatiria orgazmo, susikabinusi už rankų. Orgazmas susikibus už rankų tikrai nėra jos gyvenimo tikslų sąraše. Kai pasižiūri aplinkui įdėmiau, tai aplinkui vieni guru: moko kaip kvėpuoti, kaip šokti, kaip santykius megzti, kaip su Dievu bendrauti, kaip tarnauti, kai geriau parduoti, kaip kalbėti, kokius žodžius vartoti, ką valgyti. Toks jausmas, kad žmonės visiškai yra praradę realybės jausmą, gimsta, gyvena ir visiškai nebemoka gyventi, kvėpuoti nemoka ir dantų valytis nemoka. Būtinai turi atsirasti mokytojai, ugdantys tinkamus maisto vedimo iki skrandžio
įgūdžius, nes išties rydamas karštą maistą gali išsideginti stemplę ir ji taps korėta. Ar jie šitaip siekia nemirtingumo? Šito mes nežinome, bet akivaizdu, kad žmonių civilizacija visiškai nieko nebemoka. Ne, jūs pasakykit man, ką žmonės moka? Seksu užsiimti? Apsirengti irgi nemokam.
– Aš nemoku žaisti stalo teniso, nemoku kirsti ir smūgiuoti, bet aš visiškai nemoku žaisti stalo teniso...
Misisipė klausosi ir negali patikėti, pirmą kartą per visą savo daugybės žaidimų
istoriją girdėdama porininką, kuris kalbėtų Misisipės žodžiais. Ji žvelgia į tą vaikinuką ir tyli, nes jai atimtas žadas. Žinote, kaip būna, kai išgirsti savo tekstą. Štai dar vienas, kuris rėkia: aš guliu, nemuškite manęs, aš nubaudžiu save iš anksto, tik prašau, aplenkite mane pusės kilometro spinduliu. Ir šitaip bando sukontroliuoti aplinką.
Tai yra pirmas žmogus Misisipės gyvenimo istorijoje, prabilęs kaip Misisipė, ir tas berniukas yra Saškos sūnus.
Atgavusi žadą, Misisipė griežtai pasako:
– Kodėl tu kalbi taip, kaip aš dar visai neseniai kalbėjau? Kodėl kalbi žemindamas save? Kad daugiau negirdėčiau šitaip tavęs kalbančio. Tu gerai žaidi stalo tenisą, ir taškas. Tu žaidi.
Misisipė yra tikra motyvacijos mašina, kuri niekada nepavargsta ir nepasiduoda, variklis su 2 000 arklio galių. Kaip gaila, kad ji neturi ambicijų tapti dvasiniu mokytoju. O galėtų. Man kilo kažkokia keista absoliučiai nelogiška mintis: jos geriausias draugas yra popierius, tuščias lapas, kur ji ►
◄ kažką nuolat prikeverzoja, tai verbalinių ženklų, tai neverbalinių. Geriausia Misisipės draugė yra Tuštuma. Na, ir Stalo teniso kamuoliukas, kaip matysime. Su Žanetu susipyko.
Bet žiūrėkit, ką ji daro. Ji stiprina to berniuko ego. Ne, Misisipė tikrai netinka į dvasinius mokytojus. Tikras dvasinis mokytojas – triūkšt – ir padarytų lemiamą smūgį į ego kaklo trapiausiąjį slankstelį, ir pasistengtų galutinai sutraiškyti to berniuko ego struktūrą, kad jis ateityje patirtų nušvitimą. O gal net čia ir dabar. Dabar aišku, kodėl žmonėms, dalyvavusiems įvairių sektų ir bjaurių judėjimų veiklose, prireikia psichoterapinių reabilitacijų.
Ir Saškos sūnus apsiramino. Žaidė ir nebegiedojo ditirambų savo nemokėjimui žaisti stalo teniso.
Aš žaidžiu, Dieve, bet kaip aš nemoku žaisti stalo teniso! Jums teko girdėti, ką nors juokingesnio? Man ne.
Iš verbalinių konstrukcijų mes toliau dėliojame istorijos detales. Misisipė, jos tėtis, broliai ir seserys – visi gyveno Misisipės mamos istorijoje, sukosi jos traumos orbitoje. Istorijoje, kurios detalės vis labiau išryškėja ir kuri sklaidosi kaip dūmas. Tiesa, dar keli istorijos štrichai ir mes per verbalines konstrukcijas atseksime tikruosius įvykius. Na, Misisipė nuo mamos pasaulio pasislėpė alternatyvioje realybėje, kurią ji vadina Kvantine Kišene, ir tai yra kūryba. Ji niekada nesirinktų psichoterapeutės moters. Aplinkui ją sukasi vyrukai, ir tai jai patinka. Daugiausia, ko iš jų gali tikėtis, tai šachmato į galvą, kai laimi, arba Visko atėmimo, kai nori Jį palikti. Na, tai nėra taip baisu, kaip Netekti Savęs Juodojoje skylėje, kuri vadinasi mamos traumos istorija. Baisiausia, kad tu net neturi savo istorijos. Tavo istorija –tai istorija, kaip tu ištrūkai iš kitos istorijos. Misisipė pradėjo skaityti straipsnius apie vyrų ir moterų tarpusavio santykius. Čia kažkokia naujiena. Ji nesupranta, kodėl jai tai yra įdomu. Nėra abejonių, dabar ji taip gilinsis į šią sritį, kad taps geriausia vyrų ir moterų santykių specialiste, tikra eksperte.
Į ką pasineria Misisipė, nuvelka visus užvalkalus ir paskleidžia plunksnas. Visas!
Ji skaito tuos straipsnius, žiūri video ir jaučiasi sutrikusi. Kažkaip tai prasilenkia su tiesa, kuri byloja, kad vyras gali į automatinę skalbimo mašiną sumesti nešvarius rūbus, o į orkaitę – prieskoniais ištrintą vištą, sekant toliau – kūdikiui pakeisti pampersus ir išbūti su juo tris valandas. O
pats Žanetas pasakė, kad Misisipė yra už jį protingesnė. Na, gerai, mąsto ji, moteris už vyrą geriau žaidžia šachmatais ar išvis yra meistrė – ir turi apsimesti, kad žaidžia prasčiau, nes tai žeidžia vyro ego. Ji turi sugebėjimų vienoje ar kitoje srityje, gali būti sportininkė, vadovė ir t. t., nes turi sugebėjimų, bet būtinai turi apsimesti idiote, nes tai pamalonina vyro ego ir leidžia jam jaustis vyru. Gerai, tai pagal dvasingųjų vyrų mokymus susirasti Misisipei ne silpną vyrą yra be šansų. O tai kodėl ji negali susirasti vyro, stipresnio už save? Juk ji tikrai ne atominė bomba, šluojanti viską aplinkui. Negi nėra stipresnių vyrų už Misisipę? Nesąmonė. Be to, vienas stiprus vienur, kitas – kitur. Tai kažkaip jau su moters stiprybėmis vienoje ar kitoje vietoje vyras susitaikyti negali, nes jo ego bus sulaužytas ir jis nebesijaus vyru. Chmmm... Tai kas draudžia tiems vyrukams lavinti save? Ir jei moteris yra gera šachmatininkė, kas jam draudžia siekti aukštumų lengvojoje atletikoje, išsilaikyti furisto teises, daug uždirbti, mylėti savo moterį, kuri gerai žaidžia šachmatais, ir išlaikyti šeimą? Tai būtinai, saugant trapų vyro ego, reikia abiem tapti mažiukais, kad labai vidutiniškas vyras, greičiausiai lochas, galėtų jausti pasitenkinimą savimi ir nuolat būti pamalonintas save į kvailę verčiančios moters? Kas čia per gyvenimas, ir paklauskim taip negražiai, koks šios sąjungos socialinis efektyvumas?
Na, gerai, Misisipė eina per asmeninę patirtį. Kas atsitiko, kai Žanetas jai pasakė, kad ji yra protingesnė. Ar dėl to Žanetui nukrito karūna ir jis tapo menkesnis tiek savo, tiek Misisipės, o gal ir visuomenės akyse, nes jis, vyras, pasakė moteriai, kad ji yra protingesnė už jį? Ar dėl to Žaneto ego negrįžtamai subliuško? Išduosiu paslaptį. Tą mirksnį, kai Žanetas taip pasakė, Misisipės akyse jis tapo tūkstantį kartų didesnis, ji pradėjo į jį žiūrėti su dar didesne pagarba ir net pajuto užplūstančią meilės bangą. Protinga būtybė supranta, kad Misisipės protas gali operuoti mito, ontologinėmis ir filosofinėmis struktūromis, kad ji yra apsiskaičiusi ir kūrybiškai tarpusavyje gali sujungti pačius beprotiškiausius dalykus, bet Žanetas dėl to nenustoja būti geru psichoterapeutu, jis niekaip nepraranda savęs ir nenustoja savo vyriškos jėgos anei žmogiškųjų galių.
Klausantis tų mokymų atrodo, kad vienintelė moters gyvenimo prasmė yra susirasti vyrą, visaip jį popinti, įtikti jam ir vis tiek susitaikyti, kad jis su ja bus šiurkštus
nevidonas. Prisiklausius tokių mokymų, gali suprasti, kad geresnio gyvenimo ir didesnės laimės, nei būti vienai, moteriai gyvenime nėra. Nu, nebent moteris irgi žiūri į save per praktinę prizmę, tokią lyg ji būtų aprengta, apipilta auksiniais papuošalais ir t. t. Taip taip, dabar Misisipė suprato, ten viskas eina per praktinę prizmę, nu, kad išgyventum ir kažkaip gerai gyventum. Tai gyvenimas, kur žmonės dėl elementarios gerovės, materialinio užtikrintumo paaukoja savo svajones. Ak, kaip sunku tai suprasti Misisipei, kuri yra svajotoja. Štai. Tai tarsi socialinis kontraktas. Štai apie ką yra tie mokymai. Apie gyvenimą. Apie gyvenimą, kuris Misisipei yra svetimas, nes ji nori piešti, rašyti, sportuoti, keliauti, gyventi pilnakraujį gyvenimą ir kartais būti šiek tiek apsvaigusi nuo pasiektų aukštumų, pajustos savo meistrystės. Be to ji uždustų, numirtų. Kai Misisipė mokosi ir gali jausti didesnį ar mažesnį savo meistriškumą, kai ji jaučia, kaip jos rankos vis tobuliau ir tobuliau išsuka teniso kamuoliuką, ji jaučiasi gyva, jaučia pasitenkinimą, jaučia, kad ji juda, jaučia, kaip vėjas Everesto viršūnėje jai plaiksto plaukus ir yra šiek tiek iš džiaugsmo apsvaigusi. Ne, tam visiškai nebūtina tapti pasaulio čempione, tam užtenka mėgautis tuo, ką darai, ir jausti, kaip judi, augi, keitiesi.
Ir viso to atsisakyti, kad šalia turėtum vyrą, apsimesti idiote, kad išpūstum locho ego iki begalybes, ir jis jaustų esąs savimi patenkintas avinas? Ir, žinote, šitas avinas, kad ir kiek jūs stengtumėtės, su jumis sau leis elgtis bet kaip ir būti šiurkščiu nevidonu, nes jūs jam tai leidžiate ir kuriate tokio elgesio modelį. Ko vertas tada moters gyvenimas?
Tačiau ir ko vertas tada avino gyvenimas? Avinas kažkiek laimi, bet abu apsimeta, nieko nėra tikro. Tai – dviejų vargšų pora. Bet kokia būtų pergalė, jei vyras ir moteris sugebėtų draugauti kaip visaverčiai asmenys. Kas vyrui ir moteriai trukdo susidraugauti, visaip save ugdant ir augant?
Labai dažnai vyras, jausdamasis esąs centru ir patriarchalinės sistemos palaikoma puse, visai nenori augti, lavinti savęs, ir jis užsigula moterį, pradeda ją engti ir uiti, ieškoti joje visų savo bėdų kaltininkės, esą ji nemoteriška ir jo neįkvepianti didiems darbams. Visada galima pasakyti: šita moteris manęs neįkvėpė žygdarbiams, dėl to kažkaip taip ir yra. Argi tai ne lengvesnė išeitis nei diena iš dienos treniruoti savo kūną, dvasią ir kitus įgūdžius? Juk labiau norisi diena iš dienos sėdėti prie alaus bokalo, žiūrėti
kavinėje krepšinio varžybas ir jaustis didžiu vyru, dar daugiau – suvokti vyriškumo esmę kaip dainoj: „Jė, jė, jė, jė... Vyra vyra, būkėt tėkri vyra, leiskit monėj dėdle skane alaus atsigerti...“
Moterys irgi, jos nori vartyti blakstienas ir sėdėti papūtusios hialurono rūgšties pripūstas lūpas ir sakyti, kad jos yra princesės, kurias kažkaip laimingas turi padaryti vyrai, o nepadaro. Niekas nėra pajėgus laimingą padaryti kitą, net Dievas.
Laimė, yra žmonių, kurie ugdo ir augina save. Ne, jie nuo nieko nėra apsaugoti, net ir nuo nelaimingos meilės. Tačiau didžioji dalis žmonių yra vidutinybės, kurie nieko nenori veikti, jie nori tik mėgautis jau sukurtais resursais ir skinti vaisius, kurie yra užauginti kitų rūpesčiu, sugebėjimais ir resursais. Štai Didiulios koncerto įrašas arba tie patys humoristai, kurie šiame pasaulyje gali pasakyti daugiau tiesos už filosofus. Misisipė žiūri jį ir kažką supranta. Salė pilna, o pagrindinis muzikantas apsvaigęs groja melodiją „Kelias namo“. Jis atiduoda visus savo resursus, greičiausiai piktnaudžiauja savo gyvybinėmis galiomis. Moterys su šukuosenom, ryškiai padažytom lūpom ir vyrai su frakais, gardžiai kvepiantys. Menininkas pavargęs ir spuoguotas. Grįžęs griūva į lovą negyvas su visais drabužiais.
Aj, tantros praktikantas. Misisipė išėjo ir vėl įėjo. Dvelkė tikrai ne dvasingumu, ji suklydo. Kabinetas buvo pilnas malonių vyriškų kvepalų aromato.
Kaip jau minėta, yra žmonių, kuriems reikia daryti dirbtinį kvėpavimą. Tai va, tie, kurie moka įkvėpti save patys, ir užmaitina visus kitus. Ir jei tu tikiesi šiame pasaulyje būti labai įdomus, tai labai klysti. Pasauliui yra žymiai įdomiau visaip akis vartantys padarai, juokingi strakaliotojai, katinai ir panašiai. Tik jau nesitikėk būti įdomus. Filosofas yra įdomus trijų žmonių rateliui ir kultūrai plačiąja to žodžio prasme. Žymiai įdomiau yra judančių kiaušų ekspozicija, tinkanti visoms didžiausioms metų šventėms. Amžinai įdomios yra ir pūtės ekspozicijos. Štai ir viskas, bet kultūra ant to nesilaiko. Dieve mano, bet kai kažkas tą kultūrą sukuria, tai yra kažkaip labai gerai. Kai jūs einate į kultūrinius renginius, skaitote knygas, žiūrite paveikslus ir panašiai, jūs jaučiatės kaip normalūs žmonės. Todėl, kad žmogui reikalinga kultūra. Tačiau kultūros sukūrimo kaina yra labai didelė: kartais ji pareikalauja visų žmogaus gyvybinių galių. Kai tu tik ėdi ir pisiesi, žaidi telefonu, tai yra
gerai, bet, darydamas vien tik tai, jautiesi nykiai. Reikia bent jau sportuoti, ugdyti savyje Spartietiškas vertybes.
Nėra tokio dalyko kaip mūza. Žinokit, tikrai nėra. Tu arba kuri, arba ne. Tai yra tavo vidinė jėga, ir viskas.
Misisipė jau seniai žino, kaip pavadins savo draugą, kai jį suras ir kai draugas atras ją.
Misisipė savo būsimą draugą mintyse jau dabar vadina Pasaulio Valdovu.
Ir tegu kas nors man nukerta abi rankas, bet yra erdvė, kur Misisipė gali daryti viską, ką nori: ir tenisą žaisti, ir rašyti, ir piešti, ir gulėti, ir nieko nedaryti, nebūti dvasine mokytoja ir net nebūti motyvacijos mašina gali. Jei nenori, gali net seksu neužsiimti, tik žiūrėti į dangų ir juoktis, ji gali laimėti, ir pralošti gali, ir tai nieko, absoliučiai nieko nekeičia. Galbūt gudraakė ir nesuspės patekti į šitą erdvę, bet aš tiksliai žinau, kad tokia erdvė yra, tai yra meilės erdvė, ir mentaliniame lygmenyje aš, Mylinti Persona Misisipės viduje, nukeliu Misisipę į tą erdvę, ten, kur ji gali būti visiškai nenaudinga Misisipė.
Saljeris nenužudė Mocarto.
– Mama, tavo duktė yra chuliganė, kuri sapnuoja labai blogus sapnus apie dingusį kokoso riešutą.
***
tiek ir tėra gyvenimo
sartras
smėlio dykynė
paukščio pėdutės smėly vienuma. balandis
vėjas prabėga lengvai
pušų viršūnėm
sartras prieš vėją
dykuma
sartras žiūri į jūrą
mąsto giliai
glosto sartro
skulptūrą
baltas smėlio švelnumas. ***
tupiu kaip prancūziška varna
smėlio platybėse
marių spindintis švinas ►
horizontas – šiurkščiai suverptas siūlas
ilgesingas pūkuotas žydėjimas akompanuoja vėjui
kopų tolimas artumas
braižo būties žemėlapį
debesys kažkur virš kionigsbergo
svajoja apie grynąjį protą.
***
atplaukei, benai, į nidą prisėdai marių pakrantėj ar galima... šalia?
akiniukas akiniukui akies
nekerta – sakei...
užmerkęs akis nuo ryškios saulės klausaisi pavasarinių paukščių trelių
klausaisi...
pakalbėjom
tai tiek...
pamiršta tiesa atsiskleidžia įveikus laiptų pakopas užburto kalno paslaptis saugo kuršių raudonumo sfinksas vėjas kužda kažką į ausį krikštams ir vėlių suoleliui nehrung – vėtrung... nesuprantama vėtrungių kalba gal prūsiškai? ***
kažkaip reikėtų perskaityt tą raštą dievo sudėliotą pakrantėj dar nemoku šitos kalbos
vėjo ir jūros dantiraščių iš akmens, medžio, smėlio ir plunksnų
toks gilus jūros vienišumas paukščio pėdos – runos plunksna rašyti prisiminimams pustomam pakrantės smėly
viskas praeina praeina jūra kvėpuoja nesibaigiančią dainą savo gilaus vienišumo alsavimu. ***
kreivos vienišos pušys jų daug šitam miške palinkusios nuo vėjo nusigręžusios nuo jūros žengtų lemiamą žingsnį jei tik pajėgtų...
2021 m. balandis, Nida
baletas
nuo alsios kaitros alpsta pinavijų žiedai jų baletiniai žiedų sijonėliai turėtų priminti jums žirgo galvą dažniausiai ir primena
iš tiesų pinavijų kordebaletas suka piruetus gūsingame vėjyje sukasi, sukasi, sukasi tyliai kordebaletas piruetais kol užmiega nuskambėjus paskutiniam čaikovskio akordui.
***
dangaus kopėčiom užlipti nežinomybėn kur daug erdvės atsikvėpti giliai nuo kasdienės beprasmybės pojūčio ***
gal visą kvailumą, nemokšiškumą nepadorumą
būtų galima surinkti į plastiko maišelį kaip šuns ekskrementus?
tik kodėl jį vėl reikia mauti ant galvos?
***
vargšas buržua vis bėgantis, einantis, šliaužiantis ropojantis link horizonto bagažą buržua sunkiai neša iliuziniais deformuotais kvadratais sunkiai atgaudamas kvapą tempia besotį pilvą tempia jį iliuzijų mugėn išsvajotosios arkos link už kurios tingiai leidžiasi saulė o jeigu tas horizontas tik nupieštas? iškirptas iš kartono? o besileidžianti saulė tik optinė apgaulė?
***
guli ežys nutrenktas elektros srovės o gal pravažiuojančio paspirtuko
guli ežys
po aukštos įtampos bokštu
keistai aukštyn užverstu pilvu
į kumščius sugniaužtom letenėlėm ko jam čia reikėjo?
niekad nesužinosi...
gal gaudė peles?
gal norėjo pažvelgti musmirei po sijonu
į jos nėriniuotas kelnaites?
kvaila ežio mirtis
po aukštos įtampos bokštu
kaip kvaila yra laukti
autobuso
visuotinio maratono dieną
jono kazlausko stotelėj
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką iš Vokietijos pasiekė siunta, kurioje – Viliaus Gaigalaičio (Wilhelm Gaigalat) ir jo žmonos Marijos Gaigalaitienės (Marie Gaigalat) asmeninio archyvo dalis. Archyvą perdavė jų giminaitė dr. Astrid Gronau Adams. Nuo šiol ši išskirtinė medžiaga bus saugoma bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje veikiančiame draugijos Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V. (AdM) archyve.
V.Gaigalaitis – žymus visuomenės ir kultūros veikėjas, profesorius, teologijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas. Gimė 1870 m. Naujienos kaime (dab. Naujininkai, Pagėgių sav.), studijavo Karaliaučiuje ir Berlyne, vėliau kunigavo Klaipėdos krašte.
Uostamiestyje gyveno daugiau nei 20 metų (1918–1939). Nuo 1903 m. iki 1918 m. V.Gaigalaitis buvo Prūsijos landtago Žemųjų rūmų deputatas. 1912 m. vadovavo draugijai „Sandora“, kurios patalpose buvo įsteigta lietuviškų knygų biblioteka. Jo iniciatyva 1922 m. Klaipėdoje įkurta pirmoji lietuviška mokykla, vėliau išaugusi į Vytauto Didžiojo gimnaziją.
V.Gaigalaitis yra ir vienas iš Vytauto Didžiojo universitete 1925 m. pradėjusio veikti Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų, 1927–1928 m. buvo jo dekanas. 1933 m. jis tapo Latvijos universiteto garbės daktaru. V.Gaigalaitis steigė įvairias labdaros organizacijas, buvo vienas iš 1934 m. atidaryto Laugalių pensionato įkūrėjų, asmeniškai rūpinosi jo statyba.
1939 m. kovą V.Gaigalaitis iš Klaipėdos pasitraukė į Lietuvą, o 1941 m. – į Vokietiją. Mirė 1945 m. Bretene (Vokietija). 1994 m. V.Gaigalaičio ir jo žmonos Marijos palaikai perlaidoti Elniškės kaimo evangelikų liuteronų kapinėse (Klaipėdos raj.).
1997 m. dalis V.Gaigalaičio archyvo kartu su draugijos „Sandora“ bibliotekos archyvo dalimi iš Berlyno valstybinės bibliotekos buvo perduota Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
Nors dabar Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką pasiekęs V.Gaigalaičio archyvas nėra didelis, bet itin vertingas savo turiniu. Bibliotekai perduota keliolika V.Gaigalaičio asmeninės bibliotekos knygų, jo prisiminimų mašinraštis, įvairūs dokumentai, oficiali ir privati sutuoktinių korespondencija, rankraščiai, užrašų knygelės bei dienoraščiai, keliasdešimt fotografijų. Jose atsispindi Gaigalaičių asmeninio gyvenimo fragmentai, „Sandoros“ draugijos veikla, su V.Gaigalaičio pastoracine veikla susiję momentai bei žymesni Klaipėdos tarpukario įvykiai – Klaipėdos dainų šventė, Sausio 15-osios minėjimas miesto kapinėse, Prezidento Smetonos alėjos (dab. Liepų g.) atidarymas, valstybės veikėjo Jono Žiliaus-Jonilos laidotuvės ir kt. Tarp šių nuotraukų – ir su Gaigalaičių perlaidojimu Lietuvoje susijusi dokumentinė medžiaga.
Archyve taip pat galima rasti su Gaigalaičių vestuvėmis susijusių spaudinių. Tai 1911-aisiais sutuoktuvių proga gautas Šventasis Raštas su dedikacija, įvairūs dokumentai, sveikinimo telegramos, M.Gaigalaitienės rašytas povestuvinės kelionės dienoraštis.
Kartu su dokumentine medžiaga į biblioteką atkeliavo ir keli Gaigalaičių asmeniniai daiktai – odinis V.Gaigalaičio portfelis, Heidelbergo universiteto lietuvių studentų atminimo juosta ir V.Gaigalaičiui įteiktas LDK Gedimino ordinas.
Nuo šiol bibliotekoje saugomas V.Gaigalaičio archyvas atviras istorikams ir kitiems tyrinėtojams. Ateityje tikimasi atlikti išsamesnę šio archyvo analizę ir
pateikti visuomenei daugiau duomenų apie Klaipėdos kraštui svarbios asmenybės visuomeninę, politinę ir kultūrinę veiklą.
2011 m. pradėjusiame veikti AdM archyve kaupiama su Klaipėdos miestu ir kraštu bei Rytų Prūsija susijusi informacija – įvairaus pobūdžio medžiaga ir originalūs eksponatai.
Šįsyk susipažinkime su Prūsijos reformatoriumi, Prūsijos provincijos prezidentu Heinrichu Theodoru von Schönu (1773–1856), kuris Immanuelį Kantą laikė savo didžiuoju mokytoju, o be kantiškosios filosofijos neįsivaizdavo savo gyvenimo. Tai imliausias šio filosofo mokinys, siekęs sukurti realų politinį pasaulį pagal I.Kantą.
H.Th.Schönas gimė Šereiklaukio dvare, buvusiame dabartinio regioninio Rambyno parko teritorijoje. Tai vienas iš bene labiausiai ištyrinėtų Prūsų Lietuvos dvarų – atlikti dvaro sodybos tyrimai (M.Purvinas), aptarti parko želdiniai (S.A.Davenis, D.Lobeckis), apžvelgta jo istorija (K.Demereckas, R.Meškauskienė). Minimas ir su Prūsijos karališkąja šeima susijęs faktas: 1817 m. iš Berlyno lydint Prūsijos karalienės Luizės dukterį princesę Scharlottę į Sankt Peterburgą tuoktuvėms su būsimu Rusijos imperatoriumi Nikolajumi I, buvo stabtelėta Šereiklaukio dvare pakeisti žirgų. Už tai dvarui buvo atsilyginta dovanojant miško. Pagarbos nusipelno kraštietės dailininkės ir poetės Kristinos Blankaitės veikla, prikeliant iš užmaršties šiame dvare gimusio didžiojo Prūsijos reformatoriaus H.Th.Schöno nuopelnus.
Su Šereiklaukio dvaru labiausiai susijusios dvi Schönų giminės kartos. Pirmasis dvarą išsinuomojo karališkasis Prūsijos karo patarėjas ir domeno nuomininkas Gottfriedas Teodoras von Schönas (1704–1770), valdęs dvarą 30 metų. Po jo
mirties dvaro generalinę nuomą perėmė jo sūnus Johannas Theodoras von Schönas (1744–1796), paveldėjęs ir Blokinių dvarą Įsruties apskrityje (dabar Černiachovskas, Karaliaučiaus sr.). Jis buvo masonas ir aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime. J.Th.Schönas gerai pažinojo I.Kantą, lankė jo parengtą studijų programą Karaliaučiaus universitete, palaikė su juo draugiškus santykius, buvo persiėmęs kantiškąja filosofija. J.Th.Schöno sutuoktinė – Johanna Dorothea, gim. Dallmer, kilusi iš Plikių, netoli Klaipėdos. Jiedu susilaukė šešių vaikų, tarp jų – ir būsimo Prūsų Lietuvos prezidento Heinricho Theodoro, kuris Šereiklaukio dvare praleido tik 16 metų iki savo studijų Karaliaučiaus universitete, tačiau į gyvenimą išėjo veikiamas didžiojo filosofo I.Kanto asmenybės.
H.Th.Schönas į Karaliaučius universiteto Teisės fakultetą įžengė su I.Kanto vardu. Tėvo prašymu pirmąjį semestrą mokėsi pagal I.Kanto sudarytą studijų planą. I.Kanto asmenybė ir visų studijų metu klausytos jo paskaitos būsimajam valstybininkui paliko didžiausią įspūdį. Valterio T.Rikso pastebėjimu, „H.Th.Schöno dvasinė ir asmeninė pozicija I.Kanto filosofijos atžvilgiu buvo nulemta stipraus jų dvasinio ryšio, kuris
H.Th.Schöną lydėjo nuo studijų laikų iki mirties“.
Iš universiteto H.Th.Schönas išėjo užsidegęs praktiškai įgyvendinti savo didžiojo mokytojo tiesas. Svarbiausia jo gyvenimo taisykle tapo I.Kanto sentencija „Tu turi tai padaryti, nes tu privalai“. Kad tai pasiektų, H.Th.Schönas studijavo politikos mokslus ir dėl egzaminų kreipėsi į Karaliaučiaus vyresnįjį prezidentą Friedrichą Leopoldą von Schrötterį, pas kurį 1793–1796 m. stažavosi. I.Kanto paveiktas jis užsibrėžė „panaudoti savo žinias ir išmokti susipažinti su šalimis dideliu mastu“. Lankėsi Anglijoje, Škotijoje, kur įgijo didelę valstybinio darbo patirtį. Vokietijoje susitiko su poetu Friedrichu Schilleriu, kuris jam kalbėjęs: „Dar niekas apie mirtingą žmogų nepasakė prakilnesnių žodžių už I.Kantą –tai ir sudaro visos jo filosofijos turinį: „pats determinuok save“. Ši didi savęs determinavimo idėja šviečia mums, atsispindėdama tuose gamtos reiškiniuose, kuriuos mes vadiname grožiu.“ Tai H.Th.Schöną paakino atkakliau siekti savo užsibrėžto tikslo – reformuoti šalies valdymą I.Kanto dvasia. Jo vykdytos reformos ir įvardijamos „kaip I.Kanto filosofijos, ypač jo kategorinio imperatyvo ir Adamo Smitho bei Christiano Jakobo Krauso mokymo išdava“ (Kotryna Rekašiūtė). Prof. Ch.J.Krausas buvo filosofas, ekonomistas, I.Kanto mokinys, o A.Smithas – klasikinės politinės ekonomikos pradininkas. ►
◄ H.Th.Schönas buvo vadinamas Borusijos tėvu (Pater Borussiae). Tai buvo vienas ryžtingųjų Prūsijos reformatorių, savo gyvenimą paskyręs valstybės gerovės idėjai. Tarnystę valstybei jis suvokė kaip aukščiausią moralinę pareigą ir aktyviai prisidėjo prie šalies politinių, socialinių, kultūrinių procesų naujinimų. H.Th.Schönas užėmė aukštas pareigas – buvo Berlyno Generalinės direktorijos slaptasis finansų patarėjas, vėliau – Karaliaučiaus karo ir domenų rūmų referentas.
1806 m. H.Th.Schönas apsigyveno Karaliaučiuje ir kartu su I.Kantui giminingų sielų asmenybėmis – ekonomistu L.H.von Jakobu, filosofu K.Rozenkrancu, G.von Scharnhorstu, F.L.von Schröteriu ir kitais bendraminčiais – pradėjo mąstyti apie būtinas valstybėje esmines pertvarkas. Tačiau didžiosios Prūsijos reformos buvo vykdomos 1807–1820 m. Jų procesas prasidėjo Klaipėdoje, kai napoleonmečiu čia rezidavo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė.
1807 m. sausį H.Th.Schönas kartu su karališkąja šeima atsidūrė Klaipėdoje, tapusioje laikinąja Prūsijos sostine. Pravertė reformų
projektai, gimę dar Karaliaučiuje. Prioritetą jis skyrė baudžiavos panaikinimui Prūsijoje. Tai atitiko I.Kanto požiūrį. Filosofas H.Th. Schönui buvo sakęs, kad jam „susisuka visi vidaus organai, kai jis galvoja apie baudžiavą pas mus“. H.Th.Schöno išvados dėl baudžiavos panaikinimo Prūsijoje įėjo į barono Friedricho Karlo vom ir zum Steino (1757–1831) parengtą ir 1807 m. spalio 9 d. Klaipėdoje paskelbtą baudžiavos panaikinimo „Spalio ediktą“. Deja, daugiau duomenų
apie H.Th.Schöną tuo laiku Klaipėdoje užtikti nepavyko.
Vėliau H.Th.Schönas susirašinėjo su kancleriu Karlu Augustu von Hardenbergu (1750–1822) dėl valstybės valdymo reformų. Jis prisidėjo prie kariuomenės reorganizavimo, žemės reformos įgyvendinimo. 1813 m. kartu su A.Dohna, F.K.Steinu, L.Jorku sukūrė Rytprūsių landverą kovai su prancūzais. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III H.Th.Schöną vertino kaip
talentingą vadovą ir skyrė į atsakingas pareigas. 1809–1816 m. jis tapo Gumbinės vyriausybės prezidentu. Ten 1812 m. jis susitiko su Napoleonu, su kuriuo svarstydamas tiekimo prancūzų kariuomenei klausimus, pasiginčijo ir apie istoriją. Jis paprieštaravo Napoleono tvirtinimui, kad prūsai buvo slavai. 1816 m. H.Th.Schönas buvo paskirtas Vakarų Prūsijos vyriausiuoju prezidentu, o sujungus ją su Rytų Prūsija, 1824 m. jis jau ėjo visos Prūsijos provincijos prezidento pareigas.
H.Th.Schöno nuopelnai valstybei buvo įvertinti. Prie Klaipėdoje 1907 m. iškilusio nacionalinio „Borusijos“ paminklo, sukurto skulptoriaus Peterio Breuerio (1856–1930), tarp šalia stovėjusių hermų su karvedžių ir valstybės veikėjų bronziniais biustais, buvo ir H.Th.Schöno skulptūrinis portretas. Tačiau iš klaipėdiečių šis valstybės vyras susilaukė ir aštrokos kritikos. Johannas Zembrickis kritikavo jį už neigiamą požiūrį į Klaipėdos ūkines problemas. Savo straipsnyje „Vyresnysis prezidentas H.Th. von Schönas ir Klaipėdos miestas“ istorikas citavo H.Th.Schöno atsakymą Klaipėdos magistratui dėl padidėjusių mokesčių: „Visi Klaipėdos miestą palietę sunkumai, įžengiant kariuomenės daliniams, mane iki sielos gelmių jaudina, ir mielai suteikčiau pageidautiną palengvėjimą, tačiau nieko kol kas daugiau negaliu padaryti, kad ir kaip aš to norėčiau, kad šie nepaprasti įvykiai būtų jau pasibaigę.“ J.Zembrickio nuomone, 1842 m. H.Th.Schöno atleidimas iš Prūsijos
provincijos prezidento pareigų Klaipėdai išėjo tik į naudą.
Viename savo laiške H.Th.Schönas Lietuvą pavadino mieląja. Kaip Prūsijos provincijos prezidentas jis daug dėmesio skyrė šio regiono politiniams, socialiniams, kultūriniams procesams, kuriuos siekė įgyvendinti kantiškąja dvasia. Ir nemažai nuveikė.
Prioritetinė jo veiklos sritis – švietimas. Sekdamas I.Kantu, H.Th.Schönas teigė, kad mokyklos tikslas – auklėti laisvą žmogų.
lienės mokytojų seminarija, kurioje iki 1882 m. buvo dėstoma lietuvių kalba. H.Th.Schönas nusipelno pagarbos už lietuvybės stiprinimą Prūsų Lietuvoje. Jo prezidentavimo laikais buvo išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, įsteigta pirmoji regiono viešoji biblioteka, įkurtas „Lietuvos informacinis laikraštis“, palaikęs lietuvių kalbos išsaugojimą. Jo mokytojas I.Kantas tvirtino, jog Prūsijos lietuvis yra vertas, kad būtų išlaikytas tauraus jo charakterio savitumas, saugant gryną, svetimų kalbų įtakos nepažeistą lietuvių kalbą. 1788 m. Karaliaučiuje kilo polemika dėl Šventojo Rašto vertimo į lietuvių kalbą. I.Kantas parašė prakalbą „Draugo prierašas“ 1800 m. išleistam K.G.Milkaus „Lietuvių–vokiečių – vokiečių–lietuvių kalbų žodynui“. Tai buvo paskutinis I.Kanto spausdintas pusantro puslapio tekstas. Tyrinėtojai atkreipė dėmesį, kad su augančia filosofo pasauline šlove teksto reikšmė tik didėjo.
Mokykloje mokoma galvoti, ugdoma vaikų moralinė kultūra. Kad būtų pasiekti tikslai, nuo 1806 m. mokyklose Prūsijoje buvo pradėtas taikyti šveicaro Johanno Hainricho Pestallozzi mokymo metodas. Artimai bendraudamas su Prūsijos švietimo ministru ir reformatoriumi Wilhelmu von Humboltdu, H.Th.Schönas atliko didžiulį darbą, Prūsų Lietuvoje įsteigdamas daugiau kaip 400 liaudies mokyklų, naujų pradinių mokyklų visame krašte. Jo pastangomis įkurta Kara-
H.Th.Schönas bendravo su prof. Peteriu von Bohlemu (1796–1841), kuris rašė apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumą, rinko tautosaką. Jis buvo pažįstamas su Gizevijumi. Jam buvo žinoma M.L.G.Rėzos lituanistinė veikla. H.Th.Schönas parėmė vokiečių kalbininko, tyrusio lietuvių ir prūsų kalbas, rinkusio lietuvių dainas, K.Donelaičio raštų vertėjo į vokiečių kalbą, veiklą. Jis paskatino Friedrichą Kuršaitį gilintis į lietuvių kalbą, prisidėjo prie Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno (1811–1881) „Lietuvių kalbos žodyno“ atsiradimo. Neatsitiktinai autorius šį žodyną dedikavo „ponui, kilniam šio veikalo rėmėjui“. H.Th.Schönas laikėsi nuomonės, kad kiekvienas turi teisę į gimtąją kalbą. Jis pritarė Karaliaučiaus universitete 1718–1944 m. veikusio Lietuvių kalbos seminaro reorganizavimui.
1842 m. H.Th.Schönas pasitraukė iš tarnybos, kai nesutapo jo ir Prūsijos karaliaus Vilhelmo IV pažiūros. Apsigyveno jis
1827 m. įsigytame Arnavos (dabar Marjino, Karaliaučiaus sr.) dvare. Nors iš aktyvios veiklos pasitraukė, tačiau savo nuomonės apie valstybės valdymą nepakeitė. Jis paskelbė savo politinį testamentą „Iš kur ir į kur“ ir išsakė savo požiūrį į Prūsijos valstybės vystymąsi. ►
H.Th.Schönas nusipelno pagarbos už lietuvybės stiprinimą Prūsų Lietuvoje.
◄ Nors oficialus šio politinio testamento vertinimas buvo itin kritiškas, tačiau žinomas daugelio amžininkų palankumas autoriaus nuomonei.
Šio Prūsijos valstybininko veiklos tyrinėtojai dažnai cituoja jo pasisakymą apie paskutiniuosius savo gyvenimo metus Arnavos dvare, charakterizuojantį šiai asmenybei būdingą humoro jausmą: „Man 81 m. ir man liko nedaug laiko gyventi, nors stengiuosi prailginti gyvenimą kantiškąja filosofija vadovaudamasis ir stiprindamasis fiziškai raugintais kopūstais.“ Sakoma, kad kiekviename pajuokavime yra tiesos. Taip ir šioje citatoje H.Th.Schönas I.Kantui liko ištikimas. Pasak V.T.Rikso, jis „atvėrė I.Kanto filosofijai kelią į realių politinių įvykių pasaulį ir paliko gilų pėdsaką savo laikmetyje“.
„Savo salėje pakabinau keturis Prūsijos didvyrių portretus: Koperniko („Saule, nejudėk, ir ji nejuda“), Kanto („Tu turi tai padaryti, nes tu privalai“), Herderio („Likimo teismas yra amžinas teisingumas“) ir Simono Dacho („ O taip, Dieve! Aš esu Tavo galioje“). Visi jie kūrė remdamiesi ne tautos išmintimi, o šviesa, atėjusia iš aukštybių, kur yra ir idėjų gimimo vieta. Jų veikla davė impulsą lūžiui, kuris vėliau ir įvyko Prūsijoje. To nebūtų įvykę, jei nebūtų buvę šių didvyrių“ (iš V.T.Rikso „Hainrichas Teodoras fon Šionas Immanuelio Kanto mokinys“).
H.Th.Schönas mirė ir palaidotas Arnavos dvare. 1945 m. jį menantis paminklas buvo sunaikintas. 2002 m. paminklinis akmuo buvo atstatytas su užrašu: „Theodor von Schon (1773–1856). Progresyviam visuomenės ir politikos veikėjui, I.Kanto mokiniui, Rytprūsių prezidentui XIX a. pirmosios pusės“. Vokietijoje veikia Arnavos draugija, kurios nariai rūpinasi, kad būtų prikelti iš užmaršties šio kilnaus, kantiškąja dvasia persiėmusio Prūsijos veikėjo darbai ir žygiai. 2023 m., minint H.Th.Schöno 250-ąsias gimimo metines, tikėtina, kad sulauksime gražaus jo darbų vertinimo.
„Prūsų lietuvis tikrai nusipelno, idant būtų išlaikytas jo charakterio savitumas, o kadangi kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, tai kartu – ir jos grynumas tiek mokykloje, tiek bažnyčioje. (...) Nereikia menkinti ir viso to, ką gali duoti mokslams (...) ta labai senos, dar mažame plote suspaustos ir tarytum izoliuotos tautos dar gryna kalba, ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu“, – teigė I.Kantas.
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kviečia teikti paraiškas knygos apie filosofą I.Kantą leidybos konkursui.
Konkurso tikslas – išleisti pasakojamojo biografinio žanro knygą apie visame pasaulyje žinomą XVIII a. mąstytoją, vokiečių klasikinės filosofijos pradininką I.Kantą (1724–1804). 2024 m. bus minimos 300-osios lietuviškų šaknų turinčio filosofo gimimo metinės, tad knygos leidyba taps svarbiu akcentu, pasitinkant Lietuvai ir pasauliui reikšmingą jubiliejų. Paraiškos priimamos iki 2022 m. spalio 31 d.
Artėjančiam I.Kanto jubiliejui intensyviai ruošiamasi jau nuo tada, kai bibliotekai buvo suteiktas žymiojo filosofo vardas: organizuojamos mokslinės konferencijos, paskaitos, ekskursijos, vykdoma kultūros paso edukacija „Interaktyvus kultūros paveldo maršrutas-ekskursija „Imanuelio Kanto protėvių istorija“. Siekiama glaudžios partnerystės – suformuota I.Kanto 300-ųjų gimimo metinių minėjimo iniciatyvinė grupė, kurią sudaro Klaipėdos miesto savivaldybės I.Kanto viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė, poetė, dailininkė, visuomenininkė Kristina Blankaitė, Pagėgių savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, verslininkas, visuomenės veikėjas Rimantas Cibauskas ir šios grupės pirmininkas rašytojas, filosofas dr. Arvydas Juozaitis.
Leidybos konkursui reikia užpildyti patvirtintos formos paraišką, kurioje turi būti pateikta: autoriaus prisistatymas; patirtis
2024-aisiais bus minimos 300-osios visame pasaulyje garsaus, lietuviškų šaknų turinčio filosofo I.Kanto gimimo metinės.
kūrybos ir leidybos srityje; motyvai, kodėl pasirinkta rašyti apie I.Kantą; teksto ištrauka (0,5 aut. l. – 20 000 spaudos ženklų) arba viso rankraščio kopija; anotacija ir detalus turinys su atskirų jo dalių aprašymu. Paraiškas gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys.
Konkursui pateikti paraišką galima šiais būdais: siųsti paštu – Turgaus g. 8, LT-91247, Klaipėda; siųsti elektroniniu paštu – bibliogr@biblioteka.lt arba pristatyti į I.Kanto bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyrių (Turgaus g. 8, Klaipėda).
Paraiškas vertins I.Kanto viešosios bibliotekos vadovo įsakymu patvirtinta komisija, o nugalėtojo lauks 3 000 eurų premija. Premijos steigėjas – kultūros mecenatas R.Cibauskas. Knygą išleisti numatyta iki 2023 m. gruodžio 31 d.
Visi su konkursu susiję dokumentai ir informacija skelbiama I.Kanto viešosios bibliotekos tinklalapyje www.biblioteka.lt Papildoma informacija teikiama tel. (8 46) 448 336 arba e. p. bibliogr@biblioteka.lt
Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.
